LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO KANCELIARIJOS
TEISĖS DEPARTAMENTAS
IŠVADA
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS PAGALBOS NUO NUSIKALSTAMOS VEIKOS NUKENTĖJUSIEMS ASMENIMS Įstatymo PROJEKTO
2020-10-12 Nr. XIIIP-5245
Vilnius
Įvertinę įstatymo projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklių reikalavimams, teikiame šias pastabas:
1. Projekto 1 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad „Pagalbos nuo nusikalstamos veikos nukentėjusiems asmenims įstatymo paskirtis – užtikrinti, kad fiziniai asmenys, nukentėję nuo nusikalstamos veikos, <…> gautų pagalbą ir galėtų dalyvauti baudžiamajame procese”. Šis teisinis reguliavimas ydingas keliais aspektais.
1.1. Projekto 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodoma, kad nukentėjęs asmuo, atsižvelgiant į individualius jo poreikius, dėl įvykdytos nusikalstamos veikos atsiradusius poreikius ir nusikalstamos veikos pobūdį, turėtų teisę „nemokamai konfidencialiai naudotis pirmojo kontakto institucijų ir pagalbos tarnybų teikiama ar (ir) organizuojama pagalba prieš baudžiamąjį procesą, jo metu, prireikus – po jo”. Tai reiškia, kad nukentėjusių nuo nusikalstamos veikos asmenų atžvilgiu įstatymas galėtų būti taikomas net ir pasibaigus baudžiamajam procesui, tačiau projekto 1 straipsnio 1 dalyje nurodytoje įstatymo paskirtyje šis aspektas neatsispindi.
1.2. Projekto 1 straipsnio 1 dalyje deklaruojama įstatymo paskirtis negalėtų būti įgyvendinta pilnai, kadangi projekto 2 straipsnio 3 dalyje pateikiamas nuo nusikalstamos veikos nukentėjusių asmenų apibrėžimas suformuluotas per siaurai. Antai pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 28 straipsnio 1 dalį nukentėjusiaisiais baudžiamajame procese laikomi fiziniai asmenys, kuriems nusikalstama veika padarė fizinės, turtinės ar neturtinės žalos, ir nuo nusikalstamos veikos mirusio fizinio asmens šeimos nariai bei artimieji giminaičiai, kurie dėl to asmens mirties patyrė fizinės, turtinės ar neturtinės žalos. Tuo tarpu pagal projekto 2 straipsnio 3 dalį nukentėjusiais asmenimis būtų laikomi tik fiziniai asmenys, kurie tiesiogiai dėl nusikalstamos veikos patyrė fizinę, turtinę ir (ar) neturtinę žalą, ir fizinių asmenų, kurie mirė dėl nusikalstamos veikos, šeimos nariai, kurie dėl to asmens mirties patyrė fizinę, turtinę ir (ar) neturtinę žalą, t. y. į šį apibrėžimą nepatenka dėl nusikalstamos veikos mirusių fizinių asmenų artimieji giminaičiai.
