Projektas
LIETUVOS RESPUBLIKOS
SAUGOMŲ TERITORIJŲ ĮSTATYMO NR. I-301 PAKEITIMO
ĮSTATYMAS
2022 m. d. Nr.
Vilnius
1 straipsnis. Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo Nr. I-301 nauja redakcija
Pakeisti Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymą Nr. I-301 ir jį išdėstyti taip:
„LIETUVOS RESPUBLIKOS
SAUGOMŲ TERITORIJŲ
ĮSTATYMAS
PIRMASIS SKIRSNIS
BENDROSIOS NUOSTATOS
1 straipsnis. Įstatymo paskirtis
1. Šis įstatymas reglamentuoja saugomų teritorijų sistemą ir su ja susijusius visuomeninius santykius, saugomų teritorijų nustatymo ir steigimo, ribų, kategorijos ir (ar) tipo keitimo, apsaugos, tvarkymo ir kontrolės teisinius pagrindus, reglamentuoja veiklą jose, taip pat nustato tarptautinės svarbos teritorijų, tarp jų Europos ekologinio tinklo „Natura 2000“ teritorijų, kūrimą ir veiklos juose reglamentavimą.
2 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos
1. Atkuriamasis sklypas – saugoma teritorija, skirta veiklos nuskurdintoms gamtos išteklių rūšims arba jų kompleksams apsaugoti, atkurti, pagausinti bei ribotai naudoti gamtos išteklius.
2. Atkuriamosios apsaugos prioriteto teritorija – teritorija, kurioje saugomi, atkuriami, palaikomi, gausinami bei ribotai naudojami veiklai ir visuomenei svarbūs gamtos ištekliai.
3. Bendrija – apibrėžtoje erdvėje ir apibrėžtu laiku egzistuojanti gyvųjų organizmų įvairių rūšių visuma.
4. Biologinė įvairovė – gyvųjų organizmų rūšių, jų bendrijų, buveinių, ekosistemų ir genetinė įvairovė.
5. Biosferos stebėsenos (monitoringo) teritorijos – saugomos teritorijos (biosferos rezervatai ir biosferos poligonai), įsteigtos globalinei bei regioninei biosferos stebėsenai (monitoringui) ir gamtosaugos eksperimentams vykdyti, taip pat jose esantiems gamtos kompleksams išsaugoti.
6. Buveinių apsaugai svarbi teritorija – Europos Bendrijos svarbos teritorijoje įstatymų, administracinių aktų ir (arba) sutarčių pagrindu nustatyta teritorija, kurioje taikomos būtinos apsaugos priemonės palankiai natūralių buveinių ir (ar) rūšių populiacijų, kurioms teritorija yra nustatyta, apsaugos būklei palaikyti ar jai atkurti.
7. Buvusi sodyba – vieta žemės sklypo dalyje, kurioje faktiškai buvo teisėtai pastatytas vieno arba dviejų butų gyvenamosios paskirties pastatas (namas) su jo priklausiniais ar be jų, tačiau neišliko dėl susidariusių aplinkybių (nugriautas, sugriuvo, sudegė ar kitaip sunyko), kai jo buvimo faktas ir vieta nustatyta pagal valstybės archyvuose saugomus kartografinius dokumentus, išleistus 1900 metais ar vėlesniais metais, o jeigu jie neišlikę, – nustatant juridinį faktą teismo sprendimu.
8. Draustinis – saugoma teritorija, skirta moksliniu ir pažintiniu požiūriu vertingoms gamtos ir (ar) kultūros paveldo vietovėms, jose esančioms gamtos ir nekilnojamosioms kultūros vertybėms, kraštovaizdžio ir biologinei įvairovei išsaugoti. Šioje teritorijoje esančių vertybių išsaugojimas užtikrinamas nenutraukiant joje ūkinės veiklos, tačiau rekreacinė veikla griežtai ribojama arba draudžiama.
9. Ekologinės apsaugos prioriteto teritorija – teritorija, kurioje palaikoma ekologinė kraštovaizdžio pusiausvyra, siekiama išvengti neigiamo poveikio gamtos ir nekilnojamosioms kultūros vertybėms arba neigiamo antropogeninių objektų ir veiklos poveikio aplinkai.
10. Ekologinės apsaugos zonos – teritorijos, kuriose nustatomi veiklos apribojimai norint apsaugoti gretimas teritorijas ar objektus, taip pat aplinką nuo galimo neigiamo veiklos poveikio.
11. Ekologiškai svarbi teritorija – kraštovaizdžio, biologinės įvairovės ir vandenų apsaugai svarbi teritorija.
12. Ekosistema – funkcinė gyvųjų organizmų ir jų gyvenamosios aplinkos sistema, kurios komponentus sieja tarpusavio ryšiai, medžiagų apykaitos bei energijos pasikeitimo procesai.
13. Europos Bendrijos svarbos teritorija – biogeografinio regiono teritorija, kuri yra reikšminga siekiant palaikyti ar atkurti Europos Bendrijos svarbos natūralių buveinių tipo ar Europos Bendrijos svarbos gyvūnų ar augalų rūšies palankią apsaugos būklę ir kuri gali būti svarbi Europos ekologinio tinklo „Natura 2000“ vientisumui ir (arba) yra svarbi tam tikro biogeografinio regiono biologinei įvairovei palaikyti. Kai gyvūnai paplitę didelėje teritorijoje, Europos Bendrijos svarbos teritorijos atitinka šių rūšių natūraliame areale esančias vietas, kuriose yra jų gyvenimui ir dauginimuisi būtinų fizinių ar biologinių veiksnių.
14. Europos Bendrijos svarbos natūralių buveinių tipai – buveinių tipai, kurie europinėje teritorijoje valstybių narių, kurioms taikoma Sutartis dėl Europos Sąjungos veikimo:
2) yra natūraliai paplitę nedideliame areale dėl regresijos arba dėl jiems būdingo riboto arealo, arba
15. Europos ekologinis tinklas „Natura 2000“ (toliau – „Natura 2000“ tinklas) – vientisas tinklas, sudarytas iš buveinių apsaugai svarbių teritorijų ir vietovių, atitinkančių gamtinių buveinių apsaugai svarbių teritorijų atrankos kriterijus, kuriose yra tam tikro tipo Europos Bendrijos svarbos natūralių buveinių ir Europos Bendrijos svarbos rūšių buveinių, skirtas palaikyti, o kur reikia – atkurti iki palankios apsaugos būklės tam tikrų tipų natūralioms buveinėms ir rūšių buveinėms jų natūraliame areale, „Natura 2000“ tinklą įeina ir paukščių apsaugai svarbios teritorijos.
17. Gamtos vertybės – mokslinę, ekologinę, kultūrinę, pažinimo ir kitokią vertę turintys atskiri gamtos objektai ar jų teritoriniai kompleksai, svarbūs kraštovaizdžio ir biologinei įvairovei išsaugoti ir pažinti, taip pat su konkrečia teritorija siejami joje nuolat ar periodiškai pasireiškiantys gyvūnų rūšių migracijos, karsto, kiti gyvosios ar negyvosios gamtos reiškiniai ir procesai, kuriantys teritorijos vertę.
18. Genetinis sklypas – saugomos teritorijos, skirtos genetiniams medynams ir kitų rūšių natūraliems genetiniams ištekliams išlaikyti.
19. Kompleksinė saugoma teritorija – gamtiniu ir (ar) kultūriniu vientisumu pasižyminti teritorija, kurioje pagal bendrą apsaugos, tvarkymo ir naudojimo programą sujungiamos įvairių apsaugos krypčių prioriteto, taip pat rekreacinio ir ūkinio funkcinio prioriteto zonos.
20. Konservacinės apsaugos prioriteto teritorija – teritorija, kurioje saugomi unikalūs arba tipiški gamtinio ir (ar) kultūrinio kraštovaizdžio kompleksai bei objektai ir biologinė įvairovė.
21. Kraštovaizdis – žemės paviršiaus gamtinių (paviršinių uolienų, pažemio oro, paviršinių ir gruntinių vandenų, dirvožemio, gyvųjų organizmų) ir (ar) antropogeninių komponentų (archeologinių liekanų, statinių, inžinerinių įrenginių, žemės naudmenų bei informacinio lauko), susijusių medžiaginiais, energetiniais ir informaciniais ryšiais, teritorinis junginys.
22. Kultūrinis kraštovaizdis – žmogaus veiklos sukurtas ir jo sambūvį su aplinka atspindintis kraštovaizdis.
23. Natūrali buveinė – sausumos arba vandens plotai su jiems būdingais geografiniais, abiotiniais ir biotiniais visiškai natūraliais ar pusiau natūraliais požymiais.
24. Natūralios buveinės apsaugos būklė – natūralią buveinę ir jos būdingas rūšis veikiančių poveikių visuma, galinti turėti ilgalaikę įtaką buveinės natūraliam paplitimui, struktūrai, funkcijoms ir jos būdingų rūšių išlikimui, atsižvelgiant į vertinimą, europinėje teritorijoje valstybių narių, kurioms taikoma Sutartis dėl Europos Sąjungos veikimo, arba Lietuvos Respublikos teritorijoje, arba šios buveinės natūraliame areale.
25. Paukščių apsaugai svarbi teritorija – specialios apsaugos teritorija, kurioje Europos Bendrijos svarbos paukščių rūšių buveinėms taikomos tam tikros apsaugos priemonės, kad šios rūšys savo areale išliktų ir veistųsi.
26. Paveldo objektai – atskiri arba tankias grupes sudarantys gamtos ir (ar) kultūros paveldo objektai – kraštovaizdžio elementai, kuriems dėl jų vertės teisės aktais nustatytas specialus apsaugos ir naudojimo režimas.
27. Pažintinis turizmas – turizmas, apimantis tikslingą krašto gamtos ir kultūros vertybių, kraštovaizdžio, istorijos pažinimą, mokymąsi.
28. Palanki natūralios buveinės apsaugos būklė – būklė, kai natūralus buveinės arealas ir jos užimami plotai tame areale nekinta arba didėja, kai yra ir, tikėtina, ateityje neišnyks jos ilgalaikiam palaikymui būtina specifinė struktūra ir funkcijos, ir kai šiai buveinei būdingų rūšių apsaugos būklė yra palanki.
29. Palanki rūšies apsaugos būklė – būklė, kai rūšies populiacijos pokyčiai rodo, kad populiacija pajėgi ilgą laiką išlikti gyvybinga savo natūralioje buveinėje, o rūšies arealas nemažėja, taip pat nėra tikėtina, kad ateityje mažės, be to, buveinė, kurioje populiacija galės išlikti ilgą laiką, yra ir tikėtina, kad bus pakankamai didelė.
30. Prioritetinis natūralių buveinių tipas – Europos Bendrijos svarbos natūralių buveinių tipas, kuris europinėje teritorijoje valstybių narių, kurioms taikoma Sutartis dėl Europos Sąjungos veikimo, gali išnykti jo natūraliame areale ir kurį Europos bendrija priskiria prie prioritetinių kategorijos dėl to, kad didelė jo natūralaus arealo dalis patenka į tą teritoriją.
31. Prioritetinė augalų ar gyvūnų rūšis – Europos Bendrijos svarbos augalų ar gyvūnų rūšis, kuri europinėje teritorijoje valstybių narių, kurioms taikoma Sutartis dėl Europos Sąjungos veikimo, yra nykstanti (išskyrus rūšis, kurių natūralaus arealo pakraščio dalis toje teritorijoje yra nedidelė ir kurioms negresia išnykimas ar kurios nėra pažeidžiamos Vakarų Palearktikos regione) ir kurią Europos Bendrija priskiria prie prioritetinių kategorijos dėl to, kad didelė jos natūralaus arealo dalis patenka į tą teritoriją.
32. Privati saugoma vietovė – privačios nuosavybės teise valdoma, nustatytomis aiškiomis ribomis teritorija, kurioje pagal su žemės savininku sudarytą apsaugos sutartį, siekiama išsaugoti ar atkurti Europos Bendrijos svarbos natūralias buveines, augalų ir gyvūnų rūšis ir jų buveines, saugomas gyvūnų, augalų ir grybų rūšis, įrašytas į Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą, tvirtinamą aplinkos ministro, ir jų buveines, atkurti pažeistas ekosistemas, nustatomas gamtos vertybių, kraštovaizdžio apsaugos, naudojimo ir (ar) tvarkymo priemonių įgyvendinimas.
33. Rekreacija – žmogaus fizinių ir dvasinių jėgų atgavimo procesas, žmogaus laisvalaikio veikla, kurios tikslas – poilsiauti, keliauti bei gydytis sanatorijose, kurortuose.
34. Rezervatas – saugoma teritorija, kurioje siekiama išsaugoti, tirti moksliniu požiūriu ypač svarbias gamtos ir nekilnojamąsias kultūros vertybes, užtikrinti natūralią gamtinių procesų eigą arba nekilnojamųjų kultūros vertybių autentiškumo išsaugojimą, propaguoti gamtos ir nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugą. Šioje teritorijoje nustatoma konservacinė pagrindinė žemės naudojimo paskirtis ir nutraukiama ūkinė veikla.
35. Rūšies apsaugos būklė – apsaugos kokybę rodanti rūšį veikiančių poveikių visuma, galinti turėti ilgalaikę įtaką rūšies paplitimui, jos populiacijų gausumui europinėje teritorijoje valstybių narių, kurioms taikoma Sutartis dėl Europos Sąjungos veikimo.
36. Rūšies buveinė – specifiniais abiotiniais ir biotiniais veiksniais pasižyminti aplinka, kurioje rūšis gyvena bet kuriuo savo biologinio ciklo etapu.
37. Saugoma teritorija – sausumos ir (ar) vandens plotasi nustatytomis aiškiomis ribomis, turintys pripažintą mokslinę, ekologinę, kultūrinę ir kitokią vertę ir kuriems teisės aktais nustatytas specialus apsaugos ir naudojimo režimas (tvarka) arba apsaugos sutartimi nustatytos kraštovaizdžio, gamtos vertybių apsaugos priemonės ir (ar) tvarkymo priemonių įgyvendinimas.
38. Saugomų teritorijų apsauga – procesas, susidedantis iš saugomų teritorijų planavimo bei projektavimo (išskyrus privačias saugomas teritorijas), konkrečių apsaugos, tvarkymo priemonių įgyvendinimo, prevencijos, kontrolės, taip pat gamtosauginio švietimo.
39. Saugomų teritorijų nuostatai – teisės aktas, kuriuo nustatomi atskiros saugomos teritorijos (išskyrus privačias saugomas vietoves), apsaugos ir tvarkymo organizavimo ypatumai, saugomos teritorijos steigimo tikslas, išskirtinė vertė, taip pat etnografinio regiono architektūros ir sodybų planavimo tradicijomis pagrįsti reikalavimai arba kuriuo nustatomi saugomų teritorijų tipų bendri apsaugos ir tvarkymo organizavimo principai ir etnografinio regiono architektūros ir sodybų planavimo tradicijomis pagrįsti reikalavimai.
40. Saugomų teritorijų planavimo dokumentai – saugomų teritorijų (išskyrus privačias saugomas vietoves) specialiojo teritorijų planavimo dokumentai, nustatantys saugomų teritorijų sistemą arba jos dalis, saugomų teritorijų ribas, funkcinio prioriteto ir (ar) kraštovaizdžio tvarkymo zonas, patikslinantys apribojimus bei nustatantys priemones gamtos ir (ar) kultūros paveldo teritoriniams kompleksams ir objektams (vertybėms) išsaugoti, atkurti ir racionaliai naudoti, rekreacijai, ypač pažintiniam turizmui, organizuoti, gamtos paveldo objektų schemos, taip pat strateginio planavimo dokumentai, nustatantys veiksmus bei tvarkymo priemones, jų įgyvendinimo eiliškumą, lėšų poreikį ir atsakingas institucijas.
41. Saugomų teritorijų tvarkymas – veiksmai, kuriais saugomi, racionaliai naudojami, prižiūrimi ir atkuriami pažeisti gamtos ir kultūros paveldo teritoriniai kompleksai bei objektai (vertybes), kraštovaizdis, saugomos teritorijos, jų dalys pritaikomos pažintiniam turizmui.
42. Sodyba – vieno arba dviejų butų gyvenamosios paskirties pastatas (namas) su jo priklausiniais ir su šių statinių, sodybos želdinių, sodo, daržo, aikštelių užimama žeme.
43. Valstybinė saugomų teritorijų kontrolė – saugomų teritorijų apsaugos proceso dalis – kraštovaizdžio ekologinės pusiausvyros, gamtos ir nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos ir saugomų teritorijų lankymo reikalavimų, nustatytų teisės aktais ir saugomų teritorijų planavimo dokumentų sprendiniais, laikymosi priežiūra.
44. Valstybiniai (nacionaliniai ir regioniniai) parkai – kompleksinės saugomos teritorijos, įsteigtos gamtiniu, kultūriniu ir rekreaciniu požiūriais sudėtingose, ypač vertingose teritorijose, kurių apsauga ir tvarkymas siejamas su teritorijos funkcinio prioriteto ir (ar) kraštovaizdžio tvarkymo zonų nustatymu.
46. Vizualinė tarša – objektų (kompleksų) ar veiklos sukeltas ilgalaikis regimasis poveikis, mažinantis kraštovaizdžio estetinę vertę.
47. Vietos gyventojas – gyventojas, Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo nustatyta tvarka deklaravę gyvenamąją vietą kaime ar viensėdyje besiribojančiame su gamtiniu rezervatu.
