LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO

Biudžeto ir finansų komitetas

 

 

Pagrindinio komiteto IŠVADA

 

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SU NEKILNOJAMUOJU TURTU SUSIJUSIO KREDITO ĮSTATYMO projekto Nr. xiip-4763

 

2016-11-03  Nr. 109-P-47

Vilnius

 

            1. Komiteto posėdyje dalyvavo: Biudžeto ir finansų komiteto nariai: Petras Narkevičius, Bronius Bradauskas, Kęstutis Glaveckas, Kęstutis Bartkevičius, Andrius Palionis, Rytas Kupčinskas, Raimundas Markauskas, Antanas Nesteckis, Vitalija Vonžutaitė. Biudžeto ir finansų komiteto biuras: biuro vedėja Alina Brazdilienė, patarėjai: Janina Alasevičienė, Jolanta Dzikaitė, Dalia Mudėnienė, Jolanta Žaltkauskienė, padėjėja Danguolė Zabulėnienė.

 

2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):

 

Eil.

Nr.

Pasiūlymo teikėjas, data

Siūloma keisti

 

Pasiūlymo turinys

 

Išvadų rengėjų nuomonė

Argumentai,

pagrindžiantys nuomonę

str.

str. d.

p.

      1.             

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2016-10-07

2

1

3

Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:

1. Projekto 2 straipsnio 1 dalies 3 punkte siūloma nustatyti, kad įstatymas taikomas „sutartims, kurios sudaromos turint tikslą išvengti šio įstatymo nuostatų taikymo, tačiau kurios pagal turinį priskirtinos šios dalies 1 ir 2 punktuose nurodytoms kredito sutartims“. Taigi siekiant taikyti projektu teikiamo įstatymo nuostatas kitai nei 2 straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punkte nurodytai sutarčiai reikės nustatyti dvi aplinkybes: 1) sutartis buvo sudaryta turint tikslą išvengti šio įstatymo nuostatų taikymo; 2) sutartis pagal savo turinį priskirtina 2 straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punkte nurodytoms sutartims. Neaišku, kodėl nustačius, kad sudaryta sutartis pagal savo turinį priskirtina 2 straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punkte nurodytoms sutartims, dar reikia įrodyti, kad ši sutartis buvo sudaryta turint tikslą išvengti šio įstatymo nuostatų taikymo, ir kokios būtų teisinės pasekmės, jeigu sutartis pagal savo turinį akivaizdžiai būtų priskirtina 2 straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punkte nurodytoms sutartims, tačiau nepavyktų nustatyti, kad šalys (ar viena iš jų) siekė išvengti įstatymo nuostatų taikymo.

Pritarti

Patikslinti projekto 2 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir jį išdėstyti taip:

„3) sutartims ar jų grupei, kurios sudaromos turint tikslą išvengti šio įstatymo nuostatų taikymo, tačiau kurios pagal turinį ir (arba) sudarymo tikslą priskirtinos šios dalies 1 ir 2 punktuose nurodytoms kredito sutartims.“

 

      2.             

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2016-10-07

2

2

6

2. Projekto 2 straipsnio 2 dalies 6 punktu siūloma nustatyti, kad projektu teikiamas įstatymas netaikomas „kredito sutartims, pagal kurias teisės aktų  nustatytais atvejais, kai siekiama bendro intereso, tam tikrai ribotai visuomenės daliai suteikiamas kreditas taikant mažesnę negu rinkoje vyraujanti palūkanų normą arba visai nemokant palūkanų, arba kitomis sąlygomis, kurios būtų palankesnės kredito gavėjui negu rinkoje vyraujančios sąlygos, ir taikant ne didesnę negu rinkoje vyraujanti palūkanų normą.“ Taigi į nurodytą punktą beveik pažodžiui perkeltos 2014 m. vasario 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/17/ES dėl vartojimo kredito sutarčių dėl gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto, kuria iš dalies keičiamos direktyvos 2008/48/EB ir 2013/36/ES bei Reglamentas (ES) Nr. 1093/2010 (toliau - Direktyva 2014/17/ES) 3 straipsnio 3 dalies c punkto nuostatos. Tačiau kartu su projektu pateiktoje Direktyvos 2014/17/ES ir nacionalinių teisės aktų atitikties lentelėje nurodyta, kad Direktyvos 2014/17/ES 3 straipsnio 3 dalies c punkto nuostatas atitinka tokio turinio projekto 2 straipsnio 2 dalies 6 punktas: „6) šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytoms kredito sutartims, kurios sudaromos pagal Lietuvos Respublikos valstybės paramos daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymą. Taigi teikiamame projekte vertinamos normos turinys yra platesnis.

Atkreiptinas dėmesys, kad pagal Direktyvos 2014/17/ES 3 straipsnio 5 dalį, valstybė narė, pasinaudojusi 3 straipsnio 3 dalies c punkte nurodyta galimybe, turi užtikrinti, kad būtų taikomos atitinkamos alternatyvios priemonės, kuriomis užtikrinama, jog ikisutartiniu laikotarpiu vartotojai laiku gautų informaciją apie tokių kredito sutarčių pagrindines ypatybes, riziką ir išlaidas ir kad tokių kredito sutarčių reklama būtų teisinga, aiški ir neklaidinanti. Atsižvelgiant į tai, svarstytina, ar taikant aptariamą išimtį ne tik kredito sutartims, kurios sudaromos pagal Lietuvos Respublikos valstybės paramos daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymą, bet ir kitoms, nurodytoms vertinamoje projekto nuostatoje, būtų užtikrintas Direktyvoje 2014/17/ES nurodytų alternatyvių priemonių taikymas.

Pritarti

1. Papildyti projekto 2 straipsnio 2 dalį nauju 6 punktu:

 „6) kredito sutartims, kurios sudaromos pagal Lietuvos Respublikos valstybės paramos daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymą;“

2. Buvusį 2 straipsnio 2 dalies 6 punktą laikyti 7 punktu:

„7) kitoms nei šios dalies 6 punkte nurodytoms kredito sutartims, pagal kurias teisės aktų nustatytais atvejais, kai siekiama bendro intereso, tam tikrai ribotai visuomenės daliai suteikiamas kreditas taikant mažesnę negu rinkoje vyraujanti palūkanų normą arba visai nemokant palūkanų, arba kitomis sąlygomis, kurios būtų palankesnės kredito gavėjui negu rinkoje vyraujančios sąlygos, ir taikant ne didesnę negu rinkoje vyraujanti palūkanų normą, išskyrus šio įstatymo 4 ir 7 straipsnių reikalavimus, kurie taikomi šiame punkte nurodytoms kredito sutartims.“

 

 

      3.             

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2016-10-07

3

19

2

Projekto 3 straipsnio 19 dalies 2 punkto nuostatą, siekiant teisinio aiškumo, siūlytume išdėstyti taip: „2) padeda kredito gavėjui atlikti kitus nei šios dalies 1 punkte nurodytus su kredito gavimu susijusius veiksmus prieš sudarant kredito sutartį;“.

 

Pritarti

Patikslinti projekto 3 straipsnio 19 dalies 2 punktą ir jį išdėstyti taip:

„2)    padeda kredito gavėjui atlikti kitus nei šios dalies 1 punkte nurodytus su kredito gavimu susijusius veiksmus prieš sudarant kredito sutartį, išskyrus šios dalies 1 punkte numatytą veiksmą;“

      4.             

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2016-10-07

5

4

 

Projekto 5 straipsnio 4 dalyje siūloma nustatyti, kad ,,kredito davėjas turi teisę reikalauti, kad kredito gavėjas, sudarydamas kredito sutartį, turėtų riboto naudojimo mokėjimo sąskaitą, skirtą grąžinamoms kredito lėšoms kaupti  ir  (arba) kreditui administruoti“.

Iš projekto nuostatų nėra aišku, ar kredito davėjas galėtų reikalauti, kad į tokią sąskaitą kredito gavėjas pervestų visas savo gaunamas pajamas (darbo užmokestį ir pan.), ar šioje sąskaitoje kredito gavėjas kauptų lėšas savo nuožiūra. Manytina, kad projektą reikėtų papildyti nuostatomis, pašalinančiomis šiuos neaiškumus.

Be to, atkreipiame dėmesį, kad pagal Direktyvos 2014/17/ES 12 straipsnio 2 dalies a punkto nuostatas projekte minimos sąskaitos tikslas yra kaupti kapitalą siekiant grąžinti kreditą, aptarnauti kreditą arba sutelkti lėšas kreditui gauti arba suteikti papildomą garantiją kreditoriui mokėjimo įsipareigojimų nevykdymo atveju. Derinant projekto nuostatas su aukščiau minėta direktyva, svarstytina, ar projekto 5 straipsnio 4 dalyje nereikėtų aiškiai įvardinti, kad tokia sąskaita atidaroma vien tik ar išimtinai tik Direktyvoje 2014/17/ES nurodytiems tikslams. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad nėra pakankamai aiški projekto nuostata ,,sąskaitą <...>, skirtą kreditui administruoti“. Atkreipiame dėmesį, kad Direktyvoje 2014/17/ES tokių sąskaitų paskirtis įvardinama kiek kitaip. Atsižvelgus į tai, svarstytina, ar projekto nuostatų nereikėtų atitinkamai patikslinti.

Pritarti iš dalies

Argumentai:

Projekto 5 straipsnio 4 dalyje yra nurodytas pakankamai siauras sąskaitos panaudojimo tikslas – kredito lėšoms kaupti ir kreditui grąžinti/administruoti. Ribotas sąskaitos funkcionalumas reiškia, kad kredito davėjas negali reikalauti pervesti daugiau lėšų negu reikia kredito lėšoms kaupti ir kreditui grąžinti/administruoti. Dėl šios priežasties papildomas patikslinimas nėra reikalingas.

Sąvoka „kreditui administruoti“ (atitinka direktyvos „aptarnauti kreditą“) turėtų apimti galimybes atlikti visus veiksmus, reikalingus kreditui grąžinti: kredito gavėjo lėšų pervedimą į sąskaitą, kredito davėjo galimybę automatizuotai nusirašyti grąžinamo kredito įmoką ir palūkanas iš šios sąskaitos.

Pasiūlymas:

Patikslinti projekto 5 straipsnio 4 dalį ir ją išdėstyti taip:

„4. Kredito davėjas turi teisę reikalauti, kad kredito gavėjas, sudarydamas kredito sutartį, turėtų riboto naudojimo mokėjimo sąskaitą, skirtą grąžinamoms kredito lėšoms kaupti ir (arba) kreditui administruoti. Tokia mokėjimo sąskaita atidaroma, tvarkoma, uždaroma ir su ja susijusios paslaugos, skirtos grąžinamoms kredito lėšoms kaupti ir (arba) kreditui administruoti, turi būti teikiamos nemokamai.“

      5.             

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2016-10-07

8

1

 

Projekto 8 straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, jog kredito gavėjui suteikiamas „ne trumpesnis kaip 30 dienų apsvarstymo laikotarpis“, skirtas sprendimui dėl kredito sutarties sudarymo priimti. Iš normos formulavimo galima daryti prielaidą, jog šis terminas negali būti trumpesnis nei 30 dienų ir kredito gavėjas negali apsispręsti anksčiau.

Jei iškelta prielaida teisinga, pastebėtina, jog toks nuostatos įtvirtinimas neatitinka Direktyvos 2014/17/ES nuostatų ir galimai neatitiktų kredito gavėjų interesų, nes reguliuojami teisiniai santykiai, susiję su kreditu, susijusiu su nekilnojamuoju turtu, ir toks ilgas privalomas apsisprendimo terminas galėtų lemti situaciją, kai kredito gavėjas, pavyzdžiui, prarastų galimybę įsigyti nekilnojamąjį turtą, nes ne kiekvienas pardavėjas sutiktų laukti tokį ilgą laiko tarpą, prie kurio dar prisidėtų ir kitos, ilgai trunkančios, kredito sutarties sudarymo procedūros.

Tuo atveju, jei iškelta prielaida neteisinga, reguliavimas tobulintinas ir aiškiai nurodytina, ar kredito gavėjas gali apsispręsti dėl kredito sutarties sudarymo per trumpesnį nei 30 dienų terminą.

Pritarti

Patikslinti projekto 8 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:
„1. Kredito davėjas privalo Kkredito gavėjui suteiktiiamas ne trumpesnįis kaip 30 dienų apsvarstymo laikotarpįis, skirtąas informacija pagrįstam sprendimui dėl kredito sutarties sudarymo priimti. Kredito gavėjas gali sudaryti kredito sutartį per trumpesnį nei kredito davėjo suteiktą apsvarstymo laikotarpį. Apsvarstymo laikotarpiu kredito davėjo įpareigojantis pasiūlymas suteikti kreditą įpareigoja kredito davėją sudaryti kredito sutartį pasiūlyme nustatytomis sąlygomis, jeigu kredito gavėjas nusprendžia sudaryti kredito sutartį. Šis Kredito davėjo Įįsįpareigojimas sudaryti kredito sutartį netaikomas, jei paaiškėja, kad kredito gavėjo pagal šio įstatymo 13 straipsnį pateikta informacija yra neišsami, neteisinga arba netiksli.“

      6.             

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2016-10-07

12

2

1

Projekto 12 straipsnio 2 dalies 1 punkte vartojamas terminas „tvarios pajamos“, kuris galiojančiuose įstatymuose nėra apibrėžtas. Svarstytina galimybė tobulinant projektą apibrėžti nurodytą terminą.

 

Nepritarti

Kadangi projekte vartojamas terminas nėra būdingas tik šio įstatymo reguliuojamų teisinių santykių sričiai, todėl jo apibrėžimas būtent šiame (šakiniame) finansinių paslaugų teikimą ir finansų įstaigų veiklą reglamentuojančiame įstatyme nebūtų tikslingas.