Kita vertus, aptariamame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad projekto 2 straipsnio 3 dalis turėtų būti pildoma dar ir dėl to, kad norint nustatyti, ar teikiamo projekto nuostatų kontekste asmuo turėtų būti laikomas fizinio asmens, kuris mirė dėl nusikalstamos veikos, šeimos nariu, reikėtų vadovautis vien tik BPK nustatytais kriterijais (projekto 2 straipsnio 7 dalis), kai tuo tarpu BPK 38 straipsnyje įtvirtintas šeimos narių ratas nevisiškai apima projektu įgyvendinamos 2012 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2012/29/ES (toliau – Direktyva) 2 straipsnio 1 dalies b punkte pateiktą šeimos narių sąrašą. Direktyvos 2 straipsnio 1 dalies b punkte įtvirtinta, kad aukos šeimos nariais laikomi ne tik aukos sutuoktinis, nuolat ir nepertraukiamai su auka gyvenantis bei vedantis bendrą namų ūkį ir su ja susietas artimais įsipareigojančiais ryšiais asmuo, broliai, seserys bei išlaikytiniai, bet ir aukos tiesiosios linijos giminaičiai. Pastarųjų atžvilgiu Direktyvos nuostatas labiausiai atitinka ne BPK esantis šeimos narių apibrėžimas, bet BK 248 straipsnio 1 dalis, kurioje įtvirtintas artimųjų giminaičių sąrašas, priešingai negu BPK, apima ir tokius tiesiosios linijos giminaičius kaip seneliai bei vaikaičiai. Tai vėlgi patvirtina, kad projekte numatomas nukentėjusio asmens statusas turėtų būti suteiktas visiems asmenims, kurie laikomi nukentėjusiaisiais ir baudžiamajame procese, t. y. ne tik nuo nusikalstamos veikos mirusių fizinių asmenų šeimų nariams, bet ir BK 248 straipsnio 1 dalyje nurodytiems artimiesiems giminaičiams, jeigu jie dėl fizinio asmens mirties patyrė fizinės, turtinės ir (ar) neturtinės žalos.
2. Projekto 1 straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, kad nuostatos, reglamentuojančios pagalbos teikimą asmenims, nukentėjusiems nuo nusikalstamos veikos, įvykdytos ne Europos Sąjungos teritorijoje, kai baudžiamasis procesas vyksta Europos Sąjungos teritorijoje, taikomos tiek, kiek jos yra susijusios su šių asmenų teisėmis Europos Sąjungoje vykstančiame baudžiamajame procese (pabraukta mūsų). Taigi, darytina išvada, kad teikiamo įstatymo nuostatos tam tikrais atvejais būtų taikomos nuo nusikalstamos veikos nukentėjusių asmenų, nesančių Lietuvos Respublikos teritorijoje, teisių gynybai ne Lietuvos Respublikos teritorijoje vykstančiame baudžiamajame procese. Pastebėtina, jog valstybės jurisdikcija pasireiškia galia savo teritorijoje nustatyti juridinių ir fizinių asmenų teises ir pareigas, bet kokį teisinį reguliavimą, jo apimtį ir turinį, reguliavimo aiškinimą ir taikymo taisykles. Taigi Lietuvos Respublikos jurisdikcija yra apribota Lietuvos Respublikos teritorija, todėl teisės aktuose negali būti įtvirtinamos nuostatos, kad Lietuvos Respublikos įstatymai reguliuoja kitos valstybės jurisdikcijoje esančius teisinius santykius. Tokio pobūdžio teisės normos gali būti nustatomos Europos Sąjungos teisiniuose dokumentuose (direktyvose, reglamentuose ir pan.), tačiau juos perkeliant į nacionalinę teisę, normos turi būti adaptuotos taip, kad jų nebūtų galima suprasti kaip taikytinų visoje Europos Sąjungoje, t. y. Lietuvos įstatymais negali būti reguliuojami visuomeniniai santykiai, susiklostantys kitose valstybėse ar valstybių sąjungoje. Ta pati pastaba taikytina ir projekto 1 straipsnio 1 dalies nuostatai, reglamentuojančiai, jog siūlomu įstatymu siekiama užtikrinti, kad fiziniai asmenys, nukentėję nuo nusikalstamos veikos, įvykdytos Europos Sąjungos teritorijoje arba įvykdytos ne Europos Sąjungos teritorijoje, kai baudžiamasis procesas vyksta Europos Sąjungos teritorijoje, būdami Lietuvos Respublikos teritorijoje, gautų pagalbą ir galėtų dalyvauti baudžiamajame procese, vykstančiame ne Lietuvos Respublikos teritorijoje. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, siūlytina tikslinti projekto 1 straipsnio 1 dalies nuostatas, reglamentuojančias projektu siūlomo teisinio reguliavimo taikymą ne Lietuvos Respublikos teritorijoje esantiems subjektams ir procesams.
