Projektas

TAIKINAMOJO TARPININKAVIMO (MEDIACIJOS) SISTEMOS PLĖTROS KONCEPCIJA

I SKYRIUS

TEISINIS KONCEPCIJOS RENGIMO PAGRINDAS

1. Taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) sistemos plėtros koncepcija (toliau – Koncepcija) parengta įgyvendinant Šešioliktosios Vyriausybės 2012–2016 metų programos, kuriai pritarta Lietuvos Respublikos Seimo 2012 m. gruodžio 13 d. nutarimu Nr. XII-51 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos“, 460 punkto nuostatą „Skatinsime ginčų taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) sistemos plėtrą ir efektyvumą“ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012–2016 metų programos įgyvendinimo prioritetinių priemonių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. kovo 13 d. nutarimu Nr. 228 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012–2016 metų programos įgyvendinimo prioritetinių priemonių patvirtinimo“, 351 priemonę „Išanalizuoti ir įvertinti taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) institutą, skatinti jo plėtrą, didinti efektyvumą“.

2. 2008 m. gegužės 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2008/52/EB dėl tam tikrų mediacijos civilinėse ir komercinėse bylose aspektų (toliau – Direktyva) nurodyta, kad valstybės narės turi skatinti mediacijos paslaugų kokybės užtikrinimo mechanizmų įdiegimą, taikinimo tarpininkų (mediatorių) mokymą, informacijos apie mediaciją sklaidą.

3. Lietuvos Respublikos civilinių ginčų taikinamojo tarpininkavimo įstatymas (toliau – Civilinių ginčų taikinamojo tarpininkavimo įstatymas ir Įstatymas) nustato pagrindines civilinių ginčų taikinamojo tarpininkavimo sąlygas ir jo taikymo teisines pasekmes. Įstatymo 10 straipsnyje pabrėžiamas siekis skatinti taikinamojo tarpininkavimo plėtrą ir užtikrinti jo kokybę.

4. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – Civilinio proceso kodeksas) 2 straipsnyje įtvirtintas vienas iš civilinio proceso tikslų – kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių. Taigi, skatinant mediacijos plėtrą, taip pat prisidedama prie civilinio proceso tikslų įgyvendinimo. Civilinio proceso kodekso 228 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, matydamas, jog byloje galima sudaryti taikos sutartį arba jeigu įstatymai įpareigoja teismą imtis priemonių šalims sutaikyti, arba jeigu tokiu būdu bus geriau ir išsamiau pasirengta nagrinėti bylą teisme, skiria parengiamąjį teismo posėdį. Vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 229 straipsniu, bylai nagrinėti teisme pasirengiama per vieną parengiamąjį teismo posėdį, tačiau išimtiniais atvejais arba matydamas, kad byloje gali būti sudaryta taikos sutartis, teismas turi teisę paskirti antrą parengiamąjį posėdį. Civilinio proceso kodekso 231 straipsnyje reglamentuota šalių taikinimo procedūra, taip pat nustatyta teisminio taikinamojo tarpininkavimo galimybė.

5. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – Administracinių bylų teisenos įstatymas) 52¹ straipsnyje įtvirtinta galimybė šalims bet kurioje proceso stadijoje baigti bylą taikos sutartimi. Mediacijos administraciniame procese plėtra sudarytų sąlygas vystyti taikos sutarties institutą.

6. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Baudžiamasis kodeksas) 38 straipsnyje kaip viena iš asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygų numatytas asmens, padariusio baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, susitaikymas su nukentėjusiu asmeniu arba juridinio asmens ar valstybės institucijos atstovu. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – Baudžiamojo proceso kodeksas) 413 straipsnyje numatytas kaltininko ir nukentėjusiojo susitaikymas teisme, baudžiamąją bylą nagrinėjant privataus kaltinimo tvarka. Mediacijos baudžiamajame procese plėtra galėtų prisidėti prie susitaikymo instituto plėtros.

II SKYRIUS

TEISINIO REGULIAVIMO DALYKO IR TIKSLŲ BENDROJI CHARAKTERISTIKA

7. Numatomais teisinio reguliavimo pakeitimais siekiama detaliau reglamentuoti taikinamąjį tarpininkavimą (mediaciją) civiliniuose ginčuose, taip pat nustatyti aiškius teisinius pagrindus ir sąlygas mediacijai baudžiamajame ir administraciniame procesuose. Atsižvelgiant į užsienio valstybių patirtį ir tarptautines rekomendacijas, numatoma reglamentuoti mediatorių sąrašo sudarymą, kvalifikacinius reikalavimus asmenims, siekiantiems būti mediatoriais, procesines mediacijos skatinimo priemones.

8. Numatomi teisinio reguliavimo tikslai – nustatyti detalų ir aiškų mediacijos reglamentavimą, sudaryti teisines prielaidas mediacijai ir skatinti mediacijos plėtrą civiliniame, baudžiamajame ir administraciniame procesuose, sudaryti prielaidas paprastesniam ir efektyvesniam ginčų sprendimui, mažinti teismų darbo krūvį.

III SKYRIUS

ESAMOS PADĖTIES APŽVALGA IR TEISĖS AKTŲ, REGULIUOJANČIŲ TAIKINAMĄJĮ TARPININKAVIMĄ, CHARAKTERISTIKA

9. Civilinių ginčų mediaciją reglamentuoja 2008 m. liepos 15 d. priimtas Civilinių ginčų taikinamojo tarpininkavimo įstatymas. Įstatymas nustato pagrindines civilinių ginčų taikinamojo tarpininkavimo sąlygas ir jo taikymo teisines pasekmes. Šiuo Įstatymu Lietuvos Respublikoje įgyvendinamos Direktyvos nuostatos. Kiti teisės aktai gali numatyti civilinių ginčų taikinamojo tarpininkavimo ypatumus atskirų kategorijų ginčuose (Įstatymo 1 straipsnio 6 dalis).

10. Atsižvelgiant į Direktyvos reikalavimus dėl mediacijos kokybės užtikrinimo, visuomenės supažindinimo apie šį ginčų sprendimo būdą, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. lapkričio 23 d. įsakymu Nr. 1R-256 „Dėl Taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) plėtros ir taikaus ginčų sprendimo skatinimo plano patvirtinimo“ buvo patvirtintas Taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) plėtros ir taikaus ginčų sprendimo skatinimo planas (toliau – Planas), nustatantis konkrečias teisėkūros bei organizacines priemones, skirtas taikinamojo tarpininkavimo plėtrai ir taikinamojo tarpininkavimo kokybei užtikrinti.

11. Įstatymas taikomas neteisminiam ir teisminiam taikinamajam tarpininkavimui, visiems nacionaliniams ir tarptautiniams civiliniams ginčams spręsti, išskyrus dėl tokių civilinių teisių ir pareigų iškilusius ginčus, dėl kurių sudarytos taikos sutartys pagal įstatymus laikomos negaliojančiomis. Įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kad taikinimo tarpininkas skiriamas ginčo šalių susitarimu ir taikinimo tarpininko sutikimu (ginčo šalys taip pat gali susitarti, kad trečiasis asmuo arba taikinamojo tarpininkavimo paslaugų administratorius parinks taikinimo tarpininką arba rekomenduos jo kandidatūrą; kai tai numatyta susitarime dėl taikinamojo tarpininkavimo arba kai ginčo šalys nesutaria dėl taikinimo tarpininko parinkimo, bendru ginčo šalių prašymu taikinimo tarpininką gali paskirti apylinkės teismas). Pagal to paties straipsnio 5 dalį taikinimo tarpininkas privalo pateikti ginčo šalims informaciją apie savo išsilavinimą ir patirtį. Kadangi neteisminio taikinamojo tarpininkavimo institutas tik formuojamas, yra rengiamos su taikinimo tarpininkų rengimu ir jų kvalifikacijos kėlimu susijusios programos, teisės aktuose šiuo metu nėra įtvirtinti kvalifikacijos reikalavimai taikinimo tarpininkams, kurie vykdytų neteisminį taikinamąjį tarpininkavimą, taip pat nėra nustatyta speciali taikinimo tarpininko statuso suteikimo tvarka.

12. Įstatymo 5 straipsnis, reguliuojantis taikinamojo tarpininkavimo vykdymą, numato teisę šalims susitarti dėl taikinamojo tarpininkavimo pobūdžio ir tvarkos, nurodant pasirinktą taisyklių rinkinį arba bendru sutarimu nustatant atskiras taikinamojo tarpininkavimo taisykles. Toks reguliavimo modelis pasirinktas atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjant ginčus, kylančius iš privatinių teisinių santykių, vyrauja šalių dispozityvumo ir rungimosi principai, kai šalys ir kiti dalyvaujantys asmenys turi daug alternatyvių galimybių įgyvendinti savo procesines teises. Jeigu ginčo šalys nesusitaria dėl taikinamojo tarpininkavimo pobūdžio ir tvarkos ar ginčo šalių susitarime nenustatyti konkretūs taikinimo tarpininko veiksmai, taikinimo tarpininkas konkrečius veiksmus turi atlikti tinkamai, vadovaudamasis teisės aktais ir atsižvelgdamas į ginčo aplinkybes, įskaitant galimą ginčo šalių jėgų disbalansą, ginčo šalių pageidavimus ir poreikį greitai išspręsti ginčą.

13. Pagal Įstatymo 9 straipsnio nuostatas taikinamasis tarpininkavimas gali būti baigiamas ginčo šalies rašytiniu pareiškimu dėl nesutikimo spręsti ginčą taikinamojo tarpininkavimo būdu, taikinimo tarpininko rašytiniu pareiškimu dėl taikinamojo tarpininkavimo pabaigos (pagal Įstatymo 5 straipsnio 6 dalies nuostatas, taikinimo tarpininkas turi pranešti ginčo šalims ir nutraukti taikinamąjį tarpininkavimą, jeigu taikus susitarimas, kuris gali būti ginčo šalių pasiektas, taikinimo tarpininko manymu, atsižvelgiant į ginčo aplinkybes ir taikinimo tarpininko kompetenciją, bus neįvykdomas ar neteisėtas arba jeigu taikinimo tarpininkas pripažįsta, kad mažai tikėtina, jog tęsiant taikinamąjį tarpininkavimą ginčas bus išspręstas taikiai), ginčo šalies rašytinio pareiškimo dėl pasitraukimo iš taikinamojo tarpininkavimo pateikimu taikinimo tarpininkui ir kitai ginčo šaliai, visų ginčo šalių rašytinio pareiškimo dėl taikinamojo tarpininkavimo pabaigos pateikimu taikinimo tarpininkui, taip pat ginčo šalių taikos sutarties sudarymu. Įstatymo 5 straipsnio 5 dalyje nustatyta bet kurios šalies teisė pasitraukti iš taikinamojo tarpininkavimo nenurodant pasitraukimo priežasčių. Atkreiptinas dėmesys, kad mediacija visuotinai suprantama kaip ginčo šalių derybos padedant trečiajai neutraliai šaliai, kai ta šalis atsako už derybų procesą, bet sprendimą priima pačios ginčo šalys. Pagrindinis mediatoriaus uždavinys – tik padėti šalims pasiekti taikų ginčo sprendimą. Būtent šis aspektas, kad ginčo sprendimo priėmimo prerogatyva priklauso pačioms šalims, o ne trečiajam asmeniui (arbitrui), skiria mediaciją nuo kitų alternatyvių ginčų sprendimo būdų (pavyzdžiui, arbitražo). Atsižvelgiant į tai, mediatorius, skirtingai nei arbitras, pagal Įstatymą neturi teisės priimti ginčo šalims privalomo sprendimo (išskyrus aukščiau minėtą Įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje numatytą teisę nutraukti taikinamąjį tarpininkavimą), t. y. taikinamojo tarpininkavimo procese iš esmės visus sprendimus priima ginčo šalys, o mediatorius, kaip trečiasis nešališkas asmuo, tik dalyvauja sprendžiant kitų asmenų civilinį ginčą, siekdamas padėti jį išspręsti taikiai.

14. Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad taikinamojo tarpininkavimo metu ginčo šalių sudaryta taikos sutartis ginčo šalims turi įstatymo galią. Pagal to paties straipsnio 3 dalies nuostatas, tuo atveju, kai taikinamojo tarpininkavimo būdu sprendžiamas ginčas nėra tuo pat metu nagrinėjamas teisme, ginčo šalių bendru prašymu arba vienos iš ginčo šalių prašymu, kai yra gautas kitos ginčo šalies rašytinis sutikimas, taikos sutartis gali būti pateikta teismui tvirtinti. Įsiteisėjusia teismo nutartimi patvirtinta taikos sutartis ginčo šalims įgyja galutinio teismo sprendimo (res judicata) galią ir gali būti vykdoma priverstinai. Vadovaujantis Įstatymo 4 straipsnio 7 dalies nuostatomis, atlyginimo už taikinamąjį tarpininkavimą dydis ir jo tvarka nustatomi taikinimo tarpininko ir ginčo šalių sutartyje. Atsižvelgiant į nustatytą dispozityvų neteisminio taikinamojo tarpininkavimo proceso reguliavimo metodą, kitos neteisminio taikinamojo tarpininkavimo proceso metu ginčo šalių patirtos išlaidos taip pat turėtų būti paskirstomos šalių susitarimu.

15. Įstatyme taip pat numatytos tam tikros procesinės priemonės, kuriomis skatinama mediaciją civiliniame procese. Pavyzdžiui, Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad, pradėjus taikinamąjį tarpininkavimą, ieškinio senaties terminai sustabdomi. Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad civilinę bylą nagrinėjantis teismas gali pasiūlyti ginčo šalims bandyti ginčą spręsti taikinamojo tarpininkavimo būdu. Jei ginčo šalys su tokiu pasiūlymu sutinka, teismas atideda bylos nagrinėjimą.

16. Vadovaujantis Įstatymo 10 straipsnio 2 dalimi, įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka gali būti teikiamos valstybės užtikrinamos neteisminio taikinamojo tarpininkavimo paslaugos. 2013 m. buvo priimta nauja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo redakcija, kuri įsigaliojo 2014 m. sausio 1 d. Šia redakcija sudarytos sąlygos taikyti taikinamąjį tarpininkavimą valstybės garantuojamos teisinės pagalbos srityje. Minėto įstatymo nuostatos, susijusios su taikinamojo tarpininkavimo taikymu valstybės garantuojamos teisinės pagalbos srityje, įsigaliojo 2014 m. liepos 1 d., tačiau praktikoje dar nėra taikomos.

17. Civilinio proceso kodekse taip pat yra įtvirtintos procesinės normos, reglamentuojančios kai kuriuos mediacijos klausimus civiliniame procese. Civilinio proceso kodekso 177 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad duomenys, gauti taikinamojo tarpininkavimo procedūros metu, negali būti įrodymais civiliniame procese, išskyrus Civilinių ginčų taikinamojo tarpininkavimo įstatyme numatytus atvejus. Vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 189 straipsnio 2 dalies 5 punktu, taikinimo tarpininkai apie aplinkybes, kurias jie sužinojo taikinamojo tarpininkavimo procedūros metu, negali būti apklausiami kaip liudytojai. Civilinio proceso kodekso 231 straipsnio 1 dalyje pateikiama nuoroda į teisminį taikinamąjį tarpininkavimą, šioje dalyje nustatyta, kad teismas, parengiamojo teismo posėdžio metu nustatęs ginčo esmę, pasiūlo šalims pasiekti priimtiną abiem šalims susitarimą ir sudaryti taikos sutartį. Teismas imasi priemonių šalims sutaikyti. Šalių prašymu arba sutikimu, laikantis Teisėjų tarybos nustatytos tvarkos, gali būti vykdomas teisminis taikinamasis tarpininkavimas. Taikinimo tarpininkas negali dalyvauti nagrinėjant bylą iš esmės. Civilinio proceso kodekso 87 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu ieškinys atsiimamas pradėjus bylą nagrinėti iš esmės arba ieškovas atsisako pareikšto ieškinio, arba šalys sudaro taikos sutartį, šalims grąžinama 75 procentai pirmosios instancijos teismui sumokėto žyminio mokesčio sumos. Civilinio proceso kodekso 140 straipsnyje reglamentuotas taikos sutarties sudarymas civiliniame procese.

18. Teisėjų tarybos 2007 m. sausio 26 d. nutarimu Nr. 13P-15 (Teisėjų tarybos 2014 m. birželio 27 d. nutarimo Nr. 13P-88-(7.1.2) redakcija) yra sudaryta ir šiuo metu veikia darbo grupė bandomojo teisminės mediacijos projekto įgyvendinimo koordinavimui ir jo rezultatų vertinimui. Teisminė mediacija taikoma civilinėse bylose, teisminę mediaciją reglamentuoja Teisminės mediacijos taisyklės, patvirtintos Teismų tarybos 2005 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 13P- 348 (Teisėjų tarybos 2011 m. balandžio 29 d. nutarimo Nr. 13P-53-(7.1.2) redakcija), ir Asmenų įrašymo į teismo mediatorių sąrašą tvarkos aprašas, patvirtintas Teisėjų tarybos 2011 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 13P-10-(7.1.2). Teisėjų tarybos 2014 m. birželio 27 d. sprendimu įtvirtinta, kad teisminė mediacija galima visuose teismuose, ir nuspręsta vietoj darbo grupės bandomojo teisminės mediacijos projekto įgyvendinimo koordinavimui ir jo rezultatų vertinimui sudaryti nuolatinę Teisminės mediacijos komisiją. Teisėjų tarybos 2014 m. rugsėjo 26 d. nutarimu Nr. 13P-122-(7.1.2) patvirtintos Teisminės mediacijos taisyklės, Teisėjų tarybos 2014 m. rugsėjo 26 d. nutarimu Nr. 13P-124-(7.1.2) patvirtintas Teismo mediatoriaus statuso suteikimo ir jo panaikinimo asmenims tvarkos aprašas, Teisėjų tarybos 2014 m. rugsėjo 26 d. nutarimu Nr. 13P-123-(7.1.2) patvirtinti Teisminės mediacijos komisijos nuostatai. Vadovaujantis Teisėjų tarybos patvirtintais teisės aktais, teisminė mediacija bus vykdoma visuose teismuose. Nurodyti teisės aktai įsigalios 2015 m. sausio 1 d.

19. Nacionalinė teismų administracija įgyvendina 2009–2014 m. Norvegijos finansinio mechanizmo programos „Efektyvumas, kokybė ir skaidrumas Lietuvos teismuose“ projektą „Teismų sistemos atstovų (įskaitant teisėjų, teismo darbuotojų ir Nacionalinės teismų administracijos atstovų) kompetencijos gerinimas (mokymas)“ ir Dvišalio bendradarbiavimo fondo veiklą „Teisminės mediacijos pilotinis projektas“. Bandomojo projekto metu siekiama perimti Norvegijos, kaip šalies, kurioje yra išvystyta teisminė mediacija, patirtį, Lietuvos atstovai kartu su Norvegijos ekspertais rengs mediacijos taikymo Lietuvoje ir Norvegijoje apibendrinimą ir rekomendacijas dėl teisminės mediacijos mokymų Lietuvoje. Šių rekomendacijų pagrindu 2015–2016 m. pagal projektą „Teismų sistemos atstovų (įskaitant teisėjų, teismo darbuotojų ir Nacionalinės teismų administracijos atstovų) kompetencijos gerinimas (mokymas)“ Lietuvoje bus vykdomi teisminės mediacijos taikymo mokymai teismų ir Nacionalinės teismų administracijos atstovams.

