LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO KANCELIARIJOS
TEISĖS DEPARTAMENTAS
IŠVADA
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VAIKO TEISIŲ APSAUGOS PAGRINDŲ ĮSTATYMO NR. I-1234 PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO
2017-09-26 Nr. XIIIP-354(2)
Vilnius
Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
1. Projektu siūloma įstatyme nustatyti Teritorinio vaiko teisių apsaugos skyriaus teises ir pareigas, įskaitant teisę kreiptis į teismą. Pastebėtina, kad Teritorinis vaiko teisių apsaugos skyrius, kaip struktūrinis Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos struktūrinis padalinys, pagal galiojančius įstatymus neturi juridinio asmens teisių, taigi neturi civilinio ir civilinio procesinio teisnumo ir veiksnumo. Todėl įstatyme reikia nustatyti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, kuri turi juridinio asmens teises, o ne jos struktūrinio padalinio teises ir pareigas. Kitu atveju, priimtas įstatymas nederės su kitais įstatymais, įskaitant Civilinį kodeksą ir Civilinio proceso kodeksą. Be to, pastebėtina, kad įstatyme nustačius Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos teritorinių struktūrinių padalinių teises ir taip apribojus Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos galias, šiai tarnybai bus sunku efektyviai administruoti veiklą vaiko teisių apsaugos srityje, koordinuoti įvaikinimą, globos (rūpybos) priežiūrą valstybės mastu, spręsti konfliktines situacijas, nes ji negalės priimti jokių sprendimų tose srityse, kurias įstatymas patikėjo jos struktūriniams padaliniams.
Jeigu būtų nepritarta šiai pastabai ir būtų siekiama nuostatas dėl teritorinių vaiko teisių apsaugos skyrių teisių ir pareigų įtvirtinti įstatymo lygmeniu, siūlytina įstatyme vietoj „Teritorinis vaiko teisių apsaugos skyrius“ visur rašyti „Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius“, taip išvengiant įstatymo nuostatų nesuderinamumo su kitų įstatymų nuostatomis ir kartu paliekant teisę nurodytai tarnybai, esant reikalui, pačiai spręsti, kas turėtų konkrečiu atveju priimti sprendimą, pavyzdžiui, gavus atitinkamą informaciją ar skundą pakeisti teritorinio vaiko teisių apsaugos skyriaus nustatytą grėsmės vaikui lygį, išimtinais atvejais operatyviai organizuoti vaiko grąžinimą tėvams ir pan.
2. Projekto 1 straipsnyje nauja redakcija dėstomo įstatymo (toliau – nauja redakcija dėstomo įstatymo) 1 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, numatyta, kad šio įstatymo paskirtis yra nustatyti pagalbos vaikui ir šeimai organizavimo pagrindus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šio įstatymo 2 straipsnio 1, 2, 8 dalyse, apibrėžiant subjektus, kuriems teikiama pagalba, nurodomi vaiko atstovai pagal įstatymą, kartu su vaiku gyvenantys asmenys, todėl šias nuostatas reikėtų tarpusavyje suderinti.
3. Nauja redakcija dėstomo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje apibrėžiama sąvoka „Bendruomenėje teikiamos paslaugos“. Tiek pati sąvoka, tiek jos turinys svarstytini. Iš teikiamos formuluotės galima suprasti, kad čia siekiama apibrėžti tam tikrą paslaugų gavėjo gyvenamosios vietos teritoriją, tačiau pagal Vietos savivaldos įstatymą gyvenamosios vietos bendruomenė suprantama kaip savivaldybės gyvenamosios vietovės (jos dalies arba kelių gyvenamųjų vietovių) gyventojai, susieti bendrais gyvenimo kaimynystėje poreikiais ir interesais ir tenkindami šiuos poreikius ir interesus veikiantys įvairiomis tiesioginio dalyvavimo formomis. Bendruomenė suprantama kaip tam tikrais interesais susijusių gyventojų grupė ir projekto 34, 37, 39, 41 ir kt. straipsniuose.
4. Nauja redakcija dėstomo įstatymo 2 straipsnio 4, 6, 7 ir 8 dalių nuostatas siūlytina tikslinti ir tarpusavyje derinti jose nurodytų paslaugų apibrėžtis. Pavyzdžiui, pagal šio įstatymo 2 straipsnio 4 dalį, bendruomenėje turėtų būti teikiamos „įvairių formų ir rūšių socialinės, sveikatos priežiūros, švietimo, psichologo, teisinės, kultūrinės ir kitokios“ paslaugos, pagal įstatymo 4 straipsnio 6 dalį, būtų teikiama kompleksinė pagalba, kuri apima socialinės, pedagoginės, psichologinės ir kitokios pagalbos priemonių įvairovę ir visumą, pagal šio straipsnio 7 dalį turėtų būti teikiama medicininė, psichologinė, socialinė, teisinė pagalba, o pagal šio straipsnio 8 dalį – socialinės, sveikatos priežiūros, švietimo bei kitos paslaugos ir socialinė pagalba. Kai kurių paslaugų turinys yra nesuprantamas, pavyzdžiui, „kultūrinės paslaugos“, juo labiau neaišku, kokios paslaugos turėtų būti teikiamos, kurios apibrėžtos kaip „kitokios“, neaišku, kuo skiriasi socialinė paslauga nuo socialinės pagalbos. Toks neapibrėžtumas gali sukelti praktinio taikymo problemų, todėl nuostatas reikėtų tikslinti.
5. Nauja redakcija dėstomo įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje kaip perteklinis brauktinas žodis „profesionalių“.
6. Nauja redakcija dėstomo įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje įvedama sąvoka „Vaiko atstovai pagal įstatymą“, pagal kurią vaiko atstovais laikomi vaiko tėvai, įtėviai, globėjai (rūpintojai) ar valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija. Toliau tekste sąvoka vartojama nenuosekliai, iš vaiko atstovų pagal įstatymą išskiriant tėvus, apsunkinant teisės akto tekstą. Atsižvelgiant į tai, kad įvedama sąvoka, siūlytina ją nuosekliai vartoti visame nauja redakcija dėstomo įstatymo tekste.
7. Nauja redakcija dėstomo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte, apibrėžiant fizinį smurtą, siūlytina vartoti ne tik vienaskaitinę žodžio „veiksmas“ formą, bet ir šio žodžio daugiskaitą – „<...> veiksmas ar veiksmai prieš vaiką <...>“.
8. Nauja redakcija dėstomo įstatymo 5 straipsnio 2 punkte po žodžių „nei kitais įstatymais“ įrašytini žodžiai „ar teisės aktais“.