3. Projekto 1 straipsnio 3 dalyje yra numatyta, kad „Šio įstatymo nuostatos, reglamentuojančios pagalbos teikimą smurtą artimoje aplinkoje patyrusiam asmeniui, taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas“. Siūlytina tikslinti šios nuostatos formuluotę, nustatant įstatymų tarpusavio santykį, nes šio įstatymo nuostatų kitas įstatymas reglamentuoti negali. Gali būti reglamentuojami tik tam tikri teisiniai santykiai, pvz., pagalbos teikimas. Tuo pačiu svarstytina, ar nereikėtų aiškiau apibrėžti, kokios šio įstatymo nuostatos ir kada taikomos smurtą artimoje aplinkoje patyrusiam asmeniui, kad būtų išvengta teisinio reguliavimo taikymo praktinių problemų.
4. Projekto 2 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad „Atkuriamasis teisingumas – procedūra, kurią taikant sudaromos sąlygos nuo nusikalstamos veikos nukentėjusiam asmeniui ir nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui laisva valia, padedant nešališkai trečiajai šaliai, aktyviai dalyvauti sprendžiant su nusikalstama veika susijusius klausimus, siekiant sumažinti šios veikos poveikį”. Siekiant suderinti projekto terminologiją su baudžiamosios teisės teoriniais pagrindais, siūlytina šioje formuluotėje vietoje žodžio „poveikį” vartoti žodį „padarinius”, kadangi ne poveikis, o būtent padariniai paprastai yra įvardijami kaip vienas iš nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymių. Tokiu atveju taip pat reikėtų žodį „sumažinti” pakeisti į žodį „sušvelninti”.
5. Remiantis projekto 2 straipsnio 3 dalimi, pagalba nuo nusikalstamos veikos nukentėjusiems asmenims būtų laikoma „<...> informacija, konsultacijos ir (ar) paslaugos, teikiamos nuo nusikalstamos veikos nukentėjusiems asmenims, atsižvelgiant į individualius jų poreikius, dėl įvykdytos nusikalstamos veikos atsiradusius poreikius”. Manytina, kad sąvoka „individualūs poreikiai” apima ir „dėl įvykdytos nusikalstamos veikos atsiradusius poreikius”, todėl pastarosios siūlytina atsisakyti kaip perteklinės. Ši pastaba taikytina ir kitų projektų straipsnių, kuriuose vartojamos analogiškos formuluotės, atžvilgiu.
6. Jeigu būtų nepritarta 5 pastabai, tuomet atkreipiame dėmesį, kad Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) nuostatas labiau atitiktų ne sąvoka „įvykdytos nusikalstamos veikos”, o „padarytos nusikalstamos veikos”.
7. Pastebėtina, kad iš projekto 4 straipsnio 1 dalies nuostatų nėra aišku, ar visa pagalbos tarnybų teikiama pagalba nuo nusikalstamos veikos nukentėjusiam asmeniui būtų teikiama nemokamai. Projekto 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodoma, kad nemokamai būtų teikiama „pagalba prieš baudžiamąjį procesą, jo metu, prireikus – po jo ir visais atvejais, kai baudžiamasis procesas nepradedamas“, nedetalizuojant minėtos „pagalbos“ turinio ir apimties, tuo tarpu projekto 4 straipsnio 1 dalies 4 punkte sveikatos priežiūros ir socialinių paslaugų pagalbos teikimas siejamas su Sveikatos draudimo įstatymo, Sveikatos sistemos įstatymo, Socialinių paslaugų įstatymo ir juos įgyvendinančių teisės aktų nuostatomis, t. y. nemokamų paslaugų apimtis priklausytų nuo asmens finansinės padėties, sveikatos draudimo turėjimo ir pan. Pastebėtina ir tai, kad nuo nusikalstamos veikos nukentėjusio asmens šeimos nariams pagalba visais atvejais būtų nemokama, nes vadovaujantis projekto 4 straipsnio 2 dalimi, “nukentėjusio asmens šeimos nariai turi teisę nemokamai naudotis pirmojo kontakto institucijų ir pagalbos tarnybų teikiama ir (ar) organizuojama pagalba pagal individualius poreikius“. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, siūlytina tikslinti projekto 4 straipsnį, pašalinant minėtus neaiškumus.
