LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO

TEISĖS IR TEISĖTVARKOS komitetas

PAGRINDINIO KOMITETO IŠVADA

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTO 2018 M. SPALIO 26 D. DEKRETU NR. 1K-1441 „DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO PRIIMTO LIETUVOS RESPUBLIKOS POLITINIŲ PARTIJŲ ĮSTATYMO NR. I-606 2 IR 21 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMO NR. XIII-1535 GRĄŽINIMO LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMUI PAKARTOTINAI SVARSTYTI “ GRĄŽINAMO SVARSTYTI ĮSTATYMO

BEI TEIKIAMŲ SIŪLYMŲ (NR. XIIIP-2266 GR)

2018-11-07 Nr. 102-P-49

Vilnius

1. Komiteto posėdyje dalyvavo: komiteto pirmininkė Agnė Širinskienė, komiteto pirmininkės pavaduotojas Stasys Šedbaras, nariai: Rimas Andrikis, Vitalijus Gailius, Irena Haase, Arvydas Nekrošius, Aušrinė Norkienė, Julius Sabatauskas, Lauras Stacevičius, Irena Šiaulienė, Petras Valiūnas.

Komiteto biuro vedėja Dalia Komparskienė, patarėjai: Martyna Civilkienė, Jurgita Janušauskienė, Rita Karpavičiūtė, Dalia Latvelienė, Loreta Zdanavičienė, padėjėjos: Aidena Bacevičienė, Meilė Čeputienė.

Respublikos Prezidentės vyriausiasis patarėjas Mindaugas Lingė.

2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):

Eil. Nr.	Pasiūlymo teikėjas, data	Siūloma keisti			Pasiūlymo turinys	Komiteto nuomonė	Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
Eil. Nr.	Pasiūlymo teikėjas, data	str.	str. d.	p.	Pasiūlymo turinys	Komiteto nuomonė	Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
1	Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2018-11-05	2			Įvertinę Lietuvos Respublikos Prezidento 2018 m. spalio 26 d. dekreto Nr.1K-1441 ,,Dėl Lietuvos Respublikos Seimo priimto Lietuvos Respublikos politinių partijų įstatymo Nr. I-606 2 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIII-1535 grąžinimo Lietuvos Respublikos Seimui pakartotinai svarstyti“ (toliau – Dekretas) 2 straipsnyje pateiktų siūlymų santykį su Konstitucija, įstatymais, teisėkūros principais ir juridinės technikos taisyklėmis, teikiame šias pastabas: 1. Dekreto 2 straipsnio 1 dalyje siūlomoje grąžinto įstatymo 2 straipsnio redakcijoje (grąžintu įstatymu keičiamo Politinių partijų įstatymo 21 straipsnio 6 dalyje) vartojamas terminas „nauja politinė partija“ nėra apibrėžtas nei keičiamame įstatyme, nei grąžintame įstatyme, nei siūlymuose, todėl siūlomas naujas reguliavimas nebūtų aiškus ir suprantamas, o jo praktinis taikymas galėtų kelti ginčų dėl tokios sąvokos traktavimo.	Pritarti
2	Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2018-11-05	2			2. Dekreto 2 straipsnio 1 dalyje siūlomoje grąžinto įstatymo 2 straipsnio redakcijoje (grąžintu įstatymu keičiamo Politinių partijų įstatymo 21 straipsnio 6 dalyje) terminas „naujai politinei partijai atstovaujantys Seimo nariai“ nėra aiškus ir suprantamas. Pirma, nėra aiški „naujos politinės partijos“ sąvoka (žr. 1 pastabą), todėl neaišku, kokiai politinei partijai atstovaujantys Seimo nariai turimi omenyje. Antra, Seimas yra Tautos atstovybė, per kurią Tauta vykdo aukščiausiąją suverenią galią. Seimo nario – Tautos atstovo statusas reiškia, kad Seimo narys nėra kokios nors politinės partijos atstovas, jis atstovauja visai Tautai, taigi „politinei partijai atstovaujančių Seimo narių“ sąvoka nėra tinkama, jei turėti omenyje politinės partijos atstovai, priklausantys grąžinto įstatymo 1 straipsnyje apibrėžtai parlamentinei frakcijai.	Pritarti

3. Piliečių, asociacijų, politinių partijų, lobistų ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai: negauta

4. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai: negauta

5. Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai:

