PIRMININKAS. Gerbiamieji iškilmingo minėjimo dalyviai! Šiandien minime vieną reikšmingiausių Lietuvos istorijos datų. Prieš dvidešimt penkerius metus beginkliai Lietuvos žmonės drąsiai stojo prieš žiaurų sovietų okupantą ir savo nenugalimu ryžtu, dvasios stiprybe apgynė atkurtą Lietuvos nepriklausomybę.

Skelbiu iškilmingo Lietuvos laisvės gynimo 25-mečio minėjimo pradžią.

M. STROLYS (Seimo posėdžių sekretoriato vyriausiasis specialistas). Jos Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Giedamas Lietuvos valstybės himnas

PIRMININKĖ. Mums, Pauliui Baltokui, Lietuvos studentų sąjungos prezidentui, ir Indrei Pabijonavičiūtei, Lietuvos moksleivių parlamento pirmininkei, garbė ir didžiulė atsakomybė pirmininkauti šiam iškilmingam Lietuvos laisvės gynimo 25-mečio minėjimui.

Jaunimui kovas už Lietuvos laisvę primena tik gyvųjų liudininkų pasakojimai, vaizdo medžiaga ir nuotraukos. Prisiminkime kartu tas akimirkas.

Rodoma vaizdo medžiaga ir nuotraukų suktukas (Plojimai)

PIRMININKAS. Gerbiamieji, į iškilmingą minėjimą pakviesti ir atvyko: Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė (Plojimai), Seimo Pirmininkė Loreta Graužinienė (Plojimai), Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius su ponia (Plojimai), Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas (Plojimai), Prezidentas Valdas Adamkus su ponia (Plojimai), žuvusiųjų už Lietuvos laisvę artimieji (Plojimai), nukentėjusieji Sausio 13-ąją, kovotojai už Lietuvos laisvę – Nepriklausomybės gynėjai (Plojimai), Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatai (Plojimai), Seimo nariai (Plojimai), Vyriausybės nariai (Plojimai), užsienio valstybių diplomatinių atstovybių Lietuvoje vadovai (Plojimai), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Vyriausiojo administracinio teismo pirmininkai (Plojimai), Europos Parlamento nariai (Plojimai), Lietuvos bažnyčių hierarchai ir atstovai (Plojimai), Lietuvos kariuomenės vadas generolas leitenantas Jonas Vytautas Žukas (Plojimai), Konstitucinio Teismo teisėjai (Plojimai), Apeliacinio teismo pirmininkas (Plojimai), buvę Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkai (Plojimai), Atkurtos nepriklausomos Lietuvos Respublikos pirmosios Vyriausybės nariai (Plojimai), miestų ir rajonų savivaldybių merai (Plojimai), tautinių bendrijų atstovai (Plojimai), Seimui atskaitingų valstybės institucijų vadovai (Plojimai), Lietuvos universitetų ir akademijų rektoriai (Plojimai), kiti didžiai gerbiami svečiai (Plojimai).

PIRMININKĖ. Maloniai kviečiame Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkę L. Graužinienę.

Seimo Pirmininkės Loretos Graužinienės kalba

L. GRAUŽINIENĖ. Gerbiamieji, šiandien jau 25-ąjį kartą minime Sausio 13-ąją – Laisvės gynėjų dieną – ir pagerbiame žuvusiųjų už Laisvę atminimą. Į mūsų Laisvės istoriją amžiams įrašyti vardai tų, kurie tą naktį paaukojo brangiausia, ką jie turi, – savo gyvybę – dėl Lietuvos ateities. Reikšdami didžiausią pagarbą ir dėkingumą, lenkiame galvas prieš: Loretą Asanavičiūtę (paprašyčiau atsistoti), Virginijų Druskį, Darių Gerbutavičių, Rolandą Jankauską, Rimantą Juknevičių, Alvydą Kanapinską, Algimantą Petrą Kavoliuką, Vytautą Koncevičių, Vidą Maciulevičių, Titą Masiulį, Alvydą Matulką, Apolinarą Juozą Povilaitį, Igną Šimulionį, Vytautą Vaitkų ir kitus žuvusiuosius už Lietuvos laisvę.

Kviečiu visus šioje salėje esančius ir stebinčius transliaciją pagerbti juos tylos minute.

Tylos minutė

Ačiū.

PIRMININKAS. Nuoširdžiai dėkojame Lietuvos Respublikos Pirmininkei L. Graužinienei.

Maloniai kviečiu tarti žodį Lietuvos Respublikos Prezidentę Jos Ekscelenciją D. Grybauskaitę. (Plojimai)

Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės kalba

D. GRYBAUSKAITĖ. Gerbiamieji Laisvės gynėjai, Sausio 13-osios įvykių dalyviai, žuvusiųjų artimieji, Seimo nariai, garbūs svečiai ir visi Lietuvos žmonės, šiandien – ypatinga diena, kai mintimis grįžtame per ketvirtį amžiaus į Sausio 13-osios naktį su visais jos išbandymais. Su pavojaus jausmu prarasti taip neseniai atkovotą Nepriklausomybę. Su nepaprasta mūsų žmonių didybe.

Šiandien padėkokime jiems visiems.

Ir tiems, kurie stovėjo čia, prie parlamento, ar prie Televizijos bokšto, ginkluoti tik savo tikėjimu, drąsa ir viltimi. Ir tiems, kurie buvo šių rūmų viduje, pasirengę žūti. Tiems, kurie miestuose ir kaimuose prie televizorių, radijo imtuvų gaudyte gaudė kiekvieną žodį iš Vilniaus, po to – iš Sitkūnų.

Sausio 13-osios įvykių dalyvius sieja unikalus ryšys. Nenutrūkstamas, jau pradėjęs kelią per kartų kartas.

1991-aisiais gimę vaikai kartu su Lietuva įkvėpė laisvės oro ir kartu mokėsi stotis ant kojų. Šiandien jie jau suaugę, į gyvenimą išėję vaikinai ir merginos. Juose užkoduotas toks pat stiprus ryžtas: jeigu prireiktų – ginti Lietuvą.

Geriausias įrodymas – trys tūkstančiai savanorių, atėjusių į Lietuvos kariuomenę ir savo valia išmainiusių įprastą gyvenimą į kario būtį. Savo apsisprendimu jie geriausiai liudija, kad Lietuva visada turėjo ir turės ištikimų sūnų ir dukterų.

