LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO KANCELIARIJOS
TEISĖS DEPARTAMENTAS
IŠVADA
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS
VIENKARTINĖS IŠMOKOS NUO COVID-19 (KORONAVIRUSO INFEKCIJOS) pasiskiepijusiems ASMENIMS, SKIRTOS VAKCINACIJAI SKATINTI IR COVID–19 PANDEMIJOS PADARINIAMS MAŽINTI,
ĮSTATYMO PROJEKTO
2021-10-11 Nr. XIVP-767(2)
Vilnius
Įvertinę įstatymo projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklių reikalavimams, teikiame šias pastabas.
1. Įstatymo projekto 1 straipsnyje, apibrėžiančiame įstatymo paskirtį ir taikymą, nustatyta, kad šio įstatymo paskirtis – siekiant spartinti vakcinaciją nuo COVID-19 (koronaviruso infekcijos) ir mažinti dėl COVID-19 plitimo keliamas grėsmes 65 metų ir vyresnio amžiaus bei kitų rizikos susirgti sunkia COVID-19 ligos forma grupei priklausančių asmenų sveikatai, o taip pat skatinti ekonomiką, nustatyti vienkartinės išmokos asmenims, pasiskiepijusiems nuo COVID-19 (toliau – vienkartinė išmoka) dydį, teisę ją gauti turinčius asmenis, vienkartinės išmokos skyrimo ir mokėjimo sąlygas, tvarką ir finansavimą.
Įstatymo projekto 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šis įstatymas taikomas 65 metų ir vyresniems asmenims, o taip pat asmenims, kurie priklauso rizikos susirgti sunkia COVID-19 ligos forma grupei, jei jie atitinka šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytas sąlygas. Pagal siūlomą teisinį reguliavimą, teisę į vienkartinę išmoką turėtų 65 metų ir vyresni asmenys, taip pat asmenys, kurie priklauso rizikos susirgti sunkia COVID-19 ligos forma grupei, paskiepyti po 2021 m. rugpjūčio 16 dienos pagal visą vakcinacijos schemą viena iš Europos Sąjungoje registruotų vakcinų nuo COVID-19.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Seime įregistruotas Lietuvos Respublikos vienkartinės išmokos pasiskiepijus vakcina nuo covid-19 ligos (koronaviruso infekcijos) įstatymo projektas (reg. Nr. XIVP-910), kuriame apibrėžtas kitas asmenų, turinčių teisę į vienkartinę 100 eurų išmoką ratas, kiti skiepijimosi terminai ir kitokios sąlygos teisei į išmoką įgyti. Pažymėtina, kad įstatymų projektuose (Nr. XIVP-767(2) ir Nr.XIVP-910) siūlomi nustatyti skirtingi teisės į vienkartinę išmoką atsiradimo reikalavimai bei skirtingos tą teisę turinčių asmenų grupės, leidžia preziumuoti, kad minėtuose įstatymų projektuose siūlomas teisinis reguliavimas nėra paremtas objektyviais kriterijais, tarp asmenų grupių, kurioms siūloma nustatyti teisę į vienkartinę išmoką, nėra tokio pobūdžio skirtumų, kurie tokį diferencijuotą reguliavimą darytų objektyviai pateisinamą, todėl, nepaisant to, koks asmenų ratas būtų apibrėžtas ir kokios sąlygos teisei į vienkartinę išmoką įgyti būtų nustatytos, gali kilti konstitucinių ginčų dėl teisės į vienkartinę išmoką turinčių asmenų rato bei šios išmokos skyrimo ir mokėjimo sąlygų. Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintas teisinės valstybės, darnios pilietinės visuomenės principas, Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad galima nustatyti diferencijuotą teisinį reguliavimą tam tikriems asmenims, priklausantiems skirtingoms kategorijoms, tik tada, jeigu tarp šių asmenų yra tokio pobūdžio skirtumų, kurie tokį diferencijuotą reguliavimą daro objektyviai pateisinamą. Priešingu atveju toks teisinis reguliavimas būtų laikomas kaip įtvirtinantis privilegiją. (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. liepos 5 d. nutarimai, 2010 m. liepos 2 d. sprendimas). Konstitucinis teisinės valstybės principas neatsiejamas nuo teisingumo principo, ir atvirkščiai. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad teisingumas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinių santykių reguliavimo priemonės, tikslų. Jis yra viena svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindas. Jis gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 22 d., 2000 m. gruodžio 6 d., 2003 m. kovo 17 d., 2003 m. lapkričio 17 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai).
