Projektas
LIETUVOS RESPUBLIKOS
KULTŪROS POLITIKOS PAGRINDŲ
ĮSTATYMAS
Lietuvos Respublikos Seimas,
konstatuodamas poreikį remti ir puoselėti kultūrą;
tvirtindamas, kad kultūra yra demokratiškos ir darnios pilietinės visuomenės sąlyga;
pabrėždamas, kad lietuvių kalba, raštas, menas, tradicijos, etnokultūra, istorija ir kultūros paveldas leidžia saugoti, kurti ir puoselėti Lietuvos kultūrinį savitumą pasaulyje;
skelbdamas, kad kultūra yra Lietuvos vystymosi paskata ir žmonių gerovės pagrindas; kultūra kuria reikšmingą pridėtinę vertę valstybei švietimo, mokslo, ekonomikos, aplinkos, sveikatos, saugumo, socialinėje ir užsienio politikos srityse bei skatina darnią visuomenės raidą;
pripažindamas, kad kultūrinės veiklos pagrindas yra asmens kūrybos laisvė;
gerbdamas asmens ir bendruomenių teises į kultūrinį tapatumą, dalyvavimą kultūroje ir savirealizaciją, tradicijų puoselėjimą siekiant atviros, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės;
pripažindamas, kad kultūros paveldo apsauga yra viešasis interesas;
siekdamas įtvirtinti lygiavertį kultūros politikos vaidmenį ir tęstinumą valstybės politikoje,
pripažindamas savaiminę ir savarankišką kultūros vertę, kuri padeda siekti kitų valstybės politikos tikslų,
priima šį įstatymą.
I SKYRIUS
BENDROSIOS NUOSTATOS
1 straipsnis. Įstatymo tikslas
Šio įstatymo tikslas – apibrėžti kultūros politikos tikslą ir uždavinius, kultūros politikos principus, valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų vaidmenį formuojant ir įgyvendinant kultūros politiką, savivaldybių kultūros politikos santykį su valstybės kultūros politika, kultūros dalyvių sistemą, jų tarpusavio ryšius ir vaidmenį, kultūros dalyvių kompetencijų tobulinimą.
2 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos
1. Kultūra – žmonių individualios ir (ar) kolektyvinės kūrybinės veiklos rezultatas, istoriškai susiformavusi reikšmių, simbolių ir įgūdžių sistema, įkūnijanti žmonių pasaulėžiūrą ir vertybes, apimanti kalbą, žinias, menus, raštiją, tikėjimus, moralę, papročius, kultūros paveldą, su tuo susijusias technologijas ir kitus vertingus asmenų ir bendruomenių gebėjimus ir veiklas.
2. Kultūrinės ir kūrybinės kompetencijos – žmogaus gebėjimas suprasti, analizuoti, interpretuoti ir kurti kultūros vertybes, produktus ir paslaugas, reflektuoti, kurti, turtinti ir išreikšti savo kultūrinę tapatybę, kurti socialinius santykius, pagrįstus kultūra ir tradicijomis, su kitais asmenimis, domėtis kitų valstybių ir (ar) socialinių grupių kultūromis ir jas pažinti.
3. Kultūros dalyvis – kultūros paslaugas teikiantis asmuo ar kitas asmuo, aktyviai, sistemingai ir kryptingai kuriantis kultūrą ar joje dalyvaujantis.
4. Kultūros ir kūrybinės industrijos – kultūriniu turiniu ir kūrybiškumu grindžiamos tarpsektorinės ekonominės veiklos, kuriomis kuriami materialūs produktai ir nematerialios intelektinės arba kultūros paslaugos, turinčios kultūrinę, kūrybinę, socialinę ar ekonominę vertę.
5. Kultūros įstaiga – Lietuvos Respublikoje teisės aktų nustatyta tvarka įsteigtas juridinis asmuo, jo filialas ar padalinys, kurio pagrindinė veikla yra skirta teikti kultūros paslaugas (biblioteka, cirkas, galerija, kino teatras, koncertinė įstaiga, kultūros centras, meno centras, meno inkubatorius, muziejus, parodų salė, teatras ir kt.).
6. Kultūros paslauga – kultūrinė, meninė ar pažintinė veikla, kuria teikiama nemateriali nauda ar sukuriamas materialus produktas, tenkinantis visuomenės kultūrinius poreikius ir viešuosius interesus.
7. Kultūros paveldas – Iš praeities kartų perimtos materialios ir nematerialios vertybės, kurios yra valstybės istorinės raidos, kūrybos ir saviraiškos rezultatas, neatskiriama valstybės ir jos piliečių tapatumo dalis, saugoma dėl jos viešojo intereso ir kultūrinės reikšmės.