8. Projekto 4 straipsnio 3 dalyje vartojamas žodis „oficialų”, remiantis BPK 167 straipsnio 1 dalimi, yra perteklinis.
9. Sisteminė ir lingvistinė projekto 4 straipsnio 3 dalies ir BPK 167 straipsnio 1 dalies analizė leidžia daryti išvadą, kad projekto 4 straipsnio 3 dalyje kalbama tik apie skundus ir pareiškimus dėl tokių nusikalstamų veikų, dėl kurių baudžiamasis procesas vyksta privačiai viešo kaltinimo forma. Manytina, kad toks teisinis reguliavimas nepilnai įgyvendina Direktyvos 8 straipsnio 5 dalį, kurioje įtvirtinta, kad „Valstybės narės užtikrina, kad galimybė naudotis paramos aukoms tarnybų paslaugomis nepriklauso nuo to, ar auka pateikė oficialų skundą dėl nusikalstamos veikos kompetentingai valdžios institucijai”. Ši Direktyvos nuostata turėtų apimti absoliučiai visas BK numatomas nusikalstamas veikas, t. y. ir tokias, dėl kurių baudžiamasis procesas vyksta įprastine viešo kaltinimo forma. Atsižvelgiant į tai, siūlytina projekto 4 straipsnio 3 dalį suformuluoti taip: „Teisė gauti pagalbą nepriklauso nuo to, ar nukentėjęs asmuo pateikė skundą, pareiškimą ar pranešimą dėl nusikalstamos veikos kompetentingai valdžios institucijai”.
10. Projekto 4 straipsnio 3 dalyje siūloma nustatyti, kad teisė gauti pagalbą nepriklauso nuo to, ar nukentėjęs asmuo pateikė oficialų skundą, ar jo teisėtas atstovas pateikė pareiškimą dėl nusikalstamos veikos kompetentingai valdžios institucijai. Pastebėtina, kad iš siūlomo teisinio reguliavimo nėra aišku, koks subjektas ir kokia tvarka nustatytų (konstatuotų) pačios nusikalstamos veikos buvimo faktą tuo atveju, jei „nukentėjęs“ asmuo nepateikia oficialaus skundo ar pranešimo kompetentingai valdžios institucijai. Atkreiptinas dėmesys, kad projektu teikiamo įstatymo tikslas yra nuoseklios pagalbos nusikalstamų veikų aukoms teikimas, todėl manytina, kad įstatymo nuostatos turėtų būti pildomos įgalinant atsakingas pirmo kontakto ar pagalbos institucijas tinkamai identifikuoti nuo nusikalstamos veikos nukentėjusius asmenis ir užkirsti kelią piktnaudžiavimui, t. y. atvejams, kai asmenys, siekdami gauti nemokamą medicininę ar socialinę pagalbą, pirmo kontakto institucijai melagingai praneštų apie įvykusią nusikalstamą veiką jų atžvilgiu, neįvardinant daugiau jokių jos aplinkybių ir neteikiant oficialaus skundo ar pranešimo.
11. Pastebėtina, kad BPK straipsniuose, reglamentuojančiuose ikiteisminio tyrimo pradžią, nėra aiškiai nustatyta, kuriuo iš BPK 166 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytų dokumentų – skundu, pareiškimu ar pranešimu – nukentėjusysis turi informuoti valstybės institucijas apie galimai padarytą nusikalstamą veiką. Dėl to siūlytina projekto 9 straipsnio 1 dalies 2 punkte po žodžio „skundo” įrašyti žodžius „pareiškimo ar pranešimo” .