2. Įstatymo projekto 3 ir 4 straipsnių nuostatos tikslintinos ir derintinos tarpusavyje. Įstatymo projekto 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisę į vienkartinę išmoką šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys įgyja po to, jei jie pasiskiepija po 2021 metų rugpjūčio 16 dienos. Įstatymo projekto 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teisė į vienkartinę išmoką įgyjama tą pačią dieną, kai pasiskiepijama paskutine vakcinos doze, jei visa vakcinacijos schema sudaryta iš dviejų ar daugiau vakcinos dozių arba pirmąja vakcinos doze, jei visa vakcinacijos schema sudaryta iš vienos vakcinos dozės. Šios nuostatos leidžia preziumuoti, kad teisė į vienkartinę išmoką būtų nustatyta nurodytiems asmenims pasiskiepijus po 2021 metų rugpjūčio 16 dienos. Įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad asmenims, įgijusiems teisę į vienkartinę išmoką, vienkartinė išmoka išmokama ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo teisės į vienkartinę išmoką įgijimo dienos. Išskyrus tą atvejį, kai asmenys laikotarpyje nuo 2021 m. rugpjūčio 16 d iki šio įstatymo įsigaliojimo 3 straipsnio nustatytomis sąlygomis įgijo teisę į vienkartinę išmoką. Tokiu atveju vienkartinė išmoka išmokama per vieną mėnesį nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos. Atsižvelgiant į tai, įstatymo projekto 4 straipsnio normas reikėtų tikslinti ir aiškiai nustatyti, kad asmenims, pasiskiepijusiems 2021 m. rugpjūčio 16 d – 2021 m. spalio 31 d. (iki šio įstatymo įsigaliojimo) vienkartinė išmoka išmokama per vieną mėnesį nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos, o asmenims, įgijusiems teisę į vienkartinę išmoką po šio įstatymo įsigaliojimo, vienkartinė išmoka išmokama per vieną mėnesį nuo teisės į vienkartinę išmoką įgijimo dienos.
Įstatymo projekto 4 straipsnio 1 dalis tikslintina ir bendrinės kalbos rašybos požiūriu.
3. Įstatymo projekto 5 straipsnio nuostatos tikslintinos atsižvelgiant į tai, kad pagal įstatymo projekte siūlomą teisinį reguliavimą, teisę į vienkartinę išmoką turėtų asmenys, nepaisant to, kokią pensiją ar kitą išmoką jie gauna. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad įstatymo projekte nurodyta asmenų, kurie priklauso rizikos susirgti sunkia COVID-19 ligos forma grupė, kuriai priskirti asmenys gali ir nebūti socialinio draudimo išmokų gavėjais, todėl reikėtų apibrėžti ir šiems asmenims taikomas vienkartinės išmokos mokėjimo taisykles.
4. Pagal įstatymo projekte siūlomą teisinį reguliavimą teisę į vienkartinę išmoką siūloma nustatyti asmenims, kurie priklauso rizikos susirgti sunkia COVID-19 ligos forma grupei. Šios grupės sąrašą tvirtintų sveikatos apsaugos ministras. Pažymėtina, kad šiuo metu nėra tikslių duomenų, kokie asmenys priskirtini rizikos susirgti sunkia COVID-19 ligos forma grupei. Remiantis Pasaulio Sveikatos Organizacijos informacija[1] , didesnę riziką susirgti sunkesne COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) forma turi vyresnio amžiaus (daugiau kaip 60 metų) gyventojai bei asmenys, sergantys lėtinėmis ligomis (širdies ir kraujagyslių ligomis, cukriniu diabetu, lėtinėmis kvėpavimo takų ligomis ir piktybiniais navikais). Lietuvos mokslininkai[2], tiriantys COVID-19 sirgusių ar sąlytį su sergančiaisiais turėjusių, bet neužsikrėtusių žmonių genetiką, teigia, jog ligos sunkumas negali būti paaiškinamas vien tik amžiumi, lytimi ar gretutinėmis ligomis, nes suserga ir kartais miršta visiškai sveiki ir jauni žmonės. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2020 m. kovo 23 d. įsakymu Nr. V-483 „Dėl sunkių lėtinių ligų, dėl kurių ekstremaliosios situacijos ar karantino laikotarpiu asmeniui išduodamas nedarbingumo pažymėjimas, sąrašo“ patvirtinimo“ nurodytas sąrašas sunkių lėtinių ligų, dėl kurių ekstremaliosios situacijos ar karantino laikotarpiu asmeniui išduodamas nedarbingumo pažymėjimas. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes svarstytina, ar įstatymo projekte neturėtų būti reguliuojama pasiskiepijusių asmenų, sergančių sunkiomis lėtinėmis ligomis, teisė į vienkartinę išmoką.
5. Įstatymo projekto 1 straipsnyje numatyta, kad asmenų, kurie priklauso rizikos susirgti sunkia COVID-19 ligos forma grupei sąrašą tvirtina sveikatos apsaugos ministras. Atsižvelgiant į tai, įstatymo projekto 10 straipsnyje ar kitur reikėtų nustatyti iki kada sveikatos apsaugos ministras turėtų patvirtinti Asmenų, kurie priklauso rizikos susirgti sunkia COVID-19 ligos forma grupei, sąrašą ir atitinkamai patikslinti šio įstatymo atitinkamų normų įsigaliojimo terminus.
6. Atsižvelgiant į tai, kad įstatymo įgyvendinimui bus reikalingi papildomi valstybės biudžeto asignavimai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Seimo statuto 145 straipsniu, kartu su šiuo įstatymo projektu turėtų būti teikiamas Lietuvos Respublikos 2021 metų valstybės biudžeto iš savivaldybių biudžetų rodiklių finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo pakeitimo įstatymo projektas, be to, dėl siūlomo teisinio reguliavimo reikėtų gauti Vyriausybės, kaip biudžeto planuotojos, išvadą.
Departamento direktorius Andrius Kabišaitis
J. Andriuškevičiūtė, tel. (8 5) 239 6159, el. p. [email protected]
J. Raškauskaitė, tel. (8 5) 239 6842, el. p. [email protected]