Eil. Nr.	Pasiūlymo teikėjas, data	Siūloma keisti	Pastabos	Pasiūlymo turinys	Komiteto nuomonė	Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
1	Lietuvos Respublikos Prezidentas 2018-10-26 Nr. 1K-1441	2 3				LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTAS DEKRETAS Dėl LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO PRIIMTO LIETUVOS RESPUBLIKOS POLITINIŲ PARTIJŲ ĮSTATYMO NR. I-606 2 IR 21 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMO NR. XIII-1535 GRĄŽINIMO LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMUI PAKARTOTINAI SVARSTYTI 2018 m. spalio 26 d. Nr. 1K-1441 Vilnius 1 straipsnis. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 71 straipsnio pirmąja dalimi, g r ą ž i n u Lietuvos Respublikos Seimui pakartotinai svarstyti Lietuvos Respublikos Seimo 2018 m. spalio 18 d. priimtą ir Respublikos Prezidentei pateiktą pasirašyti bei oficialiai paskelbti Lietuvos Respublikos politinių partijų įstatymo Nr. I-606 2 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymą Nr. XIII-1535 (toliau – Įstatymas) dėl šių motyvų: 1. Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 1 straipsnyje nustatyta: „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika.“ Šioje Konstitucijos nuostatoje yra įtvirtintos pamatinės konstitucinės vertybės – valstybės nepriklausomybė, demokratija ir respublika; jos yra neatskiriamai tarpusavyje susijusios ir sudaro Lietuvos valstybės, kaip Konstitucijoje įtvirtinto bendro visos visuomenės gėrio, pamatą, todėl jokiomis aplinkybėmis negali būti paneigtos (Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas). Konstitucijos 1 straipsnio nuostatos, kaip ir Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, lemia pagrindinius Lietuvos valstybės valdžios organizacijos ir veiklos principus (Konstitucinio Teismo 2000 m. spalio 18 d., 2001 m. sausio 25 d. nutarimai). Konstitucijos 1 straipsnyje yra įtvirtinti pamatiniai Lietuvos valstybės principai, inter alia tai, kad valstybės valdžia turi būti organizuota demokratiškai, šalyje turi būti demokratinis politinis režimas (Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 23 d., 2000 m. spalio 18 d., 2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. sausio 25 d., 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimai, 2004 m. lapkričio 5 d. išvada, 2004 m. gruodžio 13 d., 2011 m. birželio 21 d. nutarimas). Nuostata, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė, reiškia, kad valstybėje turi būti užtikrinama Konstitucijos viršenybė, žmogaus teisių ir laisvių apsauga, visų asmenų lygybė įstatymui ir teismui, teisė į teisminę gynybą, laisvi ir periodiški rinkimai, valdžių padalijimas ir pusiausvyra, valdžios atsakomybė piliečiams, demokratinis sprendimų priėmimo procesas, politinis pliuralizmas, galimybės plėtotis pilietinei visuomenei ir kt. (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 29 d. nutarimas). 2. Konstitucijos 35 straipsnis nustato: „Piliečiams laiduojama teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas, jei šių tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams. <...> Politinių partijų, kitų politinių ir visuomeninių organizacijų steigimą ir veiklą reglamentuoja įstatymas.“ Pasisakydamas dėl Konstitucijos 35 straipsnyje įtvirtintos asociacijų laisvės, Konstitucinis Teismas 2004 m. liepos 1 d. nutarime pažymėjo, be kita ko, kad „Konstitucijos 35 straipsnyje įtvirtinta viena pagrindinių demokratinės valstybės piliečio teisių – teisė į susivienijimus, arba asociacijų laisvė. Teisė į susivienijimus yra viena iš pilietinio ir politinio veikimo garantijų. <...> Konstitucijoje numatyti susivienijimai yra grindžiami savanoriška naryste ir įsisteigia bei veikia savo narių interesais. Esminis Konstitucijoje numatytų susivienijimų konstitucinio teisinio statuso elementas yra jų autonomiškumas valstybės valdžios, kitų valstybės ir savivaldybių institucijų, kitaip tariant, viešosios valdžios, atžvilgiu. Tik būdami autonomiški valstybės valdžios, kitų valstybės ir savivaldybių institucijų atžvilgiu susivienijimai gali veiksmingai veikti kaip svarbus pilietinės visuomenės elementas, būti demokratinės valstybės piliečių saviraiškos forma ir visuomeninio aktyvumo garantas. Susivienijimų autonomiškumas viešosios valdžios atžvilgiu suponuoja inter alia jų konstitucinę teisę laikantis įstatymų savarankiškai, savo aktais (įstatais, statutais ir pan.) reglamentuoti savo vidaus tvarką.“ 3. Konstitucija laiduoja piliečiams teisę laisvai vienytis į politines partijas, kurių tikslai neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams. Politinių partijų steigimosi tikslai ir veikla yra neatsiejami nuo viešosios valdžios siekio, taigi ir nuo dalyvavimo rinkimuose į atstovaujamąsias viešosios valdžios institucijas (Konstitucinio Teismo 2007 m. vasario 9 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas 2012 m. kovo 29 d. nutarime pažymėjo, kad politinės partijos pagal Konstituciją traktuotinos kaip ypatingos ne tik viešosios valdžios institucijų rinkimų proceso, bet ir laikotarpiu tarp rinkimų kampanijų vykstančio viešojo politinio gyvenimo dalyvės, kurių įvairovė ir konkurencija, t. y. daugiapartinė sistema, sudaro prielaidas užtikrinti politinį pliuralizmą. 4. Įstatymų leidėjas pagal Konstitucijos 35 straipsnio 3 dalį reglamentuodamas politinių partijų steigimą ir veiklą privalo vadovautis iš Konstitucijos, be kita ko, jos preambulėje įtvirtinto atviros pilietinės visuomenės siekio, kylančiais principais, taip pat partijų politiniu siekiu ir jo įgyvendinimo specifika. Konstitucinis Teismas 2012 m. kovo 29 d. nutarime yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjas, pagal Konstituciją, reguliuodamas su politinių partijų steigimu ir veikla susijusius santykius, kartu gali nustatyti ir tokius politinių partijų finansavimo šaltinius, būdus, apimančius valstybės biudžeto lėšų skyrimą politinėms partijoms, kuriais siekiama užtikrinti, kad politinės partijos, kurių kandidatai atitinkamuose rinkimuose yra gavę reikšmingą rinkėjų pritarimą (pasitikėjimą), turėtų galimybę šį rinkėjų pritarimą (pasitikėjimą) stiprinti demokratiškais ir teisėtais politinio siekio įgyvendinimo būdais. 5. Galiojančio Lietuvos Respublikos politinių partijų įstatymo (toliau – Politinių partijų įstatymas) 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Politinės partijos, kurios įstatymų nustatyta tvarka įregistruotos Juridinių asmenų registre ir atitinka įstatymų reikalavimus dėl politinės partijos narių skaičiaus ir kurioms nėra pradėta pertvarkymo arba likvidavimo procedūra turi teisę į valstybės biudžeto asignavimus politinės partijos veiklai finansuoti.“ To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Valstybės biudžeto asignavimai politinės partijos veiklai finansuoti paskirstomi toms šio straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus atitinkančioms politinėms partijoms, kurios yra gavusios ne mažiau kaip 3 procentus visų rinkėjų balsų, paduotų už politinių partijų kandidatus tuose Seimo, savivaldybių tarybų rinkimuose, rinkimuose į Europos Parlamentą, pagal kurių rezultatus paskirstomi šie valstybės biudžeto asignavimai.“ Tai reiškia, kad galiojančiu teisiniu reguliavimu yra nustatyta tokia politinių partijų finansavimo iš valstybės biudžeto sistema, pagal kurią valstybės biudžeto asignavimai yra skiriami ne visoms įsteigtoms ir veikiančioms politinėms partijoms, bet tik toms, kurių kandidatai gauna atitinkamą (pakankamą) rinkėjų pritarimą viešosios valdžios institucijų rinkimuose. Tuo siekiama, kad valstybės biudžeto lėšos atitektų konkurencingoms ir pasirengusioms valdyti politinėms partijoms. Valstybės biudžeto asignavimų dydis tiesiogiai priklauso nuo politinės partijos kandidatų surinktų balsų skaičiaus. Kiekvienas gautas balsas yra reikšmingas ir įvertinamas tam tikra valstybės biudžeto asignavimų suma. Pagal galiojančią politinių partijų finansavimo tvarką valstybės biudžeto asignavimai iš dvidešimt dviejų įregistruotų partijų skiriami septynioms partijoms, kurių kandidatai rinkimuose yra gavę pakankamą rinkėjų pritarimą. Taigi galiojanti politinių partijų finansavimo tvarka laikytina užtikrinančia politinį pliuralizmą ar daugiapartiškumą. Konstitucinis Teismas 2012 m. kovo 29 d. nutarime pripažino, kad tokia politinių partijų finansavimo tvarka atitinka Konstitucijos 1 straipsnio nuostatą, jog Lietuvos valstybė yra demokratinė respublika, taip pat laisvę nevaržomai vienytis į politines partijas ir konstitucinius asmenų lygiateisiškumo ir teisinės valstybės principus. 