LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS

 

MINĖJIMO, SKIRTO GEDULO IR VILTIES
BEI OKUPACIJOS IR GENOCIDO DIENOMS ATMINTI,

STENOGRAMA

 

2017 m. birželio 14 d.

 

Pirmininkauja Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas V. PRANCKIETIS
ir Seimo Pirmininko pavaduotojas G. KIRKILAS

 

 

 

PIRMININKAS (V. PRANCKIETIS). Ger­bia­mie­ji, pri­si­min­da­mi ir sau­go­da­mi is­to­ri­nę at­min­tį, pra­de­da­me mi­nė­ji­mą, skir­tą tra­giš­kam Lie­tu­vos is­to­ri­jos lai­kui – Ge­du­lo ir vil­ties bei Oku­pa­ci­jos ir ge­no­ci­do die­noms at­min­ti, kai Lie­tu­vos vals­ty­bė, oku­puo­ta ir anek­suo­ta So­vie­tų Są­jun­gos, dėl rau­do­no­jo ir ru­do­jo te­ro­ro pa­ty­rė žu­dy­mus ir trė­mi­mus.

M. STROLYS (Sei­mo po­sė­džių sek­re­to­ria­to vy­riau­sia­sis spe­cia­lis­tas). Jos Eks­ce­len­ci­ja Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tė Da­lia Gry­baus­kai­tė. (Plo­ji­mai)

 

Gie­da­mas Lie­tu­vos vals­ty­bės him­nas

 

PIRMININKAS (G. KIRKILAS). Ger­bia­mie­ji, į mi­nė­ji­mą at­vy­ko: Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tė Da­lia Gry­baus­kai­tė, Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Mi­nist­ras Pir­mi­nin­kas Sau­lius Skver­ne­lis, Kon­sti­tu­ci­nio Teis­mo Pir­mi­nin­kas Dai­nius Ža­li­mas, Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tas Val­das Adam­kus su po­nia, pir­ma­sis at­kur­tos ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos vals­ty­bės va­do­vas, Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos-At­ku­ria­mo­jo Sei­mo Pir­mi­nin­kas Vy­tau­tas Land­sber­gis su po­nia, Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­rai, Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos-At­ku­ria­mo­jo Sei­mo de­pu­ta­tai, Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Vy­riau­sy­bės na­riai, Lie­tu­vos Res­pub­li­ko­je ak­re­di­tuo­ti už­sie­nio vals­ty­bių am­ba­sa­do­riai, Lie­tu­vos Aukš­čiau­sio­jo Teis­mo, Lie­tu­vos vy­riau­sio­jo ad­mi­nist­ra­ci­nio teis­mo pir­mi­nin­kai, Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo na­riai, nu­ken­tė­ju­sie­ji nuo oku­pa­ci­jų, ko­vo­to­jai už lais­vę ir jų ar­ti­mie­ji, Lie­tu­vo­je iš­rink­ti Eu­ro­pos Par­la­men­to na­riai ir aukš­čiau­si ki­tų Eu­ro­pos Są­jun­gos ins­ti­tu­ci­jų pa­rei­gū­nai iš Lie­tu­vos, Lie­tu­vos baž­ny­čių hie­rar­chai ir at­sto­vai, Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės va­das ge­ne­ro­las lei­te­nan­tas Jo­nas Vy­tau­tas Žu­kas, Kon­sti­tu­ci­nio Teis­mo tei­sė­jai, Lie­tu­vos ape­lia­ci­nio teis­mo pir­mi­nin­kas, bu­vę Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo Pir­mi­nin­kai ir bu­vę Mi­nist­rai Pir­mi­nin­kai, at­kur­tos ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos Res­pub­li­kos pir­mo­sios Vy­riau­sy­bės na­riai, ben­dri­jos „Lem­tis“, pro­jek­to „Mi­si­ja Si­bi­ras 2017“, eks­pe­di­ci­jų į trem­ties vie­tas da­ly­viai, 2017 me­tų kon­kur­so „Lie­tu­vos ko­vų už lais­vę ir ne­tek­čių is­to­ri­ja“ lau­re­a­tai, Sei­mui at­skai­tin­gų vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­jų va­do­vai, Lie­tu­vos aukš­tų­jų mo­kyk­lų va­do­vai, rek­to­riai, pa­grin­di­nių ka­riuo­me­nės rū­šių ir pa­jė­gų va­dai, mies­tų ir ra­jo­nų sa­vi­val­dy­bių me­rai, tau­ti­nių ben­dri­jų at­sto­vai, ki­ti di­džiai ger­bia­mi sve­čiai. Taip pat mi­nė­ji­me da­ly­vau­ja Čeki­jos Res­pub­li­kos Se­na­to de­le­ga­ci­ja, Len­ki­jos Res­pub­li­kos Sei­mo de­le­ga­ci­ja.

Ger­bia­mie­ji, dau­ge­liui iš čia esan­čių, jų ar­ti­mie­siems te­ko iš­gy­ven­ti ka­lė­ji­mų, la­ge­rių, trem­ties kan­čias, pa­tir­ti skau­džių ne­tek­čių. Ma­lo­niai kvie­čiu tar­ti žo­dį Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo Pir­mi­nin­ką V. Pranc­kie­tį, ku­rio šei­mai taip pat te­ko pa­tir­ti sun­kią trem­ti­nio da­lią.

 

Sei­mo Pir­mi­nin­ko Vik­to­ro Pranc­kie­čio kal­ba

 

V. PRANCKIETIS. Ger­bia­mie­ji Lie­tu­vos žmo­nės, Jū­sų Eks­ce­len­ci­jos Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­te, Mi­nist­re Pir­mi­nin­ke, Pre­zi­den­te Val­dai Adam­kau, Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos-At­ku­ria­mo­jo Sei­mo Pir­mi­nin­ke, Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­rai, ger­bia­mie­ji ko­le­gos Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo ir Vy­riau­sy­bės na­riai, nu­ken­tė­ju­sie­ji nuo oku­pa­ci­jų, ko­vo­to­jai už lais­vę ir jų ar­ti­mie­ji, gar­būs šio mi­nė­ji­mo sve­čiai ir da­ly­viai!

At­si­me­nu, kai 1988-ųjų lie­pos mė­ne­sio li­te­ra­tū­ros žur­na­las „Per­ga­lė“ ėjo iš ran­kų į ran­kas.

Čia, pra­ėjus 47 me­tams nuo žiau­rių rep­re­si­jų prieš Lie­tu­vos žmo­nes, pub­li­kuo­ti vie­ni pir­mų­jų liu­di­ji­mų apie Lie­tu­vos gy­ven­to­jų trem­tį…

Tai „Lie­tu­viai prie Lap­te­vų jū­ros“, trem­ti­nės D. Grin­ke­vi­čiū­tės pri­si­mi­ni­mai apie tai, ką reiš­kia iš­gy­ven­ti, kai ta­ve jau pa­smer­kė mir­ti… Pir­mie­ji at­si­mi­ni­mai pa­ra­šy­ti apie 1949-uosius, kai ji, jau­na 22 me­tų mo­te­ris, slap­ta grį­žo į Lie­tu­vą. Ran­kraš­tį ji įdė­jo į stik­lai­nį ir už­ka­sė že­mė­je. Bro­lis man sa­kė: ne­ga­liu pa­ti­kė­ti, kad gy­ve­nu to­kio­je ša­ly­je.

