LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO KANCELIARIJOS

TEISĖS DEPARTAMENTAS

IŠVADA

DĖL LIETUVOS VALSTYBĖS VALSTYBINIŲ PENSIJŲ ĮSTATYMO NR. I-730 PAKEITIMO

ĮSTATYMO PROJEKTO

2024-06-12 Nr. XIVP-3906

Vilnius

Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas.

1. Įstatymo projekto 1 straipsniu keičiamo Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo (toliau – keičiamas įstatymas) 1 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas nustato mokslininkų valstybinių pensijų, skiriamų pagal Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, dydžio matą. Darytina išvada, kad Mokslininkų valstybinių pensijų laikinasis įstatymas, kuris įsigaliojo 1995 m. sausio 1 d., bus įtvirtintas kaip nuolat galiojantis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Mokslininkų valstybinių pensijų laikinojo įstatymo preambulėje nurodyta, kad Lietuvos Respublikos Seimas priima šį laikinąjį įstatymą atsižvelgdamas į tai, kad Lietuvoje nėra sukurta papildomo mokslininkų pensinio draudimo sistema, kuri turėtų garantuoti mokslininkų kvalifikaciją atitinkančias pensijas, ir laikydamas, kad iki šios sistemos sukūrimo būtina valstybės lėšomis paremti sulaukusius senatvės mokslininkus. Pažymėtina, kad Lietuvoje priimti Lietuvos Respublikos papildomo savanoriško pensijų kaupimo, Lietuvos Respublikos profesinių pensijų kaupimo, Lietuvos Respublikos pensijų kaupimo ir kiti įstatymai, kurie sudarė visas teisines ir ekonomines prielaidas mokslininkų ir kitų asmenų papildomam pensiniam aprūpinimui, todėl tolesnis įtvirtinimas teisinio reguliavimo, kuris buvo nustatytas kaip laikinas, neatitinka įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodyto pokyčio, įvardijamo kaip valstybinių pensijų sistemos reforma.

Jeigu aptariamas teisinis reguliavimas nebūtų keičiamas, siekiant teisinio reguliavimo sistemiškumo, mokslininkų valstybinių pensijų dydžio matas bei kitos su mokslininkų valstybinėmis pensijomis susijusios nuostatos turėtų būti dėstomos Mokslininkų valstybinių pensijų laikinajame įstatyme.

2. Keičiamo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „Asmeniui, turinčiam teisę gauti kelias valstybines pensijas, jo pasirinkimu mokama tik viena iš jų, išskyrus atvejį, kai asmuo turi teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę našlių, pareigūnų ir karių valstybinę našlaičių, valstybinę našlių, valstybinę našlaičių, Prezidento sutuoktinio valstybinę našlaičių, nukentėjusiųjų asmenų valstybinę našlių, nukentėjusiųjų asmenų valstybinę našlaičių pensiją, – asmeniui gali būti mokama viena iš šių nurodytų našlių ar našlaičių pensijų kartu su viena iš valstybinių pensijų (išskyrus šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje ir 12 straipsnio 4 dalies 2 punkte nustatytus atvejus)(čia ir toliau – išskirta mūsų). Šią nuostatą reikėtų tikslinti keliais aspektais. Pirma, tekstą reikėtų dėstyti ne skliausteliuose, kaip paaiškinantį, o formuluoti kaip išimtį. Antra, taisyklė „išskyrus šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje <...> numatytą atvejį“ nevisiškai suprantama. Jeigu ši išimtis nustato teisę gauti kelias valstybines pensijas, tokią taisyklę reikėtų aiškiai nustatyti.

3. Keičiamo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje teikiama nuoroda į keičiamo įstatymo 12 straipsnio 4 dalies 2 punktą tikslintina, nes keičiamo įstatymo 12 straipsnio 4 dalis punktų neturi.