6. Šiame kontekste pažymėtina, kad 27 iš 28 Europos Sąjungos valstybių narių politinės partijos yra finansuojamos valstybės lėšomis. Daugelyje valstybių, kuriose įtvirtintas viešojo politinių partijų finansavimo modelis, reikalaujama, kad dotacijas galinčių gauti partijų iškelti kandidatai rinkimuose būtų gavę atitinkamą rinkėjų pritarimą (pasitikėjimą). Šiose šalyse vyrauja toks valstybės biudžeto asignavimų apskaičiavimo ir paskirstymo modelis, koks yra nustatytas galiojančiame Politinių partijų įstatyme, t. y. politinės partijos gautas rinkėjų pritarimas įvertinamas pagal rinkimuose už tos partijos kandidatus paduotus rinkėjų balsus. 7. Įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi siekiama nuo 2020–2024 m. Seimo kadencijos pradžios pakeisti politinių partijų finansavimo modelį. Įstatymu pakeičiama Politinių partijų įstatymo 21 straipsnio 3 dalis, nustatant, kad valstybės biudžeto asignavimai politinių partijų veiklai finansuoti yra paskirstomi taip: trys penktadaliai valstybės biudžeto skirtų asignavimų paskirstomi politinėms partijoms proporcingai jų kandidatų, išrinktų Seimo nariais vienmandatėje ir daugiamandatėje apygardose, skaičiui, vienas penktadalis asignavimų – politinėms partijoms proporcingai pagal rinkėjų balsus, paduotus už jų kandidatus paskutiniuose savivaldybių tarybų rinkimuose, ir vienas penktadalis asignavimų – politinėms partijoms proporcingai pagal rinkėjų balsus, paduotus už jų kandidatus paskutiniuose Europos Parlamento rinkimuose. Įstatymu taip pat nuo 2020–2024 m. Seimo kadencijos pradžios panaikinamas reikalavimas, kad valstybės biudžeto asignavimai galėtų būti skiriami tik toms partijoms, kurios yra gavusios atitinkamą procentinę dalį visų rinkėjų balsų, rinkimuose paduotų už politinių partijų kandidatus. 8. Šios Įstatymo nuostatos suponuoja, kad į politinių partijų per Seimo rinkimus gautus rinkėjų balsus (negavus Seimo narių mandatų, nors surinkus reikšmingą balsų skaičių), skirstant tris penktadalius valstybės biudžeto asignavimų, būtų neatsižvelgiama. Tokios partijos turėtų teisę gauti dalį valstybės biudžeto asignavimų iš mažosios dviejų penktadalių nuo visos valstybės biudžeto asignavimams numatytos sumos, jei dalyvautų vietos savivaldos ir Europos Parlamento rinkimuose. Manytina, kad tokia politinių partijų finansavimo valstybės biudžeto asignavimais tvarka būtų mažiau objektyvi ir teisinga, lyginant su dabar galiojančia, kai finansavimą lemia kiekvienas rinkėjo duotas balsas. Mažesnėms, Seime neatstovaujamoms, partijoms, atsisakius net ir sumažinto 2 procentų balsų slenksčio, liktų tik valstybės biudžeto asignavimų likučiai, iš kurių objektyviai nebūtų galimybės stiprinti gauto rinkėjų pasitikėjimo demokratiškais ir teisėtais politinio siekio įgyvendinimo būdais. Taip pat Seimo nario mandato gavimas reikštų tam tikrą konkrečią valstybės biudžeto asignavimų sumą, o tai skatintų finansiškai motyvuotą Seimo narių politinę migraciją. Visiškas valstybės biudžeto asignavimams gauti reikiamo per rinkimus gautų balsų procentinės dalies slenksčio panaikinimas taptų paskata kurti vienadienes, atsakingam valstybės valdymui nepasirengusias politines partijas dėl galimybės lengvai gauti biudžeto lėšas. Atsižvelgiant į šiuos argumentus, manytina, kad politinių partijų finansavimo tvarkos pakeitimai nuo 2020–2024 m. Seimo kadencijos pradžios yra nepagrįsti ir būtų žalingi Lietuvos politinei sistemai. Todėl siūlytina nekeisti šiuo metu galiojančios politinių partijų finansavimo tvarkos, pagal kurią valstybės biudžeto asignavimų dydis toms partijos, kurios rinkimuose sulaukė reikšmingo (pakankamo) rinkėjų pasitikėjimo, yra apskaičiuojamas atsižvelgiant į visus už tą partiją rinkėjų paduotus balsus. 9. Įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi Politinių partijų įstatymo 21 straipsnis papildomas nauja 6 dalimi, kurioje nustatyta: „Jeigu po Seimo rinkimų yra įregistruojama nauja politinė partija, kuri yra parlamentinė partija, jos veiklai finansuoti papildomai skiriami valstybės biudžeto asignavimai, kurių dydis lygus mažiausiems parlamentinei partijai tuo metu skirtiems valstybės biudžeto asignavimams, padaugintiems iš naujos parlamentinės partijos ir mažiausiai finansuojamos parlamentinės partijos frakcijų narių skaičiaus santykio.“ Parlamentinė partija Įstatymo 1 straipsnyje apibrėžiama kaip politinė partija, turinti savo atstovų laisva valia sudarytą frakciją Lietuvos Respublikos Seime. Taigi Įstatymu siekiama nustatyti galimybę valstybės biudžeto asignavimus skirti po Seimo rinkimų įregistruotai naujai politinei partijai, kuriai Seime atstovauja iš jos narių sudaryta frakcija. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą, Seimo rinkimuose nedalyvavusi politinė partija, nepaisant to, kad jai yra atstovaujama Seime, neturi teisės į finansavimą iš valstybės biudžeto asignavimų. 10. Pažymėtina, kad suverenitetas priklauso Tautai (Konstitucijos 2 straipsnis). Konstitucijos 4 straipsnyje įtvirtinta, kad aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per savo demokratiškai išrinktus atstovus. Pagal Konstitucijos 55 straipsnio 1 dalį Seimo nariai yra Tautos atstovai. Taigi pagal Konstituciją tik Seimas yra Tautos atstovybė, per kurią Tauta vykdo aukščiausią suverenią galią. Seimo, kaip Tautos atstovybės, konstitucinė prigimtis lemia jo ypatingą vietą valstybės valdžios institucijų sistemoje, jo funkcijas bei įgaliojimus, būtinus Seimo funkcijoms vykdyti. Konstitucinis Seimo nario – Tautos atstovo statusas reiškia, kad Seimo narys nėra kurios nors teritorinės bendruomenės, piliečių bendrijos ar grupės, politinės partijos ar kurios nors kitos organizacijos atstovas; jis atstovauja visai Tautai. (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas). 11. Dalinio politinių partijų finansavimo valstybės lėšomis sistema yra paremta siekiu užtikrinti, kad politinės partijos, kurių kandidatai atitinkamuose rinkimuose yra gavę reikšmingą rinkėjų pritarimą (pasitikėjimą), turėtų galimybę šį rinkėjų pritarimą (pasitikėjimą) stiprinti demokratiškais ir teisėtais politinio siekio įgyvendinimo būdais. Atsižvelgiant į tai, ypatingas Seimo, kaip Tautos atstovybės, ir Seimo narių, kaip Tautos atstovų, konstitucinis statusas, esant nustatytai dalinei politinių partijų finansavimo valstybės biudžeto lėšomis sistemai, sąlygoja būtinybę užtikrinti ir Seime atstovaujamų, bet rinkimuose nedalyvavusių, naujai įsteigtų politinių partijų (parlamentinių partijų) veiklos finansavimą valstybės biudžeto asignavimais. Tokios pozicijos laikosi ir Europos Tarybos komisija „Demokratija per teisę“ (Venecijos komisija), kuri 2001 m. kovo 9–10 d. plenarinėje sesijoje patvirtintų gairių „Dėl politinių partijų finansavimo“ 3 punkte pažymėjo, jog viešą finansavimą turėtų gauti visos partijos, atstovaujamos parlamente. Analogiškai, šios komisijos 2010 m. spalio 15–16 d. plenarinėje sesijoje patvirtintų gairių „Dėl politinių partijų reguliavimo“ 188 punktas nustato, jog mažų mažiausiai viešojo finansavimo tam tikra dalis turi būti prieinama visoms partijoms, atstovaujamoms parlamente. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. birželio 10 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A-1579-858/2015 konstatavo, kad rinkimuose nedalyvavusi, tačiau po dviejų politinių partijų susijungimo nauju politiniu dariniu tapusi politinė partija jos veiklai finansuoti skirtus valstybės biudžeto asignavimus gavo teisėtai. 12. Pažymėtina, kad parlamentinių partijų veiklos finansavimo valstybės biudžeto asignavimais tvarka negali sudaryti sąlygų bei paskatų piktnaudžiauti tokio finansavimo galimybėmis ar sąmoningai jo siekti. Todėl Įstatyme būtina įtvirtinti piktnaudžiavimo parlamentinių partijų finansavimo tvarka saugiklius. Valstybės biudžeto asignavimai po Seimo rinkimų įregistruotai parlamentinei partijai gali būti skiriami tik iki artimiausių Seimo rinkimų, po kurių šiai politinei partijai atsiranda galimybė bendra tvarka pretenduoti į pagal gautų rinkėjų balsų skaičių apskaičiuotą finansavimą. Atitinkamai valstybės biudžeto asignavimų mokėjimas po Seimo rinkimų įregistruotai parlamentinei partijai nutraukiamas, jeigu ši politinė partija yra reorganizuojama sujungimo būdu su kita politine partija, kuriai valstybės biudžeto asignavimai yra skiriami pagal bendrą Politinių partijų įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje nustatytą tvarką. Konstitucinis Teismas 2012 m. kovo 29 d. nutarime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, įtvirtindamas santykių, susijusių su politinių partijų finansavimo šaltiniais, būdais ir kontrole, reguliavimo modelį, negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų sudarytos prielaidos gauti viešąjį (valstybinį) finansavimą partijoms, padariusioms įstatymų pažeidimus, kurie valstybės institucijų, turinčių teisę vykdyti politinės kampanijos finansavimo kontrolę, įvertinti kaip esminiai. Todėl Įstatyme nustatytina, kad parlamentinei partijai valstybės biudžeto asignavimai neskiriami, jeigu jai Seime atstovaujantys Seimo nariai Seimo rinkimuose buvo išrinkti kaip kitos politinės partijos, kuriai valstybės biudžeto asignavimai neskirti dėl šio įstatymo 20 straipsnio 4 dalyje nurodytų pažeidimų, kandidatai. 13. Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatoma, kad valstybės biudžeto asignavimai politinės partijos veiklai finansuoti paskirstomi toms politinėms partijoms, kurios yra gavusios ne mažiau kaip 2 procentus visų rinkėjų balsų, paduotų už politinių partijų kandidatus tuose Seimo, savivaldybių tarybų rinkimuose, rinkimuose į Europos Parlamentą, pagal kurių rezultatus paskirstomi šie valstybės biudžeto asignavimai. Taigi reikalavimas būti surinkus tam tikrą visų rinkėjų balsų procentinę dalį yra sumažinamas nuo 3 procentų iki 2 procentų. Šis reikalavimas yra žemesnis už rinkimų slenkstį, kurį pasiekusios partijos ir koalicijos dalyvauja skirstant mandatus Seime, savivaldybių tarybose ir Europos Parlamente. Įstatymu siūlomu teisiniu reguliavimu būtų išplėsta galimybė biudžeto lėšas skirti ne tik partijoms, patekusioms į minėtas renkamas viešosios valdžios institucijas, bet ir jose neatstovaujamoms partijoms. Manytina, kad tokia politinių partijų finansavimo tvarka skatintų politinį pliuralizmą ir daugiapartiškumą, nes leistų reikšmingus valstybės biudžeto asignavimus skirti platesniam politinių partijų ratui. Tai sudarytų galimybę minėtoms politinėms partijoms per rinkimus gautą rinkėjų pasitikėjimą stiprinti demokratiškais ir teisėtais politinio siekio įgyvendinimo būdais. Paminėtina, kad Lietuvoje nustatytas reikalavimas būti surinkus ne mažiau kaip 3 procentus visų rinkėjų balsų yra tarp didžiausių, lyginant su kitomis valstybėmis. Antai, Švedijoje taikomas 2,5 procentų reikalavimas, Latvijoje, Airijoje – 2 procentų, Austrijoje, Bulgarijoje, Estijoje, Prancūzijoje, Vengrijoje teisė į valstybinį finansavimą įgyjama surinkus nuo 1 proc. rinkėjų balsų, Vokietijoje taikomas tik 0,5 proc. reikalavimas. Šiuo aspektu analogiškas Lietuvoje galiojančiam reguliavimui yra nustatytas Lenkijoje, Graikijoje, Čekijoje. 14. Papildomai paminėtina, kad valstybės biudžetas yra valstybės pajamų ir išlaidų (asignavimų) planas tam tikram laikotarpiui, t. y. valstybės finansinis planas, kuriuo perskirstomos viešosios lėšos; teisine prasme valstybės biudžetas yra įstatymas, kuriuo biudžetiniams metams patvirtinamas valstybės pajamų ir išlaidų (asignavimų) planas (Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d. nutarimas, 2007 m. lapkričio 13 d. sprendimas). Pagal konstitucinę valstybės biudžeto sampratą biudžetiniams metams planuojamos valstybės pajamos ir išlaidos turi būti numatytos įstatymu patvirtintame valstybės biudžete (Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d. nutarimas). Konstitucijos 129 straipsnyje nustatyta, kad biudžetiniai metai prasideda sausio 1 dieną ir baigiasi gruodžio 31 dieną. Politinių partijų įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bendra valstybės biudžeto asignavimų politinėms partijoms suma yra nustatoma valstybės biudžete. Todėl siūloma numatyti lėšas parlamentinių politinių partijų veiklos finansavimui planuojant kitų metų valstybės biudžetą, atitinkamai Įstatymo įsigaliojimą nustatant nuo 2019 m. sausio 1 d. 2 straipsnis. S i ū l a u: 1. Pakeisti Įstatymo 2 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „2 straipsnis. 21 straipsnio pakeitimas Pakeisti 21 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „21 straipsnis. Valstybės biudžeto asignavimų politinės partijos veiklai finansuoti dydžio apskaičiavimo, paskirstymo ir mokėjimo tvarka 1. Politinės partijos, kurios įstatymų nustatyta tvarka įregistruotos Juridinių asmenų registre ir atitinka įstatymų reikalavimus dėl politinės partijos narių skaičiaus ir kurioms nėra pradėta pertvarkymo arba likvidavimo procedūra, turi teisę į valstybės biudžeto asignavimus politinės partijos veiklai finansuoti. 2. Valstybės biudžeto asignavimai politinės partijos veiklai finansuoti paskirstomi toms šio straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus atitinkančioms politinėms partijoms, kurios yra gavusios ne mažiau kaip 2 procentus visų rinkėjų balsų, paduotų už politinių partijų kandidatus tuose Seimo, savivaldybių tarybų rinkimuose, rinkimuose į Europos Parlamentą, pagal kurių rezultatus paskirstomi šie valstybės biudžeto asignavimai. 3. Valstybės biudžeto asignavimai politinių partijų veiklai finansuoti yra paskirstomi pagal Seimo, savivaldybių tarybų rinkimų, rinkimų į Europos Parlamentą (pakartotinių, naujų rinkimų ir pakartotinio balsavimo), kuriuose išrinktų kandidatų įgaliojimai nėra nutrūkę arba jiems nutrūkus laisva vieta buvo užimta nerengiant rinkimų, galiojančius rezultatus: 1) paskutinių Seimo, savivaldybių tarybų rinkimų, rinkimų į Europos Parlamentą daugiamandatėje rinkimų apygardoje. Tuo atveju, kai keltų kandidatų sąrašas yra koalicinis, gautų balsų skaičius politinėms partijoms paskirstomas proporcingai koaliciniame sąraše esančių kandidatų skaičiui; 2) paskutinių Seimo rinkimų, paskutinių pakartotinių rinkimų, paskutinių naujų rinkimų vienmandatėse rinkimų apygardose. Jeigu kandidatą iškėlė kelios politinės partijos, kandidato gauti balsai po lygiai paskirstomi jį iškėlusioms politinėms partijoms; 3) paskutinio pakartotinio balsavimo vienmandatėse Seimo rinkimų apygardose. Jeigu pakartotinis balsavimas, išrinkus Seimo narį rinkimuose, pakartotiniuose rinkimuose ar naujuose rinkimuose, nebuvo rengiamas, tai vietoj pakartotinio balsavimo rezultatų imami paskutiniai rinkimų, pakartotinių rinkimų ar naujų rinkimų rezultatai šioje vienmandatėje rinkimų apygardoje. Jeigu kandidatą iškėlė kelios politinės partijos, kandidato gauti balsai po lygiai paskirstomi jį iškėlusioms politinėms partijoms. 4. Valstybės biudžeto asignavimų politinės partijos veiklai finansuoti dydis, skiriamas politinei partijai, nustatomas šia tvarka: 1) sumuojant tik rinkėjų balsus, paduotus už tų politinių partijų, kurioms pagal šio straipsnio 2 dalį gali būti skiriami valstybės biudžeto asignavimai politinės partijos veiklai finansuoti, kandidatus, nustatomas visų balsų skaičius; 2) vieno rinkėjo balso pusės metų finansinis koeficientas nustatomas pusę valstybės biudžeto asignavimų, skirtų politinės partijos veiklai finansuoti, dalijant iš visų rinkėjų balsų skaičiaus; 3) politinei partijai skiriami valstybės biudžeto pusmetiniai asignavimai politinės partijos veiklai finansuoti nustatomi vieno rinkėjo balso pusės metų finansinį koeficientą padauginus iš rinkėjų, padavusių savo balsus už šios politinės partijos kandidatus, balsų skaičiaus. 5. Politinei partijai skiriamą valstybės biudžeto asignavimų, skirtų politinės partijos veiklai finansuoti, dydį šiame straipsnyje nustatyta tvarka nustato Vyriausioji rinkimų komisija ir ne vėliau kaip iki kiekvienų metų balandžio 15 dienos ir lapkričio 15 dienos perveda į politinės partijos valstybės biudžeto asignavimų sąskaitą. 6. Jeigu po Seimo rinkimų yra įregistruojama nauja šio straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus atitinkanti politinė partija, kuri yra parlamentinė partija, jos veiklai finansuoti skiriami valstybės biudžeto asignavimai, kurių dydis lygus mažiausiems parlamentinei partijai praėjusiais kalendoriniais metais skirtiems valstybės biudžeto asignavimams, padaugintiems iš naujos parlamentinės partijos ir mažiausiai finansuojamos parlamentinės partijos frakcijų narių skaičiaus santykio. Valstybės biudžeto asignavimai skiriami iki pirmųjų Seimo rinkimų po naujos politinės partijos įregistravimo. Valstybės biudžeto asignavimų mokėjimas nutraukiamas, jei juos gaunanti politinė partija tais pačiais kalendoriniais metais, kuriais jai buvo skirti valstybės biudžeto asignavimai, yra reorganizuojama susijungimo būdu su kita politine partija, kuriai valstybės biudžeto asignavimai yra skiriami šio straipsnio 1–5 dalyse nustatyta tvarka. Valstybės biudžeto asignavimai neskiriami tuo atveju, kai naujai politinei partijai atstovaujantys Seimo nariai į Seimą buvo išrinkti kaip politinės partijos, kuriai valstybės biudžeto asignavimai neskirti dėl šio įstatymo 20 straipsnio 4 dalyje nurodytų pažeidimų, kandidatai.“ 2. Pakeisti Įstatymo 3 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „3 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas Šis įstatymas įsigalioja 2019 m. sausio 1 d.“ 3 straipsnis. P a v e d u Respublikos Prezidentės vyriausiajam patarėjui Mindaugui Lingei pateikti šį dekretą Lietuvos Respublikos Seimui.	Nepritarti	Žr. Seimo kanceliarijos Teisės departamento pastabas, kurioms komitetas pritarė.