Be to, pagal lingvistinį teisės aiškinimo metodą, jeigu aiškinamos normos tekste vartojamos specializuotos kalbos sąvokos, nepaaiškintos teisės akte, jos turi būti aiškinamos pagal specialią jų prasmę ir reikšmę, nusistovėjusią atitinkamoje srityje. Šiuo atveju pasitelkiami tos srities žodynai, enciklopedijos, kiti šaltiniai.

      7.             

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2016-10-07

3

34

 

Projekto 12 straipsnio 4 dalyje siūloma naudoti sąvokas ,,statyba“ ir ,,nekilnojamojo turto atnaujinimas (modernizavimas)“, kurių turinys yra apibrėžtas Statybos įstatyme. Projekto 14 straipsnyje naudojamų sąvokų turinys yra apibrėžtas Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme. Atsižvelgus į tai, reikėtų papildyti projekto 3 straipsnio 34 dalį, pateikiant nuorodą į aukščiau minėtus įstatymus.

Pritarti

Patikslinti projekto 3 straipsnio 34 dalį ir ją išdėstyti taip:
„ 34.   Kitos šiame įstatyme vartojamos sąvokos suprantamos taip, kaip jos apibrėžtos Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatyme, Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatyme, Lietuvos Respublikos įmonių, priklausančių finansų konglomeratui, papildomos priežiūros įstatyme, Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatyme, Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatyme, Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatyme, Lietuvos Respublikos statybos įstatyme, Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme, ir Lietuvos Respublikos užimtumo rėmimo įstatyme.“

      8.             

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2016-10-07

12

8

 

Projekto 12 straipsnio 8 dalyje siūloma nustatyti, jog jeigu kredito davėjas priima sprendimą atsisakyti suteikti kreditą, remdamasis duomenų patikrinimo registruose ir informacinėse sistemose rezultatais, jis nedelsdamas informuoja kredito gavėją apie šio patikrinimo rezultatus ir nurodo registrus ir informacines sistemas, kuriuose atliktas duomenų patikrinimas. Nuostatos turinys kelia abejonių ta apimtimi, jog kredito gavėjas galimai būtų informuojamas tik apie patikrinimo rezultatą, t. y., jog kreditą atsisakyta suteikti. Manytina, jog toks teisinis reguliavimas neužtikrina kredito gavėjo teisės žinoti dėl kokių priežasčių jam atsisakyta suteikti kreditą ir galimai ginti savo pažeistas teises, jei kreditą atsisakyta suteikti nepagrįstai. Manytina, jog nuostatoje turėtų būti įtvirtinamas reikalavimas nurodyti ne rezultatą, o konkrečias priežastis ir kriterijus, kurių netenkina kredito gavėjas, dėl kurių kredito gavėjui atsisakyta suteikti kreditą.

Pritarti

Patikslinti projekto 12 straipsnio 8 dalį ir ją išdėstyti taip:

„8. Kredito davėjas, priėmęs sprendimą atsisakyti suteikti kreditą remdamasis automatine duomenų analize, nedelsdamas raštu popieriuje ar kitoje patvariojoje laikmenoje arba elektronine forma apie priimtą sprendimą ir apie tai, kad jis priimtas naudojantis automatine duomenų analize, informuoja kredito gavėją. Jeigu kredito davėjas priima sprendimą atsisakyti suteikti kreditą remdamasis duomenų patikrinimo registruose ir informacinėse sistemose rezultatais, jis nedelsdamas apie priimtą sprendimą informuoja kredito gavėją apie šio patikrinimo rezultatus ir nurodo konkrečias atsisakymo suteikti kreditą priežastis ir teisės aktuose nustatytus reikalavimus, dėl kurių kredito gavėjui atsisakyta suteikti kreditą, registrus ir informacines sistemas, kuriuose atliktas duomenų patikrinimas. Kredito gavėjui paprašius kredito davėjas šią informaciją kredito gavėjui pateikia raštu popieriuje ar kitoje patvarioje laikmenoje arba elektronine forma.“

      9.             

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2016-10-07

12

 

 

Projekto 12 straipsnyje siūloma reglamentuoti kredito davėjo pareigą įvertinti asmens, siekiančio gauti kreditą (kredito gavėjo), kreditingumą, o 13 straipsnyje - informacijos apie kredito gavėją rinkimą ir tikrinimą. Atkreipiame dėmesį, kad pagal projektu siūlomą teisinį reguliavimą kredito gavėjo kreditingumo vertinimas, informacijos apie jį rinkimas ir tikrinimas galėtų trukti neribotą laiką. Pernelyg ilgas kredito gavėjo kreditingumo vertinimas gali turėti neigiamų pasekmių kredito gavėjui, nes, pirma, nekilnojamojo turto pardavėjai yra nesuinteresuoti nepagrįstai laukti, kol nekilnojamojo turto pirkėjas (kredito gavėjas) gaus kreditą nekilnojamajam turtui pirkti. Antra, kai kurie kredito gavėjo iki jo kreditingumo vertinimo pradžios pateikiami kredito davėjui dokumentai, pavyzdžiui, nekilnojamojo turto, kurio hipoteka būtų užtikrinamas įsipareigojimų pagal kredito sutartį įvykdymas, vertinimo ataskaita galioja ribotą laiką. Taigi nepagrįstai ilgai trunkant kreditingumo vertinimui, kredito gavėjas galėtų turėti papildomų išlaidų naujam įkeičiamo nekilnojamojo turto vertės nustatymui. Atsižvelgiant į tai, svarstytina, ar projekte nereikėtų nustatyti maksimalaus termino, per kurį kredito davėjas privalėtų įvertinti kredito gavėjo kreditingumą, arba nustatyti, kad kredito davėjas privalo įvertinti kredito gavėjo kreditingumą per protingą terminą.

Nepritarti

Vadovaujantis projekto 12 straipsnio 1 dalimi, kredito davėjas privalo įvertinti kredito gavėjo kreditingumą iki kredito sutarties sudarymo. Pagal projekto 12 ir 13 straipsniuose nustatytus reikalavimus, kreditingumo vertinimas turi būti išsamus, šiam tikslui įgyvendinti turi surinkti pakankamą kiekį informacijos apie kredito gavėjo finansinę situaciją. Šių normų vienas iš tikslų – užtikrinti vartotojo interesus, kad kredito davėjas įsitikintų, kad kredito gavėjas bus pajėgus vykdyti prisiimamus finansinius įsipareigojimus. Atsižvelgiant į tai, kad kredito davėjas tam tikrais atvejais turės tam tikros informacijos prašyti ir iš paties kredito gavėjo, tam tikros informacijos pateikimas gali priklausyti ir nuo paties kredito gavėjo veiksmų, todėl konkretaus termino nustatymas kreditingumo įvertinimui nėra tikslingas. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad kredito davėjai yra pelno siekiantys asmenys, todėl tam tikra prasme patys suinteresuoti kredito sutarčių sudarymu ir tinkamu kredito gavėjo kreditingumo vertinimu.

  10.             

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2016-10-07

19

2

2

Projekto 19 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatomi įpareigojimai kredito gavėjui nustatytais terminais atsiskaityti su kredito davėju, tuo atveju, jei kredito gavėjas atsisako kredito sutarties. Pastebėtina, jog projekte neįtvirtinamas joks teisinis reguliavimas, susijęs su įpareigojimais kredito davėjui, susijusiais su hipotekos išregistravimu, ar su nekilnojamuoju turtu susijusių teisių atsisakymu. Manytina, jog siekiant užtikrinti kredito gavėjo teisėtų interesų apsaugą, terminų ir įpareigojimų nustatymas kredito davėjui būtų pagrįstas ir tikslingas.

Pritarti

Patikslinti projekto 19 straipsnio 2 dalies 2 punktą ir jį išdėstyti taip:

„2) nedelsdamas, ne vėliau kaip per 30 dienų nuo pranešimo apie kredito sutarties atsisakymą išsiuntimo kredito davėjui arba tarpusavio skolinimo platformos operatoriui ir (arba) paskolos davėjui dienos, grąžina kredito davėjui arba paskolos davėjui bendrą kredito sumą ir sumoka palūkanas, susikaupusias nuo dienos, kurią buvo išmokėta bendra kredito suma, iki kredito grąžinimo dienos. Palūkanos apskaičiuojamos pagal kredito sutartyje nurodytą kredito palūkanų normą. Kai atsisakoma kredito sutarties, kredito davėjas, tarpusavio skolinimo platformos operatorius ir paskolos davėjas neturi teisės reikalauti iš kredito gavėjo jokių mokėjimų, išskyrus kompensaciją už viešojo administravimo subjektams sumokėtą atlyginimą už administracines paslaugas ir privalo per protingą terminą imtis veiksmų dėl nekilnojamojo turto, kurio hipoteka arba su nekilnojamuoju turtu susijusia teise užtikrintas įsipareigojimų pagal kredito sutartį įvykdymas, hipotekos išregistravimo arba su nekilnojamuoju turtu susijusios teisės atsisakymo ir (arba) išregistravimo, jeigu taikoma.“

  11.             

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2016-10-07

19

3

 

Projekto 19 straipsnio 3 dalyje siūloma nustatyti, jog „Jeigu kredito gavėjas pagal šį straipsnį pasinaudoja teise atsisakyti kredito sutarties, jis turi teisę be jokių papildomų įsipareigojimų nutraukti nekilnojamojo turto draudimo sutartį ir kitą su kredito sutartimi susijusią papildomų paslaugų, kurias teikia kredito davėjas arba trečioji šalis pagal jos ir kredito davėjo sutartį, teikimo sutartį.“ Pastebėtina, jog nuostatos turinys stokoja aiškumo. Nėra aišku, kas turima omenyje vartojant žodžių junginį „be jokių papildomų įsipareigojimų“, pavyzdžiui, neaišku, ar draudimo bendrovė, ar kiti asmenys, su kuriais būtų nutraukiamos sutartys, galėtų kredito gavėjui taikyti sutartyse nustatytas baudas dėl sutarties nutraukimo prieš terminą ir kt.

Nepritarti

Sutartinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl to, kad nevykdoma ar netinkamai vykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius ar netesybas, o kita privalo juos atlyginti (Civilinio kodekso 6.245 straipsnio 3 dalis). Vadovaujantis minėta Civilinio kodekso nuostata, projekto 19 straipsnio 3 dalies nuostata „be jokių papildomų įsipareigojimų“ turėtų būti suprantama kaip apimanti ir sutartyse numatytų baudų taikymą (netesybas). Svarbu pažymėti ir tai, kad būtent komentuojama projekto nuostata įtvirtintas įstatyminis specialus vienašališkas sutarties nutraukimo teisinis pagrindas ir sureguliuotos tokio sutarties nutraukimo teisinės pasekmės. Todėl jokie papildomi su sutarties nutraukimu susiję mokesčiai ar netesybos negalėtų būti taikomi.

  12.             

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2016-10-07

22

1

4

Projekto 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta aplinkybė, kuriai esant kredito davėjas privalo kredito gavėjo prašymu atidėti kredito įmokų mokėjimą: „4) kredito gavėjas pripažįstamas nedarbingu Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme nustatyta tvarka.“ Pastebėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 20 straipsnio 7 dalies 1 punktą asmuo laikomas nedarbingu, t. y. asmuo negali dirbti arba gali dirbti tik pagal negalios pobūdį pritaikytoje darbo vietoje ar pritaikytomis darbo sąlygomis, jei asmeniui nustatoma 0–25 procentų darbingumo. Taigi pagal projektą kredito gavėjas, kuriam būtų nustatytas 30–55 procentų darbingumas ir dėl to jis privalėtų pakeisti darbą ir sumažėtų jo pajamos, negalėtų pasinaudoti teise reikalauti atidėti kredito įmokų mokėjimą pagal vertinamo straipsnio nuostatas, nes pagal įstatymus jis būtų laikomas iš dalies darbingu. Svarstytina, ar tokia nuostata atitinka vertinamos normos tikslą – padėti vartotojui spręsti finansines problemas, kilusias išimtinėmis aplinkybėmis, kai dėl šių aplinkybių sumažėja kredito gavėjo pajamos.

Pritarti

Patikslinti projekto 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir jį išdėstyti taip:

„4) kredito gavėjas pripažįstamas nedarbingu arba iš dalies darbingu Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme nustatyta tvarka.“

  13.             

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2016-10-07

23

2

 

Projekto 23 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, jog kredito ar paskolos davėjas, siekdamas nutraukti sutartį, „privalo ne mažiau kaip du kartus raštu popieriuje ar kitoje patvariojoje laikmenoje informuoti kredito gavėją apie nevykdomus įsipareigojimus“. Atsižvelgiant į tai, jog informavimas yra būtina sąlyga sutarties nutraukimui ir priverstiniam skolos išieškojimui bei tiesiogiai susijęs tiek su kredito gavėjo, tiek su kredito davėjo interesais, būtina įstatyme aiškiai nurodyti, ką įstatymų leidėjas laiko tinkamu informavimu, nes nėra aišku, ar, pavyzdžiui, informacijos išsiuntimas kredito gavėjui sutartyje nurodytu adresu, kai nėra patvirtinimo, jog kredito gavėjas informaciją gavo, būtų laikomas tinkamu informavimu, o galbūt tinkamu informavimu turėtų būti laikomi tik tie atvejai, kai informaciniai pranešimai pasirašytinai įteikiami kredito gavėjui.

Pritarti

Patikslinti projekto 23 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip:

„2. Iki kredito sutarties nutraukimo ar pareikalavimo grąžinti visą kreditą nepasibaigus kredito sutarties galiojimo laikotarpiui nenutraukiant kredito sutarties, kredito davėjas ir paskolos davėjas privalo ne mažiau kaip du kartus raštu registruota pašto siunta ar kitu kredito sutartyje nurodytu būdu popieriuje ar kitoje patvariojoje laikmenoje informuoti kredito gavėją apie nevykdomus įsipareigojimus pagal kredito sutartį, pateikdamas šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nurodytą informaciją. Pareiga įrodyti, kad tokia informacija buvo pateikta kredito gavėjui tenka kredito davėjui ir paskolos davėjui.“

  14.             

