PASIŪLYMAS

DĖL Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo Nr. I-924 pakeitimo įstatymo projekto nr. xiiip-2075(2)

2019-01-07

Vilnius

Eil. Nr.	Siūloma keisti			Pasiūlymo turinys
	str.	str. d.	p.
1.	9	4		Argumentai: atsižvelgiant į tai, kad pagal medicinos normą ,,MN 114:2005 „Gydytojas vaikų ir paauglių psichiatras. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“, vaikų ir paauglių psichikos sveikatos priežiūrą atlieka vaikų ir paauglių psichiatras, siūloma patikslinti 9 straipsnio 4 dalį. Pasiūlymai: Pakeisti 9 straipsnio 4 dalį ir ją išdėstyti taip: ,,4. Psichikos ir elgesio sutrikimų turinčių pacientų judėjimo laisvė gali būti ribojama taikant fizinio suvaržymo priemones rankomis (žmogaus kūno jėga), specialiomis fizinio suvaržymo priemonėmis ar izoliuojant psichikos ir elgesio sutrikimų turintį pacientą atskiroje patalpoje, jeigu yra bent vienas iš šio straipsnio 5 dalyje nurodytų pagrindų ir kai pacientas yra hospitalizuotas arba jam teikiama būtinoji pagalba. Fizinio suvaržymo priemones skiria tik gydytojas psichiatras arba gydytojas vaikų ir paauglių psichiatras, išskyrus atvejus, kai fizinio suvaržymo priemones būtina taikyti nedelsiant – šiuo atveju sprendimą taikyti fizinio suvaržymo priemones, kol atvyks gydytojas psichiatras arba gydytojas vaikų ir paauglių psichiatras, arba kol psichikos ir elgesio sutrikimų turintis asmuo bus pristatytas į psichikos sveikatos priežiūros įstaigą, kad gydytojas psichiatras arba gydytojas vaikų ir paauglių psichiatras įvertintų jo psichikos būklę, gali priimti psichikos sveikatos slaugytojas ar greitosios medicinos pagalbos asmens sveikatos priežiūros specialistas. Fizinio suvaržymo priemonių taikymo metu turi būti periodiškai vertinamas jų būtinumas ir jų taikymas nutraukiamas nustačius, kad nebėra jų taikymo pagrindų, nurodytų šio straipsnio 5 dalyje. Į psichikos ir elgesio sutrikimų turinčių pacientų medicinos dokumentus įrašoma apie psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento psichikos būklę, iš kurios nuspręsta, kad yra šio straipsnio 5 dalyje nurodytas pagrindas taikyti fizinio suvaržymo priemones, taikomas fizinio suvaržymo priemones ir jų taikymo trukmę. Fizinio suvaržymo priemonės taikomos sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka.“
2.	10			Argumentai: Siekiant labiau apsaugoti psichikos ir elgesio sutrikimų pacientų teises, kad 10 straipsnyje nurodoma informacija apie pacientą nebūtų be paciento sutikimo pateikiama įstatymo projekte pakankamai plačiai apibrėžiamiems ,,paciento artimiesiems“, siūloma patikslinti 10 straipsnį. Pasiūlymas: Pakeisti 10 straipsnį ir jį išdėstyti taip: ,,Gydytojas psichiatras prieš sutikimo dėl psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento hospitalizavimo davimą privalo žodžiu ir raštu informuoti psichikos ir elgesio sutrikimų turintį pacientą jam suprantama forma ir būdais pagal jo gebėjimą suprasti ir jo atstovą ar, pacientui sutikus, jo artimuosius, ar pagalbą priimant sprendimus teikiantį asmenį apie psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento teises psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, hospitalizavimo priežastis, tikslus, psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento teisę palikti psichikos sveikatos priežiūros įstaigą, nutraukiant asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimą, jeigu nėra šio įstatymo 7 ar 12 straipsnyje nurodytų aplinkybių arba nėra atliekama teismo psichiatrijos ar teismo psichologijos ekspertizė, ir šios teisės įgyvendinimo tvarką. Gydytojas psichiatras šioje dalyje nurodytą informaciją prieš sutikimo dėl psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento hospitalizavimo davimą psichikos ir elgesio sutrikimų turinčiam pacientui ir jo atstovui ar pagalbą priimant sprendimus teikiančiam asmeniui privalo pateikti ir raštu.“
