LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO KANCELIARIJOS

TEISĖS DEPARTAMENTAS

 

IŠVADA

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS PAKUOČIŲ IR PAKUOČIŲ ATLIEKŲ TVARKYMO

ĮSTATYMO NR. IX-517 2 STRAIPSNIO PAKEITIMO IR ĮSTATYMO PAPILDYMO 83 STRAIPSNIU

ĮSTATYMO PROJEKTO

 

2024-01-11 Nr. XIVP-2601(3)

Vilnius

 

Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas.

1.         Projekto 2 straipsniu keičiamo Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – keičiamas įstatymas) 83 straipsnio 2 dalies antrajame ir trečiajame sakiniuose vartojamos formuluotės „daugkartiniai alternatyvūs gaminiai“ (vartojamos atitinkamuose linksniuose) turinys šios dalies kontekste nėra aiškus, nes šios dalies pirmajame sakinyje nurodyta, kad kaip alternatyva vienkartiniams plastikiniams gaminiams turi būti pateikiamos daugkartinės pakuotės arba vienkartinės pakuotės, kurių sudėtyje nėra plastiko, arba stalo indai. Taigi neaišku, ar minėta sąvoka „daugkartiniai alternatyvūs gaminiai“ turėtų būti suprantama kaip apimanti pirmajame sakinyje nurodytų visų trijų rūšių alternatyvius gaminius, ar tik kaip daugkartinė pakuotė, ar kaip nors kitaip, pavyzdžiui apimanti ir stalo indus. Atkreiptinas dėmesys, kad jei sąvoka „daugkartiniai alternatyvūs gaminiai“ apima tik daugkartinę pakuotę, tai projekto nuostatose ir reikėtų naudoti „daugkartinės pakuotės“ sąvoką. Tuo tarpu jei stalo indai taip pat patenka į „daugkartinių alternatyvių gaminių“ sąvoką, lieka neaišku, kodėl projektu siūloma nustatyti, kad ir pateikiamų stalo indų kaina negali būti didesnė negu vienkartinių plastikinių gaminių, nes įprastai stalo indai viešojo maitinimo įstaigose yra suteikiami nemokamai. Be to, tokiu atveju nėra aišku, ar vartotojas, sumokėjęs „daugkartinių alternatyvių gaminių“ kainą, kartu įsigytų ir stalo indus. Abejotina, ar toks siūlomas nustatyti teisinis reguliavimas yra logiškas ir pagrįstas. Atsižvelgiant į tai, siūlytina projekto 2 straipsniu keičiamo įstatymo 83 straipsnio 2 dalies antrajame sakinyje detalizuoti „daugkartinių alternatyvių gaminių“ sąvokos turinį, o trečiajame sakinyje vietoj sąvokos „daugkartiniai alternatyvūs gaminiai“ konkrečiai nurodyti kokius pirmajame sakinyje nurodytus alternatyvius gaminius nėra privaloma pateikti laikinai paslaugas teikiantiems kitų valstybių narių paslaugų teikėjams.

2.         Projekto 2 straipsniu keičiamo 83 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad „pateikiamų daugkartinių alternatyvių gaminių kaina vartotojui negali būti didesnė negu vienkartinio plastikinio gaminio, nurodyto šio įstatymo 11 priedo 1 ir 4 punktuose“. Abejotina, ar toks projektu siūlomas teisinis reguliavimas leis pasiekti projekto aiškinamajame rašte nurodytą tikslą skatinti vartotojų ir pardavėjų ekologinį sąmoningumą ir atsakomybę bei mažinti vienkartinių pakuočių naudojimą. Pažymėtina, kad tvarios ir kokybiškos daugkartinės pakuotės (pavyzdžiui termosinio kavos puodelio) savikaina įprastai yra ženkliai didesnė nei vienkartinio plastikinio gaminio, todėl siūloma nuostata ne tik ribotų ūkio subjektų ūkinę komercinę veiklą, bet ir neskatintų viešojo maitinimo paslaugas teikiančius fizinius ir juridinius asmenis siūlyti minėtą daugkartinę pakuotę. Priešingai – toks teisinis reguliavimas viešojo maitinimo paslaugas teikiantiems asmenims būtų paskata siūlyti tik vienkartinę ne plastikinę pakuotę, tokiu būdų didinant bendrą į aplinką patenkančių atliekų kiekį. Be to, iš projektu siūlomo teisinio reguliavimo nėra aišku, kokiu būdu būtų užtikrinama tokio siūlomo teisinio reguliavimo įgyvendinimo kontrolė. Atsižvelgiant į išdėstytą, siūlytina šios projekto nuostatos atsisakyti.