12. Projekto 2 straipsnio 8 dalyje, 9 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 9 straipsnio 1 dalies 7 punkte minimų „specialios apsaugos priemonių” apibrėžimas pateikiamas ne pačiame projekte ar kokiame nors kitame įstatyme, o Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2016 m. vasario 29 d. įsakymo Nr. I-63 „Dėl rekomendacijų dėl nukentėjusiųjų specialių apsaugos poreikių vertinimo patvirtinimo“ 2.4 punkte. Toks teisinis reguliavimas neatitinka Konstitucinio Teismo doktrinos, kurioje pažymėta, kad „iš Konstitucijos, inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo, kylantis reikalavimas paisyti teisės aktų hierarchijos suponuoja, kad įstatymuose vartojamų sąvokų turinys gali būti apibrėžiamas (inter alia aiškinamas) tik įstatymu, o ne žemesnės galios teisės aktu”.
13. Projekto 6 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtinama, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerija „tvirtina teisės aktus dėl akredituotos pagalbos teikimo ir finansavimo, pagalbos tarnybos veiklos pagal šį įstatymą reglamentavimo“. Pastebėtina, kad teisės aktus tvirtina ne ministerija, bet socialinės apsaugos ir darbo ministras, be to, įstatymo projekto 7 straipsnio 2 dalyje, 10 straipsnio 2 dalyje, 12 straipsnio 1 dalyje numatyti teisės aktai, kuriuos turės tvirtinti šis ministras, tačiau nei vienas šis teisės aktas nereglamentuoja pagalbos tarnybos veiklos. Siūlytume šią nuostatą tikslinti nurodytais apsektais. Atitinkamai tikslintinas projekto 6 straipsnio 6 dalies 1 punktas.
14. Projekto 6 straipsnio 3 dalies 3 punkte nurodyta, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerija finansuoja akredituotą pagalbą, socialinės apsaugos ir darbo ministro įgaliotai įstaigai sudarius sutartį su akredituotą pagalbą teikiančiomis pagalbos tarnybomis, jeigu šias pagalbos tarnybas pasirenka pats nukentėjęs asmuo ar jo atstovas pagal įstatymą. Ši nuostata ne visiškai suprantama, neaišku, ar tai suponuoja, kad akredituotą pagalbą teikiančios pagalbos tarnybos galėtų gauti finansavimą tik išimtinais atvejais, t. y. kai jas pasirinks pats asmuo ar jos atstovas, tačiau finansavimo nebus, jei asmuo bus nukreipiamas į pagalbos tarnybą. Be to, šiame kontekste svarstytina, ar formuluotė „finansuoja“ yra tinkama. Manytina, kad ji turėtų būti keičiama formuluote „skiria lėšų“.
15. Projekto 6 straipsnio 6 dalies 3 ir 4 punktuose nurodoma, kad teisingumo ministerija užtikrintų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą bei smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos atlyginimą. Pastebėtina, kad tiek valstybės garantuojama teisinė pagalba teikiama, tiek smurtiniais nusikaltimais padaryta žala atlyginama tik tuo atveju, jeigu išpildomos visos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme bei Smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatyme nurodytos sąlygos. Pvz., antrinės valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimas priklauso nuo asmens turto ir pajamų lygio, smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos atlyginimas priklauso nuo to, ar teismo priteista smurtiniu nusikaltimu padaryta žala buvo neatlyginta ir t. t. Atsižvelgiant į tai ir siekiant teisinio aiškumo, siūlytina į minėtus įstatymus projekto 6 straipsnio 6 dalies 3 ir 4 punktuose pateikti nuorodas.
16. Projekto 6 straipsnio 6 dalies 3 punkte vartojamos sąvokos „valstybės garantuojama teisinė pagalba” turinys apibrėžtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme, todėl projekto 2 straipsnio 8 dalis turėtų būti atitinkamai pildoma. Be to, projekto 6 straipsnio 6 dalies 4 punkte minima sąvoka „smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos atlyginimas” yra nesuderinta su Smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymu, kuriame ji įvardijama kaip „smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos kompensavimas”, o jos atžvilgiu projekto 2 straipsnio 8 dalis irgi turėtų būti atitinkamai pildoma.