20. Siekiant įgyvendinti Planą, buvo vykdomos konkrečios organizacinės ir teisėkūros priemonės. Pavyzdžiui, įgyvendinant Plano 1.4 papunktį, pakeistas Teisėjų veiklos vertinimo tvarkos aprašas, patvirtintas Teisėjų tarybos 2008 m. rugsėjo 19 d. nutarimu Nr. 13P-162-(7.1.2) „Dėl Teisėjų veiklos vertinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, ir nustatyta, kad vertinant teisėjų jurisdikcinę veiklą, analizuojami duomenys apie teisėjo nagrinėtose civilinėse bylose sudarytas taikos sutartis, teisėjo perduotų nagrinėti teisminės mediacijos būdu bylų skaičių ir teisėjo – teismo mediatoriaus išnagrinėtų bylų teisminės mediacijos būdu skaičių. Įgyvendinant Plano 2.2–2.4 papunkčius, parengtas Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo pakeitimo įstatymo projektas ir, kaip minėta, 2013 m. buvo priimta nauja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo redakcija. Įgyvendinant Plano 2.7 papunktį, 2011 m. gegužės 25 d. buvo rengiami valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančių (jos teikimą organizuojančių) asmenų mokymai, kuriuose šie asmenys (be kitų mokymuose analizuotų dalykų) gilinosi į taikų ginčų sprendimą ir taikinamąjį tarpininkavimą. Taip pat buvo vykdomos kitos Plane numatytos priemonės.

21. Siekiant skatinti mediaciją ir nenustatyti pernelyg griežtų reikalavimų, 2008 m. Įstatyme pasirinktas liberalus teisinio reguliavimo modelis, dėl daugelio taikinamojo tarpininkavimo aspektų leidžiama susitarti pačioms ginčo šalims. Vis dėlto, praėjus šešeriems metams nuo Įstatymo taikymo pradžios, teisės praktikai konstatuoja, kad mediacija sprendžiant civilinius ginčus naudojamasi retai, o tam tikrais atvejais asmenys net nežino apie šį galimą alternatyvų ginčų sprendimo būdą. Be to, atsižvelgiant į mediacijos konfidencialumą ir galiojantį teisinį reguliavimą, nėra renkami duomenys apie mediacijos civiliniuose ginčuose rezultatus, nėra galimybių objektyviai įvertinti mediacijos plėtros tendencijų. Nors buvo vykdomos Plane nustatytos konkrečios teisėkūros ir organizacinės priemonės, tačiau jos nebuvo pakankamos skatinant mediacijos plėtrą civiliniame procese.

22. Mediacijos instituto įtvirtinimas administraciniame procese yra tikslingas, kadangi taikant mediaciją mažinama konfrontacija tarp visuomenės, valstybės tarnautojų ir viešojo administravimo subjektų; mažinamas teismuose nagrinėjamų bylų skaičius; užtikrinama efektyvi subjektinių teisių gynyba, netaikant sudėtingų teisminio nagrinėjimo procedūrų. Lietuvos teisės aktai nenumato mediacijos administraciniame procese galimybių, tačiau galiojantis teisinis reguliavimas yra tinkamas šiam institutui įtvirtinti ir plėtoti.

23. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 71 straipsnyje numatyta, kad mokesčių administratorius ir mokesčių mokėtojas gali pasirašyti susitarimą dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio, jei, apskaičiuojant mokesčius, nė viena iš šalių neturi pakankamai įrodymų savo apskaičiavimams pagrįsti. Pasirašius tokį susitarimą, mokesčių mokėtojas praranda teisę ginčyti mokesčio apskaičiavimo teisingumą, o mokesčių administratorius – apskaičiuoti didesnę sumą negu nurodyta susitarime. Šis susitarimas gali būti pasirašytas mokestinio tyrimo ar mokestinio patikrinimo metu, taip pat visų mokestinių ginčų nagrinėjimo etapų metu. Minėto įstatymo 88 straipsnyje taip pat numatyta galimybė sudaryti mokestinės paskolos sutartį, atidėjus ar išdėsčius mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą.

24. Administracinių bylų teisenos įstatymo 52¹ straipsnyje įtvirtinta galimybė šalims bet kurioje proceso stadijoje baigti bylą taikos sutartimi. Taikos sutartis turi neprieštarauti imperatyvioms įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatoms, viešajam interesui, nepažeisti trečiųjų suinteresuotų asmenų teisių ar teisėtų interesų. Taikos sutartis negali būti sudaroma bylose dėl norminių administracinių aktų teisėtumo. Taikos sutartimi gali būti išspręstas visas ginčas ar jo dalis (atskiri reikalavimai). Teismas imasi priemonių šalims sutaikyti tik tuo atveju, kai yra šalių sutikimas pradėti derybas dėl taikos sutarties sudarymo. Nutartimi dėl taikos sutarties patvirtinimo teismas patvirtina taikos sutartį ir nutraukia bylą. Šioje nutartyje turi būti nurodytos tvirtinamos taikos sutarties sąlygos. Teismo pirmininkas ar teisėjas, nutartimi priėmęs skundą (prašymą), nustatęs, kad byloje galima sudaryti taikos sutartį, pasiūlo šalims apsvarstyti taikos sutarties sudarymo galimybę ir nurodo, kad, šalims sutikus sudaryti taikos sutartį, dėl esminių sutarties sąlygų turi būti susitarta iki teismo posėdžio dienos (68 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 80 straipsnio 1 dalimi, teismas nutartimi gali atidėti bylos nagrinėjimą, kai šalims reikia laiko deryboms dėl taikos sutarties sudarymo. Nors Administracinių bylų teisenos įstatymas numato galimybę baigti ginčą sudarant taikos sutartį, tačiau toks reguliavimas nėra pakankamas, kadangi nėra reglamentuota, kaip ir kokiu būdu šalys turi spręsti ginčą, kad būtu pasiektas šalis tenkinantis sprendimas ir sudaryta taikos sutartis. Administracinių bylų teisenos įstatymas nenumato galimybės šalims kreiptis į mediatorių, todėl būdų ir priemonių taikiai susitarti šalys turi ieškoti pačios.

25. Nuo 2003 m. iki 2013 m. administraciniuose teismuose buvo patvirtintos 25 taikos sutartys. Taikos sutarčių tvirtinimas suaktyvėjo 2012 metais – patvirtinta 12 tokių sutarčių. Iki tol per metus sutarčių sudaryta mažiau: 2009 m. patvirtintos keturios sutartys, 2010 m. – dvi sutartys, 2011 m. – šešios sutartys. Taigi poreikis sudaryti taikos sutartis ir spręsti ginčus taikiai akivaizdžiai didėja. Daugiausiai taikos sutartys tvirtinamos ginčuose dėl valstybės tarnybos teisinių santykių (8), neišmokėtų teisėjų atlyginimų bylose (5), mokesčių bylose (3), teritorijų planavimo bylose (4) ir statybų bylose (2).^[1] Nacionalinės teismų administracijos duomenimis (pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis), nuo Administracinių bylų teisenos įstatymo pakeitimų, kuriais aiškiai įtvirtintas taikos sutarties institutas administraciniame procese, įsigaliojimo, t. y. nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d. administracinėse bylose buvo patvirtintos 28 taikos sutartys, daugiausiai taikos sutarčių patvirtinta ginčuose dėl motinystės pašalpų neišmokėtos dalies priteisimo (8), dėl motinystės pašalpos dydžio (3).

26. Administracinių ginčų komisijų darbo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gegužės 4 d. nutarimu Nr. 533 „Dėl Administracinių ginčų komisijų darbo nuostatų patvirtinimo“ (toliau – Administracinių ginčų komisijų darbo nuostatai), 24.3 papunktyje administracinių ginčų komisijai numatyta pareiga pasiūlyti ginčo šalims išspręsti ginčą taikiai, tačiau nenumatyta galimybė sudaryti taikos sutartį, taip pat nenumatyta galimybė šalims kreiptis į mediatorių. Remiantis Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2013 m. veiklos ataskaita, per 2013 metus iš 765 išnagrinėtų ginčų 33 ginčai šalių pageidavimu galėjo baigtis taikos sutartimi. 2013 metais į Vyriausiąją administracinių ginčų komisiją kreipėsi 966 asmenys, priimti 765 sprendimai, t. y. 18 proc. daugiau nei 2012 metais (625). Iš 765 sprendimų 91 sprendimas (11,9 proc. visų priimtų sprendimų) buvo apskųstas Vilniaus apygardos administraciniam teismui (2012 m. Vilniaus apygardos administraciniam teismui buvo apskųsta 13,35 procento priimtų sprendimų), o panaikinti tik 9 sprendimai, t. y. mažiau nei 10 proc. apskųstų sprendimų ir 1,1 proc. visų priimtų sprendimų. 2013 m. 674 bylose ginčas buvo išspręstas Vyriausiojoje administracinių ginčų komisijoje. Pateikti statistiniai duomenys liudija, kad Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos vaidmuo labai svarbus mažinant teisme nagrinėjamų bylų skaičių, ypač atsižvelgiant į didelį ginčų kiekį administraciniuose teismuose. Be to, atsižvelgiant į tai, kad komisijoms nustatytas 14 dienų terminas ginčams išnagrinėti, ir įvertinus bendrą apskųstų komisijų sprendimų skaičių bei pokytį palyginti su 2012 m., darytina išvada, jog pasitikėjimas Vyriausiąja administracinių ginčų komisija, jos priimamų sprendimų pagrįstumu auga, ji tampa vis reikšmingesne administracinius ginčus sprendžiančia institucija, kurios veiklos pobūdis leidžia užtikrinti operatyvią, greitą ir optimalią asmens subjektinių teisių gynybą, be kita ko, mažinant teismuose nagrinėjamų bylų skaičių. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, taip pat į tai, kad šalių sutaikinimas yra vienas iš pagrindinių administracinių ginčų komisijų tikslų (Administracinių ginčų komisijų darbo nuostatų 4 punktas), mediacijos procedūrų nustatymo poreikis ir tikslingumas nagrinėjant administracinius ginčus administracinių ginčų komisijose yra akivaizdus. Nors savivaldybių visuomeninėse administracinių ginčų komisijose sprendžiama nedaug ginčų, tačiau yra geros praktikos pavyzdžių, kai ginčas tokioje komisijoje išspręstas taikiai. Pavyzdžiui, Kauno miesto savivaldybės visuomeninės administracinių ginčų komisijos duomenimis, 2013 metais 2 ginčai faktiškai buvo išspręsti šalių susitarimu.

27. Valstybės tarnybos sritis yra viena iš sričių, pagal kurias teismuose nagrinėjamų bylų skaičius yra didžiausias. 2013 m. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylų skaičius pagal apeliacinius skundus valstybės tarnybos srityje buvo vienas iš didžiausių – sudarė 14 proc. (bylos sveikatos ir socialinės apsaugos srityje – 22 proc., valstybės institucijų atsakomybės už žalą bylos sudarė 18 proc., mokesčiai ir muitinės veikla – 8 proc., statybos ir teritorijų planavimas – 4 proc., žemės teisiniai santykiai – 3 proc.). 2012 m. bylų dėl valstybės tarnybos padidėjo 28 proc.^[2] Daugiausia taikos sutartys tvirtinamos ginčuose dėl valstybės tarnybos teisinių santykių. Valstybės tarnybos teisiniai santykiai yra tęstiniai, susiję su asmens teise į darbą, todėl šioje srityje labai svarbu siekti išspręsti ginčą ne vien tik formaliai, tačiau realiai atkurti socialinę taiką. Tokį įstatymo leidėjo požiūrį liudija ir tai, kad 2012 m. birželio 5 d. įstatymu Nr. XI-2041 priimti Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimai, kuriais, siekiant sudaryti lankstesnes sąlygas nutraukti valstybės tarnybos santykius, numatyta galimybė atleisti valstybės tarnautoją iš pareigų šalių susitarimu.

28. Mediaciją baudžiamojoje justicijoje galima apibrėžti kaip procesą, kurio metu konfliktą tarp kaltininko ir žalą patyrusio asmens siekiama išspręsti taikiu būdu. Mediacija baudžiamajame procese siekiama teisinės padėties atkūrimo, konflikto išsprendimo, santykio tarp kaltininko ir žalą patyrusio asmens atstatymo, taip pat siekiama sušvelninti baudžiamosios atsakomybės teisines pasekmes arba sudaryti galimybę asmenis atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. Šiuo metu Lietuvos baudžiamojoje justicijoje mediacija sureguliuota tik fragmentiškai, aptinkama tik tam tikrų mediacijos apraiškų. Pirma, kaltininko ir nukentėjusiojo susitaikymas kaip atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindas (Baudžiamojo kodekso 38 straipsnis). Antra, kaltininko ir nukentėjusiojo susitaikymas teisme, baudžiamąją bylą nagrinėjant privataus kaltinimo tvarka (Baudžiamojo proceso kodekso 413 straipsnis).

29. Kaltininko ir nukentėjusiojo susitaikymas – sąlyginė atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšis. Tai reiškia, kad asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, nustatomas vienų metų bandomasis laikotarpis. Jeigu asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius, per vienus metus padarė baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų nusikaltimą arba be pateisinamų priežasčių nevykdo teismo patvirtinto susitarimo dėl žalos atlyginimo sąlygų ir tvarkos, teismas gali panaikinti sprendimą dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir spręsti dėl tokio asmens baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas (Baudžiamojo kodekso 38 straipsnio 3 dalis). Jeigu asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius, per vienus metus padarė naują tyčinį nusikaltimą, ankstesnis sprendimas atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės nustoja galioti ir sprendžiama dėl tokio asmens baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas (Baudžiamojo kodekso 38 straipsnio 4 dalis). Susitaikymas yra galimas, tik kai asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą: 1) prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir 2) savu noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo, ir 3) susitaikė su nukentėjusiu asmeniu arba juridinio asmens ar valstybės institucijos atstovu, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų (Baudžiamojo kodekso 38 straipsnio 1 dalis). Baudžiamasis įstatymas taip pat numato ir atvejus, kuriais susitaikymas nėra galimas, t. y. susitaikyti su nukentėjusiuoju negali recidyvistas, pavojingas recidyvistas, taip pat asmuo, kuris anksčiau jau buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės kaip susitaikęs su nukentėjusiu asmeniu, jeigu nuo susitaikymo dienos iki naujos veikos padarymo praėjo mažiau nei ketveri metai (Baudžiamojo kodekso 38 straipsnio 2 dalis).

30. Susitaikymo institutas baudžiamojoje justicijoje nepasiekia tikrų mediacijos tikslų, kadangi kaltininko atžvilgiu yra priimami sprendimai, lemiantys jo teisinę padėtį, t. y. kaltininkas atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės, o kaip to pasekmė yra nutraukiamas baudžiamasis procesas. Susitaikymas yra vienas iš pagrindų nutraukti ikiteisminį tyrimą (Baudžiamojo proceso kodekso 212 straipsnio 5 punktas), nutraukti baudžiamąją bylą bylos parengimo nagrinėti teisme metu (Baudžiamojo proceso kodekso 235 straipsnis) ir bylą nagrinėjant teisme (Baudžiamojo proceso kodekso 254 straipsnio 5 dalis). Kaltininkas tokiu atveju yra įtraukiamas į procesą ir yra laikomas turinčiu tam tikrą kriminalinę patirtį. Susitaikymas yra ir nepilnamečio atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindas, t. y. nepilnametis, pirmą kartą padaręs baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu jis nukentėjusio asmens atsiprašė ir visiškai ar iš dalies savo darbu ar pinigais atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą (Baudžiamojo kodekso 93 straipsnio 1 dalies 1 papunktis).

31. Kita mediacijos apraiška baudžiamojoje justicijoje – kaltininko ir nukentėjusiojo susitaikymas teisme, baudžiamąją bylą nagrinėjant privataus kaltinimo tvarka. Privataus kaltinimo procesas – procesas, kurio metu kaltinimą baudžiamojoje byloje palaiko pats nukentėjusysis ar jo atstovas. Ne visas privataus kaltinimo procesas gali būti laikomas mediacijos apraiška baudžiamojoje justicijoje. Išskirtinas specifinis posėdis privataus kaltinimo byloje – taikinamasis posėdis. Jeigu nėra pagrindų atsisakyti pradėti privataus kaltinimo bylų procesą, nukentėjusysis ir (ar) jo teisėtas atstovas, ir nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo šaukiami pas teisėją sutaikinti. Nusikalstamos veikos padarymu kaltinamam asmeniui kartu su šaukimu išsiunčiamas ir skundo nuorašas (Baudžiamojo proceso kodekso 413 straipsnio 1 dalis). Taikinamasis posėdis prasideda teisėjo pranešimu apie nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo turinį ir kvietimu susitaikyti. Po to pasisako nukentėjusysis ir (ar) jo teisėtas atstovas, ir nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo. Jeigu šie asmenys susitaiko, procesas dėl skundo nutraukiamas (Baudžiamojo proceso kodekso 413 straipsnio 2 dalis). Nukentėjusysis ir (ar) jo teisėtas atstovas, ir nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo susitaikydami gali sudaryti sutartį dėl žalos atlyginimo. Pagal sutartį dėl žalos atlyginimo vėliau gali būti išduotas vykdomasis dokumentas (Baudžiamojo proceso kodekso 413 straipsnio 3 dalis). Tiek pareikštas nuomones dėl susitaikymo, tiek sutartį dėl žalos atlyginimo taikinamojo posėdžio protokole pasirašo nukentėjusysis ir (ar) jo teisėtas atstovas, ir nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo (Baudžiamojo proceso kodekso 413 straipsnio 4 dalis). Jeigu nukentėjusysis ir (ar) jo teisėtas atstovas, ir nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo nesusitaiko, teisėjas priima nutartį nukentėjusiojo skundą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje (Baudžiamojo proceso kodekso 413 straipsnio 5 dalis).

32. Taikinamasis posėdis, nagrinėjant bylą privataus kaltinimo tvarka, turi tam tikrų mediacijos elementų, pavyzdžiui, kaltinamasis ir nukentėjusysis yra laisvi tartis dėl sutarties sąlygų ir taikiai išspręsti konfliktą, teisėjas tokiame procese atlieka tarpininko vaidmenį. Pastebėtina, kad tas pats teisėjas gali toliau nagrinėti baudžiamąją bylą, jei asmenys nesusitaiko, todėl negali efektyviai padėti pasiekti susitaikymo.

33. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2013 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 1R-297 buvo patvirtintos Gairės pareiškėjams gauti paramą pagal 2009–2014 m. Norvegijos finansinio mechanizmo lėšomis finansuojamos programos „Pataisos, įskaitant bausmes be įkalinimo“ priemonę „Taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) programos baudžiamojoje justicijoje sukūrimas ir įgyvendinimas“. Už gautas lėšas siekiama sukurti mediacijos, taikytinos atvejams po nuosprendžio priėmimo, modelį.