D. Grin­ke­vi­čiū­tės at­si­mi­ni­mų žo­džius gir­dė­si­me ir šian­dien šio­je sa­lė­je.

Įsi­vaiz­duo­ki­te, net pu­sę am­žiaus mums bu­vo drau­džia­ma apie tai ži­no­ti, kal­bė­ti… Oku­pan­tai no­rė­jo mus pa­vers­ti kur­čiais ir ak­lais, ne­gir­din­čiais sa­vo tau­tos ai­ma­nų ir troš­ki­mo bū­ti lais­viems…

At­gi­mi­mo me­tais trem­ti­nių at­si­mi­ni­muo­se pra­si­ver­žu­si tie­sa liu­di­ja mū­sų tau­tos tra­ge­di­ją. Liūd­ną, žiau­rią, ne­pa­tei­si­na­mą, skau­džią, su­grio­vu­sią šei­mų, kai­mų, mies­tų ir mies­te­lių gy­ve­ni­mus.

Kaip ne­žmo­niš­kai skam­ba 1939 m. spa­lio 11 d. Mask­vos NKVD įsa­ky­mas Nr. 00122: „Dėl an­ti­ta­ry­bi­nio ele­men­to lik­vi­da­vi­mo Lie­tu­vo­je, Lat­vi­jo­je ir Es­ti­jo­je“ – skam­ba taip pat, kaip ir na­cių „pas­ku­ti­nis spren­di­mas“. Šis įsa­ky­mas lei­do oku­pan­tams 1940-ųjų lie­pos mė­ne­sį pra­dė­ti ma­si­nius areš­tus ir 1941 m. bir­že­lio 14 d. – ma­si­nius trė­mi­mus. Taip oku­pan­tas ta­po bu­de­liu, žu­di­ku, ku­ris iki šiol slaps­to­si, gi­na­si, me­luo­ja ir ci­niš­kais pa­si­sa­ky­mais de­monst­ruo­ja sa­vo tik­rą­jį vei­dą – jiems žmo­gaus gy­vy­bė ne­bu­vo svar­bi… Šis bai­sus ab­sur­das, įkvėp­tas par­ti­nės vi­sa­ga­ly­bės, žmo­gaus be­tei­siš­ku­mo, ty­čio­ji­mo­si, įsi­skver­bė į mū­sų gy­ve­ni­mus.

1941 m. bir­že­lio 14 d. so­vie­tų rep­re­si­nės struk­tū­ros į 15 eše­lo­nų su­grū­do 17 tūkst. 500 vy­rų, mo­te­rų, se­ne­lių, vai­kų ir kū­di­kių. Dau­ge­lis jų ne­grį­žo.

Mo­ky­to­jai, tei­si­nin­kai, tar­nau­to­jai, ūki­nin­kai, ku­ni­gai, ver­sli­nin­kai, ka­ri­nin­kai, di­plo­ma­tai, gy­dy­to­jai ir jų šei­mos – žmo­nos, tė­vai ir vai­kai tą pa­čią su­ėmi­mo mi­nu­tę ta­po be­tei­siais, be­tur­čiais ka­li­niais ir trem­ti­niais. Be Tė­vy­nės. Be Na­mų. At­skir­ti nuo ar­ti­mų­jų.

Pa­gerb­ki­me ty­los mi­nu­te vi­sus nuo oku­pa­ci­jų nu­ken­tė­ju­siuo­sius.

 

Ty­los mi­nu­tė

 

Ačiū. 156 tūkst. įka­lin­tų, 131 tūkst. 600 iš­trem­tų, 50 tūkst. su­šau­dy­tų, žu­vu­sių, mi­ru­sių nuo ba­do. Bet ar ga­li skai­čiai at­skleis­ti kiek­vie­no jų gė­lą, kan­čią, ne­tek­tis, skaus­mus? Šią gi­lią tau­tos žaiz­dą liu­di­ja čia su mu­mis esan­tys trem­ti­niai.

1989 me­tais par­vež­ti pir­mie­ji trem­ti­nių kars­tai mums liu­di­jo, kad tai tik­rai bu­vo. Mes, ar­ti­mie­ji, ne­te­kę sa­vo bran­gių žmo­nių, juos vis dar gir­di­me dai­nuo­jan­čius, ma­to­me iš­di­džius, be­si­šyp­san­čius nuo­trau­ko­se iš Si­bi­ro (kad ar­ti­mie­ji Lie­tu­vo­je, gink Die­ve, ne­liū­dė­tų), darbš­čius ir mo­kan­čius mus be­ato­dai­riš­kai my­lė­ti, my­lė­ti ar­ti­mą sa­vo, gim­ti­nę vie­na­ti­nę. Da­bar ir vi­sa­dos. Ačiū jums. (Plo­ji­mai)

PIRMININKAS. Dė­ko­ja­me Sei­mo Pir­mi­nin­kui. Ger­bia­mie­ji su­si­rin­ku­sie­ji, žvelg­da­mi į ek­ra­nus pri­si­min­ki­me 1989 m. lie­pos 28 d., kai dar so­vie­tų ka­ri­nia­me ae­ro­dro­me Kė­dai­niuo­se nu­si­lei­do ka­ri­nis lėk­tu­vas, ku­riuo par­ga­ben­ti šim­to dvi­de­šim­ties trem­ti­nių pa­lai­kai iš Igar­kos.

 

Ro­do­mas fil­mas

 

T. VAŠKEVIČIŪTĖ. Žu­vu­sie­ji te­be­gy­ve­na ma­no šir­dy­je. Pra­ėjo daug me­tų, o aš vis dar ma­tau juos, be­jė­gius ir pa­smer­ktus, jau­nus ir pa­gy­ve­nu­sius, vai­kus ir jau­nuo­lius, taip sun­kiai mi­ru­sius ir taip troš­ku­sius ka­da nors su­grįž­ti į Lie­tu­vą… Ma­no pa­rei­ga pa­pa­sa­ko­ti apie juos. Te­gul jų ne­daug – ke­le­tas šim­tų žmo­nių, bet dėl to jų kan­čios ne­bu­vo ma­žes­nės, ir jie no­rė­jo gy­ven­ti, jų ne­ga­li­ma pa­mirš­ti tarp mi­li­jo­no ki­tų bai­saus žiau­ru­mo au­kų. Tuo la­biau kad jų bu­de­liai li­ko ne­nu­baus­ti, nuo jų gal­vos ir plau­kas ne­nu­kri­to.

