LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO NUTARIMO

,,DĖL ILGALAIKIO TVARAUS VIEŠOJO SEKTORIAUS DARBUOTOJŲ DARBO UŽMOKESČIO FINANSAVIMO IKI 2025 METŲ STRATEGIJOS PATVIRTINIMO“ PROJEKTO

aiškinamasis raštas
 

1.  Projekto rengimą paskatinusios priežastys, parengto projekto tikslai ir uždaviniai

Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo „Dėl Ilgalaikio tvaraus viešojo sektoriaus darbuotojų darbo užmokesčio finansavimo iki 2025 metų strategijos patvirtinimo“ projektas (toliau – Nutarimo projektas) ir juo tvirtinama Ilgalaikio tvaraus viešojo sektoriaus darbuotojų darbo užmokesčio finansavimo iki 2025 metų strategija (toliau – Strategija) parengta siekiant spręsti viešojo sektoriaus darbuotojų darbo apmokėjimo problemas, nustatyti konkrečius  įsipareigojimus dėl viešojo sektoriaus darbuotojų darbo užmokesčio didinimo 2020 metais ir numatyti viešojo sektoriaus darbuotojų darbo užmokesčio augimo kryptis ilgesnei perspektyvai (iki 2025 metų). Strategiją parengė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 1195 ,,Dėl Komisijos Ilgalaikio tvaraus viešojo sektoriaus darbuotojų darbo užmokesčio finansavimo iki 2025 metų strategijos projektui parengti sudarymo“ sudaryta Vyriausybės komisija.  

Vienas iš svarbiausių komponentų, lemiančių teikiamų paslaugų kokybę ir vykdomų reformų sėkmę – tai žmogiškasis veiksnys. Pirmiausia – tai viešojo sektoriaus darbuotojai, nuo kurių ir priklauso viešųjų paslaugų teikimas  gyventojams.

Viešasis sektorius yra didžiausias darbdavys Lietuvos Respublikoje. 2017 m. viešajame sektoriuje dirbo 286 tūkst. darbuotojų, iš kurių 114 tūkst. darbuotojų – valstybės viešajame sektoriuje, 172 tūkst. – savivaldybių viešajame sektoriuje. Nors viešojo sektoriaus darbuotojų darbo užmokestis pastaruoju metu augo, darbo užmokesčio dydžiai piniginėmis išraiškomis vis dar išlieka pastebimai mažesni nei kitų panašių šalių (pvz., tokių kaip Estija, Lenkija, Slovakija). Be to, viešojo sektoriaus darbuotojų darbo užmokestis pastaruosius penkerius metus auga lėčiau nei privataus sektoriaus darbuotojų. Esama viešojo sektoriaus darbo apmokėjimo sistema yra labai išbalansuota – dideli netolygumai tiek tarp atskirų sektorių, tiek kiekvieno sektoriaus viduje. Ryškūs skirtumai tarp tos pačios kvalifikacijos darbuotojų valstybės ir savivaldybių įstaigose – savivaldybių įstaigose yra kur kas daugiau darbuotojų, gaunančių darbo užmokestį, mažesnį už šalies vidutinį darbo užmokestį.

Europos Sąjungos, Tarptautinio valiutos fondo, Valstybės kontrolės, Ūkio ministerijos, vietinių konsultantų atliktuose viešojo sektoriaus vertinimuose metai iš metų buvo konstatuojama, kad viešajame sektoriuje reikalingos struktūrinės reformos siekiant didesnio efektyvumo, geresnės viešųjų paslaugų kokybės, efektyvesnio valstybės turto valdymo, kartu ieškant vidinių darbo užmokesčio didinimo rezervų, ypač švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros srityse.  