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2016-10-07

23

3

 

Projekto 23 straipsnio 3 dalyje siūloma nustatyti, jog „Ilgesnis kaip 90 dienų įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdymas gali būti laikomas esminiu kredito sutarties pažeidimu“. Atkreiptinas dėmesys, jog iš teikiamo reguliavimo neaišku, kaip ši nuostata galėtų ir turėtų būti taikoma tais atvejais, kai kredito gavėjas įsipareigojimus vykdo dalinai, pavyzdžiui, suėjus 89 dienoms sumoka dalį įsiskolinimo. Neaišku, ar tokiu atveju 90 dienų terminas turėtų būti vėl skaičiuojamas iš naujo, ar reikėtų vėl ne mažiau nei du kartus informuoti kredito gavėją apie įsipareigojimų nevykdymą ir atlikti kitus įstatyme nurodytus veiksmus.

Pritarti

Patikslinti projekto 23 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip:
„3. Ilgesnis kaip 90 dienų įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdymas ar netinkamas vykdymas gali būti laikomas esminiu kredito sutarties pažeidimu, nebent kredito sutarties šalys susitaria dėl ilgesnio laikotarpio. Nustatę, kad kredito gavėjas įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdo ar netinkamai vykdo ilgiau kaip 90 dienų, kredito davėjas ir (arba) paskolos davėjas turi apie tai raštu popieriuje ar kitoje patvariojoje laikmenoje informuoti kredito gavėją ir nustatyti ne trumpesnį kaip 30 dienų papildomą terminą įsipareigojimams įvykdyti. Vienašališkai nutraukti kredito sutartį kredito davėjas ir paskolos davėjas gali tik esant visoms šioms sąlygoms:

1) kredito gavėjas raštu popieriuje ar kitoje patvariojoje laikmenoje ne mažiau kaip du kartus buvo informuotas apie įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdymą ar netinkamą vykdymą šio straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka;

2) kredito gavėjas netinkamai vykdo ar nevykdo įsipareigojimų pagal kredito sutartį ilgiau kaip 90 dienų arba kredito sutarties šalių sutartą ilgesnį laikotarpį;

3) kredito gavėjas netinkamai įvykdo ar neįvykdo įsipareigojimų pagal kredito sutartį per šioje dalyje nustatytą papildomą terminą;

4) buvo išnaudotos visos objektyviai įmanomos galimybės užtikrinti, kad būtų vykdomi kredito sutartyje nustatyti įsipareigojimai.“

  15.             

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2016-10-07

3

31

32

1

 

 

Projekto 31 straipsnio 1 dalies nuostatos dėl reikalavimų kredito davėjo ir kredito tarpininko vadovams ir kredito davėjo dalyviams diskutuotinos. Pastebėtina, kad galiojantys Finansų įstaigų įstatymas ir Bankų įstatymas kitaip apibrėžia finansų įstaigų ir bankų vadovus, nei jie apibrėžti projekto 3 straipsnio 32 dalyje, ir nustato jiems kiek kitokius reikalavimus. Toks skirtingas teisinis reguliavimas neatitinka teisėkūros aiškumo principo ir gali kelti praktinių taikymo problemų.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Be to, pagal 1 dalies 3 punkto redakciją galima manyti, kad vadovu negalės būti asmuo, kuriam daugiau kaip kartą per vienus metus taikyta administracinė nuobauda ar kita poveikio priemonė, nors nuo paskutinės poveikio priemonės taikymo būtų praėję keletas metų. Tuo tarpu 1 ir 2 punktuose numatyta 5 metų senatis

 

Taip pat nesuprantama, kodėl fizinis asmuo, kuris buvo padaręs nusikalstamą veiką, bet kurio teistumas yra išnykęs ar panaikintas arba praėjo daugiau kaip 5 metai po apkaltinamojo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo, galėtų būti kredito davėjo ar kredito tarpininko vadovu ar dalyviu (1 punktas), tačiau fizinis asmuo, kuris buvo juridinio asmens, pripažinto kaltu dėl 1 punkte nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo, vadovu ar dalyviu, negalės būti kredito davėjo ar kredito tarpininko vadovu ar dalyviu, nors nuo apkaltinamojo teismo nuosprendžio to juridinio asmens atžvilgiu įsiteisėjimo ir bus praėję daugiau kaip 5 metai (4 punktas).

 

Kartu atkreiptinas dėmesys, kad projekto 31 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose naudojamos sąvokos ,,per pastaruosius 5 metus“ nėra pakankamai aiškios, nes neaišku, iki kurio momento turėtų būti skaičiuojamas 5 metų terminas. Siekiant aiškumo, projekto nuostatas reikėtų patikslinti.

 

Pritarti  iš dalies

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Argumentai:

Finansų įstaigų įstatymas yra bendro pobūdžio ir tuo atveju, kai specialieji įstatymai, reglamentuojantys finansinių paslaugų teikimą, nustato kitokias normas negu Finansų įstaigų įstatymas, vadovaujantis Finansų įstaigų įstatymo 4 straipsnio 5 dalimi, taikomos specialiųjų įstatymų, reglamentuojančių finansinių paslaugų teikimą, normos. Būtent specialiuose finansinių paslaugų teikimą ir finansų įstaigų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose, atsižvelgiant į finansų įstaigų veiklos specifiką, ypatumus ir prisiimamą riziką, nustatomi specialūs vadovams keliami reikalavimai.

Pasiūlymas:
1. Patikslinti projekto 3 straipsnio 30 dalį ir ją išdėstyti taip:
„30.     Tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus vadovas – tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus teisinę formą reglamentuojančiame įstatyme ir jo steigimo dokumentuose nurodytas vadovas, valdymo ar kito organo (išskyrus dalyvių susirinkimą ir stebėtojų tarybą) narys.“

2. Patikslinti projekto 3 straipsnio 32 dalį ir ją išdėstyti taip:

„32.     Vadovas – kredito davėjo ar kredito tarpininko, kai jis yra juridinis asmuo, teisinę formą reglamentuojančiame įstatyme ir jo steigimo dokumentuose nurodytas juridinio asmens vadovas, valdymo ar kito organo (išskyrus dalyvių susirinkimą ir stebėtojų tarybą ar kitą priežiūros organą) narys.“

2.Patikslinti 31 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:

„1. Vadovu, fiziniu arba juridiniu asmeniu ar kartu veikiančiu asmeniu, kuriam priklausančių balsavimo teisių arba įstatinio kapitalo dalis yra lygi arba viršija 20 procentų arba kuris gali daryti tiesioginį ir (arba) netiesioginį lemiamą poveikį, kaip tai apibrėžta Įmonių grupių konsoliduotosios finansinės atskaitomybės įstatyme, kredito davėjui, negali būti asmuo, atitinkantis bent vieną iš šių sąlygų:

1) fizinis asmuo yra pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, susijusią su pinigų plovimu ar teroristų finansavimu, sunkų, labai sunkų nusikaltimą arba nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, ekonomikai ir verslo tvarkai, finansų sistemai ar juos atitinkančias nusikalstamas veikas pagal kitų valstybių baudžiamuosius įstatymus, jeigu jo teistumas už pirmiau nurodytus nusikaltimus nėra išnykęs arba panaikintas arba per pastaruosius 5 metus fizinio asmens atžvilgiu yra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis už šiame punkte nurodytus baudžiamuosius nusižengimus; nepraėjo 5 metai nuo teismo nuosprendžio, kuriuo fizinis asmuo yra pripažintas kaltu dėl šiame punkte nurodytų baudžiamųjų nusižengimų, įsiteisėjimo;

2) per pastaruosius 5 metus juridinio asmens atžvilgiu yra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis už šios dalies 1 punkte nurodytas nusikalstamas veikas ir nepraėjo 5 metai nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo;“

 „3) kuriam daugiau kaip kartą per vienus metus taikyta administracinė nuobauda arba kita įstatymuose nustatyta poveikio priemonė, kai ši nuobauda arba poveikio priemonė buvo pritaikyta už įstatymo ar kito teisės akto, reglamentuojančio finansinių paslaugų teikimą arba finansų įstaigų veiklą, reikalavimų pažeidimą;“ kuriam už įstatymo ar kito teisės akto, reglamentuojančio finansinių paslaugų teikimą arba finansų įstaigų veiklą, reikalavimų pažeidimą pritaikyta administracinė nuobauda arba kita įstatymuose nustatyta poveikio priemonė, jeigu nuo  administracinės nuobaudos arba kitos įstatymuose nustatytos poveikio priemonės pritaikymo nepraėjo vieni metai;

4) tiesiogiai ar netiesiogiai valdo arba valdė kvalifikuotąją įstatinio kapitalo ir (arba) balsavimo teisių dalį arba dalį, leidžiančią daryti tiesioginį ir (arba) netiesioginį lemiamą poveikį juridiniam asmeniui, arba yra ar buvo vadovu juridinio asmens, kuriam buvo pritaikyta poveikio priemonė už įstatymuose numatytus šiurkščius įstatymų ar kitų teisės aktų, reglamentuojančių finansinių paslaugų teikimą arba finansų įstaigų veiklą, reikalavimų pažeidimus arba už tokį pažeidimą buvo panaikinta teisė verstis finansinių paslaugų teikimu, jeigu nepraėjo 5 metai nuo poveikio priemonės pritaikymo, arba to juridinio asmens atžvilgiu yra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis už šios dalies 1 punkte nurodytas nusikalstamas veikas ir nepraėjo 5 metai nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo; arba tas juridinis asmuo buvo pripažintas kaltu dėl šios dalies 1 punkte nustatyto nusikaltimo arba baudžiamojo nusižengimo;.“

  16.             

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2016-10-07

35

5

 

Projekto 35 straipsnio 5 dalies turinys sistemiškai nedera su kitomis šio straipsnio dalimis, todėl svarstytina galimybė šią nuostatą perkelti į kitą įstatymo projekto vietą, kurioje ji derėtų.

Pritarti

1. Išbraukti projekto 35 straipsnio 5 dalį ir 35 straipsnį išdėstyti taip:

„35 straipsnis. Kredito davėjo ir kredito tarpininko pareigos teikiant paslaugas kredito gavėjams ir atlyginimų politika

1. Sudarydamas kredito produktus, vykdydamas kredito teikimo arba kredito tarpininko veiklą, teikdamas su kreditu susijusias konsultacines paslaugas ir papildomas paslaugas, jeigu tokios papildomos paslaugos teikiamos, arba vykdydamas kredito sutartį, kredito davėjas ir kredito tarpininkas privalo veikti sąžiningai, teisingai, skaidriai ir profesionaliai, atsižvelgdami į kredito gavėjų teises ir interesus. Kredito teikimo, kredito tarpininko veikla vykdoma arba konsultacinės paslaugos ir papildomos paslaugos, jeigu tokios papildomos paslaugos teikiamos, teikiamos remiantis informacija apie kredito gavėjo finansinę padėtį, visus konkrečius poreikius, apie kuriuos praneša kredito gavėjas, ir atsižvelgiant į pagrįstas prielaidas dėl rizikos, susijusios su kredito gavėjo padėtimi kredito sutarties galiojimo laikotarpiu. Kai teikiamos konsultacinės paslaugos, papildomai turi būti remiamasi informacija, nurodyta šio įstatymo 36 straipsnio 4 dalies 1 punkte.

2. Kredito davėjo nustatyta atlyginimų politika, taikoma jo darbuotojams ir kredito tarpininkams, ir kredito tarpininko nustatyta atlyginimų politika, taikoma jo darbuotojams, negali trukdyti jiems vykdyti šio straipsnio 1 dalyje nustatytų pareigų.

3. Kredito davėjas, nustatydamas atlyginimų politiką ir taikydamas ją savo darbuotojams, atsakingiems už kredito gavėjų kreditingumo vertinimą, atsižvelgdamas į kredito davėjo dydį, vidaus struktūrą, kredito teikimo veiklos pobūdį, apimtį ir sudėtingumą, privalo laikytis šių principų:

1) atlyginimų politika yra suderinta su patikima ir veiksminga rizikos valdymo politika ir skatina tokį valdymą, bet neskatina prisiimti rizikos, kuri viršytų kredito davėjui priimtinos rizikos lygį;

2) atlyginimų politika yra suderinta su kredito davėjo verslo strategija, tikslais, vertybėmis ir ilgalaikiais interesais ir apima priemones, skirtas interesų konfliktui išvengti, bei nustatant, kad darbuotojo atlyginimas nepriklauso nuo patvirtintų paraiškų sudaryti kredito sutartį skaičiaus ar santykinės dalies.

4. Kredito davėjas arba kredito tarpininkas, teikiantis konsultacines paslaugas, turi užtikrinti, kad atlyginimų kredito teikimo veikloje dalyvaujantiems darbuotojams struktūra neturėtų įtakos jų gebėjimui veikti geriausiais kredito gavėjo interesais ir nepriklausytų nuo kredito sutarčių ir kitų finansinių produktų ar paslaugų pardavimo planų.

5. Informacija, teikiama kredito gavėjams pagal šį įstatymą, turi būti teikiama neatlygintinai.“

2. Papildyti projektą nauju 57 straipsniu ir jį išdėstyti taip:

„57 straipsnis. Informacijos kredito gavėjams neatlygintinas teikimas

Informacija, kurią kredito davėjai, kredito tarpininkai ir tarpusavio skolinimo platformos operatoriai teikia kredito gavėjams pagal šį įstatymą, turi būti teikiama neatlygintinai.“

3. Buvusį 57 straipsnį laikyti 58 straipsniu.“

  17.             

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2016-10-07

36

 

 

Pagal projekto 36 straipsnio 7 dalies nuostatas konsultacines paslaugas, susijusias su kredito sutartimis, turės teisę teikti ne tik kredito davėjas ir kredito tarpininkas, bet ir kiti šios dalies 1 ir 2 punktuose nurodyti asmenys. Tačiau iš projekto nuostatų neaišku, kokių reikalavimų teikiant konsultacijas turėtų laikytis 1 ir 2 punktuose nurodyti asmenys, o galbūt projektu teikiamo įstatymo reikalavimai jiems visai netaikomi. Projektas tobulintinas, pašalinant šį neaiškumą.

