Projektas
LIETUVOS RESPUBLIKOS
NEKILNOJAMOJO KULTŪROS PAVELDO APSAUGOS ĮSTATYMO
NR. IX-2452 PAKEITIMO
Į S T A T Y M A S
2024 m. d. Nr.
Vilnius
1 straipsnis. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo Nr. IX-2452 nauja redakcija
1 straipsnis. Įstatymo paskirtis
1. Šio įstatymo paskirtis – išsaugoti per daugelį šimtmečių gynusios savo laisvę ir nepriklausomybę, paveldėjusios gimtąją kalbą, raštą ir papročius Lietuvos nekilnojamąjį kultūros paveldą, perduoti jį ateities kartoms, sudaryti sąlygas jį pažinti, prie jo prisitaikyti ir juo naudotis.
2. Šis įstatymas:
1) įgyvendina Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Tarptautinių sutarčių ir Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymų nuostatas nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos srityje;
2) nustato nekilnojamojo kultūros paveldo, esančio Lietuvos Respublikos teritorijoje, apskaitos, saugojimo ir tvarkybos, šio ir kitų teisės aktų nustatytų paveldosaugos reikalavimų laikymosi priežiūros, kultūros paveldo objektų būklės stebėjimo teisinius pagrindus;
3) saugo nematerialųjį kultūros paveldą, nustatydamas su juo susijusių vietų ir kitokių nekilnojamųjų daiktų apsaugą.
3. Lietuvai reikšmingas nekilnojamasis kultūros paveldas, esantis kitose valstybėse, saugomas pagal tarptautines sutartis ir užsienio valstybių įstatymus.
4. Užsienio valstybėms reikšmingas nekilnojamasis kultūros paveldas, esantis Lietuvos Respublikoje, pripažintas, prižiūrimas ir tvarkomas pagal Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis, Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus. Užsienio valstybių fiziniai ir juridiniai asmenys šį paveldą tvarko Lietuvos Respublikos įstatymų, kitų teisės aktų ir kultūros ministro nustatyta tvarka, gavę Užsienio reikalų ministerijos sutikimą.
2 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos
1. Amžiaus cenzas – laikas, iki kurio ar nuo kurio galimi kultūros paveldo objektai ir galimos kultūros paveldo vietovės yra vertinamos, siekiant suteikti joms apsaugą ir įrašyti į Kultūros vertybių registrą (toliau - Registras).
2. Apsaugos reglamentas – dokumentas, kuriuo nustatomi konkretaus nekilnojamojo kultūros paveldo objekto, jo teritorijos, apsaugos zonos ar tokių objektų tipo paveldosaugos reikalavimai.
3. Apžvalgos (žiūrėjimo) taškas – vertinimo metu nustatytas, Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos akte (toliau – Vertinimo tarybos aktas) fiksuotas ir aprašytas ir jo grafiniuose prieduose pažymėtas statinių komplekso teritorijos, vietos, vietovės taškas, iš kurio atsiveria panorama (-os), perspektyva (-os).
4. Archeologinė kultūros paveldo vietovė – archeologinio vertingųjų savybių pobūdžio arba tokio pobūdžio derinio su kitu ar kitais vertingųjų savybių pobūdžiu ar pobūdžiais kultūros paveldo vietovė;
5. Archeologiniai radiniai – tyrimų metu ar kitaip rasti žmogaus sukurti ar turintys žmogaus būties ženklų daiktai ar jų liekanos, patys bei sąsaja su kitais ženklais turintys mokslinę istorijos pažinimo vertę. Šių daiktų buvęs savininkas negali būti nustatytas paprastai dėl to, kad praėjo daug laiko nuo tų daiktų užkasimo ar išmetimo. Archeologiniais radiniais taip pat laikomi senovės laikų žmonių palaikai ar jų liekanos.
6. Archeologiniai tyrimai – fundamentiniai ir taikomieji moksliniai tyrimai, kuriais siekiama ištirti virš žemės, žemėje, po vandeniu ar iš dalies po vandeniu esančius objektus, siekiant įgyti naujų žinių apie praeityje vykusius reiškinius ir procesus, ir surinkti informaciją apie išlikusias, pakitusias ar prarastas archeologinio pobūdžio vertingąsias savybes, nustatyti tiriamo objekto istorinę raidą patvirtinančius faktus, juos apibendrinti ir dokumentuoti.
7. Ardomieji tyrimai – fiziniai tyrimai, kuriais negrąžinamai paveikiami objektas, jo dalis ar elementas, esantys ar galintys būti autentiškais medžiaginiais mokslinio pažinimo šaltiniais.
8. Atkūrimas – neišlikusios nekilnojamosios kultūros vertybės atkūrimas išimtiniais atvejais pagal nustatytas neišlikusias vertingąsias savybes, atliekant tyrimais pagrįstus tvarkomuosius paveldosaugos, statybos ir kraštotvarkos darbus. Atkuriant išsaugomos atkuriamos vertybės išlikusios dalys ir elementai, jie grąžinami į pirminę vietą, tiksliai pakartojamos ar naujai sukuriamos neišlikusios dalys ir elementai.
9. Avarijos grėsmės pašalinimas – priežasčių, galinčių sukelti staigią kultūros paveldo objekto griūtį ar kitokį praradimą, panaikinimas, minimaliai keičiant vertingąsias savybes, atliekant tvarkomuosius paveldosaugos, statybos ir kraštotvarkos darbus.
10. Autentiškumas – kultūros paveldo objekto ar vietovės išlikusios savybės, apimančios pirminę ar istoriškai susiklosčiusią objekto paskirtį, išraišką ir savitą fizinį pavidalą–formą, panaudotas medžiagas, konstrukcijas, suplanavimą, atlikimo technologiją, aplinką.
11. Dominantė – vyraujantis tūrinis kultūros paveldo objektų komplekso, kultūros paveldo vietovės vertikalus ar horizontalus kultūros paveldo statinys ar (ir) gamtinis elementas.
12. Fundamentiniai moksliniai tyrimai – eksperimentiniai ir (arba) teoriniai pažinimo darbai, atliekami siekiant visų pirma įgyti naujų žinių apie reiškinių esmę ir (arba) stebimą tikrovę, tuo metu neturint tikslo konkrečiai panaudoti gautų rezultatų.
13. Galimas kultūros paveldo objektas – archeologinį, povandeninį, mitologinį, etnokultūrinį, architektūrinį, urbanistinį, želdynų, inžinerinį, istorinį, memorialinį, dailės, kultūrinės raiškos, sakralinį, kraštovaizdžio ar įspūdžio vertingųjų savybių pobūdį ar jų derinį galintis turėti statinys, vieta ar kitas nekilnojamasis daiktas, kuris gali tapti pavieniu, į kompleksą įeinančiu ar kompleksiniu kultūros paveldo objektu.
14. Galima kultūros paveldo vietovė - archeologinį, povandeninį, etnokultūrinį, architektūrinį, urbanistinį, istorinį, sakralinį, kraštovaizdžio ar įspūdžio vertingųjų savybių pobūdį ar jų derinį galinti turėti teritorija, kuri gali tapti kultūros paveldo vietove.
15. Istorinė valda - amžiaus cenzą atitinkančių, istoriškai susiklosčiusių ribų, nuosavybės teise valdyta ar valdoma vientisa teritorija. Kai šios istorinės valdos ribos sutampa su Nekilnojamojo turto registre įregistruoto žemės sklypo ribomis, žemės sklypas priskiriamas istorinei valdai. Kai šios istorinės valdos ribos nesutampa su žemės sklypo ribomis, žemės sklypo dalis, į kurią patenka istorinė valda ar istorinės valdos dalis, priskiriama atitinkamai istorinei valdai arba istorinės valdos daliai. Senamiesčiuose istorinė valda vadinama posesija.
16. Istorinis (autentiškas) užstatymo tankis - istorinės valdos, jos dalies, kvartalo užstatymo tankis, kuris išreiškiamas, kaip urbanistinės kultūros paveldo vietovės teritorijoje esančių urbanistinės struktūros statinių, vertingųjų savybių požymių turinčių statinių bei Kultūros vertybių registre registruotų kultūros paveldo statinių (kultūros paveldo objektų) antžemine dalimi užstatyto ploto, nustatyto pagal išorinių sienų ar kitų atitvarų projekciją į žemės paviršių santykis su istorinės valdos, jos dalies, kvartalo plotu. Į istorinį (autentišką) užstatymo tankį gali būti įskaičiuojamas ir urbanistinei kultūros paveldo vietovei reikšmingo buvusio užstatymo vietų plotas, jeigu šios vietos neužstatytos vėlesniais pastatais. Istorinis (autentiškas) užstatymo tankis nustatomas senamiesčiuose. Į istorinį (autentišką) užstatymo tankį neįskaičiuojamas kitų statinių, užimamas plotas.
17. Išklotinė – gatvės (-ių) ar (ir) aikštės, jų dalių užstatymą formuojančių, kultūros paveldo statinių fasadai (ar tokių urbanistinės vietovės vertingąja savybe esančių fasadų frontali projekcija, kai jie į gatvę, aikštę atsukti ne stačiu kampu) su tyrimų duomenis nesamomis ir nebuvusiomis užstatytomis atvirų erdvių vietomis (jei tokių yra), žymima tokių statinių fasadų ir vietų formuojamu išklotinės perimetru ar perimetrais.
18. Kitas objektas – statiniai ir kiti nekilnojamieji daiktai, kurie, remiantis istorinių, fizinių ir kitų tyrimų duomenimis, amžiaus cenzo ir autentiškumo požymių patikros vertinimu, neturi vertingųjų savybių ir yra nesusiję su kultūros paveldo objektų, vietovių nustatytomis, nustatomomis ar tikslinamomis vertingosiomis savybėmis;
19. Konservacinė paskirtis – šiuo, Saugomų teritorijų įstatymu, Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymu ir kitais įstatymais nustatyta naudojimo paskirtis žemės sklypuose, kuriuose yra saugomų kultūros paveldo objektų, kuriems taikomas rezervinis režimas, ir kitų moksliniam pažinimui saugomų kultūros paveldo objektų neištirtų teritorijų ar jų dalių žemės sklypai, kuriuose draudžiama ūkinė veikla, nesusijusi su šių objektų ir jais užimtų teritorijų specialia priežiūra, tvarkymu ir apsauga, taip pat nustatyta neveikiančiose kapinėse. Tikslas - išsaugoti tokio sklypo ar daikto vertingąsias savybes, naudojant arba tausojančiai pritaikant naudoti juos pirminiu ar istoriškai susiklosčiusiu, jam artimu ar tikslingai parinktu būdu (paskirtimi), kuris užtikrintų tinkamą priežiūrą ir atskleistų vertingąsias savybes.
20. Konservavimas – kultūros paveldo objekto vertingąsias savybes naikinančių ar žalojančių veiksnių poveikio sustabdymas ir autentiškumo požymių sutvirtinimas atliekant tyrimais pagrįstus tvarkomuosius paveldosaugos, statybos ir kraštotvarkos darbus.
21. Kultūrinis kraštovaizdis – žmogaus veiklos sukurtas ir jo sambūvį su aplinka atspindintis kraštovaizdis.
22. Kultūros kelias – kultūros paveldo, kultūrinių kraštovaizdžių, kultūros ir švietimo bendradarbiavimo priemonėmis sukurta teminių komunikacijos kelių sistema, kuria siekiama atgaivinti ir įprasminti su istoriniais keliais, asmenybėmis ir reiškiniais, įvykiais, papročiais ar tradicijomis susijusias kultūros vertybes, sudaryti sąlygas jas pažinti, skatinti visuomenės bei vietos bendruomenių įsitraukimą į šią veiklą ir atsakingumą atskleidžiant ir išryškinant jų kultūrinį tapatumą nacionaliniame ir europiniame kontekste.
23. Kultūros kelio lygmuo – kultūrinė bei geografinė ir (ar) teritorinė administracinė aprėptis, kuria įgyvendinamas kultūros kelias.
24. Kultūros paminklas - nacionalinio reikšmingumo lygmens valstybės saugoma nekilnojamoji kultūros vertybė, kuri dėl išskirtinės mokslinės, istorinės ar kultūrinės vertės ir užtikrinimo būti prieinama visuomenei įrašyta į Valstybinės reikšmės istorijos, archeologijos ir kultūros objektų sąrašą.
25. Kultūros paveldas – iš kartos į kartą perduodamos materialios ir nematerialios Lietuvos teritorijoje ir užsienyje esančios kultūros vertybės, svarbios etniniu, istoriniu, estetiniu, socialiniu ar moksliniu požiūriu, kurios yra Lietuvos valstybės istorinės raidos, kūrybos ir saviraiškos rezultatas, neatskiriama valstybės ir jos piliečių tapatumo dalis, saugoma dėl jos viešojo intereso ir kultūrinės reikšmės.
26. Kultūros paveldo objektai – pavieniai, kompleksiniai ar į kompleksą įeinantys objektai, registruoti kaip nekilnojamosios kultūros vertybės, t. y. žemės sklypuose, sklypų dalyse, vandens, miško plotuose ar jų dalyse esantys statiniai ar kiti nekilnojamieji daiktai, kurie turi vertingųjų savybių ir kartu su jiems priskirta teritorija yra atskiri daiktinės teisės objektai ar gali jais būti.
27. Kultūros paveldo objekto teritorija – kultūros paveldo objekto užimamas ir jam naudoti reikalingas žemės sklypas ar kitas plotas, kuriam nustatomi paveldosaugos reikalavimai.
28. Kultūros paveldo statinio remontas – kultūros paveldo statinio darbai, kuriuos atliekant išsaugomos (nekeičiamos) jo vertingosios savybės, autentiškumas, esamoms konstrukcijoms, elementams panaudotos medžiagos ar statybos produktai.
29. Kultūros paveldo statinys – vertingųjų savybių turintis (pavienis ar į kompleksą įeinantis kultūros paveldo objektas) arba kultūros paveldo vietovės vertingąja savybe esantis pastatas, jo dalis, inžinerinis statinys ar jo išlikusi dalis, monumentalūs nekilnojamieji dailės kūriniai.
30. Kultūros paveldo vietovė – teritorija, kuri pasižymi istoriškai susiformavusiais ypatumais, visumos darna ir (ar) derme su gamtine aplinka ir kurioje yra kultūros paveldo objektų.
31. Laikinasis apsaugos reglamentas (specialieji paveldosaugos reikalavimai) – dokumentas, kuriuo pagal Statybos įstatymą nustatomi konkrečios nekilnojamosios kultūros vertybės, jos teritorijos, konkretaus kultūros paveldo statinio arba nekilnojamosios kultūros vertybės teritorijoje ar apsaugos zonoje esančio statinio specialieji paveldosaugos reikalavimai.
32. Lietuvos laisvės gynėjų (1918-1990) duomenų bazė – elektroninė duomenų bazė, kaupianti ir skelbianti duomenis apie 1941 metų birželio sukilėlius, Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos leidėjus ir platintojus, 1972 m. Kauno pavasario dalyvius, Lietuvos Helsinkio grupės narius, Lietuvos laisvės lygos narius, 45 pabaltijiečių memorandumo signatarus, Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio veikėjus, kitus laisvės gynėjus.
33. Nekilnojamasis kultūros paveldas – kultūros paveldo dalis, kurią sudaro praeities kartų pastatytos, įrengtos, sukurtos ar istorinių įvykių sureikšmintos išlikusios ar neišlikusios medžiaginės kultūros vertybės, tiesiogiai susijusios su užimama ir joms naudoti reikalinga teritorija.
34. Nekilnojamoji kultūros vertybė – kultūros paveldo objekto ar vietovės reikšmingumą lemiančių vertingųjų savybių, visuomenei svarbių kaip jos kultūrinis turtas, visuma, neatsižvelgiant į tai, kam nuosavybės teise objektas ar vietovė priklauso.
35. Nekilnojamosios kultūros vertybės tyrimas – išlikusių, pakitusių ar prarastų vertingųjų savybių, nekilnojamosios kultūros vertybės istorinę raidą patvirtinančių faktų nustatymas, apibendrinimas ir dokumentavimas.
36. Panorama – iš apžvalgos taško matomas kultūros paveldo vietovės ar kultūros paveldo objektų komplekso kultūros paveldo statinių ir (ar) gamtinių elementų visumos vaizdas.
37. Paveldo tvarkybos reglamentai – privalomųjų tvarkybos norminių dokumentų, nustatančių darbų planavimo, projektavimo, vykdymo ir su tvarkyba susijusių procedūrų atlikimo taisykles ir reikalavimus, užtikrinančius autentiškumo išsaugojimą, sistemos dalis.
38. Paveldosaugos reikalavimai – kultūros paveldo objekto, vietovės, jų teritorijų ir apsaugos zonų valdymo, naudojimo, disponavimo jais sąlygos, nustatytos šiame įstatyme, jame nurodytuose dokumentuose ir kituose teisės aktuose kultūros paveldo objekto, vietovės, jų teritorijų ir apsaugos zonų vertingosioms savybėms apsaugoti.
39. Paveldotvarka – paveldosaugos norminių teisės aktų sistemos kūrimas, institucijų formavimas ir jų veiklos organizavimas, paveldosaugos programų projektų rengimas ir įgyvendinimas, tvarkybos administravimas, stebėsena.
40. Perspektyva – iš apžvalgos taško matomas urbanistinės vietovės gatvių, aikščių, kitų atvirų erdvių tolumos ir (ar) ten esančių kultūros paveldo statinių ir (ar) gamtinių elementų vaizdas, su tokį tolumos vaizdą iš abiejų ar vieno šono formuojančiais kultūros paveldo statinių tūriais (užstatymu) ir (ar) gamtiniais elementais.
41. Planinė struktūra – nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijų ir (ar) jų dalių esamo užstatymo kultūros paveldo statiniais ir vertingųjų savybių turinčių gamtinių bei kitų tvarkymo elementų išdėstymo sistema.
42. Pradinė apsauga – Į Registrą įrašytų, bet saugomomis dar nepaskelbtų nekilnojamųjų kultūros vertybių, taip pat statybos ar kitokių darbų metu aptiktų galimų kultūros paveldo objektų ir galimų kultūros paveldo vietovių apsaugos reikalavimai.
43. Priežiūra – valdytojų nuolat vykdomi kultūros paveldo objekto vertingųjų savybių nekeičiantys darbai, kuriems nereikalingas už šio objekto apsaugą atsakingos institucijos sutikimas.
44. Reikšmingumas – nekilnojamųjų kultūros vertybių autentiškumo, vertingųjų savybių gausos bei kompleksiškumo etniniu, istoriniu, estetiniu ar moksliniu požiūriais visuma. Reikšmingumas yra tipiškas, svarbus, retas, unikalus.
45. Reikšmingumo lygmuo – nekilnojamųjų kultūros vertybių reikšmingumo kategorija, parodanti vertingųjų savybių gausą, kompleksiškumą ir jų reikšmę Lietuvos valstybei, jos teritorijos administracinėms dalims, etnokultūriniams regionams, visuomenei, bendruomenėms ar atskiroms asocijuotoms žmonių grupėms. Reikšmingumo lygmuo yra nacionalinio ar regioninio, ar vietinio lygmens.
46. Restauravimas – visų išlikusių kultūros paveldo objekto autentiškų dalių ar elementų konservavimas, atskirų neišlikusių elementų ar dalių atkūrimas, nekilnojamosios kultūros vertybės požymių išsaugojimas, atskleidimas ir išryškinimas atliekant tyrimais pagrįstus tvarkomuosius paveldosaugos, statybos ir kraštotvarkos darbus.
47. Saugoma vietovė – kultūros paveldo vietovė, kuri teisės aktų nustatyta tvarka paskelbta saugoma ir kuriai taikomi paveldosaugos reikalavimai arba kurios apsaugai Saugomų teritorijų įstatymo nustatyta tvarka įsteigtas istorinis nacionalinis parkas, istorinis regioninis parkas, kultūrinis rezervatas ar kultūrinis draustinis.
48. Saugomas objektas – nekilnojamoji kultūros vertybė, šio įstatymo nustatyta tvarka paskelbta valstybės ar (ir) savivaldybės saugoma.
49. Siluetas – iš apžvalgos taško ar taškų matomas kultūros paveldo objektų komplekso, ar kultūros paveldo vietovės kultūros paveldo statinių tūrių, juos supančių erdvių ir (ar) gamtinių elementų nenutrūkstantis kontūras ar kontūrai.
50. Statinio aukštingumas – kultūros paveldo statinio aukštų skaičius, nurodant esamą pastogę (nepriskiriama aukštui), jei tokia yra, taip pat nurodant esamą mansardą (pastogėje įrengtas aukštas arba jo dalis), jei tokia yra.
51. Statinio aukštis – kultūros paveldo statinio aukštis metrais nuo statinio užimamo ploto žemės paviršiaus vidutinės altitudės iki pastato stogo aukščiausio taško ar kito statinio konstrukcijos aukščiausio taško, neskaitant dūmtraukių, vėdinimo šachtų, antenų, žaibolaidžių ir kitų įrenginių. Pastatams, kurie turi šlaitinius stogus, taip pat nurodomas tokio stogo šlaito apačios arba po stoginio karnizo viršaus aukštis arba stogą juosiančio parapeto, jei tokie yra, bei stogo kraigo aukščiai.
52. Statinio fasadas – kultūros paveldo statinio išorės dalis ir su šlaitiniu stogu, jei toks yra, pavadinama pagal paskirtį (pagrindinis, šoninis, galinis) ar pagal orientaciją (rytų, pietų, vakarų, šiaurės, pietryčių, pietvakarių, šiaurės-vakarų, šiaurės-rytų), ar pagal situaciją (gatvės, aikštės, kiemo, sodo ir pan.) su fasado elementais (langai, durys, balkonai, lodžijos ir pan.), su architektūros detalėmis (portikai, erkeriai, karnizai, frizai, kolonos, parapetai, piliastrai, rustikos, markizės, rozetės, nišos ir pan.) su konstrukcijų detalėmis (vėdinimo angos ir gaminiai, balkonų turėklai, pasparos, gembės, šlaitinio stogo danga, ugniasienės, kaminai, stoglangiai ir pan.), jei tokie yra.
53. Stebėsena (monitoringas) – kultūros paveldo objektų, vietovių periodinis būklės ir jos kitimo stebėjimas, fiksavimas, vertingąsias savybes naikinančių ar žalojančių poveikių vertinimas, apibendrinimas ir prognozavimas.