9. Nauja redakcija dėstomo įstatymo 7 straipsnyje siūloma nustatyti, kad „Kiekvienas vaikas turi prigimtinę teisę turėti tėvą ir motiną“. Ši norma nevisiškai suprantama. Kadangi čia kalbama apie vaiko prigimtinę teisę, nuostata laikytina pertekline, nes visuotinai žinoma, kad biologine prasme vaikas turi tėvą ir motiną. Kitu atveju neaiškus teisės „turėti“ turinys. Neaišku, ar vaiko prigimtinė teisė būtų pažeista, jeigu tėvai ar vienas iš tėvų būtų mirę.
10. Nauja redakcija dėstomo įstatymo 8 straipsnio 8 dalies nuostatos kartojamos ir šio įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje. Siūlytina atsisakyti vienos iš šių normų kaip perteklinės.
11. Nauja redakcija dėstomame įstatyme siūlytina atsisakyti deklaratyvių ir blanketinio pobūdžio nuostatų, nes jos nenustato jokių teisių, neaišku kas ir kaip jas turi įgyvendinti. Pavyzdžiui, šio įstatymo 8 straipsnio 9 dalyje siūloma nustatyti, kad kiekvienas vaikas turi teisę į valstybės paramą atsiskleidžiant ir ugdant talentus bei gabumus, tačiau neaišku kas ir kaip šią teisę turi įgyvendinti. Įstatymo 16 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytos valstybės skatinamos priemonės, tačiau neaišku kur jos įtvirtintos ir kaip ši vaiko teisė įgyvendinama. Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad vaikui turi būti užtikrinta galimybė ir sudarytos sąlygos kurti meno kūrinius, dalyvauti kultūriniuose renginiuose, sporto žaidynėse, tačiau neaišku kas turi tai užtikrinti. Ši nuostata svarstytina ir dėl to, kad „galimybė“ nėra teisė, o tik prielaida teisei įgyvendinti, todėl nuostata nedera su straipsnio pavadinimo turiniu. Be to, svarstytina, ar vaiko teisė į saviraišką sietina su meno kūrinių kūrimu, juo labiau, kad meno kūrinio samprata gali būti įvairiai interpretuojama.
12. Nauja redakcija dėstomo įstatymo 8 straipsnio 10 dalyje siūloma nustatyti: „Valstybė imasi priemonių, kurios skatintų vaikus nuolat lankyti mokyklą, mažintų mokyklos nebaigusių mokinių skaičių.“ Neaišku, kokia mokykla turima mintyje. Pastebėtina, kad pagal Švietimo įstatymo 2 straipsnio 23 dalyje nustatyta: „Privalomasis švietimas – Lietuvos Respublikos piliečiams, gyvenantiems Lietuvos Respublikoje, ir užsieniečiams, turintiems teisę nuolat ar laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalomas ir valstybės garantuojamas ugdymas iki 16 metų pagal priešmokyklinio, pradinio, pagrindinio ugdymo programas.“ Atsižvelgiant į tai, siūlytina patikslinti vertinamo projekto nuostatas.
13. Nauja redakcija dėstomo įstatymo 12 straipsnio 4 dalyje siūloma nustatyti: „Vaikui turi būti užtikrinta teisė bendrauti su artimaisiais giminaičiais, taip pat su kitais vaiko giminaičiais, su kuriais vaiką sieja emociniai ryšiai, jeigu tai neprieštarauja vaiko interesams.“ Pastebėtina, kad Civilinio kodekso 3.161 straipsnio 3 dalyje ši vaiko teisė apibrėžiama kiek kitaip: „Vaikas turi teisę gyventi kartu su tėvais, būti auklėjamas ir aprūpinamas savo tėvų šeimoje, bendrauti su tėvais, nesvarbu, ar tėvai gyvena kartu, ar skyrium, bendrauti su giminaičiais, jei tai nekenkia vaiko interesams.“ Siūlytina suderinti įstatymų, reguliuojančių tuos pačius teisinius santykius, nuostatas.
14. Nauja redakcija dėstomo įstatymo 19 straipsnio 3 dalyje prieš žodžius „ir savivaldybių“ įrašytinas žodis „valstybės“.
15. Nauja redakcija dėstomo įstatymo 19 straipsnio 4 dalyje nenurodomas konkretus asmenų su negalia socialinę integraciją reglamentuojančio įstatymo pavadinimas, tačiau toliau tame pačiame sakinyje minimas Švietimo įstatymas. Siekiant nuoseklumo siūlytina tiek šioje dalyje, tiek kituose nauja redakcija dėstomo įstatymo straipsniuose nurodyti konkrečius įstatymų pavadinimus.
16. Nauja redakcija dėstomo įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje, atsižvelgiant į savivaldos institucijų kompetenciją, siūlytina po žodžio „Valstybė“ įrašyti žodžius „ir savivaldybės“.
17. Nauja redakcija dėstomo įstatymo 23 straipsnį siūlytina braukti, nes jame tik teikiamos blanketinės nuorodos į kitus įstatymus.
18. Nauja redakcija dėstomo įstatymo 25 straipsnio 3 dalyje siūloma nustatyti, jog „Nacionalinis transliuotojas pagal pasirašytą susitarimą su Vyriausybės įgaliota institucija neatlygintinai skiria eterio laiką laidoms, susijusioms su vaiko teisių apsaugos užtikrinimu.“ Pasiūlymo turinys diskutuotinas.
Pirma, atkreiptinas dėmesys, jog įstatymuose nėra apibrėžta sąvoka „nacionalinis transliuotojas“, todėl nuostatos taikymas būtų komplikuotas dėl jos aiškumo stokos. Tuo atveju, jei nuostatoje turėta omenyje Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija (toliau - LRT), nuostata turėtų būti atitinkamai patobulintina. Be to, šiuo atveju teigtina, jog teikiama nuostata yra ne šio įstatymo reguliavimo dalykas ir turėtų būti išdėstyta Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnyje, nustatančiame LRT teises ir pareigas. Tuo tarpu nauja redakcija dėstomame įstatyme turėtų būti įtvirtinta šios pareigos realizavimo tvarka, pavyzdžiui, nustatanti šių laidų rengimo taisykles, konkrečią Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos laidų apimtį ir trukmę.
Kitu atveju, jei omenyje turėta Visuomenės informavimo įstatyme apibrėžiama Nacionalinė radijo ir (ar) televizijos programa, kiltų abejonių dėl nuostatos atitikties Konstitucijos nuostatoms, kadangi šiuo atveju, tarp transliuotojų, privalančių neatlygintinai skirti laiko laidoms, susijusioms su vaiko teisių apsaugos užtikrinimu, patektų ir privataus kapitalo visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų teikėjai. Šiuo atveju būtų tiesiogiai ribojama tokių paslaugų teikėjų teisė į jų privačią nuosavybę, nes, pavyzdžiui, turimą įrangą jie turėtų naudoti įstatymo tikslams pasiekti, o ne suplanuotai veiklai vykdyti. Todėl abejotina, ar toks reguliavimas būtų pagrįstas ir proporcingas siekiamiems tikslams ir ar jis nepažeistų Konstitucijos nuostatų. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimą, kuriame konstatuota: „Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumas ir apsauga reiškia ir tai, kad negali būti nustatyta tokio teisinio reguliavimo, kuriuo ne valstybės nuosavybės subjektams būtų nustatyta nuolatinė pareiga savo nuosavybę naudoti valstybės funkcijoms, kurios turi būti finansuojamos valstybės lėšomis, vykdyti; ne valstybės nuosavybės subjektams gali būti nustatyta pareiga savo nuosavybe prie visuomenės ypatingų reikmių užtikrinimo prisidėti tiek, kiek pareiga prisidėti prie šių reikmių užtikrinimo esant nepaprastoms sąlygoms išplaukia iš Konstitucijos.“
Antra, atkreiptinas dėmesys, jog kituose įstatymuose, kalbant apie eterio laiko suteikimą, vartojamas terminas „nemokamai“, todėl siūlytina analizuojamą nauja redakcija dėstomo įstatymo nuostatą derinti su kitais įstatymais ir atsisakyti termino „neatlygintinai“.
Be to, atsižvelgiant į tai, jog Civilinio kodekso 6.154 straipsnyje nustatoma, kad „Sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius <...>“, siūlytina atsisakyti termino „susitarimas“ ir aiškiai įvardinti, jog tarp šalių turėtų būti sudaroma rašytinė sutartis.
19. Nauja redakcija dėstomo įstatymo 25 straipsnio 3 dalį reikėtų tikslinti ir vietoj formuluotės „Vyriausybės įgaliota institucija“ įrašyti „Vyriausybė ar jos įgaliota institucija“, nes pagal teikiamą formuluotę Vyriausybė turėtų tik teisę įgalioti kitą instituciją veikti jos vardu, kas nedera su Vyriausybės, kaip civilinių teisinių santykių subjekto, statusu.
20. Nauja redakcija dėstomo įstatymo 26 straipsnio 1 dalies antrajame sakinyje dėstoma nuostata, atsižvelgiant į vertinamo straipsnio 2 dalies ir 27 straipsnio 1 dalies nuostatas, laikytina pertekline. Jeigu manoma, kad vertinamo straipsnio 2 dalies formuluotė „vaikas saugomas nuo“, 27 straipsnio 1 dalies formuluotė „vaikui draudžiama“ neapima draudimo „vaiką įtraukti į darbą“, susijusį su tabako gaminių ar alkoholinių gėrimų gamyba arba realizavimu, tai neaišku, kodėl nėra draudžiama vaiką įtraukti į darbą, susijusį su narkotinių, psichotropinių bei kitų psichiką veikiančių medžiagų ar apkvaišinančių nenarkotinių priemonių gamyba arba realizavimu.
21. Svarstytina, ar nauja redakcija dėstomo įstatymo 26 straipsnio 4 dalyje vietoj nuorodos į šio straipsnio 1 dalį nereikėtų įrašyti nuorodos į šio straipsnio 1 ir 2 dalis.
22. Nauja redakcija dėstomo įstatymo 27 straipsnio 3 dalies nuostatos laikytinos perteklinėmis, nes jos nenustato konkrečios atsakomybės, o nukreipia į kitus įstatymus. Kita vertus, neaišku, kodėl vertinamoje straipsnio dalyje apsiribojama atsakomybe už vaiko įtraukimą į girtavimą, nugirdymą, įtraukimą į vaistų ar kitų apkvaišinančių nenarkotinių priemonių, dopingo medžiagų vartojimą ne gydymo tikslais, nors pagal kitas straipsnio nuostatas vaikui draudžiama vartoti ir kitus gėrimus, taip pat kitas medžiagas ne gydymo tikslais.
23. Nauja redakcija dėstomo įstatymo 29 straipsnio pavadinimą siūlytina tikslinti. Prieš tai dėstomuose straipsniuose nurodytos veikos ar aplinkybės, nuo kurių vaikas saugomas, todėl aptariamo straipsnio pavadinime arba reikėtų patikslinti kokia apsauga čia turima omeny, arba formuluotės atsisakyti.
24. Nauja redakcija dėstomo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje žodis „nurodytų“ keistinas žodžiu „įtvirtintų“. Analogiška pastaba teiktina ir dėl įstatymo 30 straipsnio 1 dalies.
25. Nauja redakcija dėstomo įstatymo 29 straipsnio 3 dalyje siūlytina vietoj skaičiaus ir žodžio „1 dalyje“ įrašyti skaičius ir žodžius „1 ir 2 dalyse“. Taip pat šioje dalyje reikėtų atsisakyti vartojamos formuluotės „nepaisydamas konfidencialių taisyklių“ kaip perteklinės, nes neaišku, kokios taisyklės turimos omeny ir kas jas nustatytų.
26. Nauja redakcija dėstomo įstatymo 29 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos nuostatos („Už vaiko teisių pažeidimus, nurodytus šio straipsnio 1 dalyje, asmuo traukiamas atsakomybėn Baudžiamajame kodekse nustatyta tvarka. Už vaiko teisių pažeidimus, nurodytus šio straipsnio 2 dalyje, asmuo traukiamas atsakomybėn Administracinių nusižengimų kodekse, Civiliniame kodekse ir kituose įstatymuose nustatyta tvarka“) yra deklaratyvios. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad „patraukimo baudžiamojon atsakomybėn tvarka“ yra nustatyta ne tik Baudžiamojo kodekso, bet ir Baudžiamojo proceso kodekso nuostatomis.
27. Nauja redakcija dėstomo įstatymo 29 straipsnio 5 dalies formuluotė „<...> atsako <...> nustatyta tvarka“ keistina formuluote „atsako pagal <...>“. Taip pat šioje dalyje tikslintina formuluotė „jiems tolygūs asmenys“, nes neaišku, kokie asmenys turimi omenyje.
