\LIETUVOS RESPUBLIKOS
VAIKO TEISIŲ APSAUGOS PAGRINDŲ ĮSTATYMO NR. I-1234 PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO IR KITŲ SUSIJUSIŲ ĮSTATYMŲ PROJEKTŲ
AIŠKINAMASIS RAŠTAS
1. Įstatymų projektų rengimą paskatinusios priežastys, parengtų Įstatymų projektų tikslai ir uždaviniai
Lietuvos Respublikos Seimas 2012 m. kovo 29 d. nutarimu Nr. XI-1954 „Dėl Vaiko teisių apsaugos institucijų sistemos pertvarkos koncepcijos patvirtinimo“ patvirtino Vaiko teisių apsaugos institucijų sistemos pertvarkos koncepciją (toliau – Koncepcija). Koncepcijos tikslas – suformuoti nuoseklią ir koordinuotą vaiko teisių apsaugos institucijų sistemą, užtikrinančią tinkamą vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugą ir atstovavimą jiems. Koncepcijoje nustatyta tobulinti esamos vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugos sistemos funkcionavimą, plėtoti nepakankamą paslaugų vaikui ir jo atstovams pagal įstatymą sistemą, apibrėžti ministerijų ir kitų valstybės institucijų, susijusių su vaiko teisių apsauga, uždavinius, funkcijas, vietą valstybės institucijų sistemoje, nustatyti konkrečios atsakomybės ribas, stiprinti savivaldybių institucijų, atsakingų už vaiko teisių apsaugą savivaldybėse, veiklą ir koordinavimą, tobulinti jų struktūrą ir nustatyti specialiuosius kvalifikacinius reikalavimus šiems specialistams, stiprinti vaiko teisių apsaugos sistemos valdymo ir kontrolės funkcijas.
Septynioliktosios Vyriausybės 2014–2020 metų programa, kuriai Lietuvos Respublikos Seimas pritarė 2019 m. gruodžio 12 d. nutarimu Nr. XII-82 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos“, strateginiais prioritetais laiko visų pirma šeimos, atsirandančios iš vyro ir moters santuokos arba giminystės ryšių ir siekiančios puoselėti gyvybę, stiprinimą ir palaikymą. Šeima yra valstybės pagrindas, nes būtent šeimoje yra ugdomos patriotinės, pilietinės, ekologinės ir kitos dorybės, perduodama kultūra. Siekdama kurti darnią visuomenę ir darnų žmogų, Vyriausybė įsipareigojo teikti kompetentingą ir veiksmingą pagalbą vaikui ir šeimai (25–27 punktai), vaiko teisių apsaugos sistemą formuoti vaiko interesų, pagarbos visoms šeimoms ir efektyvaus skirtingų institucijų bendradarbiavimo principais (26 punktas), vaikų globos ir įvaikinimo problemas spręsti kompleksiškai (11–15 punktai) ir formuoti nuostatas, kurios padėtų visuomenei atpažinti, netoleruoti ir stabdyti bet kokį smurtą prieš vaiką ir padėti smurto ir patyčių aukoms (22–24 punktai).
Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo Nr. I-1234 pakeitimo įstatymo projektas (toliau – Įstatymo projektas Nr. 1), Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo įgyvendinimo tvarkos įstatymo Nr. I-1235 pripažinimo netekusiu galios įstatymo projektas (toliau – Įstatymo projektas Nr. 2), Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.151, 3.153, 3.163, 3.172, 3.176, 3.182, 3.183, 3.209, 3.210, 3.211, 3.212, 3.217, 3.218, 3.219, 3.220, 3.223, 3.224, 3.226, 3.253, 3.254, 3.257, 3.259, 3.260, 3.262, 3.264, 3.266, 3.267 ir 3.269 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas (toliau – Įstatymo projektas Nr. 3), Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 28, 282, 404, 407, 481, 482, 483 ir 487 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas (toliau – Įstatymo projektas Nr. 4), Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymo Nr. X-493 2, 9, 13, 14, 15, 16, 17, 18, 19 ir 34 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas (toliau – Įstatymo projektas Nr. 5), Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo Nr. I-533 7 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas (toliau – Įstatymo projektas Nr. 6) ir Lietuvos Respublikos šeimynų įstatymo Nr. XI-681 2, 4, 5, 9, 12 ir 20 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas (toliau – Įstatymo projektas Nr. 7) parengti siekiant patobulinti šiuo metu galiojančią vaiko teisių apsaugą užtikrinančių priemonių sistemą. Kadangi Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. spalio 20 d. įstatymu Nr. XII-1965 „Dėl Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo Nr. I-1234 1, 43, 47 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 571 straipsniu ir priedu“, perkėlė ir įgyvendino 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2011/93/ES dėl kovos su seksualine prievarta prieš vaikus, jų seksualiniu išnaudojimu ir vaikų pornografija, kuria pakeičiamas Tarybos pamatinis sprendimas 2004/68/TVR (toliau – Direktyva), todėl Įstatymo projekte Nr. 1 taip pat priimama bei įgyvendama Direktyva.
Įstatymo projektu Nr. 1 siekiama patobulinti vaiko teisių apsaugos ir įgyvendinimo sistemą, kuri suteiktų vaikui reikalingą efektyvią pagalbą ir jo visapusiškai raidai tinkamą aplinką. Įstatymo projekte Nr. 1 siūloma suteikti kiekvienam vaikui, kaip savarankiškam teisės subjektui, ypatingą šeimos ir valstybės apsaugą. Įstatymo projektu Nr. 1 siekiama nustatyti vaiko teisių apsaugos užtikrinimo principus, pagrindines vaiko teises ir laisves, vaiko apsaugą nuo žalingos socialinės aplinkos, pagrindines vaiko atstovų pagal įstatymą teises ir vaiko teisių apsaugą užtikrinančių institucijų veiklos pagrindus, pagrindines jų funkcijas. Įstatymo projektu Nr. 1 siekiama nustatyti, kad vaiko paėmimas iš jo atstovų pagal įstatymą pirmiausia būtų grindžiamas prevenciniu darbu su vaiku ir šeima, ir tik jam pasibaigus būtų svarstomas klausimas dėl vaiko paėmimo tikslingumo, o nusprendus vaiką paimti, tai atlikti tik tam gavus teismo leidimą.
Įstatymo projektu Nr. 2 norima galiojantį Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo įgyvendinimo tvarkos įstatymą pripažinti netekusiu galios, nes Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą dėstant nauja redakcija, reglamentuojamas ir jo įgyvendinimas.
Įstatymo projektu Nr. 3 siekiama užtikrinti vaiko teisių apsaugos sritį reguliuojančių nuostatų suderinamumą su kitais teisės aktais. Įstatymo projekte Nr. 3 siūloma išplėsti vaiko teisę į bendravimą ne tik su artimaisiais giminaičiais, bet ir su kitais giminaičiais, kaip galbūt ypač svarbiais asmenimis, padedančiais formuoti vaiko tapatybę. Taip pat siūloma, kad savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyrius arba prokuroras, veikdamas išimtinai dėl vaiko interesų ir esant tėvų rašytiniam prašymui, galėtų kreiptis į teismą dėl laikino tėvų valdžios apribojimo panaikinimo. Kartu siūloma įteisinti ad hoc (liet. šiam atvejui) globėjo institutą, skirtą atstovauti vaikui ne tik tėvams sprendžiant teisme ginčą dėl vaiko, bet ir tėvams laikinai išvykus iš Lietuvos Respublikos, kad jų likusiu vaiku tinkamai pasirūpintų tėvų teismui pasiūlytas ad hoc globėjas. Įstatymo projektu Nr. 3 siūloma nustatyti, kad vaiko paėmimas iš šeimos būtų sprendžiamas teismo leidimu. Kartu siūloma tobulinti vaiko globos (rūpybos) šeimoje ir šeimynoje institutus, mažinant šeimose ir šeimynose globojamų (rūpinamų) vaikų skaičių, suteikiant galimybę ne tik vienam asmeniui, bet ir sutuoktiniams tapti vaiko globėjais (rūpintojais). Tokiu būdu vaiko globėjai (rūpintojai) galėtų skirti daugiau laiko ir dėmesio individualiam socialiniam ir ugdomajam darbui su vaiku, jo poreikiams tenkinti ir interesams užtikrinti bei globėjo (rūpintojo) kompetencijai ir teikiamų paslaugų kokybei užtikrinti.
