NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO teisės ir teisėtvarkos komiteto ATLIKTO PARLAMENTINIO TYRIMO DĖL KRIMINALINĖS ŽVALGYBOS METU GAUTOS INFORMACIJOS PANAUDOJIMO IR SAUGOJIMO iŠVADOS
2016 m……….. d. Nr.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Seimas n u t a r i a:
1 straipsnis.
2 straipsnis.
Pasiūlyti Lietuvos Respublikos Seimo valdybai sudaryti darbo grupę teisės aktams (Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymui, Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymui ir kitiems įstatymams) tobulinti.
Seimo Pirmininkas
Teikia:
Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas
PRITARTA
|
|
Lietuvos Respublikos Seimo 2016 m. .... d. ... nutarimu Nr. XII-...
|
LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO TEISĖS IR TEISĖTVARKOS KOMITETO ATLIKTO PARLAMENTINIO TYRIMO DĖL KRIMINALINĖS ŽVALGYBOS METU GAUTOS INFORMACIJOS PANAUDOJIMO IR SAUGOJIMO
IŠVADA
Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – Seimas), atsižvelgdamas į pastaruoju metu žiniasklaidoje pasirodančius pranešimus dėl galimo netinkamo kriminalinės žvalgybos metu gautos informacijos panaudojimo teikiant informaciją apie asmenis Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo nustatyta tvarka, nustatant, ar tinkamai buvo saugoma ir sunaikinama informacija dėl asmenų, kurių atžvilgiu buvo taikyta kriminalinė žvalgyba, tačiau gauta informacija nepasitvirtino ir ikiteisminis tyrimas nepradėtas, nustatant, ar tinkamai reglamentuoti atvejai, kuriais kriminalinės žvalgybos metu gali būti atskleidžiamas ir nustatomas žurnalisto informacijos šaltinis, taip pat atsižvelgdamas į naują Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką dėl procesinių prievartos priemonių, kurios yra susijusios su kišimusi į privatų žmogaus gyvenimą ir kitais žmogaus teisių apribojimais, 2015 m. rugsėjo 24 d. priėmė nutarimą Nr. XII-1944 „Dėl pavedimo Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetui atlikti parlamentinį tyrimą dėl kriminalinės žvalgybos metu gautos informacijos panaudojimo ir saugojimo“ (toliau – Seimo nutarimas Nr. XII-1944).
Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas (toliau – Komitetas) sudarytas iš 8 narių: Komiteto pirmininko Juliaus Sabatausko, Komiteto pirmininko pavaduotojo Stasio Šedbaro, Komiteto narių Vilijos Aleknaitės Abramikienės, Juozo Bernatonio, Stasio Brundzos, Vitalijaus Gailiaus, Vytauto Gapšio, Valdo Skarbaliaus, dalyvaujant Komiteto biuro vedėjai Daliai Latvelienei, patarėjai Jurgitai Janušauskienei, padėjėjoms Modestai Banytei ir Aidenai Bacevičienei,
vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Seimo statuto dvyliktuoju skirsniu, Lietuvos Respublikos Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo 8 straipsniu, Seimo nutarimu Nr. XII-1944;
nagrinėdamas Seimo nutarimu Nr. XII-1944 Komitetui pavestus tirti klausimus, susijusius su kriminalinės žvalgybos metu gautos informacijos naudojimu, t. y. ar tinkamai pagal teisės aktų reikalavimus yra tvarkoma, saugoma ir naikinama informacija, ar šiuo metu esantis teisinis reguliavimas yra pakankamas ir ar teisės aktai užtikrina pagrindines žmogaus teises ir laisves;
atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatyme nustatytus kriminalinės žvalgybos parlamentinės kontrolės uždavinius, teises ir pareigas,
t y r ė:
1) žmogaus teisių sampratą pagal Kriminalinės žvalgybos įstatymą ir susijusius įstatymus, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktriną ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką;
2) kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdų sankcionavimo reglamentavimą ir jo įgyvendinimo problemas;
4) informacijos apie kriminalinės žvalgybos objektą saugojimo, naudojimo ir naikinimo reglamentavimą, jo įgyvendinimo problemas ir galimus kontrolės tobulinimo aspektus, siekiant užtikrinti žmogaus teises ir tinkamą sistemos veikimą;
5) kriminalinės žvalgybos informacijos naudojimo reglamentavimą ir jo įgyvendinimo problemas.
Lietuvos Respublikoje kriminalinę žvalgybą reglamentuoja šie teisės aktai:
2) Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso ir kriminalinės žvalgybos dalyvių, teisingumo ir teisėsaugos institucijų pareigūnų apsaugos nuo nusikalstamo poveikio įstatymas;
3) Lietuvos Respublikos Seimo Kriminalinės žvalgybos parlamentinės kontrolės komisijos nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Seimo 2013 m. balandžio 11 d. nutarimu Nr. XII-228 „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo Kriminalinės žvalgybos parlamentinės kontrolės komisijos nuostatų patvirtinimo“;
4) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. vasario 6 d. nutarimas Nr. 109 „Dėl kriminalinės žvalgybos informacijos pateikimo tvarkos nustatymo“;
5) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. vasario 6 d. nutarimas Nr. 108 „Dėl kriminalinės žvalgybos subjektų sąrašo patvirtinimo ir jų kriminalinės žvalgybos masto nustatymo“;
6) Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos subjektų valstybės tarnautojų ir pareigūnų, kurių veiklą reglamentuoja Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymas, ir jų šeimos narių, taip pat žvalgybos pareigūnų, kurių veiklą reglamentuoja Lietuvos Respublikos žvalgybos įstatymas, ir jų šeimos narių turto deklaravimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 147 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 28 d. nutarimo Nr. 516 „Dėl Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos subjektų teises turinčių valstybės institucijų valstybės tarnautojų ir pareigūnų, kurių veiklą reglamentuoja Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymas, taip pat jų šeimos narių turto deklaravimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“;
7) Rekomendacijos dėl Kriminalinės žvalgybos įstatymo, Baudžiamojo proceso kodekso normų taikymo ir kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimo baudžiamajame procese, patvirtintos Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2012 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. I-383 „Dėl Rekomendacijų dėl Kriminalinės žvalgybos įstatymo, Baudžiamojo proceso kodekso normų taikymo ir kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimo baudžiamajame procese patvirtinimo“;
8) Kriminalinės žvalgybos telekomunikacinio tinklo nuostatai, patvirtinti Lietuvos policijos generalinio komisaro 2013 m. sausio 10 d. įsakymu Nr. 5-V-19 „Dėl Kriminalinės žvalgybos telekomunikacinio tinklo nuostatų patvirtinimo“;
9) kriminalinės žvalgybos institucijų vadovų įsakymais patvirtinti vidaus tvarkos aprašai, instrukcijos, kuriose yra reglamentuoti kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdai, informacijos panaudojimo, jos administravimo ir sunaikinimo tvarka, taip pat kriminalinės žvalgybos veiksmų, kuriais gaunama ar tikrinama kriminalinės žvalgybos informacija, atlikimo tvarka, kriminalinės žvalgybos subjektų vidaus kontrolė ir kriminalinės žvalgybos koordinavimas. Atsižvelgiant į tai, kad pagal Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 7 dalies nuostatas detalūs duomenys apie kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdus ir priemones, kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdų taikymo taktiką, taip pat kriminalinės žvalgybos slaptųjų dalyvių tapatybę bei detalią informaciją apie šių dalyvių kiekybinę ir personalinę sudėtį neteikiami, kriminalinės žvalgybos pagrindinių institucijų vadovų įsakymais patvirtintiems vidaus tvarkos aprašams, instrukcijoms dažniausiai yra suteiktos slaptumo žymos.
Komitetas 2015 m. spalio 7 d., spalio 14 d., spalio 28 d., lapkričio 11 d., lapkričio 18 d., lapkričio 25 d., gruodžio 2 d. ir gruodžio 9 d. posėdžiuose analizavo šiuo metu Lietuvos Respublikoje galiojančius įstatymus ir kitus teisės aktus, reglamentuojančius teisinius kriminalinės žvalgybos pagrindus, kriminalinės žvalgybos principus ir uždavinius, kriminalinės žvalgybos subjektų teises ir pareigas, kriminalinės žvalgybos veiksmų ir kriminalinės žvalgybos tyrimo atlikimą, asmenų dalyvavimą kriminalinės žvalgybos veikloje, kriminalinės žvalgybos informacijos saugojimą, naudojimą ir atskleidimą, kontrolę ir priežiūrą, išklausė į Komiteto posėdžius kviestų asmenų: Seimo nario Dariaus Petrošiaus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo Gintaro Godos, Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto profesoriaus, advokato Raimundo Jurkos, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros atstovų: Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo, laikinai einančio generalinio prokuroro pareigas, Dariaus Raulušaičio, Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro Irmanto Mikelionio, Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Ernesto Vaino, Teisėjų tarybos nario Zigmo Pociaus, Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko, laikinai einančio teismo pirmininko pareigas, Aloyzo Kruopio, Vilniaus apygardos teismo pirmininko Vytauto Zeliankos, Kauno apygardos teismo pirmininko Nerijaus Meilučio, Klaipėdos apygardos teismo pirmininko Arvydo Daugėlos, Panevėžio apygardos teismo pirmininko Artūro Ridiko, Šiaulių apygardos teismo pirmininko Vytauto Kursevičiaus, Specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus Sauliaus Urbonavičiaus, Specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus pirmojo pavaduotojo Žydrūno Bartkaus, Valstybės saugumo departamento direktoriaus pavaduotojų Remigijaus Bridikio ir Kęstučio Budrio, Valstybės saugumo departamento žvalgybos pareigūnės Kristinos Sakauskienės, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus pavaduotojo Šarūno Remeikio, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos Specialiųjų užduočių valdybos Užduočių skyriaus viršininko Mindaugo Kūloko, Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos generalinio komisaro pavaduotojo Edvardo Šilerio, Lietuvos kriminalinės policijos biuro viršininko pavaduotojo Andžejus Roginskio, Lietuvos kriminalinės policijos biuro Kriminalinės žvalgybos koordinavimo ir kontrolės skyriaus viršininko Artūro Belovo, Muitinės kriminalinės tarnybos direktoriaus Manto Kaušilo, Muitinės kriminalinės tarnybos direktoriaus pavaduotojo Vitalijaus Sarapino, Muitinės kriminalinės tarnybos Technikos skyriaus viršininko Valerijaus Kelo, Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus pavaduotojo Pauliaus Nemiros, Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Kriminalinės žvalgybos skyriaus viršininko Aleksandro Berezovskio, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Imuniteto skyriaus viršininko Dariaus Škarnulio, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Kriminalinių procesų kontrolės organizavimo valdybos viršininko pavaduotojo Donato Škarnulio, Respublikos Prezidento vyriausiojo patarėjo nacionaliniam saugumui Valdemaro Sarapino, Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko patarėjo teisės klausimais Raimondo Bakšio, – paaiškinimus ir atsakymus į klausimus. Komitetas taip pat nagrinėjo Komitetui raštu pateiktus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Vilniaus apygardos teismo, Kauno apygardos teismo, Šiaulių apygardos teismo, Klaipėdos apygardos teismo, Panevėžio apygardos teismo, kriminalinės žvalgybos pagrindinių institucijų pateiktus paaiškinimus ir pasiūlymus, susijusius su Komiteto atliekamo tyrimo objektais.
1. Žmogaus teisių samprata pagal Kriminalinės žvalgybos įstatymą ir susijusius įstatymus, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktriną ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką
Kriminalinės žvalgybos įstatyme kriminalinė žvalgyba yra apibrėžta kaip kriminalinės žvalgybos subjektų veikla renkant, fiksuojant, vertinant ir panaudojant turimą informaciją apie kriminalinės žvalgybos objektus, vykdoma šio įstatymo nustatyta tvarka; šios veiklos uždaviniai yra nusikalstamų veikų prevencija, nusikalstamų veikų išaiškinimas, taip pat rengiančių, darančių ar padariusių nusikalstamas veikas asmenų nustatymas, asmenų apsauga nuo nusikalstamo poveikio, asmenų, kurie slapstosi nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo, nuteistų, taip pat dingusių be žinios asmenų paieška, daiktų, pinigų, vertybinių popierių, kito turto, susijusio su nusikalstamų veikų padarymu, paieška, kriminalinės žvalgybos subjektų vidaus saugumo užtikrinimas.
Kriminalinės žvalgybos įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad kriminalinės žvalgybos subjektai vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis ir kitais teisės aktais, o kriminalinė žvalgybos veikla grindžiama teisėtumo, žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo, viešojo intereso apsaugos, konspiracijos, konfidencialumo, viešų ir slaptų veiksmų derinimo principais.
Kriminalinės žvalgybos įstatymo 5 straipsnyje nustatyta:
„1. Kriminalinės žvalgybos metu negali būti pažeistos žmogaus teisės ir laisvės. Atskiri šių teisių ir laisvių ribojimai yra laikini ir gali būti taikomi tik įstatymų nustatyta tvarka, siekiant apginti kito asmens teises ir laisves, nuosavybę, visuomenės ir valstybės saugumą.
2. Kriminalinė žvalgyba vykdoma neatsižvelgiant į asmenų lytį, rasę, tautybę, kalbą, kilmę, socialinę padėtį, tikėjimą, įsitikinimus ar pažiūras.
3. Draudžiama taikyti kriminalinę žvalgybą Respublikos Prezidentui.
4. Kriminalinės žvalgybos subjektams draudžiama provokuoti asmenis padaryti nusikalstamas veikas. Provokacija – tai spaudimas, aktyvus skatinimas ar kurstymas padaryti nusikalstamą veiką apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, jeigu dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino padaryti.
5. Tais atvejais, kai yra pažeistos žmogaus teisės ir laisvės, kriminalinės žvalgybos subjektai teisės aktų nustatyta tvarka privalo atkurti pažeistas teises bei laisves ir atlyginti dėl to atsiradusią žalą.