28. Nauja redakcija dėstomo įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinamas 25 metų terminas, draudžiantis asmenims, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintiems kaltais padarius šiame straipsnyje nurodytas nusikalstamas veikas: „1) dirbti ar užsiimti savanoriška veikla vaiko teisių apsaugos, vaikų socialinėse, švietimo ir sporto, sveikatos priežiūros paslaugas vaikams teikiančiose įstaigose, įmonėse ir organizacijose; 2) dirbti darbą kitose, negu nurodytos šio straipsnio 1 dalies 1 punkte, įstaigose, įmonėse ir organizacijose, taip pat jose užsiimti savanoriška veikla, jeigu šis darbas ar savanoriška veikla tiesioginiais ir reguliariais kontaktais yra susiję su vaikų auklėjimu, mokymu, priežiūra ar jų saugumo užtikrinimu; 3) verstis individualia veikla, jeigu ši veikla tiesioginiais ir reguliariais kontaktais susijusi su vaikų auklėjimu, mokymu, priežiūra ar jų saugumo užtikrinimu.“
Keltina prielaida, kad nurodytas terminas yra neproporcingas. Atsižvelgtina į Baudžiamojo kodekso 682 straipsnio, kuriame įtvirtinta baudžiamojo poveikio priemonė – teisės dirbti tam tikrą darbą ar užsiimti tam tikra veikla atėmimas, reguliavimą. Baudžiamojo kodekso 682 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog „Teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimą teismas skiria tais atvejais, kai asmuo nusikalstamą veiką padaro darbinės ar profesinės veiklos srityje arba kai teismas, atsižvelgdamas į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, padaro išvadą, kad asmeniui negalima palikti teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla.“ Šio straipsnio 2 dalies pirmajame sakinyje įtvirtinta, jog „teisė dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla gali būti atimama nuo vienerių iki penkerių metų.“
Atitinkama pastaba teiktina ir dėl kitų nauja redakcija dėstomo įstatymo nuostatų, kuriuose minimas 25 metų terminas.
Taip pat šios dalies pirmame sakinyje po žodžio „pripažintiems“ įrašytinas žodis „kaltais“.
29. Nauja redakcija dėstomo įstatymo 30 straipsnio 2, 5 ir 7 dalyse vartojamas „nusikaltimo“ terminas keistinas į „nusikalstamos veikos“ terminą.
30. Nauja redakcija dėstomo įstatymo 30 straipsnio 7 dalyje kaip pertekliniai brauktini žodis ir skaičius „įstatymo 30“.
31. Nauja redakcija dėstomo įstatymo 30 straipsnio 9 dalies antrajame sakinyje vietoj žodžio „priimami“ įrašytinas žodis „priimti“.
32. Nauja redakcija dėstomo įstatymo 30 straipsnio 10 straipsnyje kaip pertekliniai brauktini žodžiai ir skaičiai „nustatyti šio straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 papunkčiuose ir“.
33. Nauja redakcija dėstomo įstatymo 31 straipsnio 5 dalies antrajame sakinyje siūloma nustatyti: „Vaiko tėvai ar kiti jo atstovai pagal įstatymą nesutarimus (konfliktus) dėl vaiko, kurių jie neišsprendžia bendru sutarimu, pirmiausia turi spręsti pasinaudodami savivaldybėje teikiamomis neteisminės taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) paslaugomis.“ Savivaldybėje teikiamos neteisminės taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) paslaugos minimos ir kituose projekto straipsniuose, o pagal nauja redakcija dėstomo įstatymo 52 straipsnio 1 punktą, savivaldybė atsakinga ir už šių paslaugų finansavimą. Pastebėtina, kad neaišku, kaip šios nuostatos turėtų būti įgyvendintos. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymą yra numatytas valstybės užtikrinamas neteisminis taikinamasis tarpininkavimas, šis institutas pagal naujos redakcijos Mediacijos įstatymo nuostatas, kurios įsigalios 2019 m. sausio 1 d., bus ir toliau tobulinamas. Savivaldybės pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymą yra atsakingos už pirminės teisinės pagalbos organizavimą ir teikimą. Atsižvelgiant į tai, nauja redakcija dėstomo įstatymo nuostatos tobulintinos.
34. Nauja redakcija dėstomo įstatymo 32 straipsniu siūloma reguliuoti tėvų valdžios ir atstovavimo nepilnamečiams taisykles kiek kitaip nei Civiliniame kodekse (3.155, 3.158, 3.159 ir 3.271 straipsniai). Svarstytina, ar šio straipsnio nereikėtų atsisakyti, nes teisinis reguliavimas, kai tapačius teisinius santykius įstatymai reguliuoja skirtingai, teisės požiūriu laikytinas ydingu. Jeigu straipsnio nebūtų atsisakyta, jo pavadinimas ir turinys tobulintini.
35. Nauja redakcija dėstomo įstatymo V skyriuje siūloma įtvirtinti naujos redakcijos Pirmąjį skirsnį pavadinimu „Pagrindinis vaiko apsaugos institutas“. Šis skirsnis būtų sudarytas tik iš 33 straipsnio, kurio pavadinimas „Pagrindinis vaiko apsaugą ir pagalbą užtikrinantis institutas“. Atkreiptinas dėmesys, jog minėtame įstatymo skirsnyje, t.y. projekto 33 straipsnyje nėra įtvirtinta nė vienos norminio pobūdžio nuostatos, todėl kelia abejonių, ar skirsnio ir straipsnio turinys atitinka įstatymo turiniui keliamus reikalavimus. Kita vertus, nors straipsnyje nėra norminio pobūdžio teisės normų, tačiau straipsnio deklaratyvaus pobūdžio nuostatos nedera su nauja redakcija dėstomo įstatymo esme ir nuostatomis, Konstitucijos ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) nuostatomis. Atsižvelgiant į tai, pasiūlymo turinys diskutuotinas.
Pirma, atkreiptinas dėmesys, jog įstatyme nuolat deklaruojamas geriausių vaiko interesų prioriteto principo pirmumas prieš kitus principus, tačiau analizuojamame straipsnyje šis principas yra paneigiamas. Pavyzdžiui, analizuojamo straipsnio 4 dalyje siūloma įstatymiškai nustatyti, jog „Vaikas turi augti savo biologinėje šeimoje – ten jam geriausia, nepaisant galimų trumpalaikių ar net ilgalaikių socialinių ir kitų biologinės šeimos problemų.“ Pažymėtina, jog tokia nuostata paneigtų kitas šio įstatymo nuostatas, kuriomis siekiama užtikrinti geriausius vaiko interesus, nes įstatyme būtų preziumuota, kad neatsižvelgiant į jokias vaikui kylančias grėsmes jo biologinėje šeimoje, pavyzdžiui, nuolatinį smurtą, vaikui biologinė šeima yra geriausia alternatyva, nepaisant tokių problemų.