4. Keičiamo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad „Pirmojo ir antrojo laipsnių valstybinės pensijos, nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos, Respublikos Prezidento sutuoktinio valstybinės pensijos, pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (kartu su mokamu pareigūnų ir karių valstybinės pensijos priedu už tarnybą), mokslininkų valstybinės pensijos, indeksuotos pagal šio įstatymo 2 straipsnio 4–7 dalis, dydis bei šios pensijos (pareigūnų ir karių valstybinės pensijos – kartu su mokamu pareigūnų ir karių valstybinės pensijos priedu už tarnybą), indeksuotos pagal šio įstatymo 2 straipsnio 4–7 dalis, dydis ir tam pačiam asmeniui paskirtų šioje dalyje nurodytų valstybinių pensijų, socialinio draudimo pensijų ir vienišo asmens išmokos bendra suma vienam asmeniui negali viršyti Valstybės duomenų agentūros paskelbto užpraeito ketvirčio, buvusio prieš tą kalendorinį mėnesį, už kurį mokama pirmojo ir antrojo laipsnių valstybinė pensija, nukentėjusiųjų asmenų valstybinė pensija, Respublikos Prezidento sutuoktinio valstybinė pensija, pareigūnų ir karių valstybinė pensija (kartu su mokamu pareigūnų ir karių valstybinės pensijos priedu už tarnybą), mokslininkų valstybinė pensija, šalies ūkio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio (neįtraukiant individualių įmonių darbo užmokesčio duomenų) 1,1637 dydžio.

Šių nuostatų tolesnio galiojimo įtvirtinimas svarstytinas. Atsižvelgiant į tai, kad socialinio draudimo pensijos yra paremtos draudimo principu, jų dydis nustatomas, be kita ko, atsižvelgiant į asmens mokėtas įmokas, taip pat atsižvelgiant į tai, kad valstybinės pensijos (išskyrus pareigūnų ir karių, teisėjų ir mokslininkų) yra skiriamos už tam tikrus nuopelnus ar patirtas skriaudas, svarstytina, ar įstatymo projekte siūloma taisyklė, pagal kurią pastarųjų pensijų dydis būtų saistomas iš esmės skirtingais pagrindais skiriamų pensijų sumos dydžiu, yra pagrįsta ir socialiai teisinga. 

Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodyta, jog „Antrame pensinio pobūdžio išmokų iš valstybės biudžeto pertvarkos etape <...> Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų bei teisėjų valstybinių pensijų dydžių matų nebūtų siūloma keisti, nes šios išmokos yra skiriamos už tarnybą einant atitinkamas pareigas ir turi profesinių pensijų bruožų.“ Pažymėtina, kad mokslininkų valstybinės pensijos taip pat turi profesinių pensijų bruožų, nes jos skiriamos už laiką einant tam tikras pareigas ir mokamos su sąlyga, kad asmuo neina pareigų, už kurių ėjimą paskirta valstybinė pensija. Pažymėtina ir tai, kad pareigūnų, karių, teisėjų ir mokslininkų valstybinės pensijos yra skiriamos už laiką, už kurį yra skaičiuojamos ir skiriamos valstybinio socialinio draudimo pensijos, todėl nurodytos valstybinės pensijos laikytinos kaip antra išmoka už ta patį laiką. Toks teisinis reguliavimas nedera su dvigubo išmokų mokėjimo vengimo principu. Svarstant šios dalies nuostatas atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareigūnų ir karių, mokslininkų valstybinių pensijų maksimalaus dydžio ribojimas šalies ūkio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio (neįtraukiant individualių įmonių darbo užmokesčio duomenų) 1,1637 dydžiu taip pat diskutuotinas, nes toks ribojimas niveliuoja pensijų dydžio skirtumus tarp asmenų, kurie įgijo teisę į skirtingo dydžio socialinio draudimo ir valstybines pensijas eidami skirtingai apmokamas ar pagal hierarchiją skirtingas pareigas, tačiau už tuos skirtumus nebūtų kompensuota. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, manytina, kad nustatant valstybinių pensijų dydžius turėtų būti vadovaujamasi konstituciniais teisinės valstybės, socialinės darnos imperatyvais, draudimu teikti privilegijas dėl socialinės padėties, kurie leistų nustatyti adekvačius valstybinių pensijų dydžius ir išvengti pensinių išmokų dydžių ribojimo niveliuojant ar paneigiat įgytas teises.

Svarstant šias nuostatas atkreiptinas dėmesys į tai, kad nei nuo socialinio draudimo, nei nuo valstybinių pensijų nėra atskaitomi gyventojų pajamų mokesčiai bei socialinio draudimo įmokos, todėl šių išmokų dydžio ribojimas vertinant bruto darbo užmokesčio dydį diskutuotinas.