54. Taikomieji moksliniai tyrimai – eksperimentiniai ir (arba) teoriniai darbai, atliekami norint gauti naujų žinių ir pirmiausia skiriami specifiniams praktiniams tikslams pasiekti arba uždaviniams spręsti.
55. Tausojantis pritaikymas – naujos paskirties, naujos funkcijos ar naujų techninių reikalavimų parinkimas užtikrinant nekilnojamosios kultūros vertybės ar jos dalies naudojimą, suderinant visuomenės ir valdytojo poreikius, tačiau nepažeidžiant vertingųjų savybių, kai atliekami tyrimais pagrįsti tvarkomieji paveldosaugos, statybos ir kraštotvarkos darbai.
56. Tūrinė erdvinė struktūra – nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijų ir (ar) jų dalių esamų kultūros paveldo statinių suformuoto užstatymo ir vertingųjų savybių turinčių gamtinių bei kitų tūrinių, nepriskirtinų statiniams (stogastulpiai, kryžiai, paminklai ir pan.) elementų bei atvirų ir (ar) uždarų erdvių sistema.
57. Tvarkyba – nekilnojamajam kultūros paveldui išsaugoti atliekami darbai: taikomasis tyrimas, remontas, avarijos grėsmės pašalinimas, konservavimas, restauravimas, šių darbų planavimas ir projektavimas.
58. Tvarkybos darbų projekto vykdymo priežiūra – statytojo (užsakovo) organizuota priežiūra, kurios tikslas – kontroliuoti, kad kultūros paveldo objekto tvarkybos darbai būtų atliekami pagal projektą, paveldosaugos reikalavimus ir kokybiškai. Tokios priežiūros rezultatai pateikiami ataskaitoje.
59. Tvarkomieji paveldosaugos darbai – tvarkybos darbai, atliekami pagal specialias technologijas, užtikrinančias autentiškumo išsaugojimą.
60. Tvarkomieji statybos darbai – statybos ar griovimo darbai, kaip apibrėžta Statybos įstatyme, atliekami kultūros paveldo objekte, jo teritorijoje ar apsaugos zonoje, kultūros paveldo vietovėje.
61. Urbanistinė kultūros paveldo vietovė – urbanistinį vertingųjų savybių pobūdį arba tokio pobūdžio derinio su kitu ar kitais vertingųjų savybių pobūdžiu ar pobūdžiais turinti miestų, miestelių, kaimų ar jų dalių teritorija, pasižyminti istoriškai susiformavusia urbanistine vietovės struktūra, savita architektūra ir (arba) kraštovaizdžiu.
62. Urbanistinė vietovės struktūra – urbanistinės kultūros paveldo vietovės ar jos dalies planinės ir tūrinės erdvinės struktūrų elementų, t.y., urbanistinę kultūros paveldo vietovę formuojančių vertingųjų savybių visuma, leidžianti atpažinti urbanistinės kultūros paveldo vietovės ar jos dalių reikšmingumą, bruožus bei charakterį.
63. Urbanistinės struktūros statinys – statinys, formuojantis urbanistinei kultūros paveldo vietovei būdingą užstatymą, atitinkantis tokios vietovės ar jos dalies konkretų užstatymo tipą (morfotipą), turintis vietovei būdingų užstatymo bruožų ir esantis urbanistinės kultūros paveldo vietovės vertingąja savybe.
64. Užkonservavimas – avarijos grėsmės pašalinimas ir kiti veiksmai, reikalingi kultūros paveldo statinio vertingosioms savybėms išsaugoti, kai laikinai sustabdomi jo tvarkybos darbai ar nustojama juo naudotis.
65. Užstatymo bruožai – urbanistinės vietovės ar jos dalių būdingos užstatymo (kultūros paveldo statinių), aplinkotvarkos detalės ir elementai (fasadų visumos sprendimai, stogų formos, stogų, fasadų detalės, jų apdailos medžiagos ir spalvos, tvoros, arkos, tarpuvartės, vartai, gatvių, kelių, takų dangos ir pan.), reikšmingi tokiai vietovei ar jos dalims.
66. Užstatymo tipas (morfotipas) – urbanistinės kultūros paveldo vietovės vertingoji savybė, nustatoma istorinei valdai (-oms), ir (ar) jų dalims, reikšmingas planinės, tūrinės erdvinės struktūrų įpatumais su apibrėžtu tos teritorijos užstatymo aukštingumu, aukščiu, istoriniu (autentišku) užstatymo tankiu bei išorės apdailos medžiagomis, jei jos užstatymo tipui yra reikšmingos.
67. Valdytojas – kultūros paveldo objekto ir kitų nekilnojamųjų daiktų, esančių pavienio ar kompleksinio objekto teritorijoje arba vietovėje, savininkas ar kitoks valdymo teisių turėtojas.
68. Vertingoji savybė – kultūros paveldo objekto, vietovės, jų dalies ar elemento bruožas, vertingas etniniu, istoriniu, estetiniu ar moksliniu požiūriu.
69. Vertingosios savybės tipas – vertingoji savybė, kai jos autentiška medžiaga yra pažeista, iš dalies sunaikinta ar sunykusi (stogo dangos medžiagos tipas; tinko, jo medžiagos tipas; apdailos medžiagos tipas; kelio, tako dangos tipas; laiptų pakopų ar jų dangos medžiagos tipas ir pan.), nurodant kuo konkrečiai jis yra reikšmingas: medžiagiškumu (medžiagos, iš kurios pagamintas, pavadinimas), savo forma (išmatavimai, skerspjūvis, išilginis profilis), pagaminimo technologija, paviršiaus apdirbimo būdu ir pan.
70. Vertingųjų savybių požymių turintis objektas – kultūros paveldo objekto teritorijoje ar vietovėje esantis objektas (vietovėje esantis objektas yra tos kultūros paveldo vietovės vertingoji savybė), kuris galimai turi kitų vertingųjų savybių, kurioms nustatyti rengiamas Vertinimo tarybos akto projektas ir teikiamas Vertinimo tarybai svarstyti dėl apsaugos reikalingumo kaip pavieniam arba į kompleksą įeinančiam kultūros paveldo objektui (statiniui, vietai, kitam nekilnojamajam daiktui).
71. Vertingųjų savybių keitimas – avarijos grėsmės pašalinimo tvarkybos darbai, veikiantys vertingąsias savybes, parenkami ir atliekami pagal šio įstatymo nustatytus reikalavimus taip, kad būtų maksimaliai išsaugotas autentiškumas ir kultūros paveldo objektas ar vietovė būtų tinkami naudoti.
72. Vertinimas – remiantis tyrimų duomenimis, amžiaus cenzo ir autentiškumo patikra, atrankos rezultatais, atliekamas reikšmingumo ir jo lygmenų nustatymas, objekto teritorijos bei apsaugos zonos ar vietovės ribų apibrėžimas, galimam kultūros paveldo objektui ar galimai kultūros paveldo vietovei suteikiant apsaugą. Taip pat vertinama patikslinant nekilnojamųjų kultūros vertybių apskaitos duomenis ar apsaugą panaikinant.
73. Vertinimo taryba – iš nepriekaištingos reputacijos šio įstatymo nustatyta tvarka atestuotų specialistų sudaryta taryba, atliekanti galimų kultūros paveldo objektų ir galimų kultūros paveldo vietovių vertinimą, nekilnojamųjų kultūros vertybių apskaitos duomenų tikslinimą ar apsaugos panaikinimą (toliau – vertinami objektai).
74. Vertinimo tarybos aktas – kultūros ministro nustatytos formos ir pildymo tvarkos, individualus administracinis aktas, kuriame fiksuojami nekilnojamųjų kultūros vertybių tyrimų duomenys bei tokių vertybių vertinimo rezultatas. Vertinimo tarybos akto projektus rengia šio įstatymo nustatytų nekilnojamojo kultūros paveldo apskaitos institucijų įgalioti specialistai.
75. Kitos šiame įstatyme vartojamos sąvokos suprantamos taip, kaip jos apibrėžtos Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatyme, Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme, Lietuvos Respublikos statybos įstatyme, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatyme, Lietuvos Respublikos želdynų įstatyme, Lietuvos Respublikos žemės įstatyme.
3 straipsnis. Nekilnojamojo kultūros paveldo skirstymas
1. Nekilnojamasis kultūros paveldas skirstomas pagal sandarą ir pagal reikšmingumą lemiantį vertingųjų savybių pobūdį.
2. Nekilnojamasis kultūros paveldas pagal sandarą yra:
1) pavienis arba į kompleksą įeinantis objektas – vieta, statinys ar kitas nekilnojamasis daiktas, turintis vertingųjų savybių;
2) kompleksinis objektas – vienodo arba skirtingo reikšmingumo, vienodo ar skirtingo reikšmingumo lygmenų kultūros paveldo objektų grupė, reikšminga savo visuma;
3. Nekilnojamasis kultūros paveldas pagal reikšmingumą lemiantį vertingųjų savybių pobūdį ar jų derinį gali būti :
1) archeologinis – praeities ūkinės ar gynybinės veiklos, gyvenamosios, laidojimo ar kulto vietos, jų kompleksai arba vietovės, kurių vienintelis arba vienas iš pagrindinių mokslinių duomenų šaltinių yra archeologiniai tyrimai ir radiniai;
2) įspūdžio (asociatyvus) – visuomenei, bendruomenėms ar etninėms grupėms reikšmingais pripažinti objektai ar vietovės, siejami su istoriniais įvykiais, asmenybėmis, tradicijomis, simbolinėmis prasmėmis, apeigomis, pažinimu ir kultūrine edukacija, literatūros ir kitais meno kūriniais.
3) povandeninis – po vandeniu ar iš dalies po vandeniu esantys archeologiniai objektai, vietovės ir reikšmingais pripažinti nekilnojamieji ar kilnojamieji daiktai, kurių vienintelis arba vienas iš pagrindinių mokslinių duomenų šaltinių yra povandeniniai tyrimai ir radiniai;
4) mitologinis – reikšmingais pripažinti tautosakoje minimi senovės kulto ar kitos žmonių veiklos objektai;
5) etnokultūrinis – reikšmingais pripažinti statiniai, jų kompleksai, vietos ar vietovės, atskleidžiančios etninės kultūros savitumą;
6) architektūrinis – reikšmingais pripažinti architektūrinės kūrybos statiniai, jų dalys, priklausiniai ir tokių statinių vientisos architektūrinės kompozicijos ir (ar) vietų kompleksai, ansambliai, vietos bei vietovės;
7) urbanistinis – reikšmingomis pripažintos istorinės miestų dalys, miesteliai ir panašios vietos bei vietovės;
8) želdynai – kultūros paveldo objektai – reikšmingais pripažinti istoriniai želdynai (parkai, sodai ir kiti istoriniai želdynai);
9) inžinerinis – reikšmingais pripažinti inžineriniai techniniai statiniai ir jų kompleksai, taip pat gamybinė ar technologinė įranga;
10) istorinis – reikšmingais pripažinti objektai ar vietovės, susiję su svarbiais visuomenės, kultūros ir valstybės istorijos įvykiais ar asmenybėmis arba išgarsinti literatūros ar kitų meno kūrinių;
11) memorialinis – objektai, skirti reikšmingiems kultūros ir valstybės istorijos įvykiams ar asmenybėms atminti;
12) dailės – reikšmingais pripažinti monumentaliosios dailės kūriniai, koplytėlės, koplytstulpiai, stogastulpiai, monumentalieji kryžiai, memorialiniai statiniai ir kiti dailės kūriniai, tiesiogiai susiję su jų užimama ir naudoti reikalinga teritorija;
13) sakralinis – objektai, vietos, jų kompleksai ir vietovės, reikšmingos religinėms bendruomenėms, bendrijoms ir centrams;
4 straipsnis. Kultūros kelio lygmenys Lietuvoje
1. Regioninis kultūros kelio lygmuo aprėpia kultūros kelią, vystomą ne mažiau kaip trijų savivaldybių mastu. Šio lygmens kultūros kelio tema remiasi regiono ir vietos kultūros ištekliais: istorija, materialiuoju ir nematerialiuoju paveldu, krašto istorijai reikšmingomis asmenybėmis, siekiant įtraukti ne tik vietos bendruomenę, bet ir suinteresuotas grupes, stiprinti jų kultūrinę edukaciją bei kultūrinę tapatybę. Šiuo lygmeniu rengiami pažintiniai maršrutai nuolat aktualinami rengiant jų populiarinimo akcijas, siekiant pritraukti lankytojų iš visos Lietuvos.
2. Nacionalinis kultūros kelio lygmuo aprėpia kultūros kelią, vystomą ne mažiau kaip trijuose Lietuvos regionuose arba ne mažiau kaip šešiose Lietuvos savivaldybėse, o dalis kultūros kelio gali būti vystoma ne Lietuvos teritorijoje ir (arba) bendradarbiaujant su kitos šalies organizacijomis. Šio lygmens kultūros kelio tema remiasi Lietuvai reikšmingais istoriniais procesais ir reiškiniais, ja atskleidžiamas ir populiarinamas materialusis ar nematerialusis kultūros paveldas ir (arba) istorinės asmenybės, jų sąsajos su bendra istorija ir vertybėmis. Šiuo lygmeniu rengiami tęstiniai pažintinio, edukacinio, socialinio, dalykinio turizmo maršrutai Lietuvos teritorijoje ir už jos ribų, jie populiarinami skatinant vietinį ir atvykstamąjį turizmą.
3. Tarptautinis kultūros kelio lygmuo aprėpia kultūros kelią, vystomą ne mažiau kaip dviejų kaimyninių valstybių, įskaitant Lietuvą, teritorijose bendradarbiaujant su šių valstybių organizacijomis. Šio lygmens kultūros kelio tema remiasi Lietuvai reikšmingu materialiuoju ir nematerialiuoju kultūros paveldu, esančiu kitose valstybėse, jo aktualinimu, kelioms valstybėms reikšmingais kultūros reiškiniais, istorinėmis asmenybėmis, atskleidžiamos sąsajos su Lietuvos ir Europos istorija bei vertybėmis. Šiuo lygmeniu siekiama sukurti tęstinius kultūrinio turizmo maršrutus kultūros kelio teritorijoje, juos populiarinti skatinant vietinį ir atvykstamąjį turizmą.
4. Europos Tarybos kultūros kelio lygmuo aprėpia Europos Tarybos kultūros kelią, kurio dalis vystoma Lietuvos teritorijoje. Šio lygmens kultūros kelias yra sertifikuojamas Išplėstinio dalinio susitarimo dėl Europos Tarybos kultūros kelių valdybos sprendimu, priimtu remiantis Europos kultūros kelių instituto teikimu ir pagal šio instituto nustatytą tvarką, bei remiantis Europos Tarybos Ministrų komiteto sprendimais.
5 straipsnis. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga
1. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugą sudaro:
3) saugojimas – taikomieji moksliniai tyrimai, tvarkyba, išsaugantis naudojimas, atgaivinimas (reabilitacija), stebėsena (monitoringas);
2. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos reglamentavimas nustatomas vadovaujantis šiais apsaugos tikslais:
1) mokslinio pažinimo – išsaugoti archeologinius ir kitus unikalius istorinių duomenų, kuriuos galima perimti atliekant saugomo objekto ar vietovės mokslinius tyrimus, šaltinius.
2) viešojo pažinimo ir naudojimo – sudaryti sąlygas dabarties ir ateities kartoms nekilnojamąjį kultūros paveldą pažinti, lankyti ir juo naudotis;
4. Nekilnojamojo kultūros paveldo teisinę apsaugą sudaro:
1) šio ir kitų įstatymų nustatyti paveldosaugos reikalavimai kultūros paveldo objektams, jų teritorijoms, vietovėms ir apsaugos zonoms;
2) Saugomų teritorijų įstatymo ir šio įstatymo nustatyti reikalavimai kultūros paveldo objektams, esantiems draustiniuose, rezervatuose, valstybiniuose parkuose;
3) Teritorijų planavimo įstatymo, Saugomų teritorijų įstatymo ir pagal šį įstatymą parengtų teritorijų planavimo dokumentų nustatyti reikalavimai;
II SKYRIUS
NEKILNOJAMOJO KULTŪROS PAVELDO APSAUGOS ORGANIZAVIMAS IR VALSTYBINIS ADMINISTRAVIMAS
6 straipsnis. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos valstybinių
institucijų sistema ir atsakomybė
1. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos organizavimą ir valstybinį administravimą vykdo šios įgaliotos institucijos:
1) nekilnojamojo kultūros paveldo tyrimų ir apskaitos institucijos – Kultūros paveldo tyrimų ir apskaitos tarnyba, savivaldybės institucijos;
2) nekilnojamojo kultūros paveldo skelbimo saugomu, saugojimo, pažinimo, sklaidos, atgaivinimo, monitoringo institucijos – Kultūros ministerija, Departamentas, savivaldybės;
3) nekilnojamojo kultūros paveldo pažinimo, jo sklaidos – Ekonomikos ir inovacijų ministerija, Kultūros ministerija, Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, Departamentas, savivaldybės institucijos;
2. Vykdydami šio įstatymo nuostatas, už nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugą yra atsakingi:
1) Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkas – už nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos efektyvumo kontrolę;
2) Kultūros paveldo tyrimų ir apskaitos tarnybos direktorius – už nacionalinio ir regioninio lygmens kultūros vertybių apskaitą;
3) kultūros ministras – už nacionalinio ir regioninio lygmens kultūros vertybių tvarkybą ir jos kontrolę;
4) ekonomikos ir inovacijų ministras – už nekilnojamųjų kultūros vertybių vidaus, atvykstamojo, pažintinio, edukacinio, socialinio, dalykinio turizmo pažintinės programos įgyvendinimą;
5) švietimo, mokslo ir sporto ministras – už nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialistų rengimo programų bei pažinimo, sklaidos švietimo ir mokymosi programų įgyvendinimą;
7 straipsnis. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos
valstybinių institucijų funkcijos
1. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos nacionalinę politiką formuoja Seimas, Vyriausybė, Valstybinė kultūros paveldo komisija, Kultūros ministerija.
2. Vyriausybė skelbia kultūros paminklus, atsako už tarptautinėmis sutartimis prisiimtų paveldosaugos įsipareigojimų įgyvendinimą, įgyvendina nekilnojamąjį kultūros paveldą tiriančios vyriausybės įstaigos Kultūros paveldo tyrimų ir apskaitos tarnybos (toliau – Tyrimų ir apskaitos tarnyba) savininko teises ir pareigas atlieka kitas įstatymų nustatytas funkcijas.
3. Nekilnojamojo kultūros paveldo pirminės apsaugos, saugojimo, pažinimo ir jo sklaidos bei apsaugos priežiūros valstybinį administravimą atlieka ir už jį atsako kultūros ministras. Kultūros ministras įgalioja ministerijos padalinius ir prie ministerijos įsteigtas įstaigas, kitas biudžetines įstaigas, kurių savininko teises ir pareigas įgyvendina Kultūros ministerija, atlikti paskirtas nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos funkcijas.
5. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos norminius teisės aktus pagal kompetenciją priima Vyriausybė, kultūros ministras, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (toliau - Departamentas) direktorius ir savivaldybės taryba.
6. Kultūros ministras:
1) tvirtina valstybės biudžeto lėšomis finansuojamas nekilnojamojo kultūros paveldo paveldosaugos (paveldotvarkos, tvarkybos kontrolės, saugomų teritorijų apsaugos ir tvarkymo ir kitas) programas ir organizuoja paveldotvarkos programų įgyvendinimą,
3) tvirtina Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialistų (tyrėjų, projektuotojų, paveldosaugos ekspertų) atestavimo komisijos nuostatus ir jos sudėtį, Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos ekspertų komisijos nuostatus ir jos sudėtį,
4) teikia kultūros paveldo objektus ir vietoves įrašyti į tarptautinės svarbos kultūros paveldo objektų ar vietovių sąrašus, jeigu tarptautinėmis sutartimis nenustatyta kitaip,
7. Kultūros ministras kartu su švietimo, mokslo ir sporto ministru organizuoja:
8. Kultūros ministras su ekonomikos ir inovacijų ministru tvirtina nekilnojamojo kultūros paveldo vidaus, atvykstamojo, pažintinio, edukacinio, socialinio, dalykinio turizmo pažintinę programą.
9. Vyriausybės, ministerijų, kitų Vyriausybės įstaigų norminiai teisės aktai, susiję su nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga, prieš juos priimant turi būti pateikiami Kultūros ministerijai ir Valstybinei kultūros paveldo komisijai derinti teisės aktų nustatyta tvarka. Šio įstatymo reikalavimams prieštaraujantys savivaldos institucijų priimti teisės aktai turi būti sustabdyti ar panaikinti Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo nustatyta tvarka.
10. Tyrimų ir apskaitos tarnyba:
2) registruoja nekilnojamojo kultūros paveldo tyrimus, kaupia tokių tyrimų dokumentaciją, valdo ir tvarko tokių tyrimų duomenų bazę;
6) rengia Nekilnojamojo kultūros paveldo tyrimų ir apskaitos dokumentų rinkinio projektą bei kitų nekilnojamojo kultūros paveldo apskaitą reglamentuojančių teisės aktų projektus;
7) naudoja veiklai, susijusiai su nekilnojamojo kultūros paveldo apskaita, skirtas valstybės biudžeto lėšas.
11) turi teisę gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų, valdytojų, kitų fizinių ir juridinių asmenų informaciją apie nekilnojamąsias kultūros vertybes, galimus kultūros paveldo objektus, galimas kultūros paveldo vietoves, į juos patekti, juos apžiūrėti, juos fiksuoti ir atlikti neardomuosius tyrimus;
11. Departamentas:
1) metodiškai vadovauja nekilnojamojo kultūros paveldo pirminei apsaugai, saugojimui, pažinimui, jo sklaidai, tvarkybos kontrolei;
2) rengia nekilnojamojo kultūros paveldo pirminę apsaugą, saugojimą, pažinimą, jo sklaidą, tvarkybos kontrolę reglamentuojančių teisės aktų projektus;
3) naudoja veiklai, susijusiai su nekilnojamojo kultūros paveldo pirmine apsauga, saugojimu, pažinimu, jo sklaida, tvarkybos kontrole (neįskaitant paveldotvarkos programų), skirtas valstybės biudžeto lėšas;
4) rengia nekilnojamojo kultūros paveldo pirminės apsaugos, saugojimo, pažinimo, jo sklaidos, tvarkybos kontrolės programas, organizuoja jų įgyvendinimą (neįskaitant paveldotvarkos programų).