Kartu pažymėtina, jog nauja redakcija dėstomo įstatymo kontekste nėra suprantama ir aptariamo straipsnio 6 dalies nuostata, jog „Tik nepavykus prevencinėmis ir (ar) kompleksinės pagalbos paslaugomis ir priemonėmis išsaugoti vaiko jo biologinėje šeimoje, vaikas paimamas iš jos, nustatant jam laikinąją globą (rūpybą), o jeigu ir tai neperspektyvu, vaikui nustatoma nuolatinė globa (rūpyba) arba jis įvaikinamas.“ Atkreiptinas dėmesys, jog teikiamas įstatymo projektas, kiti kartu teikiami įstatymų projektai ir galiojantys įstatymai nustato aiškias procedūras ir tvarką, kai vaikui ir jo šeimai gali būti taikomos prevencinės ir kompleksinės pagalbos paslaugos, atvejai kai vaikas paimamas iš šeimos, pagrindai globai (rūpybai) nustatyti, aiški įvaikinimo tvarka ir pagrindai. Tuo tarpu pagal analizuojamą nuostatą galima būtų susidaryti nuomonę, jog nuolatinės globos ir įvaikinimo esminė sąlyga yra laikinosios globos „neperspektyvumas“. Pažymėtina, jog nėra aišku kokia institucija ir kokia tvarka turėtų ir galėtų konstatuoti laikinosios globos neperspektyvumą, kaip toks neperspektyvumo konstatavimas įsilietų į galiojančią ir siūlomą teisinių veiksmų seką.
Kita vertus, pažymėtina, kad atsižvelgiant į tai, jog straipsnyje naudojama „vaiko biologinės šeimos“ sąvoka, o ne „vaiko šeimos“ sąvoka, tampa neaiški šio straipsnio sąsaja su kitomis įstatymo nuostatomis. Nėra aišku, ar šiame straipsnyje siekiama pasakyti, jog vaikai, augantys ne biologinėse šeimose, neturi įstatymo projekte numatomų garantijų ir teisių ir įstatymo nuostatos taikomos tik vaikams, augantiems biologinėse šeimose, ar galbūt norėta pasakyti, jog vaikai, augantys biologinėse šeimose turi daugiau teisių, pavyzdžiui, jog tik biologinėse šeimose augantys vaikai turi pilietines teises.
Šiame kontekste pastebėtina, kad analizuojamo straipsnio 3 dalis, įtvirtinanti nuostatą, jog „vaiko pilietinės teisės prasideda vaiko biologinėje šeimoje“, vertintina kaip ypač kontraversiška ir nesuprantama. Pastebėtina, kad teisinėje literatūroje pilietinės teisės tapatinamos su žmogaus teisėmis, taigi nėra aišku, ar šioje nuostatoje siekiama pasakyti, jog tais atvejais, kai vaikas neturi biologinės šeimos, pavyzdžiui, vaiko tėvas nežinomas, o motina mirė gimdymo metu, šis vaikas neturi teisės į gyvybę, nes įstatymu siekiama įtvirtinti, jog ši jo teisė gali prasidėti tik biologinėje šeimoje.
Be to, pažymėtina, kad vaiko pilietinių teisių siejimas tik su jo biologinės šeimos buvimu neatitinka ir Konstitucijos 18 straipsnio nuostatos, įtvirtinančios, jog „Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės“, ir nesiejančios šių teisių ir laisvių su biologinės šeimos buvimu ar nebuvimu.
Antra, išdėstytų pastabų kontekste pažymėtina, jog minėtoje nauja redakcija dėstomo įstatymo 33 straipsnio 6 dalyje ir kitose šio straipsnio dalyse vartojama sąvoka „biologinė šeima“ kelia abejonių ne tik dėl suderinamumo su kitomis nauja redakcija dėstomo įstatymo nuostatomis, tačiau ir dėl suderinamumo su kitomis Konstitucijos nuostatomis. Pastebėtina, kad Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalyje nedviprasmiškai nustatyta, jog „Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę“. Taigi Konstitucija neįtvirtina jokių galimų teisiškai reikšmingų skirtumų tarp šeimos ir biologinės šeimos. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad Konstitucinis Teismas, aiškindamas šią nuostatą ir kitas Konstitucijos nuostatas, susijusias su šeima, 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime pažymėjo, jog „<...> konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi. Iš Konstitucijos 38 straipsnio 1 dalies kylanti valstybės pareiga įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų šeimos, kaip konstitucinės vertybės, apsaugą, suponuoja ne tik valstybės pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, kuriuo inter alia būtų sudarytos prielaidos šeimai tinkamai funkcionuoti, būtų stiprinami šeimos santykiai, ginamos šeimos narių teisės ir teisėti interesai, bet ir valstybės pareigą įstatymais ir kitais teisės aktais taip sureguliuoti šeimos santykius, kad nebūtų sudaroma prielaidų diskriminuoti šeimos santykių dalyvių (kaip antai santuokos neįregistravusių bendrai gyvenančių vyro ir moters, jų vaikų (įvaikių), vieno iš tėvų, auginančio vaiką (įvaikį), ir kt.).“ Kaip matyti iš šios Konstitucinio Teismo doktrinos nuostatos, konstitucinė šeimos samprata negali būti prilyginama vien tik tiems atvejams, kai šeimos nariai yra tiesiogiai susiję biologiniais ryšiais. Todėl vertintina, jog analizuojamame straipsnyje vartojama sąvoka „biologinė šeima“ neatitinka Konstitucinio Teismo doktrinos, susijusios su šeimos sąvoka.
Trečia, pažymėtina, jog analizuojamame straipsnyje vartojama sąvoka „biologinė šeima“ neatitinka ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatų dėl „šeimos“ sąvokos sampratos. Pastebėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau - EŽTT) aiškindamas šeimos gyvenimo sampratą, ne kartą nurodė, jog „<...> nustatant, kokius santykius apima „šeimos gyvenimas“, gali būti atsižvelgiama į daugelį faktorių, tokių kaip bendras gyvenimas, ryšių pastovumas, demonstruojamų tarpusavio įsipareigojimų pobūdis ir kt.“[1] Be to, kaip nurodoma teisinėje literatūroje, „Apibendrinant galima konstatuoti, kad Konvencijos[2] taikymo praktikoje apibrėžiant šeimos gyvenimo ribas pirmenybė teikiama vaiko ir kitų šeimos narių tarpusavio ryšių pobūdžiui <...>. Pabrėžtina, kad aiškinant šeimos gyvenimo sampratą negalima apsiriboti vien vaikų santykiais su jų tėvais. „Šeimos gyvenimo“ nustatymas priklauso nuo to, ar asmenis sieja realūs tarpusavio ryšiai. <...>. Būtent tai leido Strasbūro institucijoms pripažinti, jog EŽTK 8 straipsnio apsaugos sfera apima brolių ir seserų „šeimos gyvenimą“ <...>, įtėvių ir įvaikių „šeimos gyvenimą“.“[3] Vertinant šias įžvalgas, pažymėtina, jog EŽTK kontekste įstatyme siūloma vartoti sąvoka „biologinė šeima“, siejama su vaiko teisėmis ir jų pradžia, turėtų būti vertinama kaip nepagrįstai ribojanti žmogaus (vaiko) teises.