Pritarti

Patikslinti projekto 36 straipsnio 8 dalį ir ją išdėstyti taip:

„8. Šio straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punktuose nurodyti asmenys privalo laikytis šio įstatymo 6, 7, 9, 10 straipsniuose ir šiame straipsnyje nustatytų kredito gavėjų informavimo reikalavimų ir neturi šio įstatymo 41 straipsnyje nustatytų teisių.

Taip pat siekiant teisinio aiškumo ir projekto 3 straipsnio 9 dalyje įtvirtintos konsultacinių kredito teikimo paslaugų apibrėžties nuoseklaus dėstymo siūlytina redakciškai patikslinti projekto nuostatą ir vietoje žodžių „kredito teikimo“ įrašyti žodžius „kredito davėjo“:

„9.       Konsultacinės kredito teikimo paslaugos – asmeninių rekomendacijų kredito gavėjui teikimo dėl vieno ar daugiau sandorių, susijusių su kredito sutartimis, veikla, kuri yra atskirta nuo kredito davėjo teikimo, tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus ir kredito tarpininko veiklos.“

  18.             

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2016-10-07

37

1

 

Projekto 37 straipsnio 1 dalyje pateikta nuoroda į įstatymo VI-VIII skyrius tikslintina. Teikiamo įstatymo VIII skyrius nustato priežiūros institucijos bendradarbiavimo su kitų valstybių narių priežiūros institucijomis taisykles.

Pritarti

Patikslinti projekto 37 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:

„1. Tarpusavio skolinimo platformos operatoriui mutatis mutandis taikomos šio įstatymo II, III, VI-VIII VI-VII skyrių, 16-19, 21-24, 27-36 straipsnių kredito davėjui taikomos nuostatos. “

  19.             

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2016-10-07

37

7

 

Projekto 37 straipsnio 7 dalyje žodis „gražintų“ keistinas į žodį „sumokėtų“.

Pritarti

Patikslinti projekto 37 straipsnio 7 dalį ir ją išdėstyti taip:

„7. Tarpusavio skolinimo platformos operatoriui paskolos davėjo ir (arba) kredito gavėjo mokamas atlygis gali būti skaičiuojamas tik nuo paskolos davėjui kredito gavėjo grąžintų sumokėtų kredito įmokų.“

  20.             

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2016-10-07

39

 

 

Projekto 39 straipsnyje nurodytina nuo kokio momento turėtų būti skaičiuojamas 12 mėnesių laikotarpis – nuo kredito suteikimo ar nuo kalendorinių metų pradžios.

Pritarti

1.Patikslinti projekto 39 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:
 „1. Paskolos davėjas vienam kredito gavėjui gali suteikti ne didesnį kaip 1 000 eurų kreditą per dvylikos mėnesių laikotarpį nuo pirmo kredito suteikimo dienos vienoje tarpusavio skolinimo platformoje.“

2. Atitinkamai patikslinti projektą lydinčiojo Vartojimo kredito įstatymo Nr. XI-1253 3, 5, 22, 252, 34 straipsnių ir 3 priedo pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIP-4764 4 straipsniu keičiamo Vartojimo kredito įstatymo 252 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:

 „1. Paskolos davėjas vienam vartojimo kredito gavėjui gali suteikti ne didesnį kaip 500 eurų vartojimo kreditą per dvylikos mėnesių laikotarpį nuo pirmo kredito suteikimo dienos vienoje tarpusavio skolinimo platformoje.“

  21.             

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2016-10-07

52

 

 

Projekto 52 straipsnio 4 dalyje siūloma nustatyti, kad priežiūros institucijos sprendimas taikyti poveikio priemonę (priemones) įsigalioja kitą dieną po jo priėmimo dienos, jeigu priežiūros institucijos sprendime nenustatyta kitaip. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal projekto 54 straipsnio 3 dalį, priežiūros institucijos sprendimas dėl poveikio priemonės (priemonių) taikymo ar netaikymo per 3 darbo dienas nuo jo priėmimo dienos paštu ar naudojantis elektroninių ryšių priemonėmis išsiunčiamas asmeniui, dėl kurio veiksmų buvo svarstomas poveikio priemonės taikymo klausimas, arba jam įteikiamas pasirašytinai. Taigi galimas atvejis, kai poveikio priemonė įsigaliotų anksčiau nei asmuo, kuriam ji pritaikyta, apie tai sužinotų. Neaišku, kokios šiuo atveju kiltų teisinės pasekmės, pavyzdžiui, jeigu būtų pritaikyta poveikio priemonė laikinai uždrausti sudaryti kredito sutartis, o apie šią poveikio priemonę kredito davėjas būtų informuotas praėjus 3 dienoms nuo jos įsigaliojimo.

Pritarti

Papildyti 55 straipsnį nauja 2 dalimi, šio straipsnio 2 dalį laikyti 3 dalimi, ir visą straipsnį išdėstyti taip:

„55 straipsnis. Priežiūros institucijos sprendimo vykdymas

1. Priežiūros institucijos sprendimas dėl baudos skyrimo turi būti įvykdytas ne vėliau kaip per 30 dienų nuo tos dienos, kurią šio įstatymo reikalavimus pažeidusiam asmeniui jis buvo įteiktas. Apskundus priežiūros institucijos sprendimą dėl baudos skyrimo, priežiūros institucijos sprendimas dėl baudos skyrimo turi būti įvykdytas ne vėliau kaip per 30 dienų nuo teismo sprendimo, kuriuo atmestas skundas, įsiteisėjimo dienos.

2. Priežiūros institucijai priėmus sprendimą taikyti šio įstatymo 51 straipsnio 4-7 punktuose nurodytą poveikio priemonę, ji pradedama taikyti kitą dieną nuo sprendimo taikyti poveikio priemonę įteikimo asmeniui.

2.3. Priežiūros institucijos sprendimas yra vykdomasis dokumentas, vykdomas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Priežiūros institucijos sprendimas gali būti pateikiamas vykdyti ne vėliau kaip per 3 metus nuo jo įsigaliojimo dienos.“

Kartu žr. argumentus dėl 25 pastabos.

  22.             

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2016-10-07

53

2

 

Projekto 53 straipsnio 2 dalyje naudojama sąvoka ,,jeigu juridinis asmuo priklauso patronuojančiai įmonei, kaip ji apibrėžta Įmonių, priklausančių finansų konglomeratui, papildomos priežiūros įstatymo 2 straipsnio 22 dalyje“  nėra pakankamai aiški, nes neaišku, kurie juridiniai asmenys būtų laikomi priklausančiais patronuojančiai įmonei. Taikant įstatymą vertinamoji projekto nuostata gali būti nevienodai aiškinama. Tuo atveju, jeigu turimos omenyje patronuojamosios įmonės taip kaip jos yra apibrėžtos Įmonių, priklausančių finansų konglomeratui, papildomos priežiūros įstatymo 2 straipsnio 21 dalyje, tai projekto nuostatas reikėtų atitinkamai patikslinti.

Pritarti iš dalies

Argumentai:

Nagrinėjamu atveju svarbu sureguliuoti, kurie juridiniai asmenys būtų laikomi priklausančiais patronuojančiajai įmonei, o ne patronuojamajai įmonei.

Lietuvos Respublikos įmonių, priklausančių finansų konglomeratui, papildomos priežiūros įstatymo 2 straipsnio 22 dalyje įtvirtinti kriterijai, kuriais vadovaujantis nustatoma, kurie juridiniai asmenys būtų laikomi priklausančiais patronuojančiajai įmonei ir 23 dalyje – kurie laikomi priklausančiais patronuojamajai įmonei. Atsižvelgiant į tai, kad projekto 2 straipsnio 34 dalyje yra nustatyta, kad kitos šiame įstatyme vartojamos sąvokos suprantamos taip, kaip jos apibrėžtos Lietuvos Respublikos įmonių, priklausančių finansų konglomeratui, papildomos priežiūros įstatyme bei siekiant  aptariamoje nuostatoje vartojamų sąvokų vieningo supratimo, aiškinimo bei taikymo praktikoje, siūlytina atisakyti perteklinės nuorodos į Įmonių, priklausančių finansų konglomeratui, papildomos priežiūros įstatymo 2 straipsnio 22 dalį.

Pasiūlymas:

Patikslinti projekto 53 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip:

„2. Juridinio asmens bendrosios metinės pajamos, pagal kurias nustatomas skiriamos baudos dydis, nustatomos pagal paskutinių juridinio asmens sudarytų (pasirašytų) metinių finansinių ataskaitų duomenis. Jeigu juridinis asmuo priklauso patronuojančiajai įmonei, kaip ji apibrėžta Įmonių, priklausančių finansų konglomeratui, papildomos priežiūros įstatymo 2 straipsnio 22 dalyje, bendrosios metinės pajamos, pagal kurias nustatomas skiriamos baudos dydis, yra pajamos, nurodytos pagrindinės patronuojančiosios įmonės paskutinėse sudarytose (pasirašytose) metinėse konsoliduotosiose finansinėse ataskaitose.“

  23.             

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2016-10-07

 

 

 

Projekto 53 straipsnio 3 dalyje siūloma nustatyti, kad fiksuoto dydžio baudą už atitinkamus įstatymo pažeidimus priežiūros institucija skiria tuo atveju, kai ,,sunku ar neįmanoma nustatyti juridinio asmens bendrųjų metinių pajamų“. Atkreipiame dėmesį, kad teikiamą įstatymo projektą lydinčiojo Vartojimo kredito įstatymo Nr. XI-1253 3, 5, 22, 252, 34 straipsnių ir 3 priedo pakeitimo įstatymo projekto (Reg. Nr. XIIP-4764) 5 straipsniu Vartojimo kredito įstatymo 34 straipsnio 4 dalyje siūloma nustatyti taisyklę, kad tais atvejais, kai neįmanoma nustatyti juridinio asmens praėjusių metų bendrųjų metinių veiklos pajamų, priežiūros institucija vietoj šio straipsnio 1 dalies 2 ar 3 punkte arba šio straipsnio 2 dalyje nurodytos baudos turi teisę skirti juridiniam asmeniui baudą iki 80 000 eurų. Taigi abiejuose įstatymo projektuose sąlyga, kuriai esant juridiniam asmeniui gali būti skirta fiksuoto dydžio bauda, apibūdinama nevienodai. Siekiant teisinio reguliavimo nuoseklumo bei vienodos praktikos nustatymo skiriant juridiniams asmenims baudas, svarstytina, ar sąlyga, kuriai esant juridiniam asmeniui galėtų būti skirta fiksuoto dydžio bauda, neturėtų būti formuluojama vienodai.

Pritarti

Patikslinti projektą lydinčiojo Vartojimo kredito įstatymo Nr. XI-1253 3, 5, 22, 252, 34 straipsnių ir 3 priedo pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIP-4764 5 straipsniu keičiamo Vartojimo kredito įstatymo 34 straipsnio 4 dalį ir ją išdėstyti taip:

 „4. Tais atvejais, kai sunku ar neįmanoma nustatyti juridinio asmens praėjusių metų bendrųjų metinių veiklos pajamų, priežiūros institucija turi teisę vietoj šio straipsnio 1 dalies 2 ar 3 punkte arba šio straipsnio 2 dalyje nurodytos baudos skirti juridiniam asmeniui baudą iki 80 000 eurų.“

 

  24.             

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2016-10-07

54

2

 

Projekto 54 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad skundo padavimas teismui iki jo išsprendimo dienos nesustabdo skundžiamo priežiūros institucijos sprendimo, išskyrus sprendimą skirti šiame įstatyme nustatytas baudas, arba priežiūros institucijos veiksmo vykdymo. Svarstytina, ar, siekiant teisinio aiškumo, vietoj nuostatos ,,iki jo išsprendimo dienos“ nereikėtų įrašyti nuostatą ,,iki sprendimo dėl jo įsiteisėjimo dienos“. Kitu atveju projekto nuostata ,,skundo išsprendimo diena“ taikant įstatymą gali būti nevienodai aiškinama.

Pritarti

Patikslinti projekto 54 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip:

„2.       Skundo padavimas teismui iki teismo sprendimo dėl jo išsprendimo įsiteisėjimo dienos nesustabdo skundžiamo priežiūros institucijos sprendimo, išskyrus sprendimą skirti šiame įstatyme nustatytas baudas, arba priežiūros institucijos veiksmo vykdymo.“

  25.             

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2016-10-07

55

1

 

Projekto 55 straipsnio 1 dalies nuostatos tobulintinos, atsižvelgiant į tai, kad teismas gali priimti ir kitokį sprendimą nei skundą atmesti – skirti mažesnę baudą.

Pritarti

Patikslinti projekto 55 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:

 „1. Priežiūros institucijos sprendimas dėl baudos skyrimo turi būti įvykdytas ne vėliau kaip per 30 dienų nuo tos dienos, kurią šio įstatymo reikalavimus pažeidusiam asmeniui jis buvo įteiktas. Apskundus priežiūros institucijos sprendimą dėl baudos skyrimo, priežiūros institucijos sprendimas dėl baudos skyrimo turi būti įvykdytas ne vėliau kaip per 30 dienų nuo teismo sprendimo, kuriuo atmestas skundas, įsiteisėjimo dienos.“

 

3. Piliečių, asociacijų, politinių partijų, lobistų ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai:

Eil.

Nr.

Pasiūlymo teikėjas, data

Siūloma keisti

 

Pasiūlymo turinys

 

Išvadų rengėjų nuomonė

Argumentai,

pagrindžiantys nuomonę

str.

str. d.

p.

1.

Lietuvos bankų asociacija, 2016-10-04

2

1

2

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SU NEKILNOJAMUOJU TURTU SUSIJUSIO KREDITO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIIP-4763

 

Lietuvos bankų asociacija, susipažinusi su Lietuvos Respublikos Seimo teisės aktų projektų sistemoje įregistruotu Su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo projektu (toliau tekste – Įstatymas), prašo įvertinti žemiau pateiktas rinkos dalyvių pastabas bei pasiūlymus.