Rengiant Seimo nutarimo projektą, atsižvelgta į Septynioliktosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos, kuriai pritarta Seimo 2016 m. gruodžio 13 d. nutarimu Nr. XIII-82, siekius padidinti viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimus iki konkurencingo dydžio, siekiant pritraukti jaunų, išsilavinusių ir motyvuotų specialistų (195.10 p.), padidinti visų grandžių medicinos darbuotojų darbo užmokestį, skatinti juos už gerus sveikatos rodiklius (43.4 p.), įdiegti mokytojų etatinio apmokėjimo tvarką, darbo užmokestį diferencijuoti atsižvelgiant į darbuotojų atitiktį kvalifikaciniams reikalavimams ir skirtingas darbo sąlygas (128.5 p.), siekti, kad aukštųjų mokyklų dėstytojai gautų adekvatų darbo užmokestį (128.6 p.); sparčiai kelti viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimus iki regiono mastu konkurencingo lygmens (291.10 p.), aktyviai skatinti socialinį dialogą ir pradėti nuo viešojo sektoriaus, skatinti kolektyvinių sutarčių pasirašymą, numatyti kasmetinį algų viešajame sektoriuje indeksavimą (numatant išlygas, kad bus stabilus ekonomikos augimas ir tvarūs valstybės finansai), aiškų kasmečių derybų dėl atlyginimų mechanizmą (117.5.3 p.) ir kt.

Pagrindiniai Strategijos tikslai:

– mažinti disproporcijas tarp atskirose viešojo sektoriaus srityse dirbančių darbuotojų darbo apmokėjimo;

– užtikrinti socialiai teisingesnį darbo apmokėjimą siekiant, kad darbo užmokesčio dydis priklausytų nuo darbo pobūdžio, darbo funkcijų sudėtingumo, atsakomybės lygio, asmens profesinio lygio bei kvalifikacijos;

– užtikrinti tvarų ir ilgalaikį viešajame sektoriuje dirbančių darbuotojų darbo apmokėjimo augimą atsižvelgiant į Lietuvos ekonominio vystymosi tendencijas, ypač į infliacijos ir ekonominio produktyvumo pokyčius, taip pat siejant darbo užmokesčio didinimą su sektorių efektyvumo bei paslaugų gyventojams kokybės didėjimu.

2. Projekto iniciatoriai (institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjai

Strategiją parengė Vyriausybės komisija Ilgalaikio tvaraus viešojo sektoriaus darbuotojų darbo užmokesčio finansavimo iki 2025 metų strategijos projektui parengti (Komisijos pirmininkas – Vyriausybės kanclerio pirmasis pavaduotojas Deividas Matulionis), sudaryta Vyriausybės 2018 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 1195 ,,Dėl Komisijos Ilgalaikio tvaraus viešojo sektoriaus darbuotojų darbo užmokesčio finansavimo iki 2025 metų strategijos projektui parengti sudarymo“, kurioje dalyvavo 7 ministrai (finansų, teisingumo, vidaus reikalų, švietimo, mokslo ir sporto, sveikatos apsaugos, socialinės apsaugos, kultūros), 6 Seimo frakcijų (Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos, Lietuvos socialdemokratų darbo partijos, Lietuvos socialdemokratų partijos, Liberalų sąjūdžio, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščionių šeimų sąjungos, „Tvarkos ir teisingumo“) atstovai, Trišalėje taryboje dalyvaujančių profesinių sąjungų (Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos, Lietuvos profesinės sąjungos ,,Solidarumas“, Lietuvos profesinės sąjungos ,,Sandrauga“) 7 atstovai, atstovaujantys švietimo ir mokslo, kultūros ir meno, sveikatos apsaugos, socialinių paslaugų sričių darbuotojų, valstybės tarnautojų, statutinių valstybės tarnautojų profesinėms sąjungoms, bei Lietuvos savivaldybių asociacijos direktorė.

3. Kaip šiuo metu reguliuojami projekte aptarti teisiniai santykiai

Šiuo metu nėra priimto vieno dokumento, kuriame būtų apibrėžta ilgalaikė viso viešojo sektoriaus darbuotojų darbo užmokesčio finansavimo politika valstybės mastu.

Viešojo sektoriaus darbuotojų darbo apmokėjimą Lietuvoje reglamentuoja įvairūs teisės aktai, kuriuose numatytos skirtingos darbo apmokėjimo sąlygos.