Išdėstytų pastabų kontekste teigtina, jog tuo atveju, jei būtų nuspręsta neatsisakyti norminio pobūdžio nuostatų neįtvirtinančio ir deklaratyvaus pobūdžio nauja redakcija dėstomo įstatymo 33 straipsnio, šiame straipsnyje vartojama sąvoka „biologinė šeima“ turėtų būti pakeista į sąvoką „šeima“, kad būtų išvengta galimai kontraversiško straipsnio turinio traktavimo.
36. Nauja redakcija dėstomo įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje kaip pertekliniai brauktini žodžiai „principais ir“.
37. Tikslintina nauja redakcija dėstomo įstatymo 34 straipsnio 2 dalis, nes neaišku, kokią konkrečiai tvarką turės tvirtinti šioje dalyje nurodyti ministrai.
38. Nauja redakcija dėstomo įstatymo 34 straipsnio 6 dalyje įtvirtinama nuostata, jog mokymuose dalyvavusių asmenų vaikams savivaldybės gali suteikti pirmumo teisę gauti ikimokyklinio ugdymo paslaugas. Manytina, jog tai nėra šio įstatymo reguliavimo dalykas, kadangi Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 8 punkte yra įtvirtinta, jog ikimokyklinio ugdymo, vaikų ir suaugusiųjų neformaliojo švietimo organizavimas yra savarankiškoji savivaldybių funkcija.
Be to, šios dalies paskutiniame sakinyje įtvirtinta nuostata tikslintina atsižvelgiant į nauja redakcija dėstomo įstatymo 18 straipsnio 3 dalį.
39. Atsižvelgiant į teisės technikos reikalavimus, numeruojant V skyriaus III-V skirsnius vartotini žodžiai „TREČIASIS“, „ KETVIRTASIS“, „PENKTASIS“.
40. Nauja redakcija dėstomo įstatymo 35 straipsnio pavadinimas neatitinka straipsnio turinio, nes straipsnyje reguliuojami teisiniai santykiai susiję ne tik su pareiga pranešti apie galimą vaiko teisių pažeidimą, tačiau ir, pavyzdžiui, su pareiga sudrausminti vaikus, kai jie nesilaiko visuotinai pripažintų elgesio normų (nuostata nesusijusi su galimu vaikų teisių pažeidimu ir pranešimu apie tai), su institucijų atliekamų veiksmų pobūdžiu ir tvarka, todėl siūlytina straipsnio pavadinimą tikslinti, kad jis atitiktų straipsnio turinį.
41. Nauja redakcija dėstomo įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 2 dalies nuostatos derintinos su šio įstatymo 29 straipsnio 3 dalies nuostatomis.
42. Nauja redakcija dėstomo įstatymo 35 straipsnio 3 dalyje nustatyta: „Šio straipsnio 1 dalyje nurodytas asmuo, pagrįstai žinantis apie daromą ar padarytą labai sunkų nusikaltimą vaiko atžvilgiu ir be svarbios priežasties nepranešęs apie tai policijai ar teritoriniam vaiko teisių apsaugos skyriui, įstatymų nustatyta tvarka traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytas asmuo, nepranešęs apie kitus vaiko teisių pažeidimus, traukiamas kituose įstatymuose numatyton atsakomybėn.“ Atkreiptinas dėmesys, kad baudžiamojon atsakomybėn asmuo traukiamas tik pagal Baudžiamąjį kodeksą. Be to, atitinkama nuostata dubliuoja Baudžiamojo kodekso 238 straipsnį (past. – nenumatant šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos išimties).
43. Nauja redakcija dėstomo įstatymo 37 straipsnio 7 dalyje reikėtų atsisakyti trumpinio, nes ministro pareigos jau yra paminėtos šio įstatymo 34 straipsnio 2 dalyje.
44. Nauja redakcija dėstomo įstatymo 38 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad socialinės apsaugos ir darbo ministras tvirtina grėsmės vaikui lygių kriterijus, tačiau iš šio straipsnio 2 ir 3 dalių turinio galima manyti, kad atitinkami kriterijai jau yra įtvirtinti, todėl neaišku, ką dar papildomai turėtų tvirtinti ministras. Be to, šioje dalyje minimame „Grėsmės vaikui nustatymo tvarkos apraše“ įrašytinas žodis „lygio“.
45. Nauja redakcija dėstomo įstatymo 38 straipsnio 2 dalies nuostatos tikslintinos, įrašant veiksnį šalutiniame sakinyje „tačiau nenustato pavojaus vaiko saugumui, sveikatai ar gyvybei.“
46. Nauja redakcija dėstomo įstatymo 39 straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, kad „Teritorinis vaiko teisių apsaugos skyrius, nustatęs pirmąjį grėsmės vaikui lygį, socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka inicijuoja atvejo vadybininko paskyrimą.“ Atsižvelgiant į tai, kad geriausiais vaiko interesais svarbu atvejo vadybininką paskirti kuo greičiau, svarstytina galimybė nustatyti, per kiek laiko turi būti išreikšta iniciatyva ir jis turi būti paskirtas.
Iš teikiamos formuluotės galima preziumuoti, kad ne visais atvejais, kai yra išreikšta iniciatyva paskirti atvejo vadybininką, jis gali būti paskirtas, todėl svarstytina, ar ši teisinė situacija neturėtų būti sureguliuota šiame įstatyme.
47. Nauja redakcija dėstomo įstatymo 39 straipsnio 6 dalies nuostatos tikslintinos, nustatant kas priima sprendimą baigti atvejo vadybą.
48. Nauja redakcija dėstomo įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje apibrėžta mobiliosios komandos sąvoka. Iš teikiamos mobiliosios komandos sąvokos turinio ir šio įstatymo 40 ir 50 straipsnių nuostatų, reguliuojančių mobiliosios komandos sudarymą, neaišku, ar mobiliosios komandos specialistai yra Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos darbuotojai (valstybės tarnautojai), ar tik esant prašymui dėl mobiliosios komandos sudarymo ad hoc priimami specialistai. Jeigu taip, svarstytina, kaip praktikoje galėtų būti įgyvendintos šio įstatymo 40 straipsnio 4 dalies nuostatos dėl mobiliosios komandos sudarymo per vieną dieną. Siūlomas teisinis reguliavimas tikslintinas šiais aspektais.
