LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO KANCELIARIJOS
TEISĖS DEPARTAMENTAS
IŠVADA
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ADMINISTRACINIŲ NUSIŽENGIMŲ KODEKSO 12, 33, 43, 89, 110, 112, 573, 607, 608, 609, 610, 613, 614, 627, 631, 632, 635, 640, 642, 661, 673 STRAIPSNIŲ IR PRIEDO PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO
2019-11-25 Nr. XIIIP-4195
Vilnius
Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, galiojantiems įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
1. Projekto 5 straipsniu keičiamo Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 110 straipsnio pavadinime vartojamas jungtukas „ir“, o ANK 110 straipsnio 1 dalyje – „arba“. Kadangi pagal keičiamo ANK 110 straipsnio 1 dalį atsakomybė kiltų arba (past. – čia ir toliau pabraukta mūsų) už savavališką žemės, miško ar vandens telkinių užėmimą, arba už savavališką žemės, miško ar vandens naudojimą, tai, siekiant teisinio aiškumo, siūlome ANK 110 straipsnio pavadinime vietoje jungtuko „ir“ naudoti jungtuką „arba“.
2. Projekto 6 straipsniu siekiama keisti ANK 112 straipsnio 1 dalį ir joje įtvirtinti atsakomybę už žemės savininkų ar kitų žemės naudotojų nesiėmimą priemonių sunaikintiems ar sugadintiems riboženkliams atkurti. Už šio administracinio nusižengimo padarymą kaip vienintelė sankcija projekte numatyta pati švelniausia administracinė nuobauda – įspėjimas. Be to, projekto 1 straipsniu siekiama papildyti ANK 12 straipsnio 1 dalį, į mažai pavojingų veikų sąrašą įtraukiant ANK 112 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą.
Atkreipiame dėmesį, kad tokių administracinių nusižengimų, už kurių padarymą ANK specialiojoje dalyje būtų numatytas įspėjimas kaip vienintelė sankcija, viso labo yra tik trys[1]. Taip pat pastebėtina, kad jokio kito administracinio nusižengimo, už kurio padarymą ir kaip vienintelė sankcija būtų numatytas įspėjimas, ir kuris būtų įtrauktas į ANK 12 straipsnio 1 dalį į mažai pavojingų veikų sąrašą, daugiau nėra. Taigi atsižvelgiant į tai, kad priėmus projektu teikiamus ANK 12 straipsnio 1 dalies ir ANK 112 straipsnio pakeitimus ANK 112 straipsnio 1 dalyje numatyta veika pagal gresiančius teisinius padarinius faktiškai taptų mažiausiai pavojingu administraciniu nusižengimu iš visų ANK specialiojoje dalyje numatytų veikų, siūlome apsvarstyti, ar tikrai žemės savininkų ar kitų žemės naudotojų priemonių nesiėmimo sunaikintiems ar sugadintiems riboženkliams atkurti pavojingumo pobūdis yra toks, kad už šią veiką būtų pagrįsta numatyti administracinę atsakomybę.
3. Projekto 13 straipsniu siekiama pakeisti ANK 614 straipsnio 1 dalį iš jos pašalinant bylų priskirtinumą reguliuojantį 1 punktą, pagal kurį teismas nagrinėja administracinių nusižengimų, už kuriuos pagal ANK specialiosios dalies straipsnio ar straipsnio dalies sankciją numatyta bauda, kurios maksimalus dydis viršija vieną tūkstantį penkis šimtus eurų, bylas arba administracinių nusižengimų, už kuriuos pagal ANK specialiosios dalies straipsnį gali būti skiriamas (arba privaloma skirti) turto, kuriam pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus privaloma teisinė registracija, konfiskavimas, bylas.
Teisės departamento nuomone, siekiant sumažinti teismų darbo krūvį, būtų logiška bylas, kuriose administracinėn atsakomybė traukiamam asmeniui gresianti sankcija viršija vieną tūkstantį penkis šimtus eurų, perduoti nagrinėti atitinkamoms institucijoms, tačiau manome, kad iš ANK 614 straipsnio 1 dalies 1 punkto nereikėtų pašalinti bylų priskirtinumo teismams taisyklės, susijusios su galimu ar privalomu turto, kuriam pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus privaloma teisinė registracija, konfiskavimu.
