Projektas
LIETUVOS RESPUBLIKOS
ŠEIMOS STIPRINIMO
ĮSTATYMAS
2016 m. d. Nr.
Vilnius
PREAMBULĖ
pripažindamas, kad šeimos pagrindas yra laisvas vyro ir moters apsisprendimas prisiimti šeimai būdingas moralinio ir teisinio pobūdžio pareigas,
gerbdamas ir pripažindamas, kad šeimos narius siejančios teisės ir pareigos yra prigimtinės,
pabrėždamas, kad vyro ir moters papildomumas yra šeimos, kaip pirminės ir prigimtinės bendruomenės bei palankiausios vaiko augimo, vystymosi ir ugdymo aplinkos kūrimo pagrindas,
vertindamas ir gerbdamas piliečių apsisprendimą kurti šeimą arba rinktis kitokį gyvenimo būdą,
siekdamas realizuoti konstitucinę nuostatą dėl motinystės, tėvystės ir vaikystės visokeriopos apsaugos,
priima šį įstatymą.
PIRMASIS SKIRSNIS
BENDROSIOS NUOSTATOS
1 straipsnis. Įstatymo paskirtis
2 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos
1. Su šeimomis dirbančios organizacijos – viešosios naudos nevyriausybinės organizacijos, kurių pagrindinis veiklos tikslas – teikti paslaugas šeimoms ar tėvams.
2. Šeimos stiprinimas – kryptinga veikla, kuria siekiama sudaryti teisines, socialines, ekonomines, kultūrines ir kitas sąlygas, skatinančias asmenis sukurti, puoselėti bei išsaugoti šeimą, kaip pirminę ir prigimtinę bendruomenę bei palankiausią vaiko augimo, vystymosi ir ugdymo aplinką, užtikrinančią Lietuvos valstybės bei tautos gyvybingumą ir istorinį išlikimą.
3 straipsnis. Šeimos stiprinimo įgyvendinimo principai
1. Subsidiarumo – šeima pripažįstama kaip savarankiškas ir turintis išteklių subjektas, skatinama šeimos iniciatyva tuos išteklius panaudoti ir prisidėti kuriant bendrąjį gėrį. Pagalba ir parama šeimai teikiama atsižvelgiant į jos poreikius ir skatinant šeimos pastangas pačiai savarankiškai veikti ir teikiama tuo lygmeniu, kuriuo yra veiksmingiausia.
2. Pagarbos šeimos gyvenimo privatumui – šeima pati sprendžia, kokia informacija apie šeimos gyvenimą gali tapti viešai prieinama.
3. Bendrojo gėrio – teikiant paramą šeimoms prioritetas teikiamas tiems šeimos gyvenimo pasirinkimams, kurie labiau prisideda prie pačios šeimos ir visos visuomenės (įskaitant ir asmenis nesukūrusius šeimos) bendrojo gėrio.
4. Tėvystės ir motinystės papildomumo – teikiant paramą ir pagalbą šeimai turi būti atsižvelgiama į vaiko prigimtinį poreikį turėti tėvą (įtėvį) ir motiną (įmotę).
5. Informavimo – valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos informuoja šeimas joms aktualiais klausimais priimtina ir prieinama forma.
6. Dalyvavimo – su šeimomis susiję klausimai sprendžiami šeimoms dalyvaujant ir derinant su šeimų organizacijų atstovais.
7. Tarpžinybinio koordinavimo – valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, spręsdamos su šeimomis susijusius klausimus, bendrauja ir bendradarbiauja tarpusavyje.
8. Solidarumo – šeimos stiprinimas įgyvendinamas jungiant valstybės ir visuomenės bei visų jų grandžių pastangas.
9. Kompleksiškumo – teikiama pagalba ir parama šeimai apima visas šeimos atliekamas funkcijas, užtikrinančias šeimos materialinę, socialinę ir dvasinę gerovę.
10. Tėvų teisės ugdyti vaikus pagal savo įsitikinimus – tėvai ir globėjai nevaržomi rūpinasi vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu, renkasi jų ugdymo formą pagal savo įsitikinimus.