48. Kitos šiame įstatyme vartojamos sąvokos suprantamos taip, kaip jos apibrėžtos Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatyme, Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatyme, Lietuvos Respublikos architektūros įstatyme, Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme, Lietuvos Respublikos laukinės gyvūnijos įstatyme, Lietuvos Respublikos laukinių augalų ir grybų įstatyme, Lietuvos Respublikos miškų įstatyme, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme, Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatyme, Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių įstatyme, Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme, Lietuvos Respublikos statybos įstatyme, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatyme, Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatyme, Lietuvos Respublikos vandens įstatyme, Lietuvos Respublikos želdynų įstatyme, Lietuvos Respublikos žemės įstatyme, Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatyme, Lietuvos Respublikos žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatyme.
ANTRASIS SKIRSNIS
SAUGOMŲ TERITORIJŲ SISTEMA ir veiklos reglamentavimo dokumentai
3 straipsnis. Saugomų teritorijų steigimo tikslai
Saugomos teritorijos steigiamos ar nustatomos siekiant išsaugoti gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus ir objektus (vertybes), kraštovaizdžio ir biologinę įvairovę, užtikrinti kraštovaizdžio ekologinę pusiausvyrą, gamtos išteklių subalansuotą naudojimą ir atkūrimą, sudaryti sąlygas pažintiniam turizmui, moksliniams tyrimams ir kraštovaizdžio, biologinės įvairovės ir kitų gamtos vertybių būklės stebėjimams, propaguoti gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus ir objektus (vertybes).
4 straipsnis. Saugomų teritorijų sistema
1. Saugomų teritorijų sistemą sudaro šios saugomų teritorijų kategorijos:
1) konservacinės apsaugos prioriteto teritorijos. Šiai kategorijai priskiriami šie saugomų teritorijų tipai: rezervatai, draustiniai, privačios saugomos vietovės ir paveldo objektai;
2) atkuriamosios apsaugos prioriteto teritorijos. Šiai kategorijai priskiriami šie saugomų teritorijų tipai: atkuriamieji sklypai, genetiniai sklypai;
3) ekologinės apsaugos prioriteto teritorijos. Šiai kategorijai priskiriamos ekologinės apsaugos zonos;
2. Šio įstatymo 25 straipsnyje nustatyta tvarka Lietuvos Respublikos saugomos teritorijos ar jų dalys gali būti įtraukiamos į „Natura 2000“ tinklą.
5 straipsnis. Veiklos saugomose teritorijose reglamentavimo dokumentai
1. Veiklą valstybės ar savivaldybės įsteigtose ar nustatytose saugomose teritorijose reglamentuoja:
1) šis įstatymas, Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymas, Aplinkos apsaugos įstatymas, Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas, Saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių įstatymas, Laukinės gyvūnijos įstatymas, Laukinių augalų ir grybų įstatymas, Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymas, Miškų įstatymas, Žemės įstatymas, Teritorijų planavimo įstatymas, Statybos įstatymas;
4) apsaugos sutartys, kurias Vyriausybės įgaliotos institucijos jos nustatyta tvarka sudaro su žemės, esančios valstybės ar savivaldybių įsteigtose ar nustatytose saugomose teritorijose, savininkais ir valdytojais ir įregistruoja Nekilnojamojo turto registre, kai su žemės savininkais ir valdytojais individualiai susitariama dėl kraštovaizdžio, gamtos vertybių papildomų apsaugos ir naudojimo priemonių nustatymo arba tvarkymo priemonių įgyvendinimo jų valdomoje žemėje.
2. Veiklą privačioje saugomoje vietovėje reglamentuoja privačios žemės savininko ir Vyriausybės įgaliotos institucijos sudaryta apsaugos sutartis. Vyriausybės nustatyta tvarka sudarytoje apsaugos sutartyje su žemės savininkais individualiai susitariama dėl gamtos vertybių, įskaitant negyvosios gamtos vertybes, ar kraštovaizdžio apsaugos ir naudojimo priemonių nustatymo ir tvarkymo priemonių įgyvendinimo jų valdomoje žemėje.
TREČIASIS SKIRSNIS
KONSERVACINĖS APSAUGOS PRIORITETO TERITORIJOS. veiklos jose reglamentavimas
6 straipsnis. Rezervatai
1. Rezervatų steigimo tikslai:
1) užtikrinti natūralią gamtinių procesų eigą arba kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų (vertybių) autentiškumo palaikymą;
2) išsaugoti tipišką arba unikalų gamtinį arba kultūrinį kraštovaizdį ir jame esančius paveldo objektus;
3) išsaugoti vertingas natūralias ekosistemas, buveines, laukinių augalų, grybų ir gyvūnų rūšių genofondą;
2. Pagal saugomų vertybių pobūdį rezervatai skirstomi į:
7 straipsnis. Veiklos rezervatuose reglamentavimas
1. Gamtinių rezervatų apsaugos ir tvarkymo reikalavimus nustato šis įstatymas, Vyriausybės įgaliotos institucijos patvirtinti atskirų gamtinių rezervatų nuostatai (valstybiniuose parkuose ir biosferos rezervatuose esančių rezervatų – valstybinių parkų ir biosferos rezervatų nuostatai), kiti šio įstatymo 5 straipsnyje nurodyti veiklos saugomose teritorijose reglamentavimo dokumentai. Gamtinių rezervatų planavimo schemose (ribų ir tvarkymo planuose) išskiriama konservacinio funkcinio prioriteto zona.
2. Kultūrinių rezervatų (rezervatų-muziejų) apsaugos ir tvarkymo reikalavimus nustato šis įstatymas, Vyriausybės įgaliotos institucijos patvirtinti kultūrinių rezervatų nuostatai, kiti šio įstatymo 5 straipsnyje nurodyti veiklos saugomose teritorijose reglamentavimo dokumentai.
3. Gamtiniuose rezervatuose vietos gyventojams uogauti ir grybauti leidžiama, jei uogavimas ir grybavimas nekenkia ekosistemoms, saugomoms vertybėms. Vietos gyventojų uogavimo ir grybavimo gamtiniuose rezervatuose, kuriuose uogavimas ir grybavimas nekenkia ekosistemoms, saugomoms vertybėms, tvarką nustato gamtinių rezervatų nuostatai (valstybiniuose parkuose ir biosferos rezervatuose esančių rezervatų – valstybinių parkų ir biosferos rezervatų nuostatai). Vietos gyventojai, uogaudami ir grybaudami rezervatuose, turi turėti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą.
4. Atsižvelgiant į gamtinio rezervato planavimo schemoje nustatytas kraštovaizdžio tvarkymo zonas, lankymosi mokomaisiais ir pažintiniais tikslais tvarką ir terminus nustato gamtinių rezervatų nuostatai (valstybiniuose parkuose ir biosferos rezervatuose esančių rezervatų – valstybinių parkų ir biosferos rezervatų nuostatai).
5. Kultūriniuose rezervatuose (rezervatuose-muziejuose) remonto, tyrinėjimo, restauravimo ir konservavimo darbai atliekami Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nustatyta tvarka.
8 straipsnis. Draustiniai
1. Draustinių steigimo tikslai:
2) užtikrinti kraštovaizdžio ir biologinę įvairovę bei ekologinę pusiausvyrą, atkurti pažeistas ekosistemas;
3) išsaugoti ar atkurti natūralias buveines ir laukinių augalų, gyvūnų bei grybų buveines ir rūšis, genetiniu požiūriu vertingas jų populiacijas;
2. Pagal saugomų gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų (vertybių) pobūdį draustiniai skirstomi į:
3. Gamtiniai draustiniai yra:
1) geologiniai – žemės gelmių struktūrų, tipiškų sluoksnių atodangų, uolienų ar fosilijų kompleksams saugoti;
3) hidrografiniai – tipiškiems bei unikaliems hidrografinio tinklo elementų (upių, ežerų, tvenkinių) pavyzdžiams saugoti;
6) zoologiniai – saugomų gyvūnų rūšims ir jų buveinėms saugoti; šioje draustinių grupėje gali būti išskirtos teriologinių, ornitologinių, herpetologinių, ichtiologinių, entomologinių draustinių rūšys;
4. Kultūriniai draustiniai yra:
1) archeologiniai – vietovėms, kurių teritorijos savitumą lemia archeologinių objektų sankaupos ar kompleksai, saugoti;
2) istoriniai – vietovėms, susijusioms su istoriniais įvykiais, istoriškai reikšmingomis išlikusiomis ar sunykusiomis gyvenvietėmis, žymiais asmenimis ar jų veikla, taip pat tokių vietų sankaupa pasižyminčioms teritorijoms saugoti;
3) etnokultūriniai – vietovėms, kuriose yra tradicinės architektūros ar kitais etnokultūriniais ypatumais išsiskiriančių gyvenviečių ar jų dalių, sakralinėms ir ritualinėms vietovėms, mitais, legendomis ir padavimais sureikšmintų objektų ar vietų sankaupa išsiskiriančioms vietovėms saugoti;
5. Kompleksiniai draustiniai yra kraštovaizdžio draustiniai, skirti vertingo gamtinio ir (ar) kultūrinio kraštovaizdžio vietovėms saugoti.
6. Pagal steigimo ir veiklos organizavimo ypatumus skiriami:
9 straipsnis. Veiklos draustiniuose reglamentavimas
1. Draustinių apsaugą ir tvarkymą nustato šis įstatymas, Vyriausybės įgaliotos institucijos patvirtinti bendri gamtinių ir kompleksinių draustinių nuostatai, atskirų draustinių nuostatai, tvirtinami juos steigiančių institucijų, kiti šio įstatymo 5 straipsnyje nurodyti veiklos saugomose teritorijose reglamentavimo dokumentai. Draustiniuose neleidžiama veikla, galinti pakenkti kraštovaizdžiui, gamtos ir nekilnojamosioms kultūros vertybėms (juos sunaikinti, sužaloti). Neleidžiama statyti naujų ar plėsti esamų rekreacinių pastatų ir kompleksų, statyti naujų ūkininko sodybų.
2. Siekiant išsaugoti kraštovaizdį, gamtos ir nekilnojamąsias kultūros vertybes, gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose negali būti statomi vizualinę taršą sukeliantys statiniai, sodinami želdiniai, užstojantys istorinę, kultūrinę ir estetinę vertę turinčias panoramas.
3. Statybos gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose reglamentavimas:
1) Leidžiama statyba, kuri neprieštarauja teritorijų planavimo dokumentų sprendiniams, įstatymams, saugomų teritorijų nuostatams.
2) Sodybos pastatai ir inžineriniai statiniai statomi, rekonstruojami laikantis etnografinio regiono architektūros ir sodybų planavimo tradicijomis pagrįstų reikalavimų. Sodyboje gali būti tik vienas gyvenamosios paskirties pastatas (namas), jis gali būti vieno ar dviejų butų. Sodybos ar atstatomi buvusios sodybos pastatai ir jos inžineriniai statiniai išdėstomi viename iki 2 hektarų ploto žemės sklype arba didesnio sklypo dalyje, nesuformuotoje kaip atskiras sklypas ir apimančioje iki 2 hektarų plotą, išskyrus atvejus, kai atstatomi istorinės dvaro sodybos statiniai, kurie (registruoti Kultūros vertybių registre kaip nekilnojamosios kultūros vertybės) buvo išdėstyti didesniame kaip 2 hektarų plote. Jeigu atliekant kadastrinius matavimus vienos sodybos pastatų ir inžinerinių statinių užimama žemė priskiriama keliems gretimiems žemės sklypams dėl to, kad sodybą padalija viešasis kelias ar upė, laikoma, kad sodyba yra išsidėsčiusi keliuose žemės sklypuose (žemės valdoje), ir šiame straipsnyje nustatyta pastatų ir inžinerinių statinių statybos sodybose teisė juose taikoma tol, kol šie žemės sklypai ir juose esantys statiniai priklauso tam pačiam žemės savininkui (bendraturčiams).
3) Leidžiama atkurti kultūros paveldo objektus pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymą.
4) Leidžiama atstatyti identiškus buvusių sodybų pastatus ir jų inžinerinius statinius pirminėse jų stovėjimo vietose pagal išlikusius archyvinius dokumentus: vietovės planus, pastatų ir inžinerinių statinių projektus (brėžinius), matavimų bylas, kitus dokumentus, pagal kuriuos atkuriamas buvęs pastatų vaizdas (jų fasadai, medžiagos, konstrukcijos). Atstatant identiškus buvusios sodybos pastatus ir jų inžinerinius statinius, jų statybos vietai netaikomi Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme nustatyti statybos atstumo nuo vandens telkinio kranto, statybos natūraliuose šlaituose apribojimai, šios dalies 2 punkte nustatytas reikalavimas sodybos pastatus ir jos inžinerinius statinius išdėstyti ne didesniame kaip 2 hektarų plote.
5) Leidžiama naujus sodybos pastatus ir inžinerinius statinius statyti buvusios sodybos vietoje, atsižvelgiant į etnografinių regionų architektūros reikalavimus. Jei neįmanoma sodybos atstatyti toje vietoje, kur ji buvo, nes vieta užlieta vandeniu dėl natūralaus upės ar ežero kranto linijos ar reljefo formų pasikeitimo, dėl vandens telkinio patvenkimo arba dėl užaugusio miško, nutiestų kelių ar kitų objektyvių priežasčių, pastatams statyti gali būti parinkta kita sklypo vieta, tačiau pastatai turi būti išdėstomi ne didesniame kaip 2 hektarų plote taikant Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme nustatytus apribojimus, kitus aplinkosauginius reikalavimus. Kai parenkant atstatomos sodybos pastatams statyti naują vietą žemės sklype dėl jo formos ar dėl kitų greta esančių objektų neįmanoma išlaikyti Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme nustatyto pastatų statybos atstumo nuo vandens telkinio kranto arba atstumo nuo šlaito briaunos, atstatomos sodybos pastatų statybos vieta privalo būti parenkama kitoje vietoje taip, kad atstumas nuo vandens ir nuo nurodytų šlaitų būtų kuo didesnis. Asmeninio naudojimo pirties statybai prie vandens telkinio taikomi Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme nustatyti apribojimai paviršinių vandens telkinių apsaugos zonose.
6) Statesniuose kaip 15 laipsnių natūraliuose šlaituose, taip pat arčiau kaip 50 metrų nuo šių šlaitų viršutinės ir apatinės briaunos leidžiama didinti esamų pastatų tūrius, kai pastatai rekonstruojami taikant etnografinio regiono architektūros ir sodybų planavimo tradicijomis pagrįstus reikalavimus, įtvirtintus draustinių nuostatuose, ir statyti saugomos teritorijos tvarkymo plane nustatytose teritorijose numatytus pastatus.
7) Buvusios sodybos atstatymo teisė šioje dalyje nustatyta tvarka įgyvendinama taip, kad vietoj vienos buvusios sodybos gali būti atstatoma tik viena sodyba. Sprendimų dėl buvusių sodybų atstatymo priėmimo tvarką nustato Vyriausybė.
8) Ne sodyboje – pievose ir ganyklose – leidžiama statyti inžinerinius statinius – stogines laisvai laikomų žolėdžių ūkinių gyvūnų, įregistruotų Ūkinių gyvūnų registre, prieglobsčiui nuo kritulių ir vėjo, kai pievų ir ganyklų plotai nuosavybės ar kitais teisėtais pagrindais valdomoje žemėje yra ne mažesni kaip 5 hektarai (ne daugiau kaip 1 stoginę nurodytame plote). Šios stoginės negali būti statomos natūraliose pievose, saugomų augalų ir vabzdžių rūšių radavietėse, arčiau kaip 100 metrų nuo paviršinio vandens telkinio kranto, taip pat nurodytose vietose negali būti sandėliuojami pašarai ir organizuojamas papildomas žolėdžių ūkinių gyvūnų šėrimas. Jeigu žolėdžiai ūkiniai gyvūnai nebelaikomi pievų ir ganyklų plote, kuriame yra stoginė gyvūnams laikyti, ji turi būti pašalinta ne vėliau kaip per 6 mėnesius po to, kai žolėdžiai ūkiniai gyvūnai buvo išgabenti. Stoginės matmenys, pastatymo vietos parinkimo, jos formos, medžiagų, iš kurių ji statoma, reikalavimai ir derinimo tvarka nustatoma draustinio nuostatuose (kai draustinis yra valstybiniame parke ar biosferos rezervate, – valstybinio parko ar biosferos rezervato nuostatuose, o jei nėra patvirtintų individualių draustinio nuostatų, – bendruose gamtinių ir kompleksinių draustinių nuostatuose).
4. Draustiniuose skatinama veikla, išsauganti, palaikanti ir išryškinanti kraštovaizdį, gamtos ir nekilnojamąsias kultūros vertybes, atkurianti tradicinius gamtinės ar kultūrinės aplinkos elementus, išsauganti etnografinio regiono architektūros ir sodybų planavimo tradicijas, taip pat tradiciniai verslai, pažintinis ir (ar) mokomasis turizmas, invazinių rūšių gausos reguliavimas, saugomų rūšių apsaugos priemonių įgyvendinimas.
5. Valstybiniams ir savivaldybių draustiniams, taip pat valstybiniuose parkuose ir biosferos stebėsenos (monitoringo) teritorijose esantiems draustiniams taikomas Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme ir šiame straipsnyje nustatytas veiklos reglamentavimas. Atsižvelgiant į šio įstatymo 8 straipsnyje nurodytų gamtinių ir kompleksinių draustinių rūšis ir jų steigimo tikslus, taip pat į kraštovaizdžio, gamtos ir nekilnojamųjų kultūros vertybių ypatumus ir draustinio išskirtinę vertę, apsaugos ir tvarkymo reikalavimai bei etnografinio regiono architektūros ir sodybų planavimo tradicijomis pagrįsti reikalavimai nustatomi draustinio nuostatuose (kai draustinis yra valstybiniame parke ar biosferos rezervate, – valstybinio parko ar biosferos rezervato nuostatuose). Jei nėra patvirtintų individualių draustinių nuostatų, apsaugos ir tvarkymo reikalavimai bei etnografinio regiono architektūros ir sodybų planavimo tradicijomis pagrįsti reikalavimai nustatomi bendruose gamtinių ir kompleksinių draustinių nuostatuose.