6. Asmeniui, kurio atžvilgiu buvo taikyta kriminalinė žvalgyba, tačiau gauta informacija nepasitvirtino ir ikiteisminis tyrimas nepradėtas, bet atsirado teisinės neigiamos pasekmės, pareikalavus, turi būti pateikti kriminalinės žvalgybos metu apie jį surinkti duomenys, išskyrus šio įstatymo 19 straipsnio 7 dalyje nustatytus duomenis.
7. Kriminalinės žvalgybos metu ar pabaigus kriminalinės žvalgybos tyrimą nustačius, kad gauta kriminalinės žvalgybos informacija apie kriminalinės žvalgybos objektą nepasitvirtino arba kad kriminalinės žvalgybos uždaviniai nebus įgyvendinti, informacijos apie kriminalinės žvalgybos objektą rinkimas turi būti nedelsiant sustabdomas, o surinkta informacija sunaikinama. Jeigu pabaigus kriminalinės žvalgybos tyrimą kriminalinės žvalgybos informacija apie kriminalinės žvalgybos objektą nebuvo panaudota šio įstatymo 19 straipsnyje nustatyta tvarka, kriminalinės žvalgybos tyrimo metu surinkta informacija apie privatų asmens gyvenimą per 3 mėnesius turi būti sunaikinama. Prieš 1 mėnesį iki minėtos sankcionuotais kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdais surinktos informacijos sunaikinimo apie tai pranešama kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdus sankcionavusiam pareigūnui ir prokurorui, rengusiam motyvuotą teikimą dėl kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdų sankcionavimo. Kita nepanaudota informacija, esanti nutrauktose kriminalinio tyrimo bylose ar (ir) informacinėse sistemose, saugoma teisės aktų, kurie reglamentuoja kriminalinės žvalgybos tyrimo bylų ir duomenų, esančių informacinėse sistemose, saugojimą, naudojimą ir naikinimą, nustatyta tvarka. Surinktos informacijos naikinimo tvarką nustato kriminalinės žvalgybos pagrindinė institucija.
8. Jeigu įgyvendinant kriminalinės žvalgybos kontrolę nustatoma, kad kriminalinės žvalgybos metu buvo pažeistos žmogaus teisės ir laisvės, apie tai informuojamas kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovas. Kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovas privalo informuoti asmenį apie jo atžvilgiu kriminalinės žvalgybos metu padarytus pažeidimus, išskyrus atvejus, kai pateikus tokią informaciją gali būti padaryta žala nebaigtiems kriminalinės žvalgybos tyrimams ar atskleista kriminalinės žvalgybos slaptųjų dalyvių tapatybė. Jeigu tuo metu pateikta tokia informacija gali padaryti žalos nebaigtiems kriminalinės žvalgybos tyrimams, ji tuoj pat turi būti pateikta baigus kriminalinės žvalgybos tyrimą.
9. Asmuo, manantis, kad kriminalinės žvalgybos subjektų veiksmai pažeidė jo teises ir laisves, gali apskųsti šiuos veiksmus kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovui ir prokurorui. Asmuo, nesutinkantis su prokuroro sprendimu, gali paduoti skundą teismui.“
Demokratinėje visuomenėje kriminalinė žvalgyba, kai siekiama apginti kito asmens teises ir laisves, nuosavybę, visuomenės ir valstybės saugumą, yra socialiai naudinga, tačiau dažnai kriminalinės žvalgybos veikla vertinama prieštaringai. Pažymėtina, kad tokių vertinimų būna dėl šioje veikloje naudojamų specialiųjų priemonių ir metodų, taip pat dėl to, kad kriminalinės žvalgybos veikla susijusi su žmogaus teisių ir laisvių apribojimu, kartais pasitaiko pareigūnų piktnaudžiavimo jiems suteiktomis pareigomis ir teisėmis. Dėl to labai svarbi sėkmingos kriminalinės žvalgybos subjektų veiklos prielaida – kvalifikuota ir teisėta kriminalinės žvalgybos subjektų veikla.
Kriminalinės žvalgybos institucijų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose nurodyta, kad žmogaus teisių apsauga – vienas iš svarbiausių kriminalinės žvalgybos institucijų uždavinių, o pareiga – tarnauti žmonėms įgyvendinant joms keliamus uždavinius.
Konstitucine prasme žmogaus teisių apsauga yra esminis uždavinys, tai pabrėžiama ir žmogaus teisių prigimtį nurodančia Konstitucijos 18 straipsnio nuostata „Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės.“ Taip Konstitucijoje valstybė įpareigojama gerbti žmogaus teises ir laisves, teisinėmis, materialinėmis, organizacinėmis priemonėmis užtikrinti jų gynimą nuo neteisėto kėsinimosi ar ribojimo, todėl valstybės institucijos, pareigūnai turi saugoti, ginti žmogaus teises ir laisves, ypač svarbu, kad, vykdydami jiems patikėtas funkcijas, jie patys nepažeistų žmogaus teisių ir laisvių.
Konstitucijos 22 straipsnyje nustatyta:
„Žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas.
Asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo pranešimai ir kitoks susižinojimas neliečiami.
Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą.
Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ar orumą.“
Taigi Konstitucijos 22 straipsnyje ne tik garantuojamas žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumas, bet ir nustatyta, kad informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą; įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeiminį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Konstitucinis Teismas 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucijos 22 straipsnio 3 dalies nuostata „informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą“, taip pat 4 dalies nuostata „įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą“ yra vienos iš svarbiausių asmens privataus gyvenimo neliečiamybės garantijų. Jomis asmens privatus gyvenimas saugomas nuo valstybės, kitų institucijų, jų pareigūnų, kitų asmenų neteisėto kišimosi.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.23 straipsnyje apibrėžta teisė į privatų gyvenimą ir jo slaptumą, t. y. nustatyta, kad privataus gyvenimo pažeidimu laikomas neteisėtas įėjimas į asmens gyvenamąsias ir kitokias patalpas, aptvertą privačią teritoriją, neteisėtas asmens stebėjimas, neteisėtas asmens ar jo turto apieškojimas, asmens telefoninių pokalbių, susirašinėjimo ar kitokios korespondencijos bei asmeninių užrašų ir informacijos konfidencialumo pažeidimas, duomenų apie asmens sveikatos būklę paskelbimas pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką bei kitokie neteisėti veiksmai. Be to, nustatyta, kad draudžiama rinkti informaciją apie privatų asmens gyvenimą pažeidžiant įstatymus, draudžiama skleisti surinktą informaciją apie asmens privatų gyvenimą, nebent, atsižvelgiant į asmens einamas pareigas ar padėtį visuomenėje, tokios informacijos skleidimas atitinka teisėtą ir pagrįstą visuomenės interesą tokią informaciją žinoti.
Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 29 d. nutarime konstatavo: „Konstitucijos 18 straipsnio nuostata, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės, nepaneigia galimybės įstatymais nustatyti jų apribojimus. Šio Konstitucijos straipsnio nuostatos reiškia, kad nors žmogus nuo gimimo turi nuo jo asmens neatskiriamas teises ir laisves, vis dėlto kituose Konstitucijos straipsniuose (pavyzdžiui, 20 straipsnio 2 dalyje, 22 straipsnio 3 dalyje, 23 straipsnio 3 dalyje, 24 straipsnio 2 dalyje, 32 straipsnio 2 dalyje) yra numatyta galimybė žmogaus teises ir laisves riboti. Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja ir tai, kad užtikrinti žmogaus ir visuomenės saugumą yra viena iš valstybės priedermių ir vienas iš prioritetinių uždavinių. Vykdydamos šį uždavinį, valdžios įstaigos turi turėti teisę imtis prevencinių priemonių, kad būtų apribotos asmenų teisės.“
Konstitucijos 28 straipsnyje nustatyta, kad, „įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių“.
Taigi pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo doktriną svarbu ir tai, kad žmogaus teisė į privatumą nėra absoliuti, t. y. „jei asmuo daro nusikalstamas ar kitas priešingas teisei veikas, neteisėtais veiksmais pažeidžia teisės saugomus interesus, daro žalą ar kelia grėsmę atskiriems asmenims, visuomenei ir valstybei, jis supranta arba turi ir gali suprasti, kad tai sukels atitinkamą valstybės institucijų reakciją, kad už jo daromą (ar padarytą) teisės pažeidimą gali būti taikomos valstybės prievartos priemonės, kuriomis bus daromas tam tikras poveikis jo elgesiui. Pažymėtina, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo neturi ir negali tikėtis, kad jo privatus gyvenimas bus saugomas lygiai taip pat kaip ir asmenų, kurie nepažeidžia įstatymų“ (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 24 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai).
Konstitucinis Teismas ne vieną kartą, kalbėdamas apie konstitucinių žmogaus teisių ir laisvių sampratą, savo nutarimuose taip pat nurodė ir konstitucinių žmogaus teisių ir laisvių (tarp jų teisės į privatumą) ribojimo sąlygas: „Pagal Konstituciją riboti konstitucines žmogaus teises ir laisves galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo“ (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d., 2002 m. spalio 23 d., 2003 m. kovo 24 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai).
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 8 straipsnyje nustatyta:
„1. Kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo asmeninis ir jo šeimos gyvenimas, buto neliečiamybė ir susirašinėjimo slaptumas.
2. Valdžios pareigūnai neturi teisės kištis į naudojimąsi šia teise, išskyrus įstatymo numatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, viešosios tvarkos ar šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat gyventojų sveikatai ar dorovei arba kitų žmonių teisėms ir laisvėms apsaugoti.“
Kadangi Konvencijos 8 straipsnyje yra nustatyti reikalavimai gerbti asmens teisę į privatų gyvenimą ir susirašinėjimo slaptumą, teisių apribojimas turi būti nustatytas įstatyme, juo siekiama teisėto tikslo ir jis būtinas demokratinėje visuomenėje, panašaus turinio reikalavimų laikomasi ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje.
Privataus gyvenimo apsauga pagal Konvenciją nėra absoliuti, bet koks šios teisės apribojimas privalo būti numatytas įstatyme ir turi būti būtinas demokratinėje visuomenėje siekiant Konvencijos 8 straipsnio 2 dalyje nurodytų tikslų. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, kad vidaus teisė turi būti preciziškai aiški, kad suteiktų individams aiškų supratimą, kokiomis aplinkybėmis ir sąlygomis pareigūnai turės galimybę taikyti jiems privatų gyvenimą ribojančias priemones (Kopp prieš Šveicariją, 1998 m. kovo 25 d. sprendimas). Šie principai reiškia „vidaus teisės kokybės“ reikalavimą. Pagal Konvenciją privatų gyvenimą ribojančiame įstatyme turi būti nustatytos detalios garantijos ir saugikliai, skirti veiksmingai apsaugai nuo galimo valstybės institucijų piktnaudžiavimo atliekant su asmens duomenų rinkimu susijusias veikas užtikrinti. Šiuo požiūriu Europos Žmogaus Teisių Teismas (Gabriele Weber ir Cesar Richard Saravia prieš Vokietiją, 2006 m. birželio 29 d. nutarimas) yra nustatęs minimalius reikalavimus vidaus teisei, nurodydamas, kad vidaus teisėje privalo būti numatyta:
6) aplinkybės, kuriomis privati informacija gali (privalo) būti sunaikinta.
Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime dar kartą pabrėžė, kad „pagal Konstituciją valstybė ne tik turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo kitų asmenų neteisėtų kėsinimųsi, bet ir jokiu būdu neleisti, kad į jas neteisėtai kėsintųsi, jas pažeistų pačios valstybės institucijos ar pareigūnai. <...> Valstybės institucijas, pareigūnus (ir tada, kai jie vykdo jiems patikėtas funkcijas, ir tada, kai neįgyvendina jokių savo įgaliojimų) žmonės pagrįstai gali laikyti valstybės valios reiškėjais ar vykdytojais. Valstybės institucijos, pareigūnai jokiomis aplinkybėmis negali veikti ultra vires, neteisėtais veiksmais pažeisti žmogaus teisių ir laisvių. Antraip būtų griaunamas žmonių pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais ir teise, tarptų teisinis nihilizmas. Toleruojant valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtus veiksmus, kuriais pažeidžiamos žmogaus teisės ir laisvės, neužkirtus jiems kelio atsirastų didžiulis socialinis disbalansas, būtų pažeista pamatinė pusiausvyra, kai žmogus iš esmės neturi priemonių, galimybių pasipriešinti valstybės – galingo mechanizmo – savivalei ir, paliktas be veiksmingos institucionalizuotos pagalbos, yra gniuždomas visa valstybės mechanizmo jėga.“
2. Kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdų sankcionavimo reglamentavimas ir jo įgyvendinimo problemos
Pagrindinė ir visuomenei aktualiausia Kriminalinės žvalgybos įstatymo paskirtis – atskleisti nusikalstamas veikas ir taip padėti suvaldyti kriminogeninę padėtį valstybėje.
Kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdai, jų taikymo sąlygos ir pagrindai, sankcionavimo tvarka nustatyti Kriminalinės žvalgybos įstatyme. Kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdų įgyvendinimą organizacinėmis priemonėmis tvarką nustato kriminalinės žvalgybos pagrindinių institucijų vadovai.
Parlamentinio tyrimo metu kriminalinės žvalgybos pagrindinių institucijų atstovai pagal jų atstovaujamoms institucijoms įstatymuose nustatytą kompetencijų specifiką nurodė, kad kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdų sankcionavimo procedūros gana aiškiai reglamentuotos Kriminalinės žvalgybos įstatymo 9–15 straipsniuose ir kartu atkreipė dėmesį į teisinio reglamentavimo trūkumus, dėl kurių kriminalinės žvalgybos subjektai, taikydami kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdus ir priemones, susiduria su tam tikromis problemomis.