Tą patį galiu pasakyti apie kiekvieną, nuoširdžiai dirbantį Lietuvai, kuriam sąvoka Tėvynė – ne tuščias žodis.

Vienybės ryšį jaučiame ir su ukrainiečių tauta, kurios atstovų šiandien matome ir šioje salėje. Lygiai taip ir Lietuva lemtingomis Sausio 13-osios dienomis jautė stiprų tarptautinės bendruomenės palaikymą, kurį visada prisiminsime su dideliu dėkingumu. Iš savo patirties galime patikinti Ukrainą, kad jos kovą už laisvę kurti atvirą, europietišką valstybę vainikuos pergalė. Reikia tik atkakliai eiti savo keliu.

Lietuvai prireikė net 25-erių metų, kad Sausio 13-osios byla – didžiausia byla mūsų šalies istorijoje – pagaliau pasiektų teismą. Tikėjomės, kad tai įvyks kur kas greičiau. Bet teisingumo valanda vis tiek artėja. Kiekvienas, nusikaltęs žmoniškumui, padaręs karo nusikaltimų, turi sulaukti teisėto atpildo. Tai – mūsų įsipareigojimas visoms Sausio 13-osios aukoms.

Bet geriausiai šios dienos ir datos atminimą įprasmina mūsų meilė laisvai Lietuvai ir atsakomybė už jos ateitį.

Šiandien diena ne tiktai atminimo diena, šiandien mūsų visų laisvės diena.

To ir noriu palinkėti visiems, kuriems brangus Sausio tryliktosios atminimas. Kurie supranta, kokia didelė kaina buvo sumokėta už Nepriklausomybę ir kokia didelė, neįveikiama jėga yra tautos vienybė.

Visada išlikime drąsūs ir ištikimi Lietuvai! Ačiū. (Plojimai)

PIRMININKAS. Nuoširdžiai dėkojame Jos Ekscelencijai Lietuvos Respublikos Prezidentei D. Grybauskaitei.

PIRMININKĖ. Mielieji, ginant Lietuvos laisvę, maldos žodis stiprino ir teikė vilties.

Maloniai kviečiu tarti žodį kovotoją už Lietuvos laisvę kunigą R. Grigą, kuris dieną ir naktį Lietuvos širdyje kartu su Laisvės gynėjais ir tūkstančiais žmonių prie Parlamento meldėsi, kad būtų apginta ir išsaugota Lietuvos nepriklausomybė. (Plojimai)

Kovotojo už Lietuvos laisvę kunigo Roberto Grigo kalba

R. GRIGAS. …Sunkus buvo tankas, kuris ant tavęs užvažiavo,

Plieniniai ir aštrūs vikšrai, kurie draskė susmigę.

Ar spėjai sušukti – ir ką? – dangui, rytdienai, mamai? –

Tėvynė! Ir laisvės – šviesos – kupina begalybė!

(…)

Bet tavąjį kūną į žemę įspaudė metalas,

Į taurę suliejo drauge su krauju savanorių.

O siela pakilo, ir vėl – antrą kartą – pastojo jiems kelią

Nematomu milžinu. Ir tankai sustojo.

Taip, praėjus metams po neginkluotų Lietuvos laisvės karių žūties Vilniuje, bandžiau išreikšti mūsų bendrą patirtį ir išgyvenimus čia, unikalaus žmonijos fronto linijose prieš 25-erius metus.

Apvaizdos gerumas leido mūsų tautai patirti ir pasaulio istorijai palikti nedažnai matomą pamoką. Mes žinome ir per TV žinias kasdien matome, kaip vyksta įprastinės žmonių kovos už laisvę, arba tai, kas laikoma laisve: kaukėmis veidus prisidengę jaunuoliai svaido akmenis į kokių nors specialiųjų dalinių grandinę; sprogsta „Molotovo kokteiliai“, abi pusės talžo viena kitą lazdomis, pykčio perkreiptais veidais skanduojami šūkiai. Paskui po laimėtų ar pralaimėtų mūšių savo darbą atlieka medikai ir duobkasiai. Kaip akmens amžiuje, kaip tendencingai niekinamais viduramžiais, taip ir savo pažangumu besididžiuojančiame XXI amžiuje (pažvelkite į bado blokadomis marinamus apgultus Sirijos miestus). Anot Aleksandro Solženicyno įžvalgos „Gulago archipelage“: „Mušti priešą kuoka – tai mokėjo ir urvinis žmogus.“

Šiame kontekste, kurio tarsi stengiasi nepastebėti galingieji pasaulio lyderiai, nuolat užsiėmę rutininiais verslo, finansų, politkorektiškų tiesos slėpimų reikalais, nepastebėti, kad iki šiol mes, kaip konkuruojančios primatų bandos pirmykščiame miške, nesiliaujame moderniais ginklais medžioti vieni kitus, savo rūšies brolius – šiame fone Lietuvos išsivadavimo kelias yra vertas apmąstymo.

Mes susidūrėme su visu tuo agresijos, politinio smurto ir „vyresniojo brolio“ arogancijos bjaurumu, kokį nuolat matome pasaulyje ir šiandien galingųjų valstybių ir tautų vykdomą mažesniųjų ir silpnesniųjų atžvilgiu. Bet neatsakėme tuo pačiu, tarsi natūraliu ir logišku atoveiksmiu. Į okupantų smogikus Vilniuje nelėkė akmenys, lazdos ir kulkos iš mūsų pusės. Kentėme smurtą, bet neatsakėme smurtu. Stovėjome prieš jų šarvuočius ir durtuvus ir dainavome apie mums brangius dalykus. Apie tai, dėl ko čia buvome, dėl ko rinkomės būti mirties akivaizdoje ir nesitraukti. Tautos dvasia, kultūra – prieš brutalią karinę prievartą. Daina – prieš kalašnikovų kulkas. Ir tariama mūsų silpnybė paradoksaliai tapo mūsų didžiausia jėga. Imperinė prievartos mašina apnuogino prieš pasaulio viešąją nuomonę visą savo menkystę. Naikinama, bet nesmurtaujanti Lietuva iškilo kaip kankinių žemė ir laimėjo visuotines simpatijas. Prieš moralinį lietuvių pranašumą ir Sausio 13-osios kraują ėmė blankti propagandinis Gorbio demokrato žavesys. Galbūt Kristaus kvietimas nugalėti blogį, neperimant smurtinių to paties blogio kovos būdų, nėra jau toks naivus ir negyvenimiškas.

Būdami tokio iš tiesų nepaprasto dvasinės kovos paveldo dalininkai, manau, turime ir svarbių įpareigojimų vieni kitiems, ypač vadinamoji politinė klasė – savo tautai. Sausio 13-osios auka ir grožis bus beprasmiai, jei neišsaugosime savo tautos.

Kai nuolat girdime apie senų ir jaunų žmonių, vaikų alkoholines žudynes mūsų miestuose ir kaimuose, kai važiuodami visais keliais matome nesuskaičiuojamas žvakeles ir kryželius žūčių – dažniausiai girtų – vietose, sunku atsikratyti minties, kad politikai, Seimo nariai, kurie, visa tai žinodami, metų metais diskutuoja, ar būtina griežčiausiai, visais įmanomais būdais riboti alkoholio prieinamumą, kad jie nemyli savo tautos, nekenčia Lietuvos panašiai kaip Alfa smogikai prieš 25 metus. Nes kaip kitaip tą kruvino kvaišalų verslo globą suprasti?

Kai matome išemigruojančią, išmirštančią, demografiškai kaip šagrenės oda besitraukiančią Lietuvą – ar galime bent kaip pateisinti eksperimentų su prigimtine šeima, su vyro ir moters santuoka politiką? Ar galima suprasti fanatiškas kovas už „teisę“ abortuoti savo kūdikius, t. y. teisę į legalią kolektyvinę savižudybę? Juk faktiškai tuo pasakoma – nenorime, kad jaunos, iš kartos į kartą gyvenimo estafetę perduodančios Lietuvos būtų daugiau.

Kai einame mūsų didesniųjų miestų gatvėmis ir svetimakalbių afišų, užrašų pastebime kone daugiau negu lietuviškų, kai jaunimo ir vaikų dainų konkursuose – kaip ir iki 1990 metų, – tarsi privalomai turi skambėti kūriniai nelietuvių kalba, – nejučiomis nusipurtai, lyg košmariškam sapnui sugrįžus: palaukite, kur mes esame, nejaugi Lietuva vėl kažkaip nepastebimai okupuota?! Kur mūsų savigarba, mūsų pareiga apginti nepaprastomis aukomis išsaugotą tautinę tapatybę?

Žinau visas tas mantras, kuriomis man būtų atsakyta, – Europos Sąjunga, globalizacija, pasaulio Lietuva, modernus pasaulis… „Tas pasenęs Jūsų etnolingvistinis patriotizmas…“ Nemanau, kad visa tai pateisina įtartinai lengvą vienintelės ir nepakartojamos savasties išsižadėjimą, savasties, kuria mes ir tegalime praturtinti pačią Europos Sąjungą ir pasaulį. Todėl neturėtume skubėti unisonu pasmerkti suverenias valstybių teises Europos Sąjungos viduje ginančių Lenkijos ir Vengrijos, o galbūt verčiau pasimokyti (nebūtinai analogiškose srityse) formuoti ir apginti savo požiūrį. Ypač tai turėtų galioti šeimos, kultūrinių tradicijų ir švietimo politikai, kuriai kairuoliška „vyraujanti srovė“ diktatoriškai primetinėja neomarksistinę H. Marcuse ideologiją.

Mieli tautiečiai ir bendrapiliečiai, esu įsitikinęs, kad pavieniai interesų klanai tampa tauta ir patvaria valstybe, kai sugebama pripažinti lyderį, pavyzdžiui, Mindaugą lietuvių valstybės aušroje, ir stoti jam į talką. Kol kiekvienas kovoja už save (savo gentį, partiją, grupuotę), tol visi esame potencialus godžių agresorių grobis.

Todėl, neįsižeiskite, apgailėtinas buvo Seimo daugumos sprendimas neskirti šių metų Laisvės premijos V. Landsbergiui. (Plojimai) Jūs ne Profesoriui pagarbą ar nuopelnus laisvės kovai paneigėte, jūs Lietuvai Sausio 13-osios 25-mečio šventę sugadinote. Nėra V. Landsbergis šventasis iš saldžių paveikslėlių, kaip, beje, ir tikėjimo šventieji nėra tokie, kaip jie sentimentaliuose paveikslėliuose vaizduojami. Tačiau jo sutelkiantys nuopelnai vieningam priešo puolamos Tėvynės pasipriešinimui yra neginčijamas faktas, ir nebuvo prasmingesnio akcento šiam 25-mečiui, kaip fakto pripažinimas ir adekvatus įvertinimas. Praeis 5, 10 metų, ir mūsų daugelio su jumis nelabai kas beprisimins, o V. Landsbergis – manau, tai supranta ir jo draugai, ir nemėgėjai – išliks Lietuvos istorijos vadovėliuose greta Basanavičiaus, Kudirkos, Smetonos, Žemaičio. Norite to ar nenorite, patinka tai kam ar nepatinka. (Plojimai) Negebėjimas dėl asmeninių antipatijų priimti tikrovę terodo vien skaudžią valstybinio mąstymo stoką, gentinės ir klaninės savivokos recidyvus.

Turime juos įveikti, kad išliktume – šviesi ir stipri Sausio 13-osios Lietuva. Ačiū. (Plojimai)

PIRMININKAS. Nuoširdžiai dėkojame kunigui R. Grigui.

„Ąžuoliuko“ ir „Liepaičių“ chorai ir Seimo narys V. Juozapaitis atlieka kūrinį „Mano kraštas“

V. JUOZAPAITIS. (Bloga muzikinio įrašo kokybė, daina nutraukiama) Mielieji, visi mes esame žmonės, visi darome klaidų. Šiandien tas jaudulys mus visus turbūt veikia. Ir tuos, kurie dabar sėdi prie garso pulto, prašau dar kartą sustabdyti muziką, paspausti vėl nuo pradžių, ir visa Lietuva padainuosime vieną nuostabiausių mūsų dainų – „Mano kraštas“. (Kūrinys atliekamas iš naujo) (Plojimai)

Su Laisvės diena, mielieji. (Plojimai)

PIRMININKĖ. „Žemai, ties Televizijos bokšto pastatais pamačiau siaubingą vaizdą: gulėjo jaunuolis peršautomis abiem šlaunimis. Atidaviau paskutinį tvarstį jam aprišti. Jaunuolį įkėlė į greitosios pagalbos mašiną“, – rašė V. Gaižutienė iš Veisėjų savo prisiminimuose.