6) inicijuoja ir organizuoja kultūros paveldo objektų skelbimą valstybės saugomais, teikia siūlymus savivaldybės paveldosaugos padaliniams inicijuoti kultūros paveldo objektų skelbimą saugomais savivaldybės;
9) parengia ir išduoda nacionalinio ir regioninio reikšmingumo lygmens kultūros paveldo objektų apsaugos reglamentus;
12) tvarko Kultūros vertybių registrą, kuriame registruojamos nekilnojamosios kultūros vertybės ir jų duomenys; pagal įstatymų nustatytus reikalavimus kaupia, tvarko ir saugo su šiuo registru susijusius dokumentus;
13) teikia Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui įregistruoti nekilnojamuosius daiktus, kurie yra kultūros paveldo objektai, tokių objektų sudedamąsias dalis ar teritorijas, su nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga susijusius juridinius faktus;
14) teikia Nekilnojamojo turto kadastro tvarkytojui įrašyti arba pakeisti kultūros paveldo objektų, kaip daiktinės teisės objektų, įteisinimo ir apribojimų naudotis nekilnojamuoju turtu duomenis;
16) per mėnesį nuo pateikimo dienos teikia išvadas, ar valdytojų, ketinančių vykdyti kultūros paveldo objektų tvarkybą, parengti projektiniai siūlymai atitinka paveldosaugos reikalavimus;
18) tikrina, kaip vykdomas šis įstatymas ir kiti nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugą reglamentuojantys teisės aktai, kontroliuoja, ar nepažeidžiami šie teisės aktai;
19) kontroliuoja kultūros paveldo tvarkybą ir priežiūrą, stabdo fizinių ir juridinių asmenų atliekamus veiksmus nekilnojamosiose kultūros vertybėse, jų teritorijose ir apsaugos zonose, jeigu nustatomi paveldosaugos reikalavimų pažeidimai;
22) pagal savo kompetenciją atlieka ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo subjekto funkcijas, vadovaudamasis Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymu;
23) turi teisę gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų, valdytojų, kitų fizinių ir juridinių asmenų informaciją apie kultūros paveldo objektus, juos apžiūrėti ir fiksuoti;
24) įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka surašo administracinių nusižengimų protokolus, nagrinėja jo įgaliojimų sričiai priskirtas administracinių nusižengimų bylas;
25) kreipiasi į teismą siekdamas apginti viešąjį interesą nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos srityje, įstatymų nustatyta tvarka teikia ieškinius, prašymus, skundus teismui, teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą atliekančiai institucijai teikia duomenis apie fizinius asmenis, turinčius nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo vadovo kvalifikacijos atestatą ir įtariamus pažeidus šio įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų reikalavimus rengiant teritorijų planavimo dokumentus ar vadovaujant jų rengimui;
27) kultūros ministro nustatyta tvarka organizuoja ir vykdo kultūros kelių lygmenų nustatymo ir sertifikavimo procesą, išduoda kultūros kelių sertifikatus (išskyrus Europos Tarybos kultūros kelių sertifikatus), vykdo sertifikuotų kultūros kelių veiklos stebėseną;
12. Šio straipsnio 6 dalyje nurodytos Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialistų (tyrėjų, projektuotojų, paveldosaugos ekspertų) atestavimo komisija ir Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos ekspertų komisija, taip pat Vertinimo taryba atlieka joms jų nuostatuose priskirtas funkcijas, o jų narių darbas apmokamas Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų ir komisijų narių darbo apmokėjimo įstatymo nustatyta tvarka arba, tokių komisijų ar tarybos nariui pageidaujant, sudaromos savanoriškos veiklos sutartys.
8 straipsnis. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos administravimas savivaldybėse
1. Savivaldybėse Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų nustatytas (priskirtas) nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos funkcijas atlieka savivaldybės institucijos teisės aktų nustatyta tvarka.
2. Sudaro Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybas, kurios atlieka 10 str. 5 d. nustatytas funkcijas. Nesant tokių galimybių, šalių susitarimu vertinimą atlieka Kultūros paveldo tyrimo ir apskaitos tarnybos sudaryta vertinimo taryba.
3. Saugomų statinių, statinių saugomų objektų teritorijose ir saugomose vietovėse projektavimo sąlygų sąvadus išduoda, tokių statinių projektų derinimą organizuoja ir leidimus statyti, rekonstruoti, remontuoti ar griauti tokius statinius išduoda savivaldybės institucijos šio, Vietos savivaldos ir Statybos įstatymų nustatyta tvarka.
4. Savivaldybių paveldosaugos padaliniai, atlikdami savivaldybei priskirtas valstybės saugomų objektų apsaugos funkcijas:
1) tarpininkauja tarp valdytojų ir Departamento: priima valdytojų prašymus, perduoda juos Departamentui su savo pasiūlymais ir teikia valdytojams atsakymus;
3) tikrina kultūros paveldo objektų būklę, kaupia informaciją ir teikia ją Departamentui kultūros ministro patvirtinta stebėsenos tvarka;
4) informuoja Departamentą apie savivaldybės priimtus sprendimus dėl valstybės saugomų objektų bei vietovių;
5. Savivaldybių paveldosaugos padaliniai nekilnojamųjų kultūros vertybių vietinio reikšmingumo lygmens, taip pat savivaldybės tarybos paskelbtų saugomų objektų atžvilgiu atlieka savarankiškas funkcijas:
6) teikia Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui įregistruoti nekilnojamuosius daiktus, kurie yra kultūros paveldo objektai, tokių objektų sudedamąsias dalis ar teritorijas, su nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga susijusius juridinius faktus;
7) teikia Nekilnojamojo turto kadastro tvarkytojui įrašyti arba pakeisti kultūros paveldo objektų, kaip daiktinės teisės objektų, įteisinimo ir apribojimų naudotis nekilnojamuoju turtu duomenis;
8) per mėnesį nuo pateikimo dienos teikia išvadas, ar valdytojų, ketinančių vykdyti kultūros paveldo objektų tvarkybą, parengti projektiniai siūlymai atitinka paveldosaugos reikalavimus;
10) tikrina, kaip vykdomas šis įstatymas ir kiti nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugą reglamentuojantys teisės aktai, kontroliuoja, ar nepažeidžiami šie teisės aktai;
11) rengia savivaldybės nekilnojamojo kultūros paveldo apskaitos, paveldotvarkos, švietimo, lavinimo ir kitas paveldosaugos programas ir organizuoja jų vykdymą;
12) inicijuoja ir organizuoja kultūros paveldo objektų skelbimą savivaldybės saugomais, teikia jų duomenis Kultūros vertybių registrui;
13) bendradarbiauja su kitų savivaldybių paveldosaugos padaliniais nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos srityje;
15) teikia kitiems savivaldybės padaliniams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems juridiniams ir fiziniams asmenims siūlymus, metodinę ir dalykinę pagalbą nekilnojamojo kultūros paveldo išaiškinimo, saugojimo, pažinimo sklaidos, atgaivinimo klausimais;
16) turi teisę gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų, valdytojų, kitų fizinių ir juridinių asmenų informaciją apie kultūros paveldo objektus, apžiūrėti, fiksuoti ir tirti nekilnojamąsias kultūros vertybes ir nekilnojamuosius daiktus, kurie gali turėti vertingųjų savybių;
9 straipsnis. Valstybinė kultūros paveldo komisija
Valstybinė kultūros paveldo komisija yra Lietuvos Respublikos Seimo, Lietuvos Respublikos Prezidento ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės ekspertė ir patarėja valstybinės kultūros paveldo apsaugos politikos, jos įgyvendinimo, vertinimo ir tobulinimo klausimais. Komisija kontroliuoja viešojo administravimo institucijų vykdomą kultūros paveldo apsaugos veiklos efektyvumą, reikalui esant, teikia teisės aktų nustatyta tvarka teikia nurodymus. Komisija atskaitinga Seimui. Visas Komisijos funkcijas, valdymą, finansavimą, uždavinius ir teises nustato Valstybinės kultūros paveldo komisijos įstatymas.
III SKYRIUS
NEKILNOJAMOJO KULTŪROS PAVELDO APSKAITA
IR KULTŪROS PAVELDO OBJEKTO SKELBIMAS SAUGOMU
10 straipsnis. Nekilnojamojo kultūros paveldo apskaita
1. Nekilnojamojo kultūros paveldo apskaitą sudaro inventorizavimas, konkrečių nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimas ir registravimas.
2. Nekilnojamasis kultūros paveldas inventorizuojamas surašant visus galimus jam priskirti kūrinius ir kitus daiktus. Inventorizavimo duomenys nuolat tikslinami, kaupiami ir sisteminami. Inventorizavimo tvarkos aprašą tvirtina kultūros ministras.
3. Nekilnojamosioms kultūros vertybėms atskleisti atliekami tyrimai. Remiantis šių tyrimų duomenimis, nustatomas kultūros paveldo objektų ar vietovių ir jų vertingųjų savybių reikšmingumas, apibrėžiamos ar tikslinamos jų teritorijų ribos.
4. Konkrečių nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimą organizuoja Tyrimų ir apskaitos tarnyba ir savivaldybių institucijos. Tradicinės religinės bendruomenės, bendrijos ir centrai, mokslo ir studijų bei kitos valstybinės tyrimų institucijos gali organizuoti jų veiklos sritį atitinkančio ar nuosavybės teise turimo nekilnojamojo kultūros paveldo inventorizavimą ir atskleidimą, savo veiksmus derindamos su Tyrimų ir apskaitos tarnyba.
5. Vertinimą atlieka Tyrimų ir apskaitos tarnybos ir savivaldybių sudarytos Vertinimo tarybos:
1) Tyrimų ir apskaitos tarnybos sudarytos Vertinimo tarybos vertinimą atlieka, kai vertinamas objektas yra Lietuvos Respublikos teritorijoje ir Vertinimo tarybos akto projektu yra siūlomas nustatyti nacionalinio, regioninio ar vietinio reikšmingumo lygmuo ar lygmenys, arba vertinamas objektas yra nacionalinio ar regioninio reikšmingumo lygmens kultūros paveldo vietovėje;
2) savivaldybės ar kelių savivaldybių sudarytos Vertinimo tarybos vertinimą atlieka, kai vertinamas objektas yra savivaldybės ar savivaldybių teritorijoje ir yra siūlomas nustatyti vietinio reikšmingumo lygmuo, išskyrus atvejus, kai vertinamas objektas yra nacionalinio ar regioninio reikšmingumo lygmens kultūros paveldo vietovėje;
3) jei savivaldybė nesudarė Vertinimo tarybos ar savivaldybės Vertinimo taryboje nėra narių, kurie pagal kompetenciją galėtų vertinti nekilnojamąją kultūros vertybę pagal visus Vertinimo tarybos akto projekte pasiūlytus kultūros paveldo objektų ar vietovių vertingųjų savybių pobūdžius, vertina Tyrimų ir apskaitos tarnybos sudarytos vertinimo tarybos;
4) Tyrimų ir apskaitos tarnybos sudarytos vertinimo tarybos taip pat vertina visus savivaldybių pateiktus ar (ir) į Tyrimų ir apskaitos tarnybos metinę apskaitos programą įtrauktus vertinimo objektus nepriklausomai nuo jų reikšmingumo lygmens.
5) kai savivaldybių Vertinimo tarybos, atlikdamos vertinimą nusprendžia ar Vertinimo tarybos akto projekte yra siūlymas, kad vertinamas objektas gali būti nacionalinio ar regioninio reikšmingumo lygmens, savivaldybė, sudariusi šią vertinimo tarybą, perduoda Vertinimo tarybos akto projektą Tyrimų ir apskaitos tarnybai, kurio sudaryta Vertinimo taryba priima galutinį sprendimą.
6. Vertinimo tarybos nevertina objektų (išskyrus neveikiančias kapines, kapus, palaikų laidojimo ar užkasimo vietas), kuriuose (kuriais) vaizduojama arba kurių sudedamoji dalis yra:
2) SSRS ar Lietuvos SSR vėliava, herbas, sovietinio kūjo ir pjautuvo ženklas ar sovietinė penkiakampė žvaigždė;
4) už okupacinių režimų vykdytas Lietuvos gyventojų represijas atsakingų Vokietijos nacionalsocialistų partijos ar SSRS komunistų partijos, jos LSSR padalinio vadovų, narių ar kitų asmenų atvaizdai;
5) nurodytų 1-3 punktuose simbolių pagrindu sudaryti ženklai arba į juos klaidinančiai panašūs antikonstitucinių organizacijų simboliai;
6) nacistinės Vokietijos ar SSRS kariuomenės ar kitų šių valstybių specialiųjų tarnybų, vykdžiusių Lietuvos gyventojų represijas, veiklą ar jų narius propaguojančios skulptūros, atvaizdai, užrašai ar kiti simboliai;
7. Galimi kultūros paveldo objektai ir galimos kultūros paveldo vietovės, kurie neatitinka amžiaus cenzo, vertinami, jeigu:
1) jie susiję su akivaizdžiais išsivadavimo iš okupacinių rėžimų ir Lietuvos valstybingumui ypač svarbiais įvykiais;
2) jie sukurti kaip įrašytų ar įrašomų į Registrą objektų ir vietovių naujadarai, pratęsiantys istorinių struktūrų, erdvių ir estetikos formavimo tradicijas bei papildantys jų vertingąsias savybes;
3) jų projektų parengimo laikas atitinka amžiaus cenzą, tačiau projektai įgyvendinti daugiau kaip prieš 25 metus prisilaikant projektuose numatytų sprendinių (medžiagų, konstrukcijų, technologijų ir kt.);
4) tai mirusių autorių kūriniai, apdovanoti tarptautinėmis, Lietuvos Respublikos valstybinėmis, kitų valstybių premijomis, įgyvendinti prieš 25 ir daugiau metų;
5) tai akivaizdūs konkretaus istorinio laikmečio, pripažinto meninio stiliaus ar srovės atstovai ar amžininkai;
6) yra gauti gyvenamosios vietovės bendruomenės (kaip apibrėžta Vietos savivaldos įstatyme) ir (ar) bent dviejų ir registravimo dokumentuose nustatytos kultūros veiklos asociacijų prašymai, kuriuose nurodyta, kad jie reikšmingi tos bendruomenės ir (ar) minėtų asociacijų narių tapatumui, vietovės istorijai.
8. Nekilnojamojo kultūros paveldo tyrimų ir apskaitos dokumentų rinkinį, kurį Kultūros paveldo tyrimų ir apskaitos tarnybos teikimu tvirtina Vyriausybė, sudaro:
2) Nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo atrankos ir reikšmingumo lygmens nustatymo kriterijų aprašas;
5) Rekomenduojamų nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų akto grafinių priedų urbanistinei kultūros paveldo vietovei aprašas;
7) Nekilnojamosios kultūros vertybės apibrėžtų teritorijos bei apsaugos zonos ribų plano sutartinių ženklų aprašas;
9. Kultūros vertybių registras steigiamas, tvarkomas, naudojamas ir reorganizuojamas šio įstatymo, Valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo, Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.
10. Nekilnojamosios kultūros vertybės registruojamos vertinimo tarybai nusprendus, kad vertybei reikalinga apsauga. Tokios vertybės registruojamos kaip didelę mokslinę, istorinę ar kultūrinę reikšmę turintys pavieniai, kompleksiniai ar į kompleksus įeinantys kultūros paveldo objektai ar vietovės. Vertinimo tarybų sprendimai skelbiami Tyrimų ir apskaitos tarnybos ir vertinimo tarybas sudariusių savivaldybių interneto svetainėse, o informacija apie įregistravimą – Kultūros vertybių registre teisės aktų nustatyta tvarka.
11. Į Kultūros vertybių registrą ir pagal jo duomenis sudarytą nekilnojamosios kultūros vertybės pasą (registro duomenų išraše) įrašomi šie kiekvienos registruojamos vertybės duomenys:
12. Departamentas kiekvienai registruotai nekilnojamajai kultūros vertybei nustato kodą, jį įrašo į Kultūros vertybių registrą ir tikslina jau įrašytus kultūros paveldo objekto ar vietovės žemės sklypams ir kitiems objekto ar vietovės teritorijoje esantiems nekilnojamiesiems daiktams viešo registro (Nekilnojamojo turto registro) suteiktą kodą ar kodus, taip pat kitus teisės aktų nustatytus Kultūros vertybių registro duomenis.
13. Kultūros vertybių registras įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka ar pagal keitimosi duomenimis sutartis keičiasi reikalingais duomenimis su Nekilnojamojo turto registru ir kitais valstybės registrais, kadastrais, klasifikatoriais, specializuotais duomenų bankais, taip pat su valstybinių programų, teritorijų planavimo organizatoriais, jeigu jie yra valstybės ar savivaldybių institucijos. Kultūros vertybių registras turi teisę gauti reikalingus kitų valstybės registrų, kadastrų turimus duomenis neatlygintinai.
14. Kultūros vertybių registro duomenys yra vieši. Pagal duomenų teikimo sutartis šie duomenys neatlygintinai perduodami susijusiems registrams ir valstybės informacinėms sistemoms. Jų pagrindu Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atitinkamo nekilnojamojo daikto Nekilnojamojo turto registro įraše neatlygintinai daro žymas apie šiuos juridinius faktus: nekilnojamojo daikto įrašymą į Kultūros vertybių registrą, jo buvimą kultūros paveldo objekto teritorijoje, vietovėje ar jų apsaugos zonose, nekilnojamosios kultūros vertybės specialiųjų naudojimo sąlygų nustatytus daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą suvaržymus.
11 straipsnis. Bendrieji vertinimo principai ir reikalavimai
1. Galimų kultūros paveldo objektų ar galimų kultūros paveldo vietovių vertinimas tiesiogiai susijęs su laikmečio kultūriniu tapatumu – poreikiu išsaugoti kultūros paveldo objektą ar vietovę. Vertinimas atliekamas remiantis tyrimų faktais, pagarba ir pakantumu visoms kultūrinio tapatumo formoms. Nekilnojamojoje kultūros vertybėje yra reikšminga kiekviena epocha, stilius, vystymosi stadijos.
2. Nesant galimybių vertinimo metu įvertinti dalies nekilnojamosios kultūros vertybės (nepatekus į patalpas ar teritoriją, nesant tyrimų, kuriems atlikti reikalingi didelies apimties darbo, laiko ar finansiniai resursai ir pan.) ir apie tai pažymėjus Vertinimo tarybos akte, tokioje nekilnojamojoje kultūros vertybėje prieš pradedant bet kokius tvarkybos ar statybos darbus būtina atlikti trūkstamus tyrimus.
3. Kultūros paveldo objektas vertinamas neatskiriamai nuo istorijos, kurios liudininkas jis yra, bei aplinkos, kuri jį supa.
4. Kultūros paveldo statiniai, įvertinti kaip dominatės ar išklotines, siluetus, panoramas formuojantys statiniai, yra kultūros paveldo vietovių vertingoji savybė
5. Kultūros paveldo vietovės vertinimo bendrieji principai ir reikalavimai išdėstyti šio straipsnio 6-14 dalyse.
6. Užstatymo tipas nustatomas vadovaujantis pavyzdiniais urbanistinių kultūros paveldo vietovių užstatymo tipais. Privalomi įvertinti statinių aukštingumo, aukščio, istorinio (autentiško) užstatymo tankio duomenys, papildomai gali būti vertinami ir kiti duomenys. Pavyzdiniuose urbanistinių kultūros paveldo vietovių užstatymo tipuose nesant tinkančio apibūdinti užstatymo tipo, laikydamasi užstatymo tipo aprašymo struktūros ir nurodydama privalomus statinių aukštingumo, aukščio, istorinio (autentiško) užstatymo tankio duomenis, Vertinimo taryba gali sudaryti naują užstatymo tipą;
7. Užstatymo tipai nustatomi urbanistinių kultūros paveldo vietovių amžiaus cenzą atitinkančioms istorinėms valdoms (sklypui, sklypams ar jų dalims), kurios yra tokios urbanistinės kultūros paveldo vietovės vertingoji savybė, fiksuojanti šių istorinių valdų suformavimo laiką. Jei sklypai yra suformuoti vėliau, nei nustatytas amžiaus cenzas ir neatitinka išlikusio istorinio (autentiško) užstatymo, užstatymo tipai nustatomi teritorijoms (buvusioms istorinėms valdoms) pagal išlikusį užstatymą. Jei išlikusio istorinio (autentiško) užstatymo negalima susieti su istorinėmis valdomis, užstatymo tipai nustatomi urbanistinės kultūros paveldo vietovės kvartalui ar jo daliai;
8. Urbanistinėse kultūros paveldo vietovėse nenustatomos vertingosios savybės, vertingųjų savybių požymių turintys objektai ir kiti objektai, kurie patenka į urbanistinėje kultūros paveldo vietovėje esančių kultūros paveldo objektų apibrėžtas teritorijas, išskyrus užstatymo tipus, dominantes, išklotines, panoramas, perspektyvas bei urbanistinės struktūros statinius:
1) Urbanistinėje kultūros paveldo vietovėje esančiam vertingųjų savybių požymių turinčiam objektui Vertinimo tarybos spendimu patekus į kultūros paveldo objekto teritoriją ir (ar) jam nesuteikus apsaugos, objektas lieka urbanistinės kultūros paveldo vietovės vertingąja savybe – urbanistinės struktūros statiniu;
9. Kai amžiaus cenzo neatitinkantis atskiras statinys pratęsia urbanistinės kultūros paveldo vietovės istorinių struktūrų, erdvių ir estetikos formavimo tradicijas, jis priskiriamas urbanistinės struktūros statiniams, laikantis šių nuostatų:
1) senamiesčiuose šis statinys atitinka visas šias sąlygas - pratęsia statybos linijos, planinės posesijinės sklypų struktūros, tūrinės erdvinės struktūros, užstatymo tipo, istorinio (autentiško) užstatymo tankio formavimo tradicijas;
10. Kai amžiaus cenzo neatitinkantis atskiras statinys nors ir nepratęsia urbanistinės kultūros paveldo vietovės istorinių struktūrų, erdvių ir estetikos formavimo tradicijų, tačiau atitinka nors vieną amžiaus cenzo išimtį, jis priskiriamas urbanistinėje kultūros paveldo vietovėje esantiems vertingųjų savybių požymių turintiems objektams;
11. Kai amžiaus cenzo neatitinkantis urbanistinėje kultūros paveldo vietovėje esantis atskiras statinys neatitinka amžiaus cenzo išimčių, jis priskiriamas urbanistinėje kultūros paveldo vietovėje esantiems kitiems objektams;
12. Pakitusioms, nesusiformavusioms urbanistinėms struktūroms priskiriamos teritorijos, kurioms nėra nustatomas užstatymo tipas (-ai), nes jose esamas užstatymas nėra reikšmingas arba užstatymo niekada nėra buvę;
13. Teritorijos, kurios yra reikšmingos išlikusiu žemės, vandens paviršiumi, augalais ir kuriose nėra buvę užstatymo, priskiriamos gamtinių elementų teritorijoms;
14. Įvertinti duomenys nurodomi Tarybos akto vertingųjų savybių užstatymo tipų aprašymuose ir kartu su grafiniu žymėjimu yra neatskiriama urbanistinės kultūros paveldo vietovės vertingosios savybės užstatymo tipo dalis.