10 straipsnis. Privačios saugomos vietovės ir veiklos jose reglamentavimas
1. Privačios saugomos vietovės nustatymo tikslai:
1) garantuoti reikiamą Europos Bendrijos svarbos natūralių buveinių tipų, augalų ir gyvūnų rūšių ir jų buveinių apsaugą arba atkurti Europos Bendrijos svarbos natūralias buveines, augalų ir gyvūnų rūšių buveines Europos Bendrijos svarbos teritorijoje arba vietovėje, atitinkančioje paukščių apsaugai svarbios teritorijos atrankos kriterijus, ar jų dalyse, kurios nepatenka į saugomas teritorijas;
2) nustatyti Europos Bendrijos svarbos natūralių buveinių tipų, augalų ir gyvūnų rūšių ekologinius reikalavimus atitinkančias apsaugos priemones buveinių apsaugai svarbiose teritorijose;
3) apsaugoti ar atkurti saugomas gyvūnų, augalų ir grybų rūšis, įrašytas į Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą, tvirtinamą aplinkos ministro, ir jų buveines, atkurti pažeistas ekosistemas;
11 straipsnis. Paveldo objektai
1. Paveldo objektų skelbimo tikslai:
2. Paveldo objektai skirstomi į:
3. Gamtos paveldo objektai yra:
1) geologiniai – išskirtinių dydžių rieduliai, uolos, smegduobės ir olos, tipiškos arba unikalios, moksliniu požiūriu vertingos atodangos, fosilijų ir mineralų radavietės;
2) geomorfologiniai – išskirtinių dydžių ir išvaizdos reljefo formos: kalvos, gūbriai, atragiai, daubos, raguvos, dubakloniai ir kitos reljefo formos;
4) hidrografiniai – išskirtinių dydžių rėvos, senvagės, salos, kriokliai ir kiti hidrografinio tinklo elementai;
5) botaniniai – išskirtinio amžiaus, matmenų, formų ar dendrologiniu bei estetiniu požiūriu vertingi medžiai ir krūmai;
4. Kultūros paveldo objektai (nekilnojamosios kultūros vertybės) suprantami taip, kaip jie apibrėžti Nekilnojamojo kultūros paveldo įstatyme.
12 straipsnis. Veiklos paveldo objektų teritorijose reglamentavimas
1. Paveldo objektų apsaugos ir tvarkymo ypatumus nustato šis įstatymas, Nekilnojamųjų kultūros paveldo apsaugos įstatymas, Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymas, nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos reglamentai, kiti šio įstatymo 5 straipsnyje nurodyti veiklą saugomose teritorijose reglamentuojantys dokumentai.
KETVIRTASIS SKIRSNIS
KOMPLEKSINĖS saugomos TERITORIJOS. veiklos jose reglamentavimas
13 straipsnis. Valstybiniai parkai
1. Valstybinių parkų steigimo tikslai:
3) išsaugoti ar atkurti natūralias buveines ir laukinių augalų, gyvūnų bei grybų rūšis ir jų buveines;
2. Pagal reikšmę skiriami:
1) nacionaliniai parkai – saugomos teritorijos, įsteigtos nacionalinės svarbos gamtiniam ir kultūriniam kraštovaizdžiui, reprezentuojančiam šalies etnokultūrinių sričių gamtos bei kultūros savitumus, saugoti ir tvarkyti. Istorinių Lietuvos valstybingumo centrų kultūriniams kompleksams ir jų gamtinei aplinkai išsaugoti steigiami istoriniai nacionaliniai parkai;
2) regioniniai parkai – saugomos teritorijos, įsteigtos gamtiniu, kultūriniu ir rekreaciniu požiūriais regioninės svarbos kraštovaizdžiui ir ekosistemoms saugoti, jų rekreaciniam bei ūkiniam naudojimui reglamentuoti. Istoriškai vertingiausiems regioniniams kultūriniams kompleksams bei jų gamtinei aplinkai išsaugoti steigiami istoriniai regioniniai parkai.
14 straipsnis. Veiklos valstybiniuose parkuose reglamentavimas
1. Valstybinių parkų apsaugos ir tvarkymo ypatumus nustato šis įstatymas, Vyriausybės įgaliotos institucijos patvirtinti nacionalinių ir regioninių parkų nuostatai, kiti šio įstatymo 5 straipsnyje nurodyti veiklos saugomose teritorijose reglamentavimo dokumentai.
2. Valstybiniuose parkuose draudžiama arba ribojama veikla, galinti pakenkti jų kraštovaizdžiui, gamtos ir nekilnojamosioms kultūros vertybėms, taip pat gamtiniams rekreaciniams ištekliams, juose negali būti statomi vizualinę taršą sukeliantys statiniai, sodinami želdiniai, užstojantys istorinę, kultūrinę ir estetinę vertę turinčias panoramas. Veikla valstybinių parkų rezervatuose, draustiniuose, paveldo objektų teritorijose reglamentuojama šio įstatymo 7, 9 ir 11 straipsniuose nustatyta tvarka.
3. Statybos valstybiniuose parkuose reglamentavimas:
1) Leidžiama statyba, kuri neprieštarauja teritorijų planavimo dokumentų sprendiniams, įstatymams, saugomų teritorijų nuostatams.
2) Leidžiama statyti sodybos pastatus ir inžinerinius statinius sodybose. Sodyboje gali būti tik vienas gyvenamosios paskirties pastatas (namas), jis gali būti vieno ar dviejų butų. Sodybos ar atstatomos buvusios sodybos pastatai ir jos inžineriniai statiniai išdėstomi viename iki 2 hektarų ploto žemės sklype arba didesnio sklypo dalyje, nesuformuotoje kaip atskiras sklypas ir apimančioje iki 2 hektarų plotą, išskyrus atstatomas istorines dvaro sodybas, kurių statiniai (registruoti Kultūros vertybių registre kaip nekilnojamosios kultūros vertybės) buvo išdėstyti didesniame kaip 2 hektarų plote. Jeigu atliekant kadastrinius matavimus vienos sodybos pastatų ir inžinerinių statinių užimama žemė priskiriama keliems gretimiems žemės sklypams dėl to, kad sodybą padalija viešasis kelias ar upė, laikoma, kad sodyba yra išsidėsčiusi keliuose žemės sklypuose (žemės valdoje), ir šiame straipsnyje nustatyta pastatų ir inžinerinių statinių statybos sodybose teisė juose taikoma tol, kol šie žemės sklypai ir juose esantys statiniai priklauso tam pačiam žemės savininkui (bendraturčiams).
3) Leidžiama atkurti kultūros paveldo objektus pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymą.
4) Leidžiama atstatyti identiškus buvusių sodybų pastatus ir jų inžinerinius statinius pirminėse jų stovėjimo vietose pagal išlikusius archyvinius dokumentus: vietovės planus, pastatų ir inžinerinių statinių projektus (brėžinius), matavimų bylas, kitus dokumentus, pagal kuriuos atkuriamas buvęs pastatų vaizdas (jų fasadai, medžiagos, konstrukcijos). Atstatant identiškus buvusios sodybos pastatus ir jų inžinerinius statinius, jų statybos vietai netaikomi Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme nustatyti statybos atstumo nuo vandens telkinio kranto, statybos natūraliuose šlaituose apribojimai, šios dalies 2 punkte nustatytas reikalavimas sodybos pastatus ir jos inžinerinius statinius išdėstyti ne didesniame kaip 2 hektarų plote;
5) Leidžiama naujus sodybos pastatus ir inžinerinius statinius statyti buvusios sodybos vietoje, atsižvelgiant į etnografinių regionų architektūros reikalavimus. Jei neįmanoma sodybos atstatyti toje vietoje, kur ji buvo, nes vieta užlieta vandeniu dėl natūralaus upės ar ežero kranto linijos ar reljefo formų pasikeitimo, dėl vandens telkinio patvenkimo arba dėl užaugusio miško, nutiestų kelių ar kitų objektyvių priežasčių, pastatams statyti gali būti parinkta kita sklypo vieta, tačiau pastatai turi būti išdėstomi ne didesniame kaip 2 hektarų plote taikant Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme nustatytus apribojimus, kitus aplinkosauginius reikalavimus. Kai parenkant atstatomos sodybos pastatams statyti naują vietą žemės sklype dėl jo formos ar dėl kitų greta esančių objektų neįmanoma išlaikyti Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme nustatyto pastatų statybos atstumo nuo vandens telkinio kranto arba atstumo nuo šlaito briaunos, atstatomos sodybos pastatų statybos vieta privalo būti parenkama kitoje vietoje taip, kad atstumas nuo vandens ir nuo nurodytų šlaitų būtų kuo didesnis. Asmeninio naudojimo pirties statybai prie vandens telkinio taikomi Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme nustatyti apribojimai paviršinių vandens telkinių apsaugos zonose.
6) Statesniuose kaip 15 laipsnių natūraliuose šlaituose, taip pat arčiau kaip 50 metrų nuo šių šlaitų viršutinės ir apatinės briaunos leidžiama didinti esamų pastatų tūrius, kai pastatai rekonstruojami taikant etnografinio regiono architektūros ir sodybų planavimo tradicijomis pagrįstus reikalavimus, įtvirtintus valstybinių parkų nuostatuose, ir statyti saugomos teritorijos tvarkymo plane nustatytose teritorijose numatytus pastatus.
7) Sodybų pastatai statomi laikantis valstybinio parko nuostatuose nustatytų etnografinio regiono architektūros ir sodybų planavimo tradicijomis pagrįstų reikalavimų, išskyrus, kai atkuriami kultūros paveldo objektai pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymą ar atstatomi identiški buvusių sodybų pastatai.
8) Buvusios sodybos atstatymo teisė šioje dalyje nustatyta tvarka įgyvendinama taip, kad vietoj vienos buvusios sodybos gali būti atstatoma tik viena sodyba. Sprendimų dėl buvusių sodybų atstatymo priėmimo tvarką nustato Vyriausybė.
9) Ne sodyboje – pievose ir ganyklose – leidžiama statyti inžinerinius statinius – stogines laisvai laikomų žolėdžių ūkinių gyvūnų, įregistruotų Ūkinių gyvūnų registre, prieglobsčiui nuo kritulių ir vėjo, kai pievų ir ganyklų plotai nuosavybės ar kitais teisėtais pagrindais valdomoje žemėje yra ne mažesni kaip 5 hektarai (ne daugiau kaip 1 stoginę nurodytame plote). Šios stoginės negali būti statomos natūraliose pievose, saugomų augalų ir vabzdžių rūšių radavietėse, arčiau kaip 100 metrų nuo paviršinio vandens telkinio kranto, taip pat nurodytose vietose negali būti sandėliuojami pašarai ir organizuojamas papildomas žolėdžių ūkinių gyvūnų šėrimas. Jeigu žolėdžiai ūkiniai gyvūnai nebelaikomi pievų ir ganyklų plote, kuriame yra stoginė gyvūnams laikyti, ji turi būti pašalinta ne vėliau kaip per 6 mėnesius po to, kai žolėdžiai ūkiniai gyvūnai buvo išgabenti. Stoginės matmenys, pastatymo vietos parinkimo, jos formos, medžiagų, iš kurių ji statoma, reikalavimai ir derinimo tvarka nustatoma valstybinio parko nuostatuose.
4. Atsižvelgiant į etnografinio regiono architektūros tradicijas, valstybinio parko miestelių ir kaimų architektūros, kraštovaizdžio ypatumus, paveldo objektų, kraštovaizdžio, gamtos ir nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos poreikius, valstybinio parko nuostatuose apibrėžiami valstybinio parko steigimo tikslai, jo išskirtinė vertė, detalizuojami šio straipsnio 2 dalyje nurodyti apsaugos reikalavimai, nustatomi etnografinio regiono architektūros ir sodybų planavimo tradicijomis pagrįsti reikalavimai.
5. Valstybiniuose parkuose skatinama veikla, išsauganti ir išryškinanti kraštovaizdį, gamtos ir nekilnojamąsias kultūros vertybes bei atkurianti tradicinius gamtinės ar kultūrinės aplinkos elementus, taip pat tradiciniai amatai ir verslai, pažintinis turizmas, pagal valstybinių parkų planavimo schemų (ribų ir tvarkymo planų) sprendinius teritorijos pritaikomos rekreacijai ir lankyti atsižvelgiant į kraštovaizdžio, gamtos ir nekilnojamųjų kultūros vertybių išsaugojimo reikalavimus, taip pat skatinamas invazinių rūšių paplitimo mažinimas, saugomų rūšių apsaugos priemonių įgyvendinimas.
15 straipsnis. Biosferos stebėsenos (monitoringo) teritorijos
1. Biosferos stebėsenos (monitoringo) teritorijų steigimo tikslai:
1) sukurti reprezentatyvią kompleksinės ekologinės stebėsenos (monitoringo) sistemą – stebėti, kontroliuoti, prognozuoti gamtinių sistemų pokyčius;
2. Biosferos stebėsenos (monitoringo) teritorijos yra:
1) biosferos rezervatai (steigiami tarptautinei biosferos pokyčių stebėsenos (monitoringo) programai įgyvendinti ir gamtosaugos eksperimentams reprezentaciniuose natūraliuose gamtinių zonų kompleksuose bei juos supančiose teritorijose atlikti);
3. Biosferos rezervatų planavimo schemose (ribų ir tvarkymo planuose) ir biosferos poligonų ribų planuose išskiriamos šios funkcinio prioriteto zonos: konservacinio (gamtiniai rezervatai ir draustiniai), ekologinės apsaugos, eksperimentų, ekosistemų atkūrimo, ūkinio (žemės, miškų ar vandenų ūkio) ir kito prioriteto zonos.
16 straipsnis. Veiklos biosferos stebėsenos (monitoringo) teritorijose reglamentavimas
PENKTASIS SKIRSNIS
atkUriAmoSIOS bei EKOLOGINĖS APSAUGOS PRIORITETO TERITORIJOS. veiklos jose reglamentavimas
17 straipsnis. Atkuriamieji ir genetiniai sklypai
1. Atkuriamųjų sklypų steigimo tikslai:
2. Atkuriamieji sklypai steigiami valstybinėje žemėje augalijos, gyvūnijos, durpynų, požeminio vandens ir kitiems atsinaujinantiems ištekliams atkurti ir pagausinti.
3. Genetinių sklypų steigimo tikslas yra išsaugoti genetinės medžiagos išteklius. Šie sklypai steigiami valstybinėje žemėje genetiniams medynams ir kitų rūšių natūraliems genetiniams ištekliams išlaikyti.
4. Siekiant išsaugoti genetinius medynus, esančius valstybiniuose rezervatuose, valstybiniuose ar savivaldybių draustiniuose, valstybinių parkų ar biosferos stebėsenos (monitoringo) teritorijų draustiniuose, atskiros saugomos teritorijos (genetiniai sklypai) nesteigiamos (nesteigiami). Vyriausybės įgaliota institucija patvirtina tokių genetinių medynų, esančių valstybiniuose rezervatuose, valstybiniuose ar savivaldybių draustiniuose, valstybinių parkų ar biosferos stebėsenos (monitoringo) teritorijų draustiniuose, sąrašą, kurio pagrindu informacija apie juos kaupiama Saugomų teritorijų valstybės kadastre, o apsaugos priemonės numatomos atitinkamų saugomų teritorijų planavimo dokumentuose ir (ar) nuostatuose.
18 straipsnis. Veiklos atkuriamuosiuose ir genetiniuose sklypuose reglamentavimas
1. Atkuriamuosiuose ir genetiniuose sklypuose ribojama veikla, mažinanti gamtos išteklius, taip pat naudingųjų iškasenų eksploatavimas, žemės, miškų, vandenų, kito nekilnojamojo turto naudojimas bei nustatytų naudojimo būdų keitimas. Veiklos ribojimo pobūdį ir mastą nustato šių teritorijų nuostatai.
19 straipsnis. Ekologinės apsaugos zonos
1. Ekologinės apsaugos zonų nustatymo tikslai:
2) išsaugoti saugomų bei geoekologiškai svarbių gamtinio ir kultūrinio kraštovaizdžio kompleksų ar objektų (vertybių) aplinką, izoliuoti juos nuo neigiamo veiklos poveikio;
2. Pagal apsaugos pobūdį ekologinės apsaugos zonos yra:
1) bendrosios ekologinės apsaugos – pajūrio, požeminio vandens vandenviečių, paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos, intensyvaus karsto žemės;
2) buferinės apsaugos – valstybinių rezervatų, valstybinių parkų ir valstybinių draustinių, paveldo objektų buferinės apsaugos zonos;
3. Ekologinės apsaugos zonos pagal išsidėstymo pobūdį gali būti nustatomos kaip sklypai, juostos arba žiedai. Bendrosios ekologinės ir buferinės apsaugos zonos gali būti skirstomos į skirtingo apsaugos ir naudojimo režimo pozonius arba jose gali būti išskiriami tokie pazoniai.
4. Ekologinės apsaugos zonos nustatomos atitinkamo lygmens ir rūšies teritorijų planavimo dokumentuose arba kituose dokumentuose šio įstatymo, Žemės įstatymo, Geriamojo vandens įstatymo, Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo, Statybos įstatymo, Pajūrio juostos įstatymo, Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo nustatyta tvarka.