4 straipsnis. Bendrosios šeimos stiprinimo nuostatos
1. Valstybės ir savivaldybių institucijos pagal kompetenciją privalo užtikrinti:
2) sąlygas atsakingos tėvystės ir motinystės plėtotei, pagarbą gyvybei bei žmogiškajam orumui bet kuriame žmogaus gyvenimo etape;
ANTRASIS SKIRSNIS
ŠEIMOS STIPRINIMO KRYPTYS
5 straipsnis. Šeimos stiprinimo kryptys
1. Valstybės ir savivaldybių institucijos, siekdamos sumažinti demografinės krizės ir šeimų irimo nešamą didelį emocinį, socialinį ir finansinį nuostolį visuomenei, pasitelkdamos nevyriausybines organizacijas, šeimos stiprinimą įgyvendina šiomis kryptimis:
1) švietimas ir kultūra – valstybė imasi priemonių padėti šeimai parengti vaikus ir jaunimą savarankiškam gyvenimui, kurti funkcionalią ir darnią šeimą, ugdyti brandžias, dorovingas, savarankiškas, atsakingas, gebančias bendradarbiauti ir kurti savo ir bendruomenės gyvenimą asmenybes;
2) materialinio saugumo užtikrinimas – valstybė, siekdama sudaryti galimybę šeimoms gauti pakankamas pajamas, plėtoja lanksčias užimtumo formas, padedančias derinti profesinius interesus su šeiminėmis pareigomis, sudaro palankias sąlygas šeimos verslui, formuoja šeimoms palankią mokestinę ir socialinio draudimo sistemas, esant nepakankamoms pragyvenimui pajamoms, teikia paramą;
3) apsirūpinimas būstu ir palanki šeimai gyvenamoji aplinka – valstybė, siekdama paskatinti jaunimo apsisprendimą kurti šeimą ir šeimų apsisprendimą auginti vaikus, kuria šeimai palankią gyvenamąją aplinką ir sudaro palankias sąlygas būsto nuomai ar pirmojo būsto įsigijimui;
4) kompleksinė pagalba šeimai – valstybė užtikrina galimybes šeimoms gauti būtiną pagalbą, siekiant stiprinti šeimos gebėjimus savarankiškai spręsti savo socialines problemas, motyvaciją kurti saugią, sveiką ir darnią aplinką savo šeimoje;
5) kompleksinės paslaugos krizę patiriančioms šeimoms bei vienišiems tėvams – valstybė, siekdama nedubliuoti ir neperimti šeimos funkcijų vykdymo, imasi priemonių įgalinti pačią šeimą, kad šeimos nariai sąmoningai prisiimtų atsakomybę už savo sprendimus bei savo gyvenimo kūrimą;
6) šeimos sveikata – valstybė, siekdama stiprinti šeimų sveikatą, vykdo palankią šeimai sveikatos politiką, ypatingą dėmesį skirdama žalingų įpročių prevencijos programoms, skatina šeimos narius aktyviai prisidėti prie sveikatinimo;
7) teigiamo visuomenės požiūrio į šeimą stiprinimas – valstybė imasi priemonių formuoti teigiamą visuomenės požiūrį į šeimą kaip visuomenės ir valstybės pagrindą, puoselėti šeimos vertybes per visuomenės informavimo priemones, renginius ir kitas laisvalaikio formas;
8) paslaugų kokybės užtikrinimas, tyrimai, stebėsena ir vertinimas – valstybė imasi priemonių, kad būtų užtikrinta teikiamų paslaugų kokybė, atliekami pagrįsti bei patikimi tyrimai, stebima šeimos gyvenimo kokybės bei demografinių duomenų kitimo dinamika, vykdoma nuolatinė šeimos politikos formavimo ir įgyvendinimo stebėsena bei vertinimas.
TREČIASIS SKIRSNIS
ŠEIMOS STIPRINIMO ORGANIZAVIMAS IR ĮGYVENDINIMAS
6 straipsnis. Šeimos stiprinimo organizavimas ir įgyvendinimas
7 straipsnis. Šeimos politiką formuojančios institucijos
8 straipsnis. Šeimos politiką formuojančių institucijų kompetencija
1. Lietuvos Respublikos Seimas:
1) nustato valstybės ir savivaldybių institucijoms strategines šeimos politikos kryptis, vykdo šeimos politikos įgyvendinimo parlamentinę kontrolę;
2. Lietuvos Respublikos Vyriausybė:
3) tvirtina Vyriausybės įgaliotos institucijos parengtą ilgalaikę valstybinę šeimos stiprinimo programą, apimančią visas šeimos stiprinimo kryptis ir finansuojamą iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų bei tarptautinių programų;
3. Ministerijos:
2) šeimos stiprinimui skirtas programas ir jų įgyvendinimo priemones numato strateginio planavimo dokumentuose;
3) įstatymų nustatyta tvarka skatina ir remia šeimų organizacijų ir su šeimomis dirbančių organizacijų veiklą;
4. Kitos valstybės institucijos dalyvauja šeimos politikos formavime, siekiant įgyvendinti bendrąsias šeimos stiprinimo nuostatas.
5. Savivaldybių institucijos:
4) šeimos stiprinimo programas ir priemones numato savivaldybės strateginiame plėtros ir (ar) savivaldybės strateginiame veiklos planuose;
5) įstatymų nustatyta tvarka skatina ir remia šeimų organizacijų ir su šeimomis dirbančių organizacijų veiklą;
9 straipsnis. Šeimos politiką įgyvendinančios įstaigos ir jų kompetencija
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija yra atsakinga už šeimos politikos įgyvendinimą. Siekiant užtikrinti šiuo įstatymu nustatytas bendrąsias šeimos stiprinimo nuostatas, Vyriausybės įstaigos, kitos ministerijos, įstaigos prie ministerijų, kitos valstybės ir savivaldybių įstaigos dalyvauja įgyvendinant šeimos stiprinimo priemones ir programas.
10 straipsnis. Nacionalinė šeimos taryba
1. Nacionalinė šeimos taryba yra šeimos politikos formavimo ir įgyvendinimo vertinimo patariamoji institucija, sudaroma iš savivaldybių šeimų tarybų, mokslo ir studijų institucijų, šeimų organizacijų ir su šeimomis dirbančių organizacijų atstovų. Nacionalinės šeimos tarybos sudėtį ir jos nuostatus tvirtina Seimas.
2. Nacionalinė šeimos taryba dalyvauja formuojant šeimos politiką ir nustatant strategines šeimos politikos kryptis bei šeimos stiprinimo prioritetus, palaiko ryšius su Lietuvos šeimomis, šeimų ir su šeimomis dirbančiomis organizacijomis, analizuoja jų lūkesčius, teikia Seimui ir Vyriausybei išvadas ir pasiūlymus dėl šeimos politikos įgyvendinimo.
11 straipsnis. Šeimos politikos komisija
1. Siekiant užtikrinti šeimos politiką formuojančių valstybės ir savivaldybių institucijų bendradarbiavimą bei jų veiklos koordinavimą, sudaroma tarpinstitucinė Šeimos politikos komisija.
2. Šeimos politikos komisija sudaroma iš ministerijų ir kitų valstybės institucijų įgaliotų atstovų, taip pat Lietuvos savivaldybių asociacijos atstovų. Jos sudėtį ir nuostatus tvirtina Vyriausybė.
3. Šeimos politikos komisija derina ministerijų ir kitų valstybės bei savivaldybių institucijų veiklą, susijusią su šeimos politikos formavimu ir įgyvendinimu, svarsto su tuo susijusius svarbiausius rengiamus ir priimamus sprendimus.
12 straipsnis. Savivaldybių šeimos tarybos
1. Savivaldybėje gali būti sudaroma visuomeniniais pagrindais veikianti patariamoji institucija − savivaldybės šeimos taryba. Savivaldybės šeimos taryba sudaroma savivaldybės tarybos kadencijos laikotarpiui, pariteto principu: pusė narių atstovauja savivaldybės institucijoms ir įstaigoms, kita pusė – šeimų organizacijoms ir su šeimomis dirbančioms organizacijoms. Savivaldybės šeimos tarybos nuostatus tvirtina savivaldybės taryba.
2. Savivaldybės šeimos taryba padeda įgyvendinti savivaldybės šeimos stiprinimo funkcijas ir stiprina bendradarbiavimą tarp savivaldybės institucijų ar įstaigų ir šeimų organizacijų bei su šeimomis dirbančių organizacijų. Savivaldybės šeimos taryba analizuoja, stebi ir vertina savivaldybės teisės aktų, įtakojančių šeimų padėtį savivaldybėje, rengimą ir įgyvendinimą, teikia savivaldybės tarybai siūlymus dėl savivaldybės prioritetų, susijusių su šeimos stiprinimu savivaldybėje, nustatymo ir šeimoms aktualių klausimų sprendimo, teikia savivaldybių institucijoms ir įstaigoms siūlymus dėl šeimos stiprinimo savivaldybėje veiksmų įgyvendinimo tobulinimo.
KETVIRTASIS SKIRSNIS
BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS
13 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas ir įgyvendinimas
2. Lietuvos Respublikos Seimas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė iki šio įstatymo įsigaliojimo priima šiam įstatymui įgyvendinti reikalingus teisės aktus.
3. Lietuvos Respublikos Seimas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė rengdami bei įgyvendindami teisės aktus šeimos politikos srityje atsižvelgia ir derina juos su šiame įstatyme nustatytais šeimos stiprinimo įgyvendinimo principais bei bendrosiomis šeimos stiprinimo nuostatomis.
4. Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija bendradarbiaudama su šeimos politiką formuojančiomis ir įgyvendinančiomis institucijomis, įstaigomis bei šeimų organizacijomis ir su šeimomis dirbančiomis organizacijomis per 1 metus nuo šio įstatymo įsigaliojimo parengia ir patvirtina ilgalaikę valstybinę šeimos stiprinimo programą.
Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą.
Respublikos Prezidentas
Teikia Seimo nariai