49. Nauja redakcija dėstomo įstatymo 40 straipsnio 6 dalyje vietoj žodžių „Teismui atsisakius tenkinti ieškinį“ įrašytini žodžiai „Teismui atmetus ieškinį“.
50. Nauja redakcija dėstomo įstatymo 41 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad atvejo vadybininku skiriamas veiksnus fizinis asmuo. Manytina, jog nuostata dėl šio asmens veiksnumo yra perteklinė. Be to, numatyta, jog atvejo vadybininkas turi atitikti kituose teisės aktuose jam nustatytus reikalavimus. Siekiant teisinio aiškumo, reikėtų nurodyti konkrečius reikalavimus arba teisės aktus, kuriuose šie reikalavimai nustatyti. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, jog nuostata yra tiesiogiai susijusi su asmens teise tapti atvejo vadybininku, todėl minėti reikalavimai gali būti išdėstyti tik įstatymuose ir negali būti įtvirtinami poįstatyminiuose teisės aktuose.
51. Nauja redakcija dėstomo įstatymo 41 straipsnio 6 dalies 5 punkto paskutiniajame sakinyje nuoroda teiktina ne į dalį, bet į punktą.
52. Nauja redakcija dėstomo įstatymo 42 straipsnio 2 dalyje derėtų nustatyti, jog Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka nagrinėjamas ne „leidimas paimti vaiką“, o „prašymas dėl leidimo paimti vaiką“.
53. Nauja redakcija dėstomo įstatymo 42 straipsnio 4 dalyje vietoj nuorodos į „38 straipsnio 3 dalį“ įrašytina nuoroda į „40 straipsnio 3 dalį“.
54. Nauja redakcija dėstomo įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje siūloma imperatyviai nustatyti, jog laikino vaiko apgyvendinimo klausimas sprendžiamas Civilinio kodekso 3.264 straipsnio 5 dalyje nustatyta „prioriteto tvarka“. Tuo tarpu šio straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, jog „Vaikas šio straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka gali būti laikinai apgyvendinamas pas Civilinio kodekso 3.264 straipsnio 5 dalies 4–7 punktuose nurodytus asmenis, jeigu jie įtraukti į savivaldybės vykdomosios institucijos patvirtintą sąrašą šeimų, šeimynų ar institucijų, galinčių priimti likusį be tėvų globos vaiką bet kuriuo paros metu <...>.“ Vadovaujantis teisinio aiškumo principu, derėtų atskleisti, ar minėtoje straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti galimybę nesilaikyti Civilinio kodekso 3.264 straipsnio 5 dalyje nustatytos prioriteto tvarkos, ar galbūt ši nuostata siejama tik su reikalavimu tam tikriems asmenims būti įtrauktiems į savivaldybės vykdomosios institucijos patvirtintą sąrašą. Ir vienu, ir kitu atveju nuostatą derėtų koreguoti, kad būtų aiškus jos turinys.
Be to, šioje dalyje pateikta neteisinga nuoroda į 39 straipsnio 5 dalį. Projektas tikslintinas.
55. Nauja redakcija dėstomo įstatymo 43 straipsnio 3 dalyje vietoj žodžių „Socialinės globos įstaigose“ įrašytini žodžiai „Vaikų globos (rūpybos) institucijose“.
56. Nauja redakcija dėstomo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje siūloma imperatyviai nustatyti, kad „Procesinius veiksmus dėl teisę pažeidusių vaikų atlieka, pažeidimus tiria ir nagrinėja, teisinės atsakomybės priemones taiko asmenys, turintys darbui su vaikais tinkamų gebėjimų, specialių žinių apie vaikų neteisėto elgesio ypatumus, išmanantys vaikų socialinės ir psichologinės brandos procesus, vaikams taikomų poveikio priemonių įtaką ir veiksmingumą.“ Pasiūlymo turinys diskutuotinas.
Pirma, atkreiptinas dėmesys, jog reikalavimų, kad asmenys, atliekantys procesinius veiksmus ir taikantys teisinės atsakomybės priemones vaikų atžvilgiu, turėtų darbui su vaikais tinkamų gebėjimų, specialių žinių apie vaikų neteisėto elgesio ypatumus, išmanytų vaikų socialinės ir psichologinės brandos procesus, vaikams taikomų poveikio priemonių įtaką ir veiksmingumą, galiojančiame teisiniame reguliavime nėra. Šiame kontekste primintina, jog Vaiko teisių konvencijos 1 straipsnis nustato, kad „Šioje Konvencijoje vaiku laikomas kiekvienas žmogus, neturintis 18-os metų, jei pagal taikomą įstatymą jo pilnametystė nepripažinta anksčiau.“ Taigi neabejotina, jog vaikų atžvilgiu gali ir yra taikomos tiek administracinio, tiek baudžiamojo proceso normos ir sankcijos atitinkamai. Kartu pažymėtina, jog nei kiti įstatymai, nei kiti teisės aktai, nenustato minėto pobūdžio reikalavimų ikiteisminio tyrimo vykdytojams ir teisėjams. Taigi įsigaliojus įstatymui, susiklostytų situacija, kai turėtų būti sustabdomi visi ikiteisminiai tyrimai ir teisminiai procesai, vykdomi vaikų atžvilgiu, nes jie neatitiktų analizuojamos įstatymo nuostatos, kadangi asmenų, atliekančių procesinius veiksmus ir taikančių teisinės atsakomybės priemones vaikų atžvilgiu, kurie atitiktų minėtus reikalavimus, nėra.
Antra, pažymėtina, kad nustatant tam tikrus reikalavimus asmenims, reikia nustatyti ir tvarką bei kriterijus, pagal kuriuos būtų galima nustatyti, ar asmenys atitinka tam tikrus reikalavimus, o kartu ir instituciją, atsakingą už šios tvarkos įgyvendinimą.
Trečia, atkreiptinas dėmesys, jog ši nuostata pagal savo turinį yra specialioji, nes joje nustatomi tam tikri reikalavimai asmenims, atliekantiems procesinius veiksmus ir taikantiems teisinės atsakomybės priemones vaikų atžvilgiu. Todėl ši nuostata negali būti įtvirtinta straipsnyje, kurio pavadinimas „Bendrosios nuostatos“.
Ketvirta, atsižvelgiant į išdėstytas pastabas, svarstytina, ar analizuojama nuostata pagal teisines pasekmes, kurias ji galėtų sukelti, yra proporcinga siekiamiems tikslams.