20 straipsnis. Buferinės apsaugos zonos ir veiklos jose reglamentavimas
1. Kad būtų sumažintas neigiamas veiklos poveikis ir išsaugota saugomų teritorijų vizualinė aplinka, valstybiniams rezervatams ir paveldo objektams nustatomos, o valstybiniams parkams, biosferos rezervatams, valstybiniams draustiniams gali būti nustatomos buferinės apsaugos zonos. Valstybiniuose rezervatuose, valstybiniuose parkuose esančiuose rezervatuose, taip pat draustiniuose esantiems paveldo objektams buferinės apsaugos zonos nenustatomos.
2. Buferinės apsaugos zonos gali būti nustatomos tvirtinant valstybinių rezervatų, biosferos rezervatų ir valstybinių parkų planavimo schemas (ribų ir tvarkymo planus), valstybinių draustinių ribų planus, gamtos paveldo objektų schemas.
3. Paveldo objektų buferinės apsaugos zonose gali būti nustatomos skirtingo apsaugos ir naudojimo režimo fizinės ir vizualinės (regimosios) apsaugos pozoniai.
4. Valstybinių parkų, valstybinių rezervatų ir draustinių buferinės apsaugos zonose negali būti statomi, rekonstruojami vizualinę taršą sukeliantys, vertybių eksponavimo sąlygas bloginantys statiniai. Valstybinių parkų buferinės apsaugos zonų hidrologinio poveikio dalyse gali būti nustatyti bendrieji ekologinės apsaugos pozoniai.
21 straipsnis. Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos juostos bei veiklos jose reglamentavimas
1. Kad į vandens telkinius nepatektų pavojingų medžiagų, vandens telkinių krantai būtų apsaugoti nuo erozijos, būtų užtikrintas vandens telkinių pakrančių ekosistemų stabilumas, išsaugota migracinių koridorių funkcija, saugomas vandens telkinių pakrančių gamtinis kraštovaizdis ir jo estetinės vertybės, sudarytos palankios sąlygos rekreacijai, užtikrinta visuomenės teisė naudotis vandens telkiniais ir eiti jų pakrantėmis, išskiriamos paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos. Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos dalyje prie vandens telkinio nustatoma pakrantės apsaugos juosta. Pakrantės apsaugos juosta gali sutapti su paviršinių vandens telkinių apsaugos zona. Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos juostos nustatomos Lietuvos Respublikos upių, ežerų ir tvenkinių kadastre registruotiems paviršiniams vandens telkiniams, taip pat Kuršių marių rytinei pakrantei nuo Klaipėdos valstybinio jūrų uosto šiaurinio molo iki Skirvytės upės žiočių. Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos ir pakrančių apsaugos juostos nenustatomos prie rezervatuose esančių paviršinių vandens telkinių, taip pat jūrų uosto teritorijoje ir rezervinėse teritorijose, kurių ribas nustato Vyriausybė.
2. Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo tvarką ir jų dydžius nustato Vyriausybės įgaliota institucija atsižvelgdama į šiuos kriterijus: vandens telkinio kategoriją (ežeras, upė, kanalas, dirbtinis nepratekamas paviršinis vandens telkinys, tarpiniai vandenys), paviršinio vandens telkinio dydį (ilgis ir (ar) plotas), paviršinio vandens telkinio kilmę (natūralus ar dirbtinis), paviršinio vandens telkinio padėtį gyvenamųjų vietovių ir saugomų teritorijų atžvilgiu.
3. Jeigu dėl įvykusios kranto erozijos (vandens telkinio kranto linijos pasislinkimo) nebeužtikrinamas Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme nurodytas reikalavimas dėl tvorų, kitų statinių, įrenginių ar įveisiamų želdinių, medžių ir krūmų liekanų, kliudančių pakrante eiti asmenims (toliau šiame straipsnyje – užtvėrimai), nebuvimo, žemės savininkas ar valdytojas gali imtis priemonių atkurti erozijos pažeistą pakrantę. Jeigu pakrantės atkūrimo priemonės nevykdomos, užtvėrimai iš Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme nurodyto pločio paviršinio vandens telkinio apsaugos zonos dalies, kurioje šis įstatymas draudžia užtvėrimus (toliau šiame straipsnyje – pakrantė be užtvėrimų), turi būti pašalinti per vienus metus nuo kranto erozijos fakto paaiškėjimo. Kranto erozijos fakto paaiškėjimo momentu laikomas aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės surašytas aktas, kuriuo, įvertinus kranto būklę ir erozijos tendencijas, konstatuojama, kad reikalavimas dėl užtvėrimų pakrantėje nebuvimo neįvykdomas dėl įvykusios kranto erozijos.
4. Asmenų teisė naudoti pakrantę be užtvėrimų apsistoti yra neatskiriama nuo pareigos užtikrinti, kad apsistojimo vietoje aplinka nebūtų teršiama atliekomis ir kad čia esančios atliekos būtų surinktos ir išvežtos (išneštos). Apsistojimu pakrantėje be užtvėrimų laikomas asmenų buvimas vienoje vietoje ilgesnį laiką, negu reikia pereiti pakrantę be užtvėrimų. Jeigu pasirinktoje apsistoti pakrantės be užtvėrimų dalyje nurodyta informacija (pastatytas Vyriausybės įgaliotos institucijos rekomenduojamos formos informacinis ženklas), kad žemės sklypas yra privati nuosavybė, savarankiškai pakrantėje be užtvėrimų asmenys be žemės savininko sutikimo gali apsistoti tik šviesiu paros metu (ne anksčiau kaip pusantros valandos iki saulės patekėjimo ir ne vėliau kaip pusantros valandos saulei nusileidus).
ŠEŠTASIS SKIRSNIS
SAUGOMŲ TERITORIJŲ STEIGIMAS, NUSTATYMAS, APSkaita, apsauga IR TVARKYMAS
22 straipsnis. Saugomų teritorijų steigimas ar nustatymas
1. Saugomos teritorijos gali būti valstybinės (rezervatai, draustiniai, gamtos paveldo objektai, valstybiniai parkai, biosferos stebėsenos (monitoringo) teritorijos, atkuriamieji ir genetiniai sklypai, ekologinės apsaugos zonos), savivaldybių (draustiniai ir gamtos paveldo objektai) ir privačios saugomos vietovės.
2. Gamtinius ir kultūrinius rezervatus, biosferos rezervatus ir valstybinius parkus steigia, jų ribas nustato ir keičia Vyriausybė, tvirtindama šių saugomų teritorijų planavimo schemas (ribų ir tvarkymo planus), Vyriausybės įgaliotos institucijos teikimu.
3. Rezervatines apyrubes ir valstybinius draustinius steigia, jų ribas bei rūšį nustato ir keičia Vyriausybės įgaliota institucija, tvirtindama šių saugomų teritorijų ribų planus.
4. Biosferos poligonus, atkuriamuosius ir genetinius sklypus steigia, jų ribas nustato ir keičia Vyriausybės įgaliota institucija, tvirtindama šių saugomų teritorijų ribų planus.
5. Gamtos paveldo objektus (saugomus gamtinio kraštovaizdžio objektus) saugomais objektais skelbia Vyriausybės įgaliota institucija, tvirtindama šių objektų schemas. Vyriausybės įgaliota institucija sprendimą dėl gamtos paveldo objekto paskelbimo gali panaikinti, kai Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos nustato, kad:
1) gamtos objekto paskelbimas gamtos paveldo objektu neatitinka kiekybinių ir (ar) kokybinių kriterijų (neatitinka nustatytų parametrų);
6. Savivaldybių draustinius steigia, jų ribas nustato ir keičia savivaldybių tarybos, tvirtindamos savivaldybių draustinių ribų planus, o savivaldybės saugomais objektais savivaldybių gamtos paveldo objektus savivaldybių tarybos skelbia tvirtindamos šių objektų schemas. Savivaldybės taryba sprendimą dėl savivaldybės draustinio įsteigimo arba sprendimą dėl gamtos paveldo objekto paskelbimo savivaldybės saugomu objektu gali panaikinti, jeigu:
1) Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos nustato, kad vertybės, dėl kurių įsteigtas draustinis, arba gamtos paveldo objektas sunyko neatkuriamai ir dėl to netikslinga taikyti apsaugą teritorijai pagal šį įstatymą;
2) parengtu saugomos teritorijos specialiojo teritorijų planavimo dokumentu numatoma savivaldybės draustiniui suteikti valstybinio draustinio statusą ar įtraukti jį į kompleksinę saugomą teritoriją arba savivaldybės saugomą gamtos paveldo objektą siūloma paskelbti valstybės saugomu gamtos paveldo objektu.
7. Privati saugoma vietovė nustatoma visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, išskyrus valstybės ar savivaldybės įsteigtas ar nustatytas konservacinės apsaugos, atkuriamosios apsaugos prioriteto ar kompleksines saugomas teritorijas, privačios žemės savininkui ir Vyriausybės įgaliotai institucijai sudarius apsaugos sutartį. Privačios saugomos vietovės ribų planas, kuris nėra teritorijų planavimo dokumentas, yra neatskiriama apsaugos sutarties dalis. Vyriausybės įgaliotos institucijos tvirtinamas prioritetinių potencialių privačių saugomų vietovių sąrašas ir jų ribų planai sudaromi vadovaujantis šio įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje įvardytais tikslais. Į šį sąrašą įtraukiami tik privačios nuosavybės teise valdomi žemės sklypai.
8. Šio straipsnio 2, 3, 4, 5 ir 6 dalyse nurodytų saugomų teritorijų steigimo kriterijus nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.
9. Kultūros paveldo objektai ir vietovės (nekilnojamosios kultūros vertybės) skelbiami saugomais, jų teritorijos ir apsaugos zonos nustatomos Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nustatyta tvarka. Valstybiniuose parkuose, valstybiniuose rezervatuose ir valstybiniuose draustiniuose esančių kultūros paveldo vietovių teritorijų ribos nustatomos vadovaujantis šio įstatymo nustatyta tvarka rengiamuose saugomų teritorijų specialiojo teritorijų planavimo dokumentuose, vadovaujantis Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymu.
10. Savivaldybių institucijos, nevyriausybinės organizacijos, fiziniai ar juridiniai asmenys Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka gali teikti pasiūlymus, pagrįstus saugomų teritorijų steigimo kriterijais, dėl rezervatų, valstybinių parkų, draustinių, biosferos stebėsenos (monitoringo) teritorijų, atkuriamųjų ir genetinių sklypų įsteigimo arba jų ribų pakeitimo, gamtos paveldo objektų paskelbimo saugomais.
11. Pasiūlymai steigti saugomas teritorijas, išskyrus privačias saugomas vietoves, gali būti numatomi kompleksinio teritorijų planavimo dokumentuose.
12. Kai gamtos ar kultūros paveldo teritoriniams kompleksams ir objektams (vertybėms) gresia išnykimas, sunaikinimas arba vertės praradimas, Vyriausybės įgaliotos institucijos teikimu Vyriausybė nustato laikinus jų apsaugos reikalavimus, taikomus, iki bus išspręstas saugomos teritorijos įsteigimo ar gamtos paveldo objekto paskelbimo saugomu objektu klausimas, tačiau ne ilgiau kaip 5 metus.
23 straipsnis. Apsaugos sutarčių dėl privačios saugomos vietovės sudarymas ir nutraukimas
1. Privačios žemės savininkas, jei jo žemės sklypas patenka į Prioritetinių potencialių privačių saugomų vietovių sąrašą, gali teikti Vyriausybės įgaliotai institucijai prašymą jo valdomoje žemėje nustatyti privačią saugomą vietovę arba Vyriausybės įgaliota institucija pasiūlo privačios žemės savininkui jo valdomoje žemėje nustatyti privačią saugomą vietovę. Apsaugos sutartis dėl privačios saugomos vietovės sudaroma ne trumpesniam kaip 30 metų laikotarpiui arba neterminuota.
2. Sudaryta apsaugos sutartis dėl privačios saugomos vietovės nustatymo registruojama Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų valstybės kadastre ir Nekilnojamojo turto registre. Apsaugos sutartį registruoti teikia Vyriausybės įgaliota institucija.
3. Asmenims, su kuriais sudaryta apsaugos sutartis dėl privačios saugomos teritorijos nustatymo, kompensacijos, vadovaujantis šio įstatymo 35 straipsnio nuostatomis, išmokamos tik tais atvejais, jei privati saugoma vietovė yra prioritetinių potencialių privačių saugomų vietovių sąraše.
4. Privati saugoma vietovė gali būti panaikinama nutraukus apsaugos sutartį arba pasibaigus nustatytam 30 metų laikotarpiui, jei toks buvo nustatytas. Jei apsaugos sutartis nutraukiama žemės savininko iniciatyva, jis turi grąžinti išmokėtą kompensaciją, vadovaudamasis šio įstatymo 35 straipsnio nuostatomis.
24 straipsnis. Saugomų teritorijų įrašymas į tarptautinės svarbos saugomų teritorijų sąrašus ir veiklos jose reglamentavimas
1. Lietuvos Respublikos saugomoms teritorijoms arba jų dalims, kuriose yra tarptautinės svarbos kraštovaizdžio kompleksų, buveinių, saugomų rūšių ar jų buveinių bei populiacijų, taip pat gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų (vertybių), gali būti suteiktas tarptautinės svarbos saugomos teritorijos statusas ir (ar) jos gali būti įrašytos į tarptautinės svarbos saugomų teritorijų sąrašus. Pasiūlymus saugomas teritorijas, išskyrus kultūrinius draustinius, kultūrinius rezervatus, įrašyti į šiuos sąrašus teikia Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija, jeigu tarptautinėse sutartyse nenustatyta kitaip. Saugomos teritorijos į kultūros paveldo srities tarptautinės svarbos saugomų teritorijų sąrašus įrašomi Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nustatyta tvarka.
25 straipsnis. „Natura 2000“ tinklo sudarymas ir „Natura 2000“ tinklo teritorijų apsauga
1. Buveinių apsaugai svarbios teritorijos nustatomos vietovėse, kuriose yra Europos Bendrijos svarbos natūralių buveinių tipai ir Europos Bendrijos svarbos rūšių buveinės. Teritorijos atrenkamos šio straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka atsižvelgiant į tai, kokią Lietuvos Respublikos teritorijos dalį užima Europos Bendrijos svarbos natūralių buveinių tipai ir rūšių, kurioms išsaugoti reikia nustatyti buveinių apsaugai svarbias teritorijas, buveinės.
Europos Bendrijos svarbos natūralių buveinių tipai gali būti įrašyti į Europos Bendrijos svarbos natūralių buveinių tipų, kurių apsaugai būtina nustatyti saugomas teritorijas, sąrašą, tvirtinamą Vyriausybės įgaliotos institucijos.
2. Kiekiu ir dydžiu tinkamiausios paukščių apsaugai svarbios teritorijos nustatomos vadovaujantis moksliniais tyrimais ir atsižvelgiant į laukinių paukščių apsaugos poreikį geografiniame jūros ir sausumos plote, apimančiame europinę teritoriją valstybių narių, kurioms taikoma Sutartis dėl Europos Sąjungos veikimo. Nustatant jas, siekiama:
1) kad savo areale išliktų ir veistųsi tokios į Europos Bendrijos svarbos paukščių rūšių sąrašą įrašytos paukščių rūšys: kurioms gresia pavojus išnykti; kurioms gali pakenkti tam tikri jų buveinių pokyčiai; kurios laikomos retomis dėl jų mažų populiacijų ar riboto arealo; kurioms dėl specifinio jų buveinių pobūdžio reikia išskirtinio dėmesio. Vertinant visada remiamasi laukinių paukščių rūšių populiacijų gausumo tendencijomis ir pokyčiais;
2) kad būtų išsaugotos nuolatos aptinkamų migruojančių laukinių paukščių rūšių, neįrašytų į Europos Bendrijos svarbos paukščių rūšių sąrašą, veisimosi, šėrimosi, žiemojimo ir poilsio teritorijos, esančios jų migracijos kelyje, kreipiant išskirtinį dėmesį šlapžemių, ypač tarptautinės svarbos, apsaugai.
3. Vietovių, kuriose nustatomos paukščių apsaugai svarbios arba buveinių apsaugai svarbios teritorijos, atrankos kriterijus tvirtina Vyriausybės įgaliota institucija. Tvirtinant buveinių apsaugai svarbių teritorijų atrankos kriterijus, nustatoma, kurie Europos Bendrijos svarbos natūralių buveinių tipai, augalų ir gyvūnų rūšys yra prioritetiniai natūralių buveinių tipai, prioritetinės augalų ir gyvūnų rūšys.
