P a k e i č i u statybos techninį reglamentą STR 2.03.01:2019 „Statinių prieinamumas“, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2019 m. lapkričio 4 d. įsakymu Nr. D1-653 „Dėl statybos techninio reglamento STR 2.03.01:2019 „Statinių prieinamumas“ patvirtinimo“:

1. Pakeičiu 21 punktą ir jį išdėstau taip:

„21. Kai pėsčiųjų judėjimo maršruto išilginis nuolydis miestų, miestelių ir kaimų viešosiose erdvėse, statinių išorėje ar viduje viršija 1:20 (5 proc.), išskyrus atvejus, nurodytus 75 punkte, turi būti įrengtos nuožulnos vadovaujantis ISO 21542:2011 8 skyriumi [5.10]. Nuožulnų išilginiai nuolydžiai, didžiausias pakilimo aukštis ir kiti parametrai nustatyti ISO 21542:2011 8 skyriaus 2 lentelėje [5.10].“

2. Pakeičiu 22 punktą ir jį išdėstau taip:

„22. Nuožulnas įrengiant kultūros paveldo objektuose, saugomose teritorijose, kuriose saugomas kraštovaizdis, ar esamuose statiniuose, kai dėl kultūros paveldo objekto vertingųjų savybių turinčių elementų (dalių), saugomų gamtinio ir kitų kraštovaizdžio vertybių ar dėl esamo statinio konstrukcinių savybių neįmanoma išlaikyti ISO 21542:2011 8 skyriaus 2 lentelėje [5.10] nustatytų reikalavimų, statinio projekte pagrindus, gali būti įrengiamos didesnio nuolydžio nuožulnos vadovaujantis ISO 21542:2011 8 skyriaus 3 lentelėje [5.10] nustatytais parametrais.“

3. Pakeičiu 23 punktą ir jį išdėstau taip:

„23. Išilgai pėsčiųjų takų, nuožulnų, terasų ar kitų pakylų saugos priemonės parenkamos pagal ISO 21542:2011 9 skyrių [5.10], išskyrus atvejus, nurodytus 75 punkte.“

4. Pakeičiu 30 punktą ir jį išdėstau taip:

„30. Turėklai takuose su pakopomis, nuolaidžiuose takuose, nuožulnose ir laiptuose įrengiami vadovaujantis ISO 21542:2011 14 skyriuje [5.10] nustatytais reikalavimais, išskyrus atvejus, nurodytus 75 punkte.“

5. Pakeičiu 75 punktą ir jį išdėstau taip:

„75. Miestų, miestelių ir kaimų viešosiose erdvėse (tarp jų atskirųjų želdynų, žaliųjų jungčių [5.4]) pėsčiųjų srautus, statinius, erdves, vietas ir objektus jungiančiose trasose (maršrutuose) esantys pėsčiųjų takai (išskyrus skirtus objektų, įrenginių ir sistemų techniniam aptarnavimui) įrengiami pagal ISO 21542:2011 7 ir 9 skyrius [5.10]. Kai pėsčiųjų takai įrengiami kultūros paveldo objektuose, saugomose teritorijose ar esamuose statiniuose dėl kultūros paveldo objekto vertingųjų savybių turinčių elementų (dalių), saugomų gamtinių kraštovaizdžio vertybių ar dėl esamo statinio konstrukcinių savybių neįmanoma išlaikyti ISO 21542:2011 reikalavimų, taikomi 76 punkto reikalavimai.“

6. Pakeičiu 76 punktą ir jį išdėstau taip:

„76. Už gyvenamųjų vietovių ribų įrengiami pėsčiųjų takai turi būti projektuojami taip, kad išilginis nuolydis būtų ne didesnis kaip 5 proc. Jei vietos sąlygos itin sudėtingos (saugomos teritorijos, kultūros paveldo objektai, istoriškai susiklostęs užstatymas), maksimalus išilginis tako nuolydis gali būti padidinamas iki 8,3–12,5 proc. Kai išilginis nuolydis yra didesnis kaip 5 proc., tačiau neviršija 8,3–12,5 proc., priklausomai nuo nuolydžio, turi būti numatomos papildomos priemonės (kuo nuolydis didesnis, tuo daugiau papildomų priemonių taikoma):

76.1. įrengiami turėklai pagal 30 punkte nustatytus reikalavimus;

76.2. priklausomai nuo nuolydžio, racionaliu atstumu išdėstomos atokvėpio aikštelės, kurių ilgis turi būti 1,5–2,0 m, o išilginis nuolydis negali viršyti 1,5–3,0 proc.;

76.3. mažesniu, nei nurodyta 78 punkte, atstumu išdėstomos poilsio aikštelės su visa jose privaloma infrastruktūra. Atstumas parenkamas atsižvelgiant į tako nuolydį ir ilgį – kuo didesnis nuolydis ar nuožulnaus ruožo ilgis, tuo mažesnis atstumas tarp poilsio aikštelių (atstumas gali būti ir nemažinamas, jei pagal reglamentuotą atstumą numatoma aikštelė patenka į nuožulnaus ruožo vidurį);

76.4. parenkamas didesnio pločio pėsčiųjų, pėsčiųjų ir dviračių takas;

76.5. taikomos didesnio šiurkštumo, atsparesnės slydimui dangos;

76.6. atskiriami pėsčiųjų ir dviratininkų srautai bendruose pėsčiųjų ir dviračių takuose.“

7. Pakeičiu 78 punktą ir jį išdėstau taip:

„78. Miestų, miestelių ir kaimų pėsčiųjų trasose ne rečiau kaip kas 500 m (išskyrus atvejus, numatytus 75 punkte) turi būti įrengtos mažiausiai 2 700 mm ilgio ir 1 200 mm pločio poilsio aikštelės. Poilsio aikštelėse turi būti vietos žmonėms atsisėsti ir laisva ne mažesnė kaip 900 mm pločio ir 1200 mm ilgio erdvė vežimėliais judantiems asmenims.“

Aplinkos ministras