Valstybės ir savivaldybių biudžetinių įstaigų darbuotojų, valstybės politikų ir valstybės pareigūnų, valstybės tarnautojų, vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, teisėjų, prokurorų, Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų, diplomatų, mokslo darbuotojų ir kitų darbuotojų darbo apmokėjimas reglamentuotas atskiruose įstatymuose. Nors 31 proc. (90 tūkst.) viešojo sektoriaus darbuotojų dirba viešosiose įstaigose, kurių dalininkės yra valstybė arba savivaldybės, šių įstaigų darbuotojų, išskyrus vadovus, darbo apmokėjimo, be Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatų, jokie specialieji įstatymai ar Vyriausybės nutarimai nereglamentuoja. Toks išbalansuotas darbo apmokėjimo reglamentavimas sudaro prielaidas darbo užmokesčio disproporcijoms. Pastebima tendencija atskirų viešojo sektoriaus sričių darbuotojų darbo apmokėjimą reglamentuoti atskirais įstatymais ir darbo užmokestį sieti ne su bendru viso viešojo sektoriaus pareiginės algos baziniu dydžiu, o su kitais dydžiais, pvz., su šalies vidutiniu darbo užmokesčiu ar atitinkamo sektoriaus vidutiniu darbo užmokesčiu.

Viešojo sektoriaus darbuotojų darbo apmokėjimo reglamentavimas fragmentiškas, trūksta sisteminio požiūrio, darbuotojams (tiek vadovams, tiek einantiesiems žemesnes pareigas) nustatytas gana didelis pareiginės algos koeficientų intervalas (vadinamosios „žirklės“). Viešojo sektoriaus darbuotojų darbo užmokesčio skirtumai dažnai nepagrįsti ir neparodo konkrečių pareigybių darbo sudėtingumo bei atsakomybės lygio, darbo užmokestis už tokio pat sudėtingumo ir tokios pat kvalifikacijos darbą – gerokai netolygus.

Smarkiai – net 5,6 karto (2018 m. Hay Group duomenys) Lietuvoje skiriasi vadovaujančių ir žemesnes pareigas einančių darbuotojų darbo užmokestis. Vakarų Europoje šis skirtumas –
3 kartai, Skandinavijoje – 2,5 karto. Be to, 2017 m. spalio duomenis, Lietuvoje mažesnį nei vidutinį darbo užmokestį gauna apie 64 proc. dirbusiųjų visą darbo dieną. Tai kelia įtampą tarp skirtingų pajamų darbuotojų grupių, mažina jų motyvaciją, didina socialinę atskirtį.

Viso viešojo sektoriaus, su nedidelėmis išimtimis, darbuotojų darbo užmokestis yra skaičiuojamas, pareiginės algos koeficientus dauginant iš pareiginės algos bazinio dydžio (toliau – bazinis dydis), kuris iki ekonomikos krizės 2008 m. buvo 142 eurai (2019 m. konsolidavus mokesčius  turėtų būti 183 eurai). Bazinis dydis 2009 m. buvo sumažintas ir iki šios dienos nėra visiškai atkurtas. Nuo 2019 m. sausio 1 d. galioja 134,2 euro bazinis dydis (konsolidavus mokesčius – 173 eurai).

4. Kokios siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama

Nutarimo projektu siūlomos patvirtinti Strategijos II skyriuje pateikiama esamos padėties apžvalga (viešojo sektoriaus darbo apmokėjimo reglamentavimas, analizė, darbo užmokesčio palyginimas tarptautiniame kontekste), III skyriuje nurodomos pagrindinės atskirų sektorių – viešojo valdymo, švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros, socialinės apsaugos – efektyvumo ir finansavimo problemos.

            Strategijos V skyriuje pateikiami pasiūlymai dėl viešojo sektoriaus darbuotojų darbo apmokėjimo gerinimo 2020 m. ir laikotarpiu iki 2025 m. – bazinio dydžio, mažiausių pareiginių algų ir atskirų sektorių darbuotojų darbo užmokesčio didinimo, bendrų priemonių, skirtų viso viešojo sektoriaus ir atskirų jo sričių darbuotojų darbo užmokesčiui didinti, taip pat kiti darbo apmokėjimo gerinimo pasiūlymai, siejant juos su sektorių veiklos rodikliais ir vykdomomis struktūrinėmis reformomis.

