Projektas Nr. XIIIP-629(3)
LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS
NUTARIMAS
DĖL KREIPIMOSI Į LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINĮ TEISMĄ SU PRAŠYMU IŠAIŠKINTI LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO 2006 M. LAPKRIČIO 13 D. NUTARIMO „DĖL TEISĖS AKTŲ, REGULIUOJANČIŲ LIETUVOS RESPUBLIKOS PILIETYBĖS SANTYKIUS, NUOSTATŲ ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI“ IR 2013 M. KOVO 13 D. SPRENDIMO „DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO 2003 M. GRUODŽIO 30 D., 2006 M. Lapkričio 13 D. NUTARIMŲ NUOSTATŲ IŠAIŠKINIMO“ TEIGINIUS, SUSIJUSIUS SU LIETUVOS RESPUBLIKOS PILIEČIŲ GALIMYBĖMIS KARTU BŪTI IR KITOS VALSTYBĖS PILIEČIAIS
2017 m. birželio d. Nr.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 13 d. sprendimu „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimų nuostatų išaiškinimo“ nusprendė, „kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimo (Žin., 2003, Nr. 124-5643) motyvuojamosios dalies IV skyriaus 4 punkto ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimo (Žin., 2006, Nr. 123-4650) motyvuojamosios dalies III skyriaus 34.3 punkto, II skyriaus 10 punkto nuostatos: „Nustatydamas Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindus ir reguliuodamas pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką, įstatymų leidėjas turi diskreciją. Tačiau tai darydamas įstatymų leidėjas negali paneigti pilietybės instituto prigimties ir prasmės, jis turi paisyti konstitucinio reikalavimo, kad Lietuvos Respublikos pilietis kartu gali būti ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais. Pabrėžtina, kad Konstitucijos 12 straipsnio nuostata, jog asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais, reiškia, kad tokie įstatymo nustatyti atvejai gali būti tik labai reti (atskiri), kad dvigubos pilietybės atvejai turi būti ypač reti – išimtiniai, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį dvigubos pilietybės atvejai būtų ne ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys. Pagal Konstituciją negalimas ir toks Pilietybės įstatymo nuostatų, įtvirtinančių galimybę tuo pat metu būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu, plečiamasis aiškinimas, pagal kurį dviguba pilietybė būtų ne atskiros, ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys“ – inter alia reiškia, kad, nepadarius Lietuvos Respublikos Konstitucijos pataisų jos nustatyta tvarka, įstatymu negalima nustatyti, jog Lietuvos Respublikos piliečiai, po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš Lietuvos Respublikos gyventi į kitas valstybes ir įgiję tų valstybių pilietybę, gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai.“
Nuo to laiko, kai 1992 m. spalio 25 d., buvo priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau – Konstitucija), kurios 12 straipsnio nuostata riboja dvigubą pilietybę, ir nuo to laiko, kai Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas priėmė 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimą ir 2013 m. kovo 13 d. sprendimą, aplinkybės iš esmės pasikeitė: Lietuvos Respublika tapo NATO ir Europos Sąjungos nare, labai daug Lietuvos Respublikos piliečių iš Lietuvos išvyko gyventi į kitas valstybes ir įgijo kitų valstybių pilietybę; padaugėjo į kitas valstybes išvykusių Lietuvos Respublikos piliečių santuokų su kitų valstybių piliečiais ir tokiose santuokose gimę vaikai įgijo ir kitos valstybės pilietybę; iš Europos Sąjungos nutarus pasitraukti Jungtinei Karalystei, kurioje daug gyvenančių Lietuvos Respublikos piliečių gali siekti tapti Jungtinės Karalystės piliečiais, o jais tapę netektų Lietuvos Respublikos pilietybės; taigi, siekiant išsaugoti iš Lietuvos į kitas valstybes išvykusių Lietuvos Respublikos piliečių ryšius su Lietuva, būtina jiems leisti būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiais.