12 straipsnis. Nekilnojamųjų kultūros vertybių pradinė apsauga
1. Pradinė apsauga taikoma kultūros paveldo objektams (statiniai, vietos, nekilnojamieji daiktai, turintys vertingųjų savybių) ir kultūros paveldo vietovių vertingosiomis savybėms esantiems kultūros paveldo statiniams.
2. Valdytojas, planuojantis atlikti nekilnojamosios kultūros vertybės vertingąsias savybes galinčius pažeisti tvarkybos darbus, turi pateikti savivaldybės paveldosaugos padaliniui projektinius siūlymus arba raštu išdėstytus numatomus darbus. Savivaldybės paveldosaugos padalinys, jei tai yra nacionalinio ar regioninio reikšmingumo lygmens nekilnojamoji kultūros vertybė, apie tai nedelsdamas praneša Departamentui.
3. Jeigu nustatoma, kad numatomi darbai žalotų vertingąsias savybes, per 15 dienų turi būti inicijuojamas kultūros paveldo objekto skelbimas saugomu. Sprendimą inicijuoti kultūros paveldo objektą skelbti valstybės saugomu priima Departamentas, o savivaldybės saugomu – savivaldybės paveldosaugos padalinys.
4. Jei atliekant statybos ar kitokius darbus aptinkama archeologinių radinių ar nekilnojamojo daikto vertingųjų savybių, valdytojai ar darbus atliekantys asmenys apie tai privalo pranešti savivaldybės paveldosaugos padaliniui, o šis informuoja Departamentą. Departamentas gali sustabdyti darbus 15 dienų. Per šį terminą jis kartu su savivaldybės paveldosaugos padaliniu turi patikrinti pranešimą ir priimti sprendimą inicijuoti ar neinicijuoti aptiktos nekilnojamosios kultūros vertybės įregistravimą, kultūros paveldo objekto skelbimą saugomu ar aptiktos vertingosios savybės atskleidimą ir apsaugos reikalavimų patikslinimą.
5. Departamentas taip pat gali sustabdyti darbus 15 dienų, jei išaiškėja, kad buvo pažeisti šio straipsnio 2 ar 3 dalies reikalavimai.
6. Institucija, priėmusi sprendimą inicijuoti kultūros paveldo objekto skelbimą saugomu arba jau saugomo objekto naujai aptiktos vertingosios savybės nustatymą bei apsaugos reikalavimų pakeitimą, gali iki 6 mėnesių apriboti ar uždrausti darbus, kurie pačiame objekte, jo teritorijoje ar apsaugos zonoje galėtų pažeisti vertingąsias savybes. Jei teritorija ir apsaugos zona nenustatytos, apriboti ar uždrausti darbus galima iki 250 metrų atstumu nuo objekto. Jeigu dėl nepalankių klimato sąlygų trūkstami tyrimai neatliekami, terminas gali būti pratęstas. Bendras uždraudimo vykdyti darbus terminas negali būti ilgesnis negu 8 mėnesiai. Per šį terminą šio įstatymo nustatyta tvarka turi būti atlikti trūkstami tyrimai, parengtas ir suderintas teritorijos ir apsaugos zonos ribų projektas, reikalui esant, statinys užkonservuotas ir atlikti kiti kultūros paveldo objekto skelbimo saugomu procedūros veiksmai.
7. Pradinė apsauga netenka galios priėmus sprendimą skelbti nekilnojamąją kultūros vertybę valstybės ir (ar) savivaldybės saugoma ar jos neskelbti saugoma, arba pasibaigus terminui, nustatytam pagal šio straipsnio 5 dalį.
8. Sprendimas nekilnojamąją kultūros vertybę neskelbti saugoma priimamas Departamento ar savivaldybės paveldosaugos padalinio teikimu, kai neturi viešojo intereso būti saugoma. Tokiu atveju, prieš priimant sprendimą neskelbti saugoma, nekilnojamosios kultūros vertybės duomenys Registre yra atnaujinami. Priėmus sprendimą neskelbti nekilnojamąją kultūros vertybę saugoma, ji netenka pradinės apsaugos, tačiau visi duomenys lieka Registre.
13 straipsnis. Kultūros paveldo objekto ir vietovės skelbimas saugomais
1. Departamentas ar savivaldybės institucija sprendimą inicijuoti kultūros paveldo objekto ar vietovės paskelbimą saugomais privalo įregistruoti Kultūros vertybių registre ir paskelbti Departamento ar savivaldybės interneto svetainėje, ir per 15 dienų po įregistravimo pranešti raštu visiems asmenims, kurių daiktinės teisės į nekilnojamuosius daiktus tokio kultūros paveldo objekto teritorijos ribose yra registruotos Nekilnojamojo turto registre.
2. Nacionalinio reikšmingumo lygmens kultūros paveldo objektus ir vietoves kultūros ministro teikimu, pritarus Valstybinei kultūros paveldo komisijai, Vyriausybė skelbia kultūros paminklais. Privačios nuosavybės prieinamų visuomenei lankyti nekilnojamųjų kultūros vertybių, paskelbtų kultūros paminkais, tvarkybos finansavimo ir tvarkomųjų paveldosaugos darbų išlaidų kompensavimo tvarką nustato Vyriausybė.
3. Nacionalinio reikšmingumo lygmens kultūros paveldo objektus ir vietoves, kurie nėra skelbiami kultūros paminklais, Valstybinei kultūros paveldo komisijai pritarus, ir regioninio reikšmingumo lygmens kultūros paveldo objektus ir vietoves valstybės saugomais skelbia kultūros ministras.
4. Vietinio reikšmingumo lygmens kultūros paveldo objektus ir vietoves savivaldybės saugomais skelbia savivaldybės taryba.
5. Teisės akte, kuris kultūros paveldo objektą ar vietovę skelbia valstybės saugomais ar jie skelbiami kultūros paminklais, nurodomas apsaugos tikslas ar tikslai, reikšmingumas ir reikšmingumo lygmuo reikšmingumą lemiančių vertingųjų savybių pobūdis ar jų derinys, patvirtinamos jų teritorijos ir apsaugos zonos ribos.
6. Kai kultūros paveldo objektas yra sunykęs, sunaikintas ar kitaip prarastos jo vertingosios savybės ir yra nustatytos šių praradimų priežastys ir (ar) kaltininkai arba kultūros paveldo objektas ar vietovė neatitinka nustatytų nekilnojamojo kultūros paveldo objektų ar vietovių reikšmingumo kriterijų ir vertingųjų savybių ir apie tai ne mažiau kaip prieš 3 mėnesius paskelbiama spaudoje, priimamas kultūros paveldo objekto ar vietovės skelbimo saugomu aktą naikinantis ar keičiantis sprendimas. Priėmus kultūros paveldo objekto apsaugą naikinantį sprendimą, toks objektas ar vietovė bei jų duomenys iš Registro neišbraukiami.
7. Registre turi būti įrašomi šie saugomų kultūros paveldo objektų ir vietovių duomenys:
2) apsaugą įteisinantys, teritoriją ir apsaugos zonas patvirtinantys teisės aktai ir jų pakeitimai, šiuos aktus registruojančių registrų įrašų kodai;
8. Jeigu kultūros paveldo objekte esančio kilnojamojo daikto, saugomo pagal Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymą, paskirtis neatsiejama nuo objekto paskirties, o daiktas su objektu yra istoriškai susijęs ir objektui suteikia papildomos reikšmės, šis daiktas Kultūros vertybių registre įrašomas kaip daiktas, esantis viena iš objekto vertingųjų savybių. Kultūros paveldo objektą skelbiant valstybės saugomu, kilnojamoji kultūros vertybė, nurodyta kaip vertingoji savybė, tampa saugoma ir šio įstatymo.
14 straipsnis. Kultūros paveldo objektų ir vietovių teritorijos, apsaugos zonos bei pozoniai
1. Kultūros paveldo objektas saugomas kartu su jo užimama ir jam nustatyta teritorija. Ši teritorija yra vientisa ir nuo kultūros paveldo objekto neatsiejama.
2. Kultūros paveldo objekto teritorijos ir kultūros paveldo vietovės ribos apibrėžiamos remiantis istorinių ir kitų tyrimų duomenimis, taip, kad sutaptų su esamų sklypų ar jų dalių, kurie yra daiktinės teisės objektai, ribomis arba kitokiomis nekilnojamųjų daiktų, gamtinių ar antropogeninių elementų ribomis.
3. Kultūros paveldo vietovių teritorijos nustatomos Teritorijų planavimo įstatymo, Saugomų teritorijų įstatymo ir šio įstatymo nustatyta tvarka parengtuose dokumentuose.
4. Povandeninio paveldo objektų bei vietovių teritorijos ir miškuose esančių kultūros paveldo objektų teritorijos apibūdinamos, nustatomos, įteisinamos kaip civilinės teisės objektai ir įregistruojamos Kultūros vertybių registre šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.
5. Saugomam objektui ar vietovei nustatoma žmogaus veiklos neigiamą poveikį švelninanti tarpinė apsaugos zona. Ši zona gali turėti vieną arba abu šiuos skirtingo apsaugos ir naudojimo režimo pozonius:
1) apsaugos nuo fizinio poveikio pozonį – už kultūros paveldo objekto teritorijos esantys žemės sklypai ar jų dalys su ten esančiais kitais nekilnojamaisiais daiktais, taip pat miško ir vandens plotai, kuriems taikomi šio įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimai, draudžiantys šiame pozonyje veiklą, galinčią fiziškai pakenkti kultūros paveldo objekto vertingosioms savybėms;
2) vizualinės apsaugos pozonį – už kultūros paveldo objekto teritorijos ar apsaugos nuo fizinio poveikio pozonio esantys žemės sklypai ar jų dalys su ten esančiais kitais nekilnojamaisiais daiktais, kuriems taikomi šio įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimai, draudžiantys šiame pozonyje veiklą, galinčią trukdyti apžvelgti kultūros paveldo objektą.
7. Apsaugos zonos ribos nustatomos vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymu ir šiuo įstatymu. Draustinyje, rezervate ar kultūros paveldo vietovėje esančio kultūros paveldo objekto apsaugos zonos ribos nenustatomos. Šiuo atveju draustinio ar rezervato teritorijų planavimo dokumentai ir (ar) šių saugomų teritorijų nuostatai papildomi apsaugos nuo galimo neigiamo veiklos gretimose teritorijose poveikio reikalavimais.
15 straipsnis. Kultūros paveldo objektų ženklinimas
1. Saugomi objektai ženklinami tipinėmis lentomis, rodyklėmis ar ženklais Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos patvirtinta tvarka.
2. Istorinio, memorialinio vertingųjų savybių pobūdžių kultūros paveldo objektai gali būti ženklinami individualiai sukurtomis lentomis ir rodyklėmis, memorialiniais statiniais ar įamžinami atkurtais statiniais.
IV SKYRIUS
NEKILNOJAMOJO KULTŪROS PAVELDO SAUGOJIMAS
16 straipsnis. Valdytojo teisės ir pareigos
1. Valdytojas turi teisę:
1) naudotis savo valdomu turtu pagal paskirtį, nepažeisdamas šiame ir kituose įstatymuose nustatytų reikalavimų;
2) gauti metodinę, techninę, finansinę ir (ar) kitokią paramą kultūros paveldo objekto priežiūrai ir tvarkybai, susipažinti su valstybės ir savivaldybių institucijų turima tyrimų medžiaga ir kita informacija apie kultūros paveldo objektą;
3) gauti informaciją apie skelbiamą saugoma arba numatomą paskelbti saugoma nekilnojamąją kultūros vertybę, vietovei apsaugoti steigiamą draustinį ar rezervatą ir dėl to jo valdomam turtui (daiktams) nustatomus paveldosaugos reikalavimus;
4) teikti pasiūlymus, pastabas ir pretenzijas dėl jo turto įregistravimo Kultūros vertybių registre, paskelbimo saugomais kultūros paveldo objektu, vietove ar kultūros paminklu;
2. Saugomo objekto valdytojas turi teisę šio įstatymo 16 straipsnyje nustatytomis sąlygomis sudaryti apsaugos sutartį, kurioje prisiimtų papildomus įsipareigojimus ir (ar) nurodytų kompensavimo už kultūros paveldo saugojimą būdus.
3. Valdytojo pareiga išsaugoti nekilnojamąją kultūros vertybę. Valdytojas privalo:
1) naudoti, prižiūrėti kultūros paveldo objektą, jo teritoriją, vietovę, laiku šalinti atsiradusius defektus ir apsaugoti statinius nuo neigiamo aplinkos poveikio; patalpose, kurių interjeras vertingas, palaikyti reikiamą mikroklimatą; laiku atnaujinti želdinius, šalinti savaime užaugančius augalus, teritorijoje šienauti žolę ir genėti medžius, valyti šiukšles, šalinti taršos šaltinius; istorinius želdynus – kultūros paveldo objektus prižiūrėti ir tvarkyti pagal kultūros ministro patvirtintą paveldo tvarkybos reglamentą, skirtą istorinių želdynų tvarkybai ir suderintą su Aplinkos ministerija;
2) pranešti už apsaugą atsakingai institucijai apie nekilnojamajai kultūros vertybei iškilusią grėsmę, kurios pats pašalinti nepajėgia arba tam neturi reikiamos kvalifikacijos ar leidimo;
3) leisti Vyriausybės nustatyta tvarka Tyrimų ir apskaitos tarnybos, Departamento, savivaldybės paveldosaugos padalinio, taip pat Valstybinės kultūros paveldo komisijos nariams ir pareigūnams ar jų įgaliotiems specialistams apžiūrėti kultūros paveldo objektą ar vietovę, fiksuoti kultūros paveldo objekto ar vietovės būklę ir sutartomis sąlygomis atlikti tyrimus, taip pat leisti šio įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje nurodytą leidimą gavusiems asmenims su valdytoju suderintomis sąlygomis atlikti archeologinius tyrimus. Šiais atvejais šalys turi suderinti tyrimų trukmę, apimtį ir galimų nuostolių kompensaciją;
4) savivaldybės paveldosaugos padaliniui pateikti saugomo objekto ar objekto, kuriam pradėta paskelbimo saugomu procedūra, tvarkybos projektus ir visus projektus, kurių įgyvendinimas paveiktų tokio objekto aplinką;
5) sudaryti šio įstatymo ir kitų įstatymų reikalavimus atitinkančias sąlygas visuomenei lankyti ir pažinti nekilnojamąsias kultūros vertybes;
6) leisti už apsaugą atsakingai institucijai kultūros paveldo objektą ženklinti tipinėmis ir (ar) individualiai sukurtomis lentomis, rodyklėmis ar ženklais;
17 straipsnis. Sandoriai dėl kultūros paveldo objektų
1. Pardavėjas ar kitaip valdymo teises perduodantis kultūros paveldo objekto valdytojas (toliau – perdavėjas) apie ketinimą sudaryti sandorį ne vėliau kaip prieš mėnesį informuoja savivaldybės paveldosaugos padalinį. Per tą laiką šis padalinys turi patikrinti, ar tokio objekto ir jo vertingųjų savybių būklė atitinka nekilnojamosios kultūros vertybės pase užfiksuotą būklę.
2. Kultūros paveldo objekto būklė tikrinama kultūros ministro nustatyta tvarka. Patikrinimo aktas, jei tokiame objekte nebuvo atliekami tvarkybos darbai, jei nenustatyta jo sužalojimų ir jei nebuvo pažeisti jo išsaugančio naudojimo reikalavimai, galioja 6 mėnesius nuo akto surašymo dienos. Perdavėjo ar įgijėjo pageidavimu už Vyriausybės nustatyto dydžio valstybės rinkliavą toks būklės patikrinimas gali būti atliktas ne vėliau kaip per 15 darbo dienų nuo pranešimo apie ketinimą sudaryti sandorį.
3. Kultūros paveldo objekto perdavėjo teisės, pareigos ir atsakomybė, patikrinus objekto būklę, pereina naujam valdytojui (įgijėjui) nuo perdavimo ir priėmimo akto pasirašymo. Jeigu patikrinimo metu nustatyta būklė neatitinka nekilnojamosios kultūros vertybės pase užfiksuotos būklės, už tai atsako perdavėjas.
18 straipsnis. Apsaugos sutartys
1. Apsaugos sutartimis yra nustatomi statinių servitutai ir įteisinami kiti kultūros paveldo objektų ir vietovių paveldosaugos reikalavimai.
2. Sutartis su žemės, miško ir vandens telkinių savininkais ir naudotojais, kurių žemė, miškas ar vandens telkinys yra saugomoje teritorijoje, gali sudaryti Vyriausybės įgaliota institucija, atsakinga už saugomos teritorijos apsaugą.
3. Apsaugos sutartis su Kultūros vertybių registre registruotų kultūros paveldo objektų valdytojais ir su objektų teritorijose ir apsaugos zonose esančių sklypų ar nekilnojamųjų daiktų valdytojais gali sudaryti Departamentas, savivaldybės paveldosaugos padalinys, fondai ar kitos viešosios įstaigos, kurių funkcija yra kultūros paveldo apsauga.
5. Apsaugos sutartys registruojamos Nekilnojamojo turto registre. Keičiantis valdytojui, sutartyje surašyti paveldosaugos reikalavimai pereina kartu su objektu naujajam valdytojui.
6. Apsaugos sutartys gali nustatyti:
2) valdytojo įsipareigojimą nevykdyti konkrečių veiksmų, kurie keistų vertingąsias savybes ar trukdytų visuomenei jas pažinti;
19 straipsnis. Moksliniam pažinimui saugomo nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga
1. Moksliniam pažinimui saugomame objekte, jo teritorijoje, vietovėje draudžiama be institucijos, atsakingos už kultūros paveldo apsaugą, sutikimo naudoti metalo, elektroninius ar kitokius ieškiklius archeologinių ir kitų radinių ar objektų paieškai, judinti, tirti, iškelti povandeninius objektus, atskiras jų dalis ar archeologinius radinius vidaus vandenyse, jūros rajono vidaus vandenyse, teritorinėje jūroje, gretutinėje zonoje ir išskirtinėje ekonominėje zonoje, kaip tai apibrėžta Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse.
2. Apsaugos sutartimi gali būti nustatytos sąlygos saugomo objekto teritoriją ar vietovę ribotai naudoti žemės ūkio, miškų ūkio ar kitokia paskirtimi.
3. Neištirtame moksliniam pažinimui saugomame objekte valdytojas gali vykdyti tik priežiūros ir konservavimo darbus.
4. Jeigu prižiūrėti ir naudoti moksliniam pažinimui saugomą objektą, vietovę ar jų dalį valdytojui yra nuostolinga, jis gali kreiptis į instituciją, atsakingą už objekto ar vietovės apsaugą, ir prašyti leidimo organizuoti mokslinį to objekto, vietovės ar jų dalies ištyrimą arba perimti iš jo saugomą objektą, vietovę ar jų dalį. Ištirto objekto, vietovės ar jų dalies apsaugos reikalavimai gali būti pakeičiami teisės akte, skelbiančiame objektą saugomu, iš apsaugos tikslų išbraukus mokslinį pažinimą.
20 straipsnis. Nekilnojamojo kultūros paveldo tyrimas
1. Tyrimai yra nekilnojamojo kultūros paveldo apskaitos, tvarkybos, pažinimo ir jo sklaidos pagrindas.
2. Nekilnojamojo kultūros paveldo fundamentinius mokslinius tyrimus, atliekamus valstybės biudžeto lėšomis, vykdo mokslo ir studijų bei kitos valstybinės ir nevalstybinės mokslo tyrimų institucijos, mokslo tyrėjai. Taikomuosius mokslinius ir ardomuosius tyrimus gali atlikti asmenys, šio įstatymo 27 straipsnyje nustatyta tvarka gavę kvalifikacijos atestatą ar teisės pripažinimo dokumentą, suteikiančius teisę atlikti nekilnojamojo kultūros paveldo tyrimus.
3. Neardomuosius ir fiksavimo tyrimus, reikalingus nustatyti galimo kultūros paveldo objekto ar galimos kultūros paveldo vietovės reikšmingumui, vertingosioms savybėms, reikšmingumo lygmeniui nustatyti, teritorijai, apsaugos zonai apibrėžti arba nekilnojamosios kultūros vertybės apskaitos duomenims pakeisti gali atlikti apskaitos institucijos (-ų) įgalioti specialistai tyrėjai. Tokių tyrimų išvados pateikiamos autorizuotame Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos akto projekte.
4. Įstatymų nustatyta tvarka vertinant planuojamos ūkinės veiklos poveikį aplinkai, tos veiklos organizatorius (užsakovas) Departamentui užsako poveikio vertinimui būtinus taikomuosius mokslinius nekilnojamojo kultūros paveldo tyrimus. Jie atliekami už planuojamos ūkinės veiklos organizatoriaus lėšas.
5. Taikomuosius mokslinius tyrimus, privalomus atlikti prieš kultūros paveldo objekto tvarkybos projektavimą ar tvarkybos metu, organizuoja Departamentas, kai objektas yra saugomas valstybės, arba savivaldybės paveldosaugos padalinys, kai objektas saugomas savivaldybės. Už valdytojui ar kitam tvarkybos organizatoriui išduodamas tyrimų išvadas imama Vyriausybės nustatyto dydžio valstybės rinkliava. Kai atliekant tvarkybos darbus išaiškėja naujos vertingosios savybės, atskleidimui reikalingus papildomus tyrimus organizuoja už apsaugą atsakinga institucija. Juos gali finansuoti valdytojas ar kitas tvarkybos organizatorius, norintis paspartinti tyrimus.