34. Apibendrinant galima teigti, kad Lietuvos baudžiamojoje justicijoje mediacija egzistuoja fragmentiškai. Mediacijos baudžiamojoje justicijoje apraiškos – susitaikymas ir taikinamasis posėdis bylą nagrinėjant privataus kaltinimo tvarka – yra pagrindas, nuo kurio galima būtų pradėti kurti vieningą ir nuoseklią mediacijos baudžiamojoje justicijoje sistemą. Atsižvelgiant į mediacijos panašumą su aptartais susitaikymo ir taikinamojo posėdžio institutais, mediacijos baudžiamojoje justicijoje esmė turėtų būti taikiai išspręsti konfliktą tarp baudžiamojo proceso dalyvių (nukentėjusiojo ir įtariamojo ar kaltinamojo, o tam tikrais atvejais – nuteistojo), pasiekti ne tik teisinio, bet ir socialinio teisingumo.

IV SKYRIUS

UŽSIENIO VALSTYBIŲ TEISĖKŪROS APŽVALGA

35. Siekiant užtikrinti mediacijos efektyvumą, tikslinga pasinaudoti užsienio valstybių gerąja patirtimi, todėl buvo kreiptasi į Lietuvos Respublikos Seimo Parlamentinių tyrimų departamentą prašant atlikti mediacijos reglamentavimo užsienio valstybėse tyrimą. Lietuvos Respublikos Seimo Parlamentinių tyrimų departamentas 2014 m. atliko tyrimą „Mediacijos institutas Europos valstybių teisėje“ (toliau – Tyrimas). Šioje Koncepcijoje apžvelgiant užsienio valstybių teisėkūrą taip pat remtasi 2014 m. Mediacijos reglamentavimo ir praktikos Europoje ir pasaulyje lyginamąja studija^[3] (toliau – Lyginamoji studija). Toliau, remiantis Tyrimu ir Lyginamąja studija, yra pateikiamos esminės Europos valstybių teisinio reguliavimo mediacijos srityje nuostatos. Pažymėtina, kad daug dėmesio yra skiriama Europos Sąjungos valstybių narių, kitų Europos valstybių teisėkūros apžvalgai, atsižvelgiant į tai, kad Europos Sąjungos valstybėse narėse galioja Direktyva, kuri nustato bendrus valstybėms narėms mediacijos reguliavimo civilinėse ir komercinėse bylose pagrindus, Europos Tarybos valstybės narėse vadovaujamasi Europos Tarybos rekomendacijomis mediacijos srityje, taigi mediacijos teisinio reguliavimo pagrindai šiose valstybėse yra panašūs.

36. Mediacijos privalomumas. Ginčų, kuriuose mediacija privaloma, pobūdis. Procesinės ir kitokios priemonės, kuriomis ginčo šalys yra skatinamos rinktis mediaciją vietoje teismo proceso.

36.1. Austrijoje mediaciją reglamentuoja šie pagrindiniai teisės aktai: 2004 m. gegužės 1 d. Mediacijos civilinėse bylose federalinis įstatymas (taikomas mediacijai civiliniuose ginčuose), 2011 m. gegužės 1 d. Europos Sąjungos mediacijos įstatymas (taikomas tarpvalstybinei mediacijai, kurią vykdo neregistruoti mediatoriai). Vadovaujantis nurodytais teisės aktais, mediacija Austrijoje yra savanoriška ir tik išimtiniais atvejais (pavyzdžiui, kai profesinio mokymo atveju norima išimtiniais atvejais nutraukti sutartį su praktikantu) mediacija yra būtina sąlyga prieš kreipiantis į teismą. Mediatorius gali veikti tik esant šalių sutikimui, tačiau teismas gali nurodyti, kad egzistuoja mediacijos, kaip alternatyvaus ginčų sprendimo būdo, galimybė. Jei šalys nedalyvauja mediacijoje, tai nesukelia jokių neigiamų pasekmių. Taip pat nėra numatytos ir specialios skatinimo naudotis mediacija priemonės.

36.2. Belgijoje mediaciją reglamentuoja 2005 m. vasario 21 d. Mediacijos įstatymas. Mediacija Belgijoje yra savanoriška, teisminės mediacijos atveju teismas gali nukreipti  spręsti ginčą mediacijos būdu tik esant šalių sutikimui. Teisminiame kodekse yra numatyta, kad darbo ginčuose teisėjas privalo bandyti sutaikyti šalis. Mediacija yra privaloma tik tais atvejais, kai šalys yra numačiusios mediaciją kaip sutartinę prievolę. Jei šalys nedalyvauja mediacijoje, tai nesukelia jokių neigiamų pasekmių.

36.3 Kroatijoje daugelio bylų atveju mediacija yra savanoriška, tačiau yra numatyti ir privalomos mediacijos atvejai. Darbo įstatyme yra numatyta privaloma mediacija kolektyviniams darbo ginčams, dėl kurių gali kilti streikas, o Šeimos įstatyme numatyta privaloma mediacija santuokos nutraukimo bylose, jei sutuoktiniai turi mažamečių ar įvaikintų vaikų. Kroatijos teisėje nėra numatyta neigiamų poveikio priemonių, jei šalys savanoriškos mediacijos atveju nesinaudoja mediacija, tačiau šalis, kuri pasiūlė mediaciją, gali būti atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Mediacija yra privaloma tais atvejais, kai šalys į sutartį yra įtraukusios mediacijos išlygą, tačiau ši išlyga taikoma tik šalių (vienos iš šalių) prašymu.

36.4. Estijoje mediacija paprastai yra savanoriška, tačiau ja pasinaudoti gali nurodyti teismas. Vadovaujantis Civilinio proceso kodekso nuostatomis, teismas gali priteisti iš šalies visas ar didžiąją dalį bylinėjimosi išlaidų, jei ta šalis nepriėmė kitos šalies kompromisinio pasiūlymo, o teismo patenkintas reikalavimas iš esmės atitinka kitos šalies kompromisinį pasiūlymą. 2010 m. Taikinimo įstatymo 1 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įstatymo nustatytais atvejais taikinimo procesas yra privaloma ikiteisminė procedūra. Šio įstatymo 23 straipsnyje nurodyta, kad mediatorius gali kviesti šalis į privalomą posėdį. Estijoje civilinio proceso metu teismas taiko visas įmanomas priemones, kad byloje būtų pasiektas visiškas ar dalinis kompromisas arba kitokio pobūdžio šalių susitarimas, jei tai, teismo manymu, yra pagrįsta. Siekdamas šių tikslų, teismas gali, be kita ko, pateikti šalių susitarimo sutarties projektą arba pasiūlyti, kad šalys ginčą spręstų ne teisme, arba paraginti jas kreiptis taikintojo pagalbos (Civilinio proceso kodekso 4 straipsnio 4 dalis). Civilinio proceso kodekse taip pat yra speciali nuostata, pagal kurią teisėjas tėvus taikina tais atvejais, kai vienas iš tėvų pažeidžia nutarimą dėl bendravimo su vaiku. Pagal Civilinio proceso kodekso 563 straipsnį vieno iš tėvų prašymu teismas gali iškviesti į teismą abu tėvus, kad toks ginčas būtų išspręstas susitarimo būdu.

36.5. Latvijoje mediacija yra neprivaloma. Teismas gali pasiūlyti šalims spręsti ginčą mediacijos būdu, ypač šeimos bylose, tačiau teismo siūlymas šalims nėra privalomas. Jei šalis nedalyvauja mediacijoje, tai nesukelia jokių neigiamų pasekmių. Taip pat nėra numatytos ir specialios skatinimo naudotis mediacija priemonės. Mediacija yra privaloma, kai šalys į sutartį yra įtraukusios mediacijos išlygą, išskyrus atvejus, kai šalys pačios atsisako laikytis susitarimo spręsti ginčą mediacijos būdu.

36.6. Lenkijos Civilinio proceso kodekso 183¹ straipsnyje nurodyta, kad mediacija yra savanoriška. Teismas turi teisę proceso metu vieną kartą nurodyti šalims pasinaudoti mediacija, kai yra tikimybė ginčą išspręsti taikiai, tačiau jeigu bent viena šalis per savaitę po to, kai buvo nukreipta, nepareiškia sutikimo, mediacija nevykdoma (Civilinio proceso kodekso 183⁸ straipsnis). Civilinio proceso kodekse taip pat numatyta, kad teismas nukreipia šalis į mediaciją tais atvejais, kai viena iš šalių nurodo, kad tarp šalių yra sudarytas susitarimas spręsti ginčą mediacijos būdu. Jei šalys nedalyvauja mediacijoje, tai nesukelia jokių neigiamų pasekmių. Taip pat nėra numatytos ir specialios skatinimo naudotis mediacija priemonės.

36.7. Vokietijoje, vadovaujantis Mediacijos įstatymu, mediacija yra savanoriška. Šeimos bylose šeimos teismas gali nusiųsti šalis privalomai dalyvauti informacinėje mediacijos sesijoje. Civilinio proceso kodekso 278a straipsnyje įtvirtinta, jog teismas gali šalims pasiūlyti mediaciją arba kitą neteisminę konflikto sureguliavimo procedūrą, ir, jeigu šalys priima pasiūlymą, teismo procesas sustabdomas. Jei tarp šalių sudarytoje sutartyje yra numatytas šalių susitarimas spręsti ginčą mediacijos būdu, toks ginčas negali būti nagrinėjamas teisme, kol šalys nepabando jo išspręsti mediacijos būdu. Federalinių žemių įstatymais galima nustatyti, jog ieškinys teikiamas tik tuomet, kai žemės teisingumo administracijos įsteigtoje ir pripažintoje ar kitoje sutaikinimo įstaigoje buvo pamėginta bendru sutarimu išspręsti ginčą. Ši sąlyga taikytina: turtiniams ginčams, kurių vertė neviršija 750 eurų; kaimyninių santykių teisės ginčams pagal nurodytus Civilinio kodekso straipsnius; ginčams dėl asmens garbės ir orumo įžeidimų, padarytų ne spaudoje ar per radiją bei televiziją; ginčams pagal Bendrojo įstatymo dėl vienodo požiūrio 3 skirsnį („Apsauga nuo diskriminavimo civilinės teisės santykiuose“). Atskirų federalinių žemių įstatymuose gali būti nustatyta, kad šalims pasiekus ginčo sprendimą mediacijos būdu, šalys gali būti iš dalies arba visiškai atleidžiamos nuo teismo mokesčių. Vokietijos teisėje nėra numatyta poveikio priemonių, jei šalys nesinaudoja mediacija.

36.8. Prancūzijoje mediacija yra savanoriška ir gali būti taikoma visuose ginčuose, jei tai neprieštarauja viešajai tvarkai. Kai kurie specialūs įstatymai numato privalomą taikinimo procedūrą ikiteisminėje stadijoje, pavyzdžiui, santuokos nutraukimo bylose. Teismas gali pasiūlyti šalims pasinaudoti mediacija, tačiau negali įpareigoti šalių. Šalims sutikus, teismas savo nuožiūra gali bet kurioje proceso stadijoje paskirti mediatorių šalių ginčui išspręsti. Šeimos bylose, susijusiose su tėvų valdžios įgyvendinimu ar su santuokos nutraukimu, teismas gali nurodyti šalims susitikti su šeimos mediatoriumi, kuris šalims suteikia informaciją apie mediacijos tikslus ir procedūrą. Prancūzijoje mediacija gali būti privaloma, kai ji yra sutartinė, t. y. kai šalys pačios sutartyje įtvirtina išlygą, kad prieš kreipiantis į teismą būtina bandyti ginčą išspręsti mediacijos būdu. Prancūzijos Civilinio proceso kodekso 131-3 straipsnyje įtvirtintas maksimalus mediacijos proceso terminas – 3 mėnesiai, kuris mediatoriaus prašymu gali būti kartą pratęstas tokiam pačiam terminui. Taigi, pasirinkti mediaciją gali būti patrauklu dėl proceso spartos. Taip pat pabrėžtina, kad teisminės mediacijos atveju valstybė garantuoja nemokamą teisinę pagalbą (valstybės garantuojamos nemokamos teisinės pagalbos išlaidų dydį nustato teisėjas). Jei šalys nedalyvauja mediacijoje, tai nesukelia jokių neigiamų pasekmių.

36.9. Suomijoje mediacija nėra privaloma. Teismas gali pasiūlyti šalims spręsti ginčą mediacijos būdu, tačiau negali privalomai jų įpareigoti. Jei šalys nedalyvauja mediacijoje, tai nesukelia jokių neigiamų pasekmių. Taip pat nėra numatytos ir specialios skatinimo naudotis mediacija priemonės, tačiau teisminės mediacijos atveju fiziniams asmenims gali būti teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba.

36.10. Norvegijoje mediacija yra privaloma kai kuriose šeimos bylose (kai skiriasi jaunesnių kaip 16 metų vaikų turintys sutuoktiniai ar kartu gyvenančios poros ir sprendžiami tėvų pareigų, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, tėvų pasimatymo su vaikais klausimai). Norvegijos Mediacijos ir civilinių ginčų proceso įstatymas (Ginčų įstatymas) įpareigoja ginčo šalis iki kreipimosi į teismą bendrauti tarpusavyje, jos taip pat privalo stengtis, kad būtų surastas taikus ginčo sprendimas. Ginčų įstatymo 4 ir 5 straipsniuose nurodoma, kad tokio sprendimo ieškoma, jei būtina, per sutaikinimo tarybas arba panaudojant neteisminės mediacijos formas.

36.11. Remiantis Europos Parlamento Vidaus politikos generalinio direktorato Piliečių teisių ir konstitucinių reikalų direktorato 2014 m. atliktu tyrimu dėl Direktyvos taikymo^[4], Italijoje 2011 m. buvo nustatyta privaloma mediacija daugelyje civilinių ginčų. Nustačius privalomą mediaciją, taip pat gerokai išaugo ir savanoriškų mediacijos procesų skaičius. 2012 m. pabaigoje Italijoje privaloma mediacija buvo panaikinta atsižvelgiant į Italijos konstitucinio teismo priimtą sprendimą, tačiau pažymėtina, kad nuostatos dėl privalomos mediacijos buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai iš esmės tik dėl to, kad buvo įtvirtintos Vyriausybės dekretu, nesant tam aiškaus įstatyminio pagrindo. Nuo 2013 m. rugsėjo mėn. tam tikrų kategorijų bylose yra nustatytas reikalavimas tik išklausyti įžanginę mediacijos sesiją ir šalys gali pasitraukti iš mediacijos proceso (angl. opt-out sistema). Italijoje teismas bet kurioje proceso stadijoje gali nurodyti šalims spręsti ginčą mediacijos būdu. Jei šalis be pagrįstų priežasčių atsisako dalyvauti mediacijoje, teisėjas gali preziumuoti tam tikrų faktų byloje egzistavimą. Be to, teismas gali nurodyti, kad šalis, atsisakiusi dalyvauti mediacijoje, turi sumokėti dvigubus teismo mokesčius (analogiška nuostata yra įtvirtinta, pavyzdžiui, Maltos įstatymuose). Taip pat yra numatyta, kad jei šalis atsisako konkretaus pasiūlymo, o teismas vėliau priima analogišką sprendimą, šaliai gali būti taikoma bauda. Italijos teisėje yra įtvirtinta pareiga advokatams raštu informuoti savo klientus apie galimybę spręsti ginčą mediacijos būdu. Jei šalys dalyvauja mediacijoje, jos gal būti atleidžiamos nuo tam tikrų teisės aktuose nustatytų mokesčių.

36.12. Pastebėtina, kad modelis, kai mediacija yra savanoriška, o teismas gali tik pasiūlyti šalims pasinaudoti mediacija, yra numatytas daugelyje kitų, atskirai neaptartų valstybių (pavyzdžiui, Bulgarijoje, Kipre, Danijoje, Nyderlanduose, Portugalijoje, Šveicarijoje). Kai kuriose valstybėse (pavyzdžiui, Čekijos Respublikoje) yra numatyta, kad teismas savo iniciatyva gali nusiųsti šalis į įžanginę mediacijos sesiją, susitikimą su mediatoriumi. Jungtinėje Karalystėje – Anglijoje ir Velse, šalys skatinamos šeimos bylose apsilankyti informacinėje mediacijos sesijoje, tačiau nėra numatyta jokių poveikio priemonių, jei šalys atsisako dalyvauti informacinėje mediacijos sesijoje. Šveicarijos Ženevos kantone buvo priimti nauji teisės aktai, kuriais raginama skatinti šalis naudotis mediacija darbo sąjungų, administraciniuose ginčuose.

37. Mediatoriams (taikinimo tarpininkams) keliami kvalifikaciniai reikalavimai, mediatorių rengimo organizavimas.

37.1. Austrijoje reikalavimus mediatoriams nustato Mediacijos civilinėse bylose įstatymas ir tarpininko išsilavinimui skirtas teisingumo ministro potvarkis. Austrijoje veikia registruotų ir neregistruotų mediatorių sistema. Neregistruotiems mediatoriams teisės aktuose nėra nustatyti specialūs reikalavimai. Registruoti mediatoriai yra į mediatorių sąrašą įtraukti mediatoriai. Mediatorių sąrašą tvarko teisingumo ministras. Mediatorių sąrašas yra prieinamas elektroniniu būdu. Asmuo, kuris siekia būti įrašytas į mediatorių sąrašą, turi atitikti šiuos reikalavimus: būti ne jaunesnis nei 28 metų; turėti reikiamą profesinę kvalifikaciją, būti patikimas; būti apsidraudęs profesinės atsakomybės draudimu. Profesinė kvalifikacija ir patikimumas turi būti įrodyti dokumentais, pavyzdžiui, patikimumas gali būti įrodytas išrašu iš Nuteistų asmenų registro, kad asmuo nėra įtrauktas į šį registrą. Asmuo laikomas turinčiu reikiamą profesinę kvalifikaciją, jei yra susipažinęs su pagrindiniais teisiniais ir psichologiniais mediacijos principais ir yra įgijęs reikiamas žinias specialių mediacijos mokymų metu. Teisingumo ministras tvarko mokymo institucijų, kurios vykdo mediacijos civilinėse bylose mokymus, sąrašą. Baigus mediacijos kursus ir vertinant specialisto kvalifikaciją, atsižvelgiama į kitas darbuotojo įgytas žinias ir įgūdžius, kurie gali praversti tarpininkaujant. Tinkamomis profesijomis laikoma: psichoterapeutai, klinikiniai psichologai, terapiniai psichologai, advokatai, notarai, teisėjai, prokurorai, socialiniai konsultantai, socialiniai darbuotojai, verslo konsultantai, atitinkamų specialybių aukštųjų mokyklų dėstytojai ir kt. Mokymus tarpininkams sudaro teorinė ir taikomoji dalys, teorinę dalį sudaro 200–3000 akademinių valandų mokymų, taikomąją dalį sudaro 100–200 akademinių valandų. Teisingumo ministro potvarkis nustato kursų struktūrą trims skirtingoms kandidatų kategorijoms: teisininkams, išlaikiusiems specialybės egzaminą (advokatams, notarams, teisėjams, prokurorams, finansų prokuratūros teisininkams), taip pat aukštųjų mokyklų teisės fakultetų dėstytojams; buhalteriams, verslo konsultantams, civilinės technikos specialistams, išlaikiusiems specialybės egzaminą ir atitinkamiems aukštųjų mokyklų dėstytojams, įrašytiesiems į psichoterapeutų, klinikinių psichologų, gydančiųjų psichologų sąrašus, taip pat trejų metų darbo patirtį turintiems patarėjams gyvenimo ir socialiniais klausimais, socialiniams darbuotojams. Papildomi reikalavimai tarpininkams egzistuoja skyrybų ir šeimos atskyrimo bylose, taip pat su vaikais susijusių konfliktų atvejais. Asmuo, atitinkantis teisės aktuose nustatytus reikalavimus, įrašomas į mediatorių sąrašą penkeriems metams, mediatorius turi nuolat kelti kvalifikaciją ir pateikti kvalifikacijos kėlimo įrodymus. 2011 m. įkurta Teisminės mediacijos asociacija. Tik tie mediatoriai, kurie yra įrašyti į Teisminės mediacijos asociacijos sąrašą, gali vykdyti teisminę mediaciją.