Greitosios medicinos pagalbos automobiliai sužeistuosius vežė į ligonines, kuriose medikai kiek galėdami gelbėjo jų gyvybes. Kviečiame tarti žodį 1991 metų Sausio 13-osios naktį prie Vilniaus televizijos bokšto pirmąją pagalbą pasiaukojamai teikusią Vilniaus greitosios medicinos pagalbos stoties direktoriaus pavaduotoją V. Pumputienę. (Plojimai)

Vilniaus greitosios medicinos pagalbos stoties direktoriaus pavaduotojos Vandos Pumputienės kalba

V. PUMPUTIENĖ. Dieną prieš Sausio 13-osios įvykius kartu su kitomis greitosios medicinos pagalbos brigadomis ir reanimacine brigada budėjau prie Aukščiausios Tarybos. Buvo labai daug žmonių ir sklandė nuojauta, kad kažkas turi įvykti. Kadangi prieš tai dvi naktis buvau nemiegojusi, tai nutariau baigusi pamainą grįžti į namus, tačiau su savimi pasiėmiau atsargą tvarsčių, medikamentų dėžę, įtvarų ir parsivežiau į namus. Susitariau su greitosios dispečerine, kad jeigu aš paprašysiu rezervinio automobilio, kad skubiai man atsiųstų. Gyvenau netoli Greitosios pagalbos.

Kai pamačiau, kad puolamas Televizijos bokštas, paskambinau į Greitosios dispečerinę, staiga man atsiuntė greitosios mašiną ir visu greičiu su garsiniais ir šviesos signalais nuvažiavome prie bokšto. Iš teisų, ką pamačiau, sunku apsakyti, koks buvo vaizdas. Tai buvo tikras karas: šaudymai, dūmai, tankų trenksmas, žmonių klyksmas ir daugybė sužeistųjų.

Tankai trukdė mums privažiuoti greitąja arčiau į patogesnę vietą, kad galėtume teikti pagalbą. Iš karto prie mūsų greitosios pagalbos mašinos vieną po kito prinešė keturis sužeistuosius, ir aš pamačiau, kad jie žuvę. Mane iš tiesų apėmė didžiulis stresas ir tikrai išsigandau. Greitai įšokau į greitosios automobilį ir paprašiau, kad iškviestų kiek galima daugiau mūsų brigadų, nes labai daug sužeistųjų ir reikia teikti pagalbą.

Aišku, brigados lėkė kaukdamos per visą miestą ir kuo skubiau važiavo. Buvo toks kaip ir chaosas, blaškymasis. Tada nutariau, kad reikia užsiimti vadovavimu ir pradėjau vadovauti brigadoms, kartu pati teikti pagalbą. Labai greitai pritrūkome tvarsčių, aplinkiniai gyventojai nešė paklodes, plėšė, ir stabdėme kraujavimą, palaikėme gyvybines funkcijas ir vežėme į ligonines. Ligoninės pranešė dispečerinei, kad daugiau nevežtų, nes nėra kur dėti sužeistųjų. Tada vežėme jau ne pagal paskirtį į kitas ligonines.

Kada dauguma sužeistų buvo išvežta ir suteikta pagalba, mes, trys gydytojai, nusivilkome striukes, likome su baltais chalatais ir fonendoskopais ant kaklo. Bokštas buvo užimtas, priėjome prie apsaugininkų aplink bokštą ir paprašėme, kad mus įleistų apžiūrėti, nes laisvės gynėjai pasakė, kad bokšte yra sužeistų ir reikia suteikti pagalbą. Kai mes priėjome, jie į mus pakėlė automatus ir neleido. Vienai mūsų medicinos felčerei G. Kondrotaitei pavyko įsiprašyti, kad įleistų. Ji įėjo į bokštą, tačiau ten mūsų sužeistųjų nebuvo, o bokšto šturmuotojai gulėjo sugulę ant grindų, pasirėmę alkūnėmis, ir šalia laikė automatus.

Kada buvo išvežti visi sužeistieji, viskas lyg ir aprimo. Staiga prie Televizijos bokšto prožektorių šviesoje pasirodė kolaborantas J. Jermalavičius ir per garsiakalbį pranešė: „Žmonės, skirstykitės į namus, dabar jūs saugūs, ramūs, valdžia mūsų rankose ir užimta Aukščiausioji Taryba.“ Žinoma, tarp žmonių kilo baisi panika. Kai kurie rovė nuo galvos plaukus ir visi klausinėjo: „Nejaugi tai tiesa?“

Aš ir pati išsigandau, galvojau, nejaugi jau viskas pralaimėta, o tiek žuvusių. Tada greitai įšokau į greitosios mašiną, radijo ryšiu susisiekiau su brigada, budinčia prie Aukščiausiosios Tarybos, ir, kai sužinojau, kad viskas ramu, greitai paskelbiau mūsų kitoms brigadoms, ir mes pasakėme žmonėms, kad viskas gerai, kad Aukščiausioji Taryba neužimta.

Tada visas stresas, kurį patyrė išgirdę tą baisią žinią aplinkiniai žmonės, buvo antroji siaubo banga. Žmones ištiko miokardo infarktai, insultai, hipertenzinės krizės ir vėl pradėjo nešti žmones. Vieną po kito guldėme ant neštuvų, teikėme pagalbą ir vežėme į ligoninę. Kai viską baigėme, buvome leisgyviai. Apie 6 valandą ryto visi susirinkome į Greitąją pagalbą, į savo centrą, ir tiesiog negalėjau nusiraminti. Jau buvo trys naktys nemiegotos, niekas negalvojo apie miegą, jautėme tik didžiulį stresą.