Įstatymo projektu Nr. 4 siekiama suderinti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatas su siūlomais Lietuvos Respublikos civilinio kodekso pakeitimais dėl išlaikymo vaikui priteisimo, teismo sprendimų dėl įvaikinimo skubaus vykdymo.
Įstatymo projektu Nr. 5 siekiama stiprinti socialinį darbą su vaiku ir šeima, plėsti alternatyvias stacionarios globos likusiems be tėvų globos vaikams paslaugas, numatant socialinių globėjų, kaip profesionalių darbuotojų, paslaugas vaikams, sudaryti galimybes vaiko globėjams (rūpintojams) gauti būtinąją specialistų pagalbą (informavimo, konsultavimo, krizių įveikimo ir kt. klausimais), padedančią užtikrinti vaiko globos (rūpybos) įgyvendinimą ir tinkamą vaiko poreikių ir teisėtų interesų užtikrinimą.
Įstatymo projektu Nr. 6 siekiama, kad savivaldybės dalyvautų vaiko teisių apsaugos centralizuotame įgyvendinime, užtikrindamos vaikui ir šeimai reikiamos pagalbos ir paslaugų teikimą ir toliau priimdamos administracinius sprendimus dėl vaiko laikinosios globos (rūpybos) nustatymo (tam gavus teismo leidimą) ir jos įgyvendinimo.
Įstatymo projektu Nr. 7 siekiama suderinti šeimynų veiklos reglamentavimą su Lietuvos Respublikos civilinio kodekso pakeitimais dėl globojamų (rūpinamų) vaikų skaičiaus šeimose ir šeimynose sumažinimo. Kartu siūloma nustatyti, kad šeimynos dalyviu, kartu su šeimynos steigėju, galėtų tapti ne tik sutuoktinis, bet ir kartu su šeimynos steigėju gyvenantis pilnametis vaikas (jei toks yra ir jis davė tam sutikimą).
2. Įstatymų projektų iniciatoriai ir rengėjai
Įstatymų projektus inicijavo ir parengė Lietuvos Respublikos Seimo nariai: Dovilė Šakalienė, Monika Navickienė, Viktorija Čmilytė-Nielsen, Robertas Šarknickas, Mykolas Majauskas, Rima Baškienė, Gabrielius Landsbergis, Aušrinė Armonaitė, Simonas Gentvilas, Tomas Tomilinas.
3. Kaip šiuo metu yra reguliuojami įstatymų projektuose aptarti teisiniai santykiai
Šiuo metu dalis Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo nuostatų yra pasenusios ir neatitinka galiojančių teisės aktų normų, apsiribojant pagrindine nuostata – nustatyti su Lietuvos Respublikos įstatymais ir tarptautinės teisės normomis bei principais suderintus vaiko teisių apsaugos pagrindus. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo nuostatos suprantamos kaip specialiojo įstatymo normos, reguliuojančios specifinę vaiko padėtį šeimoje ir visuomenėje. Daugelį vaiko teisių apsaugą užtikrinančių nuostatų reguliuoja ir specialieji įstatymai, todėl anksčiau nurodyto įstatymo nuostatos neatitinka galiojančio teisinio reguliavimo. Be to, galiojantis Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas nenustato konkrečių pagrindinių kiekvienos ministerijos, dalyvaujančios užtikrinant vaiko teisių apsaugą, funkcijų bei kitų valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų funkcijų vaiko teisių apsaugos srityje.
Pagal galiojantį teisinį reguliavimą, vaiko paėmimas iš šeimos ar kitų jo atstovų pagal įstatymą Lietuvoje vykdomas savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyriui priėmus vienasmenišką sprendimą, o tai, manoma, prieštarauja Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos (toliau – Konvencija) nuostatoms, kurios nurodo, kad sprendimas dėl vaiko išskyrimo su tėvais turėtų būti priimtas kompetentingos institucijos, išnagrinėtas teisme, priimtas pagal įstatymą ir nepažeidžiant procedūrų. Galiojanti praktika ydinga, nes vaiko paėmimas administracine tvarka gali pažeisti šeimos, kaip privataus instituto, teises, nes tarptautiniai pilietinių ir politinių teisių dokumentai pabrėžia šeimos teisę į visuomenės ir valstybės apsaugą, o asmuo neturi patirti savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ar šeiminį gyvenimą.
Galiojantis teisinis reguliavimas pagalbą vaikui ir šeimai dažniau grindžia administraciniais sprendimais, procedūriniais veiksmais ir kontrole, o ne prevencinių priemonių ir būtinųjų paslaugų teikimu. Šiuo metu galiojantys teisės aktai nereglamentuoja prevencinio darbo su vaiku ir jo tėvų šeima organizavimo. Todėl viena aktualiausių problemų – darbo su vaiku ir jo tėvų šeima stoka ar visiškas nebuvimas. Vaikas dažniausiai paimamas iš šeimos, kai situacija joje tampa kritinė, nes tėvai nesulaukia reikiamos pagalbos ir dėl to skaudžiausiai nukenčia vaikas. Tai lemia, kad kasmet Lietuvoje per 2 tūkstančius vaikų paimami iš tėvų, nustatant vaikams globą (rūpybą). Esamas teisinis reguliavimas apsiriboja civilinių teisinių santykių reguliavimu, kai vaiko paėmimas iš jo atstovų pagal įstatymą ir jo apgyvendinimas šeimoje, šeimynoje ar vaikų socialinės globos įstaigoje iš esmės yra grindžiamas vaiko laikinosios ar nuolatinės globos (rūpybos) nustatymo, organizavimo, vykdymo, priežiūros ir pasibaigimo procedūromis. Tačiau paėmus vaiką iš šeimos ir nustačius jam globą (rūpybą), tuo metu paprastai apsiribojama šeimų lankomosios priežiūros praktika ir su vaiko tėvais nevyksta nuoseklus ir intensyvus socialinis darbas, dėl to labai lėtai nyksta priežastys, dėl kurių vaikas buvo paimtas iš šeimos.
Pagal galiojantį teisinį reguliavimą savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyriui nesuteikta teisė paneigti tėvystę, kuri nesutampa su biologine tėvyste. Situacija tokiais atvejais praktikoje gana sudėtinga, kai vaiko tėvystė de jure pripažinta ne vaiko biologiniam tėvui, o vaiko motinos buvusiam sutuoktiniui, sugyventiniui ar kitam asmeniui, su kuriuo vaiko nesieja jokie emociniai ar faktiniai ryšiai. Galimas tėvystės nuginčijimas tokiais atvejais atitiktų Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos nuostatą dėl vaiko teisės žinoti abu tėvus.
Galiojančio Civilinio kodekso nuostatos kelia kliūčių vaikui bendrauti su tetomis ir dėdėmis, pusseserėmis ir pusbroliais bei proseneliais, nes tėvai (globėjai (rūpintojai) privalo sudaryti sąlygas bendrauti tik su artimaisiais giminaičiais – tėvais, seneliais bei broliais ir seserimis. Tokios nuostatos sudaro prielaidas riboti vaiko galimybes matytis ir bendrauti su kitais giminaičiais, kurie užima svarbią vietą vaiko gyvenime. Ypač užtikrinti šį bendravimą svarbu iširus šeimai, nes vaiko bendravimas su giminaičiais, nesusietais artimais giminystės ryšiais, gali užpildyti vaiko raidai svarbias bendravimo spragas.
