Projektas
LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS
NUTARIMAS
DĖL KREIPIMOSI Į LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINĮ TEISMĄ SU PRAŠYMU IŠTIRTI, AR LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO STATYTO 145 STRAIPSNIO 2 IR 3 DALYS NEPRIEŠTARAUJA LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJOS 1 STRAIPSNIUI, 55 STRAIPSNIO 1 DALIAI IR 59 STRAIPSNIO 4 DALIAI
2018 m. d. Nr.
Vilnius
Konstitucinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – Konstitucija) įtvirtintas Seimo nario laisvas mandatas – viena iš Seimo narių veiklos savarankiškumo ir lygiateisiškumo garantijų (Konstitucijos 59 straipsnio 4 dalis). Pagal Konstituciją kiekvienas Seimo narys atstovauja visai Tautai ir visi Seimo nariai yra lygūs, t. y., jie turi turėti vienodas galimybes dalyvauti Seimo darbe, jiems visiems turi būti sukurtos vienodos galimybės reikšti pažiūras ir politinius tikslus. Priešingu atveju, Seimo narys negalėtų Seime atstovauti Tautai, reikšti jos interesų (pvz. 1993 m. lapkričio 26 d., 2001 m. sausio 25 d. nutarimas).
Seimo narių laisvo mandato ir narių lygybės principų turi būti laikomasi ir kuriant Seimo vidinę struktūrą, nustatant darbo tvarką Seime, tame tarpe, – ir reguliuojant įstatymų leidybos procesą. Seimo narių teises diferencijuojant taip, kad faktiškai jiems nustatomos ne vienodos galimybės dalyvauti Seimo darbe, parlamentiniame įstatymų leidybos procese, pažeidžia Seimo nario kaip Tautos atstovo teises, o taip pat yra pažeidžiamas esminis atstovaujamosios institucijos principas – parlamento narių lygybė. Vadinasi, Seimo nariai tokiu atveju netenka galimybių atstovauti visai Tautai, reikšti visos Tautos interesų (1993 m. lapkričio 26 d., 2004 m. liepos 1 d., 2012 m. lapkričio 10 d. nutarimai). Taigi, kaip galima spręsti iš aukščiau nurodytų konstitucinės justicijos bylų, nustatydamas darbo tvarką bei atskiras procedūras, Seimas negali pažeisti Konstitucijos principų ir normų, taip pat ir Konstitucijoje įtvirtinto Seimo nario laisvo mandato principo, kuris užtikrina Seimo narių lygybę bei vienodą jų galimybę laisvai reikšti savo valią.
Pagal Konstituciją tik Seimas yra Tautos atstovybė, nes tik Seimo nariai yra Tautos atstovai (Konstitucijos 55 straipsnio 1 dalis). Teisės doktrinoje taip pat yra pažymima, kad jokia kita valstybės valdžios institucija Konstitucijoje nėra apibrėžiama kaip Tautos atstovybė, o joks kitas valstybės pareigūnas - kaip Tautos atstovas. Vienas svarbiausių požymių, pagal kurį valstybės valdžios institucija yra priskirtina Tautos atstovybei, yra tas, kad tai yra kolegiali (kolegialiai veikianti) valstybės valdžios institucija, kuri susideda iš Tautos atstovų ir kuri priima sprendimus tik po debatų, tik balsų dauguma ir atsižvelgdama į įvairias nuomones (V. Sinkevičius, 2006). Taigi, galėjimas priimti kolegialų sprendimą atstovaujant Tautai – išskirtinis Konstitucijos normų nulemtas Seimo bruožas, kurio neturi kitos valstybės valdžios institucijos.
Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad Konstitucijos 1 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika. Vienas iš sprendimų priėmimo demokratinių principų yra daugumos principas. Šis principas taip pat yra įtvirtintas Konstitucijoje nustatant Seimo, kitų atstovaujančiųjų institucijų veiklos, įstatymų priėmimo procedūras ir reguliuojant kitus klausimus (1994 m. liepos 22 d. nutarimas) ir Seimo sprendimuose atsispindi Seimo narių daugumos valia (2004 m. kovo 31 d. nutarimas). Seimo daugumos valia negali būti išreikšta kitaip, kaip tik Seimo nariams balsuojant (2006 m. balandžio 4 d. nutarimas).
Lietuvos Respublikos Seimo Statuto (toliau – Statutas) 145 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta įstatymo nepriklausomo ekspertinio vertinimo užsakymo galimybė: „Jeigu įstatymo projektu siūloma iš esmės keisti teisinį reglamentavimą (nustatyti, pakeisti arba panaikinti teisės subjektų teises arba pareigas, formuluoti tam tikrų sričių reformos kryptis arba raidos strategiją) ir pagrindinis komitetas arba ne mažiau kaip 1/5 Seimo narių (bet ne vėliau kaip 72 valandos po svarstymo pagrindiniame komitete pabaigos) paremia tokią iniciatyvą, nutarus pradėti projekto svarstymo procedūrą Seimo valdybos nustatyta tvarka užsakomas nepriklausomas ekspertinis teisės akto projekto įvertinimas.“ Tuo tarpu Statuto to paties straipsnio 3 dalis nustato, kad “Ekspertinė išvada yra teisės aktą lydintis dokumentas, pristatomas svarstymų komitetuose ir Seimo posėdyje metu.”
Kaip matyti iš aukščiau cituojamo teisės akto teksto, sprendimą dėl ekspertinio vertinimo priimti gali tik du subjektai: pagrindinis komitetas arba ne mažiau kaip 1/5 Seimo narių. Tuo tarpu Statutas kitiems Seimo nariams (ar visam Seimui in corpore) nesuteikia teisės kvestionuoti užsakomo ekspertinio vertinimo tikslingumo, ekspertams užduodamų klausimų pobūdžio ir pan. Dar daugiau, jei sprendimas dėl ekspertinio vertinimo komitete būtų priimamas vadovaujantis daugumo principu, tai sprendimo priėmimui surenkant ne mažiau kaip 1/5 Seimo narių parašų, daugumos principas nėra realizuojamas: negalimą ginčyti sprendimą priima konkreti Seimo narių grupė, likę Seimo nariai ar net visas Seimas sprendimo nepritarti ekspertinio vertinimo užsakymui negali išsakyti. Taigi, Statutas 145 straipsnio 2 dalyje Seimo narių grupei suteikia daugiau teisių, nei jų turi likę pavieniai Seimo nariai ar net visas Seimas in corpore. Toks reguliavimas sudaro prielaidas varžyti Seimo nario teisių įgyvendinimą (pvz. riboja kiekvieno Seimo nario teisę nepritarti siūlomam sprendimui užsakyti ekspertinį vertinimą) ir ekspertinio vertinimo užsakymo įgyvendinimas kitaip manančių Seimo narių negali būti kvestionuojamas – jie negali laisvai išreikšti savo valios, pavyzdžiui, balsuodami plenarinių posėdžių salėje. Todėl toks reguliavimas galimai paneigia ne tik Seimo narių, kaip Tautos atstovų, lygybę (t. y. prieštarauja Konstitucijos 59 straipsnio 4 daliai), bei Seimo, kaip Tautos atstovybės, veiklos kolegialumo principą ta apimtimi, kiek negalimą ginčyti sprendimą dėl ekspertinio vertinimo užsakymo priima 1/5 Seimo narių (t. y. prieštarauja Konstitucijos 55 straipsnio 1 daliai).