1. Dėl Įstatymo taikymo srities (Įstatymo 2 str. 1 d. 2 p.)

Nors kai kurios Europos Sąjungos šalys įgyvendindamos ES direktyvą  dėl vartojimo kreditų pasirinko galimybę tos direktyvos nuostatas taip pat taikyti ir paskoloms, kurios yra užtikrinamos nekilnojamojo turto hipoteka, tačiau tokios išimties Lietuva nepasirinko. Dėl tos priežasties bankai sukūrė tam tikrus produktus, kurie pagal pasiūlytą Įstatymą nuo įstatymo įsigaliojimo būtų reglamentuojami pagal naująjį Įstatymą, o šiandien šiems kreditams bankai taiko iš esmės tas pačias taisykles, kurios yra nustatytos Vartojimo kredito įstatyme.

Toks pasikeitimas be to, kad kreditoriai bus verčiami be rimtos priežasties atlikti brangius pakeitimus IT sistemose, taip pat bus klaidinantis ir kredito gavėjus, kurie šiuo metu jau yra įpratę kreditus, neužtikrintus nekilnojamojo turto hipoteka, bet kurių paskirtis įgyti arba išlaikyti teisę į žemės arba kito esamo ar projektuojamo nekilnojamojo turto nuosavybę, matyti ir gauti kaip vartojimo kreditus. Kas dar labiau klaidins kredito gavėjus, tai dirbtinis tokių kreditų atskyrimas nuo vartojimo kreditų, kurie nėra užtikrinti nekilnojamojo turto hipoteka, bet kurių paskirtis yra nekilnojamojo turto remontas, apdailos darbai ir pan. - šie kreditai bus reglamentuojami taip kaip ir iki šiol pagal Vartojimo kredito įstatymą, kai tuo tarpu kita šiuo metu esamų vartojimo kreditų dalis bus perkelta į Įstatymo sritį, vien tik dėl to, kad tokių kreditų paskirtis yra įgyti arba išlaikyti teisę į žemės arba kito esamo ar projektuojamo nekilnojamojo turto nuosavybę“.

Mūsų nuomone, toks sprendimas nėra racionalus ir nėra pagrįstas jokiais argumentais. Direktyva dėl vartojimo kredito sutarčių dėl gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto (toliau – Direktyva) kaip tik leidžia rinktis ir nustatyti kitokį teisinį reglamentavimą, kuris labiau atitiktų šiandieninį tiek kreditoriams, tiek kredito gavėjams įprastą modelį:

a)    Direktyvos 3 str. apibrėžiančiame direktyvos taikymo sritį naudojama gramatinė konstrukcija, kuri dvi sritis pateikia kaip susijusias, o ne atskiras; ir tas sujungimas yra atliktas naudojant jungtuką „ir“, o ne „ar“ - Ši direktyva taikoma: a) kredito sutartims, užtikrintoms hipoteka arba kita panašia valstybėje narėje įprastai naudojama garantija gyvenamosios paskirties nekilnojamuoju turtu arba užtikrintoms su gyvenamosios paskirties nekilnojamuoju turtu susijusia teise, IR b) kredito sutartims, kurių paskirtis – įgyti arba išlaikyti teises į žemės arba esamo ar projektuojamo statinio nuosavybę.

b)    Nors Direktyva ir yra minimalaus harmonizavimo dokumentas, tačiau minimalaus harmonizavimo principas reiškia, ne tik galimybę nustatyti griežtesnes nuostatas nei numatyta direktyvoje, tačiau leidžiama ir palikti galioti kitokias nuostatas nei siūloma direktyvoje. Toks principas yra įtvirtintas Direktyvos preambulės 7 punkte, o šis punktas kaip tik sako, kad toks palikimas galioti esamų nuostatų, būtų net pageidautinas, jei tai padėtų gerinti vartotojų apsaugą „Toks tikslinis požiūris būtinas, kad būtų išvengta neigiamo poveikio vartotojų apsaugos lygiui dėl kredito sutarčių, kurios patenka į šios direktyvos taikymo sritį.“ Kaip jau minėjome, šiandien aukščiau nurodytos vartojimo kredito sutartys yra sudaromos laikantis tokių pačių taisyklių, kurios yra nustatytos vartojimo kreditams pagal Vartojimo kredito įstatymą ir jį lydinčius poįstatyminius teisės aktus, kas atitinkamai reiškia, kad vartotojų teisių apsaugos lygis yra tikrai pakankamas, o šiuo atveju dar turėtų būti atsižvelgiama ir į vartotojų įpročius.

c)    Direktyvos preambulės 9 p. leidžia šaliai tose srityse, kuriose ši direktyva netaikoma, palikti galioti arba priimti nacionalinės teisės aktus.

Atsižvelgiant į pateiktus argumentus siūlome nustatyti, kad kreditai, kurie nėra užtikrinti nekilnojamojo turto hipoteka, bet kurių paskirtis yra įgyti arba išlaikyti teisę į žemės arba kito esamo ar projektuojamo nekilnojamojo turto nuosavybę, būtų reglamentuojami Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo. Toks reglamentavimas, leistų kredito davėjams skirti reikiamą dėmesį, laiką ir lėšas kitų Įstatymo nuostatų įgyvendinimui, o klientams tai išlaikytų status quo.

Nepritarti

Direktyvos 3 straipsnis nurodo, kokioms kredito sutartims ji yra taikoma, kokioms kredito sutartims ji yra netaikoma ir kokioms kredito sutartims ji gali būti netaikoma. Pažymėtina, kad šiame straipsnyje nurodyta, kad kredito sutartims, kuriomis siekiama įgyti teisę ar išlaikyti teisę į žemės ar kitos esamo ar projektuojamo nekilnojamo turto nuosavybę, ji yra taikoma ir tai nėra valstybių narių diskrecija nuspręsti direktyvos nuostatų tokioms sutartims netaikyti. Atitinkamai, manome, kad šioms kredito sutartims direktyva yra ir turi būti taikoma pilna apimtimi. Priešingu atveju, nepilnai perkėlus Direktyvos taikymo sritį, tai būtų laikoma netinkamu Direktyvos perkėlimu.
Europos komisijos atstovai laikosi tokio pat požiūrio ir mano, kad direktyvos taikomo sritis turi būti aiškinama kaip įmanoma  plačiau.

Tai, kad bankai yra prisitaikę prie situacijos, jog nesant atitinkamo reguliavimo, kreditus, kurių paskirtis įgyti arba išlaikyti teises į žemę arba kito nekilnojamojo turto nuosavybę, teikia pasinaudodami esamu vartojimo kreditų reguliavimu, nėra pagrįstas argumentas dėl vartotojų klaidinimo. Priešingai, Vartojimo kredito įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punkte yra aiškiai nustatyta, kad šis įstatymas netaikomas kredito sutartims, kurių paskirtis – įgyti arba išlaikyti nuosavybės teises į žemę arba į esamą ar projektuojamą statinį, išskyrus atvejus, kai vartojimo kredito sutarties sudarymo paskirtis yra esamo pastato renovacija ar jo vertės padidinimas. Taigi bankai patys sukūrė tokią vartotojus klaidinančią situaciją, kai tam tikros rūšies kreditus teikia pagal Vartojimo kredito įstatymą, kuriame aiškiai nustatyta, kad šis įstatymas netaikomas tokios rūšies kredito sutartims.

 

2.

Lietuvos bankų asociacija, 2016-10-04

3

7

 

3. Dėl fiksuotos palūkanų normos (Įstatymo 3 str. 7 d.)

Direktyvoje taip pat yra aptariama, kad jei palūkanų norma yra fiksuojama pradiniam laikotarpiui, tačiau ne visam sutarties laikotarpiui, ji laikoma fiksuota palūkanų norma, todėl nepritariame, Įstatymo numatytam reguliavimui tokią palūkanų normą vadinti kintamąja. Palūkanų, kurios kinta periodiškumu ilgesniu nei 12 mėn. vadinimas fiksuota palūkanų norma yra Europos Sąjungos šalyse galiojanti praktika.

Neaišku kokias tyrimais ir analizės duomenimis nuspręsta reglamentuoti kainodarą ir nustatyti ribojimus dėl fiksuotų palūkanų, kuo tai pasitarnaus vartotojų apsaugai. Kodėl nepakankama aiškaus klientų informavimo apie siūlomą kainodarą su aiškia galimybe nesusitarus dėl kainos refinansuoti būsto kreditą. Atkreiptinas dėmesys, kad klientai ir šiuo metu pasirašydami sutartį aiškiai supažindinami, kad fiksuotos palūkanos ilgalaikiams kreditams nėra fiksuojamos visam kredito laikotarpiui ir nėra klaidinami. Tą patvirtinant ir teismų praktika: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K–3–394/2014, ; 2014 m. gruodžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K–3–537/2014; 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K–3–558/2014).

Toks reguliavimas užkirs galimybę siūlyti klientams šiuolaikinius finansinius sprendimus. Vartotojui visiškai neracionalu 30 metų sudaryti būsto kredito sutartį su nekintančia ir didele kredito kaina, neturint lanksčios ir nemokamos galimybės pakeisti paslaugos teikėją. Kuo didesnė nežinomybė, kaip atrodys finansų rinka po 10, ar 20 metų, tuo didėja rizika, kuri galiausiai atsispindi kainoje. Vartotojams, kurie finansiškai jautrūs (pavyzdžiui, mažas pajamas gaunančios šeimos) rekomenduojama fiksuoti būsto kredito kainą ilgesniam nei vieneri metai laikotarpiui, tačiau ne visam kredito laikotarpiui. Vėliau, kai tokių vartotojų pajamos išaugtų, pagal siūlomą reguliavimą jie atsidurtų „spąstuose“ (nes bus sudarę būsto kredito sutartį, kurios kaina nustatytą visam kredito laikotarpiui, o mokėti išankstinį kredito grąžinimo mokestį, nors kurio ir dydis ribojamas, bus per brangu).  Be to, šalyse, kuriose yra taikoma praktika fiksuoti būsto kreditų kainą 30 metų (pavyzdžiui, JAV, Vokietijoje), taip pat yra galimybė finansinių įrankių pagalba pamatuoti kredito kainą (pavyzdžiui, obligacijos platinamos tokiam pačiam ilgam laikotarpiui).  

Direktyvos, Standartinio pasiūlymo lapo parengimo reikalavimai numato fiksuotas palūkanas kai jos fiksuojamos ne visam kredito laikotarpiui (Direktyvos B priedas, ESIL pildymo instrukcija, „4 skirsnis  palūkanų norma ir kitos išlaidos“ 2 punktas).

Taigi, reguliavimas, kad tos palūkanos, kurios kinta periodiškumu ilgesniu nei 12 mėn. vadinamos kintamomis ir kiti Įstatymo projekte numatyti su tuo susiję reikalavimai, sąlygos tai, kad klientai bus apriboti ir nebegalės Lietuvoje pasirinkti fiksuotų palūkanų, taip kaip jos apibrėžtos.

Nepritarti

Projekto pakeitimai nekeičia bankų taikomos kainodaros, tik nustato, kad atitinkamos priemonės būtų vadinamos neklaidinančiais pavadinimais, o vartotojai apie jų esmę būtų tinkamai informuojami.

Palūkanų norma, kuri reguliariai arba kredito sutartyje numatytais terminais ir sąlygomis gali būti keičiama, laikytina kintamąja kredito palūkanų norma. Projekto nuostatomis siekiama spręsti praktikoje kylančias problemas, kai ilgesnio nei 12 mėn. palūkanos laikomos fiksuotosiomis ir vartotojams nėra atskleidžiamos sudėtinės tokių palūkanų dalys, nors iš tiesų jas galima atskirti.  Projekte siūloma nustatyti, kad kredito sutartyje, kurioje nustatyta kintamoji kredito palūkanų norma, turi būti atskirai nurodomas kredito davėjo taikomos maržos dydis ir orientacinė kredito palūkanų norma ar kita kredito palūkanų normos dalis, kuri gali būti keičiama kredito sutarties galiojimo laikotarpiu. Pagal projektą fiksuotomis kredito palūkanomis būtų laikomos tik tos palūkanos, kurios nebus keičiamos visą kredito sutarties laikotarpį. Tuo siekiama, kad kredito gavėjai nebūtų klaidinami, pavyzdžiui, kredito sutartyse, sudaromose 20 metų laikotarpiui, nustatant 5 metų palūkanų normą ir pavadinant tokias kredito palūkanas fiksuotosiomis. Tokios kredito sutartys susijusios su didele kredito palūkanų normos pokyčio rizika, kurios kredito gavėjai, sudarydami kredito sutartis, dažnai neįvertina.

 

3.

Lietuvos bankų asociacija, 2016-10-04

7

 

 

4. Dėl standartinės informacijos (Įstatymo 7 str.)

7 str. Standartinė informacija ir Įpareigojantis pasiūlymas aprašyti viename Įstatymo str. ir iš Įstatymo nuostatų visiškai neaišku, kuo jie skiriasi, kada jie teikiami ir ar tai gali būti tas pats dokumentas (viename dokumente). Įstatymo sąvokos turėtų būti aiškios ir nedviprasmiškos.

Nepritarti

Projekto 7 straipsnio 1 ir 2 dalyje nurodyta, kada turi būti pateikiama standartinė informacija. Konkretus pateikimo momentas gali priklausyti nuo kredito davėjo ir kredito gavėjo santykių pobūdžio, kredito gavėjo tikslų ir kitų aplinkybių. Vadovaujantis projekto 7 straipsnio 2 dalies 1 punktu, galima daryti aiškią išvadą, kad standartinė informacija turėtų būti pateikiama kredito gavėjo kreditingumo vertinimo metu. Iš  projekto 7 straipsnio 2 dalies 2 punkto galima daryti išvadą, kad kredito davėjas pirma turi pateikti standartinę informaciją, po to įpareigojantį pasiūlymą suteikti kreditą. Projekto 7 straipsnio 4 dalis numato išimtį, kai standartinė informacija ir įpareigojantis pasiūlymas gali būti pateikiama vienu metu.