4. Vientisam buveinių apsaugai svarbių teritorijų ekologiniam tinklui sukurti Vyriausybės įgaliota institucija:
1) organizuoja mokslinius tyrimus, kad vadovaujantis buveinių apsaugai svarbių teritorijų atrankos kriterijais būtų atrinktos juos atitinkančios vietovės, ir patvirtina jų sąrašą, nurodydama, kokie Europos Bendrijos svarbos natūralių buveinių tipai, augalų ir gyvūnų rūšys aptinkami tose vietovėse. Dideliuose arealuose paplitusių gyvūnų rūšių atveju tokios vietovės atitinka šių rūšių natūralaus arealo vietas, kuriose yra jiems gyventi ir veistis svarbūs fiziniai ar biologiniai veiksniai. Dideliuose arealuose paplitusių vandens gyvūnų rūšių atveju tokios vietovės siūlomos tik ten, kur yra aiškiai išskiriamas plotas, kuriame yra jiems gyventi ir veistis būtinų fizinių ir biologinių veiksnių;
2) vietovių, atitinkančių buveinių apsaugai svarbių teritorijų atrankos kriterijus, sąrašą pateikia svarstyti Europos Komisijai, kad būtų sudarytas ir patvirtintas atitinkamo biogeografinio regiono Europos Bendrijos svarbos teritorijų sąrašas. Apie kiekvieną teritoriją Europos Komisijai pateikiama informacija (teritorijos žemėlapis, jos pavadinimas, padėtis, plotas ir duomenys, gauti taikant buveinių apsaugai svarbių teritorijų atrankos kriterijus) pagal Europos Komisijos nustatytą formą. Kartu su sąrašu pateikiami skaičiavimai, koks turi būti Europos Bendrijos finansavimas, kad Lietuvos Respublika galėtų nustatyti ir įgyvendinti būtinas apsaugos priemones teritorijose, kuriose yra aptinkami prioritetiniai natūralių buveinių tipai ir (arba) prioritetinės augalų ir gyvūnų rūšys;
3) prireikus siūlo Europos Komisijai keisti pateiktą vietovių, atitinkančių buveinių apsaugai svarbių teritorijų atrankos kriterijus, sąrašą, atsižvelgiant į Europos Bendrijos svarbos natūralių buveinių ar augalų ir gyvūnų rūšių mokslinių tyrimų ir jų apsaugos būklės stebėsenos rezultatus, taip pat siūlo panaikinti buveinių apsaugai svarbią teritoriją, jeigu atliekant stebėseną nustatyti natūralūs pokyčiai teikia tam pagrindo;
4) konsultuojasi su Europos Komisija, kad būtų galima palyginti Europos Komisijos ir Lietuvos Respublikos naudojamus mokslinių tyrimų duomenis, kai Europos Komisija nustato, kad vietovių, atitinkančių buveinių apsaugai svarbių teritorijų atrankos kriterijus, sąraše nenurodyta vietovė, kurioje aptinkamas prioritetinis natūralių buveinių tipas ar prioritetinė augalų ar gyvūnų rūšis, pagal Europos Komisijos turimą mokslinę informaciją svarbi tam prioritetiniam natūralių buveinių tipui palaikyti arba prioritetinei augalų ar gyvūnų rūšiai išlikti;
5. Buveinių ir paukščių apsaugai svarbias teritorijas nustato Vyriausybės įgaliota institucija pagal Vyriausybės nustatytą tvarką. Tokios teritorijos nustatomos patvirtinant jų sąrašą, ribas, Europos Bendrijos svarbos natūralių buveinių ir rūšių geros apsaugos būklės kriterijus ir nurodant apsaugos prioritetus, apsaugos tikslus atsižvelgiant į teritorijos svarbą palaikant ar atkuriant Europos Bendrijos svarbos natūralių buveinių tipų arba Europos Bendrijos svarbos rūšių palankią apsaugos būklę ir užtikrinant „Natura 2000“ tinklo vientisumą, taip pat atsižvelgiant į toms vietovėms gresiantį degradavimą ar sunaikinimą. Sprendimas dėl buveinių ir paukščių apsaugai svarbios teritorijos nustatymo Europos Bendrijos svarbos teritorijoje arba vietovėje, atitinkančioje paukščių apsaugai svarbios teritorijos atrankos kriterijus, gali būti priimtas, jeigu yra bent viena iš šių sąlygų:
2) vietovė arba jos dalis nepatenka į Lietuvos Respublikos saugomą teritoriją, tačiau Vyriausybės įgaliota institucija, išanalizavusi vietovėje veiklą reglamentuojančius dokumentus, nustatė, kad reikiamą apsaugą garantuoja vietovei taikomos įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatos, teritorijų planavimo dokumentų sprendiniai, su žemės savininkais ar valdytojais sudarytos apsaugos sutartys.
6. Jeigu šio straipsnio 5 dalyje nurodytų sąlygų nėra, buveinių ar paukščių apsaugai svarbi teritorija atitinkamoje vietovėje nustatoma tik šio įstatymo 21 straipsnyje nustatyta tvarka įsteigus joje Lietuvos Respublikos saugomą teritoriją (parenkant geriausiai saugotinų objektų apsaugos ir tvarkymo poreikius atitinkančią saugomos teritorijos rūšį) arba pakeitus greta esančios Lietuvos Respublikos saugomos teritorijos ribas, arba papildžius vietovei taikomas įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas, arba papildžius reikiamus teritorijų planavimo dokumentus apsaugą numatančiais sprendiniais, arba sudarius apsaugos sutartis su žemės savininkais ar valdytojais.
7. Vyriausybės įgaliota institucija reikiamą informaciją apie nustatytas paukščių apsaugai svarbias teritorijas pateikia Europos Komisijai pagal šios nustatytą formą, kad Europos Komisija galėtų imtis atitinkamų iniciatyvų bendradarbiavimui užtikrinti, kuris būtinas, kad paukščių apsaugai svarbios teritorijos sudarytų nuoseklią visumą, atitinkančią laukinių paukščių rūšių apsaugos reikalavimus europinėje teritorijoje valstybių narių, kurioms taikoma Sutartis dėl Europos Sąjungos veikimo.
8. Vyriausybės įgaliotos institucijos organizuoja, kad būtų nustatytos būtinos apsaugos priemonės buveinių apsaugai svarbioms teritorijoms, ir prireikus įgyvendina atitinkamus tvarkymo dokumentus, parengtus specialiai šioms teritorijoms ar įtrauktus į kitus plėtros planus, taip pat užtikrina, kad atitinkamais įstatymais, administracinėmis priemonėmis arba su žemės savininkais ir valdytojais sudaromomis apsaugos sutartimis būtų nustatytos apsaugos priemonės, atitinkančios teritorijose esančių Europos Bendrijos svarbos natūralių buveinių tipų, augalų ir gyvūnų rūšių ekologinius reikalavimus.
9. Vyriausybės įgaliotos institucijos imasi priemonių, kad buveinių apsaugai svarbiose teritorijose būtų išvengta natūralių buveinių ir rūšių buveinių blogėjimo ir rūšių, kurių apsaugai buvo nustatytos buveinių apsaugai svarbios teritorijos, trikdymo, jei toks trikdymas galėtų būti reikšmingas norint palaikyti ar atkurti palankią Europos Bendrijos svarbos natūralių buveinių, augalų ir gyvūnų rūšių apsaugos būklę.
10. Planai ir projektai, neskirti arba nebūtini buveinių apsaugai svarbiai teritorijai tvarkyti, bet galintys ją reikšmingai paveikti individualiai arba kartu su kitais planais ar projektais, turi būti vertinami dėl galimo poveikio teritorijai Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatyme ar Vyriausybės tvirtinamame planų ir programų strateginio pasekmių aplinkai vertinimo tvarkos apraše nustatyta tvarka, atsižvelgiant į teritorijos apsaugos tikslus. Atsižvelgdamos į poveikio teritorijai vertinimą ir šio straipsnio 11 dalies nuostatas, valstybės ar savivaldybių institucijos ar įstaigos gali pritarti planui ar projektui tik įsitikinusios, kad planas ar projektas neigiamai nepaveiks nagrinėjamos teritorijos vientisumo, ir prireikus išsiaiškinusios visuomenės nuomonę.
11. Jeigu šio straipsnio 10 dalyje nurodytas planas ar projektas, nors poveikis teritorijai įvertintas neigiamai ir nėra kitų alternatyvių sprendimų, privalo būti įgyvendintas dėl įpareigojančių svarbesnio visuomenės intereso priežasčių, tarp jų – socialinio ir ekonominio pobūdžio, įgyvendinamos visos kompensacinės priemonės, kad bendras „Natura 2000“ tinklo vientisumas būtų išsaugotas. Apie nustatytas kompensacines priemones informuojama Europos Komisija. Kai atitinkamoje teritorijoje yra prioritetinis natūralių buveinių tipas ir (arba) prioritetinė augalų ar gyvūnų rūšis, vieninteliai galimi pateikti motyvai yra susiję su žmonių sveikata, viešuoju saugumu arba su svarbiomis aplinkai palankiomis pasekmėmis. Dėl galimybės pritaikyti motyvus, susijusius su kitomis, negu nurodyta, įpareigojančiomis svarbesnio visuomenės intereso priežastimis, būtina kreiptis į Europos Komisiją jos nuomonės tokiu klausimu. Kompensacinių priemonių bendram „Natura 2000“ tinklo vientisumui išsaugoti taikymo tvarką ir informacijos apie patvirtintas kompensacines priemones teikimo Europos Komisijai ir kreipimosi į Europos Komisiją dėl jos nuomonės tvarką nustato Vyriausybės įgaliota institucija.
12. Buveinių apsaugai svarbiose teritorijose, kuriose atidėtas nuo Europos Bendrijos bendrojo finansavimo priklausomų apsaugos priemonių, nurodytų šio straipsnio 8 dalyje, vykdymas, draudžiama imtis priemonių, galinčių pabloginti šių teritorijų būklę.
13. Šio straipsnio 9, 10 ir 11 dalyse nustatyti apsaugos reikalavimai vietovėms pradedami taikyti, kai jas Vyriausybės įgaliota institucija įrašo į vietovių, atitinkančių buveinių apsaugai svarbių teritorijų atrankos kriterijus, sąrašą. Šio straipsnio 4 dalies 4 punkte nurodytu atveju, kai Vyriausybės įgaliota institucija konsultuojasi su Europos Komisija, kol bus priimtas sprendimas dėl vietovės priskyrimo Europos Bendrijos svarbos teritorijoms, teritorijai taikomi šio straipsnio 9 dalyje numatyti apsaugos reikalavimai.
14. Šio straipsnio 9, 10 ir 11 dalyse nustatyti apsaugos reikalavimai taikomi ir paukščių apsaugai svarbioms teritorijoms. Laukinių paukščių rūšių buveines teršti ar pažeisti draudžiama ir už paukščių apsaugai svarbių teritorijų ribų.
15. Šio straipsnio 5 dalyje nurodytų sprendimų priėmimo ir 8 ir 9 dalyse nustatytų apsaugos reikalavimų įgyvendinimo tvarką ir jų turinį nustato Vyriausybės patvirtinti Bendrieji buveinių ar paukščių apsaugai svarbių teritorijų nuostatai.
16. „Natura 2000“ tinklo teritorijose ir už jų ribų stebima laukinių paukščių, Europos Bendrijos svarbos natūralių buveinių, augalų ir gyvūnų rūšių apsaugos būklė, intensyviau stebint prioritetinius natūralių buveinių tipus, prioritetines augalų ir gyvūnų rūšis. Stebėjimai organizuojami Lietuvos Respublikos aplinkos monitoringo įstatymo nustatyta tvarka.
17. Vyriausybės įgaliota institucija, siekdama apsaugoti Europos Bendrijos svarbos natūralias buveines, nepriskirtas „Natura 2000“ tinklui, ir saugomų rūšių buveines, esančias draustiniuose, valstybiniuose parkuose, biosferos stebėsenos (monitoringo) teritorijose ir jų buferinėse zonose, tvirtina šių teritorijų plotus ir juos registruoja Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų valstybės kadastre.
26 straipsnis. Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų valstybės kadastras
1. Saugomų teritorijų apsaugai ir racionaliam tvarkymui organizuoti yra tvarkomas Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų valstybės kadastras, kurio valdytojas yra Aplinkos ministerija ir kuriame registruojami rezervatai, draustiniai, gamtos paveldo objektai, valstybiniai parkai, pajūrio juosta, biosferos stebėsenos (monitoringo) teritorijos, atkuriamieji ir genetiniai sklypai, valstybinių parkų ir biosferos stebėsenos (monitoringo) teritorijų funkcinio prioriteto zonos, valstybinių rezervatų, valstybinių draustinių, gamtos paveldo objektų, valstybinių parkų, biosferos rezervatų buferinės apsaugos zonos, „Natura 2000“ tinklo teritorijos, Europos Bendrijos svarbos natūralių buveinių ir saugomų rūšių buveinių plotai, taip pat privačios saugomos vietovės. Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų valstybės kadastre kaupiami ir saugomi, sisteminami, apdorojami duomenys apie nurodytas teritorijas ir jose saugomas gamtos vertybes.
2. Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų valstybės kadastro tvarkytojo funkcijas atlieka Vyriausybės įgaliota institucija. Jo duomenų registravimo bei naudojimo tvarką ir apsaugą nustato Vyriausybė.
27 straipsnis. Saugomų teritorijų ribų žymėjimas
1. Valstybinių rezervatų, rezervatinių apyrubių, valstybinių draustinių ir valstybinių parkų, biosferos stebėsenos (monitoringo) teritorijų, taip pat buferinės apsaugos zonų ribos Vyriausybės įgaliotų institucijų teikimu žymimos Žemės kadastro žemėlapiuose, taip pat teritorijų planavimo dokumentuose.
28 straipsnis. Saugomų teritorijų apsaugos ir tvarkymo organizavimas
1. Valstybės saugomų teritorijų politikos kryptis nustato Lietuvos Respublikos Seimas, tvirtindamas Nacionalinę aplinkos apsaugos strategiją ir pagal Teritorijų planavimo įstatymo nuostatas nustatydamas valstybės teritorijos erdvinio vystymo kryptis ir teritorijų naudojimo funkcinius prioritetus.
2. Vyriausybė, vadovaudamasi Seimo nustatytomis valstybės teritorijos erdvinio vystymo kryptimis ir teritorijų naudojimo funkciniais prioritetais, tvirtina saugomų teritorijų sistemos ar jos dalių schemas, šio įstatymo 22 straipsnyje nurodytais atvejais steigia saugomas teritorijas, tvirtina jų teritorijų planavimo dokumentus, suteikia atitinkamus įgaliojimus valstybės institucijoms.
3. Vyriausybės įgaliotos valstybės institucijos, atlikdamos saugomų teritorijų valstybinio valdymo funkcijas:
1) šio įstatymo 22 straipsnyje nustatytais atvejais pagal Vyriausybės suteiktus įgaliojimus steigia saugomas teritorijas, nustato ir keičia jų ribas arba teikia Vyriausybei teisės aktų dėl saugomų teritorijų įsteigimo, jų ribų nustatymo ar pakeitimo projektus, nustato saugomų teritorijų apsaugos ir tvarkymo reikalavimus;
4. Valstybės įsteigtų saugomų teritorijų, išskyrus kultūrinius rezervatus, kultūrinius draustinius ir kultūros paveldo objektus, valstybinius genetinius draustinius, skirtus genetiškai vertingoms miško medžių populiacijoms ar jų dalims išsaugoti, genetinius sklypus, skirtus genetiniams medynams išsaugoti, genetinius medynus, esančius valstybiniuose, savivaldybių, valstybinių parkų draustiniuose arba biosferos stebėsenos (monitoringo) teritorijose esančiuose draustiniuose, apsaugą ir tvarkymą organizuoja biudžetinė įstaiga – Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos. Ją steigia Aplinkos ministerija. Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos steigia saugomų teritorijų direkcijas (biudžetines įstaigas), kontroliuoja, kaip saugomų teritorijų direkcijos užtikrina nustatyto apsaugos ir naudojimo režimo laikymąsi ir saugomų teritorijų planavimo dokumentų įgyvendinimą.
5. Valstybinių kultūrinių rezervatų, valstybinių kultūrinių draustinių ir kultūros paveldo objektų apsaugą ir tvarkymą organizuoja Kultūros ministerija per įsteigtas biudžetines įstaigas – valstybinių kultūrinių rezervatų direkcijas, kurių savininko teises ir pareigas įgyvendina Kultūros ministerija. Valstybinių kultūrinių rezervatų direkcijų funkcijas gali vykdyti biudžetinės įstaigos – nacionaliniai muziejai, jeigu jie veikia šių rezervatų teritorijose ir jų nuostatuose numatytos tokios funkcijos.
6. Regioninių parkų direkcijas taip pat gali steigti savivaldybių tarybos. Saugomų teritorijų planavimo dokumentų, reikalingų savivaldybių draustiniams ir savivaldybių paveldo objektams steigti ir saugoti, rengimą, saugomų teritorijų planavimo dokumentų ir projektų sprendinių įgyvendinimą organizuoja savivaldybės.
7. Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos, įgyvendindama saugomų teritorijų politiką bei organizuodama biologinės įvairovės ir kraštovaizdžio apsaugos, ekosistemų atkūrimo priemonių rengimą ir įgyvendinimą Lietuvos Respublikos teritorijoje, pagal kompetenciją atlieka šias funkcijas:
1) rengia arba organizuoja saugomų teritorijų planavimo dokumentų rengimą, reikalingų gamtiniams rezervatams, valstybiniams gamtiniams ir kompleksiniams draustiniams, valstybiniams parkams, pajūrio juostai, biosferos stebėsenos (monitoringo) teritorijoms, atkuriamiesiems ir genetiniams sklypams steigti ir tvarkyti, buferinės apsaugos zonoms, taip pat „Natura 2000“ tinklo teritorijoms nustatyti ir saugoti, gamtos paveldo objektams skelbti, saugoti ir tvarkyti, dalyvauja nagrinėjant ir derinant atitinkamo lygmens teritorijų planavimo dokumentus;
3) nagrinėja pasiūlymus steigti (nustatyti) šios dalies 1 punkte nurodytoms teritorijoms, (nustatyti), skelbti gamtos paveldo objektus, nustatyti ar pakeisti jų ribas ir apsaugos režimą;
4) prieš steigiant ar nustatant šios dalies 1 punkte nurodytas teritorijas, nustato gamtos vertybių reikšmingumą, atlieka ekonominį vertinimą, numato reikalingos nutraukti veiklos (jeigu tai būtina) kompensavimo, žemės išpirkimo, pažeistų teritorijų atkūrimo išlaidas ir lėšų, reikalingų nurodytoms teritorijoms nustatyti ir joms saugoti, finansavimo šaltinius arba atlieka išvardytus darbus rengiant saugomų teritorijų specialiojo teritorijų planavimo dokumentus;
5) informuoja žemės ir kito nekilnojamojo turto savininkus, valdytojus ir naudotojus apie steigiamas ar nustatomas šios dalies 1 ir 2 punktuose nurodytas teritorijas, skelbiamus gamtos paveldo objektus, apie priimtus sprendimus dėl nurodytų teritorijų įsteigimo ar nustatymo ir dėl gamtos paveldo objektų paskelbimo saugomais;
7) išmoka šio ir kitų įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka kompensacijas žemės savininkams už veiklos apribojimus saugomose teritorijose, taip pat už saugomų rūšių padarytą žalą;
8) koordinuoja Aplinkos monitoringo įstatymo nustatyta tvarka vykdomos Valstybinės aplinkos monitoringo programos stebėsenos priemones biologinės įvairovės ir kraštovaizdžio būklei stebėti,
9) organizuoja taikomuosius mokslinius tyrimus biologinės įvairovės ir kraštovaizdžio būklei stebėti, kaupia, analizuoja, teikia visuomenei ir Lietuvos Respublikos, užsienio ir tarptautinėms organizacijoms informaciją ir ataskaitas apie biologinę įvairovę ir kraštovaizdį;
10) organizuoja ir koordinuoja biologinės įvairovės ir kraštovaizdžio apsaugos, ekosistemų atkūrimo priemonių šios dalies 1 punkte nurodytose teritorijose ir Lietuvos Respublikos teritorijoje rengimą ir įgyvendinimą.
11) nagrinėja Vyriausybės nustatyta tvarka planų, programų strateginio pasekmių aplinkai vertinimo dokumentus, Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo nustatyta tvarka ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo dokumentus (poveikio šios dalies 1 ir 2 punktuose nurodytoms saugomoms teritorijoms, biologinei įvairovei ir kraštovaizdžiui atžvilgiu), vertina aplinkos ministro nustatyta tvarka planų, programų ir planuojamos ūkinės veiklos poveikio „Natura 2000“ tinklo teritorijoms reikšmingumą, taip pat konsultuoja saugomų teritorijų direkcijas dėl Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka atliekamų vertinimų veiklų, dėl kurių leistinumo draustiniuose ar valstybiniuose parkuose nusprendžiama atlikus jų poveikio kraštovaizdžiui, gamtos ir nekilnojamosioms kultūros vertybėms įvertinimą;
12) steigia saugomų teritorijų direkcijas, koordinuoja ir kontroliuoja jų veiklą, nustato Lietuvos Respublikos teritorijos dalis, kuriose konkrečioms saugomų teritorijų direkcijoms paveda įgyvendinti biologinės įvairovės ir kraštovaizdžio apsaugos bei ekosistemų atkūrimo priemones, vykdyti šios dalies 1 punkte nurodytų saugomų teritorijų apsaugą (išskyrus pagal šio straipsnio 5 dalies nuostatas Kultūros ministerijos įsteigtas arba pagal šio straipsnio 6 dalies nuostatas savivaldybių tarybų įsteigtas saugomų teritorijų direkcijas), metodiškai vadovauja kitų valstybės institucijų arba savivaldybių tarybų įsteigtoms saugomų teritorijų direkcijoms;
13) dalyvauja rengiant žemės ūkio ir kaimo plėtros priemones, kad būtų išsaugota biologinės įvairovės ir kraštovaizdžio būklė, atkurtos su žemės ūkiu susijusios ekosistemas;
14) tvarko teritorijų, nurodytų šios dalies 1 punkte, apskaitą, registruoja jas Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų valstybės kadastre, kaupia ir sistemina kitus duomenis apie saugomas teritorijas;
15) kaupia, tvarko, sistemina duomenis apie biologinę įvairovę, administruoja informacines sistemas;
16) organizuoja ir koordinuoja lankytojų centrų ir gamtos mokyklų įrengimą ir jų veiklą, taip pat veiklą, susijusią su saugomų teritorijų lauko informacinės sistemos ir infrastruktūros lankytojams įrengimu, paveldo objektų tvarkymu ir pritaikymu lankyti;
17) užtikrina informacijos sklaidą, teikia informaciją apie gamtos vertybių, biologinės įvairovės ir kraštovaizdžio būklę ir apsaugą;
18) organizuoja įvairių visuomenės grupių ekologinį švietimą, saugomų teritorijų direkcijų valstybės tarnautojų ir darbuotojų mokymus bei jų kvalifikacijos tobulinimą;
20) rengia paraiškas gauti valstybės, Europos Sąjungos struktūrinę paramą, tarptautinių ir kitų fondų paramą, įgyvendina ir administruoja projektus, finansuojamus šių fondų paramos lėšomis;
22) koordinuoja valstybės saugomų teritorijų vietinės reikšmės kelių tiesimo, rekonstravimo, taisymo (remonto) valstybės saugomose teritorijose finansavimą;
23) dalyvauja nagrinėjant teisės aktų, susijusių su biologinės įvairovės, kraštovaizdžio apsauga, ekosistemų atkūrimu ir su šios dalies 1 punkte nurodytomis teritorijomis, projektus, rengiant šios srities įstatymų įgyvendinamųjų teisės aktų projektus, organizuoja teisės aktų įgyvendinimą;
24) nagrinėja juridinių ir fizinių asmenų prašymus, pasiūlymus, pareiškimus ir skundus, bendradarbiauja su valstybės ir savivaldybių institucijomis bei įstaigomis, bendruomenėmis, nevyriausybinėmis, taip pat su tarptautinėmis organizacijomis ar kitų šalių institucijomis;
25) teikia informaciją ir konsultuoja žemės savininkus, valdytojus, naudotojus, kitus fizinius ir juridinius asmenis saugomų teritorijų apsaugos, saugomų teritorijų planavimo, biologinės įvairovės ir kraštovaizdžio apsaugos, tvarkymo ir ekosistemų atkūrimo priemonių rengimo ir įgyvendinimo, žaliosios infrastruktūros planavimo ir veiklos vandens telkinių apsaugos zonoje reglamentavimo, gamtinio karkaso planavimo ir veiklos jame leistinumo klausimais;
8. Saugomų teritorijų direkcijos – biudžetinės įstaigos, vykdydamos saugomų teritorijų apsaugą ir įgyvendindamos biologinės įvairovės bei kraštovaizdžio apsaugos, tvarkymo ir ekosistemų atkūrimo priemones joms priskirtoje Lietuvos Respublikos teritorijos dalyje arba konkrečioje saugomoje teritorijoje, pagal kompetenciją atlieka šias funkcijas:
1) saugo, tvarko ar organizuoja tvarkymą saugomose teritorijose, jų buferinėse apsaugos zonose, priskirtose saugomose teritorijose ir jų buferinėse apsaugos zonose ir „Natura 2000“ tinklo teritorijose, įgyvendina saugomų teritorijų planavimo dokumentuose numatytas apsaugos priemones;
2) vykdo prevencinę veiklą saugomų teritorijų, priskirtų saugomų teritorijų ir „Natura 2000“ tinklo teritorijų apsaugos ir naudojimo režimo pažeidimams išvengti;
4) atlieka biologinės įvairovės ir kraštovaizdžio būklės, lankytojų stebėseną (monitoringą) ir taikomuosius mokslinius tyrimus, susijusius su kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės bei kultūros paveldo objektų išsaugojimu, rekreacine ir kita veikla, kaupia informaciją apie kraštovaizdžio kompleksų, gamtos ir kultūros paveldo objektų apsaugą, teritorijos rekreacinį naudojimą ir kitas sritis;
6) teikia informaciją ir konsultuoja žemės savininkus, valdytojus, naudotojus, kitus fizinius ir juridinius asmenis saugomų teritorijų apsaugos, biologinės įvairovės ir kraštovaizdžio apsaugos, tvarkymo ir ekosistemų atkūrimo priemonių įgyvendinimo klausimais;
8) dalyvauja rengiant ir derinant teritorijų planavimo dokumentų ir statinių projektus, nustatant planuojamos ūkinės veiklos poveikio saugomoms teritorijoms ir „Natura 2000“ tinklo teritorijoms reikšmingumą, taip pat Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka atlieka vertinimus veiklų, dėl kurių leistinumo draustiniuose ar valstybiniuose parkuose nusprendžiama atlikus jų poveikio kraštovaizdžiui, gamtos ir nekilnojamosioms kultūros vertybėms įvertinimą;
9) informuoja visuomenę apie saugomų teritorijų, biologinės įvairovės ir kraštovaizdžio būklę ir apsaugą , rengiamas tikslines programas, numatomus apsaugos ir naudojimo režimo pakeitimus;
10) rengia, įgyvendina, administruoja, dalyvauja įgyvendinant ir administruojant projektus, finansuojamus valstybės, Europos Sąjungos struktūrinės paramos, tarptautinių ir kitų fondų lėšomis;
12) skatina saugomose teritorijose pažintinį turizmą, racionalų gamtos išteklių naudojimą, saugomų teritorijų pritaikymą lankyti, rekreacinį naudojimą, organizuoja saugomų teritorijų lankytojų aptarnavimą;
14) valstybiniuose parkuose rengia ir vykdo ekologinio švietimo programas bei švietėjiškus renginius,
15) bendradarbiauja su valstybės ir savivaldybių institucijomis, taip pat vietos bendruomenėmis, nevyriausybinėmis organizacijomis;
16) pagal kompetenciją palaiko ryšius su atitinkamomis užsienio valstybių institucijomis ir tarptautinėmis organizacijomis;
9. Valstybinė miškų tarnyba organizuoja genetinių draustinių, skirtų genetiškai vertingoms miško medžių populiacijoms ar jų dalims išsaugoti, genetinių sklypų, skirtų genetiniams medynams išsaugoti, genetinių medynų, esančių valstybiniuose, savivaldybių, valstybinių parkų draustiniuose arba biosferos stebėsenos (monitoringo) teritorijose esančiuose draustiniuose, apsaugą, atlieka jų būklės stebėseną (monitoringą), kaupia, analizuoja ir teikia visuomenei informaciją apie šiose teritorijose saugomų vertybių būklę.
10. Apsaugos ir tvarkymo veiklai konkrečiame valstybiniame parke ar biosferos rezervate koordinuoti gali būti sudaroma jungtinė taryba iš nacionalinio parko ar atitinkamos saugomų teritorijų direkcijos, savivaldybių, kurių teritorijose yra valstybinis parkas ar biosferos rezervatas, institucijų, regionuose veikiančių aplinkos apsaugos, kultūros paveldo institucijų teritorinių padalinių, miškų urėdijos, valstybiniame parke ar biosferos rezervate veikiančių vietos bendruomenių ir nevyriausybinių organizacijų atstovų. Jungtinėje taryboje gali būti kitų valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų atstovų. Jungtinės tarybos personalinę sudėtį tvirtina saugomos teritorijos ar saugomų teritorijų direkcijos steigėjas. Jungtinės tarybos sudarymo tvarką nustato ir veiklos aprašą tvirtina Vyriausybės įgaliota institucija. Jungtinė taryba svarsto ir teikia pasiūlymus dėl rengiamų planavimo schemų (ribų ir tvarkymo planų) ir jų sprendinių įgyvendinimo, saugomų teritorijų apsaugos ir tvarkymo.
11. Valstybinių rezervatų, valstybinių parkų ir biosferos rezervatų moksliniams tyrimams, stebėjimams ir muziejiniam darbui koordinuoti, svarbiausiems teritorijų planavimo ir (ar) architektūriniams sprendiniams nagrinėti gali būti sudaromos mokslinės ar kitos patariamosios konsultacinės tarybos, iš kompetentingų kraštovaizdžio, biologinės įvairovės ir kultūros paveldo apsaugos, architektūros, rekreacijos organizavimo bei socialinės ir ekonominės srities specialistų.
12. Pagal kompetenciją specialias apsaugos ir tvarkymo priemones „Natura 2000“ tinklo teritorijose įgyvendina miškų urėdijos, savivaldybių ir kitos valstybės institucijos.
29 straipsnis. Saugomų teritorijų planavimas
1. Saugomos teritorijos tvarkomos ir veikla jose plėtojama pagal bendruosius planus ir specialiojo teritorijų planavimo dokumentus ir jais nustatomus reglamentus, parengtus vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymo ir Statybos įstatymo nuostatomis, taip pat pagal saugomų teritorijų strateginio planavimo dokumentus.
2. Planuojant saugomų teritorijų sistemą, jos dalis ar atskiras saugomas teritorijas rengiami šie teritorijų planavimo dokumentai:
1) saugomų teritorijų sistemos ar jos dalių schemos (rengiamos saugomų teritorijų sistemos arba jos dalių plėtros bendrajai strategijai nustatyti);
2) valstybinių ir savivaldybių draustinių, rezervatinių apyrubių, atkuriamųjų ir genetinių sklypų ribų planai (rengiami šioms saugomoms teritorijoms steigti, jų riboms nustatyti ar keisti);
3) biosferos poligonų ribų planai (rengiami biosferos poligonams steigti, jų riboms ir funkcinio prioriteto zonų riboms nustatyti ar joms keisti);
4) valstybinių parkų, valstybinių rezervatų ir biosferos rezervatų planavimo schemos (ribų ir tvarkymo planai) (rengiamos (rengiami) šioms saugomoms teritorijoms steigti ir (ar) veiklai jose vykdyti). Šiose planavimo schemose (ribų ir tvarkymo planuose) nustatomos atitinkamos saugomos teritorijos ribos, funkcinio prioriteto zonų, įskaitant kultūrinius draustinius ar kultūros paveldo vietoves, ribos, kraštovaizdžio apsaugai ir naudojimui reguliuoti skirtos kraštovaizdžio tvarkymo zonos ir jų reglamentai, gamtos ir kultūros paveldo objektų apsaugos ir tvarkymo kryptys bei priemonės, kultūros paveldo kompleksinių objektų (jeigu kultūros paveldo kompleksiniams objektams kultūros ministro ir aplinkos ministro nustatyta tvarka rengiami nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo dokumentai) ir kultūros paveldo vietovių nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos ir veiklos plėtojimo paveldosaugos reikalavimai, taip pat kraštovaizdžio formavimo, rekreacinės infrastruktūros kūrimo ir kitos tvarkymo priemonės. Kai valstybiniuose ar savivaldybių draustiniuose reikia nustatyti kraštovaizdžio tvarkymo zonas ir jų reglamentus, valstybiniuose draustiniuose esančių kultūros paveldo vietovių ir kultūros paveldo kompleksinių objektų (jeigu kultūros paveldo kompleksiniams objektams kultūros ministro ir aplinkos ministro nustatyta tvarka rengiami nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo dokumentai) teritorijų ribas ir apsaugos bei veiklos plėtojimo paveldosaugos reikalavimus, rengiami šių draustinių tvarkymo planai, kuriuos pagal kompetenciją tvirtina Vyriausybės įgaliotos institucijos arba savivaldybių tarybos;
3. Gamtos paveldo objektui paskelbti saugomu objektu Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka parengiama gamtos paveldo objekto schema, kurioje nustatomos gamtos paveldo objekto teritorijos ir jo buferinės apsaugos zonos bei pozonių (jei nustatoma) ribos.
4. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyti saugomų teritorijų planavimo dokumentai rengiami, koreguojami, keičiami, derinami, tikrinami ir tvirtinami vadovaujantis šiuo įstatymu, Teritorijų planavimo įstatymu, Vyriausybės įgaliotų institucijų patvirtintomis Saugomų teritorijų specialiųjų planų rengimo taisyklėmis, reglamentuojančiomis saugomų teritorijų specialiųjų planų struktūrą, jų organizavimo, rengimo, koregavimo, keitimo, derinimo, tikrinimo, tvirtinimo tvarką ir kraštovaizdžio tvarkymo zonų nustatymo principus, jų apsaugos reikalavimus. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyti teritorijų planavimo dokumentai priskiriami:
a) valstybės lygmens teritorijų planavimo dokumentams – saugomų teritorijų sistemos ar jos dalių schemos, pajūrio juostos žemyninės dalies tvarkymo planas;
b) savivaldybės lygmens teritorijų planavimo dokumentams – valstybinių draustinių ribų ir tvarkymo planai, biosferos poligonų ribų planai, valstybinių parkų, valstybinių rezervatų ir biosferos rezervatų planavimo schemos (ribų ir tvarkymo planai);
5. Rengiant valstybinių rezervatų, biosferos rezervatų ir valstybinių parkų planavimo schemas (ribų ir tvarkymo planus) ir pajūrio juostos žemyninės dalies tvarkymo planą, vadovaujamasi Saugomų teritorijų specialiųjų planų rengimo taisyklėmis
6. Rengiant planavimo schemas (ribų ir tvarkymo planus) naujiems valstybiniams rezervatams, biosferos rezervatams ir valstybiniams parkams, ribų planus valstybiniams ir savivaldybių draustiniams ir biosferos poligonams steigti, atliekamas ekonominis vertinimas, numatomos kompensavimo už reikalingą nutraukti veiklą (jeigu tai būtina), žemės išpirkimo (pirkimo pagal Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatyme arba Lietuvos Respublikos pirkimų, atliekamų vandentvarkos, energetikos, transporto ar pašto paslaugų srities perkančiųjų subjektų, įstatyme nustatytą tvarką arba žemės paėmimo visuomenės poreikiams pagal Žemės įstatyme nustatytą procedūrą), pažeistų teritorijų atkūrimo išlaidos ir saugomai teritorijai steigti ir išlaikyti reikalingų lėšų šaltiniai. Kai saugomos teritorijos reikiamos apsaugos negalima užtikrinti teisės aktais, steigiamo valstybinio parko ir biosferos rezervato planavimo schemoje (ribų ir tvarkymo plane) gali būti nurodyti papildomi kraštovaizdžio apsaugos, naudojimo ir tvarkymo reikalavimai.