            Siūloma:                 

1. Padidinti mažiausias biudžetinių įstaigų darbuotojų algas užtikrinant, kad:

Ø už aukštesnės kvalifikacijos darbą būtų mokamas didesnis darbo užmokestis;

Ø mažėtų disproporcijos tarp skirtingų lygių (A, B, C), skirtingų grupių pareigybių pareiginės algos koeficientų;

Ø mažėtų darbo užmokesčio atotrūkis tarp vadovaujančių ir žemesnes pareigas einančių darbuotojų;

Ø atitiktume Europos socialinės chartijos nuostatas dėl minimaliojo darbo užmokesčio:

ir mažiausia kvalifikuoto darbuotojo pareiginė alga (jos pastovioji dalis) 2020 m. sudarytų ne mažiau kaip 50 proc. einamųjų metų šalies VDU ir padidėtų pareiginės algos koeficientų skirtumai tarp skirtingų lygių, grupių pareigybių, o 2025 m. – ne mažiau kaip 60 proc. einamųjų metų šalies VDU ir proporcingai padidėtų skirtingų lygių, grupių darbuotojų pareigybių minimalūs koeficientai bei tam tikru procentu (10–15 proc.) padidėtų ir maksimalūs skirtingų lygių, grupių darbuotojų pareigybių koeficientai.

Konkretūs pasiūlymai dėl koeficientų nustatymo galėtų būti numatomi nacionalinėje kolektyvinėje sutartyje, vėliau sutartus dydžius įtvirtinant įstatymuose.

2. Numatyti atskirų sektorių darbuotojų darbo užmokesčio didinimą:

· nuo 2020 m. rugsėjo 1 d. ir nuo 2021 m. rugsėjo 1 d. mokytojų (bendrojo ugdymo, neformaliojo švietimo, profesinio mokymo) pareiginės algos pastoviosios dalies koeficientus padidinti po 10 proc. ir siekti, kad 2025 m. mokytojų VDU sudarytų 130 proc. šalies VDU;

· sparčiau didinti ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo mokytojų darbo užmokestį, siekiant kad išnyktų atotrūkis nuo bendrojo ugdymo mokytojų darbo užmokesčio. Nuo 2020 m. sausio
1 d. siūloma padidinti 15 proc., o nuo 2021 m. sausio 1 d. – 13 proc.;

· nuosekliai didinti švietimo pagalbos specialistų (įskaitant mokyklų bibliotekininkus), mokyklų vadovų ir kitų pedagoginių darbuotojų darbo užmokestį;

· sudaryti sąlygas nuosekliai didinti dėstytojų, mokslo darbuotojų ir kitų tyrėjų darbo užmokestį, nuo 2020 m. kasmet didinant etatinį (bazinį) darbo užmokestį ne mažiau kaip 10 proc. ir siekti, kad 2025 m. šių darbuotojų VDU sudarytų 150 proc. šalies VDU;

· 2020 m. įgyvendinti sveikatos sistemos šakos kolektyvinės sutarties nuostatas – siekti, kad gydytojų VDU (bruto) 2020 m. antrojo pusmečio pradžioje būtų ne mažesnis kaip 3 250 eurų, slaugytojų – ne mažesnis kaip 1 625 eurai. Ateityje išlaikyti tvarią gydytojų ir slaugytojų darbo užmokesčio didinimo proporciją – užtikrinti, kad iki 2025 m. gydytojų darbo užmokestis bus lygus 3 VDU, o slaugytojų – 1,5 VDU (skaičiuojant einamųjų metų VDU);

· sudaryti sąlygas nuosekliai didinti kitų asmens sveikatos ir visuomenės sveikatos priežiūros specialistų, teismo psichiatrų ekspertų ir teismo medicinos ekspertų darbo užmokestį.