3.	11	6		Argumentai: atsižvelgiant į tai, kad pagal medicinos normą ,,MN 114:2005 "Gydytojas vaikų ir paauglių psichiatras. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė", vaikų ir paauglių psichikos sveikatos priežiūrą atlieka vaikų ir paauglių psichiatras, siūloma patikslinti 11 straipsnio 6 dalį. Pasiūlymai: Pakeisti 11 straipsnio 6 dalį ir ją išdėstyti taip: ,,6. Kai hospitalizuojamas vyresnis kaip 10 metų nepilnametis pacientas, vienas iš tėvų, globėjų ar rūpintojų gali kreiptis į gydytoją psichiatrą arba gydytoją vaikų ir paauglių psichiatrą, kad jam būtų leista būti psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje kartu su nepilnamečiu pacientu. Šį klausimą gydytojas psichiatras arba gydytojas vaikų ir paauglių psichiatras sprendžia atsižvelgdamas į nepilnamečio paciento psichikos ir elgesio sutrikimo pobūdį ir jo psichikos būklę.“
4.	12	1		Argumentai: tie patys. Taip pat ne tik iš paciento elgesio, bet ir iš kitų objektyvių duomenų (pavyzdžiui, kitų medicinos darbuotojų surašytų duomenų – gydančio gydytojo siuntimo, išrašų iš kitų ligoninių apie savęs žalojimą (perpjautos venos, pasikorimas ir pan.), apsinuodijimą vaistais, greitosios medicinos pagalbos brigados įrašų, policijos darbuotojų, kurie vyko į paciento namus ar įvykio vietą liudijimų, protokolų ar raštų (jeigu pacientas atvežamas iš areštinės), galima pagrįstai spręsti, kad yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui. Pasiūlymas: Pakeisti 12 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip: ,,1. Psichikos ir elgesio sutrikimų turintis pacientas, atsisakantis hospitalizavimo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotų institucijų nustatyta tvarka gali būti priverstinai hospitalizuojamas, bet ne ilgiau kaip 3 darbo dienas, tik jeigu iš paciento elgesio ir/ar kitų objektyvių duomenų galima pagrįstai spręsti matyti, kad yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui. Jeigu psichikos ir elgesio sutrikimų turintis pacientas į psichikos sveikatos priežiūros įstaigą, teikiančią stacionarines asmens psichikos sveikatos priežiūros paslaugas, pristatomas greitosios medicinos pagalbos asmens sveikatos priežiūros specialisto sprendimu, sprendimą dėl priverstinio hospitalizavimo priima psichikos sveikatos priežiūros įstaigos, į kurią pristatytas psichikos ir elgesio sutrikimų turintis pacientas, gydytojas psichiatras arba gydytojas vaikų ir paauglių psichiatras. Priverstinai hospitalizavus asmenį, gydytojas psichiatras privalo nedelsdamas kreiptis į pacientą dėl rašytinio sutikimo jį gydyti konkrečiais vaistais ar priemonėmis (būdais). Jeigu pacientas negali būti laikomas gebančiu protingai vertinti savo interesus ir dėl to nepavyksta gauti paciento sutikimo dėl gydymo konkrečiais vaistais ar priemonėmis (būdais) ir kai yra šioje dalyje nurodytos aplinkybės, jis Vyriausybės įgaliotų institucijų nustatyta tvarka gali būti priverstinai gydomas, bet ne ilgiau kaip 3 darbo dienas.:
5.	12	2		Argumentai: tie patys. Pasiūlymas: Pakeisti 12 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip: ,,2. Jeigu yra šio straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės, gydytojo psichiatro arba gydytojo vaikų ir paauglių psichiatro siuntimu ar greitosios medicinos pagalbos asmens sveikatos priežiūros specialisto sprendimu psichikos ir elgesio sutrikimų turintį pacientą į psichikos sveikatos priežiūros įstaigą, teikiančią stacionarines asmens psichikos sveikatos priežiūros paslaugas, pristato greitosios medicinos pagalbos brigada, prireikus dalyvaujant policijai. Teismo sprendimu psichikos ir elgesio sutrikimų turintį pacientą į psichikos sveikatos priežiūros įstaigą priverstiniam hospitalizavimui ir (ar) priverstiniam gydymui pristato policija, prireikus dalyvaujant greitosios medicinos pagalbos specialistui.“
6.	12	3		Argumentai: Siekiant aiškumo, kad motyvuotą sprendimą dėl psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo ilgiau kaip 3 darbo dienas būtinumo kiekvienas šį sprendimą galintis priimti asmuo atskirai (o ne visi trys 12 straipsnio 3 dalyje nurodyti asmenys kartu) dėl to paties paciento priverstinio hospitalizavimo ir (ar) gydymo gali spręsti ne daugiau kaip du kartus iš eilės, būtina patikslinti 12 straipsnio 3 dalį. Pasiūlymas: Pakeisti 12 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip: ,,3. Motyvuotą sprendimą dėl psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo ilgiau kaip 3 darbo dienas būtinumo, įvertinę psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento psichikos sveikatos būklę, priima du psichikos sveikatos priežiūros įstaigos gydytojai psichiatrai ir vienas psichikos sveikatos priežiūros įstaigos vadovo įgaliotas įstaigos administracijos darbuotojas. Kai sprendžiama dėl psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio nepilnamečio paciento priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo ilgiau kaip 3 darbo dienas būtinumo, priimant sprendimą turi dalyvauti bent vienas vaikų ir paauglių psichiatras. Tie patys asmenys Tas pats asmuo dėl to paties paciento priverstinio hospitalizavimo ir (ar) gydymo gali spręsti ne daugiau kaip du kartus iš eilės. Jeigu šioje dalyje nurodyti asmenys priima motyvuotą sprendimą, kad psichikos ir elgesio sutrikimų turintį pacientą būtina priverstinai hospitalizuoti ir (ar) priverstinai gydyti ilgiau kaip 3 darbo dienas, psichikos sveikatos priežiūros įstaiga, kurioje priverstinai hospitalizuojamas ir (ar) priverstinai gydomas psichikos ir elgesio sutrikimų turintis pacientas, privalo ne vėliau kaip per 48 valandas nuo priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pradžios kreiptis į teismą dėl priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pratęsimo.“
7.	12	6		Argumentai: tie patys. Pasiūlymas: Pakeisti 12 straipsnio 6 dalį ir ją išdėstyti taip: ,,6. Išnykus priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo aplinkybėms ir gydytojui psichiatrui arba gydytojui vaikų ir paauglių psichiatrui rekomendavus, psichikos sveikatos priežiūros įstaiga privalo nutraukti psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento priverstinį hospitalizavimą ir (ar) priverstinį gydymą anksčiau, negu baigiasi terminas, kuriam teismas pratęsė priverstinį hospitalizavimą ir (ar) priverstinį gydymą.“
8.	14			Argumentai: Siekiama užtikrinti neveiksnių atitinkamoje srityje pacientų teises ir nustatyti, kad siekiant pratęsti neveiksnaus atitinkamoje srityje asmens hospitalizaciją ir gydymą, kai asmuo nėra pavojingas sau, aplinkiniams ar turtui, o kai kreipiamasi dėl pablogėjusios sveikatos būklės ir esant globėjo sutikimui, sprendimą dėl šio asmens tolimesnio hospitalizavimo ir gydymo priimtų įstatymo projekto XIIIP-2075(2) 12 straipsnio 3 dalyje nurodyti asmenys ir įstaiga per nurodytus terminus kreiptųsi į teismą dėl hospitalizavimo ir gydymo pratęsimo. Tokiu būdu siekiama įtvirtinti ,,saugiklius“, kad vien globėjo parašas nebūtų pakankamas pagrindas neveiksnų asmenį