7. Inžinerinė ir socialinė infrastruktūra saugomose teritorijose numatoma rengiant kompleksinio teritorijų planavimo dokumentus ar inžinerinės infrastruktūros vystymo planus.
8. Apie šio straipsnio 2 dalyje nurodytų teritorijų planavimo dokumentų rengimą ir su tuo susijusius veiklos apribojimus žemės ir kito nekilnojamojo turto savininkams, valdytojams ir naudotojams pranešama Teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka.
9. Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka gali būti rengiami šie saugomų teritorijų, įskaitant „Natura 2000“ tinklo teritorijas, strateginio planavimo dokumentai: gamtotvarkos planai, įvairios tikslinės programos, veiksmų planai.
10. Saugomų teritorijų, įskaitant „Natura 2000“ tinklo teritorijas, strateginio planavimo dokumentus gali rengti saugomų teritorijų direkcijos, savivaldybių institucijos, kitos Vyriausybės įgaliotos institucijos, taip pat kiti juridiniai ir fiziniai asmenys, turintys saugomų teritorijų planavimo ir tvarkymo patirties.
11. Saugomų teritorijų strateginio planavimo dokumentus, parengtus valstybės įsteigtoms saugomoms teritorijoms, pagal kompetenciją tvirtina Vyriausybės įgaliotos institucijos.
12. Savivaldybių įsteigtoms saugomoms teritorijoms parengtus saugomų teritorijų strateginio planavimo dokumentus pagal kompetenciją tvirtina savivaldybių institucijos. Jei savivaldybių įsteigtos saugomos teritorijos priklauso „Natura 2000“ tinklo teritorijoms, parengtus saugomų teritorijų strateginio planavimo dokumentus pagal kompetenciją tvirtina Vyriausybės įgaliotos institucijos.
30 straipsnis. Teritorijų planavimo dokumentų, rengiamų saugomų teritorijų sistemai, jos dalims ar atskiroms saugomoms teritorijoms, rengėjai
1. Rengti šio įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje nurodytus saugomų teritorijų planavimo dokumentus turi teisę Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos, atestuoti specialistai, turintys saugomų teritorijų specialiojo teritorijų planavimo vadovo atestatą (toliau – atestatas), juridiniai asmenys ir jų padaliniai, kitos užsienio organizacijos ir jų padaliniai, jeigu šių organizacijų įstatuose numatyta teritorijų planavimo veikla, ir jų rengimo darbams vadovauja specialistas, turintis atestatą. Šis reikalavimas netaikomas Europos ekonominės erdvės valstybių piliečiams ir Šveicarijos Konfederacijos piliečiams, kitiems fiziniams asmenims, kurie naudojasi Europos Sąjungos teisės aktuose jiems suteiktomis judėjimo Europos ekonominės erdvės valstybėse ir Šveicarijos Konfederacijoje teisėmis, jeigu jie turi kitos valstybės narės kompetentingos institucijos išduotą atestatą arba kitą dokumentą, įrodantį jų teisę vadovauti nurodytų dokumentų rengimui. Jeigu planavimo darbų programoje numatoma nustatyti kultūros paveldo kompleksinių objektų ir kultūrinių draustinių ar kultūros paveldo vietovių nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos ir veiklos plėtojimo paveldosaugos reikalavimus, rengiant šio įstatymo 29 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytus saugomų teritorijų planavimo dokumentus specialiojo teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklėse nustatyta tvarka turi dalyvauti asmenys, turintys teisę vadovauti nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo dokumentų rengimui.
2. Atestatų išdavimo, keitimo, galiojimo sustabdymo, galiojimo sustabdymo panaikinimo ir galiojimo panaikinimo tvarką nustato aplinkos ministras kartu su kultūros ministru. Atestavimą atlieka Teritorijų planavimo įstatymo 40 straipsnio 2 dalyje nurodytos atestavimą atliekančios organizacijos (toliau – atestavimą atliekanti organizacija). Atestatas pagal teritorijų planavimo lygmenis, vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymo reikalavimais, išduodamas asmeniui:
1) įgijusiam aukštąjį (universitetinį ar koleginį) arba jam lygiavertį biomedicinos mokslų studijų srities biologijos, botanikos, zoologijos, žemės ūkio ar miškininkystės studijų krypties arba fizinių mokslų studijų srities geologijos, aplinkotyros ir gamtinės geografijos studijų krypčių, arba technologijų mokslų studijų srities bendrosios inžinerijos, statybos inžinerijos ir inžinerijos mokslų studijų krypčių, arba socialinių mokslų studijų srities visuomeninės geografijos ir teritorijų planavimo studijų krypties, arba meno studijų srities architektūros studijų krypties išsilavinimą;
2) turinčiam ne mažesnę kaip 3 metų darbo rengiant saugomų teritorijų specialiojo teritorijų planavimo dokumentus arba rengiant ne žemesnio negu savivaldybės lygmens kompleksinio teritorijų planavimo dokumentus, jeigu juose buvo sprendžiami atitinkami saugomų teritorijų specialiojo teritorijų planavimo dokumentui priskirtini uždaviniai, patirtį;
3) išlaikiusiam teisinių ir profesinių žinių egzaminą pagal aplinkos ministro patvirtintą programą. Profesinių žinių egzaminų rezultatai nustatyta tvarka kvalifikaciją kėlusiems atestuotiems specialistams ir (ar) asmenims, iki 2014 m. sausio 1 d. įgijusiems specialiojo teritorijų planavimo vadovo atestatą (atitinkantiems šios dalies 2 punkto reikalavimus), neturintiems administracinių nuobaudų profesinėje srityje ir dėl kurių nėra nustatyta profesinės etikos pažeidimų, galioja neterminuotai.
3. Atestatai sustabdomi, atestato galiojimo sustabdymas panaikinamas, atestato galiojimas panaikinamas, naujas atestatas išduodamas, kai atestatas buvo panaikintas, Teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka.
4. Jeigu šiame straipsnyje nurodyti pažeidimai nepadarė žalos teisės aktuose tiesiogiai nurodytam visuomenės (viešajam) interesui ar žmonių sveikatai, gyvybei ir kitiems teisės aktuose tiesiogiai nurodytiems interesams arba padaryta žala yra mažareikšmė, o asmuo nutraukė neteisėtus veiksmus, pašalino jų padarinius ir atlygino žalą, atestavimą atliekanti organizacija, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, priima sprendimą atestato galiojimo nestabdyti ir (ar) atestato galiojimo nepanaikinti.
31 straipsnis. Saugomų teritorijų apsaugos ir tvarkymo finansavimas
1. Valstybės saugomų teritorijų steigimas, saugomų teritorijų direkcijų veikla finansuojami iš valstybės biudžeto lėšų. Savivaldybių tarybų įsteigtų regioninių parkų direkcijų veikla finansuojama iš savivaldybių biudžeto lėšų. Saugomų teritorijų direkcijų vykdomos programos finansuojamos iš valstybės arba savivaldybių biudžetų lėšų, kitų finansavimo šaltinių ir tarptautinių programų.
2. Savivaldybių draustinių bei paveldo objektų apsauga ir tvarkymas finansuojami iš savivaldybių biudžetų lėšų.
3. Saugomoms teritorijoms tvarkyti ir prižiūrėti, pažintiniam turizmui plėtoti, švietėjiškai, kultūrinei ir kitai veiklai taip pat gali būti naudojamos specialiųjų programų lėšos, tikslinės juridinių ir fizinių asmenų įmokos bei lėšos, kitos teisėtai įgytos lėšos.
4. Valstybinių parkų ir kitų pritaikytų lankyti saugomų teritorijų lankymas gali būti apmokestinamas platinant lankytojo bilietus, kurių kaina nustatoma atsižvelgiant į lankyti skirtos infrastruktūros išlaikymo sąnaudas ir lankytojams teikiamų paslaugų savikainą, o išimtiniais atvejais – atsižvelgiant į būtinybę reguliuoti lankytojų srautą. Saugomas teritorijas ar jų dalis, kurių lankymas apmokestinamas platinant lankytojo bilietus, ir lankytojo bilietų kainą ir platinimo tvarką nustato Vyriausybės įgaliotos institucijos. Už valstybinių parkų ir kitų saugomų teritorijų lankymą surinktos lėšos naudojamos šioms teritorijoms saugoti, tvarkyti ir administruoti, lankytojų poreikius atitinkančiai infrastruktūrai įrengti, prižiūrėti ir atnaujinti.
SEPTINTASIS SKIRSNIS
VALSTYBINĖ SAUGOMŲ TERITORIJŲ KONTROLĖ
32 straipsnis. Valstybinės saugomų teritorijų kontrolės organizavimas
1. Žemės naudojimo ir žemės savininkų, valdytojų bei naudotojų, gamtos išteklių naudotojų ir lankytojų veiklos, reglamentuojamos pagal šio įstatymo 5 straipsnyje nurodytus veiklos saugomose teritorijose reglamentavimo dokumentus (išskyrus apsaugos sutartis, nurodytas šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 2 dalyje), kontrolę saugomose teritorijose pagal kompetenciją vykdo aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai, valstybiniai žemės tarnybų pareigūnai, teritorijų planavimo valstybinės priežiūros institucijų ir statybos valstybinės priežiūros pareigūnai ir nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos pareigūnai. Apsaugos sutarčių, nurodytų šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 2 dalyje, priežiūrą atlieka jas sudariusios saugomų teritorijų direkcijos arba Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos.
2. Valstybinė saugomų teritorijų kontrolė aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo srityje organizuojama kaip sudedamoji aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės dalis, vadovaujantis Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo nuostatomis.
3. Valstybinę saugomų teritorijų kontrolę aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo srityje vykdo Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos, nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos srityje – Vyriausybės įgaliota institucija.
4. Valstybiniuose parkuose, valstybiniuose draustiniuose, biosferos rezervatuose, biosferos poligonuose, valstybinių gamtinių rezervatų buferinės apsaugos zonose ir „Natura 2000“ tinklo teritorijose Vyriausybės įgaliota institucija gali drausti arba riboti sausumos motorinių transporto priemonių ir plaukiojimo bei plūduriuojančių priemonių naudojimą ir judėjimą, nustatyti leidimų plaukioti plaukiojimo priemonėmis, įskaitant už mokestį, išdavimo tvarką, medžioklę, žvejybą, grybų ir augalų, taip pat jų dalių rinkimą, saugomų objektų naudojimą ir lankymą. Vyriausybės įgaliota institucija, nustatydama mokamų leidimų plaukioti plaukiojimo priemonėmis kainą, atsižvelgia į lankyti skirtos infrastruktūros išlaikymo sąnaudas ir lankytojams teikiamų paslaugų savikainą, o išimtiniais atvejais – į būtinybę reguliuoti lankytojų srautą.
AŠTUNTASIS SKIRSNIS
žemės nuosavybė ir ŽEMĖS SAVININKŲ, NAUDOTOJŲ BEI VALDYTOJŲ TEISĖS IR PAREIGOS SAUGOMOSE TERITORIJOSE
33 straipsnis. Žemės nuosavybė saugomose teritorijose
1. Rezervatų ir Kuršių nerijos nacionalinio parko žemė yra išimtinė valstybės nuosavybė. Kitose saugomose teritorijose žemės nuosavybė yra valstybinė ir (ar) privati.
2. Rezervatams steigti žemė Žemės įstatymo nustatyta tvarka gali būti paimama iš privačios žemės savininkų arba prieš terminą nutraukiama valstybinės žemės naudojimo teisė bei valstybinės žemės nuomos sutartis.
3. Žemė, reikalinga specialioms gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų (vertybių) apsaugos programoms įgyvendinti ir visuomenės poreikiams tenkinti (poilsiavietėms, specialiems poilsio parkams, pažintiniams takams, rekreacinei infrastruktūrai ir kt. įrengti), iš privačios žemės savininkų gali būti paimama arba tam tikslui valstybinės žemės naudojimo teisė ir valstybinės žemės nuomos sutartis prieš terminą nutraukiama Žemės įstatymo nustatyta tvarka. Žemė, reikalinga ypatingos valstybinės svarbos projektams įgyvendinti, iš privačios žemės savininkų gali būti paimama arba tam tikslui valstybinės žemės naudojimo teisė ir valstybinės žemės nuomos sutartis prieš terminą nutraukiama Žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatymo nustatyta tvarka.
5. Nuosavybės teisių į žemę, miškus ir vandens telkinius atkūrimo tvarką ir sąlygas saugomose teritorijose nustato Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas.
6. Saugomose teritorijose nuosavybės teisės į žemę, miškus ir vandens telkinius gali būti atkuriamos, žemės sandoriai sudaromi tik laikantis įstatymų nustatytų žemės, miškų ir vandens telkinių naudojimo apribojimų, sąlygų ir reikalavimų, saugomų teritorijų nuostatų ir šių teritorijų planavimo schemų (ribų ir tvarkymo planų), kitų šio įstatymo 5 straipsnyje nurodytų veiklą saugomose teritorijose reglamentuojančių dokumentų nustatytų reikalavimų.
7. Valstybinių draustinių, valstybinių parkų, biosferos stebėsenos (monitoringo) teritorijose esančių draustinių, taip pat rekreacinių zonų valstybinė žemė neparduodama, išskyrus Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatyme nustatytus atvejus.
8. Valstybiniuose rezervatuose draudžiama keisti pagrindinę konservacinę žemės naudojimo paskirtį. Draustiniuose, valstybiniuose parkuose, biosferos rezervatuose ir biosferos poligonuose draudžiama keisti pagrindinę konservacinę ir miškų ūkio žemės naudojimo paskirtį, taip pat paversti miško žemę kitomis naudmenomis, išskyrus, kai:
1) tai daroma reikmėms, susijusioms su šių saugomų teritorijų apsauga, tvarkymu, pritaikymu visuomenės poreikiams ir naudojimu rekreacijai, jeigu tai numatyta šių saugomų teritorijų planavimo dokumentuose ir neprieštarauja šių saugomų teritorijų nuostatams;
2) atidalijama miškų ūkio paskirties žemės sklypo dalis, kurioje leidžiama atstatyti buvusią sodybą arba kurioje yra teisėtai pastatytas pastatas arba pastatas kartu su jo priklausiniais, Nekilnojamojo turto registre įregistruotas kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas (pagrindinis daiktas);
4) formuojamos šių saugomų teritorijų specialiojo teritorijų planavimo dokumentuose ar bendruosiuose planuose numatytos visuomeninės paskirties, bendrojo naudojimo ir atskirųjų želdynų teritorijos;
5) padalijant miškų ūkio paskirties žemės sklypą atskiriama jo dalis, kurioje yra žemės ūkio naudmenos ir kurioje saugomos teritorijos specialiojo teritorijų planavimo dokumento sprendiniai numato naują statybą;
9. Valstybiniuose draustiniuose privačios nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo neleidžiama dalyti dalimis, jeigu po padalijimo (atidalijimo) bent viena sklypo dalis tampa mažesnė kaip 7 hektarai, o besiribojančių su vandens telkiniu žemės sklypų pakrančių ilgis – mažesnis kaip 50 metrų, išskyrus, kai:
1) žemės sklypo dalis atidalijama visuomenės poreikiams reikalingiems inžineriniams statiniams statyti;
2) pagal Miškų įstatymo nustatytas sąlygas atidalijama miškų ūkio paskirties žemės sklypo dalis buvusiai sodybai atstatyti;
3) atidalijama miškų ūkio paskirties žemės sklypo dalis, kurioje yra teisėtai pastatytas pastatas arba pastatas kartu su jo priklausiniais, Nekilnojamojo turto registre įregistruotas kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas (pagrindinis daiktas), formuojant atskirus žemės sklypus – miškų ūkio paskirties žemės sklypą ir kitos paskirties žemės sklypą, kuris formuojamas pastatui arba pastatui kartu su jo priklausiniais, Nekilnojamojo turto registre įregistruotam kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas (pagrindinis daiktas), eksploatuoti;
6) žemės sklypą į atskirus žemės plotus skiria magistraliniai, krašto, rajoniniai, viešieji keliai, gatvės, geležinkeliai ir neprivatizuojami hidrografiniai objektai, taip pat keliais užimti žemės plotai, neįskaityti į privatizuojamo žemės sklypo bendrą plotą;
7) atidalijama žemės sklypo dalis, kurioje yra įregistruotas teisėtai (iki 2001 m. gruodžio 4 d.) pastatytas antras sublokuotas ar nesublokuotas gyvenamasis namas;
10. Valstybiniuose parkuose privačios nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo neleidžiama dalyti dalimis, jeigu po padalijimo (atidalijimo) bent viena sklypo dalis tampa mažesnė kaip 7 hektarai, o besiribojančių su vandens telkiniu žemės sklypų pakrančių ilgis – mažesnis kaip 50 metrų, išskyrus, kai:
1) žemės sklypo dalis atidalijama visuomenės poreikiams reikalingiems statiniams, įskaitant inžinerinius statinius, statyti;
2) žemės sklypai yra gyvenamosios paskirties funkcinio prioriteto zonoje, kurioje valstybinių parkų planavimo schemose (ribų ir tvarkymo planuose) numatyta nauja statyba, arba kai nauja statyba numatyta savivaldybių teritorijų kompleksiniuose planuose;
3) žemės sklypas yra skirtingo funkcinio prioriteto arba kraštovaizdžio tvarkymo zonose ir vienoje iš jų valstybinio parko planavimo schemoje (ribų ir tvarkymo plane) numatyta statybos galimybė;
4) pagal Miškų įstatymo nustatytas sąlygas atidalijama miškų ūkio paskirties žemės sklypo dalis buvusiai sodybai atstatyti;
5) atidalijama miškų ūkio paskirties žemės sklypo dalis, kurioje yra teisėtai pastatytas pastatas arba pastatas kartu su jo priklausiniais, Nekilnojamojo turto registre įregistruotas kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas (pagrindinis daiktas), formuojant atskirus žemės sklypus – miškų ūkio paskirties žemės sklypą ir kitos paskirties žemės sklypą, kuris formuojamas pastatui arba pastatui kartu su jo priklausiniais, Nekilnojamojo turto registre įregistruotam kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas (pagrindinis daiktas), eksploatuoti;
7) žemės sklypą į atskirus žemės plotus skiria magistraliniai, krašto, rajoniniai, viešieji keliai, gatvės, geležinkeliai ir neprivatizuojami hidrografiniai objektai, taip pat keliais užimti plotai, neįskaityti į privatizuojamo žemės sklypo bendrą plotą;
8) atidalijama žemės sklypo dalis, kurioje yra įregistruotas teisėtai (iki 2001 m. gruodžio 4 d.) pastatytas antras sublokuotas ar nesublokuotas gyvenamasis namas;
11. Šio straipsnio 9 ir 10 dalyse nustatyti apribojimai dalyti dalimis privačios nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus valstybiniuose draustiniuose ir valstybiniuose parkuose netaikomi, kai keičiamos gretimų žemės sklypų ribos. Šios ribos keičiamos neatsižvelgiant į žemės sklypų pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, prie šių žemės sklypų prijungiant jų paskirtį atitinkančias žemės naudmenas.
