PASIŪLYMAS

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS

NEDARBO SOCIALINIO DRAUDIMO ĮSTATYMO NR. IX-1904 1, 3, 5, 6, 8, 9, 11, 12, 17 IR 21 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO, 10 STRAIPSNIO PRIPAŽINIMO NETEKUSIU GALIOS IR ĮSTATYMO PAPILDYMO PRIEDU

ĮSTATYMO PROJEKTO Nr. XVP-591

2025-10-09

Vilnius

Eil. Nr.	Siūloma keisti			Pasiūlymo turinys
	str.	str. d.	p.
1.	4			Argumentai: Draudimas grindžiamas principu kompensuoti netikėtą, neplanuotą žalą ar nuostolį, kai asmuo neturi galimybės pats išvengti neigiamų pasekmių. Savanoriškas darbo santykių nutraukimas paprastai nelaikomas draudiminiu įvykiu, nes draudimo sistemos (ypač nedarbo socialinio draudimo) yra skirtos apsaugoti darbuotoją nuo priverstinio nedarbo, o ne nuo jo paties sprendimo nutraukti darbo santykius, taip skatinant atsakingai dalyvauti darbo rinkoje ir nepiktnaudžiauti nedarbo socialinio draudimo išmokomis. Dalyje Europos valstybių taikoma nedarbo draudimo išmokų sistema, kai „savo noru“ iš darbo išėjusiems asmenims nedarbo draudimo išmokos yra mokamos tik po tam tikro laiko nuo užsiregistravimo atitinkamose institucijose dienos (pvz.: Norvegijoje – po 4,5 mėn., Lenkijoje, Vokietijoje – po 3 mėn., Islandijoje, Latvijoje – po 2 mėn., Austrijoje – po 1 mėn.). Vidutiniška nedarbo išmokų mokėjimo atidėjimo trukmė asmenims savanoriškai nutraukusiems darbo santykius yra apie 3 mėnesius. 2025 m. rugpjūčio mėnesio Sodros duomenimis apie 65 proc. nedarbo socialinio draudimo išmokų gavėjų yra nutraukę darbo sutartį savo iniciatyva be svarbių priežasčių. Atsižvelgiant į šią statistiką, siūloma nustatyti, kad asmenims nutraukusiems darbo (tarnybos) santykius darbuotojo (tarnautojo) iniciatyva be svarbių priežasčių, nedarbo socialinio draudimo išmoka būtų pradedama mokėti praėjus 1 mėnesiui nuo įsiregistravimo Užimtumo tarnyboje dienos. Siūlomas vieno mėnesio nedarbo socialinio draudimo išmokos mokėjimo atidėjimo laikotarpis asmenims, kurie darbo santykius nutraukė savo iniciatyva be svarbių priežasčių, laikytinas proporcingu ir subalansuotu sprendimu. Toks terminas, palyginti su kitų Europos valstybių praktika (kur laukimo laikotarpis svyruoja nuo 1 iki 4,5 mėnesio), yra pakankamai trumpas, kad išlaikytų socialinį apsaugos funkcionalumą, tačiau kartu padėtų sumažinti nepagrįstų išmokų gavimo atvejus. 2024 m. duomenimis, apie 24 tūkst. nedarbo socialinio draudimo išmokos gavėjų išmoką gavo trumpiau nei vieną mėnesį, todėl mėnesio trukmės laukimo laikotarpis leistų natūraliai sumažinti trumpalaikių ir galimai nepagrįstų išmokų atvejus. Tokiu būdu būtų prisidedama prie draudimo fondo finansinio tvarumo ir mažinami administraciniai bei išmokų kaštai, išlaikant socialinio teisingumo principą – t. y. užtikrinant, kad draudimo išmokos pirmiausia pasiektų tuos asmenis, kurie neteko darbo dėl objektyvių, nuo jų valios nepriklausančių priežasčių. Pasiūlymas: Projekto 4 straipsnį išdėstyti taip: „4 straipsnis. 6 straipsnio pakeitimas Pakeisti 6 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip: „2. Bedarbiams, nurodytiems šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punkte punktuose, nutraukusiems darbo santykius darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių ar tarnybos santykius atsistatydinus savo noru ar savo prašymu, nedarbo draudimo išmoka pradedama mokėti praėjus 1 mėnesiui nuo įsiregistravimo Užimtumo tarnyboje dienos, tačiau ne anksčiau negu nuo bedarbio statuso įgijimo dienos, o atleistiems iš darbo (tarnybos) dėl darbuotojo (tarnautojo) kaltės, nedarbo draudimo išmoka pradedama mokėti praėjus 3 mėnesiams nuo įsiregistravimo Užimtumo tarnyboje dienos, tačiau ne anksčiau negu nuo bedarbio statuso įgijimo dienos.“

Teikia

Seimo narys                                                                                        Darius Razmislevičius