37.2. Belgijoje mediatorių akreditavimą vykdo Federalinė mediacijos komisija. Minimalūs reikalavimai asmeniui, siekiančiam būti mediatoriumi, yra tokie: turi turėti reikiamą kompetenciją spręsti ginčus; įrodyti, kad baigė atitinkamus mokymus arba turi mediacijai vykdyti reikalingos patirties; turi garantuoti savo nepriklausomumą ir nešališkumą; turi būti nebaustas baudžiamąja tvarka; asmeniui neturi būti taikytos drausminės ar administracinės nuobaudos, kurios būtų nesuderinamos su akredituoto mediatoriaus praktika. Akredituoti mediatoriai turi toliau kelti kvalifikaciją (18 valandų per dvejus metus). Advokatai, notarai gali būti akredituoti mediatoriais. Teismo mediacijos atveju teismas, atsižvelgdamas į konkrečias aplinkybes, gali paskirti neakredituotą mediatorių. Akreditacija nėra reikalaujama mediatoriams, kurie vykdo ad hoc mediaciją.

37.3. Kroatijoje veikia mediatorių registras, kurį tvarko Teisingumo ministerija. Asmenys, siekiantys būti įtraukti į mediatorių registrą, turi pateikti akredituotos institucijos išduotą sertifikatą, kuri patvirtina baigtus mediacijos mokymus. Asmenų praktinės ir teorinės žinios yra tikrinamos egzamino metu. Akredituotos mediacijos institucijos yra nurodytos Mediacijos įstatyme arba turinčios Teisingumo ministerijos patvirtinimą, kad gali vykdyti mediacijos mokymus. Pagrindiniai mediacijos mokymai trunka 40 valandų. Sertifikuoti mediatoriai turi papildomai kelti kvalifikaciją, išklausyti mažiausiai 20 valandų mokymus per dvejus metus. Kroatijoje mediacijos paslaugas taip pat gali teikti ir nesertifikuoti mediatoriai. Kai kurias mediacijos procedūras, pavyzdžiui, santuokos nutraukimo bylose, gali vykdyti tik sertifikuoti mediatoriai.

37.4. Estijoje, pagal Taikinimo įstatymo, reglamentuojančio taikinimo procedūrą civilinėse bylose, 2 straipsnį, taikintojas yra fizinis asmuo, kuriam šalys patikėjo atlikti įstatyme numatytą taikinimo procedūrą. Taikintojas gali veikti per juridinį asmenį, tai yra būti juridinio asmens darbuotoju ar būti sudaręs kitokio pobūdžio sutartį su juridiniu asmeniu; mediatoriumi taip pat gali būti prisiekęs advokatas, notaras. Prisiekę advokatai gali dirbti taikintojais, jei tokį prašymą pateikia Estijos advokatų asociacijai. Informacija apie prisiekusius advokatus, norinčius teikti taikinimo paslaugas, perduodama Teisingumo ministerijai. Notarai, norintys dirbti taikintojais, teikia prašymą Notarų rūmams, kurie ir registruoja taikintojus. Informacija apie notarus, norinčius dirbti taikintojais, perduodama Teisingumo ministerijai. Įstatymo nustatytais atvejais mediatoriumi gali būti Vyriausybės ar vietos valdžios taikinimo institucija. Taikintojas turi būti nepriklausomas ir nešališkas, nedaryti įtakos šalims priimant sprendimus. Be šių reikalavimų, notarai ir prisiekę advokatai, vykdantys taikintojo pareigas, taip pat privalo laikytis nepriklausomumo principo ir nešališkumo reikalavimų, įtvirtintų teisės aktuose, reglamentuojančiuose jų profesinę veiklą. Taikinimo tarpininkų mokymą organizuoja privatus sektorius (pavyzdžiui, Taikinimo tarpininkų asociacija). Mediatorių mokymas, mediatorių sertifikavimas ar akreditavimas nėra reglamentuoti. Administraciniame procese Estijoje proceso dalyviai ginčą derybų būdu sprendžia padedami teisėjo. Taikintojo (mediatoriaus) funkcijas gali atlikti ir teisingumo kancleris, gavęs skundą dėl diskriminacijos dėl lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, religinių ar politinių įsitikinimų, amžiaus, neįgalumo ir kita.

37.5. Šiuo metu dar neįsigaliojusiuose Latvijos įstatymuose yra numatytas mediatorių sertifikavimas, už kurį bus atsakinga Teisingumo ministerija. Šiuo metu veikia kelios mediatorių organizacijos, kurios atstovauja mediatorių interesams ir skatina mediacijos plėtrą, tačiau teisės aktais nėra reglamentuota, kas ir kokia tvarka gali tapti mediatorių organizacijų nariais. Mediatorių organizacijos numato nuo 30 iki 45 valandų mediatorių mokymus. Specialius reikalavimus mediatorių mokymams Latvijoje numatoma reglamentuoti įstatymų įgyvendinamuosiuose teisės aktuose. Įsigaliosiančiame įstatyme yra numatyta sertifikuotų mediatorių peržiūra kartą per penkerius metus.

37.6. Lenkijos įstatymuose mediatoriams nekeliami jokie specialūs kvalifikaciniai reikalavimai, tačiau yra kelios mediacijos organizacijos, kurios akredituoja mediatorius ir suteikia sertifikatus. Pagal Civilinio proceso kodekso 183² straipsnį, mediatoriumi gali būti bet koks fizinis asmuo, kurio veiksnumas neapribotas, galintis įgyvendinti viešąsias teises. Nevyriausybinės organizacijos ir švietimo įstaigos gali sudaryti nuolatinių mediatorių sąrašus ir steigti mediacijos centrus. Informacija apie nuolatinių mediatorių sąrašus ir mediacijos centrus perduodama apygardų teismų pirmininkams. Nuolat mediacijos veikla užsiimantis asmuo gali atsisakyti teikti mediatoriaus paslaugas tik nurodęs svarbias priežastis. Teisingumo ministerijos patariamoji institucija – Civilinė taryba alternatyviems ginčų sprendimo būdams – yra parengusi rekomendacijas, pagal kurias mediacijos mokymai turėtų trukti 40 valandų. Lenkijoje mediacijos procesą administraciniuose ginčuose vykdo teisėjas arba teismo referendorius, paskirtas atitinkamo teismo skyriaus vadovo. Viešojo administravimo organas, kurio žinioje vyksta procesas, yra įpareigotas imtis veiksmų, kuriais šalys, byloje turinčios priešingų interesų, būtų skatinamos sudaryti administracinį susitarimą.

37.7. Vokietijos Mediacijos įstatymo 5 straipsnyje nustatyta, jog mediatorius savo atsakomybe, įgydamas tinkamą išsilavinimą ir nuolat tobulindamasis, užsitikrina tokias teorines žinias ir praktinę patirtį, kad galėtų kompetentingai tarpininkauti ginčo šalims. Mediacijos įstatymu Teisingumo departamentui yra suteikti įgaliojimai priimti teisės aktus, kurie nustatytų detalius reikalavimus mediatoriams, siekiantiems tapti sertifikuotais mediatoriais. Teisės aktuose turėtų būti numatyti mokymų ir praktinės patirties reikalavimai sertifikuotiems mediatoriams, kvalifikacijos kėlimo reikalavimai, minimalus mokymų valandų skaičius, reikalavimai mediacijos lektoriams, egzaminų reikalavimai, pereinamojo laikotarpio nuostatos dėl mediatorių, kurie teikė paslaugas iki šių teisės aktų priėmimo. Priėmus reikiamus teisės aktus, Vokietijoje turėtų veikti sertifikuoti mediatoriai, tačiau kitiems mediatoriams taip pat neturėtų būti draudžiama teikti mediacijos paslaugas. Keletas privačių mediatorių susivienijimų yra nustatę savus išsilavinimo standartus, daugelis yra sudarę susitarimus dėl standartų tarpusavio pripažinimo. Paprastai šie susivienijimai reikalauja išklausyti ne trumpesnį kaip 200 valandų kursą ir išduoda liudijimus apie įgytą jų reikalavimus atitinkantį išsilavinimą. Be to, mediatoriaus išsilavinimą galima įgyti kituose profesiniuose susivienijimuose ir švietimo institucijose, pavyzdžiui, universitetuose (suteikiamas akademinis magistro laipsnis). Taikinimo teisėjai taip pat paprastai būna išklausę specialius mokymus, kad galėtų deramai atlikti savo funkciją.

37.8. Prancūzijoje kiekviena asociacija yra nustačiusi skirtingus mediatorių sertifikavimo reikalavimus. Vadovaujantis Civilinio proceso kodeksu, teismo paskirtais mediatoriais gali būti tik tie asmenys: kuriems nebuvo skirta bausmė už nusikaltimą arba jie nebuvo pripažinti neveiksniais; kurie nepažeidė garbės, sąžiningumo ar dorumo principų, dėl ko buvo skirta drausminė ar administracinė sankcija – atleidimas, nušalinimas ar atšaukimas iš pareigų, akreditacijos ar leidimo atėmimas; kurie atitinka kvalifikacijai keliamus reikalavimus, susijusius su ginču; kurie gali įrodyti, kai reikia, kad buvo tinkamai išmokyti ar turi praktikos mediacijos srityje; kurie yra nepriklausomi, kaip kad reikalaujama mediacijoje. Neteisminiams (sutartiniams) mediatoriams keliama mažiau reikalavimų: mediatorius negali būti nuteistas, pripažintas neveiksniu arba diskvalifikuotas savo profesijoje ir turi atitikti kvalifikacinius reikalavimus konkrečiai mediacijos sričiai arba turėti patirties mediacijoje. Įstatymai nereglamentuoja mediatorių rengimo. Prancūzijoje veikia įvairūs mediatorių mokymo centrai, neretai prijungti prie teismų ir (ar) universitetų arba advokatūros. Mediatorių mokymo programos labai skiriasi savo turiniu, trukme, baigtimi ir kaina. Dauguma siūlo 40–50 valandų mokymus ir, išlaikius egzaminą arba pabaigus praktiką, specializuotus mokymus konkrečioje srityje. Šeimos teisės srityje mediatoriai turi gauti specialų šeimos mediatoriaus diplomą, kurio įgijimas reglamentuojamas specialiais teisės aktais.

37.9. Suomijoje teisminę mediaciją vykdo teisėjai, neteisminę (sutartinę) – šalių pasirinkti privatūs ar organizacijai, teikiančiai mediacijos paslaugas, priklausantys kvalifikuoti asmenys. Teismo mediatoriai turi išklausyti Teisingumo ministerijos organizuojamus mokymus, kuriuos sudaro teorinė ir praktinė dalys. Įstatymuose nereglamentuojami mediatoriams keliami kvalifikaciniai reikalavimai. Skirtingos organizacijos gali organizuoti mediacijos mokymus, kurie nėra reglamentuojami teisės aktuose.

37.10. Italijoje mediatoriai yra sertifikuojami mediacijos organizacijose, kurios registruojamos Teisingumo ministerijoje. Mediatorius gali teikti mediacijos paslaugas, jei jis yra registruotas vienoje ar keliose Teisingumo ministerijos sertifikuotose mediacijos organizacijose. Pagrindiniai mediacijos mokymai trunka 50 valandų, mediatoriai turi papildomai kelti kvalifikaciją ir išklausyti mažiausiai 18 valandų mokymus per dvejus metus. Pagal įstatymus mediatorius turi būti baigęs ne trumpesnes nei trejų metų universitetines studijas arba vykdyti profesinę veiklą. Be to, sertifikuotas mediatorius turi būti dalyvavęs kaip patyrusio mediatoriaus asistentas ne mažiau kaip 20 mediacijos procesų. Kiekviena mediacijos organizacija kartu su įstatymo reikalavimais taiko papildomus pačios mediacijos organizacijos nustatytus reikalavimus mediatoriams.

37.11. Kai kuriose valstybėse (pavyzdžiui, Švedijoje, Slovėnijoje, Ispanijoje) nėra įstatymais reglamentuotos mediatorių sertifikavimo, akreditavimo sistemos, ypač kalbant apie neteisminę mediaciją, taip pat nėra mediatorių registro ar sąrašo. Kitose valstybėse (pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje – Anglijoje ir Velse, Airijoje, Šveicarijoje) mediatorių sertifikavimą ar akreditavimą vykdo privačios institucijos ir tai nėra reglamentuota teisės aktais.

38. Mediacijos paslaugų finansavimas.

38.1. Austrijoje mediatorius ir šalys gali laisvai susitarti dėl mokesčio už mediacijos paslaugas. Tik šeimos mediacijoje yra nustatytas 182 eurų mokestis už valandą. Dalį šio mokesčio ar visą mokestį, atsižvelgiant į šalių darbo užmokesčio dydį, vaikų skaičių, gali finansuoti valstybė. Apskritai mediatoriaus atlyginimas yra nuo 120 iki 400 eurų už valandą komercinėse bylose ir nuo 90 iki 400 eurų už valandą civilinėse bylose. Mediacijos metu šalims nėra teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba.

38.2. Belgijoje mediatorius ir šalys gali laisvai susitarti dėl mokesčio už mediacijos paslaugas. Teisminėms ir neteisminėms mediacijos paslaugoms apmokėti gali būti teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba, jei mediacijos paslaugas teikia akredituotas mediatorius. Mediatoriaus atlyginimas paprastai yra nuo 100 iki 300 eurų už valandą komercinėse bylose ir nuo 50 iki 200 eurų už valandą civilinėse bylose.

38.3. Kroatijoje mediatorius ir šalys gali laisvai susitarti dėl mokesčio už mediacijos paslaugas. Jei susitarimas dėl paslaugų apmokėjimo nėra pasiekiamas, mokestis gali būti nustatomas atsižvelgiant į ginčo vertę. Ginčuose, kuriuose negalima nustatyti ginčo piniginės vertės, mediacijos mokestis paprastai yra apie 130 eurų. Atskiri mediacijos paslaugų teikėjai yra nustatę mediacijos mokesčius, pavyzdžiui, Kroatijos ekonomikos rūmai už mediacijos paslaugas yra nustatę 160 eurų mokestį už vieną mediatoriaus darbo dieną. Šalių ir mediatoriaus sutartas mediatoriaus atlyginimas paprastai yra nuo 50 iki 250 eurų už valandą komercinėse bylose ir nuo 65 iki 120 eurų už valandą civilinėse bylose. Mediacijos, kaip vieno iš taikaus ginčų sprendimo būdų, paslaugoms apmokėti gali būti teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba.

38.4. Estijoje mediatorius ir šalys gali laisvai susitarti dėl mokesčio už mediacijos paslaugas. Mediacijos mokestis yra nustatytas draudimo mediacijoje, jį sudaro pagrindinis 50 eurų mokestis ir iki 160 eurų mokestis už kiekvieną draudiminį įvykį. Jei nepasiekiamas taikus susitarimas, mokama tik 50 procentų nustatyto mediacijos mokesčio. Mediacijos procese gali būti teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba, tačiau teisinės pagalbos išlaidos neapima mediatoriaus paslaugų apmokėjimo.

38.5. Latvijoje mokestis už mediacijos paslaugas nėra reguliuojamas, mediatorius ir šalys gali laisvai susitarti. Praktikoje mokestis už mediacijos paslaugas paprastai yra nuo 28 iki 30 eurų už valandą.

38.6. Lenkijoje neteisminės mediacijos atveju mokesčiai už mediacijos paslaugas nėra reguliuojami. Mokesčiai už mediaciją, į kurią nukreipia teismas, yra reguliuojami: nustatytas 1 procento dydžio mokestis nuo ginčo vertės, kuris negali būti mažesnis kaip 8 eurai ir didesnis kaip 250 eurų. Teisminės mediacijos atveju yra nustatyta, kad mokestis už mediacijos paslaugas negali viršyti apie 15 eurų už valandą.

38.7. Vokietijoje mokestis už mediacijos paslaugas nėra reguliuojamas teisės aktais, tam tikrus mediacijos mokesčius gali reguliuoti patys paslaugų teikėjai. Mediatoriaus atlyginimas yra apytikriai nuo 150 iki 450 eurų už valandą komercinėse bylose ir nuo 75 iki 300 eurų už valandą civilinėse bylose. Mediacijos paslaugos nėra finansuojamos valstybės – nei valstybės garantuojamos teisinės pagalbos forma, nei kitokiu būdu.

38.8. Prancūzijoje mediatorius ir šalys gali laisvai susitarti dėl mokesčio už mediacijos paslaugas. Teisminės mediacijos paslaugos gali būti apmokamos iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos lėšų, tokiais atvejais mokesčio dydį nustato teisėjas. Mediatoriaus atlyginimas yra apytikriai nuo 200 iki 350 eurų už valandą komercinėse bylose ir nuo 150 iki 250 eurų už valandą civilinėse bylose.

38.9. Suomijoje mediatorius ir šalys gali laisvai susitarti dėl mokesčio už mediacijos paslaugas, tačiau jis yra reguliuojamas teisminės mediacijos atveju. Teisminės mediacijos atveju šalys turi mokėti nustatytą 113 eurų mokestį už prašymo nagrinėjimą, tačiau už teisėjo – mediatoriaus paslaugas mokėti nereikia, kadangi teisminės mediacijos paslaugos yra teikiamos kaip viešosios paslaugos. Apytikris mokestis už mediaciją neteisminės mediacijos atveju yra 180 eurų už valandą. Valstybės garantuojama teisinė pagalba nėra teikiama neteisminės mediacijos atveju, tačiau gali būti teikiama, kai taikoma teisminė mediacija.

38.10. Italijoje mokesčiai už mediacijos paslaugas yra reguliuojami Teisingumo ministerijos. Teisingumo ministerija yra nustačiusi galimus maksimalius mokesčių už mediacijos paslaugas dydžius, kurie nustatomi pagal ginčo vertę. Jei mediacija yra privaloma arba tais atvejais, kai į mediaciją šalis nukreipia teisėjas, gali būti teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba.

38.11. Apibendrinat pastebėtina, kad daugelyje atskirai neaptartų valstybių (pavyzdžiui, Švedijoje, Jungtinėje Karalystėje – Anglijoje ir Velse, Ispanijoje (išskyrus Kataloniją), Airijoje) šalys ir mediatorius gali laisvai susitarti dėl mokesčio už mediacijos paslaugas. Mokestis už mediacijos paslaugas kai kuriose valstybėse yra reguliuojamas teisminės mediacijos atveju (pavyzdžiui, Slovėnijoje) arba tais atvejais, kai šalys ir mediatorius nesusitaria dėl mediacijos paslaugų apmokėjimo (pavyzdžiui, Maltoje), arba šeimos mediacijos atveju, kai šeimos mediaciją apmoka valstybė (pavyzdžiui, Šveicarijoje).