Projekto aiškinamajame rašte teigiama, jog „atsižvelgus į tai, kad paprastai administracinių nusižengimų bylose konfiskuojamas privalomai registruojamas turtas (pavyzdžiui, automobilis arba šaunamasis ginklas) dažnai nėra didelės vertės, nutarimą galėtų priimti ir institucija ne teismo tvarka, kaip tai daroma turto, kuriam neprivaloma teisinė registracija, atžvilgiu“. Sutiktina, kad tikrai neretai konfiskuojamo turto, kuriam privaloma teisinė registracija, vertė nebūna didelė, tačiau neabejotinai gali pasitaikyti atvejų, kai tokio turto vertė būtų itin didelė ir gerokai viršytų ANK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytos baudos dydį – pavyzdžiui, taip gali būti pritaikius privalomą turto konfiskavimą už pakartotinį transporto priemonių vairavimą, kai tai daro neblaivūs arba apsvaigę nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vairuotojai (ANK 427 straipsnis). Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog nedidelė turto vertė, ypač kalbant apie transporto priemones, yra itin subjektyvus dalykas, nes ji gali atrodyti itin didele asmeniui, kurio turtą siekiama konfiskuoti. Kadangi didelės vertės turto konfiskavimas gali itin „intensyviai“ riboti nuosavybės teises, kurias saugo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnis, tai manytina, kad tik pačios aukščiausios teisinės kvalifikacijos reikalaujančios profesijos atstovai – teisėjai[2] – turėtų spręsti turto, kuriam privaloma teisinė registracija, konfiskavimo klausimus, taip apsaugant administracinėn atsakomybėn traukiamus asmenis nuo galimai nepagrįsto šios administracinio poveikio priemonės taikymo.
Kartu pažymėtina, jog analizuojant teismų praktiką taikant turto, kuriam privaloma teisinė registracija, konfiskavimą matyti aiški tendencija, jog teismų sprendimai tokiose bylose yra dažnai skundžiami aukštesnės instancijos teismams (ypač, jei turto vertė yra bent šiek tiek didesnė arba jei siekiama konfiskuoti turtą, kuris nuosavybės teise priklauso ne pažeidėjui, o tretiesiems asmenims). Be to, teismų praktika taikant turto, kuriam privaloma teisinė registracija, konfiskavimą yra nevienoda, o pirmosios instancijos teismų sprendimai neretai yra naikinami dėl įvairių priežasčių. Todėl esant tokiai situacijai, kai nėra susiformavusi sisteminga ir nuosekli teismų praktika, abejotina, ar ikiteisminio nagrinėjimo metu būtų įmanoma teisingai ir pagrįstai taikyti turto konfiskavimą. Perdavus tokias bylas nagrinėti ikiteismine tvarka, turto savininkams, nesutinkantiems su ikiteisminės institucijos sprendimu, būtų sukurta papildoma administracinė našta praeiti dar vieną, papildomą, administracinio nusižengimo nagrinėjimo stadiją, tačiau galiausiai tokio pobūdžio bylos vis vien, tikėtina, būtų nagrinėjamos teismuose. Manytina, jog tokia situacija neatitiktų projektui keliamų tikslų ir sąlygotų neefektyvų valstybės biudžeto lėšų naudojimą, be to, sukurtų papildomą administracinę naštą tiek valstybės institucijoms, tiek ir suinteresuotiems asmenims.
Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad projekto 13 straipsnio nuostatos prieštarauja galiojančios redakcijos ANK 29 straipsnio 1 daliai, kurioje įtvirtinta, jog „turto, kuriam pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus privaloma teisinė registracija, konfiskavimą gali skirti tik teismas“. Jeigu vis dėlto būtų nuspręsta pašalinti ANK 614 straipsnio 1 dalies 1 punktą, tuomet atitinkamai turėtų būti pakeista ir minėta ANK 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata.