6. Tyrimų metu rasti archeologiniai radiniai, jei yra galimybių, saugomi ir eksponuojami jų radimo vietoje. Kitais atvejais kultūros ministro patvirtinta tvarka jie perduodami muziejams, turintiems sąlygas išsaugoti ir eksponuoti. Už visuomenės poreikiams paimtus lobius atlyginama kultūros ministro patvirtinta tvarka.
7. Ardomieji ir taikomieji moksliniai tyrimai atliekami ir jų ataskaitos rengiamos šiuos tyrimus reglamentuojančių paveldo tvarkybos reglamentų nustatyta tvarka. Leidimus tyrimams išduoda Departamentas ir apie tai praneša savivaldybės paveldosaugos padaliniams. Tyrimus atlikę tyrėjai tyrimų ataskaitas ir publikacijų, parengtų remiantis tyrimų duomenimis, kopijas jų autoriai turi pateikti Departamentui, kuris jas registruoja Kultūros vertybių registre.
21 straipsnis. Leidimo atlikti archeologinius tyrimus išdavimas ir galiojimas
1. Archeologinius tyrimus gali atlikti aukštąjį humanitarinių mokslų studijų srities archeologijos krypties ar istorijos krypties arba jam lygiavertį išsilavinimą turintys, šio įstatymo 27 straipsnyje nustatyta tvarka atestuoti specialistai arba Europos Sąjungos valstybės narės, Šveicarijos Konfederacijos arba valstybės, pasirašiusios Europos ekonominės erdvės sutartį, piliečiai ir kiti fiziniai asmenys, kurie naudojasi Europos Sąjungos teisės aktuose jiems suteiktomis judėjimo valstybėse narėse teisėmis ir turi teisę atlikti archeologinius tyrimus, pripažinus jų kilmės valstybėje turimą teisę atlikti atitinkamą veiklą (toliau – kitų valstybių asmenys) (toliau nurodant kartu – tyrėjai). Kitų valstybių asmenų turimos teisės atlikti archeologinius tyrimus pripažinimas atliekamas vadovaujantis šio įstatymo 27 straipsnyje nustatyta tvarka.
2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyti tyrėjai teisę atlikti archeologinius tyrimus įgyja gavę Departamento išduotą leidimą atlikti archeologinius tyrimus (toliau – leidimas). Leidimai išduodami, leidimų galiojimas pratęsiamas, sustabdomas, galiojimo sustabdymas panaikinamas ar leidimo galiojimas panaikinamas šio įstatymo nustatyta tvarka. Prašymų išduoti leidimą ar pratęsti leidimo galiojimą formas, jų pateikimo Departamentui ir nagrinėjimo Departamente tvarką, leidimų formas ir jų skelbimo tvarką (toliau – leidimų išdavimo tvarkos aprašas), vadovaudamasis šiame įstatyme nustatytais pagrindais, nustato kultūros ministras. Departamentas išduoda leidimą arba priima sprendimą neišduoti leidimo ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo tyrėjo prašymo ir archeologinių tyrimų projekto gavimo Departamente dienos. Prašyme išduoti leidimą turi būti pateikta visa leidimų išdavimo tvarkos apraše nurodyta ir šio straipsnio 4 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nurodytus reikalavimus pagrindžianti informacija.
3. Jeigu tyrėjo prašyme išduoti leidimą pateikta ne visa leidimų išdavimo tvarkos apraše nurodyta informacija, pateikti klaidingi duomenys ar pateikti ne visi šio straipsnio 4 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nurodytus reikalavimus pagrindžiantys dokumentai, Departamentas ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo prašymo gavimo Departamente dienos praneša tyrėjui apie būtinybę pateikti trūkstamą informaciją, patikslinti duomenis ar pateikti trūkstamus dokumentus ir informuoja, kad terminas leidimui išduoti skaičiuojamas nuo trūkstamos informacijos ir (ar) dokumentų pateikimo dienos. Priėmus sprendimą išduoti leidimą ar jo neišduoti, Departamentas ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo sprendimo priėmimo dienos apie tai praneša prašymą pateikusiam tyrėjui ir savivaldybės, kurios teritorijoje siekiama atlikti archeologinius tyrimus, administracijai.
4. Leidimas išduodamas tyrėjams, nurodytiems šio straipsnio 1 dalyje, jeigu įvykdomi šie reikalavimai:
1) tyrėjas atitinka šio įstatymo 27 straipsnyje nustatytus kvalifikacinius reikalavimus, suteikiančius jam teisę atlikti archeologinius tyrimus prašyme nurodytoje tyrimų vietoje;
2) tyrėjas kultūros ministro patvirtintame paveldo tvarkybos reglamente, reglamentuojančiame archeologinių kultūros paveldo objektų ir archeologinių kultūros paveldo vietovių tvarkybą (toliau – archeologinio paveldo tvarkybos reglamentas), nustatytais atvejais ir tvarka yra atsiskaitęs už praėjusiais metais atliktus archeologinius tyrimus ir sutvarkęs anksčiau atliktų archeologinių tyrimų vietą bei, vadovaudamasis šio įstatymo 20 straipsnio 6 dalies nuostatomis ir kultūros ministro nustatyta tvarka, yra perdavęs muziejams archeologinių tyrimų metu surastus archeologinius radinius, o archyvams – Mokslinės archeologijos komisijos aprobuotą šių tyrimų ataskaitą;
5. Mokslinė archeologijos komisija, kurios sudėtį ir nuostatus tvirtina kultūros ministras, aprobuoja tyrėjo pateiktą archeologinių tyrimų projektą ar jo pakeitimo ar papildymo projektą, jeigu jis atitinka archeologinio paveldo tvarkybos reglamente nustatytus archeologinių tyrimų projekto parengimo reikalavimus ir atitinka archeologinio paveldo tvarkybos reglamente nustatytus bendruosius archeologinių tyrimų metodikos reikalavimus. Jeigu Mokslinė archeologijos komisija priima sprendimą aprobuoti archeologinių tyrimų projektą su pastabomis, prieš priimant sprendimą išduoti leidimą, archeologinių tyrimų projektas turi būti patikrintas Departamento arba projektas pataisytas pagal Mokslinės archeologijos komisijos pateiktas pastabas.
6. Leidimą išduoti atsisakoma, jeigu neįvykdomas bent vienas šio straipsnio 4 dalyje nustatytas reikalavimas. Leidimas taip pat neišduodamas, jeigu tyrėjui einamaisiais metais jau yra išduota 10 leidimų atlikti archeologinius tyrimus, už kuriuos tyrėjas nėra atsiskaitęs archeologinio paveldo tvarkybos reglamente nustatytais atvejais ir tvarka.
7. Atliekant archeologinius tyrimus, turi būti užtikrinamos šios archeologiniams tyrimams atlikti būtinos sąlygos:
2) sudaryta galimybė archeologinius radinius konservuoti lauko sąlygomis, jeigu to reikalauja tiriamo objekto specifika;
3) tyrimų vieta, atidengtos archeologinės struktūros, radiniai, žmonių palaikai apsaugoti nuo žemės ar statinių dalių užgriuvimo, užtvindymo vandeniu ar gamtinių stichijų poveikio, transporto priemonių patekimo, taip pat bet kokio pobūdžio sužalojimo, vandalizmo, vagysčių ir pavojų žmonių saugai bei sveikatai;
8. Leidimai išduodami laikotarpiui nuo einamųjų metų kovo 1 dienos iki einamųjų metų lapkričio 30 dienos. Leidimai laikotarpiui nuo einamųjų metų lapkričio 30 dienos iki kitų metų kovo 1 dienos gali būti išduodami tik šiais atvejais:
1) kai būtina pašalinti avarijos grėsmę. Tokiu atveju netaikomas reikalavimas užtikrinti šio straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punktuose nustatytas tyrimams atlikti būtinas sąlygas ir šio straipsnio 4 dalies 4 punkte nustatytas reikalavimas parengti ir pateikti Mokslinės archeologijos komisijos aprobuotą archeologinių tyrimų projektą;
2) kai atliekant tyrimus bus užtikrintos tyrimams atlikti būtinos sąlygos – teigiama tyrimų aplinkos temperatūra ir neįšalęs gruntas tyrimų vietoje. Tokiu atveju tyrėjas prašyme išduoti leidimą pateikia išsamią informaciją, kaip bus užtikrinamos tyrimams atlikti būtinos sąlygos – teigiama tyrimų aplinkos temperatūra ir neįšalęs gruntas tyrimų vietoje. Prie prašymo išduoti leidimą pridedamas archeologinių tyrimų užsakovo rašytinis patvirtinimas, kad jis įsipareigoja imtis priemonių (nurodomos konkrečios priemonės), užtikrinančių šioje dalyje nurodytas archeologiniams tyrimams atlikti būtinas sąlygas.
9. Tyrėjas, nespėjęs atlikti visų archeologinių tyrimų projekte numatytų tyrimų, gali pateikti Departamentui prašymą pratęsti leidimo galiojimą ne vėliau kaip likus 10 darbo dienų iki leidimo galiojimo pabaigos. Šio straipsnio 4 dalyje nurodytus reikalavimus atitinkančiam tyrėjui leidimo terminas pratęsiamas po einamųjų metų lapkričio 30 dienos tyrėjo nurodytam terminui, bet ne ilgiau kaip iki kitų metų lapkričio 30 dienos. Išduoto leidimo galiojimas pratęsiamas arba motyvuotai atsisakoma jo galiojimą pratęsti ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo prašymo gavimo Departamente dienos. Jeigu tyrėjo prašyme dėl leidimo galiojimo pratęsimo pateikta ne visa leidimų išdavimo tvarkos apraše nurodyta informacija ar pateikti klaidingi duomenys, Departamentas ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo prašymo gavimo Departamente dienos praneša apie tai prašymą pateikusiam tyrėjui ir nustato prašymui patikslinti 5 darbo dienų terminą, skaičiuojamą nuo Departamento pranešimo tyrėjui dėl prašymo patikslinimo gavimo dienos. Tokiu atveju išduoto leidimo galiojimo pratęsimo terminas, per kurį turi būti nuspręsta dėl leidimo galiojimo pratęsimo, skaičiuojamas nuo tos dienos, kai Departamente gautas patikslintas prašymas.
10. Leidimo galiojimą pratęsti atsisakoma, jeigu Departamentas, vadovaudamasis šio straipsnio 7 dalies nuostatomis, nepritaria leidimo galiojimo pratęsimui, nes neužtikrinamos tyrimams atlikti būtinos sąlygos.
11. Atsisakius pratęsti išduoto leidimo galiojimą, Departamentas ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo sprendimo priėmimo dienos apie tai praneša prašymą pateikusiam tyrėjui ir savivaldybės, kurios teritorijoje buvo siekiama atlikti archeologinius tyrimus, administracijai, nurodydamas priežastis, dėl kurių leidimas neišduotas ar atsisakyta pratęsti išduoto leidimo galiojimą.
12. Leidimo galiojimas sustabdomas, jeigu Departamentas nustato, kad:
1) archeologiniai tyrimai atliekami Mokslinės archeologijos komisijos aprobuotame archeologinių tyrimų projekte nenumatytose vietose ir (ar) ne pagal aprobuotame archeologinių tyrimų projekte numatytą tyrimų pobūdį;
2) archeologinių tyrimų metu iškilo tiriamo ar greta esančių kultūros paveldo objektų sužalojimo ar praradimo grėsmė;
13. Sustabdžius leidimo galiojimą, Departamentas ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo sprendimo priėmimo dienos apie tai praneša leidimą gavusiam tyrėjui ir savivaldybės, kurios teritorijoje buvo siekiama atlikti archeologinius tyrimus, administracijai nurodydamas priežastis, dėl kurių leidimo galiojimas sustabdytas, ir terminą leidimo galiojimo sustabdymo priežastims pašalinti. Nuo Departamento pranešimo apie leidimo galiojimo sustabdymą gavimo dienos tyrėjui draudžiama atlikti archeologinius tyrimus.
14. Per nustatytą terminą pašalinus šio straipsnio 12 dalyje numatytas leidimo sustabdymo priežastis, leidimo galiojimo sustabdymas panaikinamas. Departamentas sprendimą dėl leidimo galiojimo sustabdymo panaikinimo priima per 10 darbo dienų nuo pranešimo apie leidimo sustabdymo priežasčių pašalinimą gavimo dienos, patikrinęs gautą informaciją ir ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo sprendimo priėmimo dienos apie tai praneša leidimą gavusiam tyrėjui ir savivaldybės, kurios teritorijoje buvo siekiama atlikti archeologinius tyrimus, administracijai.
15. Leidimo galiojimas panaikinamas, jeigu Departamentas nustato, kad:
1) tyrėjas, kuriam išduoto leidimo galiojimas yra sustabdytas, per Departamento nustatytą terminą nepašalino leidimo galiojimo sustabdymo priežasčių;
2) tyrėjas, kuriam išduoto leidimo galiojimas yra sustabdytas, po Departamento pranešimo apie leidimo galiojimo sustabdymą gavimo dienos toliau atlieka archeologinius tyrimus;
4) panaikinamas tyrėjui – atestuotam specialistui – išduotas kvalifikacijos atestatas ar tyrėjui – kitos valstybės asmeniui – turimos teisės atlikti archeologinius tyrimus pripažinimo dokumentas;
16. Panaikinus leidimo galiojimą, Departamentas ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo sprendimo priėmimo dienos apie tai praneša leidimą gavusiam tyrėjui ir savivaldybės, kurios teritorijoje buvo siekiama atlikti archeologinius tyrimus, administracijai, nurodydamas priežastis, dėl kurių leidimo galiojimas panaikintas.
17. Tyrėjas privalo:
1) gavęs leidimą, iki archeologinių tyrimų pradžios apie juos pranešti valdytojui ir šio įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 3 punkte nustatyta tvarka susitarti su juo dėl archeologinių tyrimų atlikimo sąlygų;
20. Jeigu išdavus leidimą iškyla būtinybė pakeisti ar papildyti archeologinių tyrimų apimtis, vietas ar tyrimų metodiką, numatytas Mokslinės archeologijos komisijos aprobuotame archeologinių tyrimų projekte, nekeičiant archeologinių tyrimų pobūdžio, gali būti toliau atliekami archeologiniai tyrimai turint galiojantį leidimą, jeigu parengiamas archeologinių tyrimų projekto pakeitimo ir (ar) papildymo projektas ir gaunamas Departamento pritarimas dėl archeologinių tyrimų atlikimo pagal pakeistą ar papildytą archeologinių tyrimų projektą.
21. Departamentas priima sprendimą pritarti arba nepritarti archeologinių tyrimų atlikimui pagal pakeistą ar papildytą archeologinių tyrimų projektą per 20 darbo dienų nuo tyrėjo prašymo ir pakeisto ir (ar) papildyto archeologinių tyrimų projekto gavimo Departamente dienos, jeigu jį aprobuoja Mokslinė archeologijos komisija ir tyrėjas jį pataiso pagal Mokslinės archeologijos komisijos pastabas, jeigu jų buvo.
22 straipsnis. Viešajam pažinimui ir naudojimui saugomo nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga
1. Viešajam pažinimui ir naudojimui saugomo objekto, kitokio objekto, esančio viešajam pažinimui ir naudojimui saugomame kompleksiniame objekte, vietovėje, valdytojas gali juo naudotis nekilnojamosios kultūros vertybės pase nurodytais būdais.
2. Viešajam pažinimui ir naudojimui saugomame objekte draudžiama:
3. Nekilnojamosios kultūros vertybės pase nurodytoms viešajam pažinimui ir naudojimui saugomo objekto ar vietovės neištirtoms dalims galioja šio įstatymo 19 straipsnio reikalavimai.
4. Viešajam pažinimui ir naudojimui saugomoje nekilnojamojoje kultūros vertybėje draudžiami vertingąsias savybes naikinantys statybos darbai: kultūros paveldo objektą pritaikyti kitiems, negu nurodyta nekilnojamosios kultūros vertybės pase, naudojimo būdams; padidinti saugomų statinių naudojimo intensyvumą, pristatyti priestatus, papildomus aukštus, įrengti naujas mansardas, formuoti naują planinę struktūrą ir kitaip naikinti autentiškumo požymius.
5. Jeigu valdytojas įrodo, kad saugomo objekto naudojimas tokios vertybės pase nustatytais naudojimo būdais ir apimtimi yra nuostolingas, nepateisina jo išlaikymo išlaidų ir kad nėra norinčiųjų perimti kultūros paveldo objektą naudoti nepažeidžiant vertingųjų savybių, už šio objekto apsaugą atsakinga institucija pasiūlo valdytojo lėšomis atlikti visus būtinus mokslinio ištyrimo ir dokumentų tvarkymo darbus, kad būtų galima nustatyti galimus pakeitimus, nekenksmingus vertingosioms savybėms, arba pareikalauja objektą užkonservuoti. Pastaruoju atveju užkonservavimo išlaidas kultūros ministro patvirtinta tvarka kompensuoja už objekto apsaugą atsakingos institucijos.
6. Siekiant, kad saugomo objekto vertingosioms savybėms nebūtų padaryta neigiamo poveikio, turi būti gautas už kultūros paveldo apsaugą atsakingos institucijos sutikimas, jeigu norima:
7. Kultūros paveldo objektuose, jų teritorijose ir apsaugos zonose reklama įrengiama pagal kultūros ministro patvirtintas taisykles.
8. Privačios nuosavybės teise valdomo kultūros paveldo objekto valdytojas gali imti užmokestį už kultūros paveldo statinio vidaus patalpų bei teritorijos lankymą ar rinkti iš lankytojų aukas (užmokestį) kultūros paveldo objekto priežiūrai ir tvarkybai, reikalauti atlygio už objekto vaizdo naudojimą komercinei reklamai.
23 straipsnis. Viešosios pagarbos nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga
1. Visos kapinės prižiūrimos pagal Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos patvirtintas kapinių tvarkymo taisykles. Neveikiančių kapinių teritorijoms nustatoma pagrindinė konservacinė (saugojimo) žemės naudojimo paskirtis, o ši gali būti pakeista tik pripažinus kitokio visuomenės poreikio viršenybę ir perkėlus mirusiųjų palaikus.
2. Viešosios pagarbos nekilnojamojo kultūros paveldo vieta gali būti saugoma, nors ir nėra jokių žmogų, įvykį ar kitokias jos vertingąsias savybes liudijančių autentiškų dalių ar elementų. Ši vieta žymima saugomo objekto ženklinimui skirtomis lentomis, skulptūros kūriniais, memorialiniais statiniais, buvusią įvykio ar gyvenamąją aplinką parodančiais daiktais.
24 straipsnis. Nekilnojamojo kultūros paveldo, esančio draustinyje, rezervate, valstybiniame parke, apsauga
1. Nekilnojamasis kultūros paveldas, esantis draustinyje, rezervate, valstybiniame parke, saugomas pagal šio įstatymo ir Saugomų teritorijų įstatymo reikalavimus.
2. Kultūros paveldo vietovių apsaugai Saugomų teritorijų įstatymo nustatyta tvarka gali būti steigiami istoriniai nacionaliniai parkai, kultūriniai rezervatai ir kultūriniai draustiniai. Įsteigtų istorinių nacionalinių parkų, kultūrinių rezervatų ir kultūrinių draustinių veiklą reglamentuojantys dokumentai papildomi juose esančių nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos reikalavimais.
3. Saugomos kultūros paveldo vietovės, jeigu nenuspręsta kitaip, pagal jų reikšmingumo lygmenį ir vertingųjų savybių pobūdį atitinkamai yra valstybiniai ar savivaldybės kultūriniai draustiniai (archeologiniai, istoriniai, etnokultūriniai, urbanistiniai-architektūriniai). Kultūrinių draustinių ir jų apsaugos zonų ribos atitinka saugomų kultūros paveldo vietovių ir jų apsaugos zonų ribas, o saugomų kultūros paveldo vietovių vertingosios savybės saugomos kultūrinių draustinių veiklą reglamentuojančiais teisės aktais.
4. Kultūros ministras tvirtina kultūrinių rezervatų (rezervatų-muziejų) naudojimo ir lankymo tvarkos aprašą ir kultūrinių rezervatų (rezervatų-muziejų), istorinių nacionalinių parkų steigimo kriterijus, teikia, jeigu tarptautinėse sutartyse nenustatyta kitaip, įrašyti šias saugomas teritorijas į tarptautinius saugomų teritorijų sąrašus, steigia valstybinių kultūrinių rezervatų ir istorinių nacionalinių parkų direkcijas ir tvirtina teritorijų planavimo dokumentus, nurodytus Saugomų teritorijų įstatyme.
5. Kultūros ministerija atlieka šias valstybinių kultūrinių rezervatų (rezervatų-muziejų), istorinių nacionalinių parkų, valstybinių kultūrinių draustinių valdymo funkcijas:
3) organizuoja teritorijų planavimo dokumentų rengimą (išskyrus valstybiniuose parkuose esančių kultūrinių draustinių ir kultūrinių rezervatų teritorijų planavimo dokumentų rengimą);
6. Departamentas, vykdydamas nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugą draustiniuose, rezervatuose ir valstybiniuose parkuose, kontroliuoja:
1) kaip laikomasi nustatyto apsaugos ir naudojimo režimo, kaip užtikrinama kultūros paveldo objektų apsauga ir tvarkyba, kaip įgyvendinamos tikslinės programos;
7. Savivaldybės institucijos prižiūri saugomose teritorijose esančių savivaldybės paskelbtų saugomais kultūros paveldo objektų ir vietovių naudojimą ir juose atliekamus statybos ar tvarkybos darbus, kontroliuoja, kaip užtikrinama savivaldybės saugomų objektų, vietovių apsauga ir kaip laikomasi nustatyto apsaugos ir naudojimo režimo planuojant ar vykdant veiklą, rengia savivaldybės saugomų kultūros paveldo objektų apsaugos reglamentus, organizuoja kultūros paveldo vietovių ir jų apsaugos zonų tvarkymo planų rengimą (išskyrus valstybiniuose parkuose, valstybiniuose rezervatuose, valstybiniuose draustiniuose esančių kultūros paveldo vietovių ir jų apsaugos zonų tvarkymo planų rengimą).