39. Mediacijos administraciniame procese (administracinių ginčų mediacijos) reglamentavimo ypatumai užsienio valstybių teisėkūroje.

39.1. Estijoje yra teisminė ir neteisminė mediacija. Administracinės taikinimo teisės normos įtvirtintos Administracinio teismo proceso kodekse ir Teisingumo kanclerio įstatyme. Kai visos (taip pat ir trečiosios) šalys sutinka, teismas gali pritaikyti taikinimo procedūrą, kurioje proceso dalyviai, padedami teisėjo, sprendžia ginčą derybų būdu. Teismas priima nutarimą, kuriuo paskelbia sustabdantis administracinį bylos nagrinėjimą iki taikinimo procedūros pabaigos. Pagal Teisingumo kanclerio įstatymą, teisingumo kancleris, gavęs pareiškimą dėl teisių pažeidimo, taikinimo procedūrą atlieka surengęs posėdį, kuriame dalyvauja pareiškėjas ir atsakovas ar jų atstovai.

39.2. Pagal Latvijos Mediacijos įstatymo projektą, įstatymas taikomas civiliniams ginčams, kuriuos siekiant išspręsti gali būti panaudota mediacija, tačiau įstatymas galės būti taikomas ir kitose teisės srityse tiek, kiek kituose įstatymuose nenustatyta kitaip.

39.3. Lenkijos administracinė teisė reglamentuoja teisminę mediaciją (tam iš dalies skirtas atskiras Proceso administraciniuose teismuose įstatymo skyrius), taip pat numato sąlygas tam tikram taikinamajam tarpininkavimui neteisminėje administracinėje procedūroje – Administracinio proceso įstatyme nurodyta, kad bylos, kuriose dalyvauja konfliktuojančios šalys, gali būti sprendžiamos susitarimu, sudarytu dalyvaujant viešojo administravimo organui (administracinis susitarimas), o viešojo administravimo organas, kurio žinioje vyksta procesas, tokiais atvejais turi imtis veiksmų, kuriais šalys būtų skatinamos sudaryti administracinį susitarimą. Lenkijos administracinių teismų kompetencija viešojo administravimo kontrolės srityje nepasiriboja skundų dėl administracinių aktų nagrinėjimu. Į administracinį teismą gali būti kreipiamasi ir tais atvejais, kai administracinio akto nėra, pavyzdžiui, kai viešojo administravimo subjektas demonstruoja neveiklumą ar vilkina procedūrą. Įstatyme nėra išlygų, eliminuojančių mediaciją ginčuose, kuriuose nėra skundžiamas tam tikras administracinis aktas.

39.4. Vokietijos administracinėje teisėje yra abi mediacijos formos – ir teisminė, ir neteisminė. Mediaciją reglamentuoja Mediacijos įstatymas, taip pat kiti teisės aktai: Civilinio proceso kodeksas, Administracinių bylų teisenos kodeksas, Šeimos teismų proceso, Darbo teismų, Socialinių teismų ir kai kurie kiti įstatymai. Administracinių bylų teisenos kodeksas numato, kad administracinių bylų nagrinėjimo procedūrai turi būti taikoma Civilinio proceso kodekso nuostata, kad „teismas gali nukreipti šalis taikinimo deryboms bei tolesniems sutaikinimo mėginimams, tarpininkaujant tam skirtam ir neturinčiam sprendžiamųjų įgaliojimų teisėjui (taikinimo teisėjui). Pastarasis gali naudoti visus konfliktų sureguliavimo metodus, įskaitant mediaciją“. Teismas šalims taip pat gali pasiūlyti mediaciją arba kitą neteisminę konflikto sureguliavimo procedūrą. Jeigu šalys šį pasiūlymą priima, teismo procesas sustabdomas. Taikinimo teisėjas, skirtingai nei mediatorius, be mediacijos gali imtis ir teisinių vertinimų ar siūlyti konflikto šalims konkrečius jo išsprendimo būdus. Vokietijoje mediaciją ir teisėjo tarpininkavimą administracinėse bylose galima taikyti ir ginčijant priimtą administracinį aktą, ir kilus ginčui iki administracinio akto priėmimo (ieškiniai, kuriais siekiama įpareigoti priimti aktą, taip pat ieškiniai, kuriais iš skundžiamos šalies siekiama išreikalauti tam tikrų veiksmų, savo veiksmų toleravimo ar neveikimo bei ieškiniai dėl teisinio fakto pripažinimo ar negaliojimo).

39.5. Austrijos administracinėje teisėje minimos neteisminės mediacijos formos, o tam tikrų sričių tarpininkavimą reguliuoja atskiri įstatymai (Poveikio aplinkai įvertinimo įstatymas, Neįgaliųjų lygybės paketas, Profesinio mokymo įstatymo pataisos), kuriuose numatyta, kad tarpininkams galioja Mediacijos civilinėse bylose įstatymo nuostatos, taip pat ir tarpininko išsilavinimui skirtas teisingumo ministro potvarkis. Austrijos Poveikio aplinkai įvertinimo įstatyme nurodoma: „Jeigu leidimo išdavimo procese tarp projekto šalininko ir kitų šalių arba dalyvių atsiranda didelių interesų konfliktų, tarnyba, išduodanti leidimą projektui, jį stebinti, proceso dalyvė, projekto šalininko prašymu gali šį procesą stabdyti, kad būtų pasitelkiamas tarpininkavimo procesas. Tarpininkavimo rezultatai gali būti perduodami tarnybai, ir į juos pagal įstatymuose numatytas galimybes gali būti atsižvelgiama tolesniame leidimo išdavimo procese ir sprendime. Papildomi susitarimai tarp projekto šalininko ir šalių arba dalyvių gali būti įrašomi sprendime. Projekto šalininkas bet kuriuo metu gali prašyti tęsti leidimo išdavimo procesą“. Tarpininkavimo procesas paprastai vyksta prieš tarnybų ir politinius sprendimus. Praktika patvirtina, kad dalyvius tikslinga įtraukti į tarpininkavimą dar prieš pateikiant prašymą leidimo išdavimui.

39.6. Prancūzijoje Administracinio teisingumo kodeksas nustato, kad mediacija galima ne vieną valstybę apimančiuose ginčuose, priskirtuose administracinių teismų jurisdikcijai, išskyrus ginčus, susijusius su vienos iš ginčo šalių viešųjų įgaliojimų įgyvendinimu. Mediacijos institutas yra įtvirtintas tokiose viešosios teisės šakose kaip finansų ir mokesčių teisė. Pagal Mokesčių ir finansų kodeksą, Finansų rinkų institucija gali spręsti jai siųstus ginčus mediacijos ar tarpininkavimo tvarka. Kreipimasis į šią instituciją sustabdo bylą civiliame ar administraciniame procese. Pagal Konstitucinį įstatymą, teisių gynėjas tarpininkauja ginčuose tarp valstybės administravimo įstaigų, savivaldybių institucijų, viešųjų institucijų ir jų organų, kuriems deleguota valstybės tarnybos misija ir kt. Teisių gynėjas turi teisę ginčą spręsti mediacijos tvarka.

39.7. Aptariamų valstybių teisės aktuose nėra paplitęs reglamentavimas, kuriuo mediacijos taikymo ar netaikymo požiūriu pagal teisės normomis apibrėžtus kriterijus būtų sistemiškai išskiriamos tam tikros administracinių teisinių santykių sritys. Apie faktines mediacijos taikymo vienose ar kitose administracinių santykių srityse galimybes galima spręsti iš anksčiau aptartų skirtingose valstybėse galiojančių teisės aktų nuostatų. Mediacijos taikymas, sprendžiant administracines bylas, gali būti ribojamas ir nurodant ne tam tikrą administracinių santykių sritį, o tam tikras procesines bylos nagrinėjimo stadijas. Pavyzdžiui, Estijoje taikinimo procedūra netaikoma nagrinėjant administracinę bylą apeliacinėje ir kasacinėje instancijose.

40. Mediacijos baudžiamajame procese reglamentavimo ypatumai užsienio valstybių teisėkūroje.

40.1. Estijoje mediacija baudžiamojoje justicijoje reglamentuojama Baudžiamojo proceso kodekso nuostatomis – kodekso 203¹ (Baudžiamojo proceso nutraukimas susitaikius) ir 203² straipsniai (Susitaikymo procedūra). Vartojamas terminas – susitaikymas. Estijoje nuostatos, susijusios su taikinimo procedūra baudžiamajame procese, įtvirtintos Baudžiamojo proceso kodekso 8 skyriaus „Ikiteisminis procesas“ 1 skirsnyje „Baudžiamojo proceso pradžia ir nutraukimas“. Proceso stadijos, kuriose galima taikyti taikinimo procedūrą, konkrečiai nėra nurodomos. Estijos Baudžiamojo proceso kodekse nustatyta, kad baudžiamasis procesas pritaikius taikinimo procedūrą gali būti nutraukiamas jei faktai, susiję su antrojo laipsnio baudžiamuoju nusikaltimu (už kurį numatyta bausmė – laisvės atėmimas iki 5 metų arba bauda), kuris yra baudžiamojo proceso objektas, yra aiškūs ir nėra viešo intereso tęsti baudžiamąjį procesą, ir įtariamasis ar kaltinamasis susitaikė su nukentėjusiu asmeniu pagal Baudžiamojo proceso kodekso nustatytą taikinimo procedūrą. Jei baudžiamojo proceso objektas yra antrojo laipsnio baudžiamasis nusikaltimas, už kurį nėra numatyta minimali laisvės atėmimo bausmė arba kaip bausmė yra numatyta tik piniginė bauda, nutraukti baudžiamąjį procesą ir paskirti įpareigojimus gali prokuratūra. Taip pat Estijos įstatymuose konkrečiai išvardijami atvejai, kada mediacija nėra galima. Estijos Baudžiamojo proceso kodekse numatyta, kad, norint taikyti taikinimo procedūrą, yra būtinas įtariamojo ar kaltinamojo ir nukentėjusio asmens sutarimas. Tuo atveju, kai viena iš šalių yra nepilnametis arba sutrikusio proto asmuo, būtinas jo tėvų ar kito teisėto atstovo ar globėjo sutikimas.

40.2. Lenkijos baudžiamojoje justicijoje taikoma mediacija reglamentuota tam tikromis Baudžiamojo proceso kodekso, Baudžiamojo kodekso, Bausmių vykdymo kodekso nuostatomis, taip pat kai kuriais teisingumo ministro įsakymais. Nepilnamečių asmenų baudžiamosiose bylose vykdoma mediacija specialiai reglamentuota Nepilnamečių bylų proceso įstatymu ir kai kuriais teisingumo ministro įsakymais, vienas svarbiausių iš jų – įsakymas Dėl mediacijos proceso nepilnamečių bylose. Lenkijos įstatymai formaliai nenurodo konkrečių veikų, kurių atvejais mediacija turėtų būti taikoma ar būtų negalima. Pareigūnai ir teismai, sprendžiantys dėl mediacijos skyrimo (bylos nukreipimo mediacijai), turi įvertinti jos tikslingumą pagal konkrečias bylos aplinkybes. Nepilnamečių bylose sprendžiant dėl mediacijos tikslingumo, be kita ko, turi būti įvertinama, kiek tai naudinga nepilnamečiui. Geros sąlygos mediacijai yra, kai tarp šalių yra tam tikri ryšiai (giminystės, kaimynystės, profesiniai), kai sprendžiami konfliktai, iškilę nedidelėse uždarose bendruomenėse (išskyrus drastiškų nusikaltimų atvejus). Bylos aplinkybių aiškumas taip pat laikomas mediacijos pritaikomumą didinančiu veiksniu.

40.3. Vokietijos baudžiamojoje justicijoje mediacija yra susijusi su atkuriamuoju teisingumu ir taikoma kaip aukos ir nusikaltėlio mediacija. Mediacija minima Vokietijos Baudžiamojo proceso kodekse, Baudžiamajame kodekse ir Jaunimo teismų įstatyme. Vokietijoje mediacija taip pat galima iki ikiteisminio tyrimo. Mediacija gali būti taikoma nusikaltusiojo ir nukentėjusiojo (ar jų teisinių atstovų) iniciatyva, kai jie dėl to kreipiasi į sureguliavimo įstaigą, policiją ar prokuratūrą. Vokietijoje būtina sąlyga nusikaltusiojo ir nukentėjusiojo mediacijai yra jų sutikimas, taip pat tai, kad baudžiamąją veiką padaręs asmuo savo kaltę pripažintų. Vokietijoje yra įkurtas Aukos ir nusikaltėlio mediacijos ir konfliktų sureguliavimo biuras, yra paramos aukos ir nusikaltėlio mediacijai centrinė būstinė. Biuras aktyviai prisideda prie atkuriamojo teisingumo koncepcijos integravimo į baudžiamosios teisės sistemą, jo tikslas – platus ir kvalifikuotas aukos ir nusikaltėlio mediacijos taikymas. Biuras rengia ir nustato minimalius mediacijos veiklos standartus, prižiūri mediacijos įstaigų darbuotojų išsilavinimą, tikrina ir tobulina mediacijos praktiką, remia ir gilina dialogą su mediacijos dalyviais, visuomene ir žiniasklaidos atstovais. Organizaciniu atžvilgiu biuras yra socialinio darbo, baudžiamosios teisės ir kriminalinės politikos profesinio susivienijimo įstaiga, remiama Teisingumo ministerijos lėšomis.

40.4. Prancūzijoje mediacijos sąvoka Baudžiamojo proceso kodekse nėra pateikiama. Baudžiamojoje teisėje mediacija skirstoma į prokuroro vykdomą mediaciją ir deleguotąją mediaciją, kurią vykdo prokuroro iš anksto paskirtas fizinis ar juridinis asmuo. Mediacija galima tik esant paprastoms, aiškiai apibrėžtoms, žinomoms aplinkybėms. Konkretaus nusikaltimų, kurių atveju būtų taikoma mediacija, sąrašo nėra. Prancūzijos baudžiamajame procese mediacija taikoma, jeigu prokurorai mano, kad tokiu būdu aukai bus kompensuota už padarytą žalą arba bus panaikinti nusikaltimu padaryti neigiami padariniai, arba mediacija padės reabilituotis nusikaltusiajam.

40.5. Mediacija baudžiamajame procese paprastai yra galima ikiteisminio tyrimo metu ir bylos nagrinėjimo teisme metu, pavyzdžiui, Lenkijoje, Prancūzijoje, Austrijoje ir kt. Po teisminio nagrinėjimo ar bausmės vykdymo metu mediacija yra galima Vokietijoje, Norvegijoje, Lenkijoje. Dažniausiai nėra detalizuojama, kokio amžiaus sulaukusiems nukentėjusiesiems ir įtariamiesiems, kaltinamiesiems ar nuteistiesiems mediacija yra galima. Pavyzdžiui, Lenkijoje mediacija formaliai gali būti skiriama bet kuriuo atveju, kai veiką padaręs asmuo ir nukentėjęs asmuo laisva valia išreiškia norą ar sutikimą mediacijai, o jų pakaltinamumas ar civilinis veiksnumas nėra apribotas. Kai kuriose valstybėse mediacija baudžiamojoje justicijoje yra priskirtina Teisingumo ministerijos kompetencijai, pavyzdžiui, Lenkijoje. Kitose valstybėse tam nėra įsteigta atskirų valstybės institucijų.

V SKYRIUS

TARPTAUTINĖS IR EUROPOS SĄJUNGOS TEISĖS NORMŲ IR PRINCIPŲ ANALIZĖ

41. Pagrindinis Europos Sąjungos teisės aktas, skirtas mediacijos reglamentavimui, yra jau minėta 2008 m. gegužės 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/52/EB dėl tam tikrų mediacijos civilinėse ir komercinėse bylose aspektų (OL 2008 L 136, p. 3). Direktyvos tikslas – sudaryti geresnes alternatyvaus ginčų sprendimo galimybes ir propaguoti taikų ginčų sprendimą skatinant naudotis mediacija bei užtikrinant subalansuotą mediacijos ir teismo proceso ryšį (Direktyvos 1 straipsnio 1 dalis). Direktyvoje numatytos mediacijos kokybės užtikrinimo priemonės, akcentuojama Europos mediatorių elgesio kodekso svarba, numatytos mediacijos skatinimo priemonės, reglamentuotas mediacijos būdu pasiektų susitarimų privalomas vykdymas, konfidencialumo principas, skatinama informacijos apie mediaciją sklaida.

42. 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (OL 2003 L 338, p. 1), 55 straipsnis numato pareigą valstybių narių paskirtoms centrinėms institucijoms imtis priemonių padėti tėvų pareigų turėtojams susitarti tarpininkaujant ar kitomis priemonėmis ir lengvinti tarpvalstybinį bendradarbiavimą šiuo tikslu bylose, susijusiose su tėvų pareigomis.

43. 2011 m. rugsėjo 13 d. priimta Europos Parlamento rezoliucija dėl direktyvos dėl tarpininkavimo įgyvendinimo valstybėse narėse, jos poveikio tarpininkavimui ir taikymo teismuose Nr. P7_TA(2011)0361 (toliau – Rezoliucija), kurioje apžvelgti Direktyvos įgyvendinimo ypatumai Europos Sąjungos valstybėse narėse. Rezoliucijoje pabrėžiama, kad valstybės narės, kurių nacionaliniuose teisės aktuose nustatyta daugiau reikalavimų, nei numatoma pagal pagrindinius Direktyvos reikalavimus, pasiekė gerų rezultatų skatindamos civilinėse ir komercinėse bylose ginčus spręsti neteisminiu būdu. Taip pat Rezoliucijoje pažymėta, kad tarpininkavimas turėtų būti skatinamas kaip perspektyvi, nebrangi ir spartesnė teisingumo vykdymo alternatyva, o ne kaip privalomas teismo proceso elementas. Europos Parlamentas Rezoliucijoje paskatino Europos Komisiją, rengiant būsimą komunikatą dėl Direktyvos įgyvendinimo, nagrinėti ir tas sritis, kuriose valstybės narės nusprendė taikyti Direktyvoje nustatytas priemones taip išplėsdamos joje numatytą taikymo sritį, taip pat nurodė, kad būtina labiau informuoti apie tarpininkavimą ir didinti supratimą apie jį, bei paragino imtis tolesnių švietimo veiksmų, intensyviau informuoti apie tarpininkavimą, skatinti įmones naudotis tarpininkavimu ir nustatyti tarpininko profesijos reikalavimus. Be to, Rezoliucijoje akcentuota, kad svarbu nustatyti tarpininko profesijos įgijimo bendrus standartus, siekiant skatinti geresnę tarpininkavimo kokybę ir užtikrinti aukštus kvalifikacijos kėlimo ir akreditavimo standartus visoje Europos Sąjungoje.

44. Padedant Europos Komisijai, suinteresuoti subjektai parengė Europos mediatorių elgesio kodeksą^[5], kuris paskelbtas 2004 m. liepos 2 d. Šiame kodekse išdėstyti tam tikri principai, kurių mediatoriai gali įsipareigoti laikytis savanoriškai.

