Projektas
LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS
NUTARIMAS
DĖL KREIPIMOSI Į LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINĮ TEISMĄ SU PRAŠYMU IŠTIRTI AR LIETUVOS RESPUBLIKOS REFERENDUMO ĮSTATYMO NR. IX-929 7 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMAS (NR….. ) NEPRIEŠTARAUJA LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
2018 m. birželio d. Nr.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Seimas 2018 m. mėn. d. priėmė Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo Nr. IX-929 7 straipsnio pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsnyje keičiamo Referendumo įstatymo 3 dalyje nustatyta, kad „sprendimas dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos I skirsnio „Lietuvos valstybė“, išskyrus šio skirsnio 12 straipsnį, bei XIV skirsnio „Konstitucijos keitimas“ nuostatų pakeitimo yra laikomas priimtu, jeigu tam pritarė daugiau kaip pusė piliečių, turinčių rinkimų teisę ir įrašytų į rinkėjų sąrašus”. Pagal šią Įstatymo nuostatą referendumo sprendimui priimti dėl Konstitucijos I skirsnyje „Lietuvos valstybės“ esančio 12 straipsnio pakeitimo nebūtų taikomas reikalavimas, nustatytas dėl Konstitucijos I skirsnio bei Konstitucijos XIV skirsnio nuostatų keitimo: „Sprendimas dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos I skirsnio „Lietuvos valstybė“ bei XIV skirsnio „Konstitucijos keitimas“ nuostatų pakeitimo yra laikomas priimtu, jeigu tam pritarė daugiau kaip pusė piliečių, turinčių rinkimų teisę ir įrašytų į rinkėjų sąrašus“. Taigi, sprendimas pakeisti Konstitucijos I skirsnio 12 straipsnį būtų „laikomas priimtu, jeigu tam pritarė daugiau kaip pusė piliečių, dalyvavusių referendume, bet ne mažiau kaip 1/3 piliečių, turinčių rinkimų teisę ir įrašytų į rinkėjų sąrašus“ (keičiamo Referendumo įstatymo 7 straipsnio 4 dalis). Skaičiuojant referendumo rezultatus pagal 2016 m. Seimo rinkimuose rinkėjų sąraše įrašytą rinkėjų (rinkimų teisę turinčių Lietuvos Respublikos piliečių, įrašytų į rinkėjų sąrašą) skaičių– 2 514657[1], referendume turėtų dalyvauti ne mažiau kaip pusė jų – 1 257329, sprendimas pakeisti Konstitucijos I skirsnio 12 straipsnį būtų laikomas priimtu, jeigu jam pritartų ne mažiau kaip 1/3 rinkimų teisę turinčių Lietuvos Respublikos piliečių, įrašytų į rinkėjų sąrašą - 838 219. Abejotina, ar toks referendumu priimtas sprendimas, kuriam pritartų 1/3 rinkimų teisę turinčių Lietuvos Respublikos piliečių, gali atspindėti visų Lietuvos Respublikos piliečių valią ir ar gali būti laikomas Lietuvos Tautos, kuriančios Lietuvos valstybę, tikrąja valia (Konstitucijos 2 straipsnis). Lietuvos Respublikos Konstitucija buvo priimta 1992 metų spalio 25 d. vykusiame referendume, kuriame už jos priėmimą balsavo
1 447334 rinkėjų (56,75 proc. rinkėjų nuo bendro 2 549952 visų rinkėjų skaičiaus) iš jame dalyvavusių 1 919073 rinkėjų (75,26 proc. visų rinkėjų)[1]. Taigi, Konstitucijos I skirsnio “Lietuvos valstybė” ir XIV skirsnio „Konstitucijos keitimas“ nuostatų svarba visam Konstitucijos tekstui, taip pat jų prasmė suponuoja aukštesnius jų apsaugos standartus. Šie standartai skirti užtikrinti Lietuvos Respublikos piliečių referendumu priimtos Konstitucijos stabilumą (ir visos teisinės sistemos stabilumą), Konstitucijos teksto vientisumą, joje įtvirtintų vertybių apsaugą, Lietuvos valstybės prisiimtų įsipareigojimų vykdymą, geopolitinę orientaciją ir kt.