Galiojančiame Civiliniame kodekse nustatyta, kad dėl tėvų valdžios apribojimo panaikinimo į teismą gali kreiptis tik patys tėvai. Vaiko teisių apsaugos specialistai ir socialiniai darbuotojai pažymi, kad pasitaiko atvejų, kai tėvai, kuriems teismo tvarka buvo apribota tėvų valdžia, nesistengia vaiko susigrąžinti į šeimą, nes jų vaiku rūpinasi paskirtasis globėjas (rūpintojas), o vaiko išlaikymą užtikrina valstybės skiriama globos (rūpybos) išmoka. Kadangi tik nuo tėvų noro ir požiūrio priklauso, kada vaikas galės sugrįžti į tėvų šeimą, jie neskuba teikti teismui ieškinio dėl tėvų valdžios apribojimo panaikinimo. Tai lemia ne tik vengimas susigrąžinti vaiką į šeimą, bet ir pačių tėvų nežinojimas, kaip pasinaudoti įstatymo jiems suteikta teise kreiptis į teismą. Tačiau tai nekeičia situacijos – tokia praktika neatitinka vaiko teisėtų interesų – gyventi su savo tėvais. Galiojančios nuostatos nenumato, kad tėvų valdžios panaikinimo pagrindų atsiradimą lemtų ne tik tėvai (kaip subjektyvioji pusė), bet ir vaiko teisių apsaugą užtikrinantis savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyrius arba prokuroras (kaip objektyviosios pusės), kurie, nustatę pasikeitusį tėvų elgesį ir gebėjimą vėl tinkamai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, primintų tėvams pareigą kreiptis į teismą dėl tėvų valdžios apribojimo panaikinimo, arba šia teise galėtų pasinaudoti patys, gavę tam tėvų pritarimą.
Pagal galiojantį teisinį reguliavimą nėra išlaikytas nuoseklumas sprendžiant vaikų išlaikymo klausimus. Teismui nutraukiant santuoką, privalo būti išspręstas šalių nepilnamečių vaikų išlaikymo klausimas, tačiau tokia procedūra nėra numatyta ribojant tėvų valdžią. Nacionaliniais įstatymais yra įtvirtinta absoliuti tėvų (ne valstybės institucijų) pareiga materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, ir tik šiems neturint galimybių vaikus išlaikyti, vaikams gali būti skiriamos išmokos iš valstybės biudžeto lėšų. Pareiga išlaikyti savo vaikus taip pat pasibaigia vaiką įvaikinus. Todėl tėvų valdžios apribojimo bylose nepriteisiant vaikui išlaikymo, atsakovai (šiuo atveju – tėvai) tarsi įgyja privilegijuotą (lengvatinį) statusą prieš kitus tėvus, užtikrinančius vaiko išlaikymą.
Galiojančios galimų įvaikinti vaikų apskaitos (sąrašo) nuostatos yra netikslios, nes į šią apskaitą (sąrašą) gali būti neįrašomas vaikas, gyvenantis norinčio jį įvaikinti įvaikintojo šeimoje. Be to, galiojančios nuostatos ne visiškai užtikrina biologinio vaiko interesus, kad jį galėtų įvaikinti tik biologinės motinos (tėvo) sutuoktinis.
Galiojantis teisinis reguliavimas nesukuria palankesnių sąlygų vaikams būti įvaikintiems į geriausiai jų poreikius atitinkančias šeimas, nes leidimas įvaikinti kūdikį ir penkiasdešimties metų sulaukusiems asmenims ne visada atitinka geriausius vaiko interesus. Tuo labiau, kad teismai praktikoje rekomenduoja tokio amžiaus asmenims įvaikinti vyresnio amžiaus vaikus ir pagrindinį dėmesį kreipia ne į būsimų įtėvių amžių, bet į amžiaus skirtumus tarp vaiko ir jo būsimų įtėvių.
Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, įvaikinamas vaikas ne visada turi palankias sąlygas augti visavertėje šeimoje, nes įstatymas reikalauja, kad įvaikinant globojamą (rūpinamą) vaiką, globėjas (išskyrus valstybės globos instituciją) duotų rašytinį sutikimą, patvirtintą teismo. Įstatymo išimtis turėtų būti taikoma ne tik valstybiniams vaikų globos namams, bet ir visoms vaikų socialinės globos institucijoms, turinčioms juridinio asmens statusą. Be to, praktikoje neretai globėjas (rūpintojas), nors ir nepajėgia tinkamai pasirūpinti vaiku, neužtikrina jam deramų sąlygų gyventi, sveikai augti ir lavintis, sutikimo įvaikinti taip pat neduoda.
Galiojančios teisinio reguliavimo nuostatos dėl asmenų pasirengimo įvaikinti patikrinimo atlikimo nenurodo, kokius veiksmus turi atlikti valstybinės įvaikinimo institucijos atestuoti socialiniai darbuotojai.
Tikslintinas teisinis reguliavimas dėl duomenų apie galimus įvaikinti vaikus pateikimo, nes šiuo metu galiojančios Civilinio kodekso nuostatos įpareigoja duomenis apie visus galimus įvaikinti vaikus pateikti visiems asmenims, įrašytiems į norinčių įvaikinti vaikus eilę. Tačiau manytina, kad turi būti nustatyta atitinkama duomenų pateikimo procedūra.
Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 30 straipsnio 3 dalį, Vyriausybė įstaigos prie ministerijos nuostatus gali pavesti tvirtinti atitinkamos valdymo srities ministrui. Galiojančio Civilinio kodekso 3.219 straipsnis šios galimybės nenustato.
Pagal Civilinio kodekso 3.219 straipsnio 3 dalį, suėjus vieneriems metams nuo laikino tėvų valdžios apribojimo, jei šis apribojimas nepanaikintas, vaikas įtraukiamas į galimų įvaikinti vaikų apskaitą, o pagal Civilinio kodekso 3.214 straipsnį, laikinas tėvų valdžios apribojimas nėra pagrindas įvaikinti vaiką be tėvų sutikimo. Todėl galiojantis teisinis reguliavimas apsunkina įvaikinimo ikiteisminių procedūrų vykdymą.
Tikslintinos Civilinio kodekso nuostatos dėl įvaikinimo bylų teismingumo dėl įvaikinimo kreipiantis Lietuvos Respublikos piliečiams, gyvenantiems Lietuvoje, užsienyje, ir užsieniečiams, derinant su Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatomis.
Nors galiojančio Civilinio kodekso nuostatos reglamentuoja vaikų įvaikinimą užsienio valstybės piliečiams, tačiau 1993 m. Hagos konvencija dėl vaikų apsaugos ir bendradarbiavimo tarptautinio įvaikinimo srityje įvaikintojo pilietybės neįtvirtina kaip vieno pagrindinių kriterijų, lemiančių įvaikinimo pobūdį. Pagrindinis dėmesys, skiriant nacionalinį ir tarptautinį įvaikinimą, tenka įvaikinamo vaiko ir įvaikintojo gyvenamajai vietai. Todėl tikslintinas teisinis reguliavimas dėl įvaikinimo asmenims, kurių gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje.
Galiojančios Civilinio kodekso nuostatos dėl vaiko laikinosios globos (rūpybos) nustatymo grindžiamos tik savivaldybės administracijos sprendimu ir vaiko teisių apsaugos skyriaus teikimu. Šiuo metu pati savivaldybė sprendžia paslaugų šeimai poreikį, vertina vaikui ir šeimai teiktų paslaugų kokybę ir efektyvumą, vaiko paėmimo iš šeimos būtinumą ir vaiko laikinosios globos (rūpybos) nustatymą. Tai labai svarbūs ir vaiko likimą lemiantys veiksniai ir sprendimai, tačiau jie priklauso tik nuo vienos institucijos ir yra sprendžiami tik administracine tvarka. Tokia galiojanti praktika neužtikrina vaiko paėmimo iš jo atstovų pagal įstatymą ir vaiko laikinosios globos (rūpybos) nustatymo administracine tvarka legitimumo ir atitikties Vaiko teisių konvencijos nuostatoms. Įstatymu nėra nustatyta, kas turėtų įvertinti, ar prieš paimant vaiką iš šeimos buvo atliktas prevencinis darbas su šeima ir kokie jo rezultatai, ar vaiko paėmimas buvo teisėtas, pagrįstas ir atitinkantis vaiko teisėtus interesus. Tokios teisinės nuostatos neužkerta galimybių sumažinti piktnaudžiavimo ar aplaidumo atvejų organizuojant pagalbą šeimai ar paimant vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą.
