Projektas
LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS
NUTARIMAS
DĖL KREIPIMOSI Į LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINĮ TEISMĄ SU PRAŠYMU IŠTIRTI, AR LIETUVOS Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo 2 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos KonstitucijOS 1 STR., 7 STR. 1 DALIAI, 56 STR. 2 DALIAI, 78 STR. 1 DALIAI, 135 STR. 1 DALIAI, 138 STR. 3 DALIAI, lIETUVOS rESPUBLIKOS kONSTITUCINIO AKTO „dĖL lIETUVOS rESPUBLIKOS NARYSTĖS eUROPOS sĄJUNGOJE 2 DALIAI, DEMOKRATINĖS VALSTYBĖS PRINCIPAMS
2014 m. d. Nr.
Vilnius
Konstitucijos 1 straipsnyje yra įtvirtintos pamatinės konstitucinės vertybės - valstybės nepriklausomybė, demokratija ir respublika; jos yra neatskiriamai tarpusavyje susijusios ir sudaro Lietuvos valstybės, kaip Konstitucijoje įtvirtinto bendro visos visuomenės gėrio, pamatą, todėl jokiomis aplinkybėmis negali būti paneigtos (Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas).
Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime pažymėjo, kad žmogaus teisių ir laisvių prigimtinio pobūdžio pripažinimo principas taip pat laikytinas pamatine konstitucine vertybe, neatskiriamai susijusia su Lietuvos valstybės, kaip Konstitucijoje įtvirtinto bendro visos visuomenės gėrio, pamatą sudarančiomis konstitucinėmis vertybėmis - valstybės nepriklausomybe, demokratija ir respublika; prigimtinis žmogaus teisių ir laisvių pobūdis taip pat negali būti paneigtas.
Pažymėtina, kad su Konstitucijos 1 straipsnyje įtvirtintomis pamatinėmis konstitucinėmis vertybėmis - valstybės nepriklausomybe, demokratija ir respublika - taip pat yra glaudžiai susijusi Konstitucijoje įtvirtinta Lietuvos valstybės geopolitinė orientacija, suponuojanti Lietuvos Respublikos pasirinktą europinę ir transatlantinę integraciją. Kaip Konstitucinis Teismas pažymėjo 2011 m. liepos 7 d. nutarime, Lietuvos valstybės geopolitinė orientacija reiškia Lietuvos Respublikos narystę Europos Sąjungoje bei NATO ir būtinumą vykdyti atitinkamus, su šia naryste susijusius tarptautinius įsipareigojimus. Pažymėtina ir tai, kad tokia Lietuvos valstybės geopolitinė orientacija yra grindžiama pripažįstamomis ir saugomomis universaliomis demokratinėmis konstitucinėmis vertybėmis, kurios yra bendros su kitų Europos ir Šiaurės Amerikos valstybių vertybėmis (Konstitucinio Teismo 2014 m. sausio 24 d. Nutarimas).
Konstitucijos tekste Lietuvos valstybės geopolitinė orientacija išreikšta negatyviuoju ir pozityviuoju aspektais. Negatyvusis Lietuvos valstybės geopolitinės orientacijos aspektas yra išreikštas Konstituciniame akte "Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas", pozityvusis aspektas - Konstituciniame akte "Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje". Šie konstituciniai aktai yra Konstitucijos sudedamoji dalis.
Konstituciniu aktu "Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje" buvo konstituciškai patvirtinta Lietuvos Respublikos narystė Europos Sąjungoje. Kaip matyti iš šio Konstitucinio akto preambulės, jis priimtas vykdant "Lietuvos Respublikos piliečių valią, pareikštą 2003 m. gegužės 10 ir 11 dienomis įvykusiame referendume dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje", taip pat reiškiant "įsitikinimą, kad Europos Sąjunga gerbia žmogaus teises ir pagrindines laisves, o Lietuvos narystė Europos Sąjungoje prisidės prie žmogaus teisių ir laisvių efektyvesnio užtikrinimo", pažymint, "kad Europos Sąjunga gerbia savo valstybių narių nacionalinį tapatumą ir konstitucines tradicijas", ir siekiant "užtikrinti visateisį Lietuvos Respublikos dalyvavimą Europos integracijoje bei Lietuvos Respublikos saugumą ir jos piliečių gerovę" (Konstitucinio Teismo 2014 m. sausio 24 d. Nutarimas).