· 2020 m. ne mažiau kaip 15 proc. padidinti kultūros ir meno darbuotojų darbo užmokestį, o po to kasmet didinti po 5–7 proc. ir siekti, kad iki 2025 m. kultūros ir meno darbuotojų vidutinis darbo užmokestis  priartėtų prie einamųjų metų VDU;

· 2020 m. 15 proc. padidinti socialinių darbuotojų darbo užmokestį ir 12 proc. padidinti individualios priežiūros personalo darbo užmokestį, po to kasmet jį didinti atitinkamai po 15 ir 10 proc. ir siekti, kad socialinių paslaugų srities darbuotojų vidutinis darbo užmokestis iki
2025 m. priartėtų prie šalies VDU, taip pat spartesniu tempu didėtų socialinių darbuotojų darbo užmokestis ir iki 2025 m. pasiektų 120 proc. VDU.

· 2020 m. apie 12 proc. padidinti vidaus tarnybos sistemos statutinių valstybės tarnautojų žemiausių 13–15 pareigybių grupių minimalius pareiginės algos koeficientus, o iki 2025 m. padidinti minimalius pareiginės algos koeficientus 6–15 pareigybių grupių darbuotojams;

· sistemiškai peržiūrėti valstybės politikų, valstybės pareigūnų bei teisėjų darbo apmokėjimo nuostatas siekiant išlaikyti jų proporcingumą su kitų viešojo sektoriaus darbo užmokestį reglamentuojančių įstatymų nuostatomis, įvertinant ir atitinkamų pareigybių hierarchiją, darbo sudėtingumą bei atsakomybės lygį;

· užtikrinti subalansuotą darbo užmokesčio santykį tarp atitinkamų grandžių teismų ir prokuratūrų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo – Generalinės prokuratūros, apygardos teismo – apygardos prokuratūros, apylinkės teismo – apylinkės prokuratūros) teisėjų ir prokurorų darbo užmokesčio  – skirtumai turėtų būti ne didesni nei iki 7 proc.;

· atsižvelgiant į rinkos priežiūros institucijų (Konkurencijos tarybos, Viešųjų pirkimų tarnybos, Ryšių reguliavimo tarnybos) sprendžiamų klausimų svarbą, sudėtingumą ir poveikį šalies ekonomikai ir konkurencingumui ir siekiant išlaikyti aukštos kompetencijos specialistus, atitinkamai didinti šių institucijų vadovų ir valstybės tarnautojų darbo užmokestį, kad jis atitiktų einamas pareigas ir tenkančią atsakomybę.

3. Nustatyti, kad didžiausias leistinas skirtumas tarp viešojo sektoriaus įstaigos vadovo ir toje įstaigoje dirbančių darbuotojų darbo užmokesčio vidurkio neturėtų 2021 m. viršyti 5 kartų, o iki 2025 m. darbo užmokesčio skirtumas neturėtų viršyti 4 kartų.

4. Atsižvelgiant į tai, kad šalia pastoviosios pareiginės algos dalies darbuotojams gali būti mokama kintamoji dalis, kuri turi būti išimtinai skatinamoji ir skiriama už pasiektus darbo rezultatus, tikslinga pareiginės algos kintamąją dalį iki 2021 m. sumažinti nuo 50 iki 30 proc. (atitinkamai padidinant pareiginės algos koeficientų viršutines ribas) ir užtikrinti, kad įsigaliojant šiai nuostatai nė vienam darbuotojui, kuriam buvo nustatyta pareiginės algos kintamoji dalis, nesumažėtų tais metais jo gaunamas darbo užmokestis.

5. Pareiginės algos bazinį dydį išlaikyti viešojo sektoriaus darbuotojų darbo užmokesčio pagrindu ir numatyti jo atkūrimo ir didinimo mechanizmą:

· per 2 metus (2020–2021 m.) atkurti iki ekonomikos krizės buvusį bazinį dydį (183 eurai), konkretų dydį kasmet stengtis suderėti nacionalinėje kolektyvinėje sutartyje;

· atkurtą iki ekonomikos krizės buvusį bazinį dydį kasmet didinti 2 proc. (nesvarbu, kokia infliacija), paliekant teisę nacionalinėje kolektyvinėje sutartyje išsiderėti didesnį bazinio dydžio augimą, tačiau bendra šio dydžio suma negalėtų būti didesnė nei praėjusių 2 metų ir prognozuojamas einamųjų metų šalies VDU augimo vidurkis, įvertinus praėjusių 2 metų ir prognozuojamą einamųjų metų šalies ūkio produktyvumo augimo vidurkį. Indeksavimo schema nebūtų taikoma ekonominės recesijos sąlygomis. Bazinis dydis galėtų būti mažinamas tik išimtiniu atveju, kai iš esmės pablogėja valstybės ekonominė ir finansinė būklė.