Galiojantis vaiko teisių apsaugos teisinis reguliavimas yra nepakankamas dėl skirtingo šios srities valdymo – tos pačios reikšmės klausimai, kaip vaiko laikinosios ir nuolatinės globos organizavimo pagrindai, reguliuojami skirtingo lygmens valstybės institucijų, t. y., vaiko laikinosios globos (rūpybos) organizavimo tvarką tvirtina socialinės apsaugos ir darbo ministras, o vaiko nuolatinės globos (rūpybos) organizavimas nustatomas Vyriausybės nutarimu. Nors Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2010 m. kovo 24 d. nutarimu Nr. 330 ,,Dėl ministrams pavedamų valdymo sričių“ pavedė vaiko teisių apsaugos politiką formuoti socialinės apsaugos ir darbo ministrui.
Galiojančios Civilinio kodekso nuostatos neskatina šeimų ar fizinių asmenų šeimos aplinką pasiūlyti likusiems be tėvų globos vaikams, nes vaiko globai (rūpybai) šeimoje nustatytas skaičius iki 5 vaikų, o šeimynoje – iki 12 ir daugiau, jeigu neišskiriami seserys ir broliai. Dėl didelio vaikų skaičiaus, nustatytų reikalavimų globėjui (rūpintojui) ir socialinių garantijų stokos asmenys dažnai nesiryžta atsakingam žingsniui – savo šeimoje globoti likusius be tėvų vaikus. Todėl dažniausiai vaiko globa (rūpyba) šeimoje nustatoma vaiko artimųjų ir kitų giminaičių šeimoje. Be to, atstovaujant šeimoje globojamo (rūpinamo) vaiko interesams sveikatos priežiūros, švietimo ar kitoje įstaigoje praktikoje kyla problemų, jeigu paskirtasis vaiko globėjas (rūpintojas) pats tiesiogiai negali atstovauti vaikui.
Tobulintinos Lietuvos Respublikos šeimynų įstatymo nuostatos, nes šiuo metu juridinį asmenį šeimyną gali steigti tik 3 metų vaiko globėjo (rūpintojo) patirtį turintis veiksnus fizinis asmuo. Tačiau vaiko teisių apsaugos specialistai ir socialiniai darbuotojai pažymi, kad asmenų, norinčių steigti šeimynas, yra daugiau, tačiau šie asmenys dažnai neatitinka Šeimynų įstatyme šeimynos steigėjui keliamų didelių reikalavimų. Tais atvejais, kai šeimynoje sumažėja įstatymais nustatytas vaikų skaičius, neretai vilkinama šeimyną papildyti kitais vaikais, nes įstatymas leidžia šiuos klausimus spręsti 3 mėnesius. Tokia praktika sunkina šeimynų finansinę padėtį (nes sumažėja šeimynos finansavimas), o šeimynos dalyviams sumažėja išlaikymo pajamos, nes jų dydis priklauso nuo globojamų (rūpinamų) vaikų skaičiaus šeimynoje.
Praktikai pažymi, kad kasmet blogėja šeimų, patiriančių socialinę riziką, padėtis, sunkėja jose augančių vaikų elgesys ir tai yra taip pat viena iš priežasčių, kodėl asmenys vengia imti vaikus globai (rūpybai) šeimoje ar steigti naujas šeimynas. Pastebėta, kad vaiko globėjui (rūpintojui) šeimoje ir šeimynos dalyviui šeimynoje dažnai trūksta kvalifikuotos kitų specialistų pagalbos. Todėl fiziniai vaiko globėjai (rūpintojai) ir šeimynų dalyviai neretai patiria „perdegimo sindromą“ ir to pasekmė – atsisakymas globoti vaiką ir (ar) jo grąžinimas vaikų globos namams. Praktikų jau nestebina, kad vaiko globos (rūpybos) sistemoje atsiranda netinkama konkurencija – vaikus globojančios šeimos ir šeimynos labiau nori imti globai (rūpybai) mažiau socialiai pažeistus vaikus, o sunkesnio elgesio vaikus tuomet belieka siūlyti tik į vaikų socialinės globos įstaigas. Vaiko globos (rūpybos) sistemai ypač trūksta profesionalių paslaugų, kurias galėtų teikti socialiniai globėjai, kurie tinkamai ir kvalifikuotai pasirūpintų kūdikiais, neįgaliais vaikais, sutrikusio elgesio nepilnamečiais. Tačiau šiuo metu galiojančiuose teisės aktuose nėra nuostatų, įtvirtinančių tokių globėjų atsiradimą.
4. Siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama
Įstatymo projektu Nr. 1 patobulinamas vaiko teisių apsaugos sistemos teisinis reguliavimas, kuris užtikrintų vaiko teisių apsaugą ir vaiko visapusiškai raidai saugią aplinką. Įstatymo projekto Nr. 1 nuostatos įteisins smurto prieš vaiką sąvoką, apibrėš šio smurto formas ir nurodys smurto prieš vaiką bei kiekvienos smurto formos žalą vaiko gyvybei, sveikatai ir jo visapusiškam asmenybės vystymuisi. Tarp Įstatymo projekte Nr. 1 apibrėžtų vaiko teisių ir laisvių ypatingas dėmesys bus skiriamas vaiko teisei būti apsaugotam nuo visų smurto formų. Į Įstatymo projektą Nr. 1 perkeliamos Direktyvai įgyvendinti reikalingos nuostatos.
Įstatymo projektu Nr. 1 siūloma centralizuoti vaiko teisių apsaugos įgyvendinimą, pakeičiant deleguotą (perduotą savivaldybėms) vaiko teisių apsaugos funkciją į valstybinę vaiko teisių apsaugos funkciją. Tuo tikslu siūloma savivaldybių administracijų vaiko teisių apsaugos skyrių pavaldumą keisti į jų pavaldumą Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai, kurią siūloma įteisinti centrine vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo institucija valstybėje.
Įstatymo projektu Nr. 1 bus siekiama apsaugoti vaiką nuo žalingos socialinės aplinkos, jos įtakos ir pasekmių – vaiko psichiką veikiančių medžiagų, vaiko skatinimo ar propagavimo negerbti kitų, žiauriai elgtis ar smurtauti, vaiko seksualinio išnaudojimo. Kartu bus nustatoma, kad asmenims, įsiteisėjusiu apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu pripažintiems kaltais už nusikalstamas veikas vaiko seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, vaiko išnaudojimą pornografijai, vaiko pirkimą arba pardavimą, pelnymąsi iš vaiko prostitucijos, vaiko įtraukimo į prostituciją ar disponavimą pornografinio turinio dalykais, neatsižvelgiant į teistumo išnykimą ar panaikinimą, būtų taikomi apribojimai dirbti darbą, tiesiogiai (nuolat ar laikinai) susijusį su vaikų auklėjimu, mokymu, priežiūra ar jų saugumo užtikrinimu, arba verstis susijusia individualia veikla. Tuo pagrindu įstatymas suteiks papildomas teises darbdaviui išsiaiškinti, ar asmuo nėra teistas už anksčiau nurodytas nusikalstamas veikas prieš vaiką.
Įstatymo projektu Nr. 1 siūloma didinti vaiko atstovų pagal įstatymą atsakomybę už saugios, vaiko visapusiškam ir harmoningam vystymuisi tinkamos socialinės aplinkos kūrimą, rūpinimąsi vaiko sveikata, jo dvasiniu ir moraliniu vystymusi, pažintinių ir socialinių gebėjimų ugdymu. Vaiko atstovai pagal įstatymą turės pasirūpinti, kad vaikas, iki pradės lankyti pradinio ugdymo programą, neliktų be vyresnių kaip 14 metų asmenų priežiūros, o pradėjęs lankyti pradinio ugdymo programą – iki 14 metų jaustųsi saugus nakties metu. Viena svarbiausių tėvų pareigų – suteikti vaikui saugią aplinką ir užtikrinti tinkamą jo priežiūrą. Augimo hormonas vaiko smegenyse gaminasi tik miegant, per giliojo (lėtųjų bangų) miego fazę, ir jeigu vaikas laiku nemiega, gali sutrikti jo raida. Taip pat ir emocinis vaiko saugumas formuojasi per nuolatines teigiamas nuostatas ir rūpestingą vaiko priežiūrą. Todėl tėvai turėtų laikytis vaiko miego, mitybos, fizinio aktyvumo ir pasyvumo režimo. Įstatymo projektas Nr. 1 įpareigos tėvus atsakingiau rūpintis tinkama savo vaikų apsauga. Bus priminta tėvų pareiga – pasirūpinti vaiko sveikata ir jo saugumu bet kuriuo paros metu, kad būtų užtikrinta tinkama vaiko raida.
Įstatymo projektu Nr. 1 siūloma priemonė – vaiko apsaugos užtikrinimas bus vykdomas nagrinėjant pranešimus apie galimus vaiko teisių apsaugos pažeidimus. Siūloma nustatyti fizinių ir juridinių asmenų pareigą nedelsiant pranešti įstatyme nurodytoms valstybės institucijoms apie galimus vaiko teisių apsaugos pažeidimus. Kartu įstatyme siūloma nustatyti šių pranešimų išnagrinėjimo tvarką ir jų apskaitą. Siekiant užtikrinti vienodą pranešimo apie galimą vaiko teisių pažeidimą nagrinėjimo praktiką, siūloma, kad nagrinėjimo tvarka būtų nustatyta socialinės apsaugos ir darbo ministro.
Įstatymo projektu Nr. 1 siekiama sukurti prevencinio darbo su vaiku ir šeima modelį, kurį įgyvendins šalyje dirbantys socialiniai darbuotojai darbui su socialinę riziką patiriančiomis šeimomis. Prevencinio darbo su vaiku ir šeima nustatymas pakeis su socialinę riziką patiriančiomis šeimomis dirbančių socialinių darbuotojų veiklos prioritetus – jie pirmiausia vyks į šeimą dar iki joje iškils krizė, o socialinį darbą su tėvais pradės tik po to, kai vaikas teismo leidimu bus paimtas iš šeimos. Šie pokyčiai nedarys poveikio administracinei naštai, nes bus atsisakyta Vaiko laikinosios globos (rūpybos) plano, kuris sudaromas įprastai tik po to, kai vaikas paimtas iš tėvų ir jam nustatyta globa (rūpyba) ir pereita prie Pagalbos vaikui ir šeimai plano, kuris bus sudaromas iki vaiko paėmimo ir tam, kad jo įgyvendinimas padėtų išvengti vaiko atskirties nuo tėvų.
Įstatymo projekte Nr. 1 siūloma įtvirtinti aktyvinti pagalbos ir paslaugų vaikui ir šeimai suteikimą, tam skiriant ypatingą dėmesį skubesniam ir kokybiškesniam vaiko situacijos įvertinimui, socialinės rizikos lygio nustatymui, aktyvaus darbo su vaiku ir šeima organizavimui, ta, įtraukiant mobilias, iš specialistų, kurių stinga savivaldybėse, komandas, kad per intensyvų ir kvalifikuotą pagalbą būtų galima pasiekti efektyvesnio darbo su šeima rezultatų. Kartu siūloma įteisinti Pagalbos planą, skirtą vaikui, jo atstovams pagal įstatymą bei kartu su vaiku gyvenantiems asmenims. Pagalbos plano tikslas – suteikti šeimai reikalingą pagalbą ir būtinąsias paslaugas, kad laiku pasirūpinus vaiku ir šeima būtų galima įveikti joje bręstančią krizę ir išvengti vaiko paėmimo iš jo atstovų pagal įstatymą. Tam siūloma įteisinti socialinio darbo su vaiku ir tėvais atvejo vadybą, kad atvejo vadybininkas užtikrintų Pagalbos plano sudarymą ir jo įgyvendinimą, neatskiriant vaiko nuo jo atstovų pagal įstatymą būtų tinkamai pasirūpinta vaiko saugumu ir šeiminių santykių atkūrimu. Siūloma, kad Pagalbos plano sudarymo, peržiūros pagrindus ir tvarką, pagrindinius paslaugų šeimai turinio reikalavimus nustatytų socialinės apsaugos ir darbo ministras. Pagalbos plane nustatytomis priemonėmis ir teiktomis paslaugomis nepavykus pakeisti tėvų požiūrio į vaiką, elgesio su juo ir dėl to išlikus grėsmei vaiko saugumui, šis įstatymas įpareigos savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrių kreiptis į teismą leidimo paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą. Įstatymo projektas Nr. 1 nustatys ne tik planuotą, bet ir skubų vaiko paėmimą iš jo atstovų pagal įstatymą.
Įstatymo projekte Nr. 1 siūloma nustatyti, kad skubiu vaiko paėmimu iš atstovų pagal įstatymą atveju vaikas galėtų būti apgyvendintas pagal savivaldybės vykdomosios institucijos patvirtintą sąrašą pas socialinius globėjus, globėjų (rūpintojų) šeimoje, šeimynoje, vaikų socialinės globos institucijoje, galinčioje priimti likusį be tėvų globos vaiką bet kuriuo paros metu, arba sveikatos priežiūros įstaigoje, jei reikia ištirti vaiko sveikatos būklę ar suteikti jam sveikatos priežiūros paslaugas. Socialinių globėjų institutas apibrėžiamas ir įtvirtinamas Įstatymo projektuose Nr. 5 ir Nr. 7. Siekiant paskatinti vaiko globą (rūpybą) šeimos aplinkoje (šeimoje ir šeimynoje), pagal Įstatymo projekto Nr. 5 nuostatas socialiniais globėjais galės tapti asmenys, nesusiję su globojamu (rūpinamu) vaiku artimosios giminystės ryšiais, atitinkantys teisės aktų nustatytus reikalavimus. Šio instituto reikalingumą numatoma įvertinti įgyvendinant bandomuosius projektus 2014–2020 metais, skiriant Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšas.
Įstatymo projekte Nr. 1 taip pat numatoma, kad teismui leidus paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą, savivaldybės administracijos sprendimu bus nustatoma vaiko laikinoji globa (rūpyba) nuo vaiko paėmimo iš vaiko atstovų pagal įstatymą dienos. Teismui neleidus paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą, turės būti koreguojamas Pagalbos planas ir užtikrinamas jame nustatytų (ar patikslintų) priemonių įgyvendinimas bei paslaugų teikimas vaikui ir jo atstovams pagal įstatymą. Tik pasibaigus vaiko laikinajai globai (rūpybai) ir tėvams nepakeitus požiūrio į vaiką ir savo elgseną, bus galima kreiptis į teismą ne tik dėl tėvų valdžios ribojimo ir vaiko nuolatinės globos (rūpybos) nustatymo, bet ir dėl išlaikymo vaikui priteisimo. Atitinkamai teikiami Įstatymo projektai Nr. 3 ir Nr. 4 dėl išlaikymo vaikui priteisimo įteisinimo.
Įstatymo projekte Nr. 1 siūloma nustatyti pagrindines vaiko teisių apsaugą užtikrinančias institucijas bei apibrėžti jų kompetenciją vaiko teisių apsaugos srityje. Siekiant efektyvinti vaiko teisių apsaugos skyrių darbą siūloma juos padaryti pavaldžius Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai, nustatyti specialiuosius reikalavimus vaiko teisių apsaugos skyrių valstybės tarnautojams. Įstatymo projektas Nr. 1 numato, kad socialinės apsaugos ir darbo ministras sudaro tarpžinybinę vaiko gerovės tarybą ir tvirtina jos veiklos nuostatus. Ši kolegiali patariamoji institucija bus sudaroma siekiant ne tik gerinti valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų veiklos koordinavimą, jų bendradarbiavimą su nevyriausybinėmis organizacijomis bei teisės aktų įgyvendinimą vaiko teisių apsaugos srityje, bet ir teikti siūlymus Vyriausybei dėl vaiko teisių apsaugos sistemos tobulinimo. Įstatymo projektu Nr. 1 bus stiprinamas vaiko teisių apsaugos administravimas ir koordinavimas. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vykdys vaiko teisių apsaugos skyrių veiklos valdymą, teiks joms metodinę pagalbą, savivaldybės prašymu arba kilus ginčui tarp savivaldybių dėl vaiko teisių apsaugos įgyvendinimo teiks rekomendacijas savivaldybėms, kilus ginčui tarp valstybės vaiko teisių apsaugos institucijos, atstovaujančios vaikui, ir pačios savivaldybės savo iniciatyva įstos į teisme nagrinėjamą bylą ir pateiks išvadą arba pareikš ieškinį viešajam interesui ginti, teiks Vyriausybės atstovui savivaldybėje ir atitinkamai savivaldybės institucijai ar įstaigai informaciją apie tai, kad savivaldybė galbūt pažeidė Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą ir su juo susijusius teisės aktus, teiks motyvuotas rašytines išvadas savivaldybės administracijai dėl savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus valstybės tarnautojo tinkamumo užimamoms pareigoms.
Įstatymo projekte Nr. 3 numatoma, kad valstybės vaiko teisių apsaugos institucija, turėdama duomenų apie vaiko biologinį tėvą ar kitų įrodomųjų faktų – bendrą vaiko motinos ir biologinio tėvo gyvenimą, bendrą vaiko auklėjimą (ypač tada, kai socialiniams darbuotojams, vykdžiusiems šios šeimos stebėseną, paprastai gerai žinomi tarpasmeniniai šeiminiai santykiai), esant pripažintam tėvystės faktui kitam asmeniui (gimus vaikui praėjus mažiau kaip 300 dienų nuo santuokos nutraukimo ir kt.), galės efektyviau užtikrinti Konvencijos 7 straipsnio ir 9 straipsnio 3 dalyje nustatytų principų – vaiko teisės žinoti savo tėvus ir vaiko, kuris išskiriamas su tėvais, teisės nuolat su jais bendrauti – laikymąsi. Galimas tėvystės nuginčijimas tokiais atvejais nepažeis vaiko interesų, nes taip pat bus siekiama užtikrinti, kad vaikas neliktų be tėvo, t. y. tėvystės nuginčijimas bus taikomas, siekiant nustatyti tikrąją vaiko kilmę.
Įstatymo projektu Nr. 3 siekiama nustatyti, kad vaikas galėtų bendrauti ne tik su savo artimaisiais giminaičiais, bet ir su kitais giminaičiais (tetomis, dėdėmis, pusbroliais, pusseserėmis, proseneliais), kurie gali užimti svarbią vietą vaiko gyvenime. Siūloma giminaičių ratą išplėsti iki tiesiosios linijos giminaičių ir (ar) šoninės linijos giminaičių iki šeštojo laipsnio. Vaiko ir giminaičių teisė bendrauti vieniems su kitais yra savarankiška jų teisė į giminystės ryšius, kuri negali būti išvestinė iš tėvų valdžios įgyvendinimo ir priklausyti nuo vaiko tėvų teisių. Pagrindinis kriterijus, lemiantis kitų giminaičių ir vaiko ryšio užtikrinimo teisinėmis priemonėmis būtinybę, yra šeimos ryšio vertinimas. Vaiko bendravimas su giminaičiais yra labai svarbus vaiko tapatybės jausmui, jo visapusiškai ir harmoningai raidai, todėl bus sudarytos sąlygos vaikui bendrauti ir su kitais giminaičiais.
Priėmus Įstatymo projektą Nr. 3 bus suteikta teisė vaiko teisių apsaugos skyriui arba prokurorui kreiptis į teismą tėvams sutinkant dėl laikino jų valdžios apribojimo panaikinimo, o tai atvers galimybes objektyviau vertinti aplinkybių, dėl kurių tėvams buvo taikytas valdžios ribojimas, išnykimą ir pagrindų grąžinti jiems valdžią atsiradimą. Naujas teisinis reguliavimas nepanaikins tėvų teisės ir toliau patiems kreiptis į teismą dėl anksčiau nurodyto instituto jų šeimoje atkūrimo.
Įstatymų projektais Nr. 3 ir Nr. 4 siūloma įtvirtinti vaiko, kaip savarankiško teisės subjekto, teisę į išlaikymą, kaip prigimtinės konstitucinės asmeninės turtinės teisės užtikrinimą, teismui priimant sprendimą apriboti tėvų valdžią ir nustatant vaiko globą (rūpybą) ir jo gyvenamąją vietą. Tokiu būdu teismas pasirūpins, kad tėvams apribojus valdžią ir nustačius globą (rūpybą), šių tėvų vaikas nebus paliktas ne tik be atstovo pagal įstatymą, jo priežiūros ir globos, bet ir be vaikui išlaikyti reikalingų lėšų.
Įstatymo projektu Nr. 3 siekiama patikslinti galimų įvaikinti vaikų apskaitos (sąrašo) nuostatas, kad į šią apskaitą (sąrašą) galėtų būti įrašomas ir vaikas, gyvenantis norinčio jį įvaikinti įvaikintojo šeimoje. Šiais siūlymais siekiama apsaugoti ne tik įvaikinto, bet ir biologinio vaiko interesus, leidžiant jį įvaikinti tik biologinės motinos (tėvo) sutuoktiniui.
Įstatymo projekte Nr. 3 siūloma nustatyti, kad įvaikintojai negali būti asmenys, ne tik teisti už tyčinius nusikaltimus, kaip yra įtvirtinta galiojančiose nuostatose dėl asmenų, kurie gali būti skiriami vaiko globėju (rūpintoju), bet ir asmenys, teismo pripažinti neveiksniais šioje srityje arba ribotai veiksniais šioje srityje, kuriems yra ar buvo apribota tėvų valdžia, buvę vaiko globėjai (rūpintojai), jei globa (rūpyba) panaikinta dėl jų kaltės šio kodekso 3.246 straipsnio 3 dalyje numatytais atvejais, taip pat asmenys, teisti už nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso XXI ir XXIII skyriuose, nusikalstamas veikas, susijusias su vaiko seksualiniu išnaudojimu, vaikų pornografija, ar prostitucija, vaiko pirkimu ar pardavimu, disponavimu pornografinio turinio dalykais, kuriuose vaizduojamas vaikas arba asmuo pateikiamas kaip vaikas, ar už tyčines nusikalstamas veikas žmogaus sveikatai ar gyvybei, neatsižvelgiant į teistumo išnykimo ar panaikinimo aplinkybes.
Įstatymo projektas Nr. 3 išplės grupę asmenų, kurie galės kreiptis į teismą dėl įvaikinimo, ir taip sudarys palankesnes sąlygas vaikams būti įvaikintiems geriausiai jų poreikius atitinkančiose šeimose. Naujas teisinis reguliavimas akcentuos ne būsimų įtėvių amžių, bet amžiaus skirtumo tarp įvaikinamo vaiko ir jo būsimų įtėvių svarbą.
Įstatymų projektais Nr. 3 ir Nr. 4 teismui siūloma suteikti teisę Lietuvos Respublikos piliečiams įvaikinti vaiką ir be globėjo (rūpintojo) sutikimo įvaikinti (kaip ir užsienio valstybių piliečiams pagal Civilinio kodekso 3.224 str. 3 d.). Tuomet paskirti vaiko globėjai (rūpintojai) negalės piktnaudžiauti savo teisėmis ir netrukdys įvaikinamam vaikui augti visavertėje įtėvių šeimoje. Kartu siūlomos nuostatos leisti vaikus įvaikinti ne tik be valstybės vaikų globos institucijos, bet ir be kitų globėjų (rūpintojų), turinčių juridinio asmens statusą, sutikimo užtikrins efektyvesnę ir lengvesnę įvaikinimo procedūrą. Tokiu būdu kiti juridiniai asmenys, kaip nevyriausybiniai vaikų globos namai, neprivalės duoti rašytinio sutikimo dėl vaiko įvaikinimo. Šios nuostatos atitiks vieną pagrindinių Konvencijos principų – vaiko interesus geriausiai atitinka jo įvaikinimas. Vadovaujantis šiuo principu kartu teikiamas siūlymas suteikti teisę teismui, atsižvelgus į geriausius vaiko interesus, priimti sprendimą jį įvaikinti be globėjo (rūpintojo) sutikimo.
Įstatymo projektu Nr. 3 siūloma stiprinti asmenų pasirengimo įvaikinti tvarką.
Įstatymo projekto Nr. 3 siūlymas reglamentuoti duomenų apie galimus įvaikinti vaikus pateikimą asmenims, įrašytiems į norinčių įvaikinti vaikus eilę, sudarys sąlygas greičiau spręsti teisinio reguliavimo tobulinimo klausimus ir praktikoje kels mažiau problemų užtikrinant įvaikinimo procedūras.
Įstatymo projektu Nr. 3 Civilinio kodekso nuostatos dėl įvaikinimo bylų teismingumo dėl įvaikinimo kreipiantis Lietuvos Respublikos piliečiams, gyvenantiems Lietuvoje, užsienyje, ir užsieniečiams bus suderintos su Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatomis.
Įstatymo projektu Nr. 3 siūloma nustatyti, kad nagrinėjant įvaikinimo bylą apylinkės teisme turi dalyvauti ne tik valstybinės įvaikinimo institucijos atstovas, bet ir valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovas.
Įstatymo projekte Nr. 3 numatoma nustatyti papildomas taisykles asmenims, nuolat gyvenantiems užsienio valstybėje, neatsižvelgiant į jų pilietybę, taip pat praplėsti Civilinio kodekso normų, reglamentuojančių įvaikinimą, taikymo asmenims, nuolat gyvenantiems užsienyje, ribas bei patikslinti sutikimus, kuriuos reikia pateikti teismui sprendžiant tarptautinio įvaikinimo klausimą.
Įstatymo projektu Nr. 3 siūloma atsisakyti 3.253 straipsnio 2 dalies galiojančio teisinio reglamentavimo kaip perteklinio, jeigu bus pritarta siūlymui, kad vaiko laikinosios globos (rūpybos) klausimus nagrinės ir spręs teismas, o ne Vyriausybės įgaliota institucija.
Įstatymo projektu Nr. 3 numatoma į vaiko laikinosios globos (rūpybos) nustatymo pagrindus įrašyti, kad vaiko laikinajai globai (rūpybai) nustatyti prieš tai turi būti gautas teismo leidimas vaiką paimti iš tėvų dėl šiame straipsnyje įtvirtintų vaikui nesaugios aplinkos pagrindų.
Įstatymo projekte Nr. 3 siūloma sumažinti globojamų (rūpinamų) vaikų skaičių šeimose ir šeimynose. Tai sukurs palankesnes prielaidas atsirasti daugiau fizinių ir juridinių asmenų, globojančių vaikus, formuotis tinkamesnėms globos (rūpybos) sąlygoms ir užtikrinti kokybiškesnes vaikų ugdymo ir priežiūros paslaugas. Įstatymų projektai Nr. 5 ir Nr. 7 apibrėš ir nustatys socialinių globėjų statusą. Tai, tikėtina, mažins institucinės globos įtaką vaiko globos (rūpybos) sistemoje. Remdamosi šiais projektais savivaldybės pajėgs spręsti bet kuriuo paros metu iškilusias likusių be tėvų globos vaikų laikino apgyvendinimo ir pagalbos teikimo problemas.
Įstatymo projekte Nr. 3 siūloma įtvirtinti galimybę vaiko globėju (rūpintoju), kai nustatoma vaiko globa (rūpyba) šeimoje, skirti vieną asmenį arba sutuoktinius. Taip būtų užtikrintas visapusiškas vaiko geriausių interesų užtikrinimas ir atstovavimas, kai dėl objektyvių priežasčių vienas iš sutuoktinių negalės atstovauti vaikui.
Įstatymo projektas Nr. 3 užtikrins vaiko paėmimo iš jo atstovų pagal įstatymą ir vaiko laikinosios globos (rūpybos) nustatymo administracine tvarka įteisinimą ir atitiktį Konvencijos nuostatoms. Vaiko laikinoji globa (rūpyba) galės būti nustatyta tik po to, kai vaikui ir jo atstovams pagal įstatymą 12 mėnesių bus teikta pagalba pagal Įstatymo projekte Nr. 1 nustatytą Pagalbos planą, kurį įvertinęs teismas priims sprendimą dėl vaiko paėmimo iš šeimos. Naujas teisinis reguliavimas užtikrins, kad iki kreipimosi į teismą ir gavus jo leidimą paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą bus įgyvendinamas Pagalbos planas – būtinų priemonių ir paslaugų visuma, siekiant užtikrinti tinkamą vaiko teisių apsaugą ir nustatant šias priemones ir paslaugas organizuojančius asmenis bei teikimo tvarką, atsižvelgiant į individualius vaiko poreikius ir vaiko atstovų pagal įstatymą bei kartu su vaiku gyvenančių asmenų elgseną su vaiku, jų gyvenimo būdą. Naujoji vaiko laikinosios globos (rūpybos) nustatymo tvarka stiprins prevencinį ir socialinį darbą su vaiku ir jo atstovais pagal įstatymą, tėvai atsakingiau žiūrės į vaiko teisių užtikrinimą, nes tai vertins teismas, o vaiko likimą lemiantys sprendimai bus priimami tik atidžiai išnagrinėjus klausimą, įvertinus vaiko poreikius ir atsižvelgus į teisėtus jo interesus.
Įstatymo projektu Nr. 3 siūloma nustatyti, kad vaiko laikinosios globos (rūpybos) ir vaiko nuolatinės globos (rūpybos) organizavimo tvarka būtų pavesta reguliuoti už šios srities politikos formavimą atsakingam ministrui – socialinės apsaugos ir darbo ministrui, tuo išvengiant skirtingo šios srities valdymo, kai tos pačios reikšmės klausimai, kaip vaiko laikinosios ir nuolatinės globos organizavimo pagrindai, reguliuojami skirtingo lygmens valstybės institucijų. Toks siūlymas atitiks teisės aktais nustatytą vaiko teisių apsaugos politikos formavimo reguliavimą.
Įstatymo projektas Nr. 5 užtikrins vaiko globėjams (rūpintojams) reikiamą pagalbą dėl tinkamos globos (rūpybos) užtikrinimo ir savo pareigų atlikimo. Sumažintas globojamų (rūpinamų) vaikų skaičius šeimose ir šeimynose suteiks globėjams (rūpintojams) ir šeimynų dalyviams daugiau galimybių skirti laiko kiekvieno vaiko individualiems poreikiams, mažės šių vaikų grąžinimo globos namams atvejų, nes globėjai (rūpintojai) dažniau sulauks profesionalios pagalbos, padedančios išvengti ,,perdegimo sindromo“, gerės globojamų (rūpinamų) vaikų parengimas savarankiškam gyvenimui. Vaiko globos (rūpybos) sistemoje atsiras socialiniai globėjai bei daugiau kvalifikuotų ir profesionalių specialistų, daugės paslaugų vaikui ir šeimai, gerės paslaugų kokybė.