Projekto 7 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad standartinė informacija apie kreditą turi būti pateikiama priežiūros institucijos nustatyta forma, o papildoma informacija pateikiama atskiru dokumentu. Taigi iš šios nuostatos aiškiai seka, kad standartinė informacija turi būti teikiama atskirame dokumente, priežiūros institucijos nustatytos formos. Tuo tarpu įpareigojančio pasiūlymo forma ir turinys nėra reguliuojamas įstatymu ir poįstatyminiais teisės aktais.

4.

Lietuvos bankų asociacija, 2016-10-04

12

 

2

 

2

4

 
5. Dėl kreditingumo vertinimo (Įstatymo 12 str. 2 d. 2 p.) 
Įstatymo 12 str. 2 dalies 2 p. nuostata yra koreguotina, nes pagal siūloma redakciją būtų įtvirtinta nuostata, kuri realiai negalėtų būti įgyvendinama. Pagal siūlomą redakciją yra reikalaujama, kad kredito davėjai vertindami kreditingumą atsižvelgtų į finansinius įsipareigojimus pagal kredito ir kitas sutartis, kai tuo tarpu šiuo metu nustatant kreditingumą yra atsižvelgiama į finansinius įsipareigojimus kylančius tik iš sutarčių su finansų įstaigomis. Pažymėtina, kad kredito davėjai nustatydami kreditingumą neturės jokių galimybių patikrinti klientų pateiktos informacijos apie jų įsipareigojimus ne finansų įstaigoms, nes tokia informacija nėra niekur kaupiama, todėl ir kreditingumo vertinimas gali būti atliktas netinkamai, o dėl tokio įvertinimo neigiamos pasekmės kiltų kredito davėjams kaip numatyta Įstatymo 12 str. 10 dalyje. Negalint gauti informacijos apie kitus kredito gavėjo įsipareigojimus ir negalint patikrinti kredito gavėjo pateiktos informacijos teisingumo, tokios informacijos vertinimas yra apskritai netikslingas.

Dar svarbiau yra tai, kad šiuo metu galiojantis ir Lietuvos banko nustatytas 40 proc. DTI rodiklis yra skirtas užtikrinti, kad visi įsipareigojimai finansų įstaigoms patektų į nustatytą dydį, o likusių pajamų pakaktų kitiems kredito gavėjo poreikiams ir įsipareigojimams tenkinti (komunaliniams mokesčiams, mokesčiams už vaikų būrelius ir t. t. (pažymėtina, kad šie ir analogiški įsipareigojimai kyla iš ilgalaikių sutarčių sudarytų su kitais subjektais ir taip pat turėtų būti pagal pateiktą formuluotę įskaičiuojami į maksimalų leistiną DTI rodiklį). Toks DTI rodiklio sampratos iškreipimas nepagrįstai ribos kredito gavėjų teises tenkinti jų vartojimo poreikius, o perteklinės informacijos rinkimas galimai pažeistų ir žmogaus teises į privatumą.

Atsižvelgiant į tai, siūlome Įstatymo 12 str. 2 dalies 2 p. pakeisti taip:

„2) skolinimas grindžiamas kredito gavėjo finansinių įsipareigojimų pagal kredito ir kitas su finansų įstaigomis sudarytas sutartis ir pajamų santykio ribojimu;“

 Taip pat šio straipsnio 2 dalies 4 p.: „skolinimas grindžiamas kredito sutarties trukmės ribojimu ir reguliariomis negrąžintą kredito sumą mažinančiomis įmokomis.“ yra koreguotinas, kadangi šis teiginys suponuoja prielaidą, kad nebus galimas kredito grąžinimo atidėjimas.

Nepritarti

Kredito davėjas, vertindamas kredito gavėjo kreditingumą, taip pat skaičiuodamas jo finansinių įsipareigojimų ir pajamų santykį (DSTI rodiklį) turėtų surinkti informaciją ir vertinti visus kredito gavėjo finansinius įsipareigojimus pagal kredito ir kitas paskolų sutartis, sudaromas ne tik su finansų įstaigomis. Atkreiptinas dėmesys, kad vienas iš duomenų šaltinių yra pats kredito gavėjas ir jo pateikiamos sutarčių kopijos laikytinos tinkamais įrodymais, todėl šiuo reguliavimu nesiekiama sukurti pareigos tikrinti visus finansinius įsipareigojimus tik duomenų bazėse. Atsižvelgiant į tai, siūlomas projekto 12 straipsnio 2 dalies 2 punkto patikslinimas nėra tikslingas.

Manytina, kad projekto 12 straipsnio 2 dalies 4 punkto patikslinimas taip pat nėra tikslingas, nes ši formuluotė įtvirtina tik bendrą principą, tačiau nesuponuoja to, kad nebus galimas kredito gražinimo atidėjimas (kaip savo pastabose teigia LBA).

5.

Lietuvos bankų asociacija, 2016-10-04

16

4

 

6. Dėl galimybės keisti maržą esant sutartiniams pažeidimams (Įstatymo 16 str. 4 dalis)

Įstatymo 16 str. 4 dalyje siūlomas reglamentavimas yra iš esmės neatitinkantis visuotinių kredito rizikos vertinimo principų, kadangi pagal siūlomą reglamentavimą yra leidžiama palūkanų maržą didinti su tokiam laikotarpiui kiek truko pažeidimas, kai tuo tarpu kliento netinkamai vykdomi mokėjimo įsipareigojimai turi žymiai ilgesnes pasekmes, nes dėl netinkamai vykdomų įsipareigojimų kliento kredito rizika pablogėja ne buvusio pažeidimo trukmei, o žymiai ilgesniam laikotarpiui, kas atitinkamai reiškia, kad dėl pablogėjusios kredito rizikos kliento mokama marža neatitinka realybės ir turėtų būti didinama. Tokiu būdu įstatymas netiesiogiai pradeda reguliuoti finansinių paslaugų kainas ir šis reguliavimas yra atliekamas neatlikus nei situacijos analizės,  nei pasekmių analizės.

Bankai priimdamas sprendimą įvertina visas objektyviai apie vartotoją žinomas aplinkybes – vartotojo pajamas, jo įsipareigojimus, jo kredito istoriją, turimą turtą ir t. t. Įvertinę šią informaciją, bankai nustato galimą vartotojo prisiimtų įsipareigojimų nevykdymo riziką. Būtent įvertinę šią riziką, bankai ir nustato palūkanų maržą, t. y. kredito kainą, kurios pagrindinė dedamoji yra būtent kredito rizikos kaina. Kadangi kredito paslauga yra itin ilgo termino paslauga, tai norint apsisaugoti nuo galimo netinkamų įsipareigojimų vykdymo ir tinkamai juos įkainoti, tektų a priori (sudarant sutartį) nustatyti klientui tokią paskolos palūkanų maržą (apskaičiuotą pagal statistinius modelius), kuri atitiktų arba blogiausią jo kredito riziką arba vidutinę kredito riziką per visą paskolos laikotarpį. Tačiau toks maržos nustatymo principas klientams būtų itin nepalankus, kadangi daugelio klientų kredito rizika per visą laikotarpį neblogėtų arba blogėtų nežymiai, dėl to jiems nustatyta didesnė palūkanų marža pavirstų didesniais paskolos kaštais. Bankų tikslas yra tinkamai įvertinti kliento kredito riziką ir pagal ją teisingai nustatyti kliento palūkanų maržą. Dėl šios priežasties svarbu nustatyti palūkanų maržą sutarties sudarymo metu ir suteikti galimybę ją peržiūrėti pagal iš naujo atliekamą kliento įvertinimą.

Svarbu paminėti tai, kad palūkanų normos vienašališkas keitimas nėra ekonominė sankcija, bauda, ar atsakomybės forma už padarytą pažeidimą (nors siūloma redakcija būtent suponuoja baudimą, ko nėra siekiama atliekant kainos korekciją dėl pablogėjusios kredito rizikos). Palūkanų norma gali būti keičiama dėl daugelio priežasčių, tačiau bankai dažniausiai maržos pakeitimą taiko, kaip tinkamą priemonę įvertinti kredito gavėjo pasikeitusią kredito rizikos įvertį, t.y. maržą mažina arba didina priklausomai nuo kredito gavėjo rizikos balo pasikeitimo. O kredito rizikos pasikeitimą įtakoja įvairūs faktoriai, iš kurių vienas iš svarbiausių yra (ne)tinkamas finansinių prievolių vykdymas. Tačiau ne bet kuris netinkamas prievolės vykdymas įtakoja kredito rizikos pasikeitimą, kaip ir skirtingi prievolės vykdymo pažeidimai turi skirtingą įtaką kredito rizikos vertinime. Todėl tuo atveju, jei kredito gavėjas sistemingai (pvz., 10 kartų per 2 metus), kad ir neilgai vėluoja mokėti kredito įmokas, gali turėti nemažesnę reikšmę nei 2 dviejų metų laikotarpyje ilgai besitęsiančios nemokos. Atsižvelgiant į tai, siūlome Įstatymo 18 str. 2 koreguoti taip:

„2. Kai kredito sutartyje nustatyta kintamoji kredito palūkanų norma, marža gali būti didinama tik esant esminiams kredito sutarties sąlygų pažeidimams tinkamai apie tokį maržos padidinimą informuojant kredito gavėją ir suteikiant jam teisę atsisakyti kredito sutarties.“

Nepritarti

Projekto 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta kredito davėjo pareiga įvertinti kredito davėjo kreditingumą tik vieną kartą, t. y. prieš sudarant kredito sutartį.

Projekto 16 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad pavėluoto kredito įmokų mokėjimo atvejais kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Jokios kitos netesybos ir mokėjimai už įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdymą kredito gavėjui negali būti taikomi. Kredito gavėjas už vėlavimą privalo mokėti netesybas, todėl maržos padidinimas būtų laikomas dvigubu vartotojo baudimu. Kitoks aiškinimas būtų nesuderinamas su projekto 21 straipsnio nuostatomis, nustatančiomis kredito davėjo pareigą bendradarbiauti ir elgtis sąžiningai su kredito gavėju.

Projekto 16 straipsnio 4 dalies tikslas – apsaugoti vartotoją, kad kredito davėjai nepadidintų maržos kredito gavėjams nepagrįstai ilgam laikotarpiui, t. y., kad marža galėtų būti didinama tik kredito sutarties sąlygų pažeidimo laikotarpiui. Tuo tarpu LBA nepateikė pasiūlymų, argumentų ir nepagrindė, kokiam laikotarpiui padidėja kredito gavėjo kredito rizika pažeidus kredito sutarties nuostatas, todėl atsiranda galimybės kredito davėjui nepragrįstai piktnaudžiauti maržos didinimo galimybėmis.

 

6.

Lietuvos bankų asociacija, 2016-10-04

32

2

 

7. Dėl reikalavimų darbuotojų kompetencijai (Įstatymo 32 str.)

Mūsų nuomone, Įstatymo 32 str. 2 dalyje išdėstyti reikalavimai darbuotojams yra pertekliniai ir nustatantys nepagrįstai aukštus kompetencijos reikalavimus. Nėra teisinga teisės akto projekte nurodytus kompetencijos reikalavimus taikyti visiems kredito davėjo darbuotojams. Išskirtinių žinių ir kompetencijos reikia tiems darbuotojams, kurie betarpiškai bendrauja su klientu siūlydami jiems sudaryti kredito sutartį, nes būtent tiesioginio bendravimo metu klientas užduoda banko darbuotojams esminius ir sudėtingiausius klausimus, ir būtent šiame etape dažniausiai yra išsamiai paaiškinamos ir kredito sąlygos, suteikimo procesas ir sutarties įgyvendinimo sąlygos ir reikalavimai.

Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, siūlome Įstatymo 32 str. 2 dalį išdėstyti taip:

„2. Kredito davėjo, kredito tarpininko darbuotojai, kurie siūlo ir sudaro kredito sutartį,  turi turėti aukštąjį išsilavinimą arba ne mažesnę kaip 1 metų darbo patirtį, susijusią su kredito finansinių produktų kūrimu ir arba platinimu, taip pat turėti tinkamų žinių bei nuolat jas atnaujinti apie kredito produktus ir papildomas paslaugas, kurios siūlomos su šiais kredito produktais, nekilnojamojo turto įsigijimo procesą, nekilnojamojo turto rinką, nekilnojamojo turto registravimo procedūrą, taip pat išmanyti teisės aktus, reglamentuojančius vartotojų teisių apsaugą, kredito gavėjų kreditingumo vertinimo procesą arba turėti patirties kredito gavėjų kreditingumo vertinimo srityje.

Pritarti

Patikslinti projekto 32 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip:

„2. Kredito davėjo, kredito tarpininko darbuotojai, kurie siūlo ir sudaro kredito sutartį, turi turėti aukštąjį išsilavinimą arba ne mažesnę kaip 1 metų darbo patirtį, susijusią su kredito finansinių produktų kūrimu ir arba platinimu, taip pat turėti tinkamų žinių bei nuolat jas atnaujinti apie kredito produktus ir papildomas paslaugas, kurios siūlomos su šiais kredito produktais, nekilnojamojo turto įsigijimo procesą, nekilnojamojo turto rinką, nekilnojamojo turto registravimo procedūrą, taip pat išmanyti teisės aktus, reglamentuojančius vartotojų teisių apsaugą, kredito gavėjų kreditingumo vertinimo procesą arba turėti patirties kredito gavėjų kreditingumo vertinimo srityje.“

7.