Šios aplinkybės sudaro pagrindą manyti, kad Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies nuostata „išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“ gali būti aiškinama kitaip, negu ją 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime ir 2013 m. kovo 13 d. sprendime išaiškino Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas. Ši nuostata gali būti aiškinama kaip leidžianti Lietuvos Respublikos Seimui, nekeičiant Konstitucijos 12 straipsnio nuostatų Konstitucijoje nustatyta tvarka, Lietuvos Respublikos pilietybės įstatyme nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį Lietuvos Respublikos piliečiai, po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš Lietuvos Respublikos ir įgiję Europos Sąjungos ar Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos valstybės narės pilietybę, galėtų būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai, nes aplinkybės, buvusios tuo metu, kai buvo rengiama ir 1992 m. spalio 25 d. priimta Konstitucija, kai Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas priėmė 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimą ir 2013 m. kovo 13 d. sprendimą, iš esmės pasikeitė.
Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus ir aplinkybes ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a:
1 straipsnis.
Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti, ar:
1) santykinai didelis asmenų, pagal galiojantį teisinį reglamentavimą turinčių Lietuvos Respublikos ir tuo pačiu metu kitos valstybės pilietybę, skaičius (22 913) neprieštarauja Konstitucinio Teismo suformuluotai teisinei doktrinai, numatančiai, kad „dvigubos pilietybės atvejai turi būti ypač reti – išimtiniai“; ar toks santykinai didelis dvigubą pilietybę jau turinčių asmenų skaičius nesuponuoja, kad, laikantis teisinio lygiateisiškumo principo, analogiškas teisinis reglamentavimas turėtų būti taikomas ir kitai išvykusiųjų kategorijai – tiems Lietuvos Respublikos piliečiams, kurie iš Lietuvos išvyko po 1990 m. kovo 11 d., kadangi vienintelis iš Konstitucinio Teismo doktrinos kylantis (kiekybinis) kriterijus, pagal kurį šiai kategorijai priklausantiems asmenims nėra suteikiama teisė įgyti dvigubą pilietybę, – siekiant, kad „dvigubos pilietybės atvejai būtų ne ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys“ – neatitinka realybėje susiformavusios teisinės praktikos;
2) Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimo teiginys „pabrėžtina, kad Konstitucijos 12 straipsnio nuostata, jog asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo numatytais atvejais, reiškia, kad tokie įstatymo nustatyti atvejai gali būti tik labai reti (atskiri), kad dvigubos pilietybės atvejai turi būti ypač reti – išimtiniai, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį dvigubos pilietybės atvejai būtų ne ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys,“ ir 2013 m. kovo 13 d. sprendimo teiginys „pabrėžtina, kad Konstitucijos 12 straipsnio nuostata, jog asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais, reiškia, kad tokie įstatymo nustatyti atvejai gali būti tik labai reti (atskiri), kad dvigubos pilietybės atvejai turi būti ypač reti – išimtiniai, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį dvigubos pilietybės atvejai būtų ne ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys. Pagal Konstituciją negalimas ir toks Pilietybės įstatymo nuostatų, įtvirtinančių galimybę tuo pat metu būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu, plečiamasis aiškinimas, pagal kurį dviguba pilietybė būtų ne atskiros, ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys – inter alia reiškia, kad, nepadarius Lietuvos Respublikos Konstitucijos pataisų jos nustatyta tvarka, įstatymu negalima nustatyti, jog Lietuvos Respublikos piliečiai, po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš Lietuvos Respublikos gyventi į kitas valstybes ir įgiję tų valstybių pilietybę, gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai,“ suteikia galimybę Lietuvos Respublikos Seimui, nepakeitus Konstitucijos 12 straipsnio nuostatų Konstitucijoje nustatyta tvarka, Lietuvos Respublikos pilietybės įstatyme nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį Lietuvos Respublikos piliečiai, po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš Lietuvos Respublikos ir įgiję Europos Sąjungos ar Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos valstybės narės pilietybę, galėtų būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai.