LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO KANCELIARIJOS
TEISĖS DEPARTAMENTAS
IŠVADA
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SU NEKILNOJAMUOJU TURTU SUSIJUSIO KREDITO ĮSTATYMO NR. XII-2769 16, 24 IR 58 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO
ĮSTATYMO PROJEKTO
2017-12- Nr. XIIIP-1489
Vilnius
Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
1. Projekto 2 straipsniu siūloma pakeisti įstatymo 24 straipsnį ir nustatyti, kad priemonės skolinimosi užsienio valiuta rizikai sumažinti yra taikomos ne visoms kredito užsienio valiuta sutartims, kurių apibrėžtis įtvirtinta galiojančio įstatymo 3 straipsnio 21 dalyje, o tik toms, kurios nurodytos projektu teikiamo 24 straipsnio naujos redakcijos 1 dalyje.
Galiojančio įstatymo 3 straipsnio 21 dalyje įtvirtinta kredito užsienio valiuta sutarties apibrėžtis yra perkelta į nacionalinę teisę iš 2014 m. vasario 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/17/ES dėl vartojimo kredito sutarčių dėl gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto, kuria iš dalies keičiamos direktyvos 2008/48/EB ir 2013/36/ES bei Reglamentas (ES) Nr. 1093/2010 (toliau – Direktyva). Atkreiptinas dėmesys, kad Direktyvos konstatuojamosios dalies 14 įtraukoje nurodyta, kad „šioje direktyvoje nustatytose terminų apibrėžtyse nustatyta suderinimo apimtis <...> šioje direktyvoje nustatytomis terminų apibrėžtimis neturėtų būti daromas poveikis valstybių narių galimybei pagal nacionalinę teisę konkrečiais tikslais priimti smulkesnes terminų apibrėžtis, jei šios apibrėžtys tebėra suderinamos su šioje direktyvoje nustatytomis apibrėžtimis. Pavyzdžiui, valstybėms narėms turėtų būti leista pagal nacionalinę teisę nustatyti kredito tarpininkų pakategores, kurios nėra nurodytos šioje direktyvoje, kai tokios pakategorės yra būtinos nacionaliniu lygiu, pavyzdžiui, siekiant diferencijuoti žinių ir gebėjimų reikalavimų, kurių turi laikytis įvairūs kredito tarpininkai, lygį“. Direktyvos konstatuojamosios dalies 30 įtraukoje nurodyta, kad „dėl didelės rizikos, susijusios su skolinimusi užsienio valiuta, būtina numatyti priemones, kuriomis būtų užtikrinta, kad vartotojai suvoktų prisiimamą riziką ir turėtų galimybę apriboti jiems kylančią valiutų kurso riziką kredito grąžinimo laikotarpiu. Ši rizika galėtų būti apribota suteikiant vartotojui teisę konvertuoti kredito valiutą arba taikant kitas priemones, kaip antai viršutines ribas, arba tais atvejais, kai jų pakanka valiutos kurso rizikai apriboti, – įspėjimus.“ Direktyvos 23 straipsnyje nustatyta valstybių narių pareiga užtikrinti, kad „tuo atveju, kai kredito sutartis susijusi su paskola užsienio valiuta, kredito sutarties sudarymo metu veiktų tinkama reguliavimo sistema siekiant užtikrinti bent kad: a) vartotojas turėtų teisę kredito sutartį konvertuoti į kitą valiutą nustatytomis sąlygomis arba b) būtų įdiegtos kitos priemonės siekiant apriboti valiutos kurso riziką, kuri pagal kredito sutartį kyla vartotojui.“
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, manytina, kad projektu siūlomos 24 straipsnio 1 dalies nuostatos tiek, kiek jos nenustato jokių skolinimo užsienio valiuta rizikos ribojimo taisyklių kai kurioms kredito užsienio valiuta sutartims, kurios patenka į Direktyvos 4 straipsnio 28 dalyje ir galiojančio įstatymo 3 straipsnio 21 dalyje įtvirtintą kredito užsienio valiuta sutarties apibrėžtį (pvz., kai kreditas teikiamas užsienio valiuta, o kredito gavėjo pajamų ir/ar gyvenamosios vietos valiuta yra euras) nedera su aukščiau nurodytomis Direktyvos nuostatomis, todėl tobulintinos.
2. Projekto 2 straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, kad kredito sutartis būtų priskiriama kredito užsienio valiuta sutarčiai ir tais atvejais, kai ji sudaroma eurais ir kredito gavėjo pajamų bei gyvenamosios vietos valiuta taip pat yra euras. Manytume, kad nurodytu atveju nėra pagrindo kredito sutartį priskirti kredito užsienio valiuta sutarčiai.
Be to, pastebėtina, kad kreditas gali būti teikiamas eurais ar kita valiuta, bet ne „sutartis sudaroma“ eurais ar kita valiuta.
3. Projekto 2 straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 24 straipsnio 3 dalyje siūloma nustatyti kredito gavėjo teisę neatlygintinai konvertuoti užsienio valiutą į eurus. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal galiojančio įstatymo nuostatas kredito gavėjas turi teisę neatlygintinai konvertuoti užsienio valiutą į šalių susitarimu kredito užsienio valiuta sutartyje nurodytą valiutą, esant 24 straipsnio 2 dalyje nurodytoms sąlygoms, o Direktyvos 23 straipsnio 1 dalies a punkte nurodyta valstybės narės pareiga užtikrinti, kad kredito gavėjas turėtų teisę užsienio kredito sutarties valiutą konvertuoti į kitą valiutą, jeigu nėra numatytos kitos kredito sutarties valiutos kurso riziką ribojančios priemonės. Svarstytina, ar nuostata, nustatanti kredito gavėjo teisę konvertuoti kredito užsienio valiuta sutarties valiutą tik į eurus, yra būtina siekiant užtikrinti visuomenės interesus ir ar toks kredito gavėjų teisių ribojimas yra proporcingas.
4. Projekto 3 straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 58 straipsnio 5 dalyje išbrauktini žodžiai „mutatis mutandis“.
5. Atsižvelgus į tai, kad teikiamu įstatymo projektu siūloma reglamentuoti su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito teikimo sąlygas, o Lietuvos bankas pagal Lietuvos banko įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 2 punktą vykdo finansų rinkos priežiūrą, dėl teikiamo įstatymo projekto reikėtų prašyti Lietuvos banko išvados.
Departamento direktorius Andrius Kabišaitis
D. Petrauskaitė, tel. (8 5) 239 6376, el. p. daina.petrauskaite@lrs.lt
S. Švedas, tel. (8 5) 239 6165, el. p. saulius.svedas@lrs.lt