Ir tokia viena kaip ir džiugesnė žinia mums buvo, kai kitą dieną po įvykių staiga atvyko iš Ukrainos, iš Lvovo, du didžiuliai greitosios automobiliai ir keturi gydytojai mums padėti. Atvežė didžiulę labdarą – švirkštai, tvarsliava, kraujo pakaitalai, įtvarai. Ir patys buvo pasiryžę padėti mums pabudėti, pakeisti mus, kad mes nors kiek pailsėtume.

Sunku žodžiais nusakyti tą bendrumo, ryžto, susikaupimo ir nusiteikimo jausmą, kurį mes jautėme iš mus aplinkui supančių žmonių. Greitosios medikai kartu su kitais darbuotojais atlikome savo pareigą Lietuvai ir, manau, atlikome kaip pridera. (Plojimai)

PIRMININKAS. Nuoširdžiai dėkojame V. Pumputienei. Niekas, net ir geriausiai ginkluotas priešas, negali nugalėti laisvę ir nepriklausomybę ginančios tautos. Tauta – be armijos dalinių, be ginklų, su trispalvėmis ir dainomis, skanduodama „Lietuva, laisvė, meilė“, – buvo svarbiausias moralinis ginklas agresijai atremti.

Maloniai kviečiame tartį žodį prie Televizijos bokšto nukentėjusį, Vilniaus universiteto profesorių habilituotą daktarą A. Ramanavičių. (Plojimai)

Prie Televizijos bokšto nukentėjusio, Vilniaus universiteto profesoriaus habilituoto daktaro Arūno Ramanavičiaus kalba

A. RAMANAVIČIUS. Mielieji Lietuvos žmonės, iškilūs laisvės kovų dalyviai ir valstybės gynėjai, didvyrių artimieji, gerbiamieji Seimo ir Vyriausybės nariai, gerbiamieji svečiai, Ekscelencijos Prezidentai.

Laikas nenumaldomai bėga, ir nuo tos lemtingos Sausio nakties mūsų valstybė, pakrypuodama tai dešinėn, tai kairėn, patrūkčiodama ir pirmyn, ir atgal, nuėjo sunkų, bet tikrai labai prasmingą ir gana vaisingą kelią. Per tą laiką Lietuvoje jau spėjo užaugti pirmoji laisvos Lietuvos karta. Tai daugelio iš mūsų vaikai. Taip jau buvo lemta, kad Sausio 13-oji įsirėžė į mūsų Tautos istoriją kaip be galo svarbus kulminacinis ir netgi simbolinis įvykis, kurio metu galutinai prasiveržė mūsų Tautos begalinė viltis, valia ir ryžtas vėl ištrūkti iš vergijos, turėti ir apginti savo, būtent savo, o ne iš už raudonų Kremliaus sienų sunkiai sveiku protu suvokiamų diktatūrinių režimų engiamą valstybę, kurios jie net valstybe nelaikė ir jokios tautos jie nepripažino – tik pilką tarybinę liaudį.

Dėl labai skaudžių, bet tikrai labai prasmingų aukų Sausio 13-oji atskleidžia ir tragiškąją mūsų laisvės pusę, kuri parodo ir simboliškai primena, kad prarastą laisvę nėra taip lengva susigrąžinti. Todėl visada ją reikia branginti ir visomis išgalėmis ginti.

Tada – 1991 metais – naujai susikūrusi mūsų valstybė dar tik ieškojo kelių, kaip ištrūkti iš sovietinės imperijos gniaužtų ir tada ji buvo iš pasalų labai netikėtai užpulta pačiu sunkiausiu momentu, todėl pati svarbiausia spontaniška barikada, stabdanti eilinį mūsų valstybės sugriovimą, jos piliečių tolesnį žeminimą ir gniuždymą, tą Sausio 13-osios naktį ir dar po to ilgus aštuonis mėnesius buvo tų neginkluotų atsikuriančios Lietuvos piliečių, būtent tų, kurie tikėjo šios valstybės ateitimi, valia ir ryžtas bei mirtino pavojaus akivaizdoje jų tvirtai susikibusios rankos ir suremti pečiai.

Pavojaus akivaizdoje pasirinkimų laisvės gynėjai, kaip ir visi kiti Lietuvos žmonės, turėjo tikrai labai daug ir netgi labai gundančių, pavyzdžiui, išsigąsti, pasitraukti, pasiduoti, o gal netgi išduoti ar imti ir pakolaboruoti (o juk už tai Kremlius buvo labai dosnus – buvo galima labai saldžių saldainių iš ten gauti!), o gal bent jau šiltoje lovoje pagulėti, pamiegoti, abejingai palaukti ir pasižiūrėti – o kas gi bus toliau? O kam iš viso rizikuoti, o gal kiti viską sutvarkys, o gal nesutvarkys ir vėl viskas liks po senovei? Kam nors ramiai lovoje miegant gal net atrodė, o koks gi skirtumas, kas čia Lietuvoje bus – juk kai kurie jau buvo beveik pripratinti taip „ramiai“ gyventi, kai iš Maskvos vienareikšmiškai viską nurodydavo ir įsakydavo, kaipgi viskas turi būti, ką kada daryti arba ko nedaryti, kiek kokių detalių tankams pagaminti, kada ir kiek mūsų vaikų į sovietų kariauną atiduoti, netgi ką skaityti, ką rašyti, ką groti ir dainuoti, ką kalbėti arba kuo džiaugtis ir dėl ko liūdėti – viskas buvo įsakmiai iš Kremliaus nurodyta. Štai toks, atrodytų, lengvas ir aiškus tada buvo tos pilkos tarybinės liaudies gyvenimas. Bet ne – lietuviai ne tokia Tauta, pasirodo, tokios „ramybės“ jiems tikrai nereikia. Ir todėl manau, kad Sausio 13-oji prasidėjo ne tada – ne 1991 metų sausį ir ne 1990 Kovo 11-ąją. Tai labai sudėtinga mūsų valstybės dalia, kuri buvo suformuota tūkstantmetės istorijos, šlovingų pergalių, skausmingų pralaimėjimų, niekšingų išdavysčių, gėdingo nusižeminimo ir begalinės vilties kada nors vėl viską ištaisyti ir sutvarkyti būtent taip, kaip mums patiems reikia.