57. Nauja redakcija dėstomo įstatymo 45 straipsnio 2 dalyje vartojama sąvoka „vaikui draugiška fizinė aplinka“. Atsižvelgiant į tai, jog nuostatoje kalbama apie teisės pažeidimą padariusį asmenį (vaiką) ir vietų, kuriose yra atliekami procesiniai veiksmai pobūdį, šios sąvokos turinys nėra pakankamai aiškus, todėl šios sąvokos turinį derėtų apibrėžti įstatymo projekto 2 straipsnyje, kad nuostatą būtų įmanoma taikyti praktiškai.
58. Nauja redakcija dėstomo įstatymo 46 straipsnio 4 dalyje siūlytina po žodžio „vaikui“ įrašyti žodžius „ir jo tėvams ar kitiems atstovams pagal įstatymą“, nes pagalba, pvz. psichologo, socialinio darbuotojo, gali būti reikalinga ne tik vaikui, bet ir jo tėvams ar kitiems atstovams pagal įstatymą.
59. Nauja redakcija dėstomo įstatymo 47 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Seimas formuoja vaiko teisių apsaugos politiką. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymą politikai formuoti tam tikrose srityse yra steigiamos ministerijos, todėl ši nuostata tikslintina. Pastebėtina, kad ir Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, jog įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios turi būti atskirtos, pakankamai savarankiškos, bet kartu tarp jų turi būti pusiausvyra, kad kiekvienai valdžios institucijai yra nustatyta jos paskirtį atitinkanti kompetencija, kad institucijos kompetencijos konkretus turinys priklauso nuo tos valdžios vietos bendroje valdžių sistemoje ir jos santykio su kitomis valdžiomis, nuo tos institucijos vietos tarp kitų valdžios institucijų ir jos įgaliojimų santykio su kitų institucijų įgaliojimais.
60. Neatsižvelgus į 59 pastabą, nauja redakcija dėstomo įstatymo 48 straipsnio 1 dalyje formuluotė „atsako už ją“ išbrauktina arba tikslintina, nes Socialinės apsaugos ir darbo ministerija negali būti atsakinga už visą vaiko teisių apsaugos politiką, kurią formuoja kelios institucijos.
61. Tikslintinas nauja redakcija dėstomo įstatymo 48 straipsnio 2 dalies 3 punktas, nes neaišku apie kokius pavedimus Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai kalbama.
62. Nauja redakcija dėstomo įstatymo 49 straipsnio 2 dalyje kaip pertekliniai brauktini žodžiai „ir vykdo ją“.
63. Nauja redakcija dėstomo įstatymo 49 straipsnio 3 dalies 4 punkto siūlytume atsisakyti, nes ministerijos kompetencija vykdant vaiko minimalią ir vidutinę priežiūrą yra nustatyta Vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatyme. Jeigu pastabai nebūtų pritarta, projektas tobulintinas derinant jo nuostatas su nurodyto galiojančio įstatymo nuostatomis.
64. Nauja redakcija dėstomo įstatymo 49 straipsnio 4 dalies 5 punkto formuluotė „sudaro teisines prielaidas sveikatos priežiūros įstaigų medikams turėti pareigą<...>“ ir šio straipsnio 5 dalies 3 punkto formuluotė „užtikrina, kad Policijos departamento generalinis komisaras sudarytų teisines ir administracines prielaidas<...>“ yra sunkiai suprantamos, tad neaišku, kaip jos turėtų būti įgyvendintos praktikoje.
65. Nauja redakcija dėstomo įstatymo 49 straipsnio 5 dalies pirmojoje pastraipoje kaip perteklinis brauktinas žodis „dalyvauja“ ir brauktini žodžiai „ir ją įgyvendina šiais būdais“, nes ministerijos politiką formuoja. Valstybės politikos įgyvendinimo funkcijos ministerijai gali būti pavestos tik įstatymų nustatytais atvejais ir nustatytam terminui.
66. Nauja redakcija dėstomo įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 4 punktas tikslintinas, nes neatitinka Valstybės tarnybos įstatymo 8 straipsnio nuostatų. Taip pat pastebėtina, kad kvalifikaciniai reikalavimai yra įtvirtinami pareigybių aprašymuose, todėl ši keičiamo įstatymo nuostata neatitinka Valstybės tarnybos įstatymo 8 straipsnio 1 punkto. Be to, jeigu pakeitimas reikštų, kad kvalifikaciniai reikalavimai būtų nustatomi aukštesni nei dabar esami, svarstytina, ar tikrai asmenys, priimti iki šio įstatymo įsigaliojimo galėtų tinkamai atlikti pareigybių aprašymuose numatytas funkcijas. Svarstytina, ar neturėtų būti nustatytos pereinamojo laikotarpio nuostatos dėl laikotarpio, per kurį, pvz., asmenys turėtų įgyti atitinkamą išsilavinimą.
67. Nauja redakcija dėstomo įstatymo 50 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatos derintinos su nauja redakcija dėstomo įstatymo 40 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatomis, pagal kurias Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadovas ar jo įgaliotas asmuo teritorinio vaiko teisių apsaugos skyriaus ir atvejo vadybininko prašymu sudaro mobiliąją komandą.
68. Nauja redakcija dėstomo įstatymo 52 straipsnio 5 punkto nuostatų dėl vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros priemonių vykdymo siūlytume atsisakyti, nes savivaldybės kompetencija šioje srityje nustatyta Vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatyme. Jeigu pastabai nebūtų pritarta, projektas tobulintinas derinant jo nuostatas su nurodyto galiojančio įstatymo nuostatomis.
69. Svarstytina nauja redakcija dėstomo įstatymo 52 straipsnio 7 punkto nuostata. Seniūnų funkcijos ir pareigos yra įtvirtintos Vietos savivaldos įstatyme, todėl šio straipsnio 7 punkto siūlytina atsisakyti.
70. Siūlytina nauja redakcija dėstomo įstatymo 52 straipsnio 15 punktą dėstyti atskiroje straipsnio dalyje, nes jo nuostatos neišplaukia iš šio straipsnio pirmosios pastraipos.
71. Projekto 2 straipsnio 2 dalies 1 punkte pateikta klaidinga nuoroda į Įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus, todėl taisytina.
72. Projekto 2 straipsnio 2 dalies 3 punkte vietoj skaičiaus „3“ įrašytinas skaičius „4“.
73. Projekto 2 straipsnio 2 dalies 4 punkte vietoj formuluotės „asmenims, nurodytiems Įstatymo 30 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse“ siūlytina įrašyti formuluotę „asmenims, dirbantiems Įstatymo 30 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus darbus, taip pat užsiimantiems Įstatymo 30 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta veikla“.
74. Atsižvelgiant į teisės technikos reikalavimus, projekte vartojami trumpiniai „kt.“, „t.t.“ keistini žodžiais.