Tro­fi­mov­skas ne­bu­vo iš­im­tis: Ja­ku­ti­jos šiau­rė­je, to­li už po­lia­ri­nio ra­to, By­ko­vo ky­šu­ly­je, Ole­nio­ko upės žio­ty­se, Ver­cho­jans­ke – šal­čio po­liu­je – vi­sur bu­vo lie­tu­vių trem­ti­nių. Ir vi­sur bu­vo daug au­kų. Pa­vyz­džiui, By­ko­vo ky­šu­ly­je iš­mi­rė vi­sa Pa­kščių šei­ma: tė­vas, mo­ti­na, du sū­nūs, se­suo Mer­ke­lie­nė ir jos ma­žas sū­ne­lis… Taip pat mo­ky­to­jo Hario Pe­relš­tei­no mo­ti­na. Ja­ku­ti­jos am­ži­na­ja­me įša­le gu­li ke­le­tas tūks­tan­čių trem­ti­nių.

PIRMININKAS. Gy­vų­jų liu­dy­to­jų pri­si­mi­ni­mai yra Tau­tos at­min­ties gai­vin­to­jai. Šiais me­tais mi­ni­me vie­nos iš ryš­kiau­sių trem­ties liu­dy­to­jų Da­lios Grin­ke­vi­čiū­tės gi­mi­mo 90-me­tį. Dar 1977 me­tais pa­skli­dę po pa­sau­lį jos liu­di­ji­mai at­sklei­dė so­vie­tų žiau­ru­mą, pa­pa­sa­ko­jo apie ba­dą, siau­bą, ku­rį te­ko iš­gy­ven­ti mū­sų trem­ti­niams prie Lap­te­vų jū­ros. Ji pa­ti ne­su­lau­kė At­gi­mi­mo, ta­čiau jos at­si­mi­ni­mai 1988 me­tais bu­vo iš­spaus­din­ti ir Lie­tu­vo­je. Trem­tinių iš­gy­ve­ni­mai, pri­si­mi­ni­mai ir da­bar liu­di­ja vi­sam pa­sau­liui apie įvyk­dy­tus nu­si­kal­ti­mus.

Šian­dien dar ne kar­tą gir­dė­si­me D. Grin­ke­vi­čiū­tės pri­si­mi­ni­mus, ku­riuos skai­tys ak­to­rė T. Vaš­ke­vi­čiū­tė.

PIRMININKAS (V. PRANCKIETIS). So­vie­tų rep­re­si­nių struk­tū­rų vyk­dy­tas žiau­rias rep­re­si­jas pa­ty­rė vi­sos gy­ven­to­jų kar­tos – ir jau­ni, ir su­au­gę, ir se­ne­liai. Ken­tė­jo įvai­rių tau­ty­bių, pro­fe­si­jų žmo­nės. Oku­pan­tui bu­vo svar­bu mus su­luo­šin­ti ne tik fi­ziš­kai, bet ir at­im­ti bet ko­kią vil­tį, ži­nias, žmo­giš­ką­jį vei­dą, to­dėl im­ta nai­kin­ti dva­si­nin­ki­ją: su­šau­dy­tas vys­ku­pas Vin­cen­tas Bo­ri­se­vi­čius, Vla­di­mi­ro ka­lė­ji­me mi­rė ar­ki­vys­ku­pas Me­čis­lo­vas Rei­nys, ka­lė­ji­mo, la­ge­rio da­lią te­ko pa­tir­ti ir ar­ki­vys­ku­pui Te­ofi­liui Ma­tu­lio­niui. Iš vi­so so­vie­tų oku­pa­ci­jos me­tais bu­vo su­im­ta ir iš­trem­ta dau­giau kaip ke­tu­ri šim­tai Lie­tu­vos dva­si­nin­kų. Ta­čiau, ne­pai­sant vi­sų žiau­ru­mų ir ba­do, dva­si­nin­ki­ja pa­lai­kė ir stip­ri­no trem­ti­nius.

Ma­lo­niai kvie­čiu tar­ti žo­dį Kai­šia­do­rių vys­ku­pi­jos ge­ne­ral­vi­ka­rą mon­sin­jo­rą Al­gir­dą Jure­vi­čių.

 

Kai­šia­do­rių vys­ku­pi­jos ge­ne­ral­vi­ka­ro mon­sin­jo­ro Al­gir­do Ju­re­vi­čiaus kal­ba

 

A. JUREVIČIUS. Jū­sų Eks­ce­len­ci­ja Lie­tu­vos Pre­zi­den­te, Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Vy­riau­sy­bės ir Sei­mo va­do­vai ir na­riai, šio mi­nė­ji­mo sve­čiai ir da­ly­viai, vi­si bran­gūs Lie­tu­vos žmo­nės. Mū­sų tau­tos ir vals­ty­bės is­to­ri­ja su­si­klos­tė taip, kad daž­niau su­si­ren­ka­me pa­mi­nė­ti niū­rius įvy­kius, ne­gu kad pa­si­džiaug­ti kad ir kuk­liais, bet – lai­mė­ji­mais.

Su­ėmi­mai, tar­dy­mai, trem­tys ar mir­tys nė­ra vien tik sta­tis­ti­niai skai­čiai ar oku­pan­tų su­teik­ti ko­dai (va­di­na­mie­ji nu­me­riai), bet už vi­so to sly­pi žmo­nių gy­ve­ni­mai, ku­rie yra kon­kre­tūs ir as­me­niš­ki: tai ir iš­skir­tos šei­mos, su­dau­žy­tos vil­tys, su­lau­žy­ti gy­ve­ni­mai, bet taip pat ta­me gims­ta di­džiu­lis did­vy­riš­ku­mas, ne­pa­lau­žia­ma dva­sia ir ryž­tas pa­ti­kė­ti vil­ti­mi, ne­sant jo­kios vil­ties.

Kvie­čiu jus pa­žvelg­ti į vie­no žmo­gaus, kon­kre­taus žmo­gaus – gar­bin­go­jo ar­ki­vys­ku­po Te­ofi­liaus Ma­tu­lio­nio gy­ve­ni­mą. Jis gi­mė ir bren­do tuo­met, kai lie­tu­vių spau­da bu­vo drau­džia­ma. Ne­pa­vy­ko sve­tim­ša­liams iš­trem­ti lie­tu­vy­bės iš Lie­tu­vos, nes lie­tu­viš­kas žo­dis kaip di­džiau­sias tur­tas bu­vo per­duo­da­mas šei­mo­se. Tad vis­ką, ką jau­na­sis Te­ofi­lius tu­rė­jo lie­tu­viš­ko, ga­vo ne mo­kyk­lo­se, bet šei­mo­je. Tai di­džiu­lis žen­klas mums at­si­gręž­ti į šei­mą ir nuo­lat ieš­ko­ti bū­dų, kaip at­ras­ti tei­sin­giau­sius šei­mos ins­ti­tu­ci­jos stip­ri­ni­mo sver­tus.

