LIETUVOS RESPUBLIKOS PREKIŲ ŽENKLŲ ĮSTATYMO NR. VIII-1981 7 IR 24 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMO

AIŠKINAMASIS RAŠTAS

1. Įstatymo projekto rengimą paskatinusios priežastys, parengto projekto tikslai ir uždaviniai

Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatyme numatyta, kad vartotojai, be kita ko, turi teisę gauti teisingą ir visapusišką informaciją valstybine kalba apie parduodamas prekes, teikiamas paslaugas (3 str. 3 p.). „Vartotojo teisė į informaciją yra viena pagrindinių klasikinių vartotojų teisių <...> Pradedant 1970 m. ir iki šiol EK tęsia savo vartotojų apsaugos politikos tikslą – įdiegti informuoto vartotojo standartą“[1]. „Vartotojo teisė į informaciją – yra vienas esminių aukšto vartotojų apsaugos lygio užtikrinimo garantų. Šios vartotojo teisės įgyvendinimas užtikrinamas teisiniu reguliavimu nustatant verslininkui pareigą suteikti vartotojui informaciją (informacijos atskleidimo pareiga). Tinkamas vartotojo informavimas ne tik įgalina vartotoją priimti informuotą sprendimą – apgalvoti savo sprendimą dėl atitinkamų prekių ir paslaugų įsigijimo, palyginti rinkoje esančias prekes ir paslaugas bei jų kainą, bet ir sukuria sąlygas rinkai veikti efektyviai.“[2] Informacijos teisingumas ir visapusiškumas reiškia, kad vartotojui turi būti pateikiama būtina, teisinga, tiksli, aiški ir išsami informacija, o kartu tokia informacija vartotojo neturi klaidinti.

Kalbant apie vartotojams ypač jautrią prekių grupė – maisto prekes, reikia paminėti, kad:

i) 2002 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 178/2002[3] numato, kad vartotojų neturi klaidinti maisto etiketės, reklama ir pateikimas, įskaitant jų formą, išvaizdą arba įpakavimą, pakavimo medžiagas, sudėjimo tvarką, apipavidalinimą juos demonstruojant ir įvairiausiomis priemonėmis apie juos teikiamą informaciją (16 str.);

ii) 2011 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 1169/2011[4] įtvirtintas draudimas klaidinti vartotojus (7 str. 1 d.)

Informacija vartotojui yra pateikiama per ženklinimą. Prekių ženklinimo ir kainų nurodymo taisyklėse[5] ženklinimas apibrėžiamas kaip „ženklinimo rekvizitų pateikimas ant prekės ir (ar) jos prekinės, arba pirminės, pakuotės <...>“ (4.4. papunktis). Minėtų taisyklių 21.2 papunktyje nurodoma, kad ženklinant prekes, kaip vienas iš ženklinimo rekvizitų nurodomas prekės ženklas. Taigi, prekių ženklas – tai vienas iš prekių ženklinimo rekvizitų arba, kitaip tariant, - informacija apie prekę ar paslaugą, kuriam taip pat yra taikomas draudimas klaidinti vartotojus.

Pripažįstama, kad prekių ženklo pagrindinė funkcija yra skiriamoje, t.y. prekių ženklas padeda atskirti vienų ūkio subjektų gaminamas prekes ir teikiamas paslaugas nuo kitų ūkio subjektų gaminamų prekių ir teikiamų paslaugų. Ši prekių ženklų skiriamoji funkcija įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatyme, numatant, kad prekių ženklas gali būti sudarytas iš bet kokių žymenų, pavyzdžiui, iš žodžių, įskaitant asmenvardžius, ar piešinių, raidžių, skaitmenų, spalvų, prekių ar jų pakuotės formos arba garsų, jeigu tokie žymenys, be kita ko, gali atskirti vieno asmens prekes arba paslaugas nuo kitų asmenų prekių arba paslaugų (5 str.).