45. Minėtinas Jungtinių Tautų Tarptautinės prekybos teisės komisijos (UNCITRAL) 2002 m. Tarptautinio komercinio taikinimo pavyzdinis įstatymas, kuriame reglamentuotas taikinimo procedūrų vykdymas, taikinimo tarpininkų skyrimo tvarka, konfidencialumo principas, taikinimo procedūrų pabaigos atvejai, susitarimo, pasiekto taikinimo procese, vykdytinumas ir kiti taikinimo aspektai. Kartu buvo parengtas UNCITRAL 2002 m. Tarptautinio komercinio taikinimo pavyzdinio įstatymo įgyvendinimo ir taikymo vadovas.

46. Jungtinių Tautų Ekonominės ir socialinės tarybos (ECOSOC) rezoliucija 2002/12 patvirtinti Pagrindiniai atkuriamojo teisingumo programų taikymo baudžiamosiose bylose principai. Vadovaujantis nurodytais principais, atkuriamieji procesai gali apimti mediaciją, sutaikinimą, bendras konsultacijas siekiant kompromiso ir bausmės skyrimo ciklus. Šiuose principuose pabrėžiama, kad atkuriamojo teisingumo programos galėtų būti taikomos bet kurioje baudžiamosios justicijos sistemos stadijoje, atsižvelgiant į nacionalinę teisę. Atkuriamieji procesai turėtų būti taikomi tik tokiu atveju, kai yra pakankamai įrodymų pažeidėją patraukti atsakomybėn, ir tik esant laisvam, savanoriškam nukentėjusiojo ir pažeidėjo sutikimui. Nukentėjęs asmuo ir pažeidėjas paprastai turėtų sutarti dėl esminių bylos aplinkybių, kurios yra dalyvavimo atkuriamajame procese pagrindas. Pažeidėjo dalyvavimas vėlesniame procese nėra laikomas jo kaltės pripažinimo įrodymu. Perduodant bylą atkuriamajam procesui arba jam vadovaujant, turėtų būti atsižvelgta į šalių saugumą. Minėtuose principuose nurodoma, kad valstybės turėtų apsvarstyti galimybes įtvirtinti gaires ir standartus, reglamentuojančius atkuriamojo teisingumo programų taikymą, kuriuose turėtų būti skiriamas dėmesys bylos nukreipimo į atkuriamojo teisingumo programą sąlygoms, bylos nagrinėjimui laikantis atkuriamojo proceso, tarpininkų kvalifikacijai, mokymui ir atestavimui, atkuriamojo teisingumo programų administravimui, kompetencijos standartams ir elgesio taisyklėms, pagal kurias vadovaujama atkuriamojo teisingumo programų vykdymui. Taip pat aptarti ir kiti atkuriamojo teisingumo programų vykdymo ir tolesnio vystymo klausimai.

47. 2012 m. priimtas Jungtinių Tautų Efektyvios mediacijos vadovas, kuriame pabrėžiama, kad mediacija yra viena iš efektyviausių konfliktų prevencijos ir sprendimo priemonių. Efektyvios mediacijos vadove siekiama apibrėžti mediacijos procesą atskleidžiant pagrindinius jos aspektus. Efektyvios mediacijos vadove pabrėžiama valstybių pasirengimo mediacijos procesams reikšmė, akcentuojama mediacijos savanoriškumo svarba, atskleidžiamas nešališkumo principas, mediacijos procesų koordinavimas, taikos sutarčių kokybės užtikrinimas ir kt. Minėtame vadove siekiama pateikti mediacijos gaires praktikams, skatinti profesionalų požiūrį į mediaciją.

48. Esminiai mediacijos principai, nuostatos dėl mediacijos skatinimo taip pat yra išdėstyti Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijose. Europos Tarybos Ministrų Komiteto 1998 m. sausio 21 d. rekomendacija Nr. R(98)1 „Dėl šeimos mediacijos“ valstybės raginamos taikyti ir skatinti taikinamąjį tarpininkavimą šeimos bylose. Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2002 m. rugsėjo 18 d. rekomendacijoje Rec (2002)10 „Dėl mediacijos civilinėse bylose“ išdėstyti esminiai mediacijos civilinėse bylose organizavimo principai, mediacijos vykdymo principai, skatinamas mediatorių mokymas, akcentuojamas mediatorių nepriklausomumas ir nešališkumas, konfidencialumo principo užtikrinimas, informacijos apie mediaciją sklaida. Valstybės skatinamos numatyti galimybes šalims pasinaudoti nemokama mediacija, o mokamos mediacijos atveju užtikrinti, kad išlaidos būtų protingos ir proporcingos bylos svarbai, skatinama tiek neteisminė, tiek teisminė mediacija, kartu siekiant, kad mediacija netaptų bylų nagrinėjimo vilkinimo priežastimi. Nurodytoje rekomendacijoje taip pat pabrėžiama, kad, šalims pasinaudojus mediacija, bet kuriuo atveju turi būti užtikrinama prieiga prie teismo, kai pagrindinės asmenų teisių gynimo institucijos.

49. Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2001 m. rugsėjo 5 d. rekomendacijoje Rec (2001)9 „Dėl alternatyvių ginčų tarp viešojo administravimo institucijų ir privačių asmenų sprendimo priemonių“ valstybės skatinamos imtis priemonių dėl alternatyvių administracinių ginčų nagrinėjimo procedūrų nustatymo ir įgyvendinimo. Taip pat pažymima, kad neteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo mechanizmo privalumai lemia paprastesnes ir lankstesnes ginčo nagrinėjimo procedūras, leidžiančias greičiau ir pigiau išspręsti kilusį ginčą, sąlygoja didesnes galimybes ginčą baigti taikos sutartimi, leidžia ginčą spręsti asmenims, kurie turi specialių žinių, neįpareigoja asmenų, nagrinėjančių ginčą, laikytis griežtų ir formalių procedūrinių taisyklių, bet leidžia naudotis didesne diskrecijos teise priimant sprendimą. Minėtoje rekomendacijoje siūloma teisės aktuose įtvirtinti ir praktikoje taikyti tokius alternatyvius administracinių ginčų nagrinėjimo būdus, kaip vidinė administracinio akto peržiūra, taikinimas, mediacija, susitarimo paieškos ir arbitražas.

50. Europos Tarybos Ministrų Komiteto 1981 m. gegužės 14 d. rekomendacijoje Nr. R(81)7 „Dėl priemonių, palengvinančių galimybes naudotis teisingumo sistema“ nurodoma, jog būtina imtis priemonių, kad būtų skatinamas, kur reikia, šalių sutaikinimas ir taikos sutarties sudarymas prieš pradedant teismo procesą arba teismo proceso metu, o Europos Tarybos Ministrų Komiteto 1986 m. rugsėjo 16 d. rekomendacijoje Nr. R(86)12 „Dėl priemonių, leidžiančių užkirsti kelią pernelyg dideliam darbo krūviui teismuose arba sumažinti jį“ siūloma sprendžiant ginčus skatinti draugiškus susitarimus tiek teisminio proceso metu, tiek iki teisminio ginčo nagrinėjimo, tam sukuriant reikiamas taisykles, suteikiančias galimybes taikiai susitarti ir skatinančias tokį susitarimą, priskiriant teisėjui pareigą skatinti taikius susitarimus, taip pat įpareigojant teisininkus ar kompetentingas institucijas pirmiausia siekti susitarimo su kita šalimi prieš kreipiantis į teismą ar teisme.

51. Europos Tarybos Ministrų Komiteto 1999 m. rugsėjo 15 d. rekomendacija Nr. R(99)19 „Dėl mediacijos baudžiamosiose bylose“ skatinama mediacija baudžiamosiose bylose. Šioje rekomendacijoje pabrėžiama, kad mediacija baudžiamosiose bylose galima tik esant laisvam bylos šalių (šiuo atveju kalbama apie nukentėjusįjį ir pažeidėją) sutikimui, mediacija turėtų būti galima visose bylos nagrinėjimo stadijose, pabrėžiamas konfidencialumo principas. Vadovaujantis rekomendacija, teisės aktuose turėtų būti aiškiai apibrėžtos sąlygos, kada byla gali būti perduota mediacijai, esminės bylos aplinkybės turi būti pripažįstamos abiejų bylos šalių, o galutinį sprendimą dėl bylos perdavimo mediacijai turi priimti kompetentingos valstybės institucijos. Vadovaujantis rekomendacijos nuostatomis, jei, remiantis mediacijos susitarimu, kaltinimai yra panaikinami, asmuo negali būti persekiojamas dėl tos pačios nusikalstamos veikos antrą kartą. Rekomendacijoje taip pat apibrėžiamas mediacijos vykdymo procesas, akcentuojama mediatorių kvalifikacijos kėlimo ir mokymų svarba.

52. Europos Tarybos Ministrų Komiteto įsteigta Europos veiksmingo teisingumo komisijos (CEPEJ) parengė gaires dėl anksčiau nurodytų Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijų mediacijos srityje įgyvendinimo. 2007 m. gruodžio 7 d. CEPEJ Gairėse dėl geresnio rekomendacijų „Dėl šeimos mediacijos“ ir „Dėl mediacijos civilinėse bylose“ įgyvendinimo nurodoma, kad valstybės raginamos skatinti ir remti mediacijos programas, taip pat skatinti sėkmingų programų sklaidą. Gairėse pabrėžiamas teisėjų, advokatų vaidmuo skatinant mediacijos plėtrą, informavimą apie mediaciją, nukreipiant šalis į mediaciją. Valstybės raginamos nuolat stebėti ir vertinti veikiančias mediacijos schemas, bandomuosius projektus. Gairėse detaliai apibrėžiamos konfidencialumo principo užtikrinimo priemonės, taip pat mediacijos paslaugų kokybės užtikrinimo priemonės, skatinamas mediacijos mokymų programų kūrimas, išskirtos konkrečios sritys (mediacijos tikslai ir principai, mediacijos stadijos ir kt.), kurias turėtų apimti mediacijos mokymai. Gairėse taip pat detalizuojamos mediacijos prieinamumo skatinimo priemonės: mediacijos paslaugų kaina turėtų būti protinga ir proporcinga ginčo sudėtingumui, valstybės turėtų bent iš dalies užtikrinti finansinę paramą mediacijos paslaugoms, šalims nusprendus pasinaudoti mediacija, turėtų būti sustabdomi ieškinio senaties terminai. Gairėse valstybės ir kiti suinteresuoti asmenys raginami imtis konkrečių priemonių mediacijos žinomumui skatinti.

53. 2007 m. gruodžio 7 d. CEPEJ Gairėse dėl geresnio rekomendacijos „Dėl alternatyvių ginčų tarp viešojo administravimo institucijų ir privačių asmenų sprendimo priemonių“ įgyvendinimo valstybės yra raginamos nustatyti atvejus, kada tikslinga naudotis alternatyviais ginčų sprendimo būdais: vidine administracinio akto peržiūra, taikinimu, mediacija, susitarimo paieškomis ir arbitražu, tam tikriems ginčams nustatant privalomą mediaciją, taikinimą, vidinę administracinio akto peržiūrą, susitarimo paieškas. Valstybės yra skatinamos nustatyti mediaciją ar kitus alternatyvius ginčų sprendimo būdus kaip privalomas ikiteismines ginčų nagrinėjimo stadijas. Valstybių institucijos turėtų būti skatinamos, kai tai neprieštarauja įstatymams, pasiūlyti alternatyvius ginčų sprendimo būdus, kai kyla ginčai su privačiais asmenimis. Valstybės raginamos pripažinti ir skatinti alternatyvius ginčų tarp valstybės institucijų ir privačių asmenų sprendimo būdus, teikti finansinę ar kitokią paramą, užtikrinant kokybiškas paslaugas ir įvairų suinteresuotų asmenų įtraukimą į procesą. Taip pat skatinamas vidinės administracinio akto peržiūros naudojimas prieš kitus alternatyvius ginčų sprendimo būdus. Gairėse pabrėžiamas teisėjų, advokatų vaidmuo skatinant mediacijos ir kitų alternatyvių ginčų sprendimo būdų plėtrą, informavimą apie mediaciją ir kitus alternatyvius ginčų sprendimo būdus, nukreipiant šalis į mediaciją, kitas ginčų sprendimo schemas, taip pat sudarant galimybes šalims pasinaudoti mediacija, kitais alternatyviais ginčų sprendimo būdais. Be to, valstybės raginamos nuolat stebėti ir vertinti veikiančias alternatyvių ginčų sprendimo būdų schemas, bandomuosius projektus. Gairėse pabrėžiama būtinybė užtikrinti teikiamų paslaugų kokybę, lygybės, nešališkumo principų įgyvendinimą, todėl yra geriau, kad mediatoriai, arbitrai nebūtų valstybės institucijų tarnautojai ar darbuotojai. Gairėse yra skatinamas mediatorių, arbitrų mokymų programų kūrimas, išskirtos konkrečios sritys (alternatyvių ginčų tarp viešojo administravimo institucijų ir privačių asmenų sprendimo priemonių tikslai ir principai, kiekvieno iš alternatyvių ginčų sprendimo būdų tikslai, stadijos ir kt.), kurias turėtų apimti mokymai. Gairėse nurodoma, kad asmenims turi būti sudaryta galimybė pasinaudoti nemokama vidine administracinio akto peržiūra. Kitų alternatyvių ginčų sprendimo būdų, įskaitant mediaciją, paslaugų kaina turėtų būti protinga ir proporcinga ginčo sudėtingumui, o valstybės turėtų bent iš dalies užtikrinti finansinę paramą alternatyviems ginčų sprendimo būdams, šalims nusprendus pasinaudoti alternatyviais ginčų sprendimo būdais, turėtų būti sustabdomi ieškinio senaties terminai. Gairėse valstybės, tarnautojai ir kiti suinteresuoti asmenys raginami imtis konkrečių priemonių alternatyvių ginčų tarp viešojo administravimo institucijų ir privačių asmenų sprendimo būdų žinomumui skatinti.

54. 2007 m. gruodžio 7 d. CEPEJ Gairėse dėl geresnio rekomendacijos „Dėl mediacijos baudžiamosiose bylose“ įgyvendinimo skatinama imtis priemonių, kurios užtikrintų kuo didesnį mediacijos paslaugų prieinamumą visose bylų nagrinėjimo stadijose, įskaitant bausmių vykdymą. Valstybės raginamos skatinti ir remti mediacijos programas, skatinti sėkmingų programų sklaidą. Gairėse pabrėžiamas teisėjų, prokurorų ir kitų baudžiamosios justicijos institucijų, socialinių institucijų, nevyriausybinių organizacijų, advokatų vaidmuo skatinant mediacijos plėtrą, informavimą apie mediaciją, nukreipiant nukentėjusius asmenis ir pažeidėjus į mediaciją. Valstybės raginamos nuolat stebėti ir vertinti veikiančias mediacijos schemas, identifikuoti galima mediacijos pasekmes. Ypatingą dėmesį mediacijoje baudžiamajame procese raginama skirti aukos poreikiams užtikrinti. Gairėse detaliai apibrėžiamos konfidencialumo principo, mediacijos paslaugų kokybės užtikrinimo priemonės, taip pat skatinamas mediacijos mokymų programų kūrimas, išskirtos konkrečios sritys (mediacijos tikslai ir principai, mediatoriaus etika, baudžiamosios justicijos pagrindai ir kt.), kurias turėtų apimti mokymai. Gairėse nurodoma ypatingą dėmesį skirti nepilnamečių (mažamečių) dalyvavimui mediacijoje, nustatyti reikiamas procesines garantijas jų interesas užtikrinti. Valstybės raginamos imtis visų priemonių, taip pat ir nurodytų gairėse, kad mediacijos procese būtų užtikrinamos nukentėjusių asmenų ir pažeidėjų teisės, kad mediacija baudžiamosiose bylose būtų vykdoma tik esant laisvam nukentėjusiųjų ir pažeidėjų sutikimui. Valstybės raginamos skirti finansinę paramą mediacijai baudžiamajame procese, taip pat numatyti senaties terminų sustabdymą, kai vykdoma mediacija. Gairėse valstybės, baudžiamosios justicijos institucijos, kiti suinteresuoti asmenys raginami imtis konkrečių priemonių mediacijos žinomumui skatinti.

55. Koncepcijoje siūlomos pagrindinės teisinio reguliavimo nuostatos atitinka aptartus tarptautinės teisės, Europos Sąjungos teisės normas ir principus.

VI SKYRIUS

PAGRINDINĖS SIŪLOMO TEISINIO REGULIAVIMO NUOSTATOS

56. Siekiant užtikrinti kvalifikuotų mediacijos paslaugų teikimą, Lietuvos teisėje reikėtų nustatyti papildomus reikalavimus mediacijos paslaugų teikimui. Pastebėtina, kad, siūlant naują teisinį reguliavimą, taip pat bus išlaikomi šiuo metu Civilinių ginčų taikinamojo tarpininkavimo įstatyme nustatyti minimalūs mediacijos paslaugų teikimo standartai (nešališkumo reikalavimas, informacijos apie patirtį pateikimas šalims ir kt.).

57. Siūloma nustatyti, kad mediacijos paslaugas, kurios būtų teikiamos valstybės organizuojamuose projektuose ar apmokamos iš valstybės lėšų, galėtų teikti tik tie asmenys, kurie yra įrašyti į mediatorių sąrašą. Siūloma sudaryti vieną bendrą mediatorių sąrašą, jame nurodyti mediatorių specializacijas. Kitiems asmenims, turintiems reikiamą išsilavinimą ir kompetenciją (pavyzdžiui, advokatams, notarams, psichologams) ir neįrašytiems į mediatorių sąrašą, nebūtų ribojama teisė teikti privačias mediacijos paslaugas, tačiau šie asmenys taip pat turėtų laikytis mediacijos paslaugų teikimo standartų ir užtikrinti kvalifikuotų mediacijos paslaugų teikimą šalims.

58. Asmenims, siekiantiems būti įrašytiems į mediatorių sąrašą, būtų keliami šie reikalavimai: turėti aukštąjį universitetinį išsilavinimą, neišskiriant konkrečios išsilavinimo srities; būti išklausius ne mažiau nei 40 valandų mokymus mediacijos tema ne anksčiau kaip prieš 5 metus iki kreipimosi dėl įrašymo į mediatorių sąrašą dienos; išlaikyti specialų kvalifikacinį egzaminą; būti nepriekaištingos reputacijos. Nepriekaištingos reputacijos turinys galėtų būti nustatomas remiantis galiojančiais įstatymais, pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos teismų įstatymu. Atsižvelgiant į tai, kad tam tikrų profesijų atstovai jau savaime atitinka aukštus kvalifikacijos ir paslaugų teikimo standartus, konkrečių kategorijų asmenims galėtų būti taikoma išimtis ir nebūtų reikalaujama kursų mediacijos tema išklausymo ir specialaus kvalifikacinio egzamino išlaikymo. Šią išimtį galima būtų siūlyti taikyti asmenims, kurių vykdoma veikla pagrindžia turimą patirtį mediacijos srityje, pavyzdžiui, lektoriams, turintiems daktaro laipsnį, kurie per paskutinius 3 metus iki kreipimosi dėl įrašymo į mediatorių sąrašą vedė mokymus mediacijos tema, kurių bendra trukmė ne mažiau kaip 100 akademinių valandų. Nuo egzamino laikymo taip pat turėtų būti atleidžiami teisėjai, turintys 5 metus teisėjo darbo patirties, kadangi teisėjai turi būtent ginčų sprendimo, šalių taikinimo patirties. Be to, teisėjai pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją negali gauti atlyginimo už papildomą veiklą, taigi, teisėjai negalėtų gauti atlyginio už atliekamas mediatoriaus funkcijas, todėl yra reikalingas papildomas teisėjų motyvavimas, siekiant teisėjų įtraukimo į mediacijos sistemą. Tuo pačiu pažymėtina, kad jei teisėjai norėtų būti įrašyti į mediatorių sąrašą neturėdami 5 metų profesinės patirties, galėtų laikyti kvalifikacinį egzaminą bendra tvarka.