Lietuvos bankų asociacija, 2016-10-04

57

4

 

8. Dėl lex retro non agit (Įstatymo 57 str. 4 dalis)

Įstatymo rengėjų pasiūlytos Įstatymo 57 str. 4 dalies nuostatos, nustatančios Įstatymo retrospektyvų taikymą sutartims sudarytoms iki šio įstatymo įsigaliojimo, yra visiškai nepriimtinos, ydingos teisėkūros principų prasme ir prieštaraujančios Konstitucijai ir joje įtvirtintiems principams. Atsižvelgiant į vieną iš kertinių teisinės valstybės principų lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja), Įstatymu reglamentuoti teisiniai santykiai neturėtų būti taikomi sutartims, sudarytoms iki Įstatymo įsigaliojimo. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog oficialus įstatymų paskelbimas laikantis Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytos tvarkos yra būtina sąlyga ne tik tam, kad įstatymai įsigaliotų, bet ir kad teisinių santykių subjektai žinotų, kokie įstatymai galioja, koks yra jų turinys, ir juos vykdytų (inter alia 2001 m. sausio 11 d., 2007 m. birželio 27  d., 2010 m. rugsėjo 7 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai). Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje atsispindi ir principas lex retro non  agit (2001 m. sausio 11 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai); konstitucinis imperatyvas, kad galioja tik tie teisės aktai, kurie yra paskelbti, neatsiejamas nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, jis yra vienas esminių šio principo elementų - svarbi teisinio tikrumo prielaida (inter alia 2001 m. lapkričio 29 d., 2007 m. birželio 27 d., 2010 m. vasario 26 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai). 2001 m. sausio 11 d. nutarime Konstitucinis teismas konstatavo, kad „įstatymai taikomi tiems faktams ir pasekmėms, kurios atsiranda po šių įstatymų įsigaliojimo. Reikalavimas, kad paskelbti įstatymai galiotų į ateitį ir neturėtų grįžtamosios galios - svarbi teisinio tikrumo prielaida, esminis teisės viešpatavimo, teisinės valstybės elementas.“ Toks teisinis reglamentavimas, kai vieno subjekto teisės yra iškeliamos aukščiau kitų subjektų teisių, konstitucinės teisės prasme nėra toleruotinas

Įstatymo 57 str. 4 dalis taip pat pažeidžia ir kitus konstitucinius principus, t. y. teisėtų lūkesčių apsaugos principą, teisinio tikrumo principą ir teisinio saugumo principą. Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą konstatuota, kad neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas; šie konstituciniai principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius, vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui; asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus,  neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos; teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų  interesų ir teisėtų lūkesčių; neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise.

Atsižvelgiant į tai, siūlome atsisakyti antikonstitucinių teisės normų, t. y. Įstatymo 57 str. 4 dalies.

Atkreipiame dėmesį, kad toks reguliavimas gali būti žalingas klientams norintiems pakeisti esmines sutarties sąlygas, nes keičiant sutartį turi būti taikomas naujas reguliavimas. Pavyzdžiui, kadangi turi būti keičiama kainodara, klientas turi sutikit su nauja kainodara, o šalims nesusitarus (pavyzdžiui, klientas nesutinka keisti esamos kainodaros į naują) sutarties pakeitimas negalės būti atliktas.

Nepritarti

Projekto nuostatos nepažeidžia įstatymo negaliojimo atgal principo, nes įstatymas bus taikomas tik toms teisėms ir pareigoms, kurios atsiras įstatymui įsigaliojus, tai yra:

1.     Projekto nuostatos būtų taikomos tik tiems tęstiniams santykiams, kurie įvyks po Įstatymo projekto įsigaliojimo dienos, kas atitinka ir LAT praktiką, t.y. Projekto nuostatos neturėtų būti taikomos jau įvykusiems teisiniams santykiams (pvz., kredito gavėjas jau pasinaudojo teise grąžinti dalį kredito anksčiau sutartyje nustatyto termino ir sumokėjo kredito davėjo paskaičiuotą kompensaciją arba kredito gavėjas sumokėjo kredito davėjo priskaičiuotas netesybas dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo ir t.t.).

2.     Projekto nuostatos būtų taikomos tik tiems susitarimams dėl esminių sutarties sąlygų (pvz. kredito suma, sutarties laikotarpis, taikoma palūkanų norma, marža, kredito sutarties užtikinimo priemonė ir kt.) pakeitimo, kurie bus sudaromi po įstatymo įsigaliojimo dienos.

 

                  1.            9

 

8.

Lietuvos laisvosios rinkos institutas, 2016-10-31

 

 

 

LLRI išnagrinėjo Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo projektą (toliau - Įstatymo projektas). Įstatymo projektu į Lietuvos nacionalinę teisę perkeliama 2014 m. vasario 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/17/ES dėl vartojimo kredito sutarčių dėl gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto (toliau – Direktyva).

Įstatymų projekte numatyta daug nuostatų, kurios gerokai griežčiau nei Direktyva reguliuoja kredito rinką Lietuvoje. Šių nuostatų įgyvendinimas rinkai daug kainuotų, brangintų paslaugas, mažintų jų prieinamumą ir kenktų ne tik kreditų įstaigų veiklai, tačiau ir pažeistų pačių vartotojų interesus.

 Dėl apsvarstymo laikotarpio ir teisės atsisakyti kredito sutarties

Įstatymo projekto 8 straipsnyje siūloma nustatyti privalomą 30 dienų apsvarstymo laikotarpį, per kurį paskolos gavėjas galėtų įvertinti jos sąlygas. Bankas visą šį laikotarpį turi įsipareigoti, kad sąlygų nekeis. Taip pat projekto 19 straipsnis numato, kad kredito gavėjas, nenurodydamas priežasties, turi teisę atsisakyti kredito sutarties per 14 dienų nuo kredito sutarties sudarymo dienos.

Direktyva įpareigoja nustatyti tik 7 dienų svarstymo laikotarpį, per kurį vartotojas turės pakankamai laiko palyginti pasiūlymus, įvertinti jų pasekmes ir priimti informacija pagrįstą sprendimą. Taip pat Direktyvoje teigiama, kad valstybės narės pačios nustato, ar nori pasirinkti apsvarstymo laikotarpį, arba laikotarpį, skirtą pasinaudoti teise atsisakyti sutarties po kredito sutarties sudarymo, ar šių dviejų variantų derinį.

Įstatymo projekte numatyta apsvarstymo ir teisės atsisakyti kredito sutarties laikotarpių kombinacija yra neproporcinga Direktyvai, kadangi šios nuostatos yra daug griežtesnės nei Direktyva reikalauja. Apsvarstymo laikotarpio ir teisės atsisakyti kredito sutarties laikotarpio suma siekia net 44 dienas. Tai ženkliai (net 6 kartus) didesnis terminas, nei numatytas minimalus Direktyvoje.

Neadekvatus ir neproporcingas laikotarpis yra žalingas ne tik kredito davėjams, tačiau ir paties kredito gavėjams. Kredito davėjas niekada negali iš anksto nuspėti besikeičiančių rinkos aplinkybių. Įpareigotas nekintantį pasiūlymą išlaikyti visą mėnesį, jis siekdamas apsisaugoti nuo galimų aplinkybių pasikeitimo padidins skolinimosi kainą. Todėl toks ilgas apsvarstymo laikotarpis, kuriuo siekiama ginti vartotojo interesus, juos galimai tik pažeis.

Svarbu ir tai, kad itin ilgų apsvarstymo ir atsisakymo laikotarpių buvimas neskatina vartotojų atsakingai priimti skolinimosi sprendimų. Kuo daugiau galimybių yra be didelių sąnaudų atsisakyti prisiimtų įsipareigojimų, tuo vartotojai lengviau ir mažiau pasverdami priima skolinimosi sprendimus. Sumažėjus apsigalvojimo ir sprendimo pakeitimo sąnaudoms, sprendimai priimami mažiau apgalvotai ir pasvertai.

Dėl šių priežasčių tikslinga numatyti arba apsvarstymo laikotarpį arba teisės atsisakyti kredito sutarties laikotarpį ir jo termino neilginti daugiau nei Direktyvoje numatytas terminas.

Nepritarti

Žiūrėti argumentus ir pasiūlymus, pateiktus šioje Išvadoje dėl Seimo kanceliarijos Teisės departamento 5 pastabos.

Direktyvoje nėra nustatytas teisės atsisakyti nuo kredito sutarties laikotarpis ir paliekama teisė šį terminą nustatyti kiekvienai valstybei narei atskirai, todėl Projekto terminų palyginimas su Direktyvos terminais, nustatančiais apsvarstymo ir teisės atsisakyti kredito sutarties laikotarpius, nėra teisingas. Atitinkamas 14 dienų teisės atsisakyti kredito sutarties terminas nustatytas ir Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 15 straipsnyje. Pastebėtina, kad Direktyva (14 str. 6 d.) leidžia nustatyti dar vieną papildomą laikotarpį, per kurį vartotojai negalėtų priimti įpareigojančio pasiūlymo, tačiau šio laikotarpio buvo atsisakyta Projekto derinimo su valstybės institucijomis ir finansų rinkos dalyviais metu.

                  2.             

9.

Lietuvos laisvosios rinkos institutas, 2016-10-31

 

 

 

Dėl fiksuotų palūkanų normų

Įstatymo projekto 3 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad fiksuotomis palūkanomis galima vadinti tik tokias, kurios fiksuotos visam paskolos laikotarpiui, kad ir kokio laikotarpio ji būtų. Niekas negali numatyti palūkanų normų 30 metų į priekį ir už šią prognozę prisiimti įsipareigojimų. Dėl tokios priežasties fiksuotos palūkanos ilgalaikėms paskoloms bus arba labai brangios norint apsidrausti nuo rizikos, arba tokia paslauga apskritai išnyks, t.y. visos paskolos bus pradėtos vadinti kintamų palūkanų paskolomis. Rinkos dalyviai ir vartotojai prie tokio reguliavimo prisitaikys, tačiau iš esmės yra abejotina jo nauda, kadangi paskolos pavadinimas nebeleis identifikuoti paskolos savybių.

Dėl šios priežasties būtų tikslinga trumpinti terminą (pvz. 10 metų), per kurį fiksuotos palūkanos gali būti pagal įstatymą laikomos fiksuotos palūkanomis ir įpareigoti kreditus išduodančias institucijas aiškiai informuoti klientus dėl šios nuostatos. Tokiu atveju būtų užtikrintas vienodas fiksuotų palūkanų normų traktavimas, klientai būtų informuoti ir palūkanų normų įvardijimas ir produkto pavadinimas leistų žmonės orientuotis ir atskirti jiems aktualią paskolos savybę.

Nepritarti

Žiūrėti argumentus, pateiktus šioje Išvadoje dėl Lietuvos bankų asociacijos 3 pastabos.

Papildomai pastebėtina, kad naudojamų terminų pervadinimas niekaip neįtakoja praktikos, todėl teiginiai, kad tokia [ilgalaikių paskolų] paslauga išnyks, yra visiškai nepagrįsti. Be to, ir šiuo metu, identifikuojant paskolas ir jų savybes, dažniausiai įvardijamas EURIBOR terminas (pvz., 3, 6 mėnesiai, 1 metai). Atitinkamai, neturėtų kilti kliūčių įvardijant, kad kintamosios palūkanos nustatytos 5 metų terminui.

 

10.

Lietuvos laisvosios rinkos institutas, 2016-10-31

 

 

 

Dėl kredito sutarties ir kitų finansinių produktų siejimo[1]

Įstatymo projekto 5 straipsnyje numatyta, kad siejimas yra draudžiamas išskyrus reikalavimą apdrausti įkeistą turtą. Direktyvoje numatytos tam tikros išimtys, kai siejimas leistų suteikti kreditoriui papildomas garantijas įsipareigojimų nevykdymo atveju arba siejimas būtų skirtas kaupti kapitalą siekiant grąžinti kreditą, aptarnauti kreditą arba sutelkti lėšas kreditui gauti.

Šios išimtys suteikdamos papildomas garantijas kreditoriui yra naudingos ne tik jam, tačiau ir pačiam klientui, mat jos leidžia kreditoriui mažinti rizikas ir skolinti už mažesnę palūkanų normą. Lygiai kaip paskolos siejimas su įkeitimu ir įkeisto turto draudimu leidžia kreditoriams sumažinti riziką ir skolinti pigiau,  tokią pat funkciją atlieka ir kiti Direktyvos išimtyse numatyti atvejai.

Piktnaudžiavimą siejimu turi reguliuoti ne siejimo draudimas, o konkurencija. Vartotojai pasirinkdami, kokiame banke ar kitoje kredito įstaigoje imti paskolą renkasi ją pagal įvairius parametrus. Tarp jų ir tą, ar kredito įstaiga nereikalauja nepagrįsto susiejimo su kitais savo teikiamais produktais. Vartotojai nesirinks tų kredito įstaigų, kurios reikalauja nepagrįsto ir vartotojo padėtį bloginančių siejimo ir rinksis tas, kuriose siejimu nėra piktnaudžiaujama.

Dėl šių priežasčių Įstatymo projekte siūlome įtvirtinti Direktyvoje numatytas išimtis dėl siejimo.

Pasiūlymai

·         Numatyti arba tik apsvarstymo laikotarpį arba tik teisės atsisakyti kredito sutarties laikotarpį ir jo termino neilginti nei Direktyvoje numatytas terminas.

·         Trumpinti terminą (pvz. 10 metų), per kurį fiksuotos palūkanos gali būti pagal įstatymą laikomos fiksuotomis palūkanomis ir įpareigoti kreditus išduodančias institucijas aiškiai informuoti klientus dėl šios nuostatos.

·         Įtvirtinti Direktyvoje numatytas išimtis dėl siejimo.

Nepritarti

Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos laisvos rinkos instituto pastaboje minima išimtis (dėl sąskaitos, kurios tikslas kaupti kapitalui siekiant grąžinti kreditą, kreditui aptarnauti) yra įtvirtinta Projekto 5 straipsnio 4 dalyje.

Dėl kitų Direktyvoje numatytų išimčių, kurių Lietuva nepasirinko įgyvendinti, pasirinkimo ir įgyvendinimo argumentų ir pagrindimo nepateikta.

 

4. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai: negauta.

 

5. Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai:

 

Eil.