Tame pačiame Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatyme teigiama, kad Valstybinis patentų biuras, atlikdamas prekių ženklo ekspertizę, patikrina, ar prekių ženklas atitinka šio įstatymo 7 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytus reikalavimus. Jeigu prekių ženklas neatitinka šio įstatymo 7 straipsnio 1 ir(ar) 2 dalyse nustatytų reikalavimų, Valstybinis patentų biuras priima sprendimą neregistruoti ženklo visoms arba daliai prekių ar paslaugų (43 str. 1 ir 2 d.).

Šiame kontekste reikia pažymėti, kad Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymo 7 str. 1 d. 7 p. numatyta, kad prekių ženklas neregistruojamas arba įregistruoto prekių ženklo registracija pripažįstama negaliojančia, jei jis gali suklaidinti visuomenę, pavyzdžiui, dėl prekių ar paslaugų rūšies, kokybės ar geografinės kilmės.

Praktikoje pastebimi atvejai, kai įregistruoti prekių ženklai galimai klaidina visuomenę, įskaitant vartotojus, dėl juose naudojamų teiginių apie prekės ar paslaugos ypatingąsias savybes, taip pat apie maistingumą, sveikatingumą ir t.t., nes, tikėtina, registruojant prekių ženklą nebūna patikrinti visi teisės aktuose, įskaitant Europos Sąjungos teisės aktuose, numatyti reikalavimai. Identifikavus tokį galimai visuomenę, įskaitant vartotojus, klaidinantį prekių ženklą, būtų reikalinga inicijuoti gana sudėtingą jo pripažinimo negaliojančia ir panaikinimo procedūrą. Siekiant išvengti atvejų, kai įregistruojami ir į rinką patenka prekių ženklai, kurie galimai klaidina visuomenę, įskaitant vartotojus, siūloma detalizuoti Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymo 7 ir 24 straipsniuose numatytas aplinkybes, kurios tikrinamos dėl visuomenės (ne)klaidinimo.

Įstatymo projekto tikslas – tobulinti Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatyme įtvirtintą teisinį reglamentavimą.

Įstatymo projekto uždavinys – detalizuoti Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatyme numatytų aplinkybių, kurios tikrinamos dėl visuomenės (ne)klaidinimo, sąrašą.

2. Įstatymo projekto iniciatoriai ir rengėjai

Įstatymo projekto iniciatorius Seimo narys Remigijus Žemaitaitis.

3. Kaip šiuo metu reguliuojami Įstatymo projekte aptarti teisiniai santykiai

Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymo 7 str. 1 d. 7 p. ir 24 str. 2 p., kaip pavyzdžiai, įvardintos tokios galinčios klaidinti visuomenę aplinkybės – prekių ar paslaugų rūšis, kokybė, geografinė kilmė.

4. Siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama

Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymo 7 str. 1 d. 7 p. ir 24 str. 2 p. pateikiamus pavyzdinius aplinkybių, galinčių klaidinti visuomenę, sąrašus siūloma papildyti tokiomis aplinkybėmis, kaip prekių ar paslaugų ypatybės, ypač jų pobūdis, tapatumas, savybės, sudėtis, gamybos ir ruošimo būdas.

Reikia paminėti, kad aukščiau nurodytos aplinkybės yra įvardintos ir 2011 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1169/2011[6] 7 str. 1 d. a) punkte: „1. Informacija apie maistą neturi klaidinti, visų pirma: / a) dėl maisto produkto ypatybių, ypač jo pobūdžio, tapatumo, savybių, sudėties, kiekio, tinkamumo vartoti termino, kilmės šalies ar kilmės vietos, gamybos ar ruošimo būdo;“

Tikimasi, kad priėmus Įstatymo projektu siūlomus pakeitimus, bus išvengiama atvejų, kai įregistruojami prekių ženklai, kurie galimai klaidina visuomenė, įskaitant vartotojus.

5. Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai, galimos neigiamos priimto Įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta

Priėmus Įstatymo projektą neigiamų pasekmių nenumatoma.

6. Galima priimto Įstatymo įtaka kriminogeninei situacijai, korupcijai

Įstatymo projektas neturės įtakos kriminogeninei situacijai ir korupcijai.

7. Galima priimto Įstatymo įtaka verslo sąlygoms ir jo plėtrai

Siūlomas Įstatymo projektas verslo sąlygoms ir jo plėtrai įtakos neturės.

8. Įstatymo projekto atitiktis strateginio lygmens planavimo dokumentams

Įstatymo projektas neprieštarauja strateginio lygmens planavimo dokumentams.

9. Įstatymo inkorporavimas į teisinę sistemą, kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus reikia pakeisti ar pripažinti netekusiais galios

Siekiant priimtą Įstatymą inkorporuoti į teisinę sistemą, nereikės priimti, pakeisti ar panaikinti kitų įstatymų.

10. Įstatymo projekto atitiktis Valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimams, sąvokų ir terminų įvertinimas

Įstatymo projektas parengti laikantis Valstybinės kalbos ir Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų. Įstatymo projekte neapibrėžiamos naujos ir nekeičiamos esamos sąvokos ir terminai.

11. Įstatymo projekto atitiktis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms ir Europos Sąjungos teisei

Įstatymo projektas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus.

12. Įstatymui įgyvendinti reikalingi įgyvendinamieji teisės aktai, juos priimti turintys subjektai

Įstatymo projekto įgyvendinimui papildomų įgyvendinamųjų teisės aktų nereikės priimti.

13. Kiek valstybės, savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų prireiks Įstatymui įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti

Priėmus Įstatymo projektą, papildomų valstybės, savivaldybių biudžetų ar kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų jam įgyvendinti nereikės.

14. Įstatymo projekto rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados

Rengiant Įstatymo projektą, specialistų vertinimų negauta.

15. Reikšminiai žodžiai, kurių reikia šiam projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant Europos žodyno „Eurovoc“ terminus, temas bei sritis

Reikšminiai žodžiai, kurių reikia šiam projektui įtraukti į kompiuterinę sistemą, įskaitant reikšminius žodžius pagal Europos žodyną Eurovoc: „prekių ženklas“, „ypatybės“, „pobūdis“, tapatumas“, „savybės“, „sudėtis“, „gamybos būdas“, „paruošimo būdas“.

16. Kiti, iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai

Nėra.

Teikia

Seimo narys Remigijus Žemaitaitis

[1] D. Bublienė. Vartotojų teisė į informaciją pagal naująją vartotojų teisių direktyvą: žingsnis pirmyn? Vartotojų teisių apsaugos teisiniai aspektai Europos Sąjungoje, 39, 42 psl.

žr. https://repository.mruni.eu/bitstream/handle/007/16760/9789955192831.pdf?sequence=1&isAllowed=y

[2] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-246-1075/2021

[3] Nustatantis maistui skirtų teisės aktų bendruosius principus ir reikalavimus, įsteigiantis Europos maisto saugos tarnybą ir nustatantis su maisto saugos klausimais susijusias procedūras

[4] Dėl informacijos apie maistą teikimo vartotojams, kuriuo iš dalies keičiami Europos Parlamento ir Tarybos reglamentai (EB) Nr. 1924/2006 ir (EB) Nr. 1925/2006 bei kuriuo panaikinami Komisijos direktyva 87/250/EEB, Tarybos direktyva 90/496/EEB, Komisijos direktyva 1999/10/EB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/13/EB, Komisijos direktyvos 2002/67/EB ir 2008/5/EB bei Komisijos reglamentas (EB) Nr. 608/2004

[5] Patvirtintos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministro 2002 m. birželio 10 d. įsakymu Nr. 170 „Dėl Prekių ženklinimo ir kainų nurodymo taisyklių patvirtinimo“.