Eil.

Nr.

Pasiūlymo teikėjas, data

Siūloma keisti

Pastabos

Pasiūlymo turinys

Komiteto nuomonė

Argumentai,

pagrindžiantys nuomonę

str.

str. d.

Lietuvos Respublikos Prezidentas

2018-10-26

Nr. 1K-1441

LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTAS

DEKRETAS

Dėl LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO PRIIMTO LIETUVOS RESPUBLIKOS POLITINIŲ PARTIJŲ ĮSTATYMO NR. I-606 2 IR 21 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMO NR. XIII-1535 GRĄŽINIMO LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMUI PAKARTOTINAI SVARSTYTI

2018 m. spalio 26 d. Nr. 1K-1441

Vilnius

1 straipsnis.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 71 straipsnio pirmąja dalimi,

g r ą ž i n u Lietuvos Respublikos Seimui pakartotinai svarstyti Lietuvos Respublikos Seimo 2018 m. spalio 18 d. priimtą ir Respublikos Prezidentei pateiktą pasirašyti bei oficialiai paskelbti Lietuvos Respublikos politinių partijų įstatymo Nr. I-606 2 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymą Nr. XIII-1535 (toliau – Įstatymas) dėl šių motyvų:

1. Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 1 straipsnyje nustatyta: „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika.“ Šioje Konstitucijos nuostatoje yra įtvirtintos pamatinės konstitucinės vertybės – valstybės nepriklausomybė, demokratija ir respublika; jos yra neatskiriamai tarpusavyje susijusios ir sudaro Lietuvos valstybės, kaip Konstitucijoje įtvirtinto bendro visos visuomenės gėrio, pamatą, todėl jokiomis aplinkybėmis negali būti paneigtos (Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas). Konstitucijos 1 straipsnio nuostatos, kaip ir Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, lemia pagrindinius Lietuvos valstybės valdžios organizacijos ir veiklos principus (Konstitucinio Teismo 2000 m. spalio 18 d., 2001 m. sausio 25 d. nutarimai). Konstitucijos 1 straipsnyje yra įtvirtinti pamatiniai Lietuvos valstybės principai, inter alia tai, kad valstybės valdžia turi būti organizuota demokratiškai, šalyje turi būti demokratinis politinis režimas (Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 23 d., 2000 m. spalio 18 d., 2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. sausio 25 d., 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimai, 2004 m. lapkričio 5 d. išvada, 2004 m. gruodžio 13 d., 2011 m. birželio 21 d. nutarimas). Nuostata, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė, reiškia, kad valstybėje turi būti užtikrinama Konstitucijos viršenybė, žmogaus teisių ir laisvių apsauga, visų asmenų lygybė įstatymui ir teismui, teisė į teisminę gynybą, laisvi ir periodiški rinkimai, valdžių padalijimas ir pusiausvyra, valdžios atsakomybė piliečiams, demokratinis sprendimų priėmimo procesas, politinis pliuralizmas, galimybės plėtotis pilietinei visuomenei ir kt. (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 29 d. nutarimas).

2. Konstitucijos 35 straipsnis nustato: „Piliečiams laiduojama teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas, jei šių tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams. <...> Politinių partijų, kitų politinių ir visuomeninių organizacijų steigimą ir veiklą reglamentuoja įstatymas.“ Pasisakydamas dėl Konstitucijos 35 straipsnyje įtvirtintos asociacijų laisvės, Konstitucinis Teismas 2004 m. liepos 1 d. nutarime pažymėjo, be kita ko, kad „Konstitucijos 35 straipsnyje įtvirtinta viena pagrindinių demokratinės valstybės piliečio teisių – teisė į susivienijimus, arba asociacijų laisvė. Teisė į susivienijimus yra viena iš pilietinio ir politinio veikimo garantijų. <...> Konstitucijoje numatyti susivienijimai yra grindžiami savanoriška naryste ir įsisteigia bei veikia savo narių interesais. Esminis Konstitucijoje numatytų susivienijimų konstitucinio teisinio statuso elementas yra jų autonomiškumas valstybės valdžios, kitų valstybės ir savivaldybių institucijų, kitaip tariant, viešosios valdžios, atžvilgiu. Tik būdami autonomiški valstybės valdžios, kitų valstybės ir savivaldybių institucijų atžvilgiu susivienijimai gali veiksmingai veikti kaip svarbus pilietinės visuomenės elementas, būti demokratinės valstybės piliečių saviraiškos forma ir visuomeninio aktyvumo garantas. Susivienijimų autonomiškumas viešosios valdžios atžvilgiu suponuoja inter alia jų konstitucinę teisę laikantis įstatymų savarankiškai, savo aktais (įstatais, statutais ir pan.) reglamentuoti savo vidaus tvarką.“

3. Konstitucija laiduoja piliečiams teisę laisvai vienytis į politines partijas, kurių tikslai neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams. Politinių partijų steigimosi tikslai ir veikla yra neatsiejami nuo viešosios valdžios siekio, taigi ir nuo dalyvavimo rinkimuose į atstovaujamąsias viešosios valdžios institucijas (Konstitucinio Teismo 2007 m. vasario 9 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas 2012 m. kovo 29 d. nutarime pažymėjo, kad politinės partijos pagal Konstituciją traktuotinos kaip ypatingos ne tik viešosios valdžios institucijų rinkimų proceso, bet ir laikotarpiu tarp rinkimų kampanijų vykstančio viešojo politinio gyvenimo dalyvės, kurių įvairovė ir konkurencija, t. y. daugiapartinė sistema, sudaro prielaidas užtikrinti politinį pliuralizmą.

4. Įstatymų leidėjas pagal Konstitucijos 35 straipsnio 3 dalį reglamentuodamas politinių partijų steigimą ir veiklą privalo vadovautis iš Konstitucijos, be kita ko, jos preambulėje įtvirtinto atviros pilietinės visuomenės siekio, kylančiais principais, taip pat partijų politiniu siekiu ir jo įgyvendinimo specifika. Konstitucinis Teismas 2012 m. kovo 29 d. nutarime yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjas, pagal Konstituciją, reguliuodamas su politinių partijų steigimu ir veikla susijusius santykius, kartu gali nustatyti ir tokius politinių partijų finansavimo šaltinius, būdus, apimančius valstybės biudžeto lėšų skyrimą politinėms partijoms, kuriais siekiama užtikrinti, kad politinės partijos, kurių kandidatai atitinkamuose rinkimuose yra gavę reikšmingą rinkėjų pritarimą (pasitikėjimą), turėtų galimybę šį rinkėjų pritarimą (pasitikėjimą) stiprinti demokratiškais ir teisėtais politinio siekio įgyvendinimo būdais.