34 straipsnis. Žemės savininkų, valdytojų bei naudotojų teisės ir pareigos saugomose teritorijose
1. Žemės ir kito nekilnojamojo turto savininkai, valdytojai bei naudotojai turi Žemės įstatymo ir kitų įstatymų nustatytas teises. Šiomis teisėmis jie gali naudotis tiek, kiek jos neprieštarauja šiam įstatymui.
2. Rengiant saugomos teritorijos specialiojo teritorijų planavimo dokumentą, kuriuo siekiama įsteigti naują saugomą teritoriją ar pakeisti ribas praplečiant esamą saugomą teritoriją, informacija apie tai žemės savininkams pateikiama Teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka nurodant galimybes susipažinti su rengiamais dokumentais.
3. Kai keičiamas esamų saugomų teritorijų pavadinimas, kategorija, tipas, bet nesikeičia specialiosios žemės naudojimo sąlygos nurodytose teritorijose, informacija apie pakeitimus skelbiama Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo dokumentų rengimo ir teritorijų planavimo proceso valstybinės priežiūros informacinėje sistemoje, saugomų teritorijų specialiojo teritorijų planavimo organizatoriaus interneto svetainėje.
4. Kai rengiami teisės aktai, kuriais „Natura 2000“ tinklo teritorijose ketinama nustatyti Europos Bendrijos svarbos natūralias buveines, rūšių buveines, žemės savininkai, į kurių valdas patenka nustatomos natūralios buveinės, rūšių buveinės, informuojami raštu jų deklaruotos gyvenamosios vietos ar buveinės adresu arba Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme nurodytu būdu per Nacionalinę elektroninių siuntų pristatymo naudojant pašto tinklą informacinę sistemą, nurodant galimybes susipažinti su rengiamais dokumentais.
5. Žemės ir kito nekilnojamojo turto savininkai ir valdytojai turi teisę pasiūlymus dėl rengiamų teritorijų planavimo dokumentų, kuriais numatoma steigti saugomas teritorijas, keisti esamų saugomų teritorijų ribas ar statusą, nustatyti ar keisti veiklos apribojimus, Teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka pateikti teritorijų planavimo organizatoriui.
6. Jeigu saugomos teritorijos įsteigtos, paveldo objektai paskelbti saugomais, esamų saugomų teritorijų statusas pakeistas, veiklos apribojimai nustatyti ar pakeisti neatsižvelgus į žemės savininkų bei valdytojų pretenzijas, jie turi teisę kreiptis į teismą.
7. Jeigu žemės savininkas, valdytojas ir naudotojas sutinka dėl saugomos teritorijos steigimo, esamos saugomos teritorijos statuso keitimo, nustatytų veiklos apribojimų ar jų pakeitimo, bet nesutinka dėl kompensacijos dydžio, jis gali kreiptis į teismą.
8. Asmenys, gyvenantys saugomose teritorijose, gali verstis veikla, neprieštaraujančia saugomos teritorijos steigimo tikslams, turi teisę gauti finansinę ir kitokią paramą už gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų (vertybių) priežiūrą. Pirmumo teisę išsinuomoti bei įsigyti šio įstatymo 34 straipsnio 7 dalyje nurodytą valstybinę žemę turi besiribojančių sklypų savininkai ir valdytojai.
9. Saugomose teritorijose žemės savininkams ir valdytojams gali būti teikiamos žemės mokesčio bei kitos lengvatos įstatymų nustatytais atvejais ir Vyriausybės nustatyta tvarka.
10. Saugomose teritorijose žemės ir kito nekilnojamojo turto savininkai, naudotojai ir valdytojai, kiti asmenys privalo laikytis įstatymų ir kitų teisės aktų, teritorijų planavimo dokumentuose toms teritorijoms nustatytų, taip pat Nekilnojamojo turto registre įregistruotų veiklos apribojimų ir reikalavimų.
11. Jeigu, suteikiant teisę naudotis, perleidžiant ar parduodant žemę arba atkuriant nuosavybės teises į žemę saugomose teritorijose, į Nekilnojamojo turto registro duomenis nebuvo įrašyti teisės aktų ar teritorijų planavimo dokumentų nustatyti veiklos apribojimai ar kiti reikalavimai, susiję su saugoma teritorija, juos į šio registro duomenis Vyriausybės įgaliotos institucijos teikimu Nekilnojamojo turto registro įstatymo bei kitų teisės aktų nustatyta tvarka įrašo Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas.
12. Už gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų (vertybių) išsaugojimą atsako jų savininkai, valdytojai ir naudotojai.
13. Žemės savininkai, naudotojai ir valdytojai negali trukdyti įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytais tikslais lankyti arba tvarkyti saugomų kompleksų bei objektų (vertybių), poilsiaviečių, takų, regyklų, kitų rekreacinių objektų.
14. Savivaldybių institucijos atsako už savo valdomų gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų bei objektų (vertybių) išsaugojimą, rūpinasi, kad saugomų vertybių savininkai, naudotojai ir valdytojai galėtų tinkamai jas saugoti.
35 straipsnis. Kompensacijos už saugomose teritorijose nustatytus veiklos apribojimus
1. Už saugomose teritorijose nustatytus veiklos apribojimus išmokamos vienkartinės arba kasmetinės kompensacijos.
2. Vienkartinės kompensacijos išmokamos:
1) privataus miško savininkams, kurių miško valdose uždraudžiamas brandžių medynų kirtimas arba reikalaujama dalį kirstinų medžių palikti neiškirstų steigiant naują saugomą teritoriją, keičiant esamų saugomų teritorijų ribas arba nustatant naujus veiklos apribojimus. Kompensuojamos pajamos, kurios galėjo būti gautos pardavus medieną rinkoje, atimant iš jų vidutines medienos ruošos sąnaudas. Kompensacija apskaičiuojama taikant vidutines medienos rinkos kainas ir vidutines medienos ruošos sąnaudas tais metais, kai privataus miško savininkas pateikia prašymą apskaičiuoti ir išmokėti kompensaciją. Prašymą privataus miško savininkas gali pateikti ne anksčiau kaip tais metais, kai miškas pasiekia pagrindinių kirtimų amžių, taikytą iki veiklos apribojimų nustatymo;
2) privačios žemės savininkams ir valstybinės žemės nuomininkams, valdantiems sklypus, kuriems iki saugomos teritorijos įsteigimo, esamos saugomos teritorijos ribų pakeitimo ar veiklos esamoje saugomoje teritorijoje reglamentavimo pakeitimo buvo pradėti rengti ar parengti teritorijų planavimo dokumentai ar ūkinės veiklos projektai, kurie nebegalės būti patvirtinti, arba anksčiau patvirtinti dokumentai ar ūkinės veiklos projektai negalės būti toliau įgyvendinami, arba turės būti keičiami dėl nustatytų naujų veiklos saugomoje teritorijoje apribojimų. Šiuo atveju kompensuojamos teritorijų planavimo dokumentų ir ūkinės veiklos projektų rengimo, jų keitimo išlaidos, taip pat likviduojamų objektų atkuriamoji turto vertė, atimant tolesniam naudojimui tinkamo turto vertę (vertes apskaičiuojant Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nustatyta tvarka).
3. Kasmetinės kompensacijos išmokamos:
1) privataus miško savininkams, kurių miško valdose vėlesniam laikui atidedamas brandžių medynų kirtimas arba reikalaujama dalį kirstinų medžių palikti neiškirstų steigiant naują saugomą teritoriją, pakeičiant esamų saugomų teritorijų ribas arba nustatant naujus veiklos apribojimus; kompensuojami pajamų netekimo nuostoliai kirtimų atidėjimo laikotarpiu. Jie apskaičiuojami kaip vidutinės metinės palūkanos, mokamos einamaisiais metais Lietuvos komerciniuose bankuose už ilgalaikius (nuo 2 metų) terminuotus indėlius, naujai priimtus iš ne finansų bendrovių ir namų ūkių, bet ne mažesnės kaip 3,5 proc. Palūkanos apskaičiuojamos nuo negautų pajamų, kurios galėjo būti gautos iškirtus kirstinus medžius ir pardavus medieną rinkoje, atimant iš jų vidutines medienos ruošos sąnaudas. Negautos pajamos apskaičiuojamos taikant vidutines medienos rinkos kainas ir vidutines medienos ruošos sąnaudas tais metais, kai privataus miško savininkas pateikia prašymą apskaičiuoti ir išmokėti kompensaciją, kurį jis gali pateikti ne anksčiau kaip tais metais, kai miškas pasiekia pagrindinių kirtimų amžių, taikytą iki veiklos apribojimų nustatymo;
4. Kompensacijos nemokamos už veiklos apribojimus, nustatytus bendrosios ekologinės apsaugos zonose, išskyrus atvejus, kai, įsteigus konservacinės apsaugos prioriteto, atkuriamosios apsaugos prioriteto arba kompleksinę saugomą teritoriją ar nustačius privačią saugomą teritoriją, žemės sklypuose, patenkančiuose į bendrosios ekologinės apsaugos zoną, nustatomi papildomi veiklos apribojimai (viršijantys reikalavimus, keliamus tokiomis pačiomis sąlygomis bendrosios ekologinės apsaugos zonose kitose vietovėse), kompensacija mokama už šiuos papildomus veiklos apribojimus.
5. Kompensacijų lėšų šaltiniai:
1) Kompensacija mokama iš valstybės biudžeto lėšų, kai saugomą teritoriją įsteigia, esamos saugomos teritorijos statusą pakeičia, veiklos apribojimus nustato arba pakeičia valstybės institucija.
2) Kompensacija mokama iš savivaldybės biudžeto lėšų, kai saugomą teritoriją įsteigia, esamos saugomos teritorijos statusą pakeičia, veiklos apribojimus nustato arba pakeičia savivaldybės taryba.
6. Kompensacijos gali būti išmokamos iš skirtingų finansavimo šaltinių lėšų, tačiau tuo pačiu metu kompensacijos už tuos pačius veiklos konkrečiame žemės sklype apribojimus ir jų sukeltus praradimus negali būti paskirtos iš kelių finansavimo šaltinių lėšų.
7. Kompensacijų už saugomose teritorijose nustatytus veiklos apribojimus apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką nustato Vyriausybė. Kompensacijos išmokamos per vienus metus nuo sprendimo skirti kompensaciją patvirtinimo, kuris priimamas išnagrinėjus prašymą gauti kompensaciją Vyriausybės nustatyta tvarka. Kai kasmetinei kompensacijai gauti nereikia kasmet pateikti prašymo gauti kompensaciją, kasmetinės kompensacijos už einamuosius metus išmokėjimo terminas – iki kitų metų vasario 1 dienos.
8. Šiame straipsnyje nustatytas teisinis reglamentavimas taip pat taikomas kompensuojant už apribojimus, kurie šio įstatymo nustatytais atvejais nustatomi su žemės, esančios valstybės ar savivaldybių įsteigtose ar nustatytose saugomose teritorijose, savininku ar valdytoju sudarant apsaugos sutartis dėl veiklos apribojimų, konkrečių žemės, miško ir vandens telkinio naudojimo sąlygų.
9. Privačios žemės savininkui sudarius neterminuotą apsaugos sutartį dėl privačios saugomos vietovės nustatymo, išmokama vienkartinė kompensacija už veiklos apribojimus vadovaujantis šio straipsnio 2 dalies nuostatomis.
10. Privačios žemės savininkui sudarius terminuotą apsaugos sutartį dėl privačios saugomos vietovės nustatymo, išmokama vienkartinė kompensacija už veiklos apribojimus už visą 30 metų laikotarpį, prilygstanti 50 proc. vienkartinės kompensacijos, apskaičiuotos vadovaujantis šio straipsnio 2 dalies nuostatomis.
11. Privačios žemės savininkas gali nuspręsti nutraukti apsaugos sutartį dėl privačios saugomos vietovės. Tokiu atveju žemės savininkas privalo grąžinti jam išmokėtą vienkartinės kompensacijos sumą su netesybomis, kurios apskaičiuojamos kaip 3,5 proc. metinių palūkanų nuo išmokėtos kompensacijos sumos.
12. Jei dėl žemės savininko kaltės sunaikinamos gamtos vertybės privačioje saugomoje vietovėje, Vyriausybės įgaliota institucija imasi veiksmų dėl išmokėtos kompensacijos susigrąžinimo. Apsaugos sutartis nutraukiama ir žemės savininkas privalo grąžinti jam išmokėtą kompensacijos sumą su netesybomis, kurios apskaičiuojamos kaip 3,5 proc. metinių palūkanų nuo išmokėtos kompensacijos sumos.
13. Apsaugos sutartis dėl privačios saugomos vietovės gali būti nutraukiama šalių sutarimu dėl to, kad gamtos vertybės sunyko neatkuriamai dėl natūralių gamtinių procesų ir ne dėl privačios žemės savininko kaltės. Tokiu atveju privačios žemės savininkas neprivalo grąžinti jam išmokėtos kompensacijos.
dešimtasis SKIRSNIS
ŽALOS ATLYGINIMAS
36 straipsnis. Žalos atlyginimas
1. Juridiniai ir fiziniai asmenys, padarę žalą saugomoms teritorijoms, privalo atlyginti žalą kiek įmanoma natūra (atkurti pirminę objekto ar teritorijos būklę), be to, atlyginti padarytus tiesioginius ir netiesioginius nuostolius. Kai ta pačia veika pažeidžiami visuomenės interesai ir padaroma žala fizinių ar juridinių asmenų turtui, pažeidimą padarę asmenys privalo atlyginti tiek saugomoms teritorijoms, tiek fizinių ar juridinių asmenų turtui padarytą žalą. Nuostoliai nustatomi pagal Vyriausybės įgaliotos institucijos patvirtintą metodiką.
2. Žemės savininkai, nesilaikę apsaugos sutartyje dėl privačios saugomos vietovės nustatymo nustatytų apsaugos reikalavimų ir savo veikla ar neveikimu padarę žalą saugomoms vertybėms, privalo visiškai ją atlyginti ir, jei yra galimybė, jas atkurti.
Lietuvos Respublikos
saugomų teritorijų įstatymo
priedas
ĮGYVENDINAMI EUROPOS SĄJUNGOS TEISĖS AKTAI
1. 1992 m. gegužės 21 d. Tarybos direktyva 92/43/EEB dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos.
2. 2009 m. lapkričio 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/147/EB dėl laukinių paukščių apsaugos.
3. 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/35/EB dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą siekiant išvengti žalos aplinkai ir ją ištaisyti (atlyginti).“
2 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas, taikymas ir įgyvendinimas
2. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliotos institucijos iki 2023 m. birželio 30 d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus.
3. Iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėti rengti teritorijų planavimo dokumentai, dėl kurių rengimo kreiptasi planavimo sąlygų, baigiami rengti, derinami, tikrinami ir tvirtinami pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusį teisinį reglamentavimą. Iki šio įstatymo įsigaliojimo parengti ir patvirtinti teritorijų planavimo dokumentai prilyginami:
2) savivaldybės lygmens specialiesiems planams – valstybinių draustinių ribų ir tvarkymo planai, biosferos poligonų ribų planai, valstybinių parkų, valstybinių rezervatų ir biosferos rezervatų planavimo schemos (ribų ir tvarkymo planai);
4. Taikant šį įstatymą, laikoma, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinti valstybinių draustinių ir jų zonų ribų planai išlieka privalomi, kol bus patvirtinti juos keičiantys šių saugomų teritorijų ribų planai. Prireikus koreguoti valstybinių draustinių ir jų zonų ribų planus, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka parengtus jų koregavimo dokumentus tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė.