PASIŪLYMAS

 

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS 

DARBO KODEKSO 47 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMO

PROJEKTO NR. XIIIP-4657

 

2020-03-30

Vilnius

 

 

Eil.

Nr.

Siūloma keisti

 

Pasiūlymo turinys

 

Straipsnis

Straipsnio dalis

Punktas

 

1.

1

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Argumentai:

 

Siekiant amortizuoti karantino sukeltą ekonominę žalą ir padėti išsaugoti darbo vietas, valstybė yra įsipareigojusi kompensuoti didžiąją darbdavių darbuotojams prastovos metu mokamo darbo užmokesčio dalį. Tai motyvuoja net ir sunkiausiomis sąlygomis neatleisti darbuotojų ir išlaikyti darbo vietas.

 

Nors ši parama yra labai svarbi darbdaviui, ji neužtikrina darbuotojų motyvacijos tęsti esamus  darbo santykius. Darbo kodekse (toliau - DK) numatyta, jog ekstremalios padėties ir karantino sąlygomis darbuotojui paskelbus prastovą, jos metu darbuotojui turi būti mokamas ne mažesnis nei minimalios mėnesinės algos (MMA) dydžio darbo užmokestis, kuris šiuo metu yra lygus €607 prieš mokesčius arba €437 “į rankas”. Tuo tarpu vidutinį darbo užmokestį (bruto €1346 2019 m. IV ketv.) gaunančiam darbuotojui, nedarbo išmoka pirmus tris mėnesius lygi €663. Darbuotojo požiūriu susidaro esminis skirtumas tarp prastovos išmokos, gaunamos atskaičius mokesčius, ir nedarbo išmokos, kuris gali tapti rimta paskata darbuotojams palikti darbo vietas ir kreiptis į Užimtumo tarnybą.

 

Svarbu atkreipti dėmesį, jog nedarbo išmoka būtų mokama iš valstybės biudžeto, todėl ji yra ne tik ekonomiškai, bet ir finansiškai motyvuota paskatinti tiek darbdavį, tiek darbuotoją išlaikyti darbo santykius. Todėl valstybei yra tikslinga užtikrinti didesnį prastovos metu gaunamą darbo užmokestį ir kartu valstybės subsidiją darbdaviui taip, jog darbo užmokesčio prastovos metu atotrūkis nuo nedarbo išmokos būtų ne toks reikšmingas.

 

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, siūloma nustatyti, jog pagal DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punktą prastovos metu mokamas darbo užmokestis nebūtų apmokestintas Gyventojų pajamų mokesčiu, taip padidinant darbuotojų faktiškai gaunamą išmoką ir kartu sumažinant skirtumą nuo atitinkamos nedarbo išmokos.

 

Pasiūlymas:

 

Papildyti projekto 1 straipsnio 47 straipsnio 3 dalies 3 punktą ir jį išdėstyti taip:

 

„3) prastovos laikotarpiu darbdavys darbuotojui moka ne mažesnį kaip Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos minimaliosios mėnesinės algos darbo užmokestį, neapmokestinamą Gyventojų pajamų mokesčiu, kai jo darbo sutartyje sulygta visa darbo laiko norma. Darbdaviui, išskyrus darbdavį, kurio teisinė forma yra biudžetinė įstaiga, patirtų darbo užmokesčio už prastovą išlaidų dalis kompensuojama Lietuvos Respublikos užimtumo įstatyme nustatytu dydžiu ir tvarka;“

 

 

 

 

Teikia

 

Seimo narys                                                                                        Mykolas Majauskas