25 straipsnis. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga ir teritorijų planavimas
1. Nekilnojamosios kultūros vertybės, jų teritorijos, apsaugos zonos tvarkomos ir veikla jose plėtojama pagal kompleksinio ir specialiojo teritorijų planavimo, strateginio planavimo dokumentus, apsaugos reglamentus ir jais nustatomus paveldosaugos reikalavimus, parengtus vadovaujantis šio įstatymo, Saugomų teritorijų įstatymo ir Teritorijų planavimo įstatymo nuostatomis.
2. Kultūros paveldo objektai, jų teritorijos ir jų apsaugos zonos, kultūros paveldo vietovės ir jų apsaugos zonos, kultūriniai rezervatai ir kultūriniai draustiniai tvarkomi ir veikla juose plėtojama:
1) kultūros paveldo objektai, jų teritorijos ir apsaugos zonos – pagal paveldosaugos reikalavimus, nustatomus kultūros paveldo objektų tipiniuose apsaugos reglamentuose, tvirtinamuose Vyriausybės, ir individualiuose apsaugos reglamentuose, parengtuose ir patvirtintuose kultūros ministro nustatyta tvarka;
2) kultūros paveldo vietovės ir jų apsaugos zonos – pagal nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo dokumentus – tvarkymo planus (išskyrus šios dalies 3 ir 4 punktuose nustatytus atvejus). Tvarkymo planai kultūros ministro ir aplinkos ministro nustatyta tvarka gali būti rengiami ir kompleksiniams kultūros paveldo objektams. Kompleksinių kultūros paveldo objektų ir jų apsaugos zonų tvarkymo planai prilyginami kultūros paveldo vietovių ir jų apsaugos zonų tvarkymo planams ir rengiami bei tvirtinami tokia pačia tvarka, kaip ir kultūros paveldo vietovių ir jų apsaugos zonų tvarkymo planai;
3) valstybiniuose parkuose esančios kultūros paveldo vietovės, kultūriniai draustiniai ir kultūriniai rezervatai – pagal valstybinių parkų planavimo schemas (ribų ir tvarkymo planus);
3. Kultūros paveldo vietovių ir jų apsaugos zonų tvarkymo planas yra specialiojo teritorijų planavimo dokumentas, kuriame nustatomi nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos ir veiklos plėtojimo kultūros paveldo vietovėje ir jos apsaugos zonoje paveldosaugos reikalavimai bei kultūros paveldo vietovės ir jos apsaugos zonos ribos. Valstybiniuose parkuose, valstybiniuose rezervatuose ir valstybiniuose draustiniuose esančių kultūros paveldo vietovių kultūros paveldo apsaugos ir veiklos plėtojimo paveldosaugos reikalavimai ir ribos nustatomi vadovaujantis šiuo įstatymu ir Saugomų teritorijų įstatymo nustatyta tvarka rengiamuose saugomų teritorijų specialiojo teritorijų planavimo dokumentuose.
4. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialųjį teritorijų planavimą organizuoja:
1) Departamentas – valstybės skelbiamų saugomais ar valstybės saugomų kultūros paveldo vietovių ir kompleksinių kultūros paveldo objektų, jų apsaugos zonų tvarkymo planų rengimą; finansavimas skiriamas iš valstybės biudžeto lėšų ar kitų finansavimo šaltinių; šio planavimo organizatoriais taip pat gali būti saugomų vietovių direkcijos;
5. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo dokumentuose ir apsaugos reglamentuose nustatyti paveldosaugos reikalavimai yra privalomi rengiant kompleksinio ir specialiojo teritorijų planavimo dokumentus. Šie paveldosaugos reikalavimai, be kitų įstatymuose nustatytų reikalavimų, taip pat taikomi žemės darbams, statinių ar įrenginių statybai, statinių aukščiui, tūriui, užstatymo tankiui ir intensyvumui, išorės apdailos medžiagoms, apželdinimui, želdinių aukščiui, tankiui, rūšiai, transporto srautams, jų intensyvumui.
6. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo dokumentai rengiami pagal Kultūros ministerijos parengtas ir kultūros ministro ir aplinkos ministro patvirtintas šių dokumentų rengimo taisykles. Taisyklėse nurodomos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo dokumentais nustatomos teritorinės apsaugos priemonės, šių dokumentų organizavimo, rengimo, koregavimo, keitimo, derinimo, tikrinimo ir tvirtinimo tvarka.
7. Teritorijų, kuriose yra registruotų nekilnojamųjų kultūros vertybių, kompleksinio ir specialiojo teritorijų planavimo dokumentai Teritorijų planavimo įstatymo ir atitinkamose teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklėse nustatyta tvarka turi būti derinami:
1) valstybės lygmens ir (ar) Vyriausybės tvirtinami – su planavimo sąlygas išdavusia Kultūros ministerija ir atitinkamose teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklėse nurodytomis institucijomis;
8. Rengti nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo dokumentus turi teisę fiziniai asmenys, šio įstatymo ir kitų įstatymų nustatyta tvarka turintys teisę vadovauti nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo dokumentų rengimui, juridiniai asmenys ir jų padaliniai, užsienio organizacijos ir jų padaliniai, užsiimantys teritorijų planavimo veikla, kai tiems darbams vadovauja tokią teisę turintys fiziniai asmenys.
9. Vadovauti nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo dokumentų rengimui turi teisę fizinis asmuo, įgijęs aukštąjį universitetinį meno studijų srities architektūros krypties arba jam lygiavertį išsilavinimą ir gavęs atestavimą atliekančios organizacijos – Lietuvos Respublikos architektų rūmų – išduodamą nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo vadovo kvalifikacijos atestatą, suteikiantį teisę vadovauti nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo dokumentų rengimui. Šie reikalavimai netaikomi Europos Sąjungos valstybės narės, Šveicarijos Konfederacijos arba valstybės, pasirašiusios Europos ekonominės erdvės sutartį, piliečiams ir kitiems fiziniams asmenims, kurie naudojasi Europos Sąjungos teisės aktuose jiems suteiktomis judėjimo teisėmis, jeigu jie turi kitos valstybės narės, Šveicarijos Konfederacijos arba valstybės, pasirašiusios Europos ekonominės erdvės sutartį, kompetentingos institucijos išduotą kvalifikacijos atestatą arba kitą dokumentą, įrodantį, kad jie kilmės valstybėje turi teisę užsiimti nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo dokumentų rengimą atitinkančia veikla.
10. Fiziniai asmenys, siekiantys įgyti teisę vadovauti nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo dokumento rengimui, privalo atitikti šiuos kvalifikacinius reikalavimus (išskyrus Europos Sąjungos valstybės narės, Šveicarijos Konfederacijos arba valstybės, pasirašiusios Europos ekonominės erdvės sutartį, piliečius ir kitus fizinius asmenis, kurie naudojasi Europos Sąjungos teisės aktuose jiems suteiktomis judėjimo teisėmis):
2) turėti profesinės patirties, kurios trukmė skaičiuojama nuo šio straipsnio 9 dalyje nurodyto išsilavinimo įgijimo dienos: turėti ne mažesnę kaip 3 metų dalyvavimo rengiant nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo dokumentus profesinę patirtį arba profesinę patirtį rengiant kitus teritorijų planavimo dokumentus, kuriais buvo sprendžiami atitinkami nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos uždaviniai. Dalyvavimo rengiant nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo dokumentus profesinės patirties vertinimo pagrindus nustato šis įstatymas ir Teritorijų planavimo įstatymas;
3) Lietuvos Respublikos architektų rūmuose jų nustatyta tvarka išlaikyti profesinių ir teisinių žinių egzaminą pagal kultūros ministro ir aplinkos ministro patvirtintą programą. Profesinių žinių egzaminų rezultatai nustatyta tvarka kėlusiems kvalifikaciją nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo vadovams, neturintiems administracinių nuobaudų profesinėje srityje ir kurių atžvilgiu nėra nustatyta profesinės etikos pažeidimų, galioja neterminuotai.
11. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo vadovo kvalifikacijos atestatai išduodami, keičiami, jų galiojimas sustabdomas, galiojimo sustabdymas panaikinamas, galiojimas panaikinamas kultūros ministro ir aplinkos ministro nustatyta tvarka. Atestavimo komisija sudaroma aplinkos ministro ir kultūros ministro nustatyta tvarka. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo vadovų atestavimo komisijos nuostatus ir jos sudėtį tvirtina kultūros ministras, suderinęs su aplinkos ministru.
12. Fiziniai asmenys, siekiantys įgyti teisę vadovauti nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo dokumento rengimui, turi teisę su atestavimu susijusias procedūras atestavimą atliekančios organizacijos nustatyta tvarka atlikti per atstumą, elektroninėmis priemonėmis per kontaktinį centrą arba tiesiogiai kreipdamiesi į atestavimą atliekančią organizaciją. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo vadovo kvalifikacijos atestatai išduodami atestavimo komisijai pateikus išvadą atestatą išduoti ne vėliau kaip per 30 darbo dienų nuo visų dokumentų šiam kvalifikacijos atestatui gauti gavimo atestavimą atliekančioje organizacijoje dienos. Fiziniai asmenys, gavę nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo vadovo kvalifikacijos atestatus, privalo tobulinti savo kvalifikaciją Teritorijų planavimo įstatyme nustatyta tvarka.
13. Jeigu yra techninių galimybių, atestavimą atliekanti organizacija turi sudaryti sąlygas fiziniams asmenims, įgijusiems teisę vadovauti nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo dokumento rengimui, nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo vadovo kvalifikacijos atestatą gauti elektronine forma.
14. Valstybės skelbiamų saugomais ir valstybės saugomų kultūros paveldo vietovių ir kompleksinių kultūros paveldo objektų, jų apsaugos zonų tvarkymo planus tvirtina kultūros ministras, savivaldybės skelbiamų saugomais ir savivaldybės saugomų kultūros paveldo vietovių ir kompleksinių kultūros paveldo objektų, jų apsaugos zonų tvarkymo planus tvirtina savivaldybės taryba.
15. Šiame straipsnyje nustatytų nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo dokumentų rengimą finansuoti gali ir kultūros paveldo objekto valdytojai bei kitų nekilnojamųjų daiktų, esančių nekilnojamosios kultūros vertybės teritorijoje arba apsaugos zonoje, savininkai ar kiti valdymo teisių turėtojai.
26 straipsnis. Nekilnojamojo kultūros paveldo tvarkyba
1. Kultūros paveldo tvarkyba atliekama:
2) pagal kultūros paveldo statinio tvarkomųjų statybos darbų reglamentus (statybos techninius reglamentus), patvirtintus aplinkos ir kultūros ministrų;
2. Tvarkybos projektas rengiamas remiantis Kultūros vertybių registro duomenimis, prieš projektavimą būtinų atlikti tyrimų išvadomis ir įvertinant planuojamos ūkinės veiklos poveikį aplinkai, kai tai atliekama Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo nustatytais atvejais. Tyrimų, atliekamų prieš projektavimą ir reikalingų įvertinti poveikį aplinkai, privalomumą ir apimtį nustato paveldo tvarkybos reglamentai.
3. Tvarkybos metu aptikus naujų vertingųjų savybių, darbai sustabdomi šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka. Aptiktoms vertingosioms savybėms atskleisti atliekami papildomi tyrimai. Remiantis jų išvadomis, gali būti reikalaujama atlikti papildomus kultūros paveldo objekto tvarkybos darbus.
4. Stichinių nelaimių ar žmonių sunaikinti kultūros paveldo objektai išimtiniais atvejais, nesukeliant grėsmės turinčioms vertingųjų savybių išlikusioms jų liekanoms, dalims ar elementams, gali būti Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka atkuriami, jeigu:
2) objektas turi ypatingą meninę ar simbolinę reikšmę, yra itin svarbus tautinei savimonei ir kultūros paveldui puoselėti ir dera prie kraštovaizdžio;
5. Kultūros paveldo objektą draudžiama perkelti, išskyrus atvejus, kai jį reikia perkelti siekiant išsaugoti. Objektą išardant, pervežant ir vėl pastatant tinkamoje vietoje, turi būti imamasi visų būtinų atsargos priemonių.
6. Specialieji paveldosaugos reikalavimai tvarkomiesiems statybos darbams ir statybą leidžiantys dokumentai juos atlikti išduodami Statybos įstatymo nustatyta tvarka. Iki statybą leidžiančio dokumento išdavimo dienos kultūros ministro nustatyta tvarka turi būti atlikta šių darbų projekto paveldosaugos (specialioji) ekspertizė ir statinio projekto ekspertizė – aplinkos ministro ir kultūros ministro nustatytais atvejais ir tvarka. Projektas turi būti pataisytas pagal šių ekspertizių aktų privalomas pastabas prieš išduodant statybą leidžiantį dokumentą. Statybą leidžiantis dokumentas atlikti kultūros paveldo statinio tvarkomuosius statybos darbus išduodamas, kai toks projektas neprieštarauja paveldosaugos reikalavimams ir jam pritaria Departamento ir savivaldybės atstovai.
7. Kultūros ministro nustatytais atvejais ir tvarka iki leidimo atlikti tvarkomuosius paveldosaugos darbus išdavimo turi būti atlikta šių darbų projekto paveldosaugos (specialioji) ekspertizė. Projektas turi būti pataisytas pagal šios ekspertizės akto privalomas pastabas. Tvarkomųjų paveldosaugos darbų projektavimo sąlygos ir leidimai atlikti darbus išduodami kultūros ministro nustatyta tvarka. Leidimai išduodami ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo projekto ar pataisyto projekto pateikimo dienos.
8. Kultūros paveldo objekte atliekamų tvarkybos darbų projekto vykdymo eigą ir kokybę kontroliuojantys valdytojas, Departamentas ir savivaldybės institucijos bei kituose įstatymuose nurodyti subjektai, nustatę, kad atliekant darbus buvo pažeisti paveldosaugos reikalavimai ar kad dėl projekto klaidų iškilo vertingųjų savybių praradimo ar sužalojimo grėsmė, apie tai privalo pranešti Departamentui. Departamentas privalo sustabdyti kultūros paveldo objekto vertingąsias savybes žalojančius ar joms grėsmę keliančius darbus. Toks sustabdymas galioja, kol bus pašalinti paveldosaugos reikalavimų pažeidimai, iškilusi grėsmė ar iki teismo sprendimo.
27 straipsnis. Teisė vykdyti su nekilnojamojo kultūros paveldo tvarkyba susijusią veiklą
1. Atlikti nekilnojamojo kultūros paveldo tvarkybą (išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus) ir paveldosaugos (specialiąją) ekspertizę turi teisę šiame straipsnyje nustatytus kvalifikacinius reikalavimus atitinkantys ir šiame straipsnyje nustatyta tvarka atestuoti specialistai, gavę nekilnojamojo kultūros paveldo specialisto kvalifikacijos atestatą (toliau – kvalifikacijos atestatas), ir neatestuoti jų pagalbininkai, vadovaujami atestuoto specialisto. Už atliekamus darbus atsako atestuotas specialistas.
2. Atlikti kilnojamųjų daiktų, esančių viena iš kultūros paveldo objekto vertingųjų savybių, dailės nekilnojamojo kultūros paveldo objektų, taip pat statinių vertingųjų savybių (sienų tapybos, polichromijos, lipdybos, skulptūros, vitražo, drožybos) tyrimų, konservavimo ir restauravimo darbus turi teisę Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo nustatyta tvarka atestuoti restauratoriai.
3. Kvalifikacijos atestatus Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialistų atestavimo komisijos (toliau – Atestavimo komisija) teikimu išduoda kultūros ministras, kuris tvirtina atestuojamos veiklos specializacijas, atestatų išdavimo, keitimo, galiojimo sustabdymo, galiojimo sustabdymo panaikinimo ir galiojimo panaikinimo tvarkos aprašą, vadovaudamasis šiame įstatyme nustatytais pagrindais.
4. Fiziniai asmenys, siekiantys rengti tvarkybos darbų projektus, atlikti tvarkybos darbų projekto vykdymo priežiūrą, privalo atitikti šiuos kvalifikacinius reikalavimus:
1) turėti aukštąjį meno studijų srities architektūros krypties, technologijų studijų srities statybos inžinerijos arba statybų technologijų studijų krypties arba jam lygiavertį išsilavinimą;
2) turėti profesinės patirties, kurios trukmė skaičiuojama nuo šio straipsnio 4 dalies 1 punkte nurodyto išsilavinimo įgijimo dienos: tvarkybos darbų projektavimui – ne mažesnę kaip 2 metų dalyvavimo projektuojant tvarkybos darbus, kai veikla vykdoma kultūros paveldo objektuose, vietovėse ar kultūros paveldo statiniuose, profesinę patirtį. Dalyvavimo projektuojant tvarkomuosius paveldosaugos tvarkybos darbus profesinė patirtis nustatoma pagal pateiktus darbo patirtį patvirtinančius dokumentus, projektus ir kultūros paveldo objektų, vietovių ir kultūros paveldo statinių, kurių tvarkybos darbus projektuojant buvo dalyvauta, sąrašą; tvarkybos darbų projekto vykdymo priežiūrai – ne mažesnę kaip 2 metų dalyvavimo įgyvendinant tvarkybos darbų projektą, kai veikla vykdoma kultūros paveldo objektuose, vietovėse ir kultūros paveldo statiniuose, profesinę patirtį. Dalyvavimo įgyvendinant tvarkybos darbų projektą profesinė patirtis nustatoma pagal pateiktus darbo patirtį patvirtinančius dokumentus ir kultūros paveldo objektų, kultūros paveldo statinių, kurių tvarkybos darbų projektą įgyvendinant buvo dalyvauta, sąrašą;
3) kultūros ministro nustatyta tvarka Atestavimo komisijoje išlaikyti profesinių ir teisinių žinių egzaminą pagal kultūros ministro patvirtintą programą. Profesinių žinių egzaminų rezultatai nustatyta tvarka kėlusiems kvalifikaciją atestuotiems specialistams, kurių kvalifikacijos atestatas ar teisės pripažinimo dokumento galiojimas nėra panaikintas dėl šio įstatymo 17 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytų priežasčių bei neturintiems administracinių nuobaudų profesinėje srityje ir kurių atžvilgiu nėra nustatyta profesinės etikos pažeidimų, galioja neterminuotai.
5. Nekilnojamojo kultūros paveldo ardomuosius tyrimus, konservavimą, restauravimą, kultūros paveldo statinio remontą (toliau – remontas) siekiantys atlikti specialistai pagal atitinkamas veiklos rūšis privalo atitikti šiuos kvalifikacinius reikalavimus:
1) nekilnojamojo kultūros paveldo ardomuosius tyrimus atliekantys specialistai privalo turėti aukštąjį humanitarinių mokslų studijų srities archeologijos krypties, istorijos krypties, menotyros studijų krypties, paveldosaugos studijų krypties, meno studijų srities architektūros krypties, technologijų studijų srities statybos inžinerijos arba statybų technologijų studijų krypties arba jam lygiavertį išsilavinimą; remontą, konservavimą, restauravimą atliekantys specialistai privalo būti baigę nekilnojamųjų kultūros vertybių tvarkybos darbų specialistų kvalifikacijos kėlimo kursus, kurių programą ir organizavimo tvarką nustato kultūros ministras.
2) turėti profesinės patirties: nekilnojamojo kultūros paveldo ardomuosius tyrimus atliekantys specialistai privalo turėti ne mažesnę kaip 3 metų dalyvavimo atliekant nekilnojamojo kultūros paveldo tyrimus profesinę patirtį (jos trukmė skaičiuojama nuo šio straipsnio 5 dalies 1 punkte jiems nurodyto išsilavinimo įgijimo dienos). Dalyvavimo atliekant šiuos tyrimus profesinė patirtis nustatoma pagal tyrimų ataskaitose pateiktus duomenis apie tyrimuose dalyvavusius asmenis; remontą, konservavimą, restauravimą atliekantys specialistai privalo turėti ne mažesnę kaip 3 metų dalyvavimo atliekant remonto, konservavimo ar restauravimo darbus, kai veikla vykdoma nekilnojamosiose kultūros vertybėse, profesinę patirtį. Dalyvavimo atliekant remonto, konservavimo, restauravimo darbus profesinė patirtis nustatoma pagal pateiktus darbo patirtį patvirtinančius dokumentus ir nekilnojamųjų kultūros vertybių, kurių remonto, konservavimo ar restauravimo darbus atliekant buvo dalyvauta, sąrašą;
3) kultūros ministro nustatyta tvarka Atestavimo komisijoje išlaikyti profesinių ir teisinių žinių egzaminą pagal kultūros ministro patvirtintą programą. Profesinių žinių egzaminų rezultatai nustatyta tvarka kėlusiems kvalifikaciją atestuotiems specialistams, kurių kvalifikacijos atestatas ar teisės pripažinimo dokumento galiojimas nėra panaikintas dėl šio įstatymo 17 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytų priežasčių bei neturintiems administracinių nuobaudų profesinėje srityje ir kurių atžvilgiu nėra nustatyta profesinės etikos pažeidimų, galioja neterminuotai.
6. Paveldosaugos (specialiąją) ekspertizę siekiantys atlikti specialistai privalo atitikti šiuos kvalifikacinius reikalavimus:
1) turėti ne mažesnį negu antrosios pakopos aukštąjį universitetinį humanitarinių mokslų studijų srities archeologijos krypties, istorijos krypties, menotyros krypties, paveldosaugos studijų krypties, meno studijų srities architektūros krypties, technologijų studijų srities statybos inžinerijos arba statybų technologijų studijų krypties arba jam lygiavertį išsilavinimą;
2) turėti profesinės patirties, kurios trukmė skaičiuojama nuo šio straipsnio 6 dalies 1 punkte nurodyto išsilavinimo įgijimo dienos, – ne mažesnę kaip 7 metų profesinę patirtį kultūros paveldo apsaugos srityje. Profesinė patirtis kultūros paveldo apsaugos srityje nustatoma pagal pateiktus darbo patirtį patvirtinančius dokumentus, tirtų, rengtų kultūros paveldo objektų, kultūros paveldo vietovių ir kultūros paveldo statinių tvarkybos darbų projektų ir nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo dokumentų sąrašą, paveldosaugos (specialiosios) ekspertizės aktuose pateiktus duomenis apie asmenis, dalyvavusius juos rengiant;
3) kultūros ministro nustatyta tvarka Atestavimo komisijoje išlaikyti profesinių ir teisinių žinių egzaminą pagal kultūros ministro patvirtintą programą. Profesinių žinių egzaminų rezultatai nustatyta tvarka kėlusiems kvalifikaciją atestuotiems specialistams, kurių kvalifikacijos atestatas ar teisės pripažinimo dokumento galiojimas nėra panaikintas dėl šio straipsnio 18 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytų priežasčių bei neturintiems administracinių nuobaudų profesinėje srityje ir kurių atžvilgiu nėra nustatyta profesinės etikos pažeidimų, galioja neterminuotai.