4. Projekto 13 straipsniu siekiama panaikinti ANK 614 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kuriame nustatyta administracinių nusižengimų bylų priskirtinumo taisyklė, jog „Teismas nagrinėja šio kodekso 224 straipsnio 1 dalyje, 322, 400, 505, 506, 507, 508 straipsniuose, 556 straipsnio 3 dalyje numatytų administracinių nusižengimų bylas, kai asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn už pareigūnų teisėtų reikalavimų nevykdymą, kliudymą jiems atlikti pareigas, jų garbės ir orumo įžeidimą ar už panašius nusižengimus, kai šie nusižengimai buvo padaryti tos pačios institucijos pareigūnams, kurie surašė administracinio nusižengimo protokolą“.
Manome, kad ši ANK 614 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta administracinių nusižengimų bylų priskirtinumo taisyklė garantuoja tokio pobūdžio bylų nagrinėjimo nešališkumą bei objektyvumą, o ypač tokiose vietovėse, kur administracinių nusižengimų bylų tyrimą atliekančiose institucijose tarnybą atlieka nedidelis skaičius pareigūnų. Panaikinus minimą ANK nuostatą galėtų susiklostyti situacijos, kai proceso šalis – nukentėjusysis – būtų tyrimą atliekančio ir sprendimą dėl bylos baigties priimančio pareigūno kolega, todėl yra pagrindas manyti, kad tokiu atveju nukentėjusysis faktiškai turėtų daug didesnes galimybes daryti įtaką procesinių sprendimų priėmimui negu administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo. Arba priešingai – tyrimą atliekantis ir sprendimą dėl bylos baigties priimantis pareigūnas dėl konfliktiškų santykių su kolega nukentėjusiuoju galimai būtų suinteresuotas priimti jam nepalankų sprendimą. Dėl šių priežasčių rekomenduojame nenaikinti ANK 614 straipsnio 1 dalies 2 punkto.
5. Projekto 16 straipsnio 2 dalimi keičiamo ANK 632 straipsnio 5 dalyje siekiama įtvirtinti administracinio nusižengimo bylą nagrinėjančiam teismui teisę atlikti daiktų ir dokumentų apžiūrą, parodymą atpažinti, akistatą ir eksperimentą. Šio pakeitimo poreikis projekto aiškinamajame rašte grindžiamas tuo, kad teismui suteikus teisę atlikti minėtus proceso veiksmus būtų užkirstas kelias pernelyg ilgam konkrečios administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimui.
Pažymime, jog analogišką teisę atlikti atitinkamus veiksmus pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 287 straipsnį turi baudžiamąją bylą nagrinėjantis teismas. Tačiau atkreipiame dėmesį, kad teismo teisės atlikti atitinkamus procesinius veiksmus apimtis nagrinėjant baudžiamąsias bylas, lyginant su projekto 16 straipsnio 2 dalyje išvardintais administracinio nusižengimo bylą nagrinėjančio teismo procesiniais veiksmais (daiktų ir dokumentų apžiūra, parodymu atpažinti, akistata ir eksperimentu), yra platesnė, kadangi minėtuose BPK XIV skyriaus skirsniuose yra numatyta galimybė atlikti ne tik objektų (daiktų ir dokumentų) apžiūrą, parodymą atpažinti, akistatą ar eksperimentą, bet, pavyzdžiui, ir parodymų patikrinimą vietoje. Dėl to svarstytina, ar, siekiant sudaryti sąlygas ne tik operatyviam, bet ir visapusiškam bei išsamiam administracinio nusižengimo bylos išnagrinėjimui, ANK 632 straipsnio 5 dalyje nevertėtų įtvirtinti analogiškos taisyklės kaip ir ta, kuri įtvirtinta BPK 287 straipsnyje, t. y. ne išvardinti projekto 16 straipsnio 2 dalyje minimus konkrečius procesinius veiksmus, bet pateikti nuorodą į atitinkamus BPK XIV skyriaus skirsnius, reglamentuojančius duomenų rinkimo ir parodymų patikrinimo veiksmus.
6. Projekto 19 straipsniu siekiama iš ANK pašalinti 642 straipsnio 1 dalies 4 punktą, pagal kurį administracinių nusižengimų bylas nagrinėjantys teismai išimtiniais atvejais, kai reikia atlikti didelės apimties papildomą bylos aplinkybių tyrimą arba apylinkės teismui sunku nustatyti papildomas aplinkybes, turi teisę panaikinti nutarimą ir grąžinti bylą institucijai, kurios pareigūnai įgalioti atlikti administracinio nusižengimo tyrimą.