Te­ofi­lius po il­gų svars­ty­mų ir abe­jo­nių pa­si­rin­ko dva­si­nin­ko ke­lią, nes jau­tė­si pa­šauk­tas pa­dė­ti ki­tiems. De­šimt­me­tį tru­ku­si sie­lo­va­di­nė tar­nys­tė Lat­vi­jo­je bu­vo tik įžan­ga į di­des­nius da­ly­kus, ku­rie jo lau­kė Pe­ter­bur­ge. Ten jis 1917 me­tais iš­gy­ve­no is­to­ri­nės epo­chos lū­žį, va­di­na­mą­ją Spa­lio re­vo­liu­ci­ją, ku­ri at­ne­šė ne tik Ru­si­jai, bet ir ki­toms tau­toms daug skaus­mo bei kan­čių, o to pa­sek­mes mes šian­dien ir mi­ni­me. Ku­ni­gas Te­ofi­lius ne­si­trau­kė ir ne­bė­go, nes to­kiais sun­kiais lai­kais žmo­nėms la­biau­siai rei­kė­jo dva­si­nio pa­stip­ri­ni­mo.

Te­ofi­liaus at­kak­lu­mas ir be­kom­pro­mi­sė lai­ky­se­na kai­na­vo jam dve­jus me­tus Mask­vos ka­lė­ji­mo. Lau­žy­tas, bet ne­pa­lauž­tas ku­ni­gas bu­vo slap­ta pa­šven­tin­tas vys­ku­pu, ta­čiau ne­il­gai tru­kus vėl įka­lin­tas So­lov­kų la­ge­ry­je. 1933 me­tai. Ne­pri­klau­so­ma Lie­tu­va kei­tė­si ka­li­niais su So­vie­ti­ne Ru­si­ja. Įdo­mu tai, kad Lie­tu­va ati­da­vė gru­pe­lę su­im­tų ko­mu­nis­tų su An­ta­nu Snieč­ku­mi prie­ša­ky­je, o Ru­si­ja Lie­tu­vai per­da­vė gru­pe­lę ka­li­nių, tarp ku­rių bu­vo ir vys­ku­pas Te­ofi­lius.

Kai 1940 me­tais so­vie­tai įžen­gė į Lie­tu­vą, Kau­ne gy­ve­nan­tis vys­ku­pas Te­ofi­lius bu­vo ge­riau­sias tos sis­te­mos eks­per­tas, pa­ži­nęs ją nuo pat jos su­si­kū­ri­mo, pa­ty­ręs la­ge­rius ir ka­lė­ji­mus. Toks žmo­gus so­vie­tams bu­vo la­bai pa­vo­jin­gas. 1943 metais ta­pęs Kai­šia­do­rių vys­ku­pu, sa­vo ga­no­mie­siems Te­ofi­lius ra­šė: „Ir mū­sų Tė­vy­nė, ir mes, lie­tu­viai, per šiuos ka­ro me­tus iš­gy­ve­nom daug skau­džių die­nų: mums iš­plėš­ta vie­na di­džiau­sių bran­ge­ny­bių – ne­pri­klau­so­my­bė. Iš­ti­sus me­tus de­ja­vo­me nuo bol­še­vi­kų en­ka­vė­dis­tų prie­spau­dos, ma­si­nių žu­dy­mų, trė­mi­mų į to­li­mą Si­bi­rą; no­rė­da­mi mus iš­lais­vin­ti iš bol­še­vi­kų oku­pa­ci­jos, tūks­tan­čiai mū­sų bro­lių par­ti­za­nų pra­ra­do sa­vo gy­vy­bę už Tė­vy­nės lais­vę; […] daug Lie­tu­vos duk­rų ir sū­nų iš­sklai­dy­ta ir at­skir­ta nuo sa­vų­jų. […] Karš­tai mal­dau­ki­me Vi­sa­ga­lį, kad ir šiam ka­rui pa­si­bai­gus lie­tu­viai ir vėl bū­tų Va­ka­rų Eu­ro­pos kul­tū­rin­gų­jų tau­tų šei­mo­je kai­po lais­va ir ne­pri­klau­so­ma tau­ta.“ Šie vys­ku­po Te­ofi­liaus žo­džiai vė­liau bu­vo daž­nai ci­tuo­ja­mi tar­dy­mų me­tu kaip prie­šiš­ku­mo so­vie­ti­nei sis­te­mai įro­dy­mas.

 Iš vi­so tris kar­tus teis­tas, še­šio­li­ka me­tų pra­lei­dęs la­ge­riuo­se ir ka­lė­ji­muo­se, ket­ve­rius me­tus – na­mų areš­to, ar­ki­vys­ku­pas Te­ofi­lius ta­po vi­sų mū­sų tau­tos sū­nų bei duk­te­rų kan­čių bei trem­čių veid­ro­džiu. Jo as­me­ny­je mes įžvel­gia­me dau­gy­bės kan­čių įpras­mi­ni­mo sim­bo­lį. Lau­žy­tas, bet ne­pa­lauž­tas!

1955 m. vys­ku­pas Te­ofi­lius vie­nam sa­vo bi­čiu­liui iš Pot­mos at­siun­tė nuo­trau­ką, po ja už­ra­šęs to­kius žo­džius: „Lais­vas ka­li­nys“. Šie žo­džiai to­bu­liau­siai iš­reiš­kia Te­ofi­liaus vi­di­nę nuo­tai­ką: įka­li­na­mas tik kū­nas, bet žmo­gaus dva­sia ir min­tis vi­suo­met tu­ri lais­vės erd­vę.

So­vie­ti­nis re­ži­mas bu­vo per sil­pnas įka­lin­ti ver­žlu­mą ir lais­vę, to­dėl ir Te­ofi­lius jau­tė­si lais­vas tuo­met, kai ne­pai­sy­da­mas drau­di­mų slap­ta nak­tį prie dvie­jų liu­di­nin­kų vys­ku­pu pa­šven­ti­no Vin­cen­tą Slad­ke­vi­čių. Mes jį pa­žįs­ta­me, at­si­me­na­me, bet ar ži­no­me, kad kar­di­no­las Vin­cen­tas – tai bū­si­mo pa­lai­min­to­jo Te­ofi­liaus do­va­na Baž­ny­čiai ir Lie­tu­vos dva­si­niam at­gi­mi­mui? Toks bu­vo lais­vo žmo­gaus ne­lais­vo­je sis­te­mo­je spren­di­mas, ku­ris nu­brė­žė at­ei­ties kryp­tį ne tik Baž­ny­čios, bet ir Vals­ty­bės lais­vei.

Te­ofi­liaus pa­skel­bi­mas pa­lai­min­tuo­ju – tai sil­pno žmo­gaus per­ga­lė prieš di­džiu­lę ide­o­lo­gi­nę žmo­gaus oru­mą triuš­ki­nan­čią sis­te­mą. Ti­kiu, kad bū­si­mo pa­lai­min­to­jo gy­ve­ni­mo liu­di­ji­mas pra­skaid­rins niū­rias nuo­tai­kas ir su­teiks dau­giau vil­ties.