5. Pagal keičiamo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį, vienintelei asmenų grupei – asmenims, kuriems paskirta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija arba Lietuvos nacionalinė literatūros, meno ir architektūros premija, teisė į valstybinę pensiją nebūtų siejama su Lietuvos Respublikos pilietybe. Įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad „Lietuvos nacionalinėmis kultūros ir meno premijomis siekiama skatinti kūrėjų kūrybą, įvertinti Lietuvos ir pasaulio lietuvių bendruomenės kūrėjų sukurtus reikšmingiausius kultūros ir meno kūrinius. Lietuvos Respublikos pilietybės reikalavimas siekiant gauti Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją arba Lietuvos nacionalinę literatūros, meno ir architektūros premiją, nėra įtvirtintas nei Lietuvos Respublikos meno kūrėjo ir meno kūrėjų organizacijų statuso įstatyme, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. sausio 26 d. nutarime Nr. 83 „Dėl valstybės kultūros ir meno premijų“. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Įstatymo projektu siūloma nesieti teisės į pirmojo laipsnio valstybinę pensiją asmenims, kuriems paskirta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija arba Lietuvos nacionalinė literatūros, meno ir architektūros premija.“ Pažymėtina, kad su įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodytais argumentais negalima sutikti, nes apdovanojimas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija arba Lietuvos nacionaline literatūros, meno ir architektūros premija yra asmens pasiekimų tam tikroje srityje ir jo nuopelnų įvertinimas, už šiuos pasiekimus ir nuopelnus išmokama premija. Tuo tarpu valstybinė pensija skiriama premijos laureato papildomai socialinei apsaugai užtikrinti, todėl teisė į valstybinę pensiją, kuri mokama iš valstybės biudžeto lėšų, neatsiejama nuo reikalavimo būti Lietuvos Respublikos piliečiu. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal keičiamo įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 2 punktą, premijos laureatas teisę į valstybinę pensiją įgytų ne tik sukakęs senatvės pensijos amžių, bet ir pripažintas netekusiu 60 ir daugiau procentų dalyvumo (iki 2023 m. gruodžio 31 d. – netekusiu 60 ir daugiau procentų darbingumo; iki 2005 m. birželio 30 d. – I ar II grupės invalidu), todėl neaišku, pagal kurios valstybės įstatymus būtų nustatomi šie faktai.

6. Įvertinus keičiamo įstatymo nuostatas ir Konstitucinio Teismo jurisprudenciją valstybinių pensijų klausimais galima preziumuoti, kad keičiamame įstatyme konstitucinė doktrina dėl valstybinių našlių ir našlaičių pensijų skyrimo ir mokėjimo nėra įgyvendinta. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad „vien tai, kad asmuo yra našlys (našlė) asmens, priklausiusio tam tikrą socialinį statusą turinčių asmenų grupei, kurios išskyrimas objektyviai pateisinamas, ir dėl šio statuso įgijusio teisę gauti socialinę paramą (pensiją), savaime nėra pagrindas objektyviai pateisinti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų įtvirtinta teisė tokiam našliui (našlei) gauti iš esmės kitokią socialinę paramą (pensiją) našlystės atveju, nei ji užtikrinama kitų asmenų našliams (našlėms); vien mirusio asmens turėtas socialinis statusas savaime nėra konstituciškai pateisinamas pagrindas užtikrinti jo našliui (našlei) daug didesnio dydžio socialinę paramą, nei užtikrinama kitiems našliams (našlėms). Nustatydamas skirtingus našlystės atveju teikiamos socialinės paramos dydžius įstatymų leidėjas turi paisyti valstybės ir visuomenės išgalių ir nepažeisti konstitucinių teisingumo, protingumo, proporcingumo, socialinės darnos imperatyvų.

Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo doktriną svarstytina, ar asmenų, kuriems skiriama vadinamoji „nuopelnų“ valstybinė pensija (nurodytų, pavyzdžiui, keičiamo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktuose, 5 straipsnio 2 dalies 2 ir 4 punktuose) sutuoktiniams bei vaikams ir įvaikiams turėtų būti nustatyta teisė į valstybines našlių ir našlaičių pensijas.

7. Keičiamo įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „Mirusio (paskelbto mirusiu) antrojo laipsnio valstybinės pensijos, nurodytos šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte, gavėjo našlei (našliui) valstybinė našlių pensija skiriama ir mokama tik tuo atveju, jeigu kitas iš daugiavaikių tėvų neatitinka antrojo laipsnio valstybinės pensijos skyrimo daugiavaikiams motinai arba tėvui sąlygų.“

Įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad „<...> siūloma nustatyti galimybę skirti antrojo laipsnio valstybinę pensiją mirus motinai (įmotei) arba tėvui (įtėviui), išauginusiems (vaikų mirties atveju – ne mažiau kaip iki 8 metų) 5 ir daugiau vaikų (įvaikių) (toliau – daugiavaikiai motina arba tėvas), kuriam buvo paskirta antrojo laipsnio valstybinė pensija kaip daugiavaikei motinai arba tėvui, kitam iš daugiavaikių tėvų, jeigu jis atitinka nustatytas antrojo laipsnio valstybinės pensijos skyrimo sąlygas. Valstybinė našlių pensija būtų skiriama tik tais atvejais, kai kitas iš daugiavaikių tėvų neatitinka sąlygų skirti antrojo laipsnio valstybinę pensiją. Siūlomas teisinis reguliavimas užtikrins valstybės įvertinimo tęstinumą daugiavaikėms šeimoms“. Įstatymo projekte nėra apibrėžta kokių sąlygų turi neatitikti daugiavaikis motina arba tėvas, tačiau galima preziumuoti, kad siūlomu teisiniu reguliavimu siekiama nustatyti teisę į antrojo laipsnio valstybinę pensiją daugiavaikiams motinai arba tėvui, kurie: 1) piktnaudžiavimo alkoholiu, narkotinėmis, psichotropinėmis ar toksinėmis medžiagomis, yra priklausomi nuo azartinių lošimų, psichologinės, fizinės ar seksualinės prievartos prieš savo vaikus (įvaikius) naudojimo arba gaunamos valstybės paramos panaudojimo ne šeimos interesams bent vienas jos (jo) vaikas (įvaikis) auga ar augo šeimoje, patirdamas socialinę riziką; 2) bent vienam iš jos (jo) vaikų (įvaikių) yra ar buvo nustatyta laikinoji ar nuolatinė globa (rūpyba); 3) ji (jis) buvo nuteista (nuteistas) už nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo vaikui (įvaikiui) ir šeimai ar nusikaltimo, susijusio su jos (jo) vaiko (įvaikio) sveikatos sutrikdymu ar gyvybės atėmimu, padarymą, nesvarbu, ar teistumas išnykęs arba panaikintas, ar ne.

Įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodytas argumentas, kad „Siūlomas teisinis reguliavimas užtikrins valstybės įvertinimo tęstinumą daugiavaikėms šeimoms“ nepriimtinas, nes, visų pirma, valstybinė pensija skiriama ne šeimai, o asmeniui, antra, siekis užtikrinti valstybės įvertinimą minėtoms asmenų grupėms reikštų, kad minėtos veikos yra ne tik toleruojamos, bet ir skatinamos, todėl siūlomas teisinis reguliavimas iš esmės negalimas.

8. Keičiamo įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje vietoj formuluotės „įsiteisėjus teismo nuosprendžiui“ reikėtų įrašyti formuluotę „įsiteisėjus išteisinamajam teismo nuosprendžiui“, o vietoj formuluotės „įsiteisėjus išteisinamajam nuosprendžiui“ reikėtų įrašyti formuluotę „įsiteisėjus išteisinamajam teismo nuosprendžiui“.

9. Pastebėtina, kad įstatymo tekste vartojama daug blanketinių normų, kurios apsunkina įstatymo tekstą. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 6 punktu, pagal kurį teisėkūroje vadovaujamasi aiškumo principu, reiškiančiu, kad teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti logiškas, nuoseklus, glaustas, suprantamas, tikslus, aiškus ir nedviprasmiškas, siūlytina įstatymo tekste, kur įmanoma, atsisakyti nuorodų į įstatymo straipsnius, jų dalis ar punktus, o vietoj to naudoti pilnas formuluotes, pvz., 6 straipsnio 3 dalyje, 7 straipsnyje, 9 straipsnio 2 dalyje, 14 straipsnio 4 dalyje ir kt.

            10. Atsižvelgiant į Seimo statute nustatytų įstatymų leidybos procedūrų trukmę, taip pat į tai, kad Seimo priimtas įstatymas pagal Konstituciją turi būti promulguojamas, svarstytina, ar projekto 2 straipsnio 1 dalyje numatyta įstatymo įsigaliojimo data – 2024 m. liepos 1 d. yra reali.

Siūlytume projekte numatyti vėlesnę įstatymo įsigaliojimo datą, kad būtų galima tinkamai pasirengti jo taikymui ir iki įstatymo įsigaliojimo priimti įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus.

Departamento direktorius                                                                                      Dainius Zebleckis

J. Andriuškevičiūtė, tel. (0 5)  209 6159, el. p. [email protected]

J. Raškauskaitė, tel. (0 5)  209 6842, el. p. [email protected]