Tačiau, kad kaip būtų gaila, bet Sausio 13-oji ir nesibaigė tada – 1991 metų sausį, nei tų pačių metų rugpjūtį, kai kaimyninėje Rusijoje laikinai prasiskleidė gležnas demokratijos žiedelis, nei rugsėjį, kai Lietuvą, kaip nepriklausomą valstybę, pagaliau vėl pripažino dauguma pasaulio valstybių, nei vėliau – išėjus sovietų kariaunai, nei įstojus Europos Sąjungą ar netgi į NATO.

Be jokios abejonės, įvairūs išbandymai mūsų valstybės vis dar laukia ir ateityje. Todėl labai skaudu girdėti kai kurių aukštų pareigūnų naivius pasisakymus: „Na, jeigu kas, tai mus apgins NATO, patiems čia labai persistengti nereikia, pailsėkim, pažiūrėkim“, ir panašiai. Iš daugkartinės asmeninės patirties labai gerai žinau, kaip yra sunku apginti žmogų, kuris pats nerodo jokio ryžto ir valios pasipriešinti smurtui ir prievartai, o ką jau kalbėti apie valstybę. Manau, kad tai yra beveik neįmanoma.

Todėl nereikia turėti iliuzijų, kad jeigu nesiginsime patys, tai mūsų tikrai niekas niekada neapgins. Juolab kad mes, kaip rodo dar visai nesena Sausio 13-osios patirtis, nesame tokie jau silpni. Juk tada, netgi okupuoti ir esant itin nepalankiai padėčiai, sugebėjome padaryti, atrodytų, visiškai neįmanomą žygdarbį ir ne tik Sausio 13-ąją, bet daugiau nei aštuonis mėnesius atsilaikyti prieš techniškai geriau ginkluotą agresorių, kuris pats, neatlaikęs savo smurto, labai greitai užspringo krauju, galų gale žlugo ir subyrėjo į šipulius. Neabejotinai tai buvo labai didelis Lietuvos nuopelnas ir pasauliui parodytas pavyzdys, kuris toliau buvo sėkmingai naudojamas netgi tokioms didelėms valstybėms kaip Rusija ir Ukraina, bent jau laikinai išlaisvinti iš sovietmečio gaivalo.

Istorijos ratas nenumaldomai sukasi – keičiasi technologijos, sąlygos ir aplinka, bet visada išlieka pastovūs valstybės ir Tautos pagrindiniai egzistavimo ir išlikimo principai. Kai valstybėje ar bet kokioje bendruomenėje nebelieka pakankamai valios ir ryžto saugotis ir gintis nuo agresijos, tada ji neišvengiamai tampa pasmerkta vergovei arba netgi visiškai pašalinama iš tolesnės pasaulio raidos.

Deja, šiuo metu rytuose vėl labai ryškiai nuraudo dangus, o tai, kaip žinia, mums nėra labai geras ženklas, todėl vis dažniau pasigirsta dvejonių: „O jeigu reiks, tai ar tikrai NATO mus gins, o gal negins?“ Tačiau juk tai mes patys su mūsų unikalia Sausio 13-osios patirtimi turime gebėti ne tik save, bet ir apginti savo sąjungininkus.

Kadangi gyvename labai sudėtingoje aplinkoje, todėl kiekvienas tikras šios šalies pilietis, na, bent jau kiekvienas vyras, turi būti labai gerai parengtas galimiems netikėtumams (Plojimai) ir gebėti efektyviai priešintis bet kokiai agresijai. Nors ir labai gerbiu visus Lietuvos kariūnus, ypač savanorius ir karius profesionalus, kurių kariniais gebėjimais ir kompetencijomis nė kiek neabejoju, vis dėlto manau, kad be efektyviai priešintis galinčios visuomenės aktyvaus palaikymo jiems atsilaikyti tikrai nebūtų lengva. Manau, kad optimizuota karinė tarnyba turi būti privaloma kiekvienam Lietuvos vyrui (Plojimai), o ne tik saujelei savanorių arba „loterijos būdu“ atrinktų šauktinių. Kai kiekvienas bus gerai parengtas, tai ir tikimybė, kad kada nors galbūt reikės ginklu ginti savo šalį, gerokai sumažės, nes bet kokiam agresoriui būsime tikrai labai neskanūs ir neįkandami. Brandus ir tinkamai paruoštas valstybės pilietis tai ir yra pats galingiausias ginklas, kuris užtikrina, kad mūsų visų valstybė – Lietuva – visada išliktų saugi, nepriklausoma, gyvybinga ir kūrybiška.

Tikiu, kad Lietuvos dvasia, kuri itin ryškai atsiskleidė Sausio 13-osios naktį, niekada neišblės lietuvių širdyse ir padės mums toliau kurti ir stiprinti mūsų valstybę.

Širdingai ačiū jums visiems už galimybę pasisakyti šiame iškilmingame posėdyje ir už jūsų visų dėmesį. Labai ačiū. (Plojimai)

PIRMININKĖ. Nuoširdžiai dėkojame A. Ramanavičiui.

„Liepaičių“ choras atlieka kūrinį „Lietuva“ (Plojimai)

PIRMININKAS. Savanoriai iš visos Lietuvos tiek Parlamento viduje, tiek prie Parlamento, stingdančiame šaltyje, šildomi vien laužų, ištvermingai gynė ir saugojo Lietuvos laisvę. Žmonių pasiaukojimas ir stiprybė buvo begaliniai. Žaibiškai buvo pastatytos ir barikados.

Maloniai kviečiame tarti žodį vieną iš barikadų statytojų R. Jasponį, pastačiusį barikadą Gedimino prospekte, netoli Parlamento, ant kurios Laisvės kovotojas Romualdas Lankas užrašė žodžius „Lietuvos širdis“.

Vieno iš barikadų Gedimino prospekte statytojų Ričardo Jasponio kalba

R. JASPONIS. Gerbiamieji iškilmingo minėjimo dalyviai, gerbiamoji Prezidente! 1991 metais aš dirbau Vilniaus statybos tresto Trečiosios statybos valdybos vyriausiuoju inžinieriumi.