Įstatymo projektu Nr. 5 siūloma įteisinti socialinių globėjų institutą. Likusiu be tėvų globos vaiku, neįgaliu vaiku ar vaiku, patiriančiu socialinę riziką, pasirūpins socialinių globėjų centras, kuris bus vaiko atstovas pagal įstatymą (toliau – Globėjų centras). Globėjų centras sudarys sutartį su fiziniu asmeniu, kuris turės atitikti visus Civiliniame kodekse fiziniam globėjui (rūpintojui) keliamus reikalavimus ir gebėti suteikti šiam vaikui profesionalią pagalbą savo šeimoje. Globėjų centras užtikrins šiam fiziniam asmeniui kvalifikuotą pagalbą, mokymus, atokvėpio paslaugas ir atlygį už vaiko priežiūrą ir nuosekliai bei intensyviai dirbs socialinį darbą su vaiko tėvais, kad išnyktų vaiko laikinosios globos (rūpybos) nustatymo priežastys. Socialinių globėjų centras (kaip vaiko atstovas pagal įstatymą kartu su vaiką prižiūrinčiu asmeniu) per trumpą laikotarpį (iki 6 mėn.) sieks ne tik efektyvios globojamo vaiko pozityviosios socializacijos, bet intensyviai bendradarbiaus su socialiniais darbuotojais, socialiniais pedagogais, psichologais, sveikatos priežiūros specialistais, todėl proporcingai didės kaštai vaikų poreikiams tenkinti. Tačiau vaiko atstovu pagal įstatymą galės tapti ne kiekvienas Globėjų centras, bet tik tas, kuris atitiks teisės aktuose nustatytus reikalavimus, turės žinių, kompetencijos ir patirties suteikti intensyvią kompleksinę pagalbą socialinę riziką patiriančiai šeimai ir jos vaikui, kad per trumpą laiką (iki 6 mėn.) būtų pasiekti tokie rezultatai, kad vaikas sugrįžtų į savo šeimą ir jos tinkamą bei saugią aplinką. Šių Globėjų centrų darbas iš esmės skirsis nuo šiandien globą vykdančių globėjų veiklos, kurie nedirba su biologine vaiko šeima, o kartais net vengia bendravimo su vaiko tėvais, be to, yra suinteresuoti ilgalaike vaiko priežiūra, už kurią valstybė skiria vaiko poreikiams globos (rūpybos) išmoką.
Globėjų centrams, vaikus globojančioms šeimoms, šeimynoms numatoma Socialinių paslaugų įstatymo pakeitimo įstatymu įteisinti atestuotų darbuotojų (šiuo metu vykdoma per globėjų ir įtėvių mokymo programą) bei kitų specialistų (psichologo, socialinio darbuotojo) pagalbą siekiant užtikrinti jų prižiūrimų, globojamų (rūpinamų) vaikų visapusišką vystymąsi ir ugdymą. Socialinių globėjų, kaip ir vaikus globojančių šeimų, atitiktį teisės aktų nustatytiems reikalavimams ir tinkamumą globoti (rūpintis) vaikus pavedama vertinti valstybinėms vaiko teisių apsaugos institucijoms. Projekte taip pat siūloma atsisakyti socialinės rizikos suaugusio asmens, socialinės rizikos šeimos ir socialinės rizikos vaiko apibrėžimų, įvedant bendrą apibrėžimą „socialinė rizika“, kartu patikslinamas vaikus globojančios šeimos apibrėžimas, numatant, kad tai yra vaikus globojanti šeima, kuri nesusijusi su globojamais (rūpinamais) vaikais giminystės ryšiais, tiek šeima, kuri susijusi su vaikais giminystės ryšiais.
Įstatymo projektu Nr. 7 bus išplėsta teisė steigti šeimynas ne tik globėjams (rūpintojams), bet ir kitiems fiziniams asmenims, turintiems tiesioginio darbo su vaikais patirtį ar turintiems išsilavinimą. Kartu siūloma šeimynos dalyviams garantuoti išlaikymo pajamos, kurios negali būti mažesnės negu Vyriausybės nustatytos 1.5 minimalios mėnesinės algos (MMA) nepriklausomai nuo šeimynoje globojamų (rūpinamų) vaikų skaičiaus. Kartu Įstatymo projektu Nr. 7 siūloma suteikti galimybę šeimynos dalyviu tapti ir šeimynos steigėjo pilnamečiam vaikui.
5. Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai, galimos neigiamos priimtų Įstatymų projektų pasekmės ir kokių priemonių reikia imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta
Priėmus Įstatymų projektus Nr. 1, 2, 3, 4, 5, 6 ir 7 neigiamų pasekmių nenumatoma. Tačiau tikėtina, kad gali kilti dalies tėvų nepasitenkinimas, jog jiems teks imtis papildomų priemonių vaikų priežiūrai užtikrinti. Kadangi teikiami projektai nesiūlys naujų imperatyvių nuostatų ir griežtos jų įgyvendinimo ir kontrolės tvarkos, o tik bandys priminti tėvų prigimtinę pareigą patiems pasirūpinti tinkama savo vaikų priežiūra ir poilsiu laiku, manome, kad turi pakakti išsamaus ir nuoseklaus šių nuostatų aiškinimo visuomenei. Dėl to bendram darbui ketinama pasitelkti socialinius partnerius – skėtines nevyriausybinių organizacijų asociacijas, dirbančias vaiko gerovės srityje.
6. Galima priimtų įstatymų įtaka kriminogeninei situacijai, korupcijai
Įstatymų projektai Nr. 1, 2, 3, 4, 5, 6 ir 7 neigiamos įtakos kriminogeninei situacijai ir korupcijai neturės.
7. Galima priimtų įstatymų įtaka verslo sąlygoms ir jo plėtrai
Įstatymų projektai Nr. 1, 2, 3, 4, 5, 6 ir 7 įtakos verslo sąlygoms, jo plėtrai neturės.
8. Įstatymų inkorporavimas į teisinę sistemą, galiojantys teisės aktai, kuriuos būtina pakeisti, pripažinti netekusiais galios ar priimti, priėmus teikiamus Įstatymų projektus
Įstatymų projektams Nr. 1, 2, 3, 4, 5, 6 ir 7 įgyvendinti Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliotos institucijos turės atitinkamai priimti naujus ar pakeisti galiojančius arba pripažinti netekusiais galios teisės aktus.
9. Įstatymų projektų atitiktis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimams ir bendrinės lietuvių kalbos normoms, sąvokų ir terminų įvertinimas Terminų banko ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka
Įstatymų projektai Nr. 1, 2, 3, 4, 5, 6 ir 7 parengti laikantis Valstybinės kalbos ir Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, atitinka bendrinės lietuvių kalbos normas.
10. Įstatymų projektų atitiktis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms ir Europos Sąjungos teisei
Įstatymų projektai Nr. 1, 2, 3, 4, 5, 6 ir 7 neprieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms ir Europos Sąjungos teisei.
11. Jeigu įstatymams įgyvendinti reikia įgyvendinamųjų teisės aktų, – kas ir iki kada juos turėtų priimti
Lietuvos Respublikos Vyriausybė, socialinės apsaugos ir darbo ministras, savivaldybių vykdomosios institucijos priims Įstatymų projektų įgyvendinamuosius teisės aktus.
12. Kiek valstybės, savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų prireiks Įstatymų projektams įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti (pateikiami prognozuojami rodikliai einamaisiais ir artimiausiais 3 biudžetiniais metais)
Įstatymų projektams Nr. 1, 5, 6 ir 7 įgyvendinti Lietuvos Respublikos Vyriausybė atlieka tam reikalingų lėšų paskaičiavimus.
13. Įstatymų projektų rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados
Įstatymų projektai Nr. 1, 2, 3, 4, 5, 6 ir 7 buvo aptarti su valstybės vaiko teisių apsaugos institucijų specialistais ir nevyriausybinių organizacijų atstovais. Iš esmės konstatuota būtinybė tobulinti vaiko teisių apsaugos sistemą, akcentuojant prevencinio ir socialinio darbo su vaiku ir jo tėvų šeima svarbą, socialinių globėjų ir profesionalių šeimynų įteisinimą, mažinant vaiko globos (rūpybos) šeimoje ir šeimynoje globojamų (rūpinamų) vaikų skaičių, reglamentuoti įstatymu vaiko paėmimą iš šeimos.
14. Reikšminiai žodžiai, kurių reikia šiems įstatymų projektams įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant Europos žodyno „Eurovoc“ terminus, temas bei sritis
Reikšminiai Įstatymų projektų Nr. 1, 2, 3, 4, 5, 6 ir 7 žodžiai, kurių reikia jiems įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, yra „vaikas“, „tėvai“, „vaiko globa“, „įvaikinimas“.
15. Kiti, iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai
Nėra.
Teikia: Seimo nariai Dovilė Šakalienė
Monika Navickienė