5. Galiojančio Lietuvos Respublikos politinių partijų įstatymo (toliau – Politinių partijų įstatymas) 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Politinės partijos, kurios įstatymų nustatyta tvarka įregistruotos Juridinių asmenų registre ir atitinka įstatymų reikalavimus dėl politinės partijos narių skaičiaus ir kurioms nėra pradėta pertvarkymo arba likvidavimo procedūra turi teisę į valstybės biudžeto asignavimus politinės partijos veiklai finansuoti.“ To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Valstybės biudžeto asignavimai politinės partijos veiklai finansuoti paskirstomi toms šio straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus atitinkančioms politinėms partijoms, kurios yra gavusios ne mažiau kaip 3 procentus visų rinkėjų balsų, paduotų už politinių partijų kandidatus tuose Seimo, savivaldybių tarybų rinkimuose, rinkimuose į Europos Parlamentą, pagal kurių rezultatus paskirstomi šie valstybės biudžeto asignavimai.“ Tai reiškia, kad galiojančiu teisiniu reguliavimu yra nustatyta tokia politinių partijų finansavimo iš valstybės biudžeto sistema, pagal kurią valstybės biudžeto asignavimai yra skiriami ne visoms įsteigtoms ir veikiančioms politinėms partijoms, bet tik toms, kurių kandidatai gauna atitinkamą (pakankamą) rinkėjų pritarimą viešosios valdžios institucijų rinkimuose. Tuo siekiama, kad valstybės biudžeto lėšos atitektų konkurencingoms ir pasirengusioms valdyti politinėms partijoms. Valstybės biudžeto asignavimų dydis tiesiogiai priklauso nuo politinės partijos kandidatų surinktų balsų skaičiaus. Kiekvienas gautas balsas yra reikšmingas ir įvertinamas tam tikra valstybės biudžeto asignavimų suma. Pagal galiojančią politinių partijų finansavimo tvarką valstybės biudžeto asignavimai iš dvidešimt dviejų įregistruotų partijų skiriami septynioms partijoms, kurių kandidatai rinkimuose yra gavę pakankamą rinkėjų pritarimą. Taigi galiojanti politinių partijų finansavimo tvarka laikytina užtikrinančia politinį pliuralizmą ar daugiapartiškumą. Konstitucinis Teismas 2012 m. kovo 29 d. nutarime pripažino, kad tokia politinių partijų finansavimo tvarka atitinka Konstitucijos 1 straipsnio nuostatą, jog Lietuvos valstybė yra demokratinė respublika, taip pat laisvę nevaržomai vienytis į politines partijas ir konstitucinius asmenų lygiateisiškumo ir teisinės valstybės principus.

6. Šiame kontekste pažymėtina, kad 27 iš 28 Europos Sąjungos valstybių narių politinės partijos yra finansuojamos valstybės lėšomis. Daugelyje valstybių, kuriose įtvirtintas viešojo politinių partijų finansavimo modelis, reikalaujama, kad dotacijas galinčių gauti partijų iškelti kandidatai rinkimuose būtų gavę atitinkamą rinkėjų pritarimą (pasitikėjimą). Šiose šalyse vyrauja toks valstybės biudžeto asignavimų apskaičiavimo ir paskirstymo modelis, koks yra nustatytas galiojančiame Politinių partijų įstatyme, t. y. politinės partijos gautas rinkėjų pritarimas įvertinamas pagal rinkimuose už tos partijos kandidatus paduotus rinkėjų balsus.

7. Įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi siekiama nuo 2020–2024 m. Seimo kadencijos pradžios pakeisti politinių partijų finansavimo modelį. Įstatymu pakeičiama Politinių partijų įstatymo 21 straipsnio 3 dalis, nustatant, kad valstybės biudžeto asignavimai politinių partijų veiklai finansuoti yra paskirstomi taip: trys penktadaliai valstybės biudžeto skirtų asignavimų paskirstomi politinėms partijoms proporcingai jų kandidatų, išrinktų Seimo nariais vienmandatėje ir daugiamandatėje apygardose, skaičiui, vienas penktadalis asignavimų – politinėms partijoms proporcingai pagal rinkėjų balsus, paduotus už jų kandidatus paskutiniuose savivaldybių tarybų rinkimuose, ir vienas penktadalis asignavimų – politinėms partijoms proporcingai pagal rinkėjų balsus, paduotus už jų kandidatus paskutiniuose Europos Parlamento rinkimuose. Įstatymu taip pat nuo 2020–2024 m. Seimo kadencijos pradžios panaikinamas reikalavimas, kad valstybės biudžeto asignavimai galėtų būti skiriami tik toms partijoms, kurios yra gavusios atitinkamą procentinę dalį visų rinkėjų balsų, rinkimuose paduotų už politinių partijų kandidatus.

8. Šios Įstatymo nuostatos suponuoja, kad į politinių partijų per Seimo rinkimus gautus rinkėjų balsus (negavus Seimo narių mandatų, nors surinkus reikšmingą balsų skaičių), skirstant tris penktadalius valstybės biudžeto asignavimų, būtų neatsižvelgiama. Tokios partijos turėtų teisę gauti dalį valstybės biudžeto asignavimų iš mažosios dviejų penktadalių nuo visos valstybės biudžeto asignavimams numatytos sumos, jei dalyvautų vietos savivaldos ir Europos Parlamento rinkimuose. Manytina, kad tokia politinių partijų finansavimo valstybės biudžeto asignavimais tvarka būtų mažiau objektyvi ir teisinga, lyginant su dabar galiojančia, kai finansavimą lemia kiekvienas rinkėjo duotas balsas. Mažesnėms, Seime neatstovaujamoms, partijoms, atsisakius net ir sumažinto 2 procentų balsų slenksčio, liktų tik valstybės biudžeto asignavimų likučiai, iš kurių objektyviai nebūtų galimybės stiprinti gauto rinkėjų pasitikėjimo demokratiškais ir teisėtais politinio siekio įgyvendinimo būdais. Taip pat Seimo nario mandato gavimas reikštų tam tikrą konkrečią valstybės biudžeto asignavimų sumą, o tai skatintų finansiškai motyvuotą Seimo narių politinę migraciją. Visiškas valstybės biudžeto asignavimams gauti reikiamo per rinkimus gautų balsų procentinės dalies slenksčio panaikinimas taptų paskata kurti vienadienes, atsakingam valstybės valdymui nepasirengusias politines partijas dėl galimybės lengvai gauti biudžeto lėšas. Atsižvelgiant į šiuos argumentus, manytina, kad politinių partijų finansavimo tvarkos pakeitimai nuo 2020–2024 m. Seimo kadencijos pradžios yra nepagrįsti ir būtų žalingi Lietuvos politinei sistemai. Todėl siūlytina nekeisti šiuo metu galiojančios politinių partijų finansavimo tvarkos, pagal kurią valstybės biudžeto asignavimų dydis toms partijos, kurios rinkimuose sulaukė reikšmingo (pakankamo) rinkėjų pasitikėjimo, yra apskaičiuojamas atsižvelgiant į visus už tą partiją rinkėjų paduotus balsus.

9. Įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi Politinių partijų įstatymo 21 straipsnis papildomas nauja 6 dalimi, kurioje nustatyta: „Jeigu po Seimo rinkimų yra įregistruojama nauja politinė partija, kuri yra parlamentinė partija, jos veiklai finansuoti papildomai skiriami valstybės biudžeto asignavimai, kurių dydis lygus mažiausiems parlamentinei partijai tuo metu skirtiems valstybės biudžeto asignavimams, padaugintiems iš naujos parlamentinės partijos ir mažiausiai finansuojamos parlamentinės partijos frakcijų narių skaičiaus santykio.“ Parlamentinė partija Įstatymo 1 straipsnyje apibrėžiama kaip politinė partija, turinti savo atstovų laisva valia sudarytą frakciją Lietuvos Respublikos Seime. Taigi Įstatymu siekiama nustatyti galimybę valstybės biudžeto asignavimus skirti po Seimo rinkimų įregistruotai naujai politinei partijai, kuriai Seime atstovauja iš jos narių sudaryta frakcija. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą, Seimo rinkimuose nedalyvavusi politinė partija, nepaisant to, kad jai yra atstovaujama Seime, neturi teisės į finansavimą iš valstybės biudžeto asignavimų.