6. Įstatymų lygmeniu reglamentuoti viešųjų įstaigų, kurių savininkė yra valstybė ar savivaldybė arba kai valstybė ar savivaldybė turi daugumą balsų visuotiniame dalininkų susirinkime, vadovų ir darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygas ir minimalius bei maksimalius darbo užmokesčio dydžius (išskyrus aukštąsias mokyklas).

7. Užtikrinti, kad, didinant vieno sektoriaus darbuotojų darbo užmokestį, atitinkamai būtų skiriamas finansavimas darbo užmokesčiui padidinti ir analogiškos specialybės darbuotojams, kurie dirba kitų sektorių finansuojamose įstaigose (pvz., sveikatos priežiūros darbuotojų, dirbančių kalėjimų įstaigose, sveikatos priežiūros įstaigose, kurių savininko teises ir pareigas įgyvendina Vidaus reikalų ministerija, ar socialinės globos įstaigose, socialinių darbuotojų, dirbančių sveikatos priežiūros įstaigose, kultūros darbuotojų, dirbančių švietimo įstaigose, ir kita).

8. Įvesti papildomą skatinamąjį atlyginimų didėjimo komponentą – sektorinius (sisteminius) kokybinius rodiklius (angl. benchmark), už kurių pasiekimą būtų didinami atitinkamam sektoriui skiriami asignavimai darbo užmokesčio fondui ir taip užtikrinta galimybė sektoriaus darbuotojams mokėti papildomas skatinamąsias premijas (pavyzdžiui, vadinamąjį tryliktąjį atlyginimą). Rodikliai turėtų būti nustatomi Vyriausybės, juos aptarus su socialiniais partneriais. Sistemą pradėti taikyti nuo 2020 m. pasirinktose bandomosiose srityse, tarp jų – sveikatos apsaugos, valstybės tarnybos ir švietimo.

9. Skatinti socialinius partnerius sudaryti nacionalines ir šakos kolektyvines sutartis.

10. Numatyti atskirų sektorių efektyvumo didinimo ir kitas priemones.

Taip pat Strategijos IV skyriuje pateikiami principai, kurių turėtų būti laikomasi didinant viešojo sektoriaus darbuotojų darbo užmokestį ir finansavimą:

– bazinis dydis turi būti viešojo sektoriaus darbuotojų darbo užmokesčio pagrindas;

– pirmiausia diskretiškais sprendimais sutvarkyti išderintą viešojo sektoriaus darbo apmokėjimo sistemą (subalansuoti darbo užmokestį kiekvieno sektoriaus viduje ir sumažinti netolygumus tarp sektorių), vėliau darbo užmokesčio didinimo klausimą viešajame sektoriuje spręsti horizontaliai, taikant bazinio dydžio indeksavimą ir (ar) kitas priemones, tačiau neužprogramuojant didėjančių atotrūkių / disproporcijų tarp sektorių, darbuotojų kategorijų, pareigybių grupių ir pan.;  

– mažinti viešojo sektoriaus darbuotojų darbo užmokesčio netolygumus ir disbalansą, atsirandantį dėl darbo užmokesčio reglamentavimo skirtinguose įstatymuose ir nesisteminių šių įstatymų pakeitimų;

– nustatant viešojo sektoriaus įstaigų vadovų pareiginės algos koeficientų dydžius, išlaikyti proporcijas tarp įstaigos vadovo ir toje įstaigoje dirbančių darbuotojų darbo užmokesčio vidurkio;

– vykdyti nuoseklią viešojo sektoriaus efektyvumo didinimo, viešųjų paslaugų kokybės gerinimo ir viešojo sektoriaus darbuotojų darbo užmokesčio didinimo politiką;