Taigi pabrėžtina, kad visateisis Lietuvos Respublikos, kaip Europos Sąjungos narės, dalyvavimas joje yra Tautos suverenios valios pareiškimu grindžiamas konstitucinis imperatyvas, Lietuvos Respublikos visateisė narystė Europos Sąjungoje yra konstitucinė vertybė (Konstitucinio Teismo 2014 m. sausio 24 d. Nutarimas).
Pažymėtina, kad Konstituciniame akte "Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje" inter alia nustatyti konstituciniai Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje pagrindai, kurių neįtvirtinus Konstitucijoje Lietuvos Respublika negalėtų būti visateise Europos Sąjungos nare: Lietuvos Respublika, būdama Europos Sąjungos valstybe nare, dalijasi ar patiki Europos Sąjungai valstybės institucijų kompetenciją sutartyse, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, numatytose srityse ir tiek, kad kartu su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis narėmis bendrai vykdytų narystės įsipareigojimus šiose srityse, taip pat naudotųsi narystės teisėmis (1 straipsnis); Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus (2 straipsnis). Pabrėžtina, kad šie konstituciniai Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje pagrindai įtvirtinti Konstitucijoje vykdant referendume pareikštą Tautos valią, kad Lietuvos Respublika būtų Europos Sąjungos narė.
Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad patys šie pagrindai, Tautos suverenios valios pareiškimas, kaip jų šaltinis, lemia reikalavimą Konstitucinio akto "Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje" 1 ir 2 straipsnio nuostatas pakeisti ar panaikinti tik referendumu (Konstitucinio Teismo 2014 m. sausio 24 d. Nutarimas).
Pastebėtina, kad Europos Sąjungos Sutarties (Nr. 12002M; Žin., 2004-01-03, Nr. 2-2) 6 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta:
„1. Sąjunga yra grindžiama laisvės, demokratijos, pagarbos žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms bei teisinės valstybės principais, t. y. principais, kurie valstybėms narėms yra bendri.
Taigi, įsipareigojimas vykdyti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos normas bei įgyvendinti Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus hierarchine prasme yra esminis konstitucinis principas, tiesiogiai kylantis iš normos, jog Lietuva yra demokratinė valstybė.
Su Konstitucijoje įtvirtinta Lietuvos valstybės geopolitine orientacija yra susijusi pagarba tarptautinei teisei, kuri taip pat yra konstitucinė vertybė.
Pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublika privalo vadovautis visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis. Šioje nuostatoje įtvirtintas konstitucinis pagarbos tarptautinei teisei principas, t. y. pacta sunt servanda principas, reiškia imperatyvą sąžiningai vykdyti pagal tarptautinę teisę, inter alia tarptautines sutartis, prisiimtus Lietuvos Respublikos įsipareigojimus.
Kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, sava valia prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų laikymasis, pagarba visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams (taip pat ir principui pacta sunt servanda), yra atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės teisinė tradicija ir konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimai). Pažymėtina, kad pagarba tarptautinei teisei yra neatskiriama konstitucinio teisinės valstybės principo, kurio esmė - teisės viešpatavimas, dalis.
Konstitucinis Teismas 2004 m. gegužės 25 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo 11 straipsnio (2004 m. gegužės 4 d. redakcija) ir 2 straipsnio 2 dalies (2004 m. gegužės 4 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“.
Konstitucinio Teismo teisinė pozicija (ratio decidendi) atitinkamose konstitucinės justicijos bylose turi precedento reikšmę (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d., 2010 m. vasario 9 d., 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad jį saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti oficialioji konstitucinė doktrina (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimas, 2007 m. spalio 22 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. vasario 20 d., 2011 m. sausio 6 d., 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas privalo užtikrinti konstitucinės jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą remdamasis savo jau suformuota oficialiąja konstitucine doktrina bei precedentais (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimas, 2007 m. spalio 22 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai). Nuo Konstitucinio Teismo precedentų, sukurtų priėmus sprendimus konstitucinės justicijos bylose, gali būti nukrypstama ir nauji precedentai gali būti kuriami tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama; lygiai taip pat ir Konstitucinio Teismo precedentus pagrindžiančios oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos negali būti reinterpretuojamos taip, kad oficialioji konstitucinė doktrina būtų pakoreguota, jeigu tai nėra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimas, 2007 m. spalio 22 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. vasario 20 d., 2011 m. sausio 6 d. nutarimai); jokio Konstitucinio Teismo precedentų pakeitimo ar oficialiosios konstitucinės doktrinos koregavimo negali lemti atsitiktiniai (teisės atžvilgiu) veiksniai (pavyzdžiui, vien Konstitucinio Teismo sudėties pasikeitimas) (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimas, 2007 m. spalio 22 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai).
Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog būtinybę tam tikras oficialias konstitucines doktrinines nuostatas reinterpretuoti taip, kad oficialioji konstitucinė doktrina būtų pakoreguota, gali lemti tik tokios aplinkybės, kaip būtinybė didinti galimybes įgyvendinti asmenų prigimtines bei įgytąsias teises ir teisėtus interesus, būtinybė labiau apginti, apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, poreikis sudaryti palankesnes sąlygas įgyvendinti Konstitucijoje deklaruotus Tautos siekius, kuriais grindžiama pati Konstitucija, būtinybė plėsti konstitucinės kontrolės šalyje galimybes, idant būtų garantuojamas konstitucinis teisingumas, užtikrinta, kad nė vienas teisės aktas (jo dalis), prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams, neturėtų imuniteto pašalinimui iš teisės sistemos (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimai, 2007 m. spalio 22 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai).
Oficialiosios konstitucinės doktrinos (jos nuostatų) reinterpretuoti taip, kad ji būtų pakoreguota, yra negalima, konstituciškai neleistina, jeigu tuomet pakeičiama Konstitucijoje įtvirtintų vertybių sistema, sumažinamos Konstitucijos viršenybės teisės sistemoje apsaugos garantijos, paneigiama Konstitucijos, kaip vientiso akto, darnios sistemos, samprata, sumažinamos Konstitucijoje įtvirtintos asmens teisių ir laisvių garantijos, pakeičiamas Konstitucijoje nustatytas valdžių padalijimo modelis. Kiekvienas tokio oficialiosios konstitucinės doktrinos reinterpretavimo, kai ji pakoreguojama, atvejis turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas atitinkamame Konstitucinio Teismo akte (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimai, 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).
Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarime, priimtame konstitucinės justicijos byloje dėl Prezidento rinkimų įstatymo nuostatos atitikties Konstitucijai, pažymėta:
– Konstitucijoje nėra numatyta, kad praėjus kokiam nors laikui Respublikos Prezidentas, kurio veiksmai Konstitucinio Teismo buvo pripažinti šiurkščiai pažeidusiais Konstituciją, o jis pats – sulaužiusiu priesaiką ir, kuris už priesaikos sulaužymą, šiurkštų Konstitucijos pažeidimą Seimo buvo pašalintas iš užimamų pareigų, galėtų būti laikomas nesulaužiusiu priesaikos, šiurkščiai nepažeidusiu Konstitucijos;
– asmuo, kuris buvo išrinktas Respublikos Prezidentu, davė Tautai Respublikos Prezidento priesaiką, po to ją sulaužė, šitaip šiurkščiai pažeisdamas Konstituciją, ir už tai apkaltos proceso tvarka, Seimo – Tautos atstovybės buvo pašalintas iš užimamų pareigų, pagal Konstituciją negali dar kartą prisiekti Tautai, nes visada kiltų ir niekada neišnyktų pagrįsta abejonė dėl jo vėl duodamos priesaikos tikrumo ir patikimumo, taigi ir dėl to, ar priesaiką duodantis asmuo Respublikos Prezidento pareigas tikrai vykdys taip, kaip jas vykdyti įpareigoja priesaika Tautai, ar šis asmuo vėl nesulaužys Tautai duotos priesaikos, kitaip tariant, ar šio asmens vėl duodama priesaika Tautai nebus fiktyvi.
Tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžioji kolegija 2011 m. sausio 6 d. priėmė sprendimą byloje Paksas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 34932/04), kuriame nuolatinis ir negrįžtamas draudimas asmeniui, apkaltos proceso tvarka pašalintam iš pareigų už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą, būti renkamam į Seimą buvo pripažintas neproporcingu ir pažeidžiančiu Konvencijos Protokolo Nr. 1 3 straipsnyje įtvirtintą saugomą teisę į laisvus, rinkimus.
Šis Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas reiškia, kad Konvencijos Protokolo Nr. 1, 3 straipsnio nuostatos tiek, kiek jos suponuoja Lietuvos Respublikos tarptautinį įsipareigojimą garantuoti asmens, kurio Seimo nario mandatas už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą buvo panaikintas apkaltos proceso tvarka, taip pat asmens, kuris už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą apkaltos proceso tvarka buvo pašalintas iš Respublikos Prezidento, Konstitucinio Teismo pirmininko ir teisėjo, Aukščiausiojo Teismo pirmininko ir teisėjo, Apeliacinio teismo pirmininko ir teisėjo pareigų, teisę būti išrinktam Seimo nariu, yra nesuderinamos su Konstitucijos, inter alia jos 59 straipsnio 2 dalies ir 74 straipsnio, nuostatomis (Konstitucinio Teismo 2012 m. rugsėjo 5 d. Nutarimas).
Konvencija ir tam tikri jos protokolai, inter alia jos Protokolas Nr. 1, yra Seimo ratifikuotos įsigaliojusios Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys. Konvencija ratifikuota Seimo 1995 m. balandžio 27 d. priimto Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, jos ketvirtojo, septintojo ir vienuoliktojo protokolų ratifikavimo“ 1 straipsniu, Lietuvos Respublikai ji įsigaliojo 1995 m. birželio 20 d. Konvencijos Protokolas Nr. 1 Seimo ratifikuotas 1995 m. gruodžio 7 d. priimto Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pirmojo protokolo ratifikavimo ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, jos ketvirtojo, septintojo ir vienuoliktojo protokolų ratifikavimo“ papildymo“ 1 straipsniu, Lietuvos Respublikai jis įsigaliojo 1996 m. gegužės 24 d.
Pagal Konvencijos 1 straipsnį Lietuvos Respublika privalo garantuoti kiekvienam jos jurisdikcijai priklausančiam asmeniui Konvencijoje įtvirtintas teises ir laisves, o pagal Konvencijos 46 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublika privalo vykdyti galutinį Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą kiekvienoje byloje, kurios šalis ji yra; tai taikytina ir Konvencijos Protokole Nr. 1 įtvirtintoms teisėms ir laisvėms bei Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimams bylose, susijusiose su šiomis teisėmis ir laisvėmis (pagal šio protokolo 5 straipsnį jo 1–4 straipsniai laikomi papildomais Konvencijos straipsniais ir visos Konvencijos nuostatos taikomos pagal tai).
Yra akivaizdu, kad iš demokratinės valstybės, teisinės valstybės principų tiesiogiai kyla pareiga per protingą laiko tarpą įgyvendinti Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą. Ir šio sprendimo neįgyvendinimas negali būti teisinamas politinėmis priežastimis.
Taigi:
- įsipareigojimas vykdyti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos normas bei įgyvendinti Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus hierarchine prasme yra esminis konstitucinis principas, tiesiogiai kylantis iš normos, jog Lietuva, - demokratinė valstybė;
- Konstitucinis Teismas 2004 m. gegužės 25 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo 11 straipsnio (2004 m. gegužės 4 d. redakcija) ir 2 straipsnio 2 dalies (2004 m. gegužės 4 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriame išdėstė doktriną dėl to, kad apkaltos būdu nušalintas pareigūnas negali būti renkamas į pareigas, susijusias su priesaikos davimu, tačiau vėliau, - 2004 m. liepos 13 d. įsigaliojusiu Konstituciniu aktu "Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje" buvo konstituciškai patvirtinta Lietuvos Respublikos narystė Europos Sąjungoje. Konstitucinis Teismas 2014 m sausio 24 d. nutarime „Dėl Konstitucijos 125 straipsnio pakeitimo įstatymo“ iš esmės reinterpretavo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo 1(1) straipsnio (2004 m. gegužės 4 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ suformuluotos apkaltos Prezidentui ir kitiems asmenims, kuriems užimant pareigas būtina prisiekti, oficialioje konstitucinėje apkaltos doktrinoje panaudotą nacionalinių aktų prioriteto prieš Lietuvos tarptautinius įsipareigojimus doktriną, pasisakydamas, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija įsakmiai reikalauja, kuriant ir taikant įstatymus, laikytis Lietuvos tarptautinių įsipareigojimų bei Europos Sąjungos teisės normų viršenybės principo, kai tokį prioritetą numato Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys ir narystė Europos Sąjungoje.
Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo (Nr. I-28; Žin., 1993, Nr. 2-29; Nauja įstatymo redakcija nuo 2013-11-23: Nr. XII-586, 2013-11-07, Žin., 2013, Nr. 120-6055 (2013-11-23), toliau, - RPĮ) 2 straipsnis nustato teisę būti kandidatu į Respublikos Prezidentus:
„2 straipsnis. Teisė būti kandidatu į Respublikos Prezidentus
1. Respublikos Prezidentu gali būti renkamas Lietuvos Respublikos pilietis pagal kilmę, ne mažiau kaip trejus pastaruosius metus gyvenęs Lietuvoje, jeigu jam iki rinkimų dienos yra suėję ne mažiau kaip keturiasdešimt metų ir jeigu jis gali būti renkamas Lietuvos Respublikos Seimo (toliau – Seimas) nariu.
2. Respublikos Prezidentu negali būti renkamas šiurkščiai pažeidęs Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – Konstitucija) arba sulaužęs priesaiką asmuo, kurį Seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš einamų pareigų ar panaikino jo Seimo nario mandatą.
3. Tas pats asmuo Respublikos Prezidentu gali būti renkamas ne daugiau kaip du kartus iš eilės.“
Kyla pagrįstų teisinių abejonių, jog šio straipsnio antros dalies nuostata, jog Respublikos Prezidentu negali būti renkamas šiurkščiai pažeidęs Lietuvos Respublikos Konstituciją arba sulaužęs priesaiką asmuo, kurį Seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš einamų pareigų ar panaikino jo Seimo nario mandatą, pagal normų turinį galimai prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 1 straipsniui, 138 straipsnio 3 daliai, 1 STR., 7 STR. 1 DALIAI, 56 STR. 2 DALIAI, 78 STR. 1 DALIAI, 135 STR. 1 DALIAI, 138 STR. 3 DALIAI, lIETUVOS rESPUBLIKOS kONSTITUCINIO AKTO „dĖL lIETUVOS rESPUBLIKOS NARYSTĖS eUROPOS sĄJUNGOJE 2 DALIAI.
Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo antroje dalyje įtvirtinta nuostata, jog Respublikos Prezidentu negali būti renkamas šiurkščiai pažeidęs Lietuvos Respublikos Konstituciją arba sulaužęs priesaiką asmuo, kurį Seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš einamų pareigų ar panaikino jo Seimo nario mandatą Ši nuostata yra priešinga Europos žmogaus teisių teismo byloje Paksas prieš Lietuvą (2011.01.06) konstatuotam sprendimui, jog Lietuvos teisėje įtvirtintas "nuolatinis ir negrįžtamas draudimas" Rolandui Paksui, pašalintam iš pareigų apkaltos proceso tvarka, užimti parlamento nario pareigas nepaisant to, kad Konstitucinis Teismas pripažino, kad jis sulaužė priesaiką, yra neproporcingas ir todėl neatitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 3 straipsnio (teisė į laisvus rinkimus) turinio.
Taip pat pastebėtina, kad kaip Europos žmogaus teisių teismas išaiškino precedentuose Sidabras ir Džiautas prieš Lietuvą, 55480/00, ir Rainys ir Gasparavičius prieš Lietuvą, 70665/01, bet koks terminuotas draudimas eiti bet kokias pareigas yra neproporcingas ir pažeidžia Konvencijos 8 straipsnį.
Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo 2 straipsnio 2 dalies galiojimą taip pat paneigia Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 metų rugsėjo 5 dienos nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 2 straipsnio 5 dalies (2012 m. kovo 22 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2014 m. sausio 24 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 125 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos Seimo statuto 170 straipsnio (2012 metų kovo 15 dienos redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ suformuluota nacionalinių ir Lietuvos valstybės ratifikuotų tarptautinių sutarčių bei Europos Sąjungos teisės aktų santykio doktrina.
Yra akivaizdu, kad neįgyvendinus Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo, nustatančio ir reikalavimus laisviems rinkimams būtų grubiai pažeidžiama žmonių teisė rinkti, o rinkimai negalėtų būti laikomi nei sąžiningais, nei laisvais, nei demokratiniais, o jų rezultatai nebūtų nei legitimūs, nei teisėti.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 78 straipsnio 1 dalis nustato, kad „Respublikos Prezidentu gali būti renkamas Lietuvos pilietis pagal kilmę, ne mažiau kaip trejus pastaruosius metus gyvenęs Lietuvoje, jeigu jam iki rinkimų dienos yra suėję ne mažiau kaip keturiasdešimt metų ir jeigu jis gali būti renkamas Seimo nariu“. Ši konstitucinė norma turi akivaizdų nukreipiančiosios normos pobūdį, ir jos adekvatus turinys gali būti atskleistas tik remiantis Konstitucijos 56 straipsnio nuostatomis, kuriose paaiškinama, kas gali būti Lietuvos Respublikos Seimo nariu.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 56 straipsnyje yra suformuluoti reikalavimai kandidatams į Seimą. Šie reikalavimai pilnai dera su Europos žmogaus teisių teismo byloje Paksas prieš Lietuvą (2011.01.06) III skirsnyje pateiktais ir byloje panaudotais Venecijos komisijos sudarytais Europos rinkimų paveldo principais, kurie numato, kad teisė kandidatuoti į atstovaujamąją valdžią gali būti anuliuota, esant psichinei negaliai ar atliekant kriminalinę bausmę už rimtą nusikaltimą. Rinkimų paveldo principų požiūriu priesaikos sulaužymas negali būti pagrindu riboti asmens teisę dar kartą dalyvauti rinkimuose į įstatymus leidžiamąją valdžią. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 56 straipsnio antroje dalyje nustatytos analogiškos sąlygos: Seimo nariais negali būti renkami asmenys, nebaigę atlikti bausmės pagal teismo paskirtą nuosprendį, taip pat asmenys, teismo pripažinti neveiksniais.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2004 m. gegužės 25 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo“, sistemiškai aiškindamas Konstituciją, nustatė esant dar vieną iš Konstitucijoje įtvirtintos priesaikos politinės doktrinos, išplaukiančią sąlygą, kad tapti Seimo nariu ar Prezidentu, ar užimti kitas pareigas, kurioms pagal Konstituciją būtina prisiekti, niekada negali asmuo, šiurkščiai pažeidęs Konstituciją ir sulaužęs priesaiką. Europos Žmogaus Teisių Teismas minėtoje byloje Paksas prieš Lietuvą konstatavo, kad Lietuvos teisėje įtvirtintas "nuolatinis ir negrįžtamas draudimas" Rolandui Paksui, pašalintam iš pareigų apkaltos proceso tvarka, užimti parlamento nario pareigas nepaisant to, kad Konstitucinis Teismas pripažino, kad jis sulaužė priesaiką, yra neproporcingas ir todėl neatitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 3 straipsnio (teisė į laisvus rinkimus) turinio.
Lietuvos Respublikos Seimas 2004 m. liepos 17 d. priėmė Konstitucinį aktą „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“, kurio antroje dalyje nustatyta, kad „Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis“. Tuo buvo pakeistas ne tik Konstitucijos tekstas, bet ir atsirado pagrindas keisti konstitucinę doktriną.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2014 m sausio 24 d. nutarime „Dėl Konstitucijos 125 straipsnio pakeitimo įstatymo“ iš esmės reinterpretavo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo 1(1) straipsnio (2004 m. gegužės 4 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ suformuluotos apkaltos Prezidentui ir kitiems asmenims, kuriems užimant pareigas būtina prisiekti, oficialioje konstitucinėje apkaltos doktrinoje panaudotą nacionalinių aktų prioriteto prieš Lietuvos tarptautinius įsipareigojimus doktriną, pasisakydamas, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija įsakmiai reikalauja, kuriant ir taikant įstatymus, laikytis Lietuvos tarptautinių įsipareigojimų bei Europos Sąjungos teisės normų viršenybės principo, kai tokį prioritetą numato Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys ir narystė Europos Sąjungoje.
Lietuvos Respublikos Seimas 2004 m. liepos 17 d. priėmė Konstitucinį aktą „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“, kurio antroje dalyje nustatyta, kad „Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus“. Europos Sąjungos Sutarties 6 straipsnio 1 bei 2 dalyje nustatyta, kad „Sąjunga prisijungia prie Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos“ ir kad „Pagrindinės teisės, kurias garantuoja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija ir kurios kyla iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų, Sudaro Sąjungos teisės bendruosius principus“. EŽTT byloje Paksas v Lietuvą išsamiai atskleidė vieno iš šių principų Konvencijos 1 str. 3 dalies turinį.
2014 m. sausio 24 d. nutarime Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad pagal Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublika privalo vadovautis tarptautinės teisės principais ir normomis, nes šioje nuostatoje įtvirtintas pagarbos tarptautinei teisei principas, kuris reiškia imperatyvą sąžiningai vykdyti tarptautines sutartis, prisiimtus Lietuvos Respublikos įsipareigojimus ir, kad negali būti daromos tokios Konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneigti tarptautiniai įsipareigojimai. Imperatyvą taikyti Lietuvos Respublikos tarptautinių įsipareigojimų nuostatas, kaip sudėtinę Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalį nustato Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalis.
Lietuvos Respublika, stodama į Europos Sąjungą, yra ratifikavusi tris pagrindinius kiekvienai demokratinei valstybei privalomus žmogaus teises reglamentuojančius dokumentus: Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvenciją, Europos socialinę chartiją ir Tarptautinį politinių ir pilietinių teisių paktą.
Visos aukščiau išvardintos teisinės aplinkybės rodo, kad Lietuvos valstybė, taikydama draudimą asmeniui pašalintam iš pareigų visą likusį gyvenimą kandidatuoti į Seimo narius, pažeistų Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir oficialioje konstitucinėje doktrinoje numatytą imperatyvą vadovautis Konstitucijos nuostatomis taip, kad nebūtų prieštaraujama Europos Sąjungos teisės normų ir Lietuvos tarptautinių įsipareigojimų reikalavimams.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarime „Dėl draudimo asmeniui apkaltos proceso tvarka pašalintam iš pareigų, tapti Seimo nariu“ sprendė klausimą ar LR Seimas 2012 m. kovo 22 d. priimdamas Seimo rinkimų įstatymo 2 straipsnio 5 dalies pataisą, nepažeidė Konstitucijoje nustatyto apkaltos pagrindų reguliavimo keitimo konstitucinės procedūros. Konstitucinis Teismas šiame nutarime nevertino Seimo rinkimų įstatymo 2 straipsnio 5 dalies atitikties Konstitucijos 56 ir 78 straipsniuose nustatytoms sąlygoms, kas gali būti Seimo nariu ir Prezidentu. Tuo Konstitucinis Teismas pripažino, kad Seimo prerogatyva yra pasirinkti tokią priesaikos politinę doktriną ir priimant Konstitucijos pataisas oficialią konstitucinę apkaltos doktriną pakeisti taip, kad asmeniui, sulaužiusiam priesaiką ir pašalintam apkaltos tvarka iš pareigų, nebūtų užkirsta galimybė vėl tapti Seimo nariu ar Prezidentu.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarime „Dėl draudimo asmeniui apkaltos proceso tvarka pašalintam iš pareigų, tapti Seimo nariu nustatė, kad prerogatyva spręsti materialinės teisės klausimą, kada asmuo, apkaltos tvarka pašalintas iš Seimo nario ar Prezidento ar kitų pareigų, kurioms eiti pagal Konstituciją būtina prisiekti, priklauso įstatymų leidėjui, t. y. Seimui ar suverenui, tautai. Seimas iki šiol nepriėmė būtinų Konstitucijos pataisų, kurios nustatytų draudimo tapti Seimo nariu ar Prezidentu trukmę. Taigi, esama teisinė situacija yra tokia, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją negali galioti teisės normos, draudžiančios apkaltos būdu iš pareigų pašalintam asmeniui neribotą laiką eiti tam tikrų pareigų, taip pat ir Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatytą draudimą. Lietuvos Respublikos Seimas iki šiol nepasinaudojo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 metų rugsėjo 5 dienos Nutarime apibrėžta kompetencija keičiant Konstituciją įtvirtinti konkretų, protingą terminą, kiek laiko iš pareigų apkaltos būdu pašalintas asmuo negalėtų eiti tam tikrų pareigų, ir nesukūrė konstitucinių prielaidų laikyti Prezidento rinkimų įstatymo 2 staripsnio 2 dalies laikyti galiojančia.
Europos Žmogaus Teisių Teismas daugiau kaip prieš trejus metus - 2011 metų sausio 6 dieną priėmė sprendimą byloje pagal pareiškėjo Rolando Pakso skundą dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos garantuojamų teisių pažeidimo. Šiame dokumente Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažino, jog buvo pažeista Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 3 straipsnio saugoma žmonių teisė į laisvus, rinkimus. Europos Žmogaus Teisių Teismui konstatavus, kad Lietuvos teisėje įtvirtintas "nuolatinis ir negrįžtamas draudimas" asmeniui, pašalintam iš pareigų apkaltos proceso tvarka, užimti renkamas pareigas yra neproporcingas ir todėl neatitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 3 straipsnio (teisė į laisvus rinkimus) turinio, Lietuvos Respublikai atsirado pareiga įgyvendinti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai neprieštaraujantį rinkimų teisinį reguliavimą.
Yra akivaizdu, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas privalo būti įgyvendinamas nedelsiant per protingą laiko tarpą ir valstybės institucijos negali priimti šiam sprendimui priešingų teisės aktų. Yra akivaizdu, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo nevykdymas negali būti pateisinamas „politinėmis priežastimis“.
Yra akivaizdu, kad valstybė negali būti laikoma demokratine, jei dėl „politinių priežasčių“ nėra įgyvendinami esminiai Europos Žmogaus Teisių Teismo konstatuoti Lietuvos Respublikos ratifikuotos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 3 straipsnio saugomos žmonių teisės į laisvus, rinkimus principai.
Yra akivaizdu, kad neįgyvendinus Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo būtų grubiai pažeidžiama žmonių teisė rinkti, o rinkimai negalėtų būti laikomi nei sąžiningais, nei laisvais, nei demokratiniais, o jų rezultatai nebūtų nei legitimūs, nei teisėti.
Pastebėtina ir tai, kad kaip yra konstatavęs Europos Parlamentas (Pavyzdžiui 2014 01 28 rezoliucija dėl Bosnijos ir Hercegovinos 2013 metų pažangos ataskaitos) Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimų dėl teisės į demokratiškus rinkimus nevykdymas, rinkimus padaro nelegitimiais („jei iki rinkimų nebus padaryta esminės pažangos įgyvendinant Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą, reikėtų laikinai sustabdyti šalies teisę būti atstovaujamai šioje organizacijoje; pabrėžia, kad, jeigu EŽTT sprendimas nebus įvykdytas, bus abejojama dėl 2014 metų rinkimų teisėtumo“).
Visos aukščiau išvardintos aplinkybės rodo, kad Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo (Nr. I-28; Žin., 1993, Nr. 2-29; Nauja įstatymo redakcija nuo 2013-11-23: Nr. XII-586, 2013-11-07, Žin., 2013, Nr. 120-6055 (2013-11-23)) 2 straipsnio antros dalies nuostata, jog Respublikos Prezidentu negali būti renkamas šiurkščiai pažeidęs Lietuvos Respublikos Konstituciją arba sulaužęs priesaiką asmuo, kurį Seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš einamų pareigų ar panaikino jo Seimo nario mandatą, pagal normų turinį galimai prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 1 straipsniui, 138 straipsnio 3 daliai, Lietuvos Respublikos Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje 2 daliai.
Atsižvelgdami į išdėstytus argumentus, manome, kad egzistuoja teisiškai pagrįsta abejonė, jog Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo (Nr. I-28; Žin., 1993, Nr. 2-29; Nauja įstatymo redakcija nuo 2013-11-23: Nr. XII-586, 2013-11-07, Žin., 2013, Nr. 120-6055 (2013-11-23)) 2 straipsnio antros dalies nuostata, jog Respublikos Prezidentu negali būti renkamas šiurkščiai pažeidęs Lietuvos Respublikos Konstituciją arba sulaužęs priesaiką asmuo, kurį Seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš einamų pareigų ar panaikino jo Seimo nario mandatą, pagal normų turinį galimai prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 1 straipsniui, 138 straipsnio 3 daliai, Lietuvos Respublikos Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje 2 daliai.
Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes bei argumentus ir vadovaudamasis Konstitucijos 105 straipsnio 1 dalimi ir 106 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 65 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos Seimas n u t a r i a:
1 straipsnis.
Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo (Nr. I-28; Žin., 1993, Nr. 2-29; Nauja įstatymo redakcija nuo 2013-11-23: Nr. XII-586, 2013-11-07, Žin., 2013, Nr. 120-6055 (2013-11-23)) 2 straipsnio antros dalies nuostata, jog Respublikos Prezidentu negali būti renkamas šiurkščiai pažeidęs Lietuvos Respublikos Konstituciją arba sulaužęs priesaiką asmuo, kurį Seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš einamų pareigų ar panaikino jo Seimo nario mandatą, pagal normų turinį galimai prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 1 straipsniui, 138 straipsnio 3 daliai, Lietuvos Respublikos Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje 2 daliai.
2 straipsnis.