Pa­si­nau­do­da­mas pro­ga no­riu pa­kvies­ti ne­lik­ti nuo­ša­ly­je, bet da­ly­vau­ti is­to­ri­nia­me įvy­ky­je – be­ati­fi­ka­ci­jos iš­kil­mė­se bir­že­lio 25 die­ną Vil­niaus ka­ted­ros aikš­tė­je. T. Ma­tu­lio­nis tu­ri mums dar daug ką pa­sa­ky­ti. Ačiū. (Plo­ji­mai)

PIRMININKAS. Dė­ko­ju mon­sin­jo­rui A. Ju­re­vi­čiui.

T. VAŠKEVIČIŪTĖ. Mū­sų ba­ra­kas – tik­ra li­go­ni­nė. Skor­bu­tas ver­čia vie­ną po ki­to. Ser­ga vi­si. Ir spjau­ti ga­li­ma į vei­dą kiek­vie­nam, ku­ris sa­kys, kad bu­vo po­lia­ri­jo­je ir ne­sir­go skor­bu­tu. Jį tu­ri kiek­vie­nas, tik ski­ria­si sta­di­jos. Pra­si­de­da tuo, kad iš dan­te­nų bė­ga krau­jas. Jos iš­tins­ta ir pa­mė­ly­nuo­ja, pas­kui pra­de­da kli­bė­ti ir kris­ti dan­tys. Lūž­ta be skaus­mo. Lie­ka tik šak­nys. Ko­jo­se at­si­ve­ria žaiz­dos. Jų ne­skau­da iš­ti­sus mė­ne­sius. Keis­ta, kad ne­bū­na in­fek­ci­jos, juk pur­vi­nos kel­nės nuo­lat pri­li­pu­sios prie žaiz­dų. Tur­būt utė­lės vi­sas bak­te­ri­jas nuo žaiz­dų nu­ė­da. Skau­da są­na­rius ir rau­me­nis. Daž­niau­siai ke­lius ir blauz­das. Vie­nin­te­lis iš­si­gel­bė­ji­mas yra ma­žiau gu­lė­ti, dau­giau ju­dė­ti, vaikš­čio­ti. Iš ry­to ne­ga­li at­lenk­ti ke­lių – jie kaip švi­ni­niai. Nu­šliau­ži nuo gul­tų ir pra­de­di ro­po­ti. Skaus­mas grie­bia už šir­dies. Į blauz­das tar­si kas pei­lių pri­smaigs­tė. Iš­si­vel­ka­me į dar­bą iš ba­ra­ko ko­ne ke­tu­rio­mis.

PIRMININKAS (G. KIRKILAS). Kiek­vie­ni me­tai mus vis to­li­na nuo tų šiur­pių pa­da­ry­tų nu­si­kal­ti­mų, kai nai­ki­ni­mo ma­ši­na sten­gė­si su­nai­kin­ti kuo dau­giau mū­sų in­te­li­gen­ti­jos, ūki­nin­kų, švie­siau­sių pro­tų, iš­ti­sas šei­mas, su­kaup­tą pa­tir­tį, kul­tū­rą. Mo­ti­nos ne kar­tą ap­rau­do­jo sa­vo vai­kus, vai­kai – tė­vus, mi­ru­sius iš ba­do, iš­se­ki­mo ir sun­kaus fi­zi­nio dar­bo. O kiek trem­ty­je gi­mu­sių kū­di­kių nie­ka­da ne­pa­žvel­gė į sa­vo tė­viš­kės dan­gų, kiek jų pir­miau­sia ma­tė ne žy­din­čius tė­viš­kės so­dus ir ne sa­vo že­mė­je žen­gė pir­muo­sius žings­nius! Ir mū­sų Sei­me yra ko­le­gų, ku­rie gi­mė trem­ty­je, to­li nuo sa­vo Tė­vy­nės Lie­tu­vos.

Ma­lo­niai kvie­čiu tar­ti žo­dį Sei­mo na­rį Sta­sį Ja­ke­liū­ną, gi­mu­sį trem­ty­je, Ka­zach­sta­ne. Jo tė­ve­liams te­ko per­ei­ti ir la­ge­rio bai­su­mus.

 

Sei­mo na­rio Sta­sio Ja­ke­liū­no kal­ba

 

S. JAKELIŪNAS. Ger­bia­mie­ji, šian­dien pri­si­me­na­me tra­giš­kas die­nas ir li­ki­mus de­šim­čių ir šim­tų tūks­tan­čių mū­sų tė­vy­nai­nių, ku­rie ne­te­ko na­mų, ar­ti­mų­jų, svei­ka­tos, ne­re­tai – ir gy­vy­bės. Ne­te­ko ir Tė­vy­nės, iš­sky­rus tą jos da­le­lę, ku­rią su­ge­bė­jo iš­sau­go­ti sa­vo šir­dy­se, min­ty­se ir dai­no­se.

Be abe­jo, svar­bu vi­sa tai pri­si­min­ti, pa­mi­nė­ti ren­gi­niais, to­kiais kaip šis, įam­žin­ti kny­go­mis ir pa­min­klais. Ta­čiau, ma­no ma­ny­mu, ne ma­žiau svar­bu, kad par­ti­za­nų, po­li­ti­nių ka­li­nių, trem­ti­nių au­ka ir kan­čios bū­tų įpras­min­tos ir mū­sų kas­die­ny­bė­je – tuo, kaip gy­ve­na­me, ir tuo, kaip vi­si kar­tu val­do­me sa­vo vals­ty­bę. Nes grį­žę į Lie­tu­vą ka­li­niai ir trem­ti­niai, ku­riems pa­si­se­kė iš­gy­ven­ti la­ge­rius ir trem­tį, daž­nai ne­ra­do to, ką jie sau­go­jo sa­vo šir­dy­se. Jų lau­kė at­šiau­ri re­a­ly­bė – daž­nai ne­bu­vo kur ir iš ko gy­ven­ti.

Su to­kia re­a­ly­be te­ko su­si­dur­ti ir mū­sų šei­mai, kai prieš pen­kis de­šimt­me­čius su ma­ma iš Ka­zach­sta­no par­vy­ko­me į Lie­tu­vą. Ten po ka­li­ni­mų ir la­ge­rių at­si­dū­rė abu ma­no tė­vai. Tė­vą ka­ri­nis tri­bu­no­las nu­tei­sė už tai, kad, tar­nau­da­mas so­vie­tų ar­mi­jo­je, laiš­kuo­se ir kal­bo­se reiš­kė ne­pa­si­ten­ki­ni­mą Sta­li­no val­džia. Ma­ma bu­vo nu­teis­ta de­šim­čiai me­tų la­ge­rio ir dar pa­pil­do­mai pen­ke­riems me­tams trem­ties už tai, kad bu­vo par­ti­za­nų ry­ši­nin­kė. Taip Ka­ra­gan­do­je jie su­si­ti­ko, taip Ka­ra­gan­do­je, to­li nuo Lie­tu­vos, gi­miau aš.