Konstitucinės jurisprudencijos kontekste, pagal Konstituciją Konstitucijos I skirsnio “Lietuvos valstybė”, kuriame yra Konstitucijos 12 straipsnis, taip pat XIV skirsnio „Konstitucijos keitimas“ ir Konstitucijos 150 straipsnyje nurodytų aktų nuostatų keitimui yra nustatytas ypatingas reikalavimas – pagal Konstitucijos 148 straipsnio antrąją dalį jos gali būti keičiamos tik referendumu: Konstitucijos I skirsnio „Lietuvos valstybė“ 1 straipsnis, 1991 m. vasario 11 d. Konstitucinio įstatymo „Dėl Lietuvos valstybės“ ir 1992 m. birželio 8 d. Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų Sąjungas“, kurie yra Konstitucijos sudedamoji dalis, nuostatos - jeigu už tai pasisakytų ne mažiau kaip ¾ Lietuvos Respublikos piliečių, turinčių rinkimų teisę, Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“, kuris yra Konstitucijos sudedamoji dalis, 1, 2 straipsnių nuostatos. Šiose Konstitucijos nuostatose įtvirtintoms vertybėms ir principams taikoma didesnė apsauga nei įtvirtintosioms kitose Konstitucijos nuostatose, kurias keisti gali ir Seimas (Konstitucijos 148 straipsnio trečioji dalis, Konstitucinio Teismo 2014 m. sausio 24 d., 2014 m. liepos 11 d. nutarimai). Konstitucijos 12 straipsnis yra Konstitucijos – vientiso akto – I skirsnyje „Lietuvos valstybė“. Šis Konstitucijos straipsnis, nustatantis Lietuvos Respublikos pilietybės santykių teisinio reguliavimo pagrindus, yra neatsiejamas nuo Lietuvos valstybės konstitucinės sampratos: Tauta kuria Lietuvos valstybę, suverenitetas priklauso Tautai (Konstitucijos 2 straipsnis), aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus (Konstitucijos 4 straipsnis). Tik Lietuvos Respublikos piliečiai, t. y. valstybinė bendruomenė – pilietinė Tauta, turi teisę spręsti, kokia turi būti Lietuvos valstybė, nustatyti Lietuvos valstybės konstitucinę santvarką, valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų sąrangą, asmens ir valstybės teisinių santykių pagrindus, šalies ūkio sistemą ir pan. Įgyvendindami piliečių teises ir laisves, piliečiai dalyvauja vykdant Tautos suverenitetą. Pilietybė išreiškia asmens teisinę narystę valstybėje, atspindi asmens teisinę priklausomybę pilietinei Tautai – valstybinei bendruomenei (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimai). Konstitucijos 12 straipsnis neatsiejamas ir nuo kitų Konstitucijos I skirsnyje įtvirtintų ir saugomų nuostatų dėl: Tautos suvereniteto (2 ir 3 straipsniai), Konstitucijos viršenybės (7 straipsnis); Lietuvos valstybės teritorijos vientisumo (10 straipsnis), valstybės lietuvių kalbos (14 straipsnis); valstybės vėliavos (15 straipsnis), himno (16 straipsnis), sostinės (17 straipsnis) ir kt.
Pagal Konstituciją, visos Konstitucijos nuostatos yra tarpusavyje susijusios, sudaro vieną darnią sistemą, Konstitucijos I skirsnyje „Lietuvos valstybė“ įtvirtintos nuostatos lemia visų kitų Konstitucijos nuostatų turinį ir prasmę, Konstitucijos XIV skirsnyje įtvirtintą jos keitimo tvarką yra vienodai privalomos visiems teisės subjektams (Konstitucijos 6 ir 7 straipsniai); visos minėtose Konstitucijos skirsniuose įtvirtintos vertybės yra saugomos vienodai (išskyrus aptartas išimtis dėl referendumų, kurių sprendimai priimami jeigu už tai pasisakytų ne mažiau kaip trys ketvirtadaliai Lietuvos piliečių, turinčių aktyviąją rinkimų teisę, Konstitucinio Teismo 2014 m. liepos 11 d. nutarimas) ir gali būti keičiamos tik ta pačia tvarka (referendumu). Nei Konstitucijos I skirsnio, nei XIV skirsnio ar juose įtvirtintų nuostatų negalima išskirti pagal tai, kad jas galima būtų keisti mažesniu rinkėjų (Lietuvos piliečių, turinčių rinkimų teisę ir įrašytų į rinkėjų sąrašą) balsų skaičiumi, t.y. taikyti žemesnį jų apsaugos standartą ar kitą keitimo standartą, nei įtvirtintą Konstitucijoje.