Projekto aiškinamajame rašte teigiama, jog panaikinus ANK 642 straipsnio 1 dalies 4 punktą procesas taptų operatyvesnis ir pigesnis, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad ANK 642 straipsnio 1 dalies 4 punktas padeda užtikrinti visapusišką ir išsamų bylos išnagrinėjimą, kadangi administracinių nusižengimų tyrimą atliekančios institucijos specializuojasi tiriant atitinkamus ANK numatytus administracinius nusižengimus ir todėl būtent jos, o ne teismai, turi geriausias galimybes imtis konkrečių procesinių bei organizacinių veiksmų tais atvejais, kai reikia atlikti didelės apimties papildomą bylos aplinkybių tyrimą arba kai apylinkės teismui sunku nustatyti papildomas aplinkybes. Dėl to yra pagrindas teigti, jog panaikinus ANK 642 straipsnio 1 dalies 4 punktą būtų sunkiau pasiekti įrodinėjimo administracinio nusižengimo teisenoje tikslą – byloje nustatyti materialią tiesą.
Be to, atkreiptinas dėmesys į šį projekto aiškinamajame rašte esantį teiginį, kuris apibūdina, kaip, projekto rengėjų nuomone, turėtų elgtis teismai tuo atveju, jeigu ANK 642 straipsnio 1 dalies 4 punktas būtų panaikintas: „Jei apylinkės teismas mano, kad byloje nepakanka įrodymų nusižengimo faktui nustatyti ir/ar asmens kaltei įrodyti, jis, vadovaudamasis nekaltumo prezumpcijos ir teisenos operatyvumo principais, turėtų priimti sprendimą nutraukti teiseną ir nutarimą panaikinti“. Pažymime, kad nekaltumo prezumpcijos principo viena iš sudėtinių dalių yra principas in dubio pro reo, kuris reiškia, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti[3]. Manytina, kad panaikinus ANK 642 straipsnio 1 dalies 4 punktą galimai susiklostytų situacijos, kai administracinių nusižengimų bylos remiantis nekaltumo prezumpcijos principu būtų nutraukiamos veikiau ne dėl to, kad administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę pagrindžiančių įrodymų objektyviai nėra ar jų neįmanoma surinkti, bet dėl teismų organizacinių galimybių ribotumo patiems atliekant didelės apimties papildomą tyrimą ar nustatinėjant papildomas bylai reikšmingas aplinkybes.
Nors ir sutiktina su projekto aiškinamajame rašte esančiu teiginiu, kad proceso operatyvumas tiriant ir nagrinėjant administracinių nusižengimų bylas yra siekiamybė, tačiau ANK 642 straipsnio 1 dalies 4 punktas tiek pagal įstatymo tekstą, tiek pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką[4] ir taip jau gali būti taikomas tik išimtiniais atvejais, todėl apskritai abejotina, ar jo panaikinimas turėtų reikšmingą įtaką administracinių nusižengimų bylų trukmei.
Tuo atveju, jeigu būtų nuspręsta ne visiškai panaikinti, bet tik apriboti ANK 642 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintą teismo teisę, tuomet rekomenduotume apsvarstyti, ar tokio apribojimo nevertėtų sieti tik su tomis bylomis, kai administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui gresianti sankcija yra sąlyginai švelni. Manytina, kad toks teisinis reguliavimas įstatyminiu lygmeniu sudarytų prielaidas sumažinti skaičių bylų, kai administracinė teisena dėl iš esmės nedidelio pavojingumo nusižengimų tęsiasi pernelyg ilgai, o administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui sukuriami procesiniai nepatogumai bei administracinių nusižengimų tyrimą atliekančių institucijų ir teismo veiklos sąnaudos yra akivaizdžiai neproporcingi lyginant su gresiančia sankcija.
Departamento direktorius Andrius Kabišaitis
S. Zamara, tel. (85) 239 6895, el. p. [email protected]
D. Zebleckis, tel. (85) 239 6906, el. p. [email protected]