Nr.

Pasiūlymo teikėjas, data

Siūloma keisti

Pastabos

Pasiūlymo turinys

Išvadų rengėjų nuomonė

Argumentai,

pagrindžiantys nuomonę

str.

str. d.

p.

1.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė, 2016-09-21 nutarimas Nr. 947

 

 

 

 

Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:

1. Pritarti Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo, Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo Nr. XI-1253  3, 5, 22, 252, 34 straipsnių ir 3 priedo pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo Nr. I-678 42 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo Nr. IX-1068  3 straipsnio pakeitimo įstatymo projektams ir pateikti juos Lietuvos Respublikos Seimui.

2. Prašyti Lietuvos Respublikos Seimą svarstyti šiuos įstatymų projektus skubos tvarka, siekiant įgyvendinti 2014 m. vasario 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2014/17/ES dėl vartojimo kredito sutarčių dėl gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto, kuria iš dalies keičiamos direktyvos 2008/48/EB ir 2013/36/ES bei Reglamentas (ES) Nr. 1093/2010 (OL 2014 L 60, p. 34).

3. Įgalioti finansų ministrę Rasą Budbergytę, o jai negalint dalyvauti – finansų viceministrą Algimantą Rimkūną atstovauti Lietuvos Respublikos Vyriausybei, svarstant nurodytus įstatymų projektus Lietuvos Respublikos Seime.

Pritarti

 

 

6. Seimo paskirtų papildomų komitetų / komisijų pasiūlymai: negauta.

 

7. Komiteto išvados rengėjų komitetui siūlomas sprendimas ir pasiūlymai:

7.1. Sprendimas (pagal Lietuvos Respublikos Seimo statuto 150 straipsnį. Jeigu siūlomas sprendimas numatytas Seimo statuto 150 straipsnio 1 dalies 3–6 punktuose, pateikiami šio sprendimo argumentai):

Pritarti iniciatorių pateiktam ir Komiteto patobulintam, atsižvelgiant į Seimo kanceliarijos Teisės departamento pastabas ir Lietuvos bankų asociacijos siūlymus, kuriems Komitetas pritarė, įstatymo projektui Nr. XIIP-4763 ir Komiteto išvadoms.

 

7.2. Pasiūlymai:

Eil.

Nr.

Pasiūlymo teikėjas, data

Siūloma keisti

Pastabos

Pasiūlymo turinys

Komiteto nuomonė

Argumentai,

pagrindžiantys nuomonę

str.

str. d.

p.

1.

Biudžeto ir finansų komitetas, 2016-11-03

25

28

38

2

3

2

4

5

6

 

Argumentai:

Vadovaujantis Finansų rinkos dalyvių gaunamų skundų nagrinėjimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos banko valdybos 2013 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 03-105, 7 ir 8 punktais, finansų rinkos dalyviai privalo patvirtinti, įgyvendinti ir palaikyti veiksmingą skundų nagrinėjimo politiką. Skundų nagrinėjimo politiką tvirtina finansų rinkos dalyvio vadovai. Pagal minėtų taisyklių 12 punktą, informaciją apie skundų valdymo procesą finansų rinkos dalyvis privalo viešai skelbti interneto svetainėje. Atsižvelgiant į tai ir siekiant mažinti finansų rinkos dalyviams tenkančią administracinę naštą, siūlytina atsisakyti kredito gavėjų skundų nagrinėjimo taisyklių pateikimo priežiūros institucijai, t. y. panaikinti Su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo projekto (toliau – projektas) 25 straipsnio 2 dalies 4 punktą, 28 straipsnio 3 dalies 5 punkto ir 38 straipsnio 2 dalies 6 punktą.

Pasiūlymas:

1. Pakeisti projekto 25 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip:
„2. Asmuo, išskyrus šio straipsnio 6 dalyje nurodytus asmenis, gali būti įrašytas į viešąjį kredito davėjų sąrašą, jeigu jis atitinka šio įstatymo 12 straipsnio 3 dalyje ir 31 straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatytus reikalavimus ir priežiūros institucijai pateikia priežiūros institucijos teisės aktų nustatytus dokumentus, duomenis ir (arba) informaciją:

1) prašymą įrašyti jį į viešąjį kredito davėjų sąrašą;

2) patvirtinančius, kad šio įstatymo 31 straipsnio 1 ir 3 dalyse nurodyti asmenys atitinka šio įstatymo 31 straipsnio 1 ir 3 dalyse nurodytus reikalavimus;

3) patvirtinančius, kad kredito gavėjų kreditingumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo taisyklės atitinka šio įstatymo 12 straipsnio 3 dalies nuostatas;

4) kredito gavėjų skundų nagrinėjimo taisykles.“

 

2. Pakeisti projekto 28 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip:

„3. Asmuo gali būti įrašytas į šio straipsnio 1 arba 2 dalyje nurodytą viešąjį sąrašą, jeigu jis atitinka šio įstatymo 30 straipsnyje ir 31 straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatytus reikalavimus ir priežiūros institucijai pateikia priežiūros institucijos teisės aktų nustatytus dokumentus, duomenis ir (arba) informaciją:

1) prašymą įrašyti jį į šio straipsnio 1 arba 2 dalyje nurodytą viešąjį sąrašą;

2) patvirtinančius, kad šio įstatymo 31 straipsnio 1 ir 3 dalyse nurodyti asmenys atitinka šio įstatymo 31 straipsnio 1 ir 3 dalyse nurodytus reikalavimus;

3) kredito davėjų, kurių vardu ketina veikti, rašytinį patvirtinimą apie tai, kad asmuo veiks jų vardu ir visiška atsakomybe, kai asmuo prašo jį įrašyti į viešąjį priklausomų kredito tarpininkų, veikiančių daugiau negu vieno kredito davėjo vardu, sąrašą;

4) patvirtinančius atitiktį šio įstatymo 30 straipsnyje nustatytiems reikalavimams;

5) kredito gavėjų skundų nagrinėjimo taisykles.“

 

3. Pakeisti projekto 38 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip:

„2. Asmuo gali būti įrašytas į viešąjį tarpusavio skolinimo platformos operatorių sąrašą, jeigu jis atitinka šio įstatymo 12 straipsnio 3 dalyje, 31 straipsnio 1 ir 3 dalyse ir 37 straipsnio 4 ir 5 dalyse nustatytus reikalavimus ir priežiūros institucijai pateikia priežiūros institucijos teisės aktų nustatytus dokumentus, duomenis ir (arba) informaciją:

1) prašymą įrašyti jį į viešąjį tarpusavio skolinimo platformos operatorių sąrašą;

2) patvirtinančius, kad šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys atitinka šio įstatymo 31 straipsnio 1 ir 3 dalyse nurodytus reikalavimus;

3) patvirtinančius informaciją apie šio įstatymo 37 straipsnio 4 dalyje nustatyto įstatinio kapitalo reikalavimo tenkinimą;

4) patvirtintą veiklos tęstinumo planą, atitinkantį šio įstatymo 37 straipsnio 5 dalyje nustatytus reikalavimus;

5) kredito gavėjų kreditingumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo taisykles, atitinkančias šio įstatymo 12 straipsnio 3 dalies nuostatas;

6) kredito gavėjų skundų nagrinėjimo taisykles.“

Pritarti

 

 

 

 

2.

Biudžeto ir finansų komitetas, 2016-11-03

28

3

3

 

 Argumentai:

Projekto 28 straipsnio 3 dalies 3 punkto tikslas yra tas, kad kredito tarpininkas, ketinantis veikti kredito davėjų vardu, pateiktų atitinkamą kredito davėjo patvirtinimą (sutikimą). Toks kredito davėjo patvirtinimas neturėtų būti suprantamas kaip projekto 30 straipsnio 3 dalyje nurodytas patvirtinimas dėl žalos, atsiradusios dėl jo profesinių pareigų nevykdymo arba netinkamo vykdymo, atlyginimo. Pasiūlymas:

Pakeisti projekto 28 straipsnio 3 dalies 3 punktą ir jį išdėstyti taip:

 „3) kredito davėjų, kurių vardu ketina veikti, rašytinį patvirtinimą apie tai, kad asmuo veiks jų vardu ir visiška atsakomybe, kai asmuo prašo jį įrašyti į viešąjį priklausomų kredito tarpininkų, veikiančių daugiau negu vieno kredito davėjo vardu, sąrašą;“

Pritarti

 

3.

Biudžeto ir finansų komitetas, 2016-11-03

29

6

 

 

Argumentai:

Siekiant aiškumo siūlytina suvienodinti projekte naudojamas sąvokas.

Pasiūlymas:

Pakeisti projekto 29 straipsnio 6 dalį ir ją išdėstyti taip:

„6. Vieno kredito davėjo vardu veikiantis priklausomas kredito tarpininkas, ketinantis pradėti teikti vykdyti kredito tarpininko paslaugas veiklą daugiau nei vieno kredito davėjo vardu arba veikti kaip nepriklausomas kredito tarpininkas, šio įstatymo 28 straipsnyje nustatyta tvarka privalo kreiptis į priežiūros instituciją dėl jo įrašymo į šio įstatymo 28 straipsnio 1 arba 2 dalyje nurodytą viešąjį sąrašą.“

Pritarti

 

4.

Biudžeto ir finansų komitetas, 2016-11-03

29

3

 

 

Argumentai:

Siekiant aiškumo ir išvengti ginčų dėl kredito tarpininko įrašymo/neįrašymo į sąrašus, siūlytina patikslinti projekto 29 straipsnio 3 dalį nurodant, kad kredito davėjas įrašo tarpininką į sąrašą, kai jis atitinka nustatytus reikalavimus.

Pasiūlymas:

Pakeisti projekto 29 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip:

„3. Kredito davėjas turi teisę įrašyti įrašo asmenį į šio straipsnio 2 dalyje nurodytą viešąjį sąrašą tik patikrinęs nustatęs, ar kad šis asmuo, kai jis yra fizinis asmuo, arba šio asmens vadovai ir darbuotojai atitinka šio įstatymo 31 ir 32 straipsniuose nustatytus reikalavimus.“

Pritarti

 

5.

Biudžeto ir finansų komitetas, 2016-11-03

29

5

 

 

Argumentai:

Atsižvelgiant į tai, kad priežiūros institucija privalės savo interneto svetainėje skelbti ne pačius kredito davėjų sudaromus viešuosius sąrašus, o tik nuorodas į jų svetaines, siekiant teisinio aiškumo siūlytina tikslinti projekto 29 straipsnio 5 dalį.

Pasiūlymas:

Pakeisti projekto 29 straipsnio 5 dalį ir ją išdėstyti taip:

„5. Viešasis vieno kredito davėjo vardu veikiančių priklausomų kredito tarpininkų sąrašas tvarkomas priežiūros institucijos nustatyta tvarka. Priežiūros institucija savo interneto svetainėje skelbia nuorodas į visus kredito davėjų interneto svetainėse skelbiamus viešuosius vieno kredito davėjo vardu veikiančių priklausomų kredito tarpininkų sąrašus.“

Pritarti

 

6.

Biudžeto ir finansų komitetas, 2016-11-03

31

13

 

 

Argumentai:

Atsižvelgiant į tai, kad projekto 31 straipsnyje yra nustatyti reikalavimai ne tik kredito davėjo ir kredito tarpininko vadovams, bet ir kredito davėjo dalyviams, siūlytina atitinkamai papildyti projekto 31 straipsnio 13 dalį nustatant, kad priežiūros institucija nustato nurodytų reikalavimų įgyvendinimo tvarką ne tik vadovams, bet ir kredito davėjo dalyviams.

Pasiūlymas:

Pakeisti projekto 31 straipsnio 13 dalį ir ją išdėstyti taip:

 „13. Priežiūros institucija nustato šiame straipsnyje nurodytų reikalavimų vadovams ir kredito davėjo dalyviams įgyvendinimo tvarką.“

Pritarti

 

7.

Biudžeto ir finansų komitetas, 2016-11-03

32

2

 

 

Argumentai:

Nėra tikslinga projekte nurodytus kompetencijos reikalavimus taikyti visiems kredito davėjo darbuotojams. Išskirtinių žinių ir kompetencijos reikia tiems darbuotojams, kurie betarpiškai bendrauja su klientu siūlydami jiems sudaryti kredito sutartį.

Pasiūlymas:

Pakeisti projekto 32 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip:

„2. Kredito davėjo, kredito tarpininko darbuotojai, kurie siūlo ir sudaro kredito sutartį, turi turėti aukštąjį išsilavinimą arba ne mažesnę kaip 1 metų darbo patirtį, susijusią su kredito finansinių produktų kūrimu ir arba platinimu, taip pat turėti tinkamų žinių bei nuolat jas atnaujinti apie kredito produktus ir papildomas paslaugas, kurios siūlomos su šiais kredito produktais, nekilnojamojo turto įsigijimo procesą, nekilnojamojo turto rinką, nekilnojamojo turto registravimo procedūrą, taip pat išmanyti teisės aktus, reglamentuojančius vartotojų teisių apsaugą, kredito gavėjų kreditingumo vertinimo procesą arba turėti patirties kredito gavėjų kreditingumo vertinimo srityje.“

Pritarti

 

 

8. Balsavimo rezultatai: už – 7, prieš – 0, susilaikė –2.

9. Komiteto paskirti pranešėjai: R.Markauskas, K. Glaveckas.

10. Komiteto narių atskiroji nuomonė: negauta.

PRIDEDAMA. Komiteto išvados rengėjų parengtas įstatymo projektas.

 

Komiteto pirmininkas                                                                                                                         Petras Narkevičius

 

 

Biuro patarėja Jolanta Žaltkauskienė


[1] Kredito sutarties ir kitų finansinių produktų ar paslaugų siejimas, kaip numatyta Įstatymo projekte, yra  kredito sutarties siūlymas arba pardavimas sujungus kredito sutartį ir kitus finansinius produktus ar paslaugas į grupes, kai kredito gavėjas negali atskirai sudaryti vien tik kredito sutarties.