8. Kitos šiame įstatyme vartojamos sąvokos suprantamos taip, kaip jos išdėstytos Lietuvos Respublikos meno kūrėjo ir meno kūrėjų organizacijų statuso įstatyme, Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatyme, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme, Lietuvos Respublikos nevyriausybinių organizacijų plėtros įstatyme, Lietuvos Respublikos profesionaliojo scenos meno įstaigų įstatyme, Lietuvos Respublikos regioninės plėtros įstatyme, Lietuvos Respublikos švietimo įstatyme, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatyme.
3 straipsnis. Kultūros politikos tikslas ir uždaviniai
1. Kultūros politikos tikslas – užtikrinti Lietuvos kultūros tęstinumą ir tarptautinį konkurencingumą, skatinti tolygią ir tvarią kultūros plėtrą, didinti kultūrinę įtrauktį.
2. Kultūros politikos tikslo siekiama įgyvendinant šiuos pagrindinius uždavinius:
4 straipsnis. Kultūros politikos principai
Kultūros politika formuojama ir įgyvendinama remiantis šiais principais:
1) horizontalumo. Kultūros politika yra tiesiogiai susijusi su kitomis valstybės politikos sritimis, todėl jų sprendimai priimami įvertinus susijusius kultūros veiksnius ir kultūros politikos sprendimus;
2) humanizmo. Kultūrą kuria žmonės, o informacinės technologijos, dirbtinis intelektas ir kitos techninės ar skaitmeninės priemonės yra žmogaus kūrybos įrankiai;
3) kultūros prieinamumo. Visiems Lietuvos Respublikos gyventojams sudaromos vienodos sąlygos dalyvauti kultūroje;
4) kultūros tarptautiškumo. Kultūros politikos sprendimai priimami siekiant nuolatinio Lietuvos kultūros santykio su kitų valstybių ir (ar) socialinių grupių kultūromis, užtikrinančio kultūros įvairovę, kūrybišką atsinaujinimą bei stiprinančio tarptautinį Lietuvos kultūros konkurencingumą;
5) kūrybos ir saviraiškos laisvės. Visi asmenys gali savarankiškai pasirinkti kūrybos išraiškos būdus ir priemones, jiems negali būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus;
6) nuolatinės stebėsenos. Kultūros politika formuojama ir įgyvendinama atsižvelgiant į objektyvius kultūros būklės ir procesų rezultatus ir rodiklius;
7) pariteto. Kultūros politiką formuojantys ir įgyvendinantys subjektai ir kultūros dalyviai bendrai siekia kultūros politikos tikslo įgyvendinimo, bendradarbiauja tarpusavyje, derina prioritetus, priemones, veiksmus ir sprendimų įgyvendinimo būdus;
8) „rankos atstumo“. Valstybė ir savivaldybės finansuoja atskirų kultūros sričių projektus ir veiklas, nesikišdamos į jų turinį, vertinimą patikėdamos kultūros ekspertams;
9) tiesioginio dalyvavimo. Kultūros politikos formavimas ir įgyvendinimas vykdomas įvairiomis formomis įtraukiant kultūros dalyvių atstovus;
10) tvarumo. Kultūros politikos sprendimai užtikrina tolygią, lygiavertę ir ilgalaikę visų kultūros sričių raidą;
5 straipsnis. Kultūros horizontalumo principo taikymas kitose politikos srityse
Sprendimai kitose politikos srityse priimami įvertinus šiuos atitinkamos srities veiksnius ir sąsajas su kultūra ir kultūros politikos sprendimus:
1) aplinkos srityje – nekilnojamojo kultūros paveldo išsaugojimas prisideda prie subalansuoto ir darnaus teritorijų bei tvarios aplinkos kūrimo. Reguliuojant bei vykdant teritorijų planavimą ir priežiūrą, architektūrą ir urbanistiką, statybą ir jos priežiūrą, orientuojamasi į kultūros paveldo apsaugą ir įveiklinimą;
2) ekonomikos ir inovacijų srityje – kultūros ir kūrybinės industrijos kuria ekonominę vertę ir yra svarbus veiksnys, skatinantis kitų sričių ekonominę pažangą ir inovatyvumą, investicijas į naujas vartotojams skirtas, ekologiškai pažangias, skaitmenines technologijas bei sprendinius. Kultūros paveldo skaitmeninimas sudaro galimybes teikti visuomenei aukštos kokybės kultūros paslaugas, užtikrina tautos kultūrinio tapatumo ir savitumo išsaugojimą, atveria visuomenei saugomas kultūros vertybes. Kultūrinis turizmas leidžia išsaugoti kultūros paveldo objektus, formuoja Lietuvos gyventojų savimonę ir krašto pažinimą, yra efektyvus būdas formuoti Lietuvos įvaizdį pasaulyje;
3) finansų srityje – Valstybė sudaro sąlygas ir skatina savininkus investuoti į kultūros paveldo apsaugą. Mokestinės lengvatos kultūros sritims didina Lietuvos kultūros konkurencingumą ir sudaro palankias sąlygas kūrybai.