59. Mokymai mediacijos tema turėtų užtikrinti, kad asmenys, siekiantys būti įrašyti į mediatorių sąrašą, įgytų žinių, reikalingų mediacijai vykdyti. Atsižvelgiant į tai, siūloma teisės aktuose nustatant reikalavimus mokymų programoms numatyti, kad asmenims, turintiems teisinį išsilavinimą, mediacijos mokymuose turėtų būti užtikrinamas psichologinių žinių, reikalingų mediacijai vykdyti, suteikimas, o asmenims, neturintiems teisinio išsilavinimo, turėtų būti užtikrinamas pagrindinių teisinių žinių, reikalingų mediacijai vykdyti, suteikimas.

60. Minėta, kad mediatorių sąraše būtų nustatomos mediatorių specializacijos. Atsižvelgiant į tai, organizuojant kvalifikacinį egzaminą asmenims, siekiantiems būti įrašytiems į mediatorių sąrašą, tam tikrais atvejais būtų nustatomos ir skirtingos egzaminų užduotys, atsižvelgiant į specializacijas. Siekiant užtikrinti mediacijos paslaugų kokybę, mediatorių sąraše esantys asmenys turėtų nuolat kelti kvalifikaciją ir tai turėtų būti periodiškai (pavyzdžiui, kas 3–5 metus) tikrinama. Mediatoriai turėtų pristatyti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dokumentus, įrodančius kvalifikacijos kėlimą. Nepristačius nurodytų dokumentų, asmenys būtų išbraukiami iš mediatorių sąrašo. Be to, siūloma teisės aktuose nustatyti mediatorių drausminės atsakomybės pagrindus ir išbraukimo iš mediatorių sąrašo pagrindus.

61. Mediatorių sąrašą būtų pavesta administruoti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai. Atkreiptinas dėmesys, kad šiuo metu Lietuvos Respublikos Seime yra registruotas Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pakeitimo įstatymo projektas (Nr. XIIP- 2036), kuriuo numatyta vietoj šiuo metu veikiančių penkių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybų įtvirtinti vieną Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą su teritoriniais administracijos padaliniais, kurių veiklos teritorija būtų nustatoma atsižvelgiant į apygardos teismų veiklos teritorijas.

62. Privalomos mediacijos, kuri aptariama toliau šioje Koncepcijoje, atveju siūloma nustatyti, kad ginčo šalys pačios bendru sutarimu pasirinktų mediatorių iš mediatorių sąrašo per tam tikrą nustatytą terminą ir, tik šalims nesusitarus, mediatorius būtų parenkamas mediatorių sąrašą administruojančios institucijos sprendimu, atsižvelgiant į mediatorių galimybes ir svarbias aplinkybes (atostogos, liga, didelis užimtumas ir pan.). Mediatorių administruojanti institucija parinktų ir tais atvejais, kai šalių pasirinktas mediatorius dėl svarbių ir objektyvių priežasčių negalėtų teikti mediacijos paslaugų (dėl interesų konflikto, ligos, didelio užimtumo ir pan.). Taigi, į šalių pageidavimą dėl konkretaus mediatoriaus paskyrimo turėtų būti atsižvelgiama, tačiau galutinį sprendimą dėl konkretaus mediatoriaus paskyrimo priimtų Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba. Tais atvejais, kai nėra galimybės paskirti šalių pasirinkto mediatoriaus, turėtų būti numatytas mechanizmas, kuris sudarytų prielaidas objektyviai ir nešališkai parinkti kitą mediatorių iš mediatorių sąrašo, kartu užtikrinant tolygų mediatorių darbo krūvio paskirstymą. Privalomos mediacijos atveju asmenims taip pat bus paliekama galimybė kreiptis į konkretų mediatorių dėl paslaugų suteikimo, nesikreipiant į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, tačiau tokiais atvejais už mediacijos paslaugas turės susimokėti pačios šalys, kadangi valstybė nefinansuos tokių mediacijos paslaugų, kurių neadministruos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba. Taip pat pažymėtina, kad visais atvejais privalomos mediacijos paslaugas bus leidžiama teikti tik tiems asmenims, kurie bus įtraukti į mediatorių sąrašą, neatsižvelgiant į tai, kas administruos mediacijos paslaugų suteikimą ir kas finansuos mediacijos paslaugas.

63. Siekiant skatinti neteisminę mediaciją civiliniame procese, prieš kreipiantis į teismą su ieškiniu, siūloma nustatyti privalomą mediaciją tam tikrų kategorijų civiliniuose ginčuose.

64. Atsižvelgiant į tai, kad šeimos ginčuose yra ypač aktualus ne tik ginčo išsprendimas, bet ir taikos tarp ginčo šalių atkūrimas, ypač ginčuose dėl vaikų interesų, siūloma ypatingą dėmesį skirti mediacijos plėtrai būtent šeimos ginčuose ir nustatyti privalomą mediaciją šeimos ginčuose, nagrinėjamuose ginčo teisena. Šiuo metu nėra siūloma nustatyti privalomą mediaciją visuose šeimos ginčuose dėl ypač didelio šeimos bylų skaičiaus. Pagal Lietuvos Respublikos teismų ir teismų savivaldos institucijų 2013 metų veiklos apžvalgos^[6] duomenis, 2013 m. pirmąja instancija buvo išnagrinėta 22 010 šeimos bylų. Nacionalinės teismų administracijos duomenimis (pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis), 2013 m. pirmąja instancija ginčo teisena išnagrinėtos 8 648 bylos. 8 396 šeimos bylose buvo sprendžiami klausimai dėl išlaikymo vaikams priteisimo, 1 114 bylų buvo nagrinėjami klausimai dėl tėvystės (motinystės) nustatymo, 533 bylose – dėl tėvystės (motinystės) nuginčijimo, 4 185 bylose – dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo. Taigi dauguma nagrinėtų ginčo teisena šeimos bylų taip pat yra susijusios su vaikų interesais.

65. Privalomą mediaciją prieš kreipiantis į teismą taip pat siūloma numatyti ginčuose dėl nedidelių sumų, kurių nagrinėjimo ypatumai reglamentuoti Civilinio proceso kodekso XXIV skyriuje (441 straipsnyje). Nacionalinės teismų administracijos duomenimis (pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis), 2013 m. apylinkių teismuose pirmąja instancija pagal Civilinio proceso kodekso 441 straipsnį, reglamentuojantį ginčų dėl nedidelių sumų priteisimo nagrinėjimo ypatumus, išnagrinėtos 528 civilinės bylos. Šiuo metu Civilinio proceso kodekso 441 straipsnyje nustatyta ginčų dėl nedidelių sumų riba yra penki tūkstančiai litų. Šiuo metu yra parengti Civilinio proceso kodekso pakeitimai, siekiant Civilinio proceso kodekse vietoj nuorodų į nacionalinę valiutą – litą pateikti nuorodas į bendrąją Europos Sąjungos valiutą – eurą, šiais Civilinio proceso kodekso pakeitimais Civilinio proceso kodekso 441 straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti ginčų dėl nedidelių sumų riba yra vienas tūkstantis penki šimtai eurų. Pagal 2013 m. duomenis, nežymiai padidinus ginčų dėl nedidelių sumų ribą iki vieno tūkstančio penkių šimtų eurų, prisidėtų dar 306 civilinės bylos, kurios būtų nagrinėtinos pagal ginčų dėl nedidelių sumų nagrinėjimo procedūrą. Taigi, prieš kreipiantis į teismą privaloma mediacija būtų ginčuose dėl sumų, neviršijančių vieno tūkstančio penkių šimtų eurų.

66. Svarstytina galimybė civilinėse bylose suteikti teisę teisėjui, vadovaujantis įstatymuose įtvirtintais principais ir kriterijais, nukreipti šalis spręsti ginčą privalomos mediacijos būdu, kai yra taikaus ginčo sprendimo tikimybė.

67. Privaloma mediacija civilinių bylų atveju taip pat galėtų būti taikoma bylose, kuriose teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba, tačiau pažymėtina, kad, atsižvelgiant į valstybės garantuojamų teisinės pagalbos tarnybų pateiktų veiklos ataskaitų duomenis, 2013 m. valstybės garantuojama teisinė pagalba buvo teikiama 13 701 civilinėje byloje (neįskaitant tam tikrų kategorijų bylų, nagrinėjamų ypatingąja teisena, kuriose yra būtinas advokato dalyvavimas, pavyzdžiui, bylose dėl neveiksnumo nustatymo), todėl, atsižvelgiant į didelį tokių bylų skaičių, privaloma mediacija neturi būti taikoma visose bylose, kuriose teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba. Siūloma įstatymuose nustatyti kriterijus (pavyzdžiui, taikaus ginčo sprendimo tikimybė ir kt.), kuriais vadovaudamasi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba,  įvertinusi ginčo aplinkybes, galėtų nukreipti šalis spręsti ginčą privalomos mediacijos būdu.

68. Privaloma mediacija būtų iš esmės apmokama iš valstybės biudžeto lėšų tais atvejais, kai mediatorių parinkimą administruotų Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba. Siūloma, kad tam tikrą nedidelę teisės aktuose nustatytą mediacijos kainą sumokėtų pačios šalys – tai skatintų šalis aktyviai dalyvauti mediacijoje ir siekti taikaus ginčo sprendimo. Be to, kaip nurodoma toliau šioje Koncepcijoje, šalims vėliau kreipiantis į teismą būtų taikoma žyminio mokesčio lengvata, todėl nedidelis mokestis už privalomą mediaciją nebūtų pernelyg didelė našta šalims. Dėl konkrečios valstybės finansuojamos privalomos mediacijos trukmės, kurią galėtų sudaryti keli mediacijos susitikimai, reikėtų spręsti vėlesniame etape, rengiant konkrečius teisės aktų projektus, atsižvelgiant į valstybės lėšų skyrimo galimybes. Siūloma nustatyti galimybę šalims, pasibaigus valstybės finansuojamos mediacijos trukmei, tačiau dar nepasiekus galutinio susitarimo dėl taikaus ginčo išsprendimo, tęsti mediaciją, pačioms šalims susimokant tam tikrą su mediatoriumi suderintą ar teisės aktuose nustatytą kainą.

69. Tais atvejais, kai dėl mediacijos paslaugų suteikimo šalys kreipsis į konkretų mediatorių tiesiogiai ir mediatoriaus paskyrimo procese nedalyvaus Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, už mediacijos paslaugas turės susimokėti pačios šalys, kadangi valstybė nefinansuos tokių mediacijos paslaugų, kurių neadministruos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba.

70. Siekiant skatinti mediaciją civiliniuose ginčuose, siūloma numatyti procesines skatinimo priemones asmenims, kurie renkasi mediaciją, pavyzdžiui, žyminio mokesčio lengvatas. Siūlytina numatyti, kad, kreipiantis į teismą po neteisminės mediacijos arba teismo proceso metu pasirenkant teisminę mediaciją, turėtų būti mokama 75 procentai žyminio mokesčio dydžio. Plėtojant bylinėjimosi išlaidų paskirstymo priežastingumo taisykles, šiuo metu įtvirtintas Civilinio proceso kodekse, teisės aktuose siūloma numatyti, kad, paskirstant bylinėjimosi išlaidas, taip pat turėtų būti atsižvelgiama į šalies sąžiningumą dalyvaujant mediacijoje.

71. Šiuo metu Civilinio proceso kodekse yra įtvirtintas platus atvejų, kada asmenys atleidžiami nuo žyminio mokesčio mokėjimo, sąrašas. Siekiant skatinti taikų ginčų sprendimą, siūloma iš esmės peržiūrėti civiliniuose ginčuose taikomos žyminio mokesčio sistemos reglamentavimą, kad būtų užkirstas kelias šalims piktnaudžiauti savo teisėmis ir nepagrįstai bylinėtis.

72. Atskira ginčų kategorija yra vartotojų ginčai. Šiuo metu rengiami teisės aktų projektai dėl 2013 m. gegužės 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/11/ES dėl alternatyvaus vartotojų ginčų sprendimo, kuria iš dalies keičiami Reglamentas (EB) Nr. 2006/2004 ir Direktyva 2009/22/EB, perkėlimo į nacionalinę teisę. Taip pat yra priimtas 2013 m. gegužės 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 524/2013 dėl elektroninio vartotojų ginčų sprendimo, kuriuo iš dalies keičiami Reglamentas (EB) Nr. 2006/2004 ir Direktyva 2009/22/EB, kuris bus taikomas tiesiogiai. Direktyva 2013/11/ES reglamentuoja ne tik mediaciją, bet ir visus kitus alternatyvius vartotojų ginčų sprendimo būdus. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymas reglamentuoja alternatyvų (neteisminį) ginčų, kylančių vartojimo santykių srityje, sprendimą, taip pat atsižvelgiant į būsimą minėtos Direktyvos 2013/11/ES perkėlimą į Lietuvos nacionalinę teisę, Koncepcijoje atskirai neanalizuojamas mediacijos ir kitų alternatyvių ginčų sprendimo būdų taikymas vartojimo santykių srityje, kadangi šios srities teisiniai santykiai turi būti reglamentuojami sistemiškai ir kompleksiškai. Jei būtų rengiami atitinkami teisės aktai dėl mediacijos vartotojų ginčuose reglamentavimo, siūlytina atsižvelgti į principines Koncepcijos nuostatas, integruoti mediaciją vartotojų ginčuose į bendrą mediacijos sistemą, taip pat atsižvelgiant į vartotojų ginčų sprendimo ypatumus.

73. Dėl teisminės mediacijos civilinėse bylose pažymėtina, kad, atsižvelgiant į jau nurodytus vykdomus projektus ir pasiektą pažangą teisminės mediacijos civilinėse bylose srityje, tikslinga integruoti teisminę mediaciją į bendrą mediacijos sistemą, neribojant Teisėjų tarybos, kaip teismų savivaldos institucijos, teisės toliau vystyti teisminę mediaciją ir išlaikant jau priimtus sprendimus šioje srityje. Teismo mediatoriai taip pat turėtų būti integruoti į bendrą mediatorių sąrašą, nustatant pakankamą pereinamąjį laikotarpį, per kurį teismo mediatoriai galėtų siekti atitikti mediatorių kvalifikacinius reikalavimus.

74. Kaip jau minėta, teisėjai, turintys 5 metų profesinę patirtį, būtų pagal įstatymą atleidžiami nuo kvalifikacinio egzamino laikymo ir, išklausę 40 valandų mediacijos mokymus, galėtų būti įtraukiami į bendrą mediatorių sąrašą. Vystant teisminę mediaciją, taip pat turėtų būti numatytos ir kitos priemonės, kurios motyvuotų teisėjus dalyvauti teisminės mediacijos sistemoje (pavyzdžiui, teisėjų, vykdančių mediatorių funkcijas, darbo krūvio nagrinėjant bylas perskirstymas).

75. Siekiant skatinti mediacijos plėtrą administraciniuose ginčuose, siūloma įvesti teisminį ir neteisminį mediacijos modelius. Neteisminį mediacijos modelį siūloma įvesti sprendžiant ginčus administracinių ginčų komisijose. Atsižvelgiant į rezultatyvią Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos veiklą (kaip minėta, 2013 metais priimti 765 Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sprendimai, iš jų tik 91 sprendimas (11,9 procento visų priimtų sprendimų) buvo apskųstas Vilniaus apygardos administraciniam teismui), siūloma sukurti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos teritorinius padalinius, kurie būtų įsteigti atsižvelgiant į apygardų administracinių teismų veiklos teritorijas, ir panaikinti šiuo metu veikiančias savivaldybių visuomenines administracinių ginčų komisijas.

76. Neteisminės mediacijos atveju administracinius ginčus spręsti mediacijos būdu, atsižvelgdamos į ginčo aplinkybes, nukreiptų administracinių ginčų komisijos.

77. Neteisminę mediaciją administraciniuose ginčuose galėtų vykdyti vienas iš administracinių ginčų komisijos narių, kuris, nagrinėjant tą patį ginčą administracinių ginčų komisijoje, turėtų nusišalinti. Ginčuose, nagrinėjamuose administracinių ginčų komisijose, siekiant užtikrinti krūvio, nagrinėjant ginčus mediacijos būdu, paskirstymą ir nepriklausomumo bei nešališkumo principų realizavimą, tarpininkauti galėtų ir kiti mediatoriams keliamus reikalavimus atitinkantys ir į mediatorių sąrašą įtraukti mediatoriai. Valstybė turėtų garantuoti administracinių ginčų komisijų narių ir kitų asmenų, vykdančių mediaciją administraciniuose ginčuose, nepriklausomumą ir nešališkumą. Jei mediaciją vykdytų į mediatorių sąrašą įtraukti valstybės tarnautojai, taip pat turi būti užtikrintos jų nepriklausomumo ir nešališkumo garantijos. Siūlomas mediacijos modelis, kuriame dalyvautų ir administracinių ginčų komisijų nariai, galėtų sudaryti prielaidas didesnei mediacijos plėtrai administraciniuose ginčuose, kadangi tikėtina, kad administracinių ginčų komisijos tuomet dažniau nukreiptų ginčus spręsti mediacijos būdu, daugiau asmenų būtų apskritai įtraukta į mediacijos procesą.

78. Mediacija administraciniuose ginčuose šalims turėtų būti iš dalies apmokama iš valstybės biudžeto lėšų. Siūloma, kad, kaip ir civilinių bylų atveju, tam tikrą nedidelę teisės aktuose nustatytą mediacijos kainą sumokėtų pačios šalys – tai skatintų šalis aktyviai dalyvauti mediacijoje ir siekti taikaus ginčo sprendimo. Kaip ir civilinių bylų atveju, dėl konkrečios valstybės finansuojamos mediacijos trukmės, kurią galėtų sudaryti keli mediacijos susitikimai, reikėtų spręsti vėlesniame etape, rengiant konkrečius teisės aktų projektus, atsižvelgiant į valstybės lėšų skyrimo galimybes. Taip pat, kaip ir civilinių ginčų mediacijos atveju, siūloma nustatyti galimybę šalims, pasibaigus valstybės finansuojamos mediacijos trukmei, tačiau dar nepasiekus galutinio susitarimo dėl taikaus ginčo išsprendimo, tęsti mediaciją, pačioms šalims susimokant tam tikrą su mediatoriumi suderintą ar teisės aktuose nustatytą kainą.

79. Tais atvejais, kai dėl mediacijos paslaugų suteikimo šalys kreipsis į konkretų mediatorių tiesiogiai ir mediatoriaus paskyrimo procese nedalyvaus Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, už mediacijos paslaugas turės susimokėti pačios šalys, kadangi valstybė nefinansuos tokių mediacijos paslaugų, kurių neadministruos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba.