Konstitucija yra aukščiausioji teisė. Konstitucijos šaltinis yra pati valstybinė bendruomenė – pilietinė Tauta (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas);
- viena svarbiausių teise ir teisingumu grindžiamos demokratinės valstybės priedermių – gerbti, ginti ir saugoti tas vertybes, kuriomis yra grindžiama pati Tautos priimta Konstitucija ir kurių realus įtvirtinimas, gynimas ir apsauga yra pačios valstybės raison d’être; priešingu atveju valstybė negalėtų būti laikoma bendru visos visuomenės gėriu (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas);
- pamatinis demokratinės teisinės valstybės reikalavimas – Konstitucijos viršenybės principas, įtvirtintas Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai; šis principas įvairiais aspektais taip pat yra įtvirtintas kituose Konstitucijos straipsniuose, inter alia 6 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2003 m. spalio 29 d., 2004 m. kovo 5 d., 2007 m. kovo 20 d. nutarimai);
- Konstitucijos viršenybės principas reiškia, kad Konstitucija teisės aktų hierarchijoje užima išskirtinę – aukščiausią – vietą; joks teisės aktas negali prieštarauti Konstitucijai; niekam neleidžiama pažeisti Konstitucijos; konstitucinė tvarka turi būti ginama (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2003 m. spalio 29 d., 2004 m. kovo 5 d., 2007 m. kovo 20 d. nutarimai, 2009 m. lapkričio 20 d. sprendimas, 2012 m. kovo 29 d. nutarimas);
- visos Konstitucijos nuostatos aiškintinos atsižvelgiant į Konstitucijos viršenybės principą (Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 5 d. nutarimas). Konstitucija yra aukščiausios teisinės galios aktas, aukščiausia teisė, visų kitų teisės aktų teisiškumo ir legitimumo matas; visų teisėkūros subjektų diskreciją riboja aukščiausioji teisė – Konstitucija; visi teisės aktai, visų valstybės ir savivaldybių institucijų bei pareigūnų sprendimai turi atitikti Konstituciją, jai neprieštarauti (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas);
- Konstitucijoje atsispindi visuomenės sutartis – visų Lietuvos Respublikos piliečių demokratiškai prisiimtas įsipareigojimas dabartinei ir būsimosioms kartoms gyventi pagal Konstitucijoje įtvirtintas pamatines taisykles ir joms paklusti, idant būtų užtikrintas valdžios legitimumas, jos sprendimų teisėtumas, žmogaus teisės ir laisvės, idant visuomenėje būtų santarvė (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas);
- Konstitucija, kaip aukščiausios teisinės galios aktas ir visuomenės sutartis, yra grindžiama universaliomis, nekvestionuojamomis vertybėmis – suvereniteto priklausymu Tautai, demokratija, žmogaus teisių ir laisvių pripažinimu bei jų gerbimu, pagarba teisei bei teisės viešpatavimu, valdžios galių ribojimu, valdžios įstaigų priederme tarnauti žmonėms ir atsakomybe visuomenei, pilietiškumu, teisingumu, atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekiu (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d., 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutarimai, 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas, 2014 m. sausio 24 d. nutarimas);
- Konstitucijoje atsispindi valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos įsipareigojimas kurti ir stiprinti valstybę vadovaujantis Konstitucijoje įtvirtintomis pamatinėmis taisyklėmis; Konstitucija yra Tautos, kaip valstybinės bendruomenės, bendro gyvenimo teisinis pamatas. Konstitucija saisto ir pačią valstybinę bendruomenę – pilietinę Tautą, todėl Tautos aukščiausia suvereni galia gali būti vykdoma, tiesiogiai (referendumu), tik laikantis Konstitucijos (Konstitucinio Teismo 2014 m. liepos 11 d. nutarimas);
Atsižvelgiant į tai, kas pirmiau išdėstyta, kyla abejonė, kad ginčijamo įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje nustatyta išimtis dėl Konstitucijos I skirsnyje esančio 12 straipsnio keitimo gali paneigti Konstitucijos apsaugos esmę, Konstitucijos priėmimo referendumu standartą (daugiau kaip pusės visų rinkėjų balsų) ir gali neatitikti Konstitucijos vientisumo ir darnos, teisinės valstybės ir atsakingo valdymo konstitucinių principų.
Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 106 straipsniu ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnio 1 dalimi,
nutaria:
1 straipsnis.
Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar: Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo Nr. IX-929 7 straipsnio pakeitimo įstatymas (Nr.....), kurio 1 straipsnyje keičiamo Referendumo įstatymo 3 dalyje nustatyta, kad „ sprendimas dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos I skirsnio „Lietuvos valstybė“, išskyrus šio skirsnio 12 straipsnį, bei XIV skirsnio „Konstitucijos keitimas“ nuostatų pakeitimo yra laikomas priimtu, jeigu tam pritarė daugiau kaip pusė piliečių, turinčių rinkimų teisę ir įrašytų į rinkėjų sąrašus”, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
[1] Lietuvos Respublikos Vyriausiosios rinkimų komisijos interneto svetainėje paskelbti Lietuvoje nuo 1991 metų vykusių referendumų duomenys http://www.vrk.lt/ankstesni