Kriminalinės žvalgybos įstatyme nustatytas šių kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmų sankcionavimas:
1) informacijos gavimo iš ūkio subjektų, teikiančių elektroninių ryšių tinklus ir (ar) paslaugas, Lietuvos banko, finansų įmonių ir kredito įstaigų, taip pat iš kitų juridinių asmenų;
2) techninių priemonių panaudojimo specialia tvarka, slaptos pašto siuntų ir jų dokumentų apžiūros, pašto siuntų kontrolės ir paėmimo, susirašinėjimo ir kitokio susižinojimo slaptos kontrolės;
3) slapto patekimo į asmens būstą, tarnybines ir kitas patalpas, uždaras teritorijas, transporto priemones, jų apžiūros, dokumentų, daiktų, medžiagų pavyzdžių, kitų kriminalinei žvalgybai reikalingų objektų paėmimo tirti ar apžiūrėti ir (ar) pažymėti;
1. Kriminalinės žvalgybos įstatymo 9 straipsnyje reglamentuota, kaip sankcionuojamas informacijos gavimas iš ūkio subjektų, teikiančių elektroninių ryšių tinklus ir (ar) paslaugas, Lietuvos banko, finansų įmonių ir kredito įstaigų, taip pat iš kitų juridinių asmenų atliekant kriminalinės žvalgybos tyrimą. Minėtame straipsnyje nustatyta, kad kriminalinės žvalgybos subjektų vadovų ar jų įgaliotų vadovų pavaduotojų motyvuotu teikimu apylinkės teismo pirmininkas ar jo įgaliotas teisėjas priima nutartį, kai prašoma gauti informaciją apie elektroninių ryšių paslaugų naudotojų srauto duomenis iš ūkio subjektų, teikiančių elektroninių ryšių tinklus ir (ar) paslaugas, taip pat informaciją apie fizinio ar juridinio asmens ūkines, finansines operacijas, finansinių ir (ar) mokėjimo priemonių panaudojimą iš Lietuvos banko, finansų įmonių ir kredito įstaigų, taip pat iš kitų juridinių asmenų ir gauti kitą informaciją, kurią turi juridiniai asmenys ir kuriai gauti reikalinga motyvuota teismo nutartis. Konspiracijos tikslais motyvuota nutartis dėl šios informacijos gavimo gali būti priimta bet kuriame apylinkės teisme.
Kriminalinės žvalgybos subjektų vadovų ar jų įgaliotų vadovų pavaduotojų teikimuose turi būti nurodyta teikimą pateikusio pareigūno vardas, pavardė, pareigos; duomenys ir (ar) motyvai, kuriais pagrindžiamas būtinumas gauti Kriminalinės žvalgybos įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nurodytą informaciją, ir siekiamas rezultatas; prašomos pateikti informacijos mastas.
Kita kriminalinei žvalgybai reikalinga informacija iš juridinių asmenų, kuriai gauti motyvuota teismo nutartis nereikalinga, gaunama kriminalinės žvalgybos subjekto prašymu.
2. Kriminalinės žvalgybos įstatymo 10 straipsnyje nustatyta, kad techninių priemonių panaudojimą specialia tvarka, slaptą pašto siuntų ir jų dokumentų apžiūrą, pašto siuntų kontrolę ir paėmimą, susirašinėjimo ir kitokio susižinojimo slaptą kontrolę motyvuota nutartimi sankcionuoja apygardų teismų pirmininkai ar jų įgalioti teisėjai pagal prokurorų motyvuotus teikimus, parengtus pagal kriminalinės žvalgybos subjektų vadovų ar jų įgaliotų vadovų pavaduotojų pateiktus duomenis, kuriais patvirtinamas tokių veiksmų atlikimo būtinumas ir faktinis pagrindas. Elektroninių ryšių tinklais perduodamos asmenų informacijos turinio kontrolė ir jos fiksavimas, net ir žinant apie tokią kontrolę vienam iš jų, reikalauja motyvuotos teismo nutarties, išskyrus atvejus, kai asmuo paprašo arba sutinka su tokia kontrole ar fiksavimu nesinaudojant ūkio subjektų, teikiančių elektroninių ryšių tinklus ir (ar) paslaugas, paslaugomis ir įrenginiais.
Prokurorų teikimuose turi būti nurodyta teikimą pateikusio pareigūno vardas, pavardė, pareigos; turimi duomenys apie kriminalinės žvalgybos objektus; duomenys ir (ar) motyvai, kuriais grindžiamas būtinumas atlikti Kriminalinės žvalgybos įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus, ir siekiamas rezultatas; numatoma šių veiksmų atlikimo trukmė.
Konspiracijos tikslais motyvuota nutartis dėl Kriminalinės žvalgybos įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nurodytų kriminalinės žvalgybos priemonių taikymo gali būti priimta bet kuriame apygardos teisme.
Techninių priemonių panaudojimas specialia tvarka, slapta pašto siuntų ir jų dokumentų apžiūra, pašto siuntų kontrolė ir paėmimas, susirašinėjimo ir kitokio susižinojimo slapta kontrolė sankcionuojami ne ilgesniam kaip 3 mėnesių laikotarpiui. Šis laikotarpis gali būti pratęstas, tačiau bendra laikotarpio trukmė negali būti ilgesnė negu 12 mėnesių, išskyrus Kriminalinės žvalgybos įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje numatytus atvejus. Veiksmų pratęsimas sankcionuojamas ta pačia tvarka kaip ir šių veiksmų skyrimas. Pratęsimų skaičius neribojamas, tačiau kiekvienu atveju pratęsti galima ne ilgesniam negu 3 mėnesių laikotarpiui.
Pažymėtina, kad Kriminalinės žvalgybos įstatymo 10 straipsnio 13 dalyje nustatyta, kad slaptą pašto siuntų ir jų dokumentų apžiūros, pašto siuntų kontrolės ir paėmimo tvarką nustato Vyriausybė, o fizinio ar juridinio asmens ūkinių, finansinių operacijų, finansinių ir (ar) mokėjimo priemonių panaudojimo kontrolės ir fiksavimo tvarką –Vyriausybė, suderinusi su Lietuvos banku.
Nors Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 730 „Dėl fizinio ar juridinio asmens ūkinių, mokėjimo operacijų, finansinių priemonių ir (arba) mokėjimo priemonių panaudojimo kontrolės ir fiksavimo tvarkos nustatymo“ Lietuvos bankas, finansų įmonės ar kredito įstaigos, taip pat kiti juridiniai asmenys yra įpareigoti suteikti galimybę kriminalinės žvalgybos subjektams techninėmis ir (ar) programinėmis priemonėmis kontroliuoti ir fiksuoti fizinio ar juridinio asmens ūkines, mokėjimo operacijas, finansines priemones ir (arba) mokėjimo priemonių panaudojimą, Specialiųjų tyrimų tarnybos atstovai pažymėjo, kad kriminalinės žvalgybos subjektai neturi galimybės fizinio ar juridinio asmens ūkines, finansines operacijas, finansinių ir (ar) mokėjimo priemonių panaudojimą slapta kontroliuoti ir fiksuoti šių operacijų atlikimo ir priemonių naudojimo metu. Taip pat, Specialiųjų tyrimų tarnybos nuomone, nėra vienos institucijos, kuri galėtų operatyviai ir tiksliai pateikti duomenis apie fizinio ar juridinio asmens Lietuvos banke, finansų įmonėje ar kredito įstaigoje, taip pat kitame juridiniame asmenyje atidarytas ir (ar) naudojamas sąskaitas, turimos finansinės ir (ar) mokėjimo priemonės numerius. Pasak Specialiųjų tyrimų tarnybos, ji kaskart turi kreiptis į kiekvieną banką, finansų įmonę ar kredito įstaigą, kitą juridinį asmenį, kurių Lietuvoje yra daugiau kaip 90, siekdama nustatyti, ar fizinis arba juridinis asmuo finansų įmonėje ar kredito įstaigoje, kitame juridiniame asmenyje turi atidarytas ir (ar) naudojamos sąskaitas, turimų finansinių ir (ar) išduotų mokėjimo priemonių numerius. Tačiau, Komiteto nuomone, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme (ypač priėmus Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 28, 41, 55, 68, 87, 89, 101, 1041, 1042, 129, 131, 154 straipsnių ir priedo pakeitimo, Įstatymo papildymo 551 ir 611 straipsniais ir 56, 57, 58, 59, 60 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymą, įsigaliojusį 2016 m. sausio 1 d.) numatyta centrinė institucija – Valstybinė mokesčių inspekcija, kuriai suteikta teisė tikrinti visas fizinių ir juridinių asmenų sąskaitas bankuose ir kitose finansinėse įstaigose, taip pat nustatyta, kad informacija apie asmenų atidarytas ir uždarytas visų rūšių sąskaitas pateikiama raštu ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo sąskaitos atidarymo ar uždarymo dienos arba kitais prižiūrimo finansų rinkos dalyvio ir centrinio mokesčių administratoriaus tarpusavio sutartyje nustatytais būdais ir terminais, o jeigu asmens visų pas tą patį finansų rinkos dalyvį turimų sąskaitų likutis metų pabaigoje yra ne mažesnis kaip 5 000 eurų, ir kita įstatyme nurodyta informacija gali būti tikrinama net nuo 2011 m. sausio 1 d. Iškelto klausimo aspektu pažymėtina, kad valstybei svarbu užtikrinti policijos poreikius dėl terorizmo finansavimo prevencijos stebėti pinigų srautus ir asmenų visų rūšių sąskaitų ir finansinių ir (ar) mokėjimo priemonių kontrolės funkcijai įgyvendinti nereikia kurti naujos centrinės institucijos ar naujų, funkcijas dubliuojančių, institucijų, – būtinas glaudus bendradarbiavimas su Valstybine mokesčių inspekcija, kuri tą funkciją jau atlieka.
3. Kriminalinės žvalgybos įstatymo 11 straipsnyje nustatyta, kad slaptą patekimą į asmens būstą, tarnybines ir kitas patalpas, uždaras teritorijas, transporto priemones, jų apžiūrą, dokumentų, daiktų, kitų kriminalinei žvalgybai reikalingų objektų paėmimą tirti, jų apžiūrėjimą ir (ar) pažymėjimą, neskelbiant apie jų paėmimą, motyvuota nutartimi sankcionuoja apygardų teismų pirmininkai ar jų įgalioti teisėjai pagal prokurorų motyvuotus teikimus, parengtus pagal kriminalinės žvalgybos subjektų vadovų ar jų įgaliotų vadovų pavaduotojų pateiktus duomenis, kuriais patvirtinamas tokių veiksmų atlikimo būtinumas ir faktinis pagrindas.
Prokurorų teikimuose turi būti nurodyta teikimą pateikusio pareigūno vardas, pavardė, pareigos; asmens būsto, tarnybinių ir kitų patalpų, uždarų teritorijų, transporto priemonių, kurios bus slapta apžiūrimos, dokumentų, daiktų, medžiagų pavyzdžių, kitų objektų apibūdinimas; duomenys ir (ar) motyvai, kuriais pagrindžiamas būtinumas atlikti Kriminalinės žvalgybos įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus, ir siekiamas rezultatas; numatoma šių veiksmų atlikimo trukmė.
Konspiracijos tikslais motyvuota nutartis dėl Kriminalinės žvalgybos įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų gali būti priimta bet kuriame apygardos teisme.
Slaptas patekimas į asmens būstą, tarnybines ir kitas patalpas, uždaras teritorijas, transporto priemones, jų apžiūra, dokumentų, daiktų, medžiagų pavyzdžių, kitų kriminalinei žvalgybai reikalingų objektų paėmimas tirti ar juos apžiūrėti ir (ar) pažymėti, neskelbiant apie jų paėmimą, sankcionuojami ne ilgesniam kaip 3 mėnesių laikotarpiui. Šis laikotarpis gali būti pratęstas. Veiksmų pratęsimas sankcionuojamas ta pačia tvarka kaip ir šių veiksmų skyrimas. Pratęsimų skaičius neribojamas, tačiau kiekvienu atveju pratęsti galima ne ilgesniam kaip 3 mėnesių laikotarpiui.
4. Kriminalinės žvalgybos įstatymo 12 straipsnyje nustatyta, kad teisėsaugos institucijos užduotis[1] motyvuota nutartimi sankcionuoja apygardų teismų pirmininkai ar jų įgalioti teisėjai pagal prokurorų motyvuotus teikimus, parengtus pagal kriminalinės žvalgybos subjektų vadovų ar jų įgaliotų vadovų pavaduotojų pateiktus duomenis, kuriais patvirtinamas tokių veiksmų atlikimo būtinumas ir faktinis pagrindas, kai būtina kriminalinės žvalgybos slaptajam dalyviui dalyvaujant nusikalstamo susivienijimo ar organizuotos grupės veikloje ir jų daromose nusikalstamose veikose rinkti informaciją apie kriminalinės žvalgybos objektus, siekiant atskleisti nusikalstamas veikas ir patraukti atsakomybėn nusikalstamas veikas organizuojančius ir vykdančius asmenis.
Šiuose prokurorų teikimuose turi būti nurodoma teikimą pateikusio pareigūno vardas, pavardė, pareigos; duomenys ir (ar) motyvai, kuriais pagrindžiamas būtinumas vykdyti teisėsaugos institucijos užduotį, ir siekiamas rezultatas; duomenys apie slaptąjį kriminalinės žvalgybos dalyvį, kuris vykdys teisėsaugos institucijos užduotį; leidžiami atlikti veiksmai ir jų ribos pagal Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatytas nusikalstamas veikas ir (ar) kitų teisės pažeidimų požymius; duomenys apie organizuotą grupę ar nusikalstamą susivienijimą, kuriuose dalyvaudamas slaptasis kriminalinės žvalgybos dalyvis vykdys veiksmus; numatoma teisėsaugos institucijos užduoties vykdymo trukmė.
Konspiracijos tikslais motyvuota nutartis dėl teisėsaugos institucijos užduoties vykdymo gali būti priimta bet kuriame apygardos teisme.
Teisėsaugos institucijos užduoties vykdymas sankcionuojamas ne ilgesniam kaip 6 mėnesių laikotarpiui. Šis laikotarpis gali būti pratęstas. Veiksmų pratęsimas sankcionuojamas ta pačia tvarka kaip ir šių veiksmų skyrimas. Pratęsimų skaičius neribojamas, tačiau kiekvienu atveju pratęsti galima ne ilgesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui.
Teisėsaugos institucijų užduočių vykdymo tvarką nustato kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos, suderinusios su generaliniu prokuroru.
5. Kriminalinės žvalgybos įstatymo 13 straipsnyje nustatyta, kad nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus sankcionuoja prokuroras pagal kriminalinės žvalgybos subjekto vadovo ar įgalioto vadovo pavaduotojo motyvuotą teikimą, kuriame turi būti nurodyta teikimą pateikusio pareigūno vardas, pavardė, pareigos; duomenys ir (ar) motyvai, kuriais pagrindžiamas būtinumas taikyti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, ir siekiamas rezultatas; duomenys apie asmenis, kuriems bus taikomi nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai (kai tokie duomenys turimi); atliekamų konkrečių nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų ribos pagal Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatytas nusikalstamas veikas ir (ar) kitų teisės pažeidimų požymius; duomenys apie asmenis, kurie atliks nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus; numatoma nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų trukmė.
Nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai sankcionuojami ne ilgesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui. Šis laikotarpis gali būti pratęstas. Šių veiksmų pratęsimas sankcionuojamas ta pačia tvarka kaip ir nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų skyrimas. Pratęsimų skaičius neribojamas, tačiau kiekvienu atveju pratęsti galima ne ilgesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui.
6. Kriminalinės žvalgybos įstatymo 14 straipsnyje nustatyta, kad kontroliuojamąjį gabenimą sankcionuoja prokuroras pagal kriminalinės žvalgybos subjekto vadovo ar įgalioto vadovo pavaduotojo motyvuotą teikimą, kuriame turi būti nurodyta teikimą pateikusio pareigūno vardas, pavardė, pareigos; duomenys ir (ar) motyvai, kuriais pagrindžiamas būtinumas atlikti kontroliuojamąjį gabenimą, ir siekiamas rezultatas; turimi duomenys apie fizinį ar juridinį asmenį (asmenis), kuris (kurie) gabena kontroliuojamąjį objektą; valstybės, iš kurių ir į kurias gabenamas kontroliuojamasis objektas, pavadinimai; numatoma kontroliuojamojo gabenimo trukmė; siekiamas rezultatas, taip pat kontroliuojamojo gabenimo tarpiniai ir galutiniai tikslai.
7. Kriminalinės žvalgybos įstatymo 15 straipsnyje nustatyta, kad sekimą iki 3 dienų leidžiama atlikti sankcionavus kriminalinės žvalgybos subjekto vadovui ar įgaliotam vadovo pavaduotojui kriminalinės žvalgybos pagrindinių institucijų nustatyta tvarka. Jeigu sekimas trunka daugiau kaip 3 dienas, tačiau ne daugiau kaip 3 mėnesius, tęsti sekimą galima tik sankcionavus prokurorui.
Prokuroras sekimą sankcionuoja pagal kriminalinės žvalgybos subjekto vadovo ar įgalioto vadovo pavaduotojo motyvuotą teikimą. Šiame teikime turi būti nurodyta teikimą pateikusio pareigūno vardas, pavardė, pareigos; duomenys ir (ar) motyvai, kuriais pagrindžiamas būtinumas taikyti sekimą, ir siekiamas rezultatas; duomenys apie objektą, kuriam bus taikomas sekimas; numatoma sekimo trukmė.
Sekimas sankcionuojamas ne ilgesniam kaip 3 mėnesių laikotarpiui. Šis laikotarpis gali būti pratęstas. Sekimo pratęsimą sankcionuoja teisėjas, tačiau kiekvienu atveju sekimą pratęsti galima ne ilgesniam negu 3 mėnesių laikotarpiui. Šis laikotarpis gali būti pratęstas, tačiau ne ilgiau kaip 12 mėnesių.
Valstybės sienos apsaugos tarnybos atstovai nurodė, kad Kriminalinės žvalgybos įstatymo 15 straipsnyje numatyto sekimo sankcionavimo tvarka sisteminiu požiūriu (palyginti su kitais sankcionuojamais informacijos rinkimo būdais) nėra pakankamai aiški. Pirmiausia neaišku, kokios instancijos teismas sankcionuoja šį informacijos rinkimo būdą, antra – ar dėl sekimo pratęsimo praėjus 3 mėnesių šio informacijos rinkimo būdo taikymo terminui kriminalinės žvalgybos subjektas turi su teikimu kreiptis tiesiogiai į teismą ar su prašymu į prokurorą, o šis vėliau su teikimu – į teismą. Valstybės sienos apsaugos tarnybos atstovai nurodė, kad praktinėje veikloje nusistovėjo tokia sekimo sankcionavimo tvarka, kaip numatyta Kriminalinės žvalgybos įstatymo 10–12 straipsniuose, taip pat atkreipė dėmesį į Kriminalinės žvalgybos įstatymo 15 straipsnyje numatytą sankcionuoto sekimo terminą. Valstybės sienos apsaugos tarnybos atstovų nuomone, Įstatyme nustatytas maksimalus 12 mėnesių sekimo terminas yra nepakankamas, nes kriminalinės žvalgybos tyrimams atlikti kovojant su organizuotu nusikalstamumu, šešėlinės ekonomikos apraiškomis, su kuriomis Tarnyba taip pat susiduria ir siekiant patraukti atsakomybėn nuskalstamos veikos organizatorius jis atskirais atvejais gali būti per trumpas.
Komiteto nuomone, Kriminalinės žvalgybos įstatymo 15 straipsnio keisti nereikia – jame nustatytas sankcionuojamo sekimo terminas pakankamas dėl atliekamo veiksmo specifikos, tokiam teisiniam reguliavimui buvo pritarta ir priimant Kriminalinės žvalgybos įstatymą. Be to, pažymėtina, kad kriminalinėje žvalgyboje, ypač kovojant su organizuotu nusikalstamumu, taikoma ne viena priemonė ir ne viena teisės akto norma, reglamentuojanti organizuoto nusikalstamumo tyrimo procesą, o kompleksas priemonių ir Kriminalinės žvalgybos įstatyme nustatytų veiksmų, įskaitant sankcionuojamus. Be to, Kriminalinės žvalgybos įstatymo 15 straipsnio 8 dalyje yra blanketinė norma: „ Jeigu sekimo metu bus panaudojamos techninės priemonės specialia tvarka, tokie veiksmai sankcionuojami šio įstatymo 10 straipsnyje nustatyta tvarka.“; taigi manytina, kad ir 15 straipsnyje numatytos priemonės yra tinkamos, ir dėl to straipsnio keisti nereikia.
Parlamentinio tyrimo metu Generalinės prokuratūros atstovai informavo Komitetą, kad Generalinė prokuratūra nuolat stebi ir analizuoja kriminalinės žvalgybos veiksmų, taikomų asmenims mastą. Generalinėje prokuratūroje duomenys yra gaunami iš pačių kriminalinės žvalgybos subjektų generalinio prokuroro patvirtinta statistinės informacijos forma. 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojus Kriminalinės žvalgybos įstatymui, ši statistinė informacija akivaizdžiai rodo, kad mažėja kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdų , taikomų asmenims, pvz., palyginti su 2012 metais, 2013 metais sumažėjo 15 procentų, o 2014 metais – 25 procentais.
Generalinės prokuratūros atstovai, teikdami Komitetui paaiškinimus dėl kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdų sankcionavimo praktikos ir tokių veiksmų teisėtumo kontrolės nurodė, kad prokuroras kiekvienu konkrečiu atveju, gavęs kriminalinės žvalgybos subjekto prašymą kreiptis į teismą dėl kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdų sankcionavimo, vadovaujasi Kriminalinės žvalgybos įstatymo reikalavimais, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2012 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. I-374 patvirtintais Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo 10–15 straipsniuose nustatytų veiksmų koordinavimo ir teisėtumo kontrolės nuostatais (toliau – Nuostatai), kitais teisės aktais ir galutinį sprendimą priima susipažinęs su visa tam būtina kriminalinės žvalgybos tyrimo bylos medžiaga, vadovaudamasis teisine sąmone, įvertinęs žmogaus teisių ribojimo proporcingumą, tikslingumą ir kitas sprendimui priimti reikšmingas aplinkybes.
Vadovaujantis Nuostatų reikalavimais, kriminalinės žvalgybos subjektų atstovai, kreipdamiesi į prokurorus, pateikia informaciją, kuria pagrindžiama būtinybė sankcionuoti kriminalinės žvalgybos veiksmus ar teikti teismui teikimą dėl kriminalinės žvalgybos veiksmų arba šių veiksmų pratęsimo sankcionavimo. Nuostatuose numatyta, kad prokurorai, teikę, sankcionavę ar derinę teikimus dėl kriminalinės žvalgybos veiksmų, numatytų Kriminalinės žvalgybos įstatymo 10–15 straipsniuose, skyrimo, informacijos (taip pat ir įformintos pažyma) apie jų eigą ir rezultatus gali pareikalauti bet kuriuo kriminalinės žvalgybos tyrimo momentu. Nuostatuose taip pat nurodyta, kad kartu su kriminalinės žvalgybos subjektų prašymais pratęsti kriminalinės žvalgybos veiksmus, numatytus Kriminalinės žvalgybos įstatymo 10–13 ir 15 straipsniuose, prokurorams pateikiama susipažinti kriminalinės žvalgybos tyrimo byla ar jos dalis (pagrindžianti būtinybę tęsti kriminalinės žvalgybos veiksmus) ir pažyma apie nuo veiksmo sankcionavimo pradžios ar paskutinio termino pratęsimo dienos atliktus kriminalinės žvalgybos veiksmus ir šių veiksmų rezultatus.
Generalinės prokuratūros atstovai nurodė, kad visi Nuostatuose nustatyti procedūriniai reikalavimai yra taikomi prokurorų praktikoje. Atsižvelgiant į tai, kad kriminalinės žvalgybos veikla dažnai yra labai dinamiškas procesas, reikalaujantis greitai reaguoti į kintančią situaciją ir keistis informacija tarp kriminalinės žvalgybos pareigūnų ir prokurorų, paaiškėjusi nauja informacija teikiama tiek žodžiu pasitarimų ir konsultacijų metu, tiek raštu.
Komitetas, tirdamas kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdų sankcionavimo reglamentavimą ir jo įgyvendinimo problemas, taip pat rėmėsi kriminalinės žvalgybos subjektų veiksmus sankcionavusių institucijų pateikta informacija apie tai, kiek per 2014 metus ir laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. spalio 21 d. buvo priimta nutarčių dėl procesinių priemonių kriminalinės žvalgybos tikslais sankcionavimo ir (ar) jų taikymo pratęsimo, taip pat pateikta statistika apie asmenis, dėl kurių sankcionuoti kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdai, taip pat tuo, ar priimant sprendimą taikyti (netaikyti) sankcijas vadovaujamasi visa bylos medžiaga.
Institucijų pateikta informacija apie priimtus sprendimus pagal prokurorų motyvuotus teikimus dėl kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdų ir priemonių sankcionavimo, parengtus pagal kriminalinės žvalgybos subjektų vadovų ar jų įgaliotų vadovų pavaduotojų pateiktus duomenis, kuriais patvirtinamas tokių veiksmų atlikimo būtinumas ir faktinis pagrindas, rodo, kad vadovaujamasi visa bylos medžiaga, prireikus reikalaujama papildomos medžiagos, kilus neaiškumų kviečiami ir kriminalinės žvalgybos pareigūnai.
Parlamentinio tyrimo metu diskutuota, ar kriminalinės žvalgybos subjektai nepiktnaudžiauja Kriminalinės žvalgybos įstatymo 9–12 straipsniuose numatyta išimtimi konspiracijos tikslais kreiptis į pagal teritorinį principą nepriskirtą apygardos teismą dėl motyvuotos nutarties priėmimo skirti Kriminalinės žvalgybos įstatymo pagrindu prašomas procesines priemones. Iš Komitetui pateiktos informacijos darytina išvada, kad praktiškai daugelis prokurorams teikiamų kriminalinės žvalgybos subjektų prašymų ir prokurorų teikimų teismams yra teikiami laikantis teritorinio principo, t. y. kriminalinės žvalgybos teritorinių padalinių vadovai ir apygardų įgaliotieji prokurorai prašymus ir teikimus adresuoja jų veiklos teritorijoje veikiantiems teismams. Kriminalinės žvalgybos įstatymo 9–12 straipsniuose numatytos šio principo išimtys taikomos tik konspiracijos tikslais.
Generalinės prokuratūros atstovai informavo, kad siekiant išvengti piktnaudžiavimo Kriminalinės žvalgybos įstatymo 9–12 straipsniuose numatyta išimtimi ir užtikrinti tinkamą šio įstatymo reikalavimų vykdymą, Nuostatuose įtvirtintas teisinis reglamentavimas, kad kriminalinės žvalgybos subjekto vadovas ar jo įgaliotas vadovo pavaduotojas, manydamas, kad konspiracijos tikslais tikslinga kreiptis į kitą (ne subjekto veiklos teritorijoje esantį) teismą ir (ar) prokurorą, tai privalo nurodyti prašyme ir (ar) teikime ir pateikti tokio sprendimo pagrindimą. Veikdami prokurorai reikalauja, kad toks pagrindimas būtų aiškiai įvardytas nurodant konkrečias su byla susijusias aplinkybes. Dažniausiai tokie kreipimaisi pagrindžiami tuo, kad tyrimas susijęs su specifine profesine sritimi, pvz., su teisėsaugos srityje dirbančiais pareigūnais, kurie yra artimi ar pažįstami su sankcionavimo procedūroje dalyvaujančiais pareigūnais ar administruojant tokių procedūrų metu rengiamus dokumentus dalyvaujančiais valstybės tarnautojais ar darbuotojais, t. y. konstatuojama galima didesnė neteisėto informacijos atskleidimo dėl žmogiškųjų veiksnių grėsmė. Tačiau iš tyrimo paaiškėjo ir buvo atkreiptas dėmesys, kad pagal pateiktus statistinius duomenis ryškios tendencijos nėra, bet vis dėl to ne teritoriniu principu dažniau kreipiamasi į vieną teismą.
3. Kriminalinės žvalgybos koordinavimo ir kontrolės reglamentavimas
Kriminalinės žvalgybos įstatymo 2 straipsnio 11 dalyje nustatytos kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos: Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Specialiųjų tyrimų tarnyba, Vadovybės apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos. Kriminalinės žvalgybos pagrindinių institucijų teises ir pareigas taip pat turi Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas prie Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos ir Valstybės saugumo departamentas, kai jų padaliniai atlieka kriminalinės žvalgybos tyrimą Kriminalinės žvalgybos įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka.
Kriminalinės žvalgybos įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje nustatyta, kad kriminalinės žvalgybos subjektai yra vykdyti kriminalinę žvalgybą įgalioti padaliniai, kurių sąrašą sudaro ir jų veiklos mastą nustato Vyriausybė.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. vasario 6 d. nutarime Nr. 108 patvirtintas kriminalinės žvalgybos subjektų sąrašas ir nustatytas jų kriminalinės žvalgybos mastas. Vadovaudamasi Kriminalinės žvalgybos įstatymo 2 straipsnio 12 dalimi, Vyriausybė patvirtino šį kriminalinės žvalgybos subjektų sąrašą:
1) Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos kriminalinę žvalgybą įgalioti vykdyti padaliniai;
2) Lietuvos kriminalinės policijos biuro ir teritorinių policijos įstaigų kriminalinę žvalgybą įgalioti vykdyti padaliniai;
3) Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos kriminalinę žvalgybą įgalioti vykdyti padaliniai;
4) Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos kriminalinę žvalgybą įgalioti vykdyti padaliniai;
5) Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos kriminalinę žvalgybą įgalioti vykdyti padaliniai;
6) Muitinės departamento prie Finansų ministerijos ir Muitinės kriminalinės tarnybos kriminalinę žvalgybą įgalioti vykdyti padaliniai;
8) Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos ir laisvės atėmimo vietų kriminalinę žvalgybą įgalioti vykdyti padaliniai.
Be to, tame nutarime Vyriausybė nustatė, kad kriminalinės žvalgybos subjektų teises ir pareigas taip pat turi:
1) Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos kriminalinę žvalgybą įgalioti vykdyti padaliniai;
2) Valstybės saugumo departamento kriminalinę žvalgybą įgalioti vykdyti padaliniai.
Kriminalinės žvalgybos įstatymo 7 straipsnyje reglamentuotos Kriminalinės žvalgybos subjektų pareigos. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kriminalinės žvalgybos pagrindinių institucijų vadovai nustato kriminalinės žvalgybos subjektų vidaus kontrolės tvarką.
Kriminalinės žvalgybos įstatymo septintajame skirsnyje „Kriminalinės žvalgybos koordinavimas ir kontrolė“ yra detaliau reglamentuota kriminalinės žvalgybos veiksmų kontrolė ir jos koordinavimas, užtikrinamas vidaus ir išorės (prokuratūros, teismo, parlamentinė kontrolė, Vyriausybės atliekama kontrolė) kontrolės būdu.
Kriminalinės žvalgybos kontrolės ir koordinavimo tvarka nustatyta Kriminalinės žvalgybos įstatyme, Kriminalinės žvalgybos pagrindinių institucijų ir Generalinės prokuratūros 2014 m. kovo 12 d. susitarime Nr. 9.11-5 „Dėl bendradarbiavimo ir kriminalinės žvalgybos veiksmų koordinavimo institucijų“, generalinio prokuroro ir kriminalinės žvalgybos pagrindinių institucijų vadovų įsakymais.
Iš Komitetui pateiktos išsamios kriminalinės žvalgybos pagrindinių institucijų atstovų informacijos darytina išvada, kad, 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojus Kriminalinės žvalgybos įstatymui ir patvirtinus šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus, kriminalinės žvalgybos subjektams nekyla veiklos efektyvumui neigiamą įtaką turinčios kriminalinės žvalgybos veiksmų kontrolės ir koordinavimo reglamentavimo ir jo įgyvendinimo problemų. Šių institucijų vadovai nurodė, kad teisės aktuose nustatyti kriminalinės žvalgybos vidaus ir išorės kontrolės ir koordinavimo būdai ir priemonės užtikrina veiksmingą teisėtumo kontrolę ir tinkamą kriminalinės žvalgybos subjektų veiklos koordinavimą.
4. Informacijos apie kriminalinės žvalgybos objektą saugojimo, naudojimo ir naikinimo reglamentavimas, jo įgyvendinimo problemos ir galimi kontrolės tobulinimo aspektai, siekiant užtikrinti žmogaus teises ir tinkamą sistemos veikimą
Kriminalinės žvalgybos įstatymo 5 straipsnio 5, 6, 7, 8 ir 9 dalyse nustatyta:
„5. Tais atvejais, kai yra pažeistos žmogaus teisės ir laisvės, kriminalinės žvalgybos subjektai teisės aktų nustatyta tvarka privalo atkurti pažeistas teises bei laisves ir atlyginti dėl to atsiradusią žalą.
6. Asmeniui, kurio atžvilgiu buvo taikyta kriminalinė žvalgyba, tačiau gauta informacija nepasitvirtino ir ikiteisminis tyrimas nepradėtas, bet atsirado teisinės neigiamos pasekmės, pareikalavus, turi būti pateikti kriminalinės žvalgybos metu apie jį surinkti duomenys, išskyrus šio įstatymo 19 straipsnio 7 dalyje nustatytus duomenis.
7. Kriminalinės žvalgybos metu ar pabaigus kriminalinės žvalgybos tyrimą nustačius, kad gauta kriminalinės žvalgybos informacija apie kriminalinės žvalgybos objektą nepasitvirtino arba, kad kriminalinės žvalgybos uždaviniai nebus įgyvendinti, informacijos apie kriminalinės žvalgybos objektą rinkimas turi būti nedelsiant sustabdomas, o surinkta informacija sunaikinama. Jeigu pabaigus kriminalinės žvalgybos tyrimą kriminalinės žvalgybos informacija apie kriminalinės žvalgybos objektą nebuvo panaudota šio įstatymo 19 straipsnyje nustatyta tvarka, kriminalinės žvalgybos tyrimo metu surinkta informacija apie privatų asmens gyvenimą per 3 mėnesius turi būti sunaikinama. Prieš 1 mėnesį iki minėtos sankcionuotais kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdais surinktos informacijos sunaikinimo apie tai pranešama kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdus sankcionavusiam pareigūnui ir prokurorui, rengusiam motyvuotą teikimą dėl kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdų sankcionavimo. Kita nepanaudota informacija, esanti nutrauktose kriminalinio tyrimo bylose ar (ir) informacinėse sistemose, saugoma teisės aktų, kurie reglamentuoja kriminalinės žvalgybos tyrimo bylų ir duomenų, esančių informacinėse sistemose, saugojimą, naudojimą ir naikinimą, nustatyta tvarka. Surinktos informacijos naikinimo tvarką nustato kriminalinės žvalgybos pagrindinė institucija.
8. Jeigu įgyvendinant kriminalinės žvalgybos kontrolę nustatoma, kad kriminalinės žvalgybos metu buvo pažeistos žmogaus teisės ir laisvės, apie tai informuojamas kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovas. Kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovas privalo informuoti asmenį apie jo atžvilgiu kriminalinės žvalgybos metu padarytus pažeidimus, išskyrus atvejus, kai pateikus tokią informaciją gali būti padaryta žala nebaigtiems kriminalinės žvalgybos tyrimams ar atskleista kriminalinės žvalgybos slaptųjų dalyvių tapatybė. Jeigu tuo metu pateikta tokia informacija gali padaryti žalos nebaigtiems kriminalinės žvalgybos tyrimams, ji tuoj pat turi būti pateikta baigus kriminalinės žvalgybos tyrimą.
9. Asmuo, manantis, kad kriminalinės žvalgybos subjektų veiksmai pažeidė jo teises ir laisves, gali apskųsti šiuos veiksmus kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovui arba prokurorui. Šis skundas turi būti išnagrinėtas ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo jo gavimo dienos. Asmuo, nesutinkantis su kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovo ar prokuroro sprendimu, gali per 20 darbo dienų nuo jo gavimo dienos paduoti skundą apygardos teismo pirmininkui ar jo įgaliotam teisėjui. Galutinis sprendimas priimamas ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo skundo gavimo dienos.“
Vadovaujantis Kriminalinės žvalgybos įstatymo 5 straipsnio nuostatomis, kriminalinės žvalgybos metu surinkta informacija saugoma, naudojama ar naikinama taip:
1. Kriminalinės žvalgybos metu ar pabaigus kriminalinės žvalgybos tyrimą nustačius, kad gauta kriminalinės žvalgybos informacija apie kriminalinės žvalgybos objektą nepasitvirtino arba kad kriminalinės žvalgybos uždaviniai nebus įgyvendinti, informacijos apie kriminalinės žvalgybos objektą rinkimas nedelsiant sustabdomas, o surinkta informacija sunaikinama.
2. Jeigu kriminalinės žvalgybos metu buvo gauta naudingos informacijos, tai, pabaigus kriminalinės žvalgybos tyrimą, kriminalinės žvalgybos informacijos apie kriminalinės žvalgybos objektą tolesnis naudojimas vyksta taip:
1) kriminalinės žvalgybos informacija naudojama Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnyje nustatytiems uždaviniams įgyvendinti, t. y. baudžiamajame procese ir kitiems uždaviniams įgyvendinti;
2) informacija apie privatų asmens gyvenimą per 3 mėnesius turi būti sunaikinta; prieš 1 mėnesį iki šios sankcionuotais kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdais surinktos informacijos sunaikinimo apie tai pranešama kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdus sankcionavusiam pareigūnui ir prokurorui, rengusiam motyvuotą teikimą dėl kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdų sankcionavimo;
3) kita nepanaudota informacija, esanti nutrauktose kriminalinio tyrimo bylose ar (ir) informacinėse sistemose, saugoma teisės aktų, kurie reglamentuoja kriminalinės žvalgybos tyrimo bylų ir duomenų, esančių informacinėse sistemose, saugojimą, naudojimą ir naikinimą, nustatyta tvarka.
Parlamentinio tyrimo metu Generalinės prokuratūros, kriminalinės žvalgybos pagrindinių institucijų atstovai pažymėjo, kad praktiškai daugiausia neaiškumų kyla dėl kitos nepanaudotos informacijos, kuri ne naudojama kriminalinės žvalgybos uždaviniams įgyvendinti, o yra saugoma nusikalstamų veikų prevencijos tikslais. Kaip institucijų atstovai nurodė, šios informacijos saugojimas yra reglamentuotas vidaus teisės aktais, ši informacija yra įslaptinama ir saugoma Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nustatyta tvarka. Generalinės prokuratūros, kriminalinės žvalgybos pagrindinių institucijų atstovų nuomone, kriminalinės žvalgybos subjektai turi stebėti vykstančius procesus, pasirinkti kriminalinės žvalgybos objektus, turi jausti ir suvokti, kas vyko, vyksta ir vyks ateityje. Tokio pobūdžio informacija neteikiama Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 4 dalies pagrindais, ji gali būti net nepanaudota baudžiamajame procese, tačiau yra svarbi ir gali būti panaudota toliau renkant informaciją apie konkretų asmenį. Tokios informacijos pagrindinė paskirtis – užkirsti kelią tolesnei nusikalstamai veikai. Aptariant tokios informacijos naudojimo, saugojimo klausimus, parlamentinio tyrimo metu konstatuota, kad, siekiant išvengti galimo piktnaudžiavimo, manipuliavimo kita nepanaudota informacija ir apsaugoti žmogaus teises ir laisves, būtina nustatyti aiškesnį teisinį reglamentavimą numatant, kad tokia informacija gali būti naudojama tik nusikalstamų veikų prevencijos tikslais, o ne tam, kad asmuo, apie kurį informacija surinkta, patirtų neigiamų pasekmių.
Parlamentinio tyrimo metu, aptariant kriminalinės žvalgybos informacijos naudojimo problemas ir pripažįstant egzistuojančias kriminalinės žvalgybos informacijos naudojimo, saugojimo ir naikinimo problemas, atkreiptas dėmesys į tai, kad priežasčių ir sprendimų paieška neturėtų būti siejama vien su teisinio reglamentavimo ar teisės normų taikymo praktikos kritika ir tobulinimu. Pagrindinis neteisėto neviešos informacijos panaudojimo rizikos veiksnys yra vadinamasis „žmogiškasis faktorius“, t. y. konkretaus žmogaus klaida arba piktavališki, tyčiniai veiksmai. Valstybės institucijų atstovai nurodė, kad nuolat vertina ir tobulina teisinį reglamentavimą, tačiau vienas iš svarbiausių kriminalinės žvalgybos informacijos tinkamo naudojimo garantų yra pareigūnų mokymas ir teisinės kultūros, pagarbos žmogaus teisei į privataus gyvenimo neliečiamybę ugdymas, atsakingas tokios informacijos naudojimas ir administravimas tiek kriminalinės žvalgybos subjektams ją renkant, tiek kitoms valstybės institucijoms ir pareigūnams ją naudojant įstatymų nustatytais tikslais.
Kriminalinės žvalgybos įstatymo 5 straipsnio 7 dalyje numatytas kriminalinės žvalgybos metu surinktos informacijos naikinimas priskiriamas kriminalinės žvalgybos subjektų vykdomos kriminalinės žvalgybos vidaus kontrolės sričiai. Kriminalinės žvalgybos pagrindinių institucijų atstovai nurodė, kad informacijos apie privatų asmens gyvenimą naikinimo pabaigus kriminalinės žvalgybos tyrimą tvarka yra nustatyta kriminalinės žvalgybos pagrindinių institucijų vadovų patvirtintuose teisės aktuose, reglamentuojančiuose kriminalinės žvalgybos bylų tvarkymą, ir patvirtino, kad kriminalinės žvalgybos metu atliekant sankcionuotus veiksmus, tvarkant kriminalines bylas ir siekiant tinkamai užtikrinti žmogaus teisių bei laisvių apsaugą, informacija apie privatų asmens gyvenimą sunaikinama vadovaujantis kriminalinės žvalgybos pagrindinių institucijų vadovų patvirtintais teisės aktais ir Generalinės prokuratūros rekomendacijomis.
Be to, kriminalinės žvalgybos pagrindinių institucijų atstovai nurodė, kad pagal dabartinį teisinį reglamentavimą kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdus sankcionavusiam pareigūnui ir prokurorui, rengusiam motyvuotą teikimą dėl kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdų sankcionavimo, yra pranešama apie kriminalinės žvalgybos metu surinktos informacijos sunaikinimą ir, laikantis generalinio prokuroro nustatytos tvarkos ir terminų, Generalinei prokuratūrai centralizuotai yra teikiami duomenys apie kriminalinės žvalgybos tyrimų bei veiksmų metu gautos informacijos apie asmens privatų gyvenimą sunaikinimą.
Generalinės prokuratūros atstovai pažymėjo, kad prokurorams siunčiamų pranešimų apie numatomą surinktos informacijos naikinimą pagrindinė paskirtis yra užtikrinti, kad nebūtų sunaikinta informacija, galinti būti reikšminga atliekant ikiteisminį tyrimą ar palaikant valstybinį kaltinimą teisme, t. y. kad nebūtų prarasti duomenys, kuriuos būtų galima prašyti teisme pripažinti kaip įrodymus ir kurie ateityje galėtų būti panaudojami baudžiamajame procese. Visa kompetencija, susijusi su apsisprendimu dėl kriminalinės žvalgybos metu gautos informacijos naikinimo (nenaikinimo), priklauso kriminalinės žvalgybos subjektams, šios veiklos Generalinė prokuratūra pagal Kriminalinės žvalgybos įstatymą nekontroliuoja, nes tai priskirta kriminalinės žvalgybos subjektų vidaus kontrolei. Visi kriminalinės žvalgybos subjektai turi vidaus teisės aktus, kuriuose reglamentuota informacijos naikinimo, saugojimo tvarka; šie vidaus teisės aktai nederinami su Generaline prokuratūra, be to, jie turi tam tikras slaptumo žymas.
Parlamentinio tyrimo metu, nagrinėjant kriminalinės žvalgybos informacijos saugojimo, naudojimo ir naikinimo praktikos aspektus, konstatuota, kad esamas teisinis reglamentavimas neužtikrina pakankamo teisinio aiškumo vertinant kriminalinės žvalgybos informacijos pobūdį, taigi ir šiai informacijai taikytiną saugojimo režimą ar panaudojimo atvejus. Kriminalinės žvalgybos įstatymo 5 straipsnio 7 dalies nuostatos yra dviprasmiškos ir sudaro galimybes teisės aiškintojams skirtingai interpretuoti dėstomų normų turinį, jų taikymo mastą ir atvejus. Kaip tyrimo metu nurodė institucijų atstovai, tai lemia daugialypė kriminalinės žvalgybos metu surenkamos informacijos prigimtis – neretai sudėtinga atskirti informaciją pagal pobūdį (ar ji susijusi su žmogaus privačiu gyvenimu, ar ne), reikšmingumą (ar tai įtarimus patvirtinanti ar paneigianti informacija), naudingumą (ar ji prisideda prie kriminalinės žvalgybos tikslų įgyvendinimo, ar ne), susietumą su tyrimu (kai vartojama sąvoka „kita nepanaudota informacija“) ir pan.
Kriminalinės žvalgybos pagrindinių institucijų atstovai atkreipė dėmesį, kad daugiausia problemų kyla vertinant, kuri kriminalinės žvalgybos metu surinkta informacija yra apie privatų asmens gyvenimą. Kriminalinės žvalgybos subjektai savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsniu ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrina. Atsižvelgdami į nuolat kylančias problemas interpretuojant, kas yra privatus asmens gyvenimas, kriminalinės žvalgybos pagrindinių institucijų atstovai siūlo nustatyti sąvokos „privatus asmens gyvenimas“ apibrėžtį ir ją įtraukti į Kriminalinės žvalgybos įstatymą.
Parlamentinio tyrimo metu konstatuota, kad siekiant užtikrinti žmogaus teises ir laisves ir tinkamas Kriminalinės žvalgybos įstatyme nustatytas informacijos naikinimo procedūras, įstatyme turi būti nustatyta veiksmingesnė kriminalinės žvalgybos informacijos naikinimo kontrolė. Be to, buvo aptarti institucijų pasiūlymai dėl esamo teisinio reglamentavimo pakeitimo. Pavyzdžiui, siekiant sutelkti ir stiprinti surinktos informacijos naikinimo kontrolę, pasiūlyta nustatyti, kad apie kriminalinės žvalgybos informacijos sunaikinimą būtina pranešti atitinkamo teismo pirmininkui. Tai būtų naudinga dėl šių priežasčių:
1) būtų stiprinama vidaus kontrolė teisme, nes jei keli to teismo teisėjai sankcionuoja kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdus ir vieno iš jų rezultatai labai išsiskirtų, teismo pirmininkas laiku galėtų imtis reikiamų priemonių;
2) kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdus sankcionavęs pareigūnas ir prokuroras, rengęs motyvuotą teikimą dėl kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdų sankcionavimo, praėjus tam tikram laikui gali nebedirbti toje institucijoje. Tokiu atveju visa informacija vis tiek patektų teismo pirmininkui ir taip būtų užtikrinta kontrolė.
Kitas diskutuotas pasiūlymas – kriminalinę žvalgybą koordinuojančioms ir kontroliuojančioms institucijoms (ar vienai iš jų, pvz., Generalinei prokuratūrai) nustatyti vienodą kriminalinės žvalgybos metu gautos informacijos naikinimo tvarką, taip pat nustatyti bendrą kriminalinės žvalgybos metu gautos informacijos apskaitos formą, į ją įtraukiant duomenis apie tai, kiek kriminalinės žvalgybos bylų buvo nutraukta (kaip pagrįstų), kiek surinktos informacijos buvo panaudota vykdant kriminalinės žvalgybos uždavinius.
Parlamentinio tyrimo metu diskutuota, ar nereikėtų įstatymų lygiu nustatyti, kad kartą per metus kriminalinės žvalgybos pagrindinių institucijų vadovai turi atsiskaityti parlamentinę kontrolę vykdančiam Seimo struktūriniam padaliniui ar bent teisėtumo kontrolę atliekančiam prokurorui.
Teismų atstovai pažymėjo, kad kriminalinės žvalgybos metu gautos informacijos naudojimo, saugojimo ir naikinimo kontrolė teismui svarbi pirmiausia žmogaus teisių apsaugos požiūriu. Išsakyta nuomonė, kad nėra teisinio aiškumo dėl tokios informacijos saugojimo terminų, ypač kai jie priklauso nuo kriminalinės žvalgybos institucijos sprendimo. Labai svarbus ir sudėtingas, tačiau neišsamiai reglamentuotas ir dėl to neaiškus informacijos atskleidimas asmeniui, prieš kurį naudotos kriminalinės žvalgybos priemonės. Kriminalinės žvalgybos įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje nurodyta: „asmeniui, kurio atžvilgiu buvo taikyta kriminalinė žvalgyba, tačiau gauta informacija nepasitvirtino ir ikiteisminis tyrimas nepradėtas, bet atsirado teisinės neigiamos pasekmės, pareikalavus, turi būti pateikti kriminalinės žvalgybos metu apie jį surinkti duomenys, išskyrus kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 7 dalyje nustatytus duomenis“. Ši formuluotė dviprasmiška, nes nuostata „gauta informacija nepasitvirtino ir ikiteisminis tyrimas nepradėtas“ gali būti suprantama ir kaip reikalavimas, kad būtų abi sąlygos (informacija nepasitvirtino ir ikiteisminis tyrimas nepradėtas), ir kad pakanka vienos iš šių sąlygų.
Neaiškus teisinio nagrinėjimo procesas, kurio fragmentai nustatyti Kriminalinės žvalgybos 5 straipsnio 9 dalyje. Kyla problemų, nes kai asmuo, kuris kreipiasi į teismą dėl informacijos atskleidimo, priklauso tik nuo kriminalinės žvalgybos institucijos valios neatskleisti jokios informacijos, ir dėl to šio asmens galimybės apginti savo teises proceso metu tampa labai apribotos. Įvertinus esamą teisinį reglamentavimą ir negausią teismų praktiką taikant Kriminalinės žvalgybos įstatymo 5 straipsnio 6 ir 9 dalis, darytina išvada, kad Kriminalinės žvalgybos įstatymo 5 straipsnio 6 ir 9 dalys turi būti tobulinamos, nes akivaizdu, kad kilus ginčui, ar asmeniui, kurio atžvilgiu vykdyta kriminalinė žvalgyba, turi būti atskleisti kriminalinės žvalgybos metu surinkti duomenys, šie duomenys negali būti atskleisti, nes Įstatyme nenustatytos jų atskleidimo sąlygos, dėl to neįmanomas ir neįvykdomas pareiškėjo reikalavimas atskleisti jo atžvilgiu surinktą kriminalinės žvalgybos informaciją; taigi 5 straipsnio 6 dalyje būtina nustatyti kriminalinės žvalgybos metu apie asmenį surinktų duomenų atskleidimo pagrindus. Kriminalinės žvalgybos įstatyme aiškiai nenurodyta, kad šio įstatymo 5 straipsnio 9 dalyje nustatyta apskundimo tvarka taikoma ir 5 straipsnio 6 dalyje numatytai procedūrai, tačiau akivaizdu, kad tiesiogiai Konstitucijos 25 straipsnio 5 dalyje numatyta asmens teisė įstatymų nustatyta tvarka gauti valstybės surinktą informaciją apie jį, yra viena iš pagrindinių teisių, kuriai apsaugoti turi būti garantuota visavertė teisminė gynyba. Teisminė pagrindinių teisių gynyba apima ir teismų sprendimų peržiūros garantiją, tačiau Kriminalinės žvalgybos įstatymo 5 straipsnio 9 dalyje nurodyta, kad teismas priima galutinį sprendimą. Dėl to darytina išvada, kad turi būti pakeista ir Kriminalinės žvalgybos įstatymo 5 straipsnio 9 dalis, numatant galimybę apskųsti priimtą teismo sprendimą ir taip susiejant šios dalies ir 6 dalies nuostatas.
5. Kriminalinės žvalgybos informacijos naudojimo reglamentavimas ir jo įgyvendinimo problemos
Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnyje nustatyta:
„1. Kriminalinės žvalgybos informacija gali būti naudojama šiais atvejais:
1) kriminalinės žvalgybos uždaviniams įgyvendinti;
2) bendradarbiaujant kriminalinės žvalgybos subjektams;
3) pateikiant informaciją apie asmenį Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo nustatyta tvarka;
4) Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių ir kitų teisės aktų numatytais atvejais keičiantis kriminalinės žvalgybos informacija su užsienio valstybių teisėsaugos institucijomis, tarptautinėmis organizacijomis ir Europos Sąjungos agentūromis;
5) šio straipsnio 3 ir 4 dalyse numatytais atvejais ir kitais įstatymų numatytais atvejais.
2. Kai kriminalinės žvalgybos informacija panaudojama baudžiamajame procese, jos panaudojimo tvarką nustato generalinis prokuroras. Panaudojant kriminalinės žvalgybos informaciją baudžiamajame procese, turi būti apsaugoti kriminalinės žvalgybos subjektų teisėti interesai užtikrinant kriminalinės žvalgybos slaptųjų dalyvių saugumą ir neatskleidžiant informacijos apie naudojamas technines priemones ir (ar) detalių duomenų apie kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdų ir priemonių naudojimą.
3. Kriminalinės žvalgybos informacija apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką, prokurorui sutikus, kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovo sprendimu gali būti išslaptinama ir panaudojama tiriant drausminius ir (ar) tarnybinius nusižengimus.
4. Kriminalinės žvalgybos informacija teikiama susipažinti Lietuvos Respublikos Prezidentui, Seimo Pirmininkui, Ministrui Pirmininkui, taip pat kriminalinės žvalgybos kontrolę vykdančioms valstybės institucijoms ar šios veiklos kontrolę vykdyti įgaliotiems asmenims, esant motyvuotam jų rašytiniam prašymui, jeigu jiems teisės aktuose nustatytoms funkcijoms įgyvendinti ar sprendimams priimti nepakanka pateiktos susipažinti apibendrintos informacijos, parengtos kriminalinės žvalgybos informacijos pagrindu.
5. Kitoms valstybės institucijoms ir asmenims, nevykdantiems kriminalinės žvalgybos, Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nustatyta tvarka gali būti teikiama tik apibendrinta informacija, parengta kriminalinės žvalgybos informacijos pagrindu.
6. Šio straipsnio 4 ir 5 dalyse numatytos kriminalinės žvalgybos informacijos pateikimo tvarką nustato Vyriausybė.
7. Detalūs duomenys apie kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdus ir priemones, kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdų taikymo taktiką, taip pat kriminalinės žvalgybos slaptųjų dalyvių tapatybę bei detalią informaciją apie šių dalyvių kiekybinę ir personalinę sudėtį neteikiami.“
Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 13 straipsnyje nustatyta, kad paslapčių subjektuose, įskaitant kriminalinės žvalgybos subjektus, paslapčių subjekto vadovo sprendimu sudaromos nuolatinės specialiosios ekspertų komisijos. Šios specialiosios ekspertų komisijos rengia paslapčių subjekto teisės aktus, susijusius su įslaptintos informacijos apsauga, prižiūri, kaip šie teisės aktai vykdomi; teikia pasiūlymus paslapčių subjekto vadovui dėl leidimų dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija išdavimo asmenims arba išduotų leidimų panaikinimo; teikia pasiūlymus bei išvadas dėl informacijos įslaptinimo pagrįstumo, slaptumo žymų keitimo, įslaptintos informacijos išslaptinimo ar sunaikinimo; organizuoja įslaptintos informacijos, kuria disponuoja paslapčių subjektas, apsaugos būklės tikrinimus ir teikia pasiūlymus dėl įslaptintos informacijos apsaugos reikalavimų pažeidimų prevencijos, sprendžia kitus klausimus, susijusius su įslaptintos informacijos apsauga.
Specialiosios ekspertų komisijos nariais gali būti tik asmenys, kurie Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nustatyta tvarka yra gavę leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, o kai paslapčių subjektas naudoja užsienio valstybių ar tarptautinių organizacijų parengtą įslaptintą informaciją, ‑ asmens patikimumo pažymėjimą. Specialiosios ekspertų komisijos narių leidimai dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimai turi atitikti įslaptintos informacijos, kuria disponuoja paslapčių subjektas, aukščiausią slaptumo žymą.
Pagal kriminalinės žvalgybos pagrindinių institucijų Komitetui pateiktą informaciją šių institucijų vadovai yra patvirtinę vidaus teisės aktus, kuriais vadovaujantis susipažinti su kriminalinės žvalgybos metu gauta informacija leidžiama griežtai laikantis Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatyme nustatyto principo „būtina žinoti“, t. y. įslaptinta informacija patikima tik reikiamus leidimus dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija turintiems asmenims, kuriems atliekant tarnybines pareigas reikia susipažinti su įslaptinta informacija. Asmeniui patikima tokios apimties įslaptinta informacija, kokios reikia jo pareigoms atlikti.
Kriminalinės žvalgybos metu gautą informaciją įslaptina (išslaptina) kriminalinės žvalgybos subjektai vadovaudamiesi Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymu, Įslaptintos informacijos administravimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 1307 (Vyriausybės 2014 m. spalio 28 d. nutarimo Nr. 1194 redakcija) ir kitais kriminalinės žvalgybos pagrindinių institucijų vadovų patvirtintais teisės aktais.
Už informacijos įslaptinimą ir pagrįstų slaptumo žymų suteikimą atsako paslapčių subjekto struktūrinio padalinio, parengusio ir nustatyta tvarka įslaptinusio informaciją, vadovas arba kriminalinės žvalgybos subjektuose sudarytos specialiosios ekspertų komisijos.
Kai yra Kriminalinės žvalgybos įstatyme ir Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatyme nustatyti kriminalinės žvalgybos metu gautos informacijos išslaptinimo ir panaudojimo teisiniai ir faktiniai pagrindai, struktūrinio padalinio, parengusio ir nustatyta tvarka įslaptinusio informaciją, vadovas atrenka reikalingus išslaptinti dokumentus (informaciją) ir parengia įslaptintų dokumentų išslaptinimo aktą, kurį kartu su prašomais išslaptinti dokumentais (informacija) pateikia kriminalinės žvalgybos subjektuose sudarytai specialiajai ekspertų komisijai įvertinti ir siūlymams dėl informacijos išslaptinimo tikslingumo pateikti.
Kriminalinės žvalgybos pagrindinių institucijų atstovai pažymėjo, kad informacija kriminalinės žvalgybos metu gaunama viešai ir neviešai iš įvairių informacijos šaltinių, todėl, siekiant tinkamai organizuoti gaunamos informacijos valdymą, kriminalinės žvalgybos subjektuose yra sukurti ir vidaus teisės aktuose nustatyti gautos informacijos patikimumo vertinimo kriterijai. Taikant šiuos kriterijus, įvertinamas tiek informacijos šaltinio, tiek pačios informacijos patikimumas ir informacija priskiriama tam tikram patikimumo lygiui. Kriminalinės žvalgybos pagrindinių institucijų atstovai pabrėžė, kad sprendimams priimti naudojama tik patikimumo vertinimo kriterijais patikrinta informacija.
Kitiems asmenims ir institucijoms kriminalinės žvalgybos informacija gali būti pateikta susipažinti Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. vasario 6 d. nutarime Nr. 109 „Dėl kriminalinės žvalgybos informacijos pateikimo tvarkos nustatymo“ nustatyta tvarka.
Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad kriminalinės žvalgybos informacija gali būti naudojama bendradarbiaujant kriminalinės žvalgybos subjektams. Teikiant informaciją kitiems subjektams, visuomet pažymimas informacijos patikimumo lygis, nurodoma, ar teikiama informacija patikrinta, ar dėl gautos informacijos tikrinimo buvo atliekami tam tikri veiksmai. Kaip patvirtino kriminalinės žvalgybos pagrindinių institucijų atstovai, teisines pasekmes kelianti informacija visuomet teikiama patikima ir patikrinta ir bendradarbiaujant kitiems kriminalinės žvalgybos subjektams perduodama vadovaujantis Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatyme nustatytu principu „būtina žinoti“.
Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad kriminalinės žvalgybos informacija gali būti naudojama pateikiant informaciją apie asmenį Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo nustatyta tvarka.
Korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnyje reglamentuota:
„1. Informacija apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje ar įmonėje, (toliau – asmuo) pateikiama į pareigas asmenį skiriančiam ar paskyrusiam valstybės ar savivaldybės įstaigos ar įmonės vadovui, kolegialiam valdymo organui arba valstybės politikui (toliau – į pareigas asmenį skiriantis ar paskyręs subjektas) siekiant įvertinti asmens patikimumą ir mažinti korupcijos pasireiškimo tikimybę valstybės ar savivaldybės įstaigose ar įmonėse. Informacija apie asmenį renkama, teikiama ir vertinama neatsižvelgiant į tai, ar jis atitinka įstatymuose numatytus specialius nepriekaištingos reputacijos reikalavimus, ar ne.
2. Specialiųjų tyrimų tarnyba surenka ir į pareigas asmenį skiriančiam ar paskyrusiam subjektui pateikia informaciją apie:
1) asmens teistumą (neatsižvelgiant į tai, ar teistumas išnyko, ar panaikintas);
2) procese dėl korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos asmens atžvilgiu priimtus nuosprendžius ar nutartis, kuriais baudžiamoji byla jam buvo nutraukta arba asmuo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės;
3) asmeniui pareikštus įtarimus padarius korupcinio pobūdžio nusikalstamą veiką, taip pat priimtus procesinius sprendimus šiose bylose;
4) asmens atžvilgiu taikomas ar taikytas organizuoto nusikalstamumo prevencines poveikio priemones pagal Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymą;
5) asmens atleidimą iš tarnybos ar pareigų dėl priesaikos sulaužymo, pareigūno (teisėjo) vardo pažeminimo;
6) asmens padarytus šiurkščius tarnybinius nusižengimus (darbo pareigų pažeidimus) ir paskirtas tarnybines (drausmines) nuobaudas už juos (neatsižvelgiant į tai, ar nuobaudos galioja, ar nebegalioja);
7) atvejus, kai asmuo buvo pripažintas pažeidusiu Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo, Lobistinės veiklos įstatymo, Valstybės politikų elgesio kodekso ar kito teisės akto, reglamentuojančio tarnybinės etikos ir elgesio normas, nuostatas;
8) tai, kad priimamas į valstybės tarnybą asmuo nuslėpė ar pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, dėl kurių negalėjo būti priimtas į valstybės tarnautojo pareigas;
9) įslaptintą informaciją dėl asmens rengiamos, daromos ar padarytos nusikalstamos veikos;
10) galiojančias administracines nuobaudas už asmens padarytus administracinius teisės pažeidimus;
11) asmens atžvilgiu atliktus mokestinius patikrinimus, tyrimus, kurių metu buvo nustatyti mokesčių įstatymų pažeidimai (informacija pateikiama už paskutinius dešimt metų, skaičiuojant nuo rašytinio prašymo, kad Specialiųjų tyrimų tarnyba pateiktų informaciją apie asmenį, gavimo dienos).
3. Specialiųjų tyrimų tarnyba pagal kompetenciją surenka teisėsaugos, kontrolės, kriminalinės žvalgybos subjektų ar kriminalinės žvalgybos pagrindinių institucijų, žvalgybos institucijų, kitų institucijų, įstaigų ir įmonių turimą šio straipsnio 2 dalyje nurodytą informaciją apie asmenį, duomenis iš valstybės tarnautojų registro, prireikus – iš kitų valstybės ar žinybinių registrų, duomenų rinkmenų, ir kartu su savo apie asmenį turima įslaptinta bei vieša informacija pateikia asmenį į pareigas skiriančiam ar paskyrusiam subjektui.“
Specialiųjų tyrimų tarnybos atstovai pažymėjo, kad Korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnyje nurodyta apibendrinta informacija pateikiama be atskiro subjekto prašymo. Pateikiant šią informaciją laikomasi visų teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Vadovaujantis Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 4 dalimi, toje dalyje nurodytų subjektų motyvuotu rašytiniu prašymu, jeigu sprendimams priimti nepakanka pateiktos susipažinti apibendrintos informacijos pagal Korupcijos prevencijos įstatymą, teikiama Kriminalinės žvalgybos įstatymo pagrindais parengta informacija; taigi gali būti teikiamos dvi pažymos: viešoji – Korupcijos prevencijos įstatymo pagrindais ir slaptoji – Kriminalinės žvalgybos įstatymo pagrindais. Dėl viešosios pažymos praktiškai nekyla žmogaus teisių apsaugos problemų, nes asmuo, kuris mano, kad jo teisės pažeistos, gali jas apginti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Dėl slaptosios pažymos – visada yra dilema, kaip tinkamai ir nepažeidžiant žmogaus teisių ir laisvių panaudoti kriminalinės žvalgybos metu gautą informaciją. Vien faktas, kad apie asmenį yra pateikta jį kompromituojanti informacija, sudaro prielaidas manyti, kad asmuo, skiriamas į tam tikras pareigas, yra linkęs į korupciją. Šį asmenį į pareigas skiriantis asmuo viešai pasako, kad yra Kriminalinės žvalgybos įstatymo pagrindu pateikta informacija, tačiau negali atskleisti šios informacijos turinio, todėl tik paties informacijos pateikimo fakto atskleidimas yra neigiamas reiškinys, nes šio atskleidimo momentu jau yra pažeidžiamos žmogaus teisės.
Komiteto atliekamo tyrimo metu įvertinus valstybės institucijų atstovų pateiktą informaciją, darytina išvada, kad esamas reglamentavimas neužtikrina reikiamo teisinio aiškumo vertinant teikiamos informacijos pobūdį ir yra taisytinas. Dėl neaiškaus teisinio reglamentavimo galimas manipuliavimas slaptomis, kriminalinės žvalgybos informacija grįstomis, pažymomis. Pažymėtina, kad pagrindiniai kriminalinės žvalgybos uždaviniai yra nusikalstamų veikų prevencija, nusikalstamų veikų atskleidimas, rengiančių, darančių ar padariusių nusikalstamas veikas asmenų nustatymas ir kt., todėl kriminalinės žvalgybos metu gaunama informacija neturi būti politikų ar valstybės institucijų ir pareigūnų įrankis, naudojamas įstatymuose nenustatytais tikslais. Fakto apie turimą kriminalinės žvalgybos ar žvalgybos metodais ir būdais gautą informaciją atskleidimas laikytinas slaptos informacijos pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymą atskleidimu (paskelbimu), tai yra padarytu šio įstatymo pažeidimu ar net nusikalstama veika. Pabrėžtina, kad paskelbiant kriminalinės žvalgybos informaciją paneigiamas vienas iš svarbiausių demokratinės ir teisinės valstybės principų – nekaltumo prezumpcijos principas, nustatytas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir detalizuotas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse.
Kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimas baudžiamajame procese yra numatytas Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje, ši nukreipia į generalinio prokuroro nustatytą tvarką, t. y. į Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2012 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. I-383 patvirtintas Rekomendacijas dėl Kriminalinės žvalgybos įstatymo, Baudžiamojo proceso kodekso normų taikymo ir kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimo baudžiamajame procese. Dėl to kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimo baudžiamajame procese neaiškumų nėra, be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas teikia apžvalgas dėl šios informacijos panaudojimo baudžiamajame procese, taip pat yra priimtas ne vienas teismo sprendimas ir jau suformuota teismų praktika.
1. Išanalizavus žmogaus teisių sampratą pagal Kriminalinės žvalgybos įstatymą, Konstitucinio Teismo doktriną ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, pasakytina, kad valstybės institucijos, pareigūnai jokiomis aplinkybėmis negali veikti viršydami jiems teisės aktuose suteiktų įgaliojimų, neteisėtais veiksmais pažeisti žmogaus teisių ir laisvių, negali būti toleruojami pareigūnų neteisėti veiksmai ar neužkertamas kelias tokiems veiksmams, kuriais pažeidžiamos žmogaus teisės ir laisvės, nes priešingu atveju būtų griaunamas žmonių pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais ir teise, tarptų teisinis nihilizmas, būtų pažeista pamatinė pusiausvyra, kai žmogus iš esmės neturi priemonių ir galimybių pasipriešinti valstybės savivalei ir, paliktas be veiksmingos institucionalizuotos pagalbos, būtų gniuždomas visa valstybės turima jėga. Komiteto nuomone, turi būti nuolat atliekama teisės aktų taikymo stebėsena, taip pat sustiprinta kriminalinės žvalgybos kontrolė (kriminalinės žvalgybos vidaus kontrolė, koordinavimo ir teisėtumo kontrolė, parlamentinė kontrolė).
2. Parlamentinio tyrimo metu diskutuojant su teismų atstovais, iš jų pateiktų atsakymų darytina išvada, kad kiekviename teisme, sankcionuojant kriminalinės žvalgybos veiksmų taikymą, laikomasi skirtingos praktikos tiek dėl pateikiamos medžiagos, tiek dėl informacijos apie atliktus kriminalinės žvalgybos veiksmus ar gautus rezultatus. Vieni teisėjai tai vertina formaliai, ypač tai pasakytina apie kartotinius atvejus, kai reikia pratęsti taikomų kriminalinės žvalgybos veiksmų sankcionavimą, t. y., kai jau prieš tai 3 ar 6 mėnesius buvo vykdoma kriminalinė žvalgyba, tačiau nereikalaujama, kad pareigūnas pateiktų visą bylos medžiagą ir nurodytų, kokie veiksmai buvo atlikti ir kokie rezultatai per tą laiką gauti. Komiteto nuomone, pratęsiant kriminalinės žvalgybos veiksmų sankcionavimą, turėtų būti gaunama visa informacija ir prašoma nurodyti gautus rezultatus, pagrindžiančius kriminalinės žvalgybos veiksmų pratęsimo būtinumą. Prokuroras teismui teikiamame teikime dėl kriminalinės žvalgybos priemonių taikymo pratęsimo turi nurodyti motyvus ir pagrįsti, kodėl negali būti pradėtas ikiteisminis tyrimas, o turi būti pratęstas kriminalinės žvalgybos priemonės (priemonių) taikymas. Teisėjo sprendimas dėl kriminalinės žvalgybos priemonių taikymo sankcionavimo pratęsimo taip pat turi būti motyvuotas ir jame pagrįsta, kodėl nepakanka duomenų ikiteisminiam tyrimui pradėti.
3. Konstatuotina, kad Kriminalinės žvalgybos įstatymo 5 straipsnio 7 dalyje nustatytas teisinis reglamentavimas yra dviprasmiškas ir teisės taikytojams sudaro galimybes skirtingai interpretuoti teisės normų turinį, jų taikymo mastą ir atvejus. Esamas kriminalinės žvalgybos informacijos saugojimo, naudojimo ir naikinimo reglamentavimas neužtikrina pakankamo teisinio aiškumo vertinant informacijos pobūdį, jai taikytiną saugojimo režimą ar panaudojimo atvejus. Parlamentinio tyrimo metu valstybės institucijų atstovai pažymėjo, kad daugiausia neaiškumų kyla dėl kitos nepanaudotos informacijos, kuri ne naudojama kriminalinės žvalgybos uždaviniams įgyvendinti, o yra saugoma nusikalstamų veikų prevencijos tikslais. Pagrindinė šios informacijos paskirtis – nusikalstamų veikų prevencija. Aptariant tokios informacijos naudojimo ir saugojimo klausimus, tyrimo metu konstatuota, kad, siekiant išvengti galimo piktnaudžiavimo, manipuliavimo kita nepanaudota informacija ir apsaugoti žmogaus teises ir laisves, būtina nustatyti aiškesnį teisinį reglamentavimą numatant, kad asmuo, apie kurį renkama kriminalinės žvalgybos informacija ir kuris nepadarė nusikalstamų veikų, nepatirtų neigiamų pasekmių, o surinkta informacija galėtų būti naudojama tik nusikalstamų veikų (terorizmo, prekybos žmonėmis, neteisėto disponavimo ginklais, narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, kitų sunkių ir labai sunkių nusikalstamų veikų) prevencijos tikslais.
4. Atsižvelgdamas į tai, kad kyla problemų vertinant informaciją apie asmens privatų gyvenimą ir ją atskiriant nuo kitos informacijos, Komitetas atkreipia kriminalinės žvalgybos pagrindinių institucijų vadovų dėmesį, kad jie turi užtikrinti, kad kriminalinės žvalgybos subjektai nepiktnaudžiautų surinkta informacija apie asmens privatų gyvenimą priskirdami ją nusikalstamų veikų prevencijos tikslams ir kad ši informacija nebūtų saugoma, naudojama kitais, ne nusikalstamų veikų prevencijos, tikslais. Be to, Komitetas siūlo sudaryti darbo grupę, kuri išanalizuotų, ar pakanka teisės aktuose nustatytų kriterijų informacijai apie privatų gyvenimą atskirti nuo kitos informacijos ir prireikus parengtų pasiūlymus dėl teisės aktų pakeitimo.
5. Parlamentinio tyrimo metu konstatuota, kad, siekiant užtikrinti žmogaus teises ir laisves ir tinkamas kriminalinės žvalgybos informacijos naikinimo procedūras, Kriminalinės žvalgybos įstatymo lygiu turi būti reglamentuota veiksmingesnė kriminalinės žvalgybos informacijos naikinimo kontrolė, ir aptarti institucijų pasiūlymai dėl esamo teisinio reglamentavimo pakeitimo. Pavyzdžiui, siekiant sutelkti ir stiprinti surinktos informacijos naikinimo kontrolę, pasiūlyta nustatyti, kad apie kriminalinės žvalgybos informacijos sunaikinimą būtina pranešti atitinkamo teismo primininkui. Tai būtų naudinga dėl šių priežasčių:
1) būtų stiprinama vidaus kontrolė teisme, nes jei keli teisėjai, sankcionuoja kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdus vieno iš jų rezultatai labai išsiskirtų, teismo pirmininkas laiku galėtų imtis reikiamų priemonių;
2) kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdus sankcionavęs pareigūnas ir prokuroras, rengęs motyvuotą teikimą dėl kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdų sankcionavimo, praėjus tam tikram laikui, gali nebedirbti toje institucijoje. Tokiu atveju visa informacija vis tiek patektų teismo pirmininkui ir taip būtų užtikrinta kontrolė.
Atsižvelgdamas į tai, Komitetas siūlo pakeisti atitinkamas Kriminalinės žvalgybos įstatymo nuostatas.
6. Kriminalinės žvalgybos pagrindiniams subjektams ir kontroliuojančioms institucijoms (Generalinei prokuratūrai) Komitetas siūlo nustatyti vienodą kriminalinės žvalgybos metu gautos informacijos naikinimo tvarką ir bendrą kriminalinės žvalgybos metu gautos informacijos apskaitos formą, į kurią, be kita ko, būtų įtraukti duomenys apie tai, kiek kriminalinės žvalgybos bylų buvo nutraukta (kaip pagrįstų), kiek surinktos informacijos buvo panaudota atliekant kriminalinės žvalgybos uždavinius.
7. Kaip Komitete atliekamo tyrimo metu pažymėjo teismų atstovai, kriminalinės žvalgybos metu gautos informacijos naudojimo, saugojimo ir naikinimo kontrolė teismui svarbi pirmiausia žmogaus teisių apsaugos požiūriu, tačiau trūksta teisinio aiškumo dėl tokios informacijos saugojimo terminų, ypač kai jie priklauso nuo kriminalinės žvalgybos institucijos sprendimo. Pažymėtina, kad labai svarbus ir sudėtingas, tačiau pernelyg paprastai reglamentuotas ir dėl to neaiškus informacijos atskleidimas asmeniui, prieš kurį naudotos kriminalinės žvalgybos priemonės. Kriminalinės žvalgybos įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje nurodyta: „asmeniui, kurio atžvilgiu buvo taikyta kriminalinė žvalgyba, tačiau gauta informacija nepasitvirtino ir ikiteisminis tyrimas nepradėtas, bet atsirado teisinės neigiamos pasekmės, pareikalavus, turi būti pateikti kriminalinės žvalgybos metu apie jį surinkti duomenys, išskyrus kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 7 dalyje nustatytus duomenis“. Ši formuluotė dviprasmiška, nes nuostata „gauta informacija nepasitvirtino ir ikiteisminis tyrimas nepradėtas“ gali būti suprantama ir kaip reikalavimas, kad būtų abi sąlygos (informacijos nepasitvirtino ir ikiteisminis tyrimas nepradėtas), ir kad pakanka vienos iš šių sąlygų. Dėl to Komitetas siūlo šias Kriminalinės žvalgybos įstatymo nuostatas tobulinti.
8. Neaiškus ir kriminalinės žvalgybos metu surinktų apie asmenį duomenų atskleidimo teisinio nagrinėjimo procesas, kurio fragmentai nustatyti Kriminalinės žvalgybos įstatymo 5 straipsnio 9 dalyje. Problemų kyla, kai asmuo, kuris kreipiasi į teismą dėl informacijos atskleidimo, priklauso tik nuo kriminalinės žvalgybos institucijos valios neatskleisti jokios informacijos ir dėl to šio asmens galimybės apginti savo teises tampa labai apribotos. Įvertinus esamą teisinį reglamentavimą ir negausią teismų praktiką taikant Kriminalinės žvalgybos įstatymo 5 straipsnio 6 ir 9 dalių nuostatas, darytina išvada, kad šio įstatymo 5 straipsnio 6 ir 9 dalys turi būti patobulintos, nes akivaizdu, kad kilus ginčui, ar asmeniui, kurio atžvilgiu vykdyta kriminalinė žvalgyba, turi būti atskleisti kriminalinės žvalgybos metu surinkti duomenys, šie duomenys negali būti atskleisti, nes Įstatyme nenustatytos duomenų atskleidimo sąlygos ir dėl to neįmanomas ir neįvykdomas pareiškėjo reikalavimas atskleisti jo atžvilgiu surinktą kriminalinės žvalgybos informaciją. Kriminalinės žvalgybos įstatyme aiškiai nenurodyta, kad šio įstatymo 5 straipsnio 9 dalyje nustatyta apskundimo tvarka taikoma ir 5 straipsnio 6 dalyje nurodytai procedūrai, tačiau akivaizdu, kad Konstitucijos 25 straipsnio 5 dalyje tiesiogiai nustatyta asmens teisė įstatymų nustatyta tvarka gauti valstybės surinktą informaciją apie jį yra viena iš pagrindinių teisių, kuriai apsaugoti turi būti garantuojama visavertė teisminė gynyba. Atsižvelgiant į tai, būtina Kriminalinės žvalgybos įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje nustatyti kriminalinės žvalgybos metu apie asmenį surinktų duomenų atskleidimo pagrindus. Esminių teisių gynyba teisme apima ir teismo sprendimo peržiūros garantiją, tačiau Kriminalinės žvalgybos įstatymo 5 straipsnio 9 dalyje nurodyta, kad teismas priima galutinį sprendimą. Taigi turi būti pakeista ir Kriminalinės žvalgybos įstatymo 5 straipsnio 9 dalis numatant galimybę apskųsti priimtą teismo sprendimą ir taip susiejant šios dalies ir 6 dalies nuostatas.
9. Parlamentinio tyrimo metu įvertinus valstybės institucijų atstovų pateiktą informaciją, išklausius Komiteto narių nuomones, darytina išvada, kad esamas reglamentavimas neužtikrina reikiamo teisinio aiškumo vertinant teikiamos informacijos pobūdį ir yra taisytinas. Dėl tokio neaiškaus teisinio reglamentavimo galimas manipuliavimas slaptomis, kriminalinės žvalgybos informacija grįstomis, pažymomis. Pažymėtina, kad pagrindiniai kriminalinės žvalgybos uždaviniai yra nusikalstamų veikų prevencija, nusikalstamų veikų atskleidimas, rengiančių, darančių ar padariusių nusikalstamas veikas asmenų nustatymas ir kt., todėl kriminalinės žvalgybos metu gaunama informacija neturi būti politikų ar valstybės institucijų ir pareigūnų įrankis, naudojamas įstatymuose nenustatytais tikslais. Pats fakto apie turimą kriminalinės žvalgybos ar žvalgybos metodais ir būdais gautą informaciją atskleidimas laikytinas slaptos informacijos pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymą atskleidimu (paskelbimu), t. y. padarytu šio įstatymo pažeidimu ar net nusikalstama veika (pagal Baudžiamojo kodekso 125 straipsnį). Pabrėžtina, kad paskelbiant kriminalinės žvalgybos informaciją paneigiamas vienas iš svarbiausių demokratinės ir teisinės valstybės principų – nekaltumo prezumpcijos principas, nustatytas Konstitucijoje ir detalizuotas Baudžiamojo proceso kodekse.
[1] Teisėsaugos institucijų užduotis ‑ kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdas, tiriant nusikalstamo susivienijimo ar organizuotos grupės vykdomą nusikalstamą veiklą, kriminalinės žvalgybos subjektų teisėtas nurodymas kriminalinės žvalgybos slaptajam dalyviui rinkti reikalingą informaciją, dalyvaujant nusikalstamo susivienijimo ar organizuotos grupės veikloje ir jos daromose nusikalstamose veikose, ar kitoks teisėtas nurodymas rinkti informaciją apie kriminalinės žvalgybos objektus, siekiant išaiškinti ir patraukti atsakomybėn nusikalstamas veikas organizuojančius ir vykdančius asmenis (Kriminalinės žvalgybos įstatymo 2 straipsnio 19 dalis).