Po Sausio 13-osios nakties pailsėję ėjome į darbus. Iš pat ryto man, gana aktyviam Sąjūdžio dalyviui, paskambino tresto valdytojas A. Žukauskas ir pavedė skubiai užtverti prieigą prie Aukščiausiosios Tarybos ir iš Gedimino prospekto pusės pastatyti barikadą. Tuo metu Trečioji statybos valdyba statė naujuosius gimdymo namus kelyje į Pilaitę, kur dabar rekonstruojami Saugumo rūmai. Statybvietėje mes patys gaminome pamatų blokus, kurių turėjome sukaupę didelį kiekį. Paskambinau statybvietės darbų vadovui Antanui ir sutarėme skubiai vežti pamatų blokus prie Aukščiausiosios Tarybos. Kranai ir automobiliai buvo centralizuotai parūpinti statybos tresto dispečerių. Su pirmaisiais kroviniais atvyko du darbininkai, jų pavardes prisimenu, vardų, atsiprašau, ne, tai buvo Slomskas ir Busilas. Nieko nelaukęs, be jokių papildomų nurodymų iš ryto pradėjau vadovauti didžiosios barikados statybai.

Mes neturėjome jokių barikados statybos brėžinių ir schemų. Sprendžiant iš to, kad vienas pamatų blokas sveria virš 1 tonos, o krovininis tankas galėjo sverti, mano vertinimu, apie 50 tonų, maniau, kad buvo reikalinga gana didelė betono blokų masė, viršijanti tankų masę. Pažeisti gatvės akmeninį grindinį mes nenorėjome ir negalėjome. Vadinasi, reikėjo ne tik visiškai užtverti Gedimino prospektą, bet ir barikados masės turėjo būti pakankamai.

Krovininės mašinos viena po kitos vežė pamatų blokus ir mes keturiese – du darbininkai, automobilinio krano vairuotojas, rusakalbis žmogus (atvirai kalbant, aš bijojau, ar jis nemes darbo) ir aš susitvarkėme iki temstant ir baigėme statyti tą barikadą. Apžiūrėjome su vadovybe pastatytą barikadą, pamanėme, kad yra gana stipri ir turėtų laikyti. Pamenu, kad buvo panaudoti 106 pamatų blokai. Vėliau darbų vykdytojas A. Dimaitis vis rūpinosi, kaip atgauti tuos blokus, nes tai buvo materialinė vertybė, ją reikėjo kaip nors nurašyti ir įtraukti į aktą.

Šiuo metu dalis tų pamatų blokų yra eksponuojama šalia Seimo pastato įrengtame stikliniame priestate su užrašais „Laisvę Lietuvai“ ir „Lietuvos širdis“. Tai Seimas.

Kokios buvo žmonių nuotaikos? Aš maniau, kad Seimo rūmų šturmas yra faktiškai neišvengiamas. Galvojau, kad mūsų sąžiningai atliktas darbas – pastatyta barikada – šiek tiek padės savanoriams ginti Seimo pastatą. Kitą dieną, sausio 15 dieną, pamačiau, kokie milžiniški darbai buvo atliekami aplink Seimo rūmus: buvo kasami prieštankiniai grioviai, suvežti gelžbetoniniai galingi kolektoriai, kitos gelžbetoninės konstrukcijos. Jūs matėte, prasidedant iškilmingam minėjimam.

Pasinaudosiu 2008 metų žurnalo „Karys“ publikacija. Citata iš šio žurnalo. Pasakoja Vilniaus statybos tresto valdytojo pavaduotojas H. Martinonis, jis yra salėje. Prašom, Henrikai. (Plojimai) Jis yra tarp mūsų paskutinis Statybos tresto vadovas, kitų jau nėra, kiti iškeliavę anapilin. Paminėčiau ir juos. Minėjau: A. Žukauskas, A. Dominas, kuris padėjo pastatyti Seimo rūmų priestatą, ponas Paulauskas, nepamenu vardo, ponas Šimonis, irgi nepamenu vardo. Tai irgi tikri patriotai.

Pasakoja 1991 metų Vilniaus statybos tresto valdytojo pavaduotojas H. Martinonis, kurį ką tik matėte. Jis sako: „Man buvo pavesta sudaryti barikadų išdėstymo ir jų statybos Parlamento prieigose schemą. Ją parengiau sausio 14-osios naktį. Sausio14-ąją 7 valandą ryto prie Parlamento rūmų susitikau su tresto valdytoju A. Žukausku ir architektu A. Lauciumi. Aptarėme barikadų išdėstymą, statybos darbus ir jau 8 valandą pradėjome statybą. Barikadų schema netrukus buvo patvirtinta ir Krašto apsaugos departamento. Aš turėjau vadovauti barikadų statybai. Buvo surašyta, kas ką konkrečiai daro.

Tuo metu prie Parlamento 7-oji statybos valdyba (viršininkas A. Žala, vyr. inžinierius E. Voldemaras) statė du objektus: deputatų viešbutį ir Statistikos departamento skaičiavimo centrą. Jai ir buvo pavesta pastatyti užtvaras šių objektų teritorijoje.

17-oji valdyba (viršininkas Z. Krampas, vyr. inžinierius A. Kinderevičius, gamybos skyriaus vadovas J. Urbonavičius (daug kas jį pažįstate) rengė įtvirtinimus palei Neries upę ir privažiavimus prie Parlamento.

8-oji statybos valdyba (viršininkas K. Maksimavičius) blokavo įėjimus į dabartinę Nepriklausomybės aikštę iš Martyno Mažvydo nacionalinės bibliotekos pusės.

15-oji statybos valdyba (viršininkas V. Savickis) blokavo įėjimus į tunelį ir požemines komunikacijas, vedančias į Parlamentą.

Prieštankinį griovį kasė 14-oji mechanizuota žemės darbų valdyba (direktorius V. Jurgelevičius). Ji taip pat užblokavo dabartinės A. Goštauto gatvės atkarpą po Pedagoginio universiteto tiltu. Čia suvežė apie 7 tūkst. kub. metrų grunto, sustatė galingiausias žemės kasimo mašinas ir sudarė tris judamas įvažiavimo į Parlamentą užtvaras. Įsitraukė ir kitos organizacijos – vežė, kas ką turėjo: metalo laužą, atskirus karkasus, betono blokus.“

Kaip minėjau, tas mūsų pastatytas ir išlikęs paminklas – blokai su užrašu „Lietuvos širdis“ – ir dabar primena tragiškąsias 1991 metų sausio įvykių dienas.

Tiek norėjau pasakyti. Visiems geros dienos ir taikos. (Plojimai)

PIRMININKĖ. Nuoširdžiai dėkojame R. Jasponiui.