80. Siekiant skatinti mediaciją administraciniuose ginčuose, siūloma numatyti asmenims, kurie renkasi mediaciją, pavyzdžiui, žyminio mokesčio lengvatas. Siūlytina numatyti, kad, kreipiantis į teismą po neteisminės mediacijos arba teismo proceso metu pasirenkant teisminę mediaciją, turėtų būti mokama 75 procentai žyminio mokesčio dydžio. Plėtojant bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles, šiuo metu įtvirtintas Administracinių bylų teisenos įstatyme, teisės aktuose siūloma numatyti, kad, paskirstant bylinėjimosi išlaidas, taip pat turėtų būti atsižvelgiama į šalies sąžiningumą dalyvaujant mediacijoje.

81. Administracinių ginčų komisijų nariai mediatoriai, kiti medijuojantys asmenys turėtų atitikti bendrus kvalifikacinius reikalavimus, keliamus asmenims, siekiantiems būti įrašytiems į mediatorių sąrašą, ir turėtų būti įrašyti į bendrą mediatorių sąrašą, nurodant šių asmenų specializaciją administraciniuose ginčuose.

82. Dėl teisminės mediacijos administracinėse bylose pažymėtina, kad, atsižvelgiant į jau nurodytus vykdomus projektus ir pasiektą pažangą teisminės mediacijos civilinėse bylose srityje, administracinėse bylose taip pat tikslinga nustatyti galimybę ir sąlygas medijuoti administracinių bylų teisėjams, reglamentuojant teisėjų vykdomą mediaciją, saugiklius ir skatinimo priemones analogiškai kaip teisminės mediacijos civilinėse bylose atveju. Teisminės mediacijos administraciniuose ginčuose atveju taip pat tikslinga suteikti galimybę medijuoti kitiems mediatoriams iš mediatorių sąrašo. Teisėjams turėtų būti suteikta galimybė nurodyti asmenims kreiptis į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl mediatoriaus parinkimo.

83. Administracinio ginčo šalys galėtų išreikšti pageidavimą dėl konkretaus mediatoriaus paskyrimo. Administracinis teismas nurodytų šalims kreiptis į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, kuri esant galimybei atsižvelgtų į šalių pageidavimą dėl konkretaus mediatoriaus, o nesant galimybės paskirti šalių pasirinktą mediatorių (dėl interesų konflikto, didelio užimtumo ar kitų svarbių aplinkybių), Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba parinktų kitą mediatorių iš mediatorių sąrašo, atsižvelgdama į specializaciją administraciniuose ginčuose. Kaip minėta, šalys dėl mediacijos paslaugų suteikimo galėtų kreiptis į konkretų mediatorių tiesiogiai ir mediatoriaus paskyrimo procese Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba nedalyvautų, tačiau tokiais atvejais už mediacijos paslaugas turėtų susimokėti pačios šalys.

84. Mediacija galėtų būti vykdoma teismo, administracinių ginčų komisijos ar Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patalpose, atsižvelgiant į tai, kurios patalpos būtų pritaikytos mediacijai.

85. Viešojo administravimo subjekto statusas ir jo veiklos specifika riboja mediacijos galimybes, kadangi viešojo administravimo subjektas veikia pagal įstatymų nustatytą kompetenciją ir negali atlikto to, ko įstatymai nenumato, o pagrindinis viešojo administravimo subjekto veiklos tikslas – užtikrinti viešąjį interesą. Siekiant skatinti mediacijos plėtrą administraciniuose ginčuose, papildomai reikia vystyti valstybės tarnautojų atstovavimo valstybės interesams sistemą, kad valstybės institucijų atstovų kompetencija, siekiant taikaus ginčų sprendimo, įskaitant ir ikiteisminę ginčų sprendimo stadiją, sprendimų priėmimo kriterijai būtų aiškiai apibrėžti teisės aktuose ir kad valstybės institucijų atstovai būtų suinteresuoti dalyvauti mediacijoje ir turėtų aiškias taisykles, kada galima siekti kompromiso, atsisakyti tam tikrų reikalavimų ir pan. Siekiant nurodytų tikslų, aptartus aspektus siūlytina sureguliuoti Atstovavimo valstybei ir Vyriausybei teismuose taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. birželio 4 d. nutarimu Nr. 497 „Dėl Atstovavimo valstybei ir Vyriausybei teismuose taisyklių patvirtinimo“. Šiuo atveju taip pat tikslinga pasinaudoti gerąja praktika mokestinių ginčų nagrinėjimo srityje, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nuostatas.

86. Siekiant skatinti mediacijos plėtrą baudžiamajame procese, siūloma numatyti privalomą mediaciją bylose, nagrinėjamose privataus kaltinimo tvarka (Baudžiamojo proceso kodekso 413 straipsnis). Privataus kaltinimo procesas – procesas, kurio metu kaltinimą baudžiamojoje byloje palaiko pats nukentėjusysis ar jo atstovas, taigi, tokio pobūdžio bylose yra tinkamos prielaidos mediacijai ir susitaikymui, o, pasiekus susitarimą mediacijos būdu, būtų eliminuojamas nubaudimo elementas.

87. Kitose baudžiamosiose bylose mediaciją siūloma leisti taikyti tik esant šioms visoms privalomoms sąlygoms: nukentėjusiojo ir įtariamojo, kaltinamojo, nuteistojo sutikimas; aiškios nusikalstamos veikos aplinkybės; kaltininkas pripažįsta kaltę. Pažymėtina, kad šios sąlygos yra pabrėžiamos tarptautiniuose dokumentuose, rekomendacijose, pavyzdžiui, minėtoje Europos Tarybos Ministrų Komiteto 1999 m. rugsėjo 15 d. rekomendacijoje Nr. R(99)19 „Dėl mediacijos baudžiamosiose bylose“. Šių kriterijų, privalomų sąlygų visuma užtikrina ir viešo intereso, ir nukentėjusiojo, ir kaltinamojo interesų apsaugą. Mediacijos baudžiamajame procese sąlygos – tai aplinkybės, kurioms egzistuojant ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar teismas gali spręsti dėl mediacijos taikymo tikslingumo baudžiamajame procese.

88. Sprendžiant dėl aiškių nusikalstamos veikos aplinkybių, pažymėtina, kad išvadą, jog nusikalstamos veikos aplinkybės yra aiškios, galima daryti tada, kai, pavyzdžiui, iš karto sulaikomas ar kitaip nustatomas galimai nusikalstamą veiką padaręs asmuo, procese nereikia taikyti sudėtingų įrodinėjimo priemonių (skirti sudėtingų ekspertizių, kreiptis pagalbos į užsienio valstybes ir pan.); yra asmenų (liudytojų, nukentėjusiųjų), mačiusių nusikalstamos veikos padarymą ir galinčių duoti apie tai parodymus; surasti nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti teisme reikšmę turintys daiktai ar dokumentai ir kt.). Šie nurodyti kriterijai atitinka Generalinio prokuroro rekomendacijas „Dėl proceso baigimo pagreitinto proceso tvarka“, patvirtintas Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2003 m. balandžio 11 d. įsakymu Nr. I-47 „Dėl ikiteisminio tyrimo terminų kontrolės tvarkos ir rekomendacijų patvirtinimo“.

89. Mediacijos baudžiamajame procese metu siūloma leisti tarpininkauti, pavyzdžiui, dėl žalos atlyginimo, pasitaisymo ir kitų klausimų, o mediacijos rezultatai būtų fiksuojami susitarimo protokoluose. Prokuroras turėtų pateikti teismui savo vertinimą dėl sudarytų susitarimo protokolų, o galutinai susitarimo protokolus vertintų teisėjas, priimantis sprendimą baudžiamojoje byloje. Turi būti sprendžiama dėl nubaudimo sistemos tobulinimo, kad parenkant ir skiriant bausmę būtų sudaryta galimybė atsižvelgti į susitarimo protokolus, taip pat turėtų būti nustatoma, kokia apimtimi turi būti atsižvelgiama į susitarimo protokolų sudarymo faktą.

90. Siūloma tobulinti baudžiamojo įsakymo institutą (Baudžiamojo proceso kodekso 418 straipsnis) įvedant papildomą – susitaikymo elementą. Taip pat svarstytina galimybė baudžiamojo įsakymo taikymo atveju numatyti galimybę skirti ne tik baudą. Pavyzdžiui, apysunkių, nesunkių ir neatsargių nusikalstamų veikų atveju siūloma taikyti baudžiamojo įsakymo sistemą, numatant minimalios bausmės mažinimą per pusę pagal įstatymą arba, kaip šiuo metu numatyta Baudžiamojo kodekso 64¹ straipsnyje, bausmės mažinimą trečdaliu. Siūloma mediacijos procese sudarytą susitarimo protokolą baudžiamosiose bylose sunkių, labai sunkių nusikaltimų atveju vertinti kaip lengvinančią aplinkybę, o galutinį sprendimą dėl bausmės dydžio turėtų priimti teisėjas.

91. Baudžiamajame procese siūlytina numatyti mediacijos galimybę ir po nuosprendžio priėmimo, tokiu atveju galėtų būti medijuojama, pavyzdžiui, dėl žalos atlyginimo, dėl bausmės atlikimo sąlygų ir kitų klausimų.

92. Siūloma baudžiamajame procese pirmiausia įtvirtinti nukentėjusiojo ir kaltininko mediaciją, taip pat reguliuojant atvejus, kas atstovauja juridiniams asmenims, valstybei, kai žala padaroma šiems subjektams. Vėliau, įvertinus mediacijos veikimą baudžiamajame procese, galėtų būti svarstomas kitų atkuriamojo teisingumo formų taikymas baudžiamajame procese.

93. Yra tokių nusikalstamų veikų kategorijų, kuriose, atsižvelgiant į nusikaltimo objektą, mediacija neturi būti leidžiama. Taigi, siūloma nustatyti išimčių sąrašą, kada mediacija negali būti taikoma: nusikaltimai žmoniškumui ir karo nusikaltimai, nusikaltimai Lietuvos valstybės nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir konstitucinei santvarkai, nusikaltimai žmogaus gyvybei, nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, padaryti prieš vaikus. Taip pat, atsižvelgiant į tarptautinių teisės aktų ir rekomendacijų reikalavimus, privaloma mediacija baudžiamajame procese neturėtų būti taikoma esant smurto artimoje aplinkoje atvejams. Pavyzdžiui, Jungtinių Tautų Moterų diskriminacijos panaikinimo komiteto rekomendacijų, kuriose pateikti baigiamieji pastebėjimai dėl penktojo Lietuvos periodinio pranešimo, 25 punkto d) dalyje Komitetas ragina valstybę nebetaikyti taikinamojo tarpininkavimo procedūrų smurto artimoje aplinkoje aukų atžvilgiu ir susilaikyti nuo taikinamojo tarpininkavimo procedūrų baudžiamajame procese priėmimo, kadangi šios procedūros gali skatinti smurtą patyrusių moterų pažeidžiamumą. Europos Tarybos konvencijos dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir šalinimo 48 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šalys imasi reikiamų teisinių ar kitokių priemonių, siekdamos uždrausti privalomąjį alternatyvaus ginčų sprendimo procesą, įskaitant tarpininkavimą ir taikinimą šioje Konvencijoje nagrinėjamų visų smurto formų atžvilgiu.

94. Siekiant užkirsti kelią bylų vilkinimui visuose procesuose, specialiuose įstatymuose turės būti nustatytas terminas mediacijai. Tai ypač aktualu administraciniame procese, kadangi, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 65 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatomis, pasiruošimas administracinių bylų nagrinėjimui teisme paprastai turi būti baigtas ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo skundo (prašymo) priėmimo dienos, o bylos nagrinėjimas administraciniame teisme turi būti užbaigtas ir sprendimas pirmosios instancijos teisme priimtas ne vėliau kaip per du mėnesius nuo nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo dienos, jeigu įstatymas nenustato trumpesnių nagrinėjimo terminų. Siūloma visuose procesuose numatyti 1 mėnesio terminą mediacijos vykdymui, taip pat numatyti galimybę šį terminą pratęsti dar iki 1 mėnesio teismo sprendimu, mediatoriaus teikimu. Be to, procesiniuose įstatymuose turėtų būti numatyta, kad vykstant mediacijai yra sustabdomi bylų nagrinėjimo terminai.

95. Siekiant užtikrinti kokybišką mediacijos sistemos stebėseną ir sudaryti prielaidas tolesnei mediacijos plėtrai, siūloma sukurti mediacijos tarybą, kuriai būtų suteikta patariamoji funkcija mediacijos politikos formavimo srityje ir kuri būtų sudaryta iš mediacijos srityje veikiančių suinteresuotų asmenų (mediatorių, teisėjų, advokatų, mokslininkų, valstybės tarnautojų ir kt.) visuomeniniais pagrindais. Kita galima alternatyva – šią patariamąją funkciją priskirti šiuo metu valstybės garantuojamos teisinės pagalbos srityje jau veikiančiai Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos koordinavimo tarybai.

96. Siekiant tinkamai pasirengti siūlomos mediacijos sistemos įgyvendinimui, Koncepcijoje pateikti mediacijos plėtros pasiūlymai turėtų būti įgyvendinami atskirais etapais, vykdant tam tikrus bandomuosius projektus ir siekiant kurti gerąją praktiką. Iš pradžių privaloma mediacija galėtų būti nustatoma, pavyzdžiui, šeimos bylose, vėliau, atsižvelgiant į pasiektus rezultatus, kitose Koncepcijoje nurodytose bylose. Taip pat pradiniame etape galėtų būti pasirenkamas vienas apylinkės teismas, kuriame bus vykdomas bandomasis projektas. Atsižvelgiant į konkretaus etapo rezultatus, galėtų būti peržiūrimi ir, esant poreikiui, koreguojami anksčiau priimti sprendimai dėl mediacijos plėtros.

97. Vėlesniame etape, įvertinus Koncepcijoje siūlomos mediacijos sistemos praktinį veikimą, galėtų būti svarstoma galimybė numatyti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos skyrimą, kiek tai susiję su advokato atstovavimu, asmenims, dalyvaujantiems mediacijoje ir atitinkantiems įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytus valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos suteikimo kriterijus. Tokiems asmenims valstybės garantuojama teisinė pagalba turėtų būti teikiama tiek neteisminės mediacijos metu iki kreipimosi į teismą, tiek teisminės mediacijos metu.

98. Siekiant tinkamai pasirengti Koncepcijoje nurodytų siūlymų įgyvendinimui, taip pat toliau skatinti mediacijos plėtrą, būtina organizuoti visų mediacijos sistemoje dalyvaujančių ar dalyvausiančių subjektų mokymus, be to, turės būti sprendžiami mediacijos infrastruktūros sukūrimo (pavyzdžiui, patalpų pritaikymo tam tikrose institucijose) klausimai, užtikrinama informacijos apie mediaciją sklaida.

VII SKYRIUS

GALIMOS NUMATOMO TEISINIO REGULIAVIMO PASEKMĖS

99. Tikimasi, kad siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos skatins mediacijos plėtrą administraciniame, baudžiamajame procese, taip pat skatins tolesnį mediacijos civiliniuose ginčuose vystymąsi.

100. Numatomas naujas mediacijos paslaugų teikimo teisinis reguliavimas, taip pat šiuo metu nustatytų minimalių mediacijos paslaugų teikimo standartų (nešališkumo reikalavimas, informacijos apie patirtį pateikimas šalims ir kt.) išlaikymas užtikrins mediatorių teikiamų paslaugų kokybę. Siūlomi kvalifikaciniai reikalavimai, periodinis mediatorių kvalifikacijos tikrinimas yra būtinos ir proporcingos priemonės, siekiant užtikrinti aukštą mediatorių teikiamų paslaugų kokybę. Manoma, kad numatomas teisinis reguliavimas taps pagrindu tolesnei mediacijos profesijos plėtrai.

101. Įstatymuose įtvirtinus mediacijos paslaugų esminius reikalavimus, taip pat nustačius mediacijos sistemos stebėsenos teisinius pagrindus, bus užtikrintas didesnis teisinis tikrumas mediacija užsiimantiems asmenims ir jų klientams, tokiu būdu apskritai valstybėje bus ugdoma taikaus ginčų sprendimo kultūra.

102. Tikimasi, kad naujos teisinio reguliavimo nuostatos sudarys prielaidas paprastesniam ir efektyvesniam ginčų sprendimui, paskatins daugiau asmenų spręsti ginčus taikiai, mediacijos būdu, dėl to sumažės teismų darbo krūvis ir bus taupomos privačių asmenų, valstybės biudžeto lėšos.

VIII SKYRIUS

FINANSINIS IR EKONOMINIS PAGRĮSTUMAS

103. Siekiant įgyvendinti Koncepcijos nuostatas, bus reikalingos valstybės biudžeto lėšos privalomos mediacijos finansavimui, mediatorių sąrašo administravimui, mediatorių kvalifikacinių egzaminų organizavimui, suinteresuotų subjektų mokymų mediacijos tema organizavimui, mediacijos infrastruktūros sukūrimui (pavyzdžiui, patalpų pritaikymui). Konkretus valstybės biudžeto lėšų poreikis bus įvertinamas rengiant konkrečius teisės aktų projektus.

104. Valstybės biudžeto lėšos bus taupomos sumažėjus teismų darbo krūviui, kadangi nebus poreikio skirti papildomas valstybės biudžeto lėšas teismų veiklos finansavimui.

105. Sudarius prielaidas mediacijos plėtrai ir sumažėjus teismuose spręstinų ginčų skaičiui, būtų taupomos valstybės biudžeto lėšos, skiriamos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimui.

IX SKYRIUS

NUMATOMI PAKEISTI TEISĖS AKTAI

106. Siekiant įgyvendinti šios Koncepcijos VI skyriuje siūlomas teisinio reguliavimo nuostatas, teikės pakeisti šiuos įstatymus ir kitus teisės aktus:

Lietuvos Respublikos civilinių ginčų taikinamojo tarpininkavimo įstatymą;

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksą;

Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksą;

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksą;

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymą;

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymą;

Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymą;

Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijų įstatymą;

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymą;

Atstovavimo valstybei ir Vyriausybei teismuose taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. birželio 4 d. nutarimu Nr. 497 „Dėl Atstovavimo valstybei ir Vyriausybei teismuose taisyklių patvirtinimo“;

Administracinių ginčų komisijų darbo nuostatus, patvirtintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gegužės 4 d. nutarimu Nr. 533 „Dėl Administracinių ginčų komisijų darbo nuostatų patvirtinimo“.

107. Už Koncepcijos įgyvendinimui reikalingų teisės aktų pakeitimų parengimą atsakinga Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija.

––––––––––––––––––––

---

^[1] Paužaitė-Kulvinskienė, J. Kiti ginčo sprendimo būdai administracinių bylų teisenoje ir jų praktinio taikymo problemos, Teisė. 2013, 86, p. 40.

^[2]Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 metų veiklos apžvalga.

^[3] Schonewille M., Schonewille F. (eds.). The Variegated Landscape of Mediation. A Comparative Study of Mediation Regulation and Practices in Europe and the World. Eleven International Publishing, 2014.

^[4] Prieiga per internetą: http://www.europarl.europa.eu/RegData/etudes/etudes/join/2014/493042/IPOL-JURI_ET(2014)493042_EN.pdf.

^[5] Prieiga per internetą: http://ec.europa.eu/civiljustice/adr/adr_ec_code_conduct_lt.pdf.

^[6] Prieiga per internetą: http://www.teismai.lt/lt/teismu-savivalda/teismu-savivalda-veiklos-ataskaitos/