hospitalizuoti ir gydyti. Taip pat Civilinio kodekso 2.26 straipsnio 4 dalyje nurodoma, kad ,,Neveiksnaus atitinkamoje srityje asmens priverstinė hospitalizacija po to gali būti pratęsta tik įstatymų nustatyta tvarka teismo leidimu“. Pasiūlymas: 1. Papildyti nauju 14 straipsniu: ,,14 straipsnis. Neveiksnių atitinkamoje srityje asmenų hospitalizavimo ir gydymo sąlygos 1. Jeigu asmuo yra neveiksnus atitinkamoje srityje, sutikimą dėl jo hospitalizacijos ir gydymo, tačiau ne ilgiau kaip tris darbo dienas, gali duoti asmens globėjas. Motyvuotą sprendimą dėl neveiksnaus atitinkamoje srityje asmens hospitalizacijos ir gydymo jo globėjo sutikimu ilgiau kaip 3 darbo dienas priima šio įstatymo 12 straipsnio 3 dalyje nurodyti asmenys. Jeigu šio įstatymo 12 straipsnio 3 dalyje nurodyti asmenys priima motyvuotą sprendimą, kad reikia hospitalizuoti ir gydyti neveiksnų atitinkamoje srityje asmenį jo globėjo sutikimu ilgiau kaip 3 darbo dienas, psichikos sveikatos priežiūros įstaiga, kurioje hospitalizuojamas ir gydomas neveiksnus atitinkamoje srityje asmuo jo globėjo sutikimu privalo per šio įstatymo 12 straipsnio 3 dalyje nurodytą terminą kreiptis į teismą dėl neveiksnaus atitinkamoje srityje asmens jo globėjo sutikimu hospitalizavimo ir gydymo pratęsimo. 2. Teismas, apsvarstęs psichikos sveikatos priežiūros įstaigos kreipimąsi dėl neveiksnaus atitinkamoje srityje asmens jo globėjo sutikimu hospitalizavimo ir gydymo pratęsimo, gali priimti sprendimą dėl neveiksnaus atitinkamoje srityje asmens jo globėjo sutikimu hospitalizavimo ir gydymo pratęsimo, bet ne ilgiau kaip vienam mėnesiui nuo neveiksnaus atitinkamoje srityje asmens jo globėjo sutikimu hospitalizavimo ir gydymo pradžios. 3. Motyvuotą sprendimą dėl neveiksnaus atitinkamoje srityje asmens jo globėjo sutikimu hospitalizavimo ir gydymo, pasibaigus neveiksnaus atitinkamoje srityje asmens jo globėjo sutikimu hospitalizavimo ir gydymo pratęsimo terminui, nurodytam šio straipsnio 2 dalyje, pratęsimo būtinumo priima šio įstatymo 12 straipsnio 3 dalyje nurodyti asmenys, įvertinę neveiksnaus atitinkamoje srityje asmens psichikos sveikatos būklę. Jeigu šio įstatymo 12 straipsnio 3 dalyje nurodyti asmenys priima motyvuotą sprendimą, kad neveiksnaus atitinkamoje srityje asmens jo globėjo sutikimu hospitalizavimą ir gydymą reikia pratęsti, psichikos sveikatos priežiūros įstaiga ne vėliau kaip likus 5 darbo dienoms iki neveiksnaus atitinkamoje srityje asmens jo globėjo sutikimu hospitalizavimo ir gydymo pratęsimo termino, nurodyto šio straipsnio 2 dalyje, pabaigos privalo kreiptis į teismą dėl neveiksnaus atitinkamoje srityje asmens jo globėjo sutikimu hospitalizavimo ir gydymo pratęsimo. Teismas, apsvarstęs psichikos sveikatos priežiūros įstaigos kreipimąsi dėl neveiksnaus atitinkamoje srityje asmens jo globėjo sutikimu hospitalizavimo ir gydymo pratęsimo, priima sprendimą nepratęsti neveiksnaus atitinkamoje srityje asmens jo globėjo sutikimu hospitalizavimo ir gydymo arba juos pratęsti, bet kiekvieną kartą ne ilgiau kaip 6 mėnesiams. 4. Išnykus neveiksnaus atitinkamoje srityje asmens jo globėjo sutikimu hospitalizavimo ir gydymo poreikiui ir gydytojui psichiatrui arba gydytojui vaikų ir paauglių psichiatrui rekomendavus, psichikos sveikatos priežiūros įstaiga privalo nutraukti neveiksnaus atitinkamoje srityje asmens jo globėjo sutikimu hospitalizavimą ir gydymą anksčiau, nei baigiasi terminas, kuriam teismas pratęsė neveiksnaus atitinkamoje srityje asmens jo globėjo sutikimu hospitalizavimą ir gydymą.“ 2. Buvusį 14 straipsnį laikyti 15 straipsniu.“

Teikia

Seimo narys

Aurelijus Veryga