Lietuvos laisvė buvo apginta. Jaunimas, kupinas begalinio entuziazmo ir didelės meilės savo Tėvynei Lietuvai, visuomet pasiryžęs saugoti iškovotą Laisvę.

Maloniai kviečiu tarti žodį Lietuvos studentų sąjungos prezidentą P. Baltoką. (Plojimai)

Lietuvos studentų sąjungos prezidento Pauliaus Baltoko kalba

P. BALTOKAS. Jūsų Ekscelencija Prezidente, Seimo Pirmininke, Ministre Pirmininke, Seimo nariai, Sausio 13-osios įvykių dalyviai, aukų artimieji ir mieli Nepriklausomos Lietuvos žmonės, brangūs svečiai.

Dvidešimt penkerius metus iš dvidešimt šešerių savo gyvenimo metų gyvenu laisvoje Lietuvoje. Nesu toks vienas – šiuo metu Lietuvoje studijuoja apie 150 tūkst. studentų. Visose aukštosiose mokyklose galutinai įsitvirtino jau Nepriklausomos Lietuvos jaunuolių karta. Mes esame dėkingi už galimybę siekti aukštojo mokslo laisvoje Lietuvoje. Mes negalime dalintis prisiminimais apie laisvės kovas, tačiau apie jas girdėjome iš savo senelių, tėvų, istorijų mokykloje. Tačiau suprantame laisvės vertę, suprantame laisvės kainą, žinome ir atpažįstame, taip pat dėkojame tiems žmonėms, be kurių tai būtų sunkiai įmanoma.

Žvelgdami į modernaus pasaulio istoriją, galime pastebėti, kad studentija visuomet atsidurdavo įvykių priešakyje. Ne išimtis ir Lietuva. Tai socialinė grupė aktyvių, tikinčių ir mąstančių žmonių. Tad nenuostabu, kad okupacinės jėgos visuomet siekdavo kontroliuoti aukštąsias mokyklas, studentiją, profesūrą. Šiandien to nėra dėka žmonių, kurie susirinko ir paaukoję savo gyvybes ir sveikatą mums sukūrė laisvę, kuria mes be galo didžiuojamės.

Taip, mano karta negali prisiminti tragiškos Sausio 13-osios kovos už laisvę, taip, tuomet mes negalėjome prisidėti prie dešimtmečius brandintos laisvos Lietuvos idėjos įgyvendinimo, tačiau privalome veikti šiandien ir išlaikyti taip sunkiai iškovotą Lietuvą.

Šiandien turime GINTI iškovotą laisvę. Patriotizmas, meilė Tėvynei ir artimui, meilė mūsų tautos kalbai ir istorijai, tikėjimas idėjomis ir tikslais, prie kurių einame. Tai vertybės, kurias kiekvienas privalo atskleisti ir surasti švietime, mokykloje, universitete. Tai pagrindinės kolonos, dėl kurių studentija niekada neapleis iškovotos laisvės. Tai pagrindiniai principai, kurių vedamų žmonių labiau nei ginklų gali, turi ir privalo bijoti kiekvienas, kuris grasintų mūsų laisvei.

Turime BRANGINTI savo laisvę. Demokratija, laisva mintis ir išsilavinusi tauta – tai laisvės užtikrinimo matas. Tik išsilavinusi ir laisvai mąstanti tauta turi ateitį. Lietuva eina šiuo keliu ir visoje Europoje mes esame vieni iš lyderių pagal išsilavinimą turinčių žmonių kiekį. Tiesa, ne tik kiekis čia turi būti svarbus. Todėl visi vieningai turime siekti, jog švietimas, pagrindinis, vidurinis, aukštasis mokslas taptų kokybišku valstybės pagrindu, ant kurio ir toliau galėtume statyti savo visų mylimą valstybę.

Vienas pagrindinių dalykų – turime dalintis laisve. Laisvės kovoje nebuvome vieni, tad turime padėkoti už palaikymą kelyje į laisvę ir padėti kitoms tautoms jos siekti. Iškovoję laisvę, tapome laisvi keliauti, laisvi matyti ir girdėti, kas vyksta pasaulyje. Tai mums leidžia suprasti ir laisvai mąstyti. Ir tik tai apčiuopęs supranti, jog mūsų tautos nueitas kelias yra tikrai didis. Pasaulyje vis dar yra šalių, kur dėl karo apie aukštąjį išsilavinimą ir laisvės branginimą belieka tik svajoti, pasaulyje vis dar yra šalių, kur nemaža dalis studentų nebaigia studijų visai ne dėl akademinių pasiekimų, o dėl to, kad žūva. Pasaulyje vis dar yra šalių, kurios yra laisvos, tačiau didžiajai daliai jų visuomenės nėra laisvai prieinamas išsilavinimas. Turime dalintis savo patirtimi, turime dalintis savo vertybėmis, turime dalintis savo laisve.

Žemai lenkiuosi ir tariu ačiū iškovojusiems mums laivę, ir pažadu, jog mes būsime ta studentijos karta, kuri nedvejodama laisvę GINS, kuri kasdienėje veikloje ir savo poelgiuose laisvę BRANGINS. Karta, kuri šia laisve DALINSIS ir skleis visam pasauliui žinią apie LAISVĄ LIETUVĄ, neįkainojamą laisvės vertę ir nenuginčijamą laisvės galią. Ačiū. (Plojimai)

PIRMININKĖ. Dėkojame P. Baltokui.

Būdami visi atsakingi už savo valstybę, kurkime nepriklausomos Lietuvos ateitį. Tik visiems kartu pavyks išsaugoti Lietuvos laisvę.

„Ąžuoliuko“ ir „Liepaičių“ chorai atlieka dainą „Kur giria žaliuoja“ (Plojimai)

PIRMININKĖ. Gerbiamieji, iškilmingas minėjimas baigtas.

Dėkojame visiems iškilmingo minėjimo dalyviams, chorų „Ąžuoliukas“ ir „Liepaitės“ dainininkams. (Plojimai)

Maloniai kviečiame visus dalyvauti kituose Lietuvos laisvės gynimo 25-mečiui skirtuose renginiuose.

M. STROLYS (Seimo posėdžių sekretoriato vyriausiasis specialistas). Jos Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidentė. (Plojimai)