4) krašto apsaugos srityje – kultūra yra Lietuvos valstybės ir pilietinės visuomenės pagrindas. Valstybė užtikrina lietuvių tautos ilgalaikių gyvybinių interesų apsaugą saugodama Lietuvos teritorijos vientisumą, kalbą, etninę kultūrą, kultūros savitumą, papročius ir kultūros paveldą. Kultūra stiprina visuomenės atsparumą vidinėms ir išorinėms grėsmėms, kuriomis kėsinamasi į Lietuvos valstybingumą ir jos konstitucinę santvarką;
5) regionų plėtros srityje – Lietuvos regionai pasižymi unikalia kultūrine įvairove, kurios išsaugojimas ir puoselėjimas skatina tolygią ir tvarią kultūros plėtrą visoje valstybės teritorijoje;
6) socialinės apsaugos srityje. Kultūra, įtraukdama socialiai pažeidžiamus asmenis į kultūros veiklas, stiprina socialinę sanglaudą, mažina socialinių problemų riziką, socialinę atskirtį, didina socialinę integraciją. Valstybė užtikrina meno kūrėjų, profesionaliojo scenos meno įstaigų kūrybinių darbuotojų papildomas socialines garantijas, sudarančias sąlygas vykdyti kūrybinę veiklą.
7) sveikatos apsaugos srityje – dalyvavimas kultūros veiklose, kurių metu kuriami socialiniai ryšiai, prisideda prie nerimo slopinimo, lėtinių ligų valdymo, geresnės psichologinės būklės, psichikos sveikatos ir negalios stigmos mažinimo. Kultūra ugdo įgūdžius puoselėti sveikatą, prisideda prie visuomenės sveikatinimo bei ligų prevencijos tikslų.
8) švietimo ir mokslo srityje – švietimo įstaigos ir Lietuvos mokslo ir studijų institucijos sudaro sąlygas įgyti ir ugdo kultūrines ir kūrybines kompetencijas, o kultūra yra aktuali formaliojo ir neformaliojo švietimo dalis, kultūrinės edukacijos, skaitymo skatinimo, raštingumo ugdymo ir mokymosi visą gyvenimą pagrindas ir mokslinių tyrimų objektas;
9) teisingumo srityje – originali kūrybinė veikla neatsiejama nuo valstybės garantuojamos autorių teisių ir gretutinių teisių teisinės apsaugos ir atsakomybės už šių teisių pažeidimus užtikrinimo. Nusikalstamumo prevencijos priemonės taikomos atsižvelgiant į atitinkamai socialinei grupei reikšmingus kultūros veiksnius.
10) užsienio politikos srityje – kultūrinės diplomatijos priemonės kuria teigiamą Lietuvos įvaizdį, pristato objektyviais informacijos šaltiniais pagrįstą šalies istoriją, garsina Lietuvos vardą, didina jos žinomumą pasaulyje, skatina kultūrinius mainus. Valstybė remia užsienio lietuvių bendruomenių pastangas išsaugoti tautinį tapatumą, skatina lietuviškos tradicinės kultūros puoselėjimą užsienyje;
11) žemės ūkio srityje – tautinio paveldo produktai, tradiciniai amatai yra kultūros paveldo sudėtinė dalis.
II SKYRIUS
VALSTYBĖS IR SAVIVALDYBIŲ KULTŪROS POLITIKA
6 straipsnis. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų vaidmuo formuojant ir įgyvendinant kultūros politiką
1. Lietuvos Respublikos Seimas, Lietuvos Respublikos Vyriausybė, ministerijos, savivaldybių institucijos, kitos valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, priimdami sprendimus, užtikrina kultūros politikos principų įgyvendinimą ir yra atsakingi už kultūros politikos tikslo ir uždavinių pasiekimą.
7 straipsnis. Savivaldybių kultūros politika ir jos santykis su valstybės kultūros politika
1. Savivaldybių institucijos, siekdamos kultūros politikos tikslo ir uždavinių:
2) vertina objektyvius kultūros būklės ir procesų rezultatus ir rodiklius, teikiamų ar numatomų teikti kultūros paslaugų kiekį, mastą, kokybę, savivaldybės bendruomenių viešųjų interesų tenkinimą;
3) steigia ir išlaiko kultūros įstaigas ir (ar) gali Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka sudaryti sutartis dėl viešųjų kultūros paslaugų teikimo su kitais viešai pasirenkamais kultūros paslaugų teikėjais, ir (ar) gali Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka perduoti viešųjų kultūros paslaugų teikimą kitai savivaldybei ar regiono plėtros tarybai;
4) įtraukia savivaldybės teritorijoje veikiančių kultūros dalyvių atstovus į tarybas, komisijas ar darbo grupes, rengiančias su kultūros politika susijusius teisės aktus ir (ar) sprendžiančias dėl kultūros programų, projektų ar kitų iniciatyvų finansavimo;
2. Valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos bendradarbiauja tarpusavyje:
2) priimdamos sprendimus dėl kultūros dalyvių atstovų įtraukimo į kultūros politikos formavimo ir įgyvendinimo procesus;
3) užtikrindamos tolygią kultūros ir kūrybinių industrijų plėtrą bei kultūros sklaidą savivaldybėse;
III SKYRIUS
KULTŪROS DALYVIAI
8 straipsnis. Kultūros dalyviai
1. Kultūros dalyviai yra:
2. Už kultūros politiką atsakingos valstybės ir savivaldybių institucijos, pasitelkdamos šio straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose nurodytus kultūros dalyvius, užtikrina tolygų kultūros paslaugų teikimą visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, sudaro sąlygas visoms visuomenės grupėms pažinti kultūros įvairovę, skatinti kultūrinių ir kūrybinių kompetencijų įgijimą ir tobulinimą ir dalyvauti kultūroje.
9 straipsnis. Nacionalinės kultūros įstaigos
Nacionalinės kultūros įstaigos yra kultūros įstaigos, atliekančios lyderių vaidmenį įstatymais ar kitais teisės aktais pavestose kultūros srityse, užtikrinančios ilgalaikę kultūros politikos įgyvendinimo raidą, savo veikloje taikydamos pažangias kultūros kūrybos, Lietuvos kultūros paveldo puoselėjimo ir aktualizavimo, kultūros sklaidos priemones.
10 straipsnis. Nevyriausybinės organizacijos
1. Nevyriausybinės organizacijos savo veiklos tikslus ir jų įgyvendinimo formas pasirenka savarankiškai ir nepriklausomai.
2. Kultūros įstaigos, kurių savininkė ar dalininkė (-ės) yra valstybė ar savivaldybė (-ės), bendradarbiauja su nevyriausybinėmis organizacijomis, sudarydamos joms sąlygas teikti kultūros paslaugas ir (ar) įgyvendindamos bendrus projektus ar veiklas.
3. Nevyriausybinės organizacijos prisideda prie kultūros politikos tikslo:
11 straipsnis. Meno kūrėjai
1. Meno kūrėjai yra kultūros dalyviai, užtikrinantys kultūros gyvybingumą, aktualumą ir konkurencingumą, kultūrinio tapatumo tęstinumą, reflektuojantys ir kūrybiškai reaguojantys į kylančius kultūrinius ir vertybinius iššūkius, kintančias geopolitines, ekonomines, socialines ir kitas aplinkybes.
2. Kultūros įstaigos bendradarbiauja su meno kūrėjais ir skatina meno kūrėjų veiklą, sudarydamos galimybę pristatyti visuomenei meno kūryboje atsispindinčią meninės raiškos įvairovę.
12 straipsnis. Kultūros dalyvių kompetencijų tobulinimas
1. Kultūros dalyvių kompetencijų ugdymo tikslas – užtikrinti šiuolaikiškų aukštos kokybės kultūros paslaugų teikimą, turimų kompetencijų, gebėjimų ir praktinių įgūdžių tobulinimą ir įgijimą, sudaryti galimybes taikyti pažangius veiklos metodus ir priemones.
2. Valstybė sudaro galimybes įgyti ir (ar) tobulinti kultūros dalyvių vykdomoms funkcijoms reikalingas bendrąsias ir profesines kompetencijas.
3. Kultūros įstaigos, kurių savininkė ar dalininkė (-ės) yra valstybė ar savivaldybė (-ės), užtikrina, o kitos kultūros įstaigos skatina nuolatinį ir sistemingą savo darbuotojų kompetencijų tobulinimą.
4. Kultūros dalyvių kompetencijų tobulinimas organizuojamas ir vykdomas vadovaujantis šiais principais:
IV SKYRIUS
BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS
13 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas ir įgyvendinimas