7. Vadovauti kultūros paveldo objektų ir kultūros paveldo statinių tvarkybos darbų projektavimui ir tvarkybos darbų projekto vykdymo priežiūrai siekiantys atestuoti specialistai privalo atitikti šiuos kvalifikacinius reikalavimus:
2) turėti profesinės patirties, kurios trukmė skaičiuojama nuo šio straipsnio 4 dalies 1 punkte nurodyto išsilavinimo įgijimo dienos: tvarkybos darbų projektavimui vadovaujantys specialistai – ne mažesnę kaip 3 metų dalyvavimo projektuojant tvarkybos darbus, kai veikla vykdoma kultūros paveldo objektuose ir kultūros paveldo statiniuose, profesinę patirtį. Dalyvavimo projektuojant tvarkomuosius paveldosaugos tvarkybos darbus profesinė patirtis nustatoma pagal pateiktus darbo patirtį patvirtinančius dokumentus, projektus ir kultūros paveldo objektų, kultūros paveldo statinių, kurių tvarkybos darbus projektuojant buvo dalyvauta, sąrašą; tvarkybos darbų projekto vykdymo priežiūrai vadovaujantys fiziniai asmenys – ne mažesnę kaip 3 metų dalyvavimo įgyvendinant tvarkybos darbų projektą, kai veikla vykdoma kultūros paveldo objektuose ir kultūros paveldo statiniuose, profesinę patirtį. Dalyvavimo įgyvendinant tvarkybos darbų projektą profesinė patirtis nustatoma pagal pateiktus darbo patirtį patvirtinančius dokumentus ir kultūros paveldo objektų, kultūros paveldo statinių, kurių tvarkybos darbų projektą įgyvendinant buvo dalyvauta, sąrašą;
3) kultūros ministro nustatyta tvarka Atestavimo komisijoje išlaikyti profesinių ir teisinių žinių egzaminą pagal kultūros ministro patvirtintą programą. Profesinių žinių egzaminų rezultatai nustatyta tvarka kėlusiems kvalifikaciją atestuotiems specialistams, kurių kvalifikacijos atestatas ar teisės pripažinimo dokumento galiojimas nėra panaikintas dėl šio straipsnio 18 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytų priežasčių bei neturintiems administracinių nuobaudų profesinėje srityje ir kurių atžvilgiu nėra nustatyta profesinės etikos pažeidimų, galioja neterminuotai.
8. Meistrai, atliekantys medinių konstrukcijų, medžio apdailos ir stalių gaminių, stogo dangų įrengimo, molio konstrukcijų ir keramikos gaminių, metalo konstrukcijų, metalo ir metalo gaminių darbus etnokultūros vertingųjų savybių pobūdžio kultūros paveldo objektuose ar panašiuose statiniuose, turintys daugiau kaip 10 metų tokių darbų profesinę patirtį, Atestavimo komisijai pateikia savo atliktų darbų fotofiksaciją, profesinių ir teisinių žinių egzamino nelaiko ir yra atestuojami be eilės. Jiems taip pat suteikiama teisė vadovauti išvardintiems tvarkybos darbams.
9. Europos Sąjungos valstybės narės, Šveicarijos Konfederacijos arba valstybės, pasirašiusios Europos ekonominės erdvės sutartį, piliečiai ir kiti fiziniai asmenys, kurie naudojasi Europos Sąjungos teisės aktuose jiems suteiktomis judėjimo teisėmis, turi teisę atlikti šio straipsnio 1 dalyje nurodytas funkcijas, pripažinus jų kilmės valstybėje turimą teisę vykdyti atitinkamą veiklą. Turimos teisės pripažinimo tvarką, išduoto teisės pripažinimo dokumento keitimo, galiojimo sustabdymo, galiojimo sustabdymo panaikinimo ir galiojimo panaikinimo tvarką, vadovaudamasis šiame įstatyme nustatytais pagrindais, nustato kultūros ministras. Teisės pripažinimą atlieka Kultūros ministerija.
10. Fiziniai asmenys, siekiantys įgyti teisę atlikti nekilnojamojo kultūros paveldo tvarkybos darbus ar paveldosaugos (specialiąją) ekspertizę arba siekiantys, kad ši teisė būtų pripažinta, turi teisę su atestavimu ir teisės pripažinimu susijusias procedūras (išskyrus profesinių ir teisinių žinių egzamino laikymą) kultūros ministro nustatyta tvarka atlikti per atstumą, elektroninėmis priemonėmis per kontaktinį centrą, Kultūros paveldo elektroninių paslaugų informacinę sistemą arba tiesiogiai kreipdamiesi į Kultūros ministeriją. Sprendimas dėl kvalifikacijos atestato išdavimo ar neišdavimo arba teisės pripažinimo ar nepripažinimo priimamas ir priėmus atitinkamą sprendimą kvalifikacijos atestatas ar teisės pripažinimo dokumentas išduodamas neterminuotam laikui ne vėliau kaip per 30 darbo dienų nuo visų dokumentų kvalifikacijos atestatui ar teisės pripažinimo dokumentui gauti gavimo Kultūros ministerijoje dienos. Fiziniai asmenys, gavę kvalifikacijos atestatą, ne rečiau kaip kas 5 metus privalo tobulinti savo kvalifikaciją, kvalifikacijos tobulinimo kursuose išklausydami ne mažiau kaip 20 valandų paskaitų pagal aukštųjų mokyklų, asociacijų, mokymo įstaigų patvirtintas mokymo programas, suderintas su Kultūros ministerija. Kvalifikacijos tobulinimą patvirtinantys dokumentai pateikiami Kultūros ministerijai kultūros ministro nustatyta tvarka.
11. Vadovauti ypatingojo ar neypatingojo statinio (išskyrus kultūros paveldo objektus ir kultūros paveldo statinius), esančio kultūros paveldo objekto teritorijoje, jo apsaugos zonoje ar kultūros paveldo vietovėje, projektavimui, tokio statinio projekto vykdymo priežiūrai turi teisę Statybos įstatyme nustatyta tvarka atestuoti ir jame nustatytus reikalavimus atitinkantys architektai ir statybos inžinieriai.
12. Vadovauti kultūros paveldo objekto ir kultūros paveldo statinio tvarkomųjų statybos darbų projektavimui, atlikti tokio statinio projekto vykdymo priežiūrą turi teisę šio straipsnio 10 dalyje nustatyta tvarka atestuoti architektai ir statybos inžinieriai, šio įstatymo nustatyta tvarka įgiję teisę vadovauti kultūros paveldo objektų ir kultūros paveldo statinių tvarkybos darbų projektavimui ar tvarkybos darbų projekto vykdymo priežiūrai.
13. Vadovauti kultūros paveldo objekto ir kultūros paveldo statinio, kito ypatingojo ar neypatingojo statinio, esančio kultūros paveldo objekto teritorijoje, jo apsaugos zonoje ar kultūros paveldo vietovėje, tvarkomiesiems statybos darbams, tokio statinio ekspertizei, tokio statinio statybos techninei priežiūrai turi teisę Statybos įstatyme nustatyta tvarka ir jame nustatytus reikalavimus atitinkantys atestuoti architektai ir statybos inžinieriai.
14. Europos Sąjungos valstybės narės, Šveicarijos Konfederacijos arba valstybės, pasirašiusios Europos ekonominės erdvės sutartį, piliečiai ir kiti fiziniai asmenys, kurie naudojasi Europos Sąjungos teisės aktuose jiems suteiktomis judėjimo valstybėse narėse teisėmis, turi teisę užsiimti šio straipsnio 11, 12 ir 13 dalyse nurodyta veikla, šio įstatymo ir Statybos įstatymo nustatyta tvarka pripažinus jų kilmės valstybėje turimą teisę vykdyti atitinkamą veiklą.
15. Kultūros ministras sustabdo kvalifikacijos atestato ar teisės pripažinimo dokumento galiojimą iki 6 mėnesių (konkretus terminas nustatomas atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį, pavojingumo kultūros paveldo objektams ir (ar) vietovėms laipsnį, kilusius padarinius, o kai sustabdyta kilmės valstybėje turima fizinio asmens teisė, kuri buvo pripažinta išduodant jam teisės pripažinimo dokumentą, – atsižvelgiant į šios teisės sustabdymo aplinkybes ir terminą) šiais atvejais:
1) kai Atestavimo komisija Kultūros ministerijos ar Departamento teikimu nustato, kad asmuo, vykdydamas kvalifikacijos atestate ar teisės pripažinimo dokumente nurodytą veiklą, nešiurkščiai pažeidė šio įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų reikalavimus. Nešiurkščiu pažeidimu laikomas toks šio įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų reikalavimų pažeidimas, dėl kurio nėra sunaikinta (sunaikintos) nekilnojamojo kultūros paveldo vertingoji (vertingosios) savybė (savybės) ar autentiškumas;
2) kai teisė, kuri buvo pripažinta išduodant teisės pripažinimo dokumentą, sustabdyta asmens, gavusio teisės pripažinimo dokumentą, kilmės valstybėje;
16. Kvalifikacijos atestato ar teisės pripažinimo dokumento turėtojas, pašalinęs šio straipsnio 14 dalies 1 punkte nurodytus pažeidimus, dėl kurių buvo sustabdytas kvalifikacijos atestato galiojimas, pateikia Kultūros ministerijai tai įrodančius dokumentus. Ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo šių dokumentų pateikimo Kultūros ministerijai dienos Atestavimo komisijos teikimu kultūros ministras priima sprendimą dėl kvalifikacijos atestato ar teisės pripažinimo dokumento sustabdymo panaikinimo (nepanaikinimo, jeigu patikrinus dokumentus ir kitus faktinius duomenis paaiškėja, kad neišnyko šioje dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių buvo sustabdytas kvalifikacijos atestato ar teisės pripažinimo dokumento galiojimas). Kultūros ministerija ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo šio sprendimo priėmimo dienos apie jį raštu informuoja kvalifikacijos atestato ar teisės pripažinimo dokumento turėtoją. Priėmus sprendimą, kad pažeidimai nepašalinti, pranešime turi būti nurodyti šio sprendimo motyvai.
17. Kvalifikacijos atestato turėtojas, pašalinęs šio straipsnio 15 dalies 3 punkte nurodytą pažeidimą ar per teisės pripažinimo dokumento galiojimo sustabdymo laikotarpį fizinio asmens kilmės valstybėje išnykus aplinkybėms, dėl kurių sustabdyta šio straipsnio 9 dalyje nurodyta jo turima teisė, pateikia Kultūros ministerijai tai įrodančius dokumentus. Ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo šių dokumentų pateikimo Kultūros ministerijai dienos kultūros ministras priima sprendimą dėl kvalifikacijos atestato ar teisės pripažinimo dokumento galiojimo sustabdymo panaikinimo (nepanaikinimo, jeigu patikrinus dokumentus ir kitus faktinius duomenis paaiškėja, kad neišnyko šioje dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių buvo sustabdytas kvalifikacijos atestato ar teisės pripažinimo dokumento galiojimas). Kultūros ministerija ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo šio sprendimo priėmimo dienos apie jį raštu informuoja kvalifikacijos atestato ar teisės pripažinimo dokumento turėtoją. Priėmus sprendimą nepanaikinti kvalifikacijos atestato ar teisės pripažinimo dokumento galiojimo sustabdymo, pranešime turi būti nurodyti šio sprendimo motyvai.
18. Kultūros ministras Atestavimo komisijos teikimu panaikina asmenų kvalifikacijos atestato ar teisės pripažinimo dokumento galiojimą šiais atvejais:
1) kai nustatoma, kad asmuo, vykdydamas kvalifikacijos atestate ar teisės pripažinimo dokumente nurodytą veiklą, šiurkščiai pažeidė šio įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų reikalavimus. Šiurkščiu pažeidimu laikomas toks šio įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų reikalavimų pažeidimas, dėl kurio sunaikinta (sunaikintos) nekilnojamojo kultūros paveldo vertingoji (vertingosios) savybė (savybės) ar autentiškumas;
2) nustatoma, kad sustabdžius kvalifikacijos atestato ar teisės pripažinimo dokumento galiojimą, asmuo tęsia veiklą, kuriai reikalingas kvalifikacijos atestatas ar teisės pripažinimo dokumentas;
3) asmuo, kurio kvalifikacijos atestato ar teisės pripažinimo dokumento galiojimas sustabdytas, per nustatytą terminą nepašalino pažeidimų, dėl kurių kvalifikacijos atestato ar teisės pripažinimo galiojimas buvo sustabdytas;
4) asmuo per nustatytą terminą nepateikė prašomų dokumentų ir (ar) duomenų, reikalingų tiriant jo padarytus pažeidimus;
5) paaiškėja, kad asmuo pateikė neteisingus duomenis, siekdamas gauti kvalifikacijos atestatą ar teisės pripažinimo dokumentą;
6) kai teisė, kuri buvo pripažinta išduodant teisės pripažinimo dokumentą, panaikinta fizinio asmens, gavusio teisės pripažinimo dokumentą, kilmės valstybėje;
19. Asmuo, kurio kvalifikacijos atestatas ar teisės pripažinimo dokumento galiojimas panaikintas dėl šio įstatymo 18 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytų priežasčių, gali pateikti prašymą dėl naujo kvalifikacijos atestato ar teisės pripažinimo dokumento išdavimo ne anksčiau kaip po 3 metų nuo kvalifikacijos atestato ar teisės pripažinimo dokumento galiojimo panaikinimo.
V SKYRIUS
NEKILNOJAMOJO KULTŪROS PAVELDO PAŽINIMAS,
PAŽINIMO SKLAIDA, ATGAIVINIMAS
28 straipsnis. Nekilnojamojo kultūros paveldo pažinimas, pažinimo sklaida ir viešasis paveldo naudojimas
1. Nekilnojamasis kultūros paveldo pažinimas skleidžiamas ir paveldas viešai naudojamas taip:
1) sudaromos galimybės visuomenei jį tiesiogiai pažinti ir suvokti saugomą ir atskleistą istorinėje aplinkoje;
2. Vidaus, atvykstamasis, pažintinis, edukacinis, socialinis, dalykinis turizmas yra vienas iš kultūros paveldo viešojo naudojimo būdų. Kad būtų galima jį nuolat plėtoti, būtina išsaugoti paveldo autentišką pavidalą.
3. Departamentas, taip pat savivaldybių paveldosaugos padaliniai, valstybinių parkų, kultūrinių rezervatų direkcijos kartu su muziejais, bibliotekomis, archyvais, aukštosiomis ir bendrojo lavinimo mokyklomis:
1) kaupia, tvarko, sistemina, saugo ir skleidžia žinias apie nekilnojamąjį kultūros paveldą ir jo apsaugą;
3) leidžia kultūros paveldą ir jo apsaugą populiarinančius informacinius leidinius ir organizuoja paveldosaugos literatūros leidybą;
4) bendradarbiauja su visuomenės informavimo priemonėmis rengiant radijo ir televizijos laidas ar rašinius apie kultūros paveldą ir jo apsaugą;
4. Švietimo ir mokslo ministerija kartu su Kultūros ministerija:
1) organizuoja valstybinę nekilnojamojo kultūros paveldo fundamentinio mokslinio tyrimo programą ir koordinuoja jos vykdymą;
2) užtikrina, kad kultūros paveldo teorinis ir praktinis pažinimas būtų integruoti į ikimokyklinio ugdymo, bendrojo vaikų ir jaunimo lavinimo, suaugusiųjų švietimo programas;
4) skatina ir remia ugdymo įstaigas, organizuojančias ir vykdančias kultūros paveldo pažinimo renginius ir apsaugos programose numatytus šio paveldo tvarkybos darbus;
29 straipsnis. Nekilnojamųjų kultūros vertybių prieinamumas
2. Vyriausybė, jeigu reikia, kad kultūros paminklas būtų išsaugotas ir prieinamas visuomenei, turi teisę jį paimti visuomenės poreikiams šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
3. Valstybei ir savivaldybėms priklausančių kultūros paveldo objektų lankymo tipines taisykles tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.
4. Privačios nuosavybės teise valdomų kultūros paveldo statinių interjerų apžiūrai reikalingas valdytojo sutikimas. Lankymo ir apžiūros sąlygos gali būti nustatomos apsaugos sutartimi.
5. Kad būtų galima kultūros paveldo objektą tinkamai apžiūrėti iš išorės, valdytojai turi leisti eiti per savo valdomą teritoriją iki apžiūros vietų.
6. Jeigu kultūros paveldo objektas iš visų pusių apsuptas privačios nuosavybės teise valdomų sklypų, jų savininkai ar kiti valdytojai privalo leisti lankytojams prieiti iki šio objekto.
7. Rengiant teritorijų planavimo dokumentus, turi būti numatyti servitutai prieiti prie viešojo pažinimo ir naudojimo kultūros paveldo objektų ir jų apžiūros vietų. Šie servitutai įteisinami pagal Civilinio kodekso ir Žemės įstatymo reikalavimus.
8. Jeigu lankytojams buvo leidžiama prieiti prie kultūros paveldo objekto, tačiau ši teisė nebuvo įrašyta į tokį objektą supančių sklypų nuosavybės teisių dokumentus, už jo apsaugą atsakinga institucija turi organizuoti tokių servitutų įteisinimą.
30 straipsnis. Nekilnojamojo kultūros paveldo atgaivinimas
1. Nekilnojamasis kultūros paveldas integruojamas į visuomenės gyvenimą, tausojančiai pritaikant jį taip naudoti, kad geriausiai atsiskleistų paveldo vertingosios savybės ir būtų sudarytos galimybės jį pažinti, taip pat puoselėjant kultūrinį kraštovaizdį.
2. Paveldas atgaivinamas, kad visuomenė suvoktų, koks svarbus yra jos turimas paveldas tautinio tapatumo, socialinės ir ekonominės gerovės, visuomenės pilietiškumo, nacionalinio saugumo ir kitais požiūriais.
VI SKYRIUS
BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS
31 straipsnis. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos finansavimas
1. Valstybinės nekilnojamojo kultūros paveldo apskaitos, paveldotvarkos, tvarkybos kontrolės, apsaugos efektyvumo konktrolės programos finansuojamos iš valstybės biudžeto lėšų.
2. Nekilnojamosios kultūros vertybės atskleidžiamos ir objektai skelbiami saugomais valstybės ir savivaldybių biudžetų paveldosaugai skirtomis lėšomis. Tokios vertybės atskleidimą turi teisę savo lėšomis atlikti religinės bendruomenės, bendrijos ir centrai, taip pat paveldosaugos visuomeninės organizacijos.
3. Saugomo objekto priežiūros darbai atliekami valdytojų lėšomis, tvarkybos darbai – valdytojų lėšomis, jei yra galimybių iš dalies valstybės ar savivaldybių biudžetų lėšomis, skirtomis paveldotvarkai, tarptautinių fondų ir programų ar kitų finansavimo šaltinių lėšomis. Valdytojams taikomos įstatymų nustatytos mokesčių lengvatos.
4. Kultūros ministras tvirtina iš valstybės biudžeto lėšų, o savivaldybių tarybos tvirtina iš savivaldybių biudžetų lėšų finansuojamas nekilnojamojo kultūros paveldo pažinimo sklaidos ir atgaivinimo programas, taip pat tokių projektų rėmimo biudžetų lėšomis tvarką.
5. Nekilnojamųjų kultūros vertybių tyrimai, avarijos grėsmės pašalinimo, apsaugos techninių priemonių įrengimo ir kiti neatidėliotini saugojimo darbai gali būti finansuojami iš paveldotvarkai skirtų lėšų. Tokių darbų sąrašą ir jų finansavimo prioritetus tvirtina kultūros ministras. Savivaldybių lėšų skyrimo tvarkybos darbams tvarką nustato savivaldybių tarybos.
32 straipsnis. Kompensavimas valdytojams
1. Iš valstybės biudžeto lėšų, skirtų nekilnojamojo kultūros paveldo tvarkybai, Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos patvirtinta tvarka ir dydžiu kompensuojamos išlaidos privačios nuosavybės prieinamo visuomenei lankyti valstybės saugomo kultūros paveldo objekto tvarkomiesiems paveldosaugos darbams. Kompensuojama atsižvelgiant į objekto reikšmingumą ir darbų atlikimo objektui išsaugoti svarbą.
2. Savivaldybės tarybos sprendimu savivaldybė gali kompensuoti iš savo biudžeto lėšų ne savivaldybei nuosavybės teise priklausančio, bet jos teritorijoje esančio paskelbto saugomu kultūros paveldo objekto tvarkybos darbus.
3. Už apsaugą atsakingų institucijų reikalavimu užkonservuotų saugomų statinių valdytojams kultūros ministro nustatyta tvarka kompensuojamos užkonservavimo išlaidos.
4. Kompensacija išmokama skelbiamo saugomu kultūros paveldo objekto valdytojui, kai nustatyti ar sugriežtinti veiklos apribojimai, draudžiantys anksčiau vykdytą veiklą, realiai sumažina valdytojo gaunamą naudą. Kompensacijos apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.
33 straipsnis. Žalos, padarytos nekilnojamosioms kultūros vertybėms, atlyginimas
1. Juridiniai ir fiziniai asmenys, padarę žalos nekilnojamajai kultūros vertybei, taip pat jos teritorijoje ar apsaugos zonoje, privalo kiek įmanoma atkurti iki sužalojimo buvusią būklę ir atlyginti tiesioginius ir netiesioginius nuostolius, kuriuos patiria visuomenė ir valdytojas.
2. Už nekilnojamosios kultūros vertybės apsaugą atsakinga institucija privalo pasiūlyti žalą padariusiam asmeniui atkurti iki sužalojimo buvusią būklę ir atlyginti dėl padarytos žalos patirtus nuostolius. Jeigu nesutariama, Departamentas teikia ieškinius teismui dėl nekilnojamajai kultūros vertybei padarytos žalos atlyginimo ir nuostolių išieškojimo.
3. Į valstybės patirtus nuostolius gali būti įskaičiuojamos valstybės ir savivaldybių biudžetų išlaidos sužalotos kultūros vertybės tvarkybai, negautos pajamos iš turizmo, nepažinto mokslinių duomenų šaltinio ir švietimo bei ugdymo priemonės praradimas, taip pat valstybės ir savivaldybių biudžetų išlaidos prarastai ar sužalotai vertybei atskleisti ir jai apsaugoti.
34 straipsnis. Kultūros paveldo objekto paėmimas visuomenės poreikiams
1. Išimtiniu atveju, nurodytu šio straipsnio 2 dalyje, kultūros paminklas gali būti valstybės paimamas visuomenės poreikiams teisingai atlyginant, jeigu jis atitinka bent vieną iš šių sąlygų:
2) kultūros paminklas ir (ar) jam priskirtoje teritorijoje steigiamas ar įsteigtas nacionalinis arba respublikinis muziejus;
2. Kultūros paminklas paėmimo visuomenės poreikiams atvejis pripažįstamas išimtiniu, kai jis atitinka visus šiuos kriterijus:
1) nepaimtas visuomenės poreikiams kultūros paminklas gali būti sunaikintas arba bus pakenkta konkretiems, aiškiai išreikštiems ir reikšmingiems visuomenės poreikiams;
2) visuomenės poreikiai objektyviai negalėtų būti patenkinti, jeigu kultūros paminklas nebūtų paimtas visuomenės poreikiams;
3. Jeigu visuomenės poreikiams paimamo kultūros paminklo teritorija yra privačioje žemėje, dėl šios žemės paėmimo visuomenės poreikiams sprendžiama vadovaujantis Žemės įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka.
35 straipsnis. Kultūros paminklo paėmimo visuomenės poreikiams inicijavimas ir sprendimo priėmimas
1. Kai ketinama kultūros paminklą paimti visuomenės poreikiams, procesą inicijuojanti kultūros paminklo paėmimu visuomenės poreikiams suinteresuota valstybės institucija (toliau – paėmimo iniciatorius) atlieka ar organizuoja kultūros paminklo paėmimo visuomenės poreikiams poveikio vertinimą (toliau – poveikio vertinimas), kurio metu nustatoma šio įstatymo 34 straipsnio 2 dalyje nurodytų kriterijų atitiktis, atliekama sąnaudų ir naudos analizė kultūriniu, finansiniu ir ekonominiu požiūriais. Paėmimo iniciatorius ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo poveikio vertinimo pradžios apie tai turi informuoti kultūros paminklo savininką.
2. Jeigu paėmimo iniciatorius, atsižvelgęs į atlikto šio straipsnio 1 dalyje nurodyto poveikio vertinimo rezultatus, nusprendžia pradėti kultūros paminklo paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą, jis parengia Vyriausybės nutarimo dėl kultūros paminklo paėmimo visuomenės poreikiams projektą. Šis projektas derinamas ir teikiamas Vyriausybei jos darbo reglamente nustatyta tvarka. Kartu su Vyriausybės nutarimo dėl kultūros paminklo paėmimo visuomenės poreikiams projektu pateikiami ir atlikto poveikio vertinimo rezultatai. Jeigu paėmimo iniciatorius, atsižvelgęs į poveikio vertinimo rezultatus, nustato šio įstatymo 34 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų sąlygų ir kriterijų neatitikčių arba nustato, kad kultūros paminklo paėmimo visuomenės poreikiams sąnaudos viršija naudą, kultūros paminklo paėmimo visuomenės poreikiams procedūros nepradedamos ir apie tai kultūros paminklo savininkas informuojamas ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo atlikto poveikio vertinimo dienos.
3. Vyriausybės nutarime dėl kultūros paminklo paėmimo visuomenės poreikiams nurodomi:
1) argumentai, pagrindžiantys šio įstatymo 34 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų sąlygų ir kriterijų atitiktį;
2) kultūros paminklo Nekilnojamojo turto registro duomenys (adresas, unikalus statinio numeris, statinio pavadinimas, pagrindinė naudojimo paskirtis);
4. Vyriausybei priėmus nutarimą dėl kultūros paminklo paėmimo visuomenės poreikiams, paėmimo iniciatorius nedelsdamas, tačiau ne vėliau kaip kitą darbo dieną nuo Vyriausybės nutarimo įsigaliojimo dienos, šio įstatymo 39 straipsnyje nustatyta tvarka apie tai informuoja kultūros paminklo savininką ir visuomenės poreikiams paimamą kultūros paminklą patikėjimo teise valdysiantį subjektą, jeigu juo paskirta kita institucija nei paėmimo iniciatorius. Jeigu Vyriausybė nusprendžia nepaimti kultūros paminklą visuomenės poreikiams, apie tai paėmimo iniciatorius informuoja kultūros paminklo savininką ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo Vyriausybės posėdžio, kuriame buvo priimtas šis sprendimas, dienos.
5. Paėmimo iniciatorius apie įsigaliojusį Vyriausybės nutarimą dėl kultūros paminklo paėmimo visuomenės poreikiams nedelsdamas, tačiau ne vėliau kaip kitą darbo dieną nuo Vyriausybės nutarimo įsigaliojimo dienos, praneša Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui, pateikdamas informaciją apie visuomenės poreikiams paimamą kultūros paminklą ir prašymą Nekilnojamojo turto registre įregistruoti šį juridinį faktą. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas išnagrinėja gautą prašymą ir įregistruoja juridinį faktą, Nekilnojamojo turto registre padarydamas nekilnojamojo daikto registro įrašą apie pradėtą kultūros paminklo paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatyme nustatyta tvarka.
36 straipsnis. Kultūros paminklo paėmimo visuomenės poreikiams procedūra
1. Įsigaliojus Vyriausybės nutarimui dėl kultūros paminklo paėmimo visuomenės poreikiams, paėmimo iniciatorius per 20 darbo dienų parengia kultūros paminklo perdavimo–priėmimo visuomenės poreikiams aktą (toliau – Aktas).
2. Akte nurodoma:
2) visuomenės poreikiams paimamo kultūros paminklo savininko vardas, pavardė arba juridinio asmens pavadinimas, kodas, buveinė;
3) protingas išsikėlimo iš visuomenės poreikiams paimamo kultūros paminklo terminas, kuris negali būti trumpesnis kaip 6 mėnesiai skaičiuojant nuo Vyriausybės nutarime dėl kultūros paminklo paėmimo visuomenės poreikiams nurodytos atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą kultūros paminklą sumos pervedimo į visuomenės poreikiams paimamo kultūros paminklo savininko nurodytą mokėjimo sąskaitą dienos.
3. Paėmimo iniciatorius šio įstatymo 39 straipsnyje nustatyta tvarka išsiunčia visuomenės poreikiams paimamo kultūros paminklo savininkui parengtą Akto projektą ir informuoja apie teisę per 20 darbo dienų nuo Akto projekto įteikimo dienos pasirašyti Aktą ir raštu pranešti paėmimo iniciatoriui mokėjimo sąskaitos, į kurią bus pervedamas atlyginimas už visuomenės poreikiams paimamą kultūros paminklą, rekvizitus.
4. Jeigu visuomenės poreikiams paimamo kultūros paminklo savininkas pasirašo Aktą, paėmimo iniciatorius ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo pasirašyto Akto gavimo dienos perveda Vyriausybės nutarime nurodytą atlyginimo sumą į visuomenės poreikiams paimamo kultūros paminklo savininko nurodytą mokėjimo sąskaitą. Paėmimo iniciatorius, per šioje dalyje nurodytus terminus nepervedęs atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą kultūros paminklą, visuomenės poreikiams paimamo kultūros paminklo savininkui turi sumokėti 0,02 procento nuo nesumokėtos atlyginimo sumos dydžio delspinigius už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną.
5. Jeigu per šio straipsnio 3 dalyje nurodytą terminą visuomenės poreikiams paimamo kultūros paminklo savininkas Akto nepasirašo, laikoma, kad tarp paėmimo iniciatoriaus ir visuomenės poreikiams paimamo kultūros paminklo savininko yra kilęs ginčas. Šiuo atveju paėmimo iniciatorius per 60 kalendorinių dienų nuo šio straipsnio 3 dalyje nustatyto Akto pasirašymo termino pabaigos turi kreiptis į teismą dėl leidimo įregistruoti visuomenės poreikiams paimamą kultūros paminklą valstybės vardu vadovaujantis Vyriausybės nutarimu dėl kultūros paminklo paėmimo visuomenės poreikiams. Prieš kreipdamasis į teismą paėmimo iniciatorius perveda Vyriausybės nutarime dėl kultūros paminklo paėmimo visuomenės poreikiams nurodytą atlyginimo sumą į notaro, banko ar kitos kredito įstaigos depozitinę sąskaitą ir apie tai nedelsdamas, bet ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo šios sumos pervedimo dienos 39 straipsnyje nustatyta tvarka praneša visuomenės poreikiams paimamo kultūros paminklo savininkui.
6. Teismas ne vėliau kaip per 30 dienų nuo visuomenės poreikiams paimamo kultūros paminklo savininko pateikto atsiliepimo dienos ar teismo nustatyto atsiliepimo pateikimo termino pabaigos, paėmimo iniciatoriaus prašymu įvertinęs kultūros paminklo paėmimo visuomenės poreikiams teisėtumą, priima nutartį dėl leidimo įregistruoti visuomenės poreikiams paimamą kultūros paminklą valstybės vardu. Priėmęs šią nutartį, teismas toliau nagrinėja ginčą iš esmės, jeigu jis yra kilęs. Jeigu teismas nustato kitą visuomenės poreikiams paimamo kultūros paminklo rinkos vertę ir (ar) kitą nuostolių dydį, negu nurodyta Vyriausybės nutarime dėl kultūros paminklo paėmimo visuomenės poreikiams, už visuomenės poreikiams paimamą kultūros paminklą atsiskaitoma teismo sprendime nurodytomis sąlygomis.
7. Kai įsiteisėja teismo nutartis leisti įregistruoti visuomenės poreikiams paimamą kultūros paminklą valstybės vardu, visuomenės poreikiams paimto kultūros paminklo savininkas tampa pinigų sumos, kurią paėmimo iniciatorius pervedė į notaro, banko ar kitos kredito įstaigos depozitinę sąskaitą, savininku ir įgyja teisę šia pinigų suma neribotai disponuoti.
37 straipsnis. Atlyginimas už visuomenės poreikiams paimamą kultūros paminklą
1. Už visuomenės poreikiams paimamą kultūros paminklą jo savininkui atlyginama pinigais pagal rinkos vertę, nustatomą vadovaujantis Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymu, atliekant individualųjį turto vertinimą.
2. Visuomenės poreikiams paimamo kultūros paminklo rinkos vertė apskaičiuojama pagal pagrindinę turto naudojimo paskirtį, nustatytą iki žymos Nekilnojamojo turto registre apie pradėtą kultūros paminklo paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą padarymo. Jeigu visuomenės poreikiams paimamas kultūros paminklas, kuriame vykdoma ūkinė komercinė veikla, kultūros paminklo savininkui atlyginami nuostoliai, susiję su ūkinės komercinės veiklos visuomenės poreikiams paimamame kultūros paminkle ir jam priskirtame žemės sklype nutraukimu ar jo apribojimu.
38 straipsnis. Nuosavybės į kultūros paminklą registravimas valstybės vardu
1. Kai visuomenės poreikiams paimamo kultūros paminklo savininkas pasirašo Aktą ir paėmimo iniciatorius Vyriausybės nutarime dėl kultūros paminklo paėmimo visuomenės poreikiams nurodytą atlyginimo sumą perveda į kultūros paminklo savininko nurodytą mokėjimo sąskaitą, apie tai ne vėliau kaip per 3 darbo dienas informuojamas visuomenės poreikiams paimamą kultūros paminklą patikėjimo teise valdysiantis subjektas. Šis subjektas Nekilnojamojo turto registre įregistruoja kultūros paminklą valstybės vardu.
2. Šio įstatymo 36 straipsnio 5 dalyje numatytu atveju visuomenės poreikiams paimamą kultūros paminklą patikėjimo teise valdysiantis subjektas visuomenės poreikiams paimamą kultūros paminklą Nekilnojamojo turto registre įregistruoja valstybės vardu po to, kai įsiteisėja teismo sprendimas valstybės naudai ir kultūros paminklo savininkas tampa pinigų sumos, kurią paėmimo iniciatorius pervedė į notaro, banko ar kitos kredito įstaigos depozitinę sąskaitą, savininku.
3. Nuosavybės teisė į visuomenės poreikiams paimamą kultūros paminklą pereina valstybei nuo kultūros paminklo įregistravimo Nekilnojamojo turto registre kaip valstybės nuosavybės momento. Įregistravus valstybės nuosavybę, šio įstatymo 35 straipsnio 5 dalyje nurodytas juridinis faktas nekilnojamojo daikto registro įraše panaikinamas.
39 straipsnis. Pranešimų, susijusių su kultūros paminklo paėmimu visuomenės poreikiams, siuntimo tvarka
1. Šio įstatymo nustatytais atvejais paėmimo iniciatoriaus ar visuomenės poreikiams paimamą kultūros paminklą patikėjimo teise valdysiančio subjekto pranešimai, susiję su kultūros paminklo paėmimu visuomenės poreikiams, visuomenės poreikiams paimamo kultūros paminklo savininkui siunčiami registruotąja pašto siunta, naudojant Nacionalinę elektroninių siuntų pristatymo pašto tinklo informacinę sistemą, per antstolius arba kitu būdu, užtikrinančiu pranešimo įteikimą pasirašytinai:
1) fizinio asmens deklaruotos gyvenamosios vietos arba vietos, kurioje asmuo faktiškai dažniausiai gyvena, ar kitos žinomos jo buvimo vietos adresu – visuomenės poreikiams paimamo kultūros paminklo savininkui asmeniškai, kuriam nors iš kartu su juo gyvenančių pilnamečių šeimos narių arba jų atstovams;
2. Pranešimo, susijusio su kultūros paminklo paėmimu visuomenės poreikiams, įteikimo diena laikoma jo įteikimo šio straipsnio 1 dalyje nurodytiems asmenims diena.
3. Jeigu pirmą kartą siųsto pranešimo, susijusio su kultūros paminklo paėmimu visuomenės poreikiams, nepavyksta įteikti visuomenės poreikiams paimamo kultūros paminklo savininkui, ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo dienos, kai paėmimo iniciatorius ar visuomenės poreikiams paimamą kultūros paminklą patikėjimo teise valdysiantis subjektas įsitikina, kad pranešimo nepavyko įteikti visuomenės poreikiams paimamo kultūros paminklo savininkui, pranešimas siunčiamas pakartotinai. Nepavykus pranešimo įteikti visuomenės poreikiams paimamo kultūros paminklo savininkui pakartotinai, per 5 darbo dienas nuo dienos, kai paėmimo iniciatorius ar visuomenės poreikiams paimamą kultūros paminklą patikėjimo teise valdysiantis subjektas įsitikina, kad pranešimo nepavyksta įteikti visuomenės poreikiams paimamo kultūros paminklo savininkui, apie atitinkamus veiksmus viešai paskelbiama viename iš nacionalinių ir viename iš visuomenės poreikiams paimamo kultūros paminklo buvimo vietos laikraščių (jeigu toks leidžiamas). Informacija apie sprendimą pradėti kultūros paminklo paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą, priimtą Vyriausybės nutarimą dėl kultūros paminklo paėmimo visuomenės poreikiams, parengtą Akto projektą skelbiama ir paėmimo iniciatoriaus ar visuomenės poreikiams paimamą kultūros paminklą patikėjimo teise valdysiančio subjekto ir tos savivaldybės, kurios teritorijoje yra visuomenės poreikiams paimamas kultūros paminklas, interneto svetainėje.
40 straipsnis. Atsakomybė už šio įstatymo pažeidimus
1. Fiziniai ir juridiniai asmenys, pažeidę šio įstatymo nuostatas, atsako įstatymų nustatyta tvarka.
2. Už šio įstatymo pažeidimą juridiniams asmenims arba kitoms organizacijoms ar jų padaliniams skiriama bauda nuo aštuonių šimtų šešiasdešimt aštuonių eurų iki vienuolikos tūkstančių penkių šimtų aštuoniasdešimt keturių eurų. Juridinių asmenų arba kitų organizacijų ar jų padalinių padaryti šio įstatymo pažeidimai nagrinėjami, nutarimai skundžiami ir vykdomi šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
3. Konkretus pagal šio straipsnio 2 dalį skiriamos baudos dydis nustatomas atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį, mastą, atsakomybę lengvinančias, sunkinančias aplinkybes ir kitas reikšmingas aplinkybes. Jeigu yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, baudos dydis mažinamas nuo vidurkio iki minimumo, o jeigu yra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, baudos dydis didinamas nuo vidurkio iki maksimumo. Jeigu yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, bauda skiriama atsižvelgiant į jų skaičių ir reikšmingumą. Baudos dydžio mažinimas ar didinimas motyvuojamas institucijos, skiriančios baudą už šiame įstatyme nustatytų reikalavimų nesilaikymą, nutarime.
4. Atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis laikoma tai, kad padarę pažeidimą juridiniai asmenys arba kitos organizacijos ar jų padaliniai savo noru užkirto kelią žalingoms pažeidimo pasekmėms, padėjo kompetentingoms institucijoms tyrimo metu, atlygino nuostolius ar pašalino padarytą žalą. Skirianti baudą institucija gali pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir kitas šioje dalyje nenurodytas aplinkybes.
5. Atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis laikoma tai, kad padarę pažeidimą juridiniai asmenys arba kitos organizacijos ar jų padaliniai kliudė atlikti tyrimą, slėpė padarytą pažeidimą, toliau pažeidinėjo šio įstatymo reikalavimus nepaisydami kompetentingos institucijos nurodymo nutraukti neteisėtus veiksmus. Skirianti baudą institucija gali pripažinti atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis ir kitas šioje dalyje nenurodytas aplinkybes.
41 straipsnis. Įstatymo pažeidimų protokolas ir bylų nagrinėjimo terminai
1. Už šio įstatymo pažeidimus 40 straipsnio 2 dalyje nurodytiems subjektams tam įgalioti Departamento pareigūnai, nustatę, kad šio įstatymo reikalavimai pažeisti, surašo Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekse nustatyto turinio protokolą.
2. Šio įstatymo 40 straipsnio 2 dalyje nurodytų subjektų atžvilgiu pradėtos bylos nagrinėjamos ir baudos skiriamos ne vėliau kaip per mėnesį nuo pažeidimo nustatymo dienos, tačiau ne vėliau kaip per 3 metus nuo pažeidimo padarymo dienos, o esant trunkamam teisės pažeidimui, – per 3 metus nuo jo paaiškėjimo dienos.
42 straipsnis. Bylos nagrinėjimo proceso dalyviai
1. Nagrinėjant bylas dėl šio įstatymo pažeidimų, dalyvauja:
2. Asmenys, nurodyti šio straipsnio 1 dalies 1 punkte, toliau šiame įstatyme vadinami proceso šalimis.
43 straipsnis. Pranešimas apie bylos nagrinėjimą
44 straipsnis. Bylos nagrinėjimas
1. Bylą nagrinėja Departamento direktoriaus tam įgalioti pareigūnai. Byla nagrinėjama dalyvaujant proceso šalims ir kitiems proceso dalyviams.
2. Bylos nagrinėjimo metu proceso šalys turi teisę susipažinti su surinkta medžiaga, duoti paaiškinimus žodžiu ar raštu, pateikti įrodymus, teikti prašymus.
45 straipsnis. Nutarimai, priimami išnagrinėjus bylą
1. Šio įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai, išnagrinėję bylą, turi teisę priimti nutarimą:
1) skirti šio įstatymo 40 straipsnio 2 dalyje nustatytą baudą, kurios dydis nustatomas atsižvelgiant į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, mastą, atsakomybę lengvinančias, sunkinančias aplinkybes ir kitas reikšmingas aplinkybes;
2. Išnagrinėjus bylą ir priėmus nutarimą skirti baudą, nutarime turi būti nurodyta: nutarimą priėmusios institucijos pavadinimas; bylos nagrinėjimo data ir vieta; duomenys apie pažeidėją; pažeidimo aplinkybės; pažeidėjo kaltės įrodymai, kuriais grindžiamas nutarimas; šio įstatymo straipsnis, nustatantis atsakomybę už pažeidimą; pažeidėjo paaiškinimai ir jų įvertinimas; priimtas sprendimas; jo apskundimo terminai ir tvarka.
46 straipsnis. Baudų išieškojimas
1. Bauda turi būti sumokama į valstybės biudžetą ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo dienos, kai šio įstatymo pažeidėjui įteikiamas nutarimas skirti baudą.
47 straipsnis. Nutarimų apskundimas
1. Juridiniai asmenys arba kitos organizacijos ar jų padaliniai, nesutinkantys su šio įstatymo 45 straipsnyje nurodytais nutarimais, turi teisę per vieną mėnesį nuo nutarimo įteikimo jiems dienos apskųsti nutarimą teismui Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.
2. Kreipimasis į teismą sustabdo šio įstatymo 45 straipsnyje nurodytų nutarimų dėl sankcijų taikymo vykdymą.
3. Skundą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, mastą, atsakomybę lengvinančias ir kitas reikšmingas aplinkybes (dėl kurių atitinkama bauda teisės pažeidėjui būtų akivaizdžiai per didelė ir neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga) ir vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, turi teisę skirti mažesnę baudą negu šio įstatymo 40 straipsnio 2 dalyje nustatyta minimali bauda.
2 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas, įgyvendinimas ir taikymas
2. Šio įstatymo nustatyti norminiai teisės aktai turi būti parengti ir patvirtinti per 6 mėnesius nuo įstatymo paskelbimo teisės aktų nustatyta tvarka.
3. Valstybinės kultūros paveldo komisija, Kultūros ministerija, Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, savivaldybės bei jų pareigūnai vykdo funkcijas ir turi teises, kurias iki šio įstatymo įsigaliojimo kiti įstatymai yra nustatę Valstybinės kultūros paveldo komisijai, Kultūros ministerijai, Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos, savivaldybėms bei jų pareigūnai
3 straipsnis. Nekilnojamųjų kultūros vertybių, kurios iki šio įstatymo įsigaliojimo buvo įtrauktos į valstybės apskaitą, apsauga