3.    Projekto 2 straipsniu keičiamo įstatymo 83 straipsnio 3 dalyje reikėtų nurodyti Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1935/2004 pilną priėmimo datą: po nurodytų metų „2004 m.“ įrašant mėnesį ir dieną „spalio 27 d.“. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad šiose projekto nuostatose nurodyti Europos Sąjungos teisės aktai ne kartą buvo keičiami. Atsižvelgiant į tai bei į Nuorodų į Europos Sąjungos teisės aktus teikimo teisės aktuose reikalavimų aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. 1R-72 „Dėl Nuorodų į Europos Sąjungos teisės aktus teikimo teisės aktuose reikalavimų aprašo patvirtinimo“ 21 punktą, pagal kurį „teisės aktuose, kuriais ES teisės aktai neįgyvendinami, nurodomas pirminis ES teisės aktas ir, jei ES teisės aktas yra pakeistas, pažymima, kad ES teisės aktas nurodomas su visais pakeitimais“, projekto nuostatos atitinkamai tikslintinos.

4.         Projekto 2 straipsniu keičiamo įstatymo 83 straipsnio 4 dalyje siūloma nustatyti draudimą viešojo maitinimo paslaugas teikiantiems fiziniams ir juridiniams asmenims masiniuose renginiuose ir paplūdimiuose įrengtose viešojo maitinimo vietose vartotojams neatlygintinai dalyti ir (ar) parduoti šio įstatymo 11 priedo 1 ir 4 punktuose nurodytus vienkartinius plastikinius gaminius, kurie teikiant viešojo maitinimo paslaugą pripildomi maisto produktų ar gėrimų. Projektu taip pat nustatoma, kad šis draudimas būtų netaikomas, kai viešojo maitinimo paslaugas teikiantys fiziniai ir juridiniai asmenys, už minėtus vienkartinius plastikinius gaminius taikytų užstatą, atitinkantį keičiamo įstatymo 11 straipsnio 10 dalyje nustatytą reikalavimą, t. y. užstato dydis turėtų būti nustatomas toks, kad skatintų pakuočių vartotojus grąžinti daugkartinę pakuotę ar vienkartinių pakuočių atliekas. Siūlomas teisinis reguliavimas svarstytinas tikslingumo aspektu. Atsižvelgiant į tai, kad masiniai renginiai pasižymi dideliu skaičiumi dalyvaujančių asmenų ir dėl to įprastai susidaro didelės dalyvių eilės įvairiose masinio renginio vietose, abejotina, ar sąlyginai nedidelis užstato dydis motyvuotų masinio renginio dalyvius gaišti laiką grąžinant panaudotas vienkartinių pakuočių atliekas, o ženklus užstato dydis savo ruožtu neišvengiamai mažintų masiniame renginyje esančių viešojo maitinimo įstaigų paslaugų paklausą. Pastebėtina ir tai, kad siūlomu įstatymo projektu nėra nurodomas subjektas, turintis teisę (ir pareigą) spręsti dėl „tinkamo“ užstato dydžio konkrečiame masiniame renginyje, todėl net ir minimalus „užstato“ dydis formaliai tenkintų „atlygintino“ vienkartinių plastikinių gaminių dalijimo kriterijus. Atsižvelgiant į tai abejotina, ar projektu siūlomu teisiniu reguliavimu bus pasiekti projekto aiškinamajame rašte nurodyti tikslai dėl vienkartinių plastikinių gaminių vartojimo mažinimo.

5.         Atkreiptinas dėmesys, kad projekto 2 straipsniu keičiamo įstatymo 83 straipsnio 4 dalyje siūloma nustatyti, kad užstato sistema masiniuose renginiuose ir paplūdimiuose įrengtose viešojo maitinimo vietose turėtų būti taikoma ir tais atvejais, kai vienkartinis plastikinis gaminys yra parduodamas. Pastebėtina, kad toks projektu siūlomas teisinis reguliavimas stokoja logikos, nes vienkartinį plastikinį gaminį (maisto ar gėrimų pakuotę) įsigijęs asmuo tampa jo savininku, o sugrąžinęs vienkartinį plastikinį gaminį jis galėtų atgauti tik užstatą, bet ne visą už gaminį sumokėtą vienkartinio plastikinio gaminio kainą, todėl iš projekto nuostatų nėra aišku, kaip tokia „užstato“ sistema galėtų skatinti vartotojus grąžinti vienkartinių pakuočių atliekas. Atsižvelgiant į tai svarstytina, ar minėto projektu siūlomo teisinio reguliavimo nereikėtų atsisakyti.

 

 

 

Departamento direktorius                                                                                      Dainius Zebleckis

 

 

 

 

 

 

N. Azguridienė, tel. +370 5 209 6546, el. p. [email protected]

E. Drėgvaitė, tel. +370 5 209 6891, el. p. [email protected]

M. Masteikienė, tel. +370 5 209 6843, el. p. [email protected]