Ekspertinės išvados tikslingumo bei netgi ekspertų pateikto vertinimo turinio, jame suformuluotų pasiūlymų neleidžia kvestiuonuoti ir tolesnis teisėkūros procesas, reguliuojamas 145 straipsnio 3 dalyje – Seimo posėdyje ekspertinė išvada yra pristatoma, tačiau dėl pritarimo ar nepritarimo jai nereikalaujama balsuoti. Darytina išvada, kad toks reguliavimas sudaro prielaidas varžyti Seimo nario teisių įgyvendinimą (pvz. riboja kiekvieno Seimo nario teisę nepritarti pateiktai ekspertų išvadai ar kvestionuoti jos užsakymo tikslingumą), o taip pat riboja viso Seimo in corpore teisę, nes Seimas negali priimti kolegialaus sprendimo balsų dauguma, nors tai yra pagrindinis sprendimo priėmimo principas demokratinėje valstybėje (galimai pažeidžiamas konstitucinis daugumos principas, taigi ir Konstitucijos 1 straipsnis) ir tuo tarpu 1/5 Seimo narių, surinkusių parašus dėl ekspertinio vertinimo atlikimo, įgyja pranašumą prieš likusius Tautos atstovus ar visą Tautos atstovybę, t. y. ir 145 straipsnio 3 dalies formuluotė lemia faktinę situaciją, kad Seimo narių teisės nėra lygios. Praktikoje taip gali būti sukuriama situacija, kai palyginti maža Seimo narių grupė priima sprendimą dėl ekspertinio vertinimo atlikimo piktnaudžiaudama savo teisėmis. T. y. reikalaudama ekspertinio vertinimo ne dėl to, kad iš tiesų mano jį esant reikalingu, bet dėl to, kad ekspertinio vertinimo atlikimas užtęsia teisėkūros procesą laike („vilkina“ teisės akto priėmimą). Tuo tarpu ekspertų nuomonę Seimas gali pasitelkti ir kitais būdais, ne tik naudodamasis Statuto 145 straipsniu, pvz. pagal Statuto 147 straipsnio 2 dalį pagrindinio komiteto pasirengimas svarstyti įstatymo projektą yra vykdomas be kita ko numatant, kokių ekspertų nuomonės bus išklausytos.
Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, ir vadovaudamasis Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalimi, 105 straipsnio 1 dalimi, 106 straipsnio 1 dalimi,
nutaria:
1 straipsnis.
1. Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu nustatyti, ar 145 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta norma, ta apimtimi, kiek ji riboja kiekvieno Seimo nario ar viso Seimo in corpore teisę išreikšti savo nepritarimą ekspertinio vertinimo užsakymui, neprieštarauja Konstitucijos 1 straipsniui ir konstituciniam daugumos principui, nepaneigia Seimo kaip Tautos atstovybės funkcijos bei Seimo kaip Tautos atstovybės kolegialumo principo (t.y. ar neprieštarauja Konstitucijos 55 straipsnio 1 daliai), o taip pat neprieštarauja Konstitucijos 59 straipsnio 4 dalyje įtvirtintam laisvo Seimo nario mandato principui bei nepaneigia iš to kylančio Seimo narių lygiateisiškumo.
2. Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu nustatyti, ar 145 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta norma ta apimtimi, kiek ji riboja kiekvieno Seimo nario ar viso Seimo in corpore teisę išreikšti savo pritarimą ar nepritarimą pateiktai ekspertų išvadai, kuri yra pristatoma Seimo posėdžio metu svarstant klausimą, neprieštarauja Konstitucijos 1 straipsniui ir konstituciniam daugumos principui, nepaneigia Seimo kaip Tautos atstovybės funkcijos bei Seimo kaip Tautos atstovybės kolegialumo principo (t. y. ar neprieštarauja Konstitucijos 55 straipsnio 1 daliai), o taip pat ar neprieštarauja Konstitucijos 59 straipsnio 4 dalyje įtvirtintam laisvo Seimo nario mandato principui bei nepaneigia iš to kylančio Seimo narių lygiateisiškumo.
Seimo pirmininkas
Teikia
Seimo narė
Agnė Širinskienė