10. Pažymėtina, kad suverenitetas priklauso Tautai (Konstitucijos 2 straipsnis). Konstitucijos 4 straipsnyje įtvirtinta, kad aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per savo demokratiškai išrinktus atstovus. Pagal Konstitucijos 55 straipsnio 1 dalį Seimo nariai yra Tautos atstovai. Taigi pagal Konstituciją tik Seimas yra Tautos atstovybė, per kurią Tauta vykdo aukščiausią suverenią galią. Seimo, kaip Tautos atstovybės, konstitucinė prigimtis lemia jo ypatingą vietą valstybės valdžios institucijų sistemoje, jo funkcijas bei įgaliojimus, būtinus Seimo funkcijoms vykdyti. Konstitucinis Seimo nario – Tautos atstovo statusas reiškia, kad Seimo narys nėra kurios nors teritorinės bendruomenės, piliečių bendrijos ar grupės, politinės partijos ar kurios nors kitos organizacijos atstovas; jis atstovauja visai Tautai. (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas).

11. Dalinio politinių partijų finansavimo valstybės lėšomis sistema yra paremta siekiu užtikrinti, kad politinės partijos, kurių kandidatai atitinkamuose rinkimuose yra gavę reikšmingą rinkėjų pritarimą (pasitikėjimą), turėtų galimybę šį rinkėjų pritarimą (pasitikėjimą) stiprinti demokratiškais ir teisėtais politinio siekio įgyvendinimo būdais. Atsižvelgiant į tai, ypatingas Seimo, kaip Tautos atstovybės, ir Seimo narių, kaip Tautos atstovų, konstitucinis statusas, esant nustatytai dalinei politinių partijų finansavimo valstybės biudžeto lėšomis sistemai, sąlygoja būtinybę užtikrinti ir Seime atstovaujamų, bet rinkimuose nedalyvavusių, naujai įsteigtų politinių partijų (parlamentinių partijų) veiklos finansavimą valstybės biudžeto asignavimais. Tokios pozicijos laikosi ir Europos Tarybos komisija „Demokratija per teisę“ (Venecijos komisija), kuri 2001 m. kovo 9–10 d. plenarinėje sesijoje patvirtintų gairių „Dėl politinių partijų finansavimo“ 3 punkte pažymėjo, jog viešą finansavimą turėtų gauti visos partijos, atstovaujamos parlamente. Analogiškai, šios komisijos 2010 m. spalio 15–16 d. plenarinėje sesijoje patvirtintų gairių „Dėl politinių partijų reguliavimo“ 188 punktas nustato, jog mažų mažiausiai viešojo finansavimo tam tikra dalis turi būti prieinama visoms partijoms, atstovaujamoms parlamente. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. birželio 10 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A-1579-858/2015 konstatavo, kad rinkimuose nedalyvavusi, tačiau po dviejų politinių partijų susijungimo nauju politiniu dariniu tapusi politinė partija jos veiklai finansuoti skirtus valstybės biudžeto asignavimus gavo teisėtai.

12. Pažymėtina, kad parlamentinių partijų veiklos finansavimo valstybės biudžeto asignavimais tvarka negali sudaryti sąlygų bei paskatų piktnaudžiauti tokio finansavimo galimybėmis ar sąmoningai jo siekti. Todėl Įstatyme būtina įtvirtinti piktnaudžiavimo parlamentinių partijų finansavimo tvarka saugiklius. Valstybės biudžeto asignavimai po Seimo rinkimų įregistruotai parlamentinei partijai gali būti skiriami tik iki artimiausių Seimo rinkimų, po kurių šiai politinei partijai atsiranda galimybė bendra tvarka pretenduoti į pagal gautų rinkėjų balsų skaičių apskaičiuotą finansavimą. Atitinkamai valstybės biudžeto asignavimų mokėjimas po Seimo rinkimų įregistruotai parlamentinei partijai nutraukiamas, jeigu ši politinė partija yra reorganizuojama sujungimo būdu su kita politine partija, kuriai valstybės biudžeto asignavimai yra skiriami pagal bendrą Politinių partijų įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje nustatytą tvarką. Konstitucinis Teismas 2012 m. kovo 29 d. nutarime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, įtvirtindamas santykių, susijusių su politinių partijų finansavimo šaltiniais, būdais ir kontrole, reguliavimo modelį, negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų sudarytos prielaidos gauti viešąjį (valstybinį) finansavimą partijoms, padariusioms įstatymų pažeidimus, kurie valstybės institucijų, turinčių teisę vykdyti politinės kampanijos finansavimo kontrolę, įvertinti kaip esminiai. Todėl Įstatyme nustatytina, kad parlamentinei partijai valstybės biudžeto asignavimai neskiriami, jeigu jai Seime atstovaujantys Seimo nariai Seimo rinkimuose buvo išrinkti kaip kitos politinės partijos, kuriai valstybės biudžeto asignavimai neskirti dėl šio įstatymo 20 straipsnio 4 dalyje nurodytų pažeidimų, kandidatai.

13. Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatoma, kad valstybės biudžeto asignavimai politinės partijos veiklai finansuoti paskirstomi toms politinėms partijoms, kurios yra gavusios ne mažiau kaip 2 procentus visų rinkėjų balsų, paduotų už politinių partijų kandidatus tuose Seimo, savivaldybių tarybų rinkimuose, rinkimuose į Europos Parlamentą, pagal kurių rezultatus paskirstomi šie valstybės biudžeto asignavimai. Taigi reikalavimas būti surinkus tam tikrą visų rinkėjų balsų procentinę dalį yra sumažinamas nuo 3 procentų iki 2 procentų. Šis reikalavimas yra žemesnis už rinkimų slenkstį, kurį pasiekusios partijos ir koalicijos dalyvauja skirstant mandatus Seime, savivaldybių tarybose ir Europos Parlamente. Įstatymu siūlomu teisiniu reguliavimu būtų išplėsta galimybė biudžeto lėšas skirti ne tik partijoms, patekusioms į minėtas renkamas viešosios valdžios institucijas, bet ir jose neatstovaujamoms partijoms. Manytina, kad tokia politinių partijų finansavimo tvarka skatintų politinį pliuralizmą ir daugiapartiškumą, nes leistų reikšmingus valstybės biudžeto asignavimus skirti platesniam politinių partijų ratui. Tai sudarytų galimybę minėtoms politinėms partijoms per rinkimus gautą rinkėjų pasitikėjimą stiprinti demokratiškais ir teisėtais politinio siekio įgyvendinimo būdais. Paminėtina, kad Lietuvoje nustatytas reikalavimas būti surinkus ne mažiau kaip 3 procentus visų rinkėjų balsų yra tarp didžiausių, lyginant su kitomis valstybėmis. Antai, Švedijoje taikomas 2,5 procentų reikalavimas, Latvijoje, Airijoje – 2 procentų, Austrijoje, Bulgarijoje, Estijoje, Prancūzijoje, Vengrijoje teisė į valstybinį finansavimą įgyjama surinkus nuo 1 proc. rinkėjų balsų, Vokietijoje taikomas tik 0,5 proc. reikalavimas. Šiuo aspektu analogiškas Lietuvoje galiojančiam reguliavimui yra nustatytas Lenkijoje, Graikijoje, Čekijoje.