Grį­žę į Lie­tu­vą, sa­vų na­mų ne­tu­rė­jo­me, tad te­ko glaus­tis ten, kur ma­ma ras­da­vo dar­bą ir kam­pą gy­ven­ti. To­dėl te­ko pa­keis­ti la­bai daug gy­ve­ni­mo vie­tų ir il­gai, iki pat sa­vo­sios šei­mos su­kū­ri­mo, ne­ži­no­jau, kas yra tik­ra­sis na­mų jaus­mas. Ta­čiau vi­są lai­ką jau­čiau vie­no žmo­gaus rū­pes­tį, jau­čiu jį ir da­bar. Tas žmo­gus – ma­no ma­ma, ku­ri šian­dien yra šio­je sa­lė­je. Ji ir da­bar, bū­da­ma jau 93-jų me­tų, iš­gy­ve­na dėl to, ką aš pa­sa­ky­siu ar pa­ra­šy­siu, nes dėl sa­vo įsi­ti­ki­ni­mų ir spren­di­mų ji, kaip ir dau­ge­lis to me­to žmo­nių, smar­kiai nu­ken­tė­jo. Ir jai po­li­ti­ka, ku­rio­je da­bar esu, il­gą lai­ką reiš­kė bai­mės ir grės­mių šal­ti­nį, o ne at­sa­kin­gą ir rū­pes­tin­gą ša­lies val­dy­mą.

To­dėl no­riu pa­dė­ko­ti jai, o kartu ir vi­soms trem­ty­je gi­mu­sių ar į ją iš­vež­tų vai­kų ma­moms… (Plo­ji­mai) nes daž­niau­siai bū­tent jos, au­ko­da­mos sa­ve, sa­vo svei­ka­tą, sa­vo lai­mės tru­pi­nius, už­tik­ri­no tai, kad mes iš­gy­ven­tu­me, kad bū­tu­me ką nors pa­val­gę, kad tu­rė­tu­me bent kaž­ką pa­na­šaus į vai­kys­tę. Jų dai­nos ir pa­sa­ko­ji­mai pa­dė­jo mums pa­žin­ti sa­vo tik­rą­ją Tė­vy­nę, jos kul­tū­rą ir kal­bą.

Pri­si­me­nu, kaip karš­tą rug­pjū­tį prieš tuos pen­kis de­šimt­me­čius trau­ki­ny­je, pa­ke­liui iš Ka­zach­sta­no į Lie­tu­vą, ma­ma ma­ne mo­kė lie­tu­viš­kų raš­me­nų. Tai pa­dė­jo jaus­tis tvir­čiau lie­tu­viš­kos mo­kyk­los ant­ro­je kla­sė­je, nes pir­mą­ją bu­vau bai­gęs ru­sų kal­ba to­li­mo­jo­je Ka­ra­gan­do­je. Dė­kui tau, ma­ma, dė­kui vi­soms trem­ty­je gi­mu­sių ir au­gu­sių vai­kų ma­moms.

Da­bar ke­lios min­tys apie da­bar­tį, nes, kaip ir mi­nė­jau, esu įsi­ti­ki­nęs, kad ge­riau­sias mo­nu­men­tas mū­sų par­ti­za­nams, trem­ti­niams ir po­li­ti­niams ka­li­niams bū­tų lais­va, stip­ri ir tei­sin­ga Lie­tu­va. Nors pa­da­rė­me tik­rai daug, la­bai daug, ma­nau, kad tu­ri­me dar ne­ma­žai ką nu­veik­ti, kad ją su­kur­tu­me ir kad vi­si – ir trem­ti­niai, ir jų vai­kai bei anū­kai – ga­lė­tų di­džiuo­tis sa­va val­s­ty­be ir no­rė­tų jo­je gy­ven­ti: vie­ni – ra­miai už­baig­ti sa­vo die­nas, ki­ti, jau­ni ir dar gim­sian­tys – mo­ky­tis, dirb­ti, džiaug­tis gy­ve­ni­mu, kur­ti šei­mas ir ne­bi­jo­ti tu­rė­ti ki­to­kią nuo­mo­nę apie vis­ką, įskai­tant ir po­li­ti­ką.

Kur­ti to­kią vals­ty­bę, de­ja, ne­re­tai vis dar truk­do pa­si­tai­kan­tis in­tri­go­mis, de­ma­go­gi­ja ir ne­kom­pe­ten­ci­ja grįs­tas mū­sų vals­ty­bės val­dy­mo sti­lius, su­mi­šęs su ki­to­mis, jau ne­be ko­mu­nis­ti­nė­mis, bet su­ab­so­liu­tin­to­mis lais­vo­sios rin­kos dog­mo­mis. To­kių dog­mų pa­vyz­džiai – lais­vas ka­pi­ta­lo ir dar­bo jė­gos ju­dė­ji­mas.

Vie­na „lais­vė” – ne­var­žo­mas ban­ki­nio ka­pi­ta­lo ant­plū­dis – pri­si­dė­jo prie eko­no­mi­nės kri­zės Lie­tu­vo­je 2009–2010 me­tais. Ki­ta „lais­vė” (taip pat ka­bu­tė­se ją ra­šau) – lais­vas dar­bo jė­gos ju­dė­ji­mas, ne­sant kom­pen­sa­ci­nių me­cha­niz­mų, mū­sų ša­ly­je ga­li su­kel­ti dar vie­ną – de­mo­gra­finę kri­zę, nes jau ne vie­ne­rius me­tus Lie­tu­vo­je gy­ven­to­jų skai­čius ma­žė­ja spar­čiau­siai vi­so­je Eu­ro­pos Są­jun­go­je.

Nors tai glo­ba­lūs ir su­dė­tin­gi pro­ce­sai, ma­nau, kad tu­ri­me pa­rei­gą at­vi­rai ir ob­jek­ty­viai ver­tin­ti jų įta­ką Lie­tu­vai ir ban­dy­ti juos bent iš da­lies at­sver­ti. Man tuo la­biau ap­mau­du, kad vis dar ne­su­tvar­ko­me to, kas tik­rai pri­klau­so nuo mū­sų pa­čių. Tu­riu ome­ny­je, pa­vyz­džiui, ne­pa­ke­lia­mą „Sod­ros” sko­los naš­tą Fi­nan­sų mi­nis­te­ri­jai, ku­ri ne­lei­džia ap­čiuo­pia­mai pa­di­din­ti sen­jo­rų, taip pat ir trem­ti­nių, pen­si­jų.

Ta­čiau ne­pai­sant pro­ble­mų ir trū­ku­mų, esu tik­ras, kad ei­na­me į prie­kį ir tik­rai su­kur­si­me Lie­tu­vą, ku­ri ir bus am­ži­nas ir ne­blės­tan­tis pa­min­klas Lais­vės ko­vų da­ly­viams, tarp ku­rių esa­te ir Jūs – trem­ti­niai bei bu­vę po­li­ti­niai ka­li­niai. Jū­sų, bran­gie­ji, kan­čios, ryž­tas, drą­sa yra tai, ką tu­ri­me nuo­lat pri­si­min­ti ir gerb­ti. Tai įkve­pia at­sa­kin­gai ir są­ži­nin­gai dirb­ti sa­vo vals­ty­bei ir vi­siems jos žmo­nėms. Dė­kui Jums! (Plo­ji­mai)

PIRMININKAS (V. PRANCKIETIS). Dė­ko­ja­me ko­le­gai S. Ja­ke­liū­nui.

T. VAŠKEVIČIŪTĖ. Mes iš­mai­nė­m tė­tės dur­ti­nį ir ga­vo­me tris ki­log­ra­mus mil­tų. Kas­dien ver­da­m srė­ba­lą iš dvie­jų šaukš­tų mil­tų. Juo­zas ste­bi­si, ko­dėl mes Lie­tu­vo­je ne­vir­da­vo­me ku­ku­lie­nės. Jei­gu iš­lik­si­ąs gy­vas, jis ją nuo­lat vir­si­ąs Lie­tu­vo­je. Kas va­ka­rą ne­si­bai­gian­čios kal­bos apie val­gį. Kiek­vie­nas pa­sa­ko­ja, ką mėg­da­vęs, kaip ga­min­da­vęs. Ta te­ma ne­iš­se­mia­ma, pastovi. Ki­tiems nuo to leng­viau, o aš ma­tau prieš sa­ve val­gį, kon­ser­vus, ry­ju sei­les ir jau­čiu sil­pnu­mą vi­sa­me kū­ne. Dar ma­ne vis­kas er­zi­na, iš­ti­sai er­zi­na. Bet nė­ra kur pa­bėg­ti nuo tų kal­bų, jos len­da į są­mo­nę prieš ma­no no­rą. Pri­si­me­nu, kai ne­tu­rė­da­ma kur dė­ti plu­te­lių, kar­tą vi­są jų mai­šą iš­ver­čiau Per­kū­no alė­jos slė­ny­je. Tos plu­te­lės man sap­nuo­ja­si, vai­de­na­si ne­mie­gant, tar­si ker­ši­ja už tai, kad iš­me­čiau. Pri­si­me­nu, kiek bū­da­vo skan­da­lų dėl val­gio, kiek pra­šy­mų prie sta­lo.

Mes su Juo­zu kar­tą val­gė­m Pie­no cen­tre už­kan­di­nė­j bly­ne­lius su uo­gie­ne. Su­val­gę po pu­sę por­ci­jos, pa­lau­kė­m, kol pa­da­vė­ja nu­eis, ir šo­ko­m bėg­ti iš už­kan­di­nės ma­ny­da­mi, kad mus ve­ja­si, nes mes ne­įsten­gė­m dau­giau su­val­gy­ti. Mū­sų tė­tė, ti­kė­da­mas Suvorino kal­bo­mis, ret­kar­čiais ba­dau­da­vo, tai Kaz­laus­kas pa­kė­lęs akis į dan­gų, šau­kė­si die­vų, pik­tin­da­ma­sis to­kiu pik­ta­da­riš­ku­mu – pa­čiam ba­dau­ti, kai vis­ko yra.

PIRMININKAS. To­ta­li­ta­ri­nis re­ži­mas vyk­dė ma­si­nius trė­mi­mus, iš­plė­šė tūks­tan­čius žmo­nių iš sa­vo gim­tų­jų so­dy­bų, at­ėmė ar­ti­muo­sius. Ši šei­mos is­to­ri­jos gi­ja jun­gia kar­tas. Ma­lo­niai kvie­čiu tar­ti žo­dį jau­ną­ją ko­le­gę, Sei­mo na­rę Rad­vi­lę Mor­kū­nai­tę-Mi­ku­lė­nie­nę, ku­rios gi­mi­nai­čiai bu­vo taip pat iš­trem­ti.

 

Sei­mo na­rės Rad­vi­lės Mor­kū­nai­tės-Mi­ku­lė­nie­nės kal­ba

 

R. MORKŪNAITĖ-MIKULĖNIENĖ. Ger­bia­mie­ji su­si­rin­ku­sie­ji mi­nė­ji­mo da­ly­viai!

Vai­kys­tė­je, gir­dint pa­sa­ko­ji­mus apie bir­že­lio 14-osios nak­tį, apie de­šimt mi­nu­čių, skir­tų už­si­mes­ti megz­tu­ką, pa­čiup­ti ke­le­tą re­lik­vi­jų ar duo­nos ke­pa­lą, klau­sant apie prie va­go­no lan­ge­lio pri­sis­pau­du­sius vai­kų vei­de­lius, apie tai, kur juos vi­sus ve­žė ir kaip ten – led­jū­ry – jie svars­tė, ar jei duo­tų vi­są va­go­ną duo­nos, ar ta­da jau bū­tų so­tu, – vi­sa tai man at­ro­dė sun­kiai su­vo­kia­ma. Tie­są sa­kant, sun­kiai su­vo­kia­ma ir šian­dien.

Įsi­vaiz­duo­jant tą die­ną, vil­ties ten ne­la­bai bu­vo. Vei­kiau įsi­vaiz­duo­da­vau, kaip iš šil­tos bir­že­lio nak­ties, vil­kė­da­ma tik leng­vu­tę suk­ne­lę, at­si­du­ri už tūks­tan­čių ki­lo­met­rų ne­su­vo­kia­ma­me šal­ty­je, pa­ke­liui pra­ran­dant ar­ti­mus ir my­li­mus. To­dėl bir­že­lio 14-osios pa­va­di­ni­mas Ge­du­lo ir vil­ties die­na il­gą lai­ką var­giai sie­jo­si su dviem spal­vom, man vi­sa­da tai bu­vo tam­sus viens­pal­vis to­nas. Bū­čiau tą die­ną, ma­tyt, pa­va­di­nu­si ir ki­taip.

Šian­dien, kai iš­girs­tu pa­vie­nius pa­abe­jo­ji­mus apie tą laik­me­tį, ar tin­ka­mai el­gė­mės prie­šin­da­mie­si, ar vi­sų tai­syk­lių lai­kė­mės, pa­gal­vo­ju, ma­tyt, tie žmo­nės vai­kys­tė­je ne­gir­dė­jo to­kių pa­sa­ko­ji­mų ir ši is­to­ri­ja jiems vis dar ne­ži­no­ma.

Vil­tis šios die­nos dvie­jų žo­džių jun­gi­ny­je man reiš­kia ke­le­tą da­ly­kų. Ne­ga­liu kal­bė­ti už Jus, pa­ty­ru­sius trem­tį, ga­liu tik da­lin­tis po­kal­bių įspū­džiu ir sa­vo įsi­vaiz­da­vi­mu, kad vil­tis yra tai, kas pa­de­da pa­kil­ti iš skaus­mo. Tai ti­kė­ji­mas, kad siau­bas pa­si­baigs, ti­kė­ji­mas, ne­lei­džian­tis su­griū­ti. Ta­čiau šia­me jun­gi­ny­je vil­tis man reiš­kia ir at­ei­tį – tą, apie ku­rią šian­dien kal­ba­me ir sva­jo­ja­me.

Bir­že­lio 14-ąją pri­si­me­na­me mū­sų tė­vy­nai­nių tvir­tą dva­sią, ne­pa­mirš­ta­me, ko­kius pra­ra­di­mus pa­ty­rė mū­sų vals­ty­bė, čia su­si­rin­ku­sie­ji ir tūks­tan­čiai tų, ku­rių šio­je sa­lė­je šian­dien nė­ra. Pa­klau­sus moks­lei­vių kla­sė­je ir pa­pra­šius – „pa­kel­ki­te ran­kas tie, ku­rių šei­mo­je ar gi­mi­nė­je bu­vo iš­trem­tų į Si­bi­rą“ – pa­ky­la dau­gy­bė ran­kų. Iš mū­sų šei­mų bu­vo at­im­tos sva­jo­nės, gy­ve­ni­mai, na­mai, my­li­mie­ji. Bet mes tu­ri­me stip­rų įpa­rei­go­ji­mą – vil­tį, kaip at­ei­ties sim­bo­lį. Kar­tu tu­ri­me su­pras­ti, kad vien tik vi­lian­tis da­ly­kai ne­si­kei­čia. Rei­kia dirb­ti.

Vil­tis, kad Lie­tu­va tap­tų ne­pri­klau­so­ma, iš­si­pil­dė su Lais­vės ko­vo­mis, ak­ty­via po­grin­di­ne veik­la, ge­bė­ji­mu iš­sau­go­ti tra­di­ci­jas. Vil­tis, kad ap­gin­si­me Lais­vę, Sau­sio 13-ąją iš­si­pil­dė per žmo­nių drą­są ir su­si­tel­ki­mą. Vil­tis, kad gy­ven­si­me ge­riau ir sau­giau, iš­si­pil­dė nuo­sek­liai dir­bant dėl na­rys­tės Eu­ro­pos Są­jun­go­je ir NATO. Vil­tis, kad trem­ti­nių is­to­ri­ja bus iš­girs­ta, iš­si­pil­dė su ak­ty­viu kiek­vie­no iš jū­sų dar­bu – ku­rie da­li­no­si pri­si­mi­ni­mais, ku­rie at­sta­ti­nė­jo bun­ke­rius, ku­rie pa­sa­ko­ja prie trem­ti­nių jur­tos, ku­rie ren­gia sto­vyk­las ir žy­gius par­ti­za­nų ke­liais, or­ga­ni­zuo­ja dai­nų fes­ti­va­lius.

Šian­dien kal­ba­me apie Lap­te­vų jū­ros trem­ti­nę D. Grin­ke­vi­čiū­tę. Jos pri­si­mi­ni­mai ta­po pir­muo­ju šal­ti­niu, iš ku­rio pa­sau­lis su­ži­no­jo apie trem­tis. Pri­si­mi­ni­mai ta­po įkvė­pi­mu ir Rū­tai Še­pe­tys, ku­rios kny­ga „Tarp pil­kų de­be­sų“ ta­po best­se­leriu (ne­tru­kus pa­si­ro­dys ek­ra­ni­za­ci­ja), o iš Ame­ri­kos at­vyks­ta moks­lei­viai, nie­ko ben­dro ne­tu­rin­tys su Lie­tu­va, bet no­rin­tys su­si­pa­žin­ti su šia iš kny­gos pa­žin­ta drą­sia ša­li­mi.

D. Grin­ke­vi­čiū­tę va­di­nu tie­sos liu­dy­to­ja. Va­di­nu taip kiek­vie­ną, ku­ris ne tik tu­rė­jo vil­tį, bet ir at­kak­liai dir­bo, kad ta vil­tis tap­tų re­a­ly­be. Da­lios pri­si­mi­ni­mai – ne tik tie­sa, bet ir drą­sa pa­sa­ky­ti tai, ko be­veik nie­kas ne­drį­so.

Mes daž­nai sa­ko­me: sva­jo­ki­me, vil­ki­mės ge­riau­sio, ta­čiau vil­tis tė­ra orien­ty­ras, pa­de­dan­tis ne­pa­si­ner­ti į liū­de­sį, var­gą, pri­klau­so­my­bes, bet į tuos pla­čius, švie­sius ho­ri­zon­tus mums rei­kės nu­ei­ti pa­tiems – drą­siai ir va­lin­gai.

Ir kiek­vie­nas iš mū­sų, ma­tyt, vie­naip ar ki­taip ei­na­me šį ke­lią. Pro­fe­so­rius Liu­das Ma­žy­lis ga­lė­jo vil­tis, kad Va­sa­rio 16-osios Ak­tas tie­siog at­si­ras, bet jis at­kak­liai dir­bo, do­mė­jo­si, nie­ko iš nie­ko ne­rei­ka­la­vo, va­žia­vo au­to­bu­su į Vo­kie­ti­ją ir su­ra­do.

Ra­sa Ka­zė­nie­nė ir Ig­nas Šal­nai­tis ga­lė­jo tie­siog vil­tis, kad ko­rup­ci­ja ir pik­tnau­džia­vi­mas Lie­tu­vo­je su­ma­žės, bet jie pa­si­rin­ko ne­ty­lė­ti ir pa­sa­ky­ti tei­sy­bę, pa­da­ry­ti tai, ko daug kas dėl įvai­rių prie­žas­čių ne­drįs­ta.

„Mi­si­ja Si­bi­ras“ jau­nuo­liai ga­lė­jo vil­tis, kad kas nors pra­dės gra­žią tra­di­ci­ją, bet ėmė­si pa­tys tai da­ry­ti.

To­kie pa­vyz­džiai drą­si­na ir ki­tus. Drą­si­na ne­lū­ku­riuo­ti, ne­bėg­ti, bet pa­tiems im­tis ir nu­veik­ti kiek­vie­nam sa­vo sri­ty­je – pa­gal są­ži­nę ir tei­sy­bę.

To lin­kiu Vy­riau­sy­bei ir mums, Sei­mo na­riams, ir vals­ty­bės tar­nau­to­jams, ku­rie su­da­ro­me ne­pri­klau­so­mos ir lais­vos Lie­tu­vos vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­jas. Bū­ki­me drą­sūs kur­ti at­ei­tį, ne­sto­ko­ki­me ryž­to dėl re­for­mų, bū­ki­me lais­vi spręs­da­mi įsi­se­nė­ju­sias ko­rup­ci­jos ir pik­tnau­džia­vi­mo pro­ble­mas. Ne tik mi­nė­ji­muo­se kal­bė­ki­me apie is­to­ri­nės at­min­ties svar­bą, ro­dy­ki­me de­ra­mą dė­me­sį ir pa­ra­mą tra­di­ci­niams su­ma­ny­mams ir nau­jiems, su­gal­vo­tiems jau­nų žmo­nių. Nuo­šir­džiai pa­sa­ko­ki­me vai­kams mū­sų vi­sų is­to­ri­ją. Tai yra vi­sų mū­sų at­sa­ko­my­bė. Vi­sa tai bū­tų ge­riau­sias šios die­nos įpras­mi­ni­mas.

Pas­ku­ti­nis sa­ki­nys, pa­sa­ky­tas Dzū­ki­jos par­ti­za­no Vac­lo­vo Vo­ve­rio-Žai­bo: „Gy­