– darbo užmokestį didinti tiek iš papildomų valstybės biudžeto lėšų, tiek iš vidinių sektorių efektyvumo didinimo išteklių, kartu užtikrinant teikiamų paslaugų kokybę;

– siekti, kad į viešojo sektoriaus struktūrinių reformų procesą plačiau ir aktyviau įsitrauktų savivalda;

– vykdant švietimo, socialinės apsaugos, sveikatos apsaugos, kultūros ir meno įstaigų struktūrines (tinklo) reformas, atsižvelgti į tolygios regioninės plėtros politikos poreikius;

– užtikrinti, kad visos kolektyvinių sutarčių nuostatos būtų įgyvendinamos;

– siekiant išvengti pernelyg didelės rizikos makroekonominiam stabilumui ir viešųjų finansų tvarumui, užtikrinti, kad nuo 2022 m. bendras metinis asignavimų, skirtų darbo užmokesčiui didinti, prieaugis nebūtų didesnis nei praėjusių 2 metų ir prognozuojamas einamųjų metų šalies VDU augimo vidurkis, įvertinus praėjusių 2 metų ir prognozuojamą einamųjų metų šalies ūkio produktyvumo augimo vidurkį (t. y. jeigu šalies VDU prieaugis būtų spartesnis nei šalies ūkio produktyvumo augimas, maksimalus bendras darbo užmokesčio fondo augimas negalėtų būti didesnis nei produktyvumo augimo vidurkis). Kitų principų taikymas turi būti ribojamas tiek, kiek reikia šio principo įgyvendinimui užtikrinti.

Strategijos VI skyriuje numatytas jos įgyvendinimas, stebėsena ir vertinimas. Strategija būtų įgyvendinama iš atitinkamų metų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimų, savivaldybių biudžetų lėšų, Europos Sąjungos ir kitos tarptautinės finansinės paramos lėšų bei kitų teisėtai gautų lėšų. Rengiant Lietuvos Respublikos atitinkamų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projektus būtų atsižvelgiama į Strategijos nuostatas ir būtų parengiami ir pateikiami Seimui atitinkamų įstatymų, kurių reikia Strategijos nuostatoms įgyvendinti, projektai.

Strategijos įgyvendinimą koordinuotų Vyriausybė, pagal savo kompetenciją dalyvautų ministerijos, kitos valstybės ir savivaldybių institucijos, įstaigos ir (ar) organizacijos, socialiniai partneriai. Taip pat Vyriausybė paskirtų vieną ministeriją, kuri būtų atsakinga už viešojo sektoriaus darbuotojų darbo apmokėjimo klausimų koordinavimą.

Įgyvendinimo pažangos stebėseną atliktų Vyriausybės įgaliota institucija. Kiekvienais metais Vyriausybės metinėje veiklos ataskaitoje būtų pateikiami Strategijos nuostatų įgyvendinimo stebėsenos rezultatai, o 2022 metais būtų atliktas Strategijos įgyvendinimo rezultatų tarpinis vertinimas.

Įgyvendinus Strategiją viešasis sektorius taps efektyvesnis ir konkurencingesnis, personalas – labiau motyvuotas, sumažės pajamų nelygybės rizika, teisingiau bus mokama už darbą ir dėl to pagerės viešosios paslaugos piliečiams. EBPO tyrime „Public Servants as Partners for Growth“ reziumuojama, kad struktūrinės reformos yra būtinos siekiant ekonomikos augimo, o reformų tikslams pasiekti būtinos stiprios institucijos ir tinkamas personalas – talentingas, turintis žinių ir gebėjimų. Taigi, nekonkurencingas darbo apmokėjimas neigiamai veiktų ir struktūrinių reformų (tarp jų – esančių šešių struktūrinių reformų pakete), orientuotų į ženklų viešųjų paslaugų pagerinimą, rezultatus – juos pasiekti būtų sunkiau. Dėl to būtina didinti viešojo sektoriaus darbo apmokėjimo konkurencingumą, ypač įtvirtinant daugiau teisingo apmokėjimo už darbą, kartu sustiprinti optimalų išteklių naudojimą, pašalinti neefektyvumo apraiškas. Nepriklausomų mokslininkų studija 2018 m. įvertino struktūrinių reformų poveikį šalies BVP augimui – Vyriausybės vykdomų šešių struktūrinių reformų didžiausias santykinis efektas BVP bus pasiektas maždaug 2025–2027 m. – reformos lems apie 2 proc. didesnį BVP lygį, o pačiu reformų paketu įgyvendinta arba bent iš dalies įgyvendinta 14 iš 18 Lietuvai pateiktų rekomendacijų. Tačiau, remiantis minėtu EBPO tyrimu, galutinei reformų sėkmei ypač svarbus žmogiškasis veiksnys – viešojo sektoriaus darbuotojai. Strategija būtent į tai ir orientuota.