14. Papildomai paminėtina, kad valstybės biudžetas yra valstybės pajamų ir išlaidų (asignavimų) planas tam tikram laikotarpiui, t. y. valstybės finansinis planas, kuriuo perskirstomos viešosios lėšos; teisine prasme valstybės biudžetas yra įstatymas, kuriuo biudžetiniams metams patvirtinamas valstybės pajamų ir išlaidų (asignavimų) planas (Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d. nutarimas, 2007 m. lapkričio 13 d. sprendimas). Pagal konstitucinę valstybės biudžeto sampratą biudžetiniams metams planuojamos valstybės pajamos ir išlaidos turi būti numatytos įstatymu patvirtintame valstybės biudžete (Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d. nutarimas). Konstitucijos 129 straipsnyje nustatyta, kad biudžetiniai metai prasideda sausio 1 dieną ir baigiasi gruodžio 31 dieną. Politinių partijų įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bendra valstybės biudžeto asignavimų politinėms partijoms suma yra nustatoma valstybės biudžete. Todėl siūloma numatyti lėšas parlamentinių politinių partijų veiklos finansavimui planuojant kitų metų valstybės biudžetą, atitinkamai Įstatymo įsigaliojimą nustatant nuo 2019 m. sausio 1 d.

2 straipsnis.

S i ū l a u:

1. Pakeisti Įstatymo 2 straipsnį ir jį išdėstyti taip:

„2 straipsnis. 21 straipsnio pakeitimas

Pakeisti 21 straipsnį ir jį išdėstyti taip:

„21 straipsnis. Valstybės biudžeto asignavimų politinės partijos veiklai finansuoti dydžio apskaičiavimo, paskirstymo ir mokėjimo tvarka

1. Politinės partijos, kurios įstatymų nustatyta tvarka įregistruotos Juridinių asmenų registre ir atitinka įstatymų reikalavimus dėl politinės partijos narių skaičiaus ir kurioms nėra pradėta pertvarkymo arba likvidavimo procedūra, turi teisę į valstybės biudžeto asignavimus politinės partijos veiklai finansuoti.

2. Valstybės biudžeto asignavimai politinės partijos veiklai finansuoti paskirstomi toms šio straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus atitinkančioms politinėms partijoms, kurios yra gavusios ne mažiau kaip 2 procentus visų rinkėjų balsų, paduotų už politinių partijų kandidatus tuose Seimo, savivaldybių tarybų rinkimuose, rinkimuose į Europos Parlamentą, pagal kurių rezultatus paskirstomi šie valstybės biudžeto asignavimai.

3. Valstybės biudžeto asignavimai politinių partijų veiklai finansuoti yra paskirstomi pagal Seimo, savivaldybių tarybų rinkimų, rinkimų į Europos Parlamentą (pakartotinių, naujų rinkimų ir pakartotinio balsavimo), kuriuose išrinktų kandidatų įgaliojimai nėra nutrūkę arba jiems nutrūkus laisva vieta buvo užimta nerengiant rinkimų, galiojančius rezultatus:

1) paskutinių Seimo, savivaldybių tarybų rinkimų, rinkimų į Europos Parlamentą daugiamandatėje rinkimų apygardoje. Tuo atveju, kai keltų kandidatų sąrašas yra koalicinis, gautų balsų skaičius politinėms partijoms paskirstomas proporcingai koaliciniame sąraše esančių kandidatų skaičiui;

2) paskutinių Seimo rinkimų, paskutinių pakartotinių rinkimų, paskutinių naujų rinkimų vienmandatėse rinkimų apygardose. Jeigu kandidatą iškėlė kelios politinės partijos, kandidato gauti balsai po lygiai paskirstomi jį iškėlusioms politinėms partijoms;

3) paskutinio pakartotinio balsavimo vienmandatėse Seimo rinkimų apygardose. Jeigu pakartotinis balsavimas, išrinkus Seimo narį rinkimuose, pakartotiniuose rinkimuose ar naujuose rinkimuose, nebuvo rengiamas, tai vietoj pakartotinio balsavimo rezultatų imami paskutiniai rinkimų, pakartotinių rinkimų ar naujų rinkimų rezultatai šioje vienmandatėje rinkimų apygardoje. Jeigu kandidatą iškėlė kelios politinės partijos, kandidato gauti balsai po lygiai paskirstomi jį iškėlusioms politinėms partijoms.

4. Valstybės biudžeto asignavimų politinės partijos veiklai finansuoti dydis, skiriamas politinei partijai, nustatomas šia tvarka:

1) sumuojant tik rinkėjų balsus, paduotus už tų politinių partijų, kurioms pagal šio straipsnio 2 dalį gali būti skiriami valstybės biudžeto asignavimai politinės partijos veiklai finansuoti, kandidatus, nustatomas visų balsų skaičius;

2) vieno rinkėjo balso pusės metų finansinis koeficientas nustatomas pusę valstybės biudžeto asignavimų, skirtų politinės partijos veiklai finansuoti, dalijant iš visų rinkėjų balsų skaičiaus;

3) politinei partijai skiriami valstybės biudžeto pusmetiniai asignavimai politinės partijos veiklai finansuoti nustatomi vieno rinkėjo balso pusės metų finansinį koeficientą padauginus iš rinkėjų, padavusių savo balsus už šios politinės partijos kandidatus, balsų skaičiaus.

5. Politinei partijai skiriamą valstybės biudžeto asignavimų, skirtų politinės partijos veiklai finansuoti, dydį šiame straipsnyje nustatyta tvarka nustato Vyriausioji rinkimų komisija ir ne vėliau kaip iki kiekvienų metų balandžio 15 dienos ir lapkričio 15 dienos perveda į politinės partijos valstybės biudžeto asignavimų sąskaitą.

6. Jeigu po Seimo rinkimų yra įregistruojama nauja šio straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus atitinkanti politinė partija, kuri yra parlamentinė partija, jos veiklai finansuoti skiriami valstybės biudžeto asignavimai, kurių dydis lygus mažiausiems parlamentinei partijai praėjusiais kalendoriniais metais skirtiems valstybės biudžeto asignavimams, padaugintiems iš naujos parlamentinės partijos ir mažiausiai finansuojamos parlamentinės partijos frakcijų narių skaičiaus santykio. Valstybės biudžeto asignavimai skiriami iki pirmųjų Seimo rinkimų po naujos politinės partijos įregistravimo. Valstybės biudžeto asignavimų mokėjimas nutraukiamas, jei juos gaunanti politinė partija tais pačiais kalendoriniais metais, kuriais jai buvo skirti valstybės biudžeto asignavimai, yra reorganizuojama susijungimo būdu su kita politine partija, kuriai valstybės biudžeto asignavimai yra skiriami šio straipsnio 1–5 dalyse nustatyta tvarka. Valstybės biudžeto asignavimai neskiriami tuo atveju, kai naujai politinei partijai atstovaujantys Seimo nariai į Seimą buvo išrinkti kaip politinės partijos, kuriai valstybės biudžeto asignavimai neskirti dėl šio įstatymo 20 straipsnio 4 dalyje nurodytų pažeidimų, kandidatai.“

2. Pakeisti Įstatymo 3 straipsnį ir jį išdėstyti taip:

„3 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas

Šis įstatymas įsigalioja 2019 m. sausio 1 d.“

3 straipsnis.

P a v e d u Respublikos Prezidentės vyriausiajam patarėjui Mindaugui Lingei pateikti šį dekretą Lietuvos Respublikos Seimui.

Nepritarti

Žr. Seimo kanceliarijos Teisės departamento pastabas, kurioms komitetas pritarė.

6. Seimo paskirtų papildomų komitetų / komisijų pasiūlymai: negauta

7. Komiteto sprendimas ir pasiūlymai:

7.1. Komiteto sprendimas : nepritarti Lietuvos Respublikos Prezidento 2018 m. spalio 26 d. dekretu Nr. 1K-1441 „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo priimto Lietuvos Respublikos politinių partijų įstatymo Nr. I-606 2 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIII-1535 ” teikiamiems siūlymams.

7.2. Komiteto pasiūlymas: siūlyti Seimui priimti Lietuvos Respublikos Seimo priimtą Lietuvos Respublikos politinių partijų įstatymo Nr. I-606 2 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymą Nr. XIII-1535 be pakeitimų.

8. Balsavimo rezultatai: už-7, prieš- nėra, susilaikė-5.

9. Komiteto paskirti pranešėjai: Agnė Širinskienė, Julius Sabatauskas.

10. Komiteto narių atskiroji nuomonė: nėra

Komiteto pirmininkė Agnė Širinskienė