17. Projekto 11 straipsnio 1 dalyje po žodžio „nusikaltimo” įrašytinas žodis „padarymo”.
18. Projekto 13 straipsnio pavadinimas neatitinka jo turinio, t. y. straipsnio pavadinime kalbama apie teisės teikti akredituotą pagalbą pratęsimą, tačiau projekto 13 straipsnyje nėra nuostatų, kurios reglamentuotų su šios teisės pratęsimu susijusius teisinius santykius. Kita vertus, projekto 13 straipsnio 7 dalyje kalbama ir apie teisės teikti akredituotą pagalbą atnaujinimą, tačiau šis aspektas straipsnio pavadinime neatsispindi.
19. Projekto 13 straipsnio 1 dalyje siūloma numatyti, kad kriterijus, kuriais vadovaujantis vertinamas ūkinės veiklos (akredituotos pagalbos teikimo) akreditavimo pagrįstumas, nustatytų socialinės apsaugos ir darbo ministras. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. gegužės 31 d. nutarime pažymėjo, kad esminės ūkinės veiklos sąlygos, draudimai ir ribojimai, darantys esminį poveikį ūkinei veiklai pagal Konstituciją gali būti nustatyti tik įstatymu. Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja teisės aktų hierarchiją, inter alia tai, kad poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai, kad poįstatyminiai teisės aktai turi būti priimami remiantis įstatymais, kad poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas nepaisant to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc) taikymo, ar nuolatinio galiojimo (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2013 m. vasario 20 d., 2018 m. kovo 2 d. ir kiti nutarimai). Atsižvelgiant į tai pažymėtina, kad kriterijai, kuriais vadovaujantis vertinamas ūkinės veiklos akreditavimo pagrįstumas, turėtų būti nustatyti įstatyme, o ne poįstatyminiame teisės akte.
20. Projekto 13 straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, kad teisė teikti akredituotą pagalbą gali būti suteikiama tik Lietuvos Respublikoje įsisteigusiam juridiniam asmeniui. Atkreiptinas dėmesys, kad iš siūlomo teisinio reguliavimo nėra aišku, kodėl akredituotos pagalbos veikla yra siejama išimtinai su juridinio asmens įsisteigimu Lietuvos Respublikoje, neatsižvelgiant į Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) bei Europos ekonominės erdvės susitarime įtvirtintą įsisteigimo teisę bei laisvę teikti paslaugas. Manytina, kad nemažą dalį akredituotą pagalbą sudarančių paslaugų galėtų suteikti socialinių paslaugų įstaigos, kurios, vadovaujantis Socialinių paslaugų įstatymo 2 straipsnio 10 dalimi, yra socialines paslaugas teikiantis Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje arba kitoje Europos ekonominės erdvės valstybėje įsisteigęs juridinis asmuo ar kita organizacija, jų padalinys, atitinkantys atitinkantis Socialinių paslaugų įstatyme nustatytus reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, siūlytina tikslinti akredituotos pagalbos tarnybos apibrėžimą.
21. Atsižvelgiant į tai, kad, kaip minėta šios išvados 1.2. pastaboje, projekto nuostatos turėtų būti taikomos visiems baudžiamajame procese nukentėjusiaisiais laikomiems asmenims, taip pat į tai, jog projekte numatomos nukentėjusių asmenų teisės iš esmės turėtų būti svarbi nukentėjusiųjų baudžiamajame procese teisinio statuso dalis, manytina, kad kartu turėtų būti atitinkamai pildoma ir BPK 44 straipsnio 10 dalis, joje pateikiant nuorodą į šį įstatymą.
22. Žodžiai „Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą” ir „Respublikos Prezidentas” turėtų būti rašomi po įgyvendinamais Europos Sąjungos teisės aktais.
Departamento direktorius Andrius Kabišaitis
M. Masteikienė, tel. (8 5) 239 6843, el. p. [email protected]
S. Mikšys, tel. (85) 239 6891, el. p. [email protected]
J. Raškauskaitė, tel. (85) 239 6842, el. p. [email protected]