5. Galimos neigiamos priimto Nutarimo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta

Neigiamų pasekmių nenumatoma. 

6. Kokią įtaką priimtas Nutarimas turės kriminogeninei situacijai, korupcijai

Nutarimo priėmimas kriminogeninei situacijai ir korupcijai įtakos neturės.

7. Kaip Nutarimo įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir jo plėtrai

Nutarimo projektas įtakos verslo sąlygoms ir jo plėtrai neturės.

8. Nutarimo įtraukimas į teisinę sistemą, kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus reikia pakeisti ar pripažinti netekusiais galios

Seimui priėmus Nutarimą, Vyriausybė turės rengiant atitinkamų metų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projektus atsižvelgti į Strategijos nuostatas bei parengti ir pateikti Seimui atitinkamų įstatymų (nurodytų Strategijos priede, taip pat prireikus ir kitų įstatymų) pakeitimų įstatymų projektus, reikalingus Strategijos nuostatoms įgyvendinti.

9. Ar Nutarimo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, o Nutarimo projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka

Nutarimo projektas parengtas laikantis Valstybinės kalbos įstatymo  ir Teisėkūros pagrindų įstatymo reikalavimų. Naujų sąvokų nepateikiama.

10. Ar Nutarimo projektas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus

Nutarimo projektas neprieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms ir Europos Sąjungos dokumentams.

 
11. Jeigu Nutarimui įgyvendinti reikia įgyvendinamųjų teisės aktų, kas ir kada juos turėtų priimti

Seimui pritarus ir patvirtinus Strategiją, vėliau Seimui teikiant atitinkamų įstatymų (nurodytų Strategijos priede, taip pat prireikus ir kitų įstatymų) pakeitimų įstatymų projektus, bus nurodomi ir atitinkami Vyriausybės nutarimai, kiti įgyvendinamieji teisės aktai, kuriuos reikės priimti ar pakeisti siekiant tinkamai įgyvendinti Strategijos nuostatas.

 
12. Kiek valstybės, savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų prireiks Nutarimui įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti

Strategijai įgyvendinti papildomų lėšų poreikis 2020 m.: iš valstybės biudžeto – daugiau kaip 130 mln. eurų, iš PSDF biudžeto – 150 mln. eurų. Lėšų poreikis, susijęs su pareiginės algos bazinio dydžio padidinimu, galės būti apskaičiuotas, atsižvelgiant į derybų dėl Nacionalinės kolektyvinės sutarties rezultatus (lėšų poreikis pareiginės algos baziniam dydžiui padidinti 1 euru – apie 20 mln. eurų metams).

 
13. Projekto rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados

Rengiant Strategiją, buvo gauta pasiūlymų ir pastabų iš profesinių sąjungų atstovų, Seimo narių, dalyvavusių Vyriausybės komisijos posėdžiuose, akademinės bendruomenės, taip pat kai kurių ekonomikos ekspertų, Lietuvos banko atstovų nuomonė ir pastebėjimai.

14. Reikšminiai žodžiai, kurių reikia projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant Europos žodyno „Eurovoc“ terminus, temas bei sritis

,,Viešasis sektorius“, ,,darbo užmokestis“, ,,pareiginės algos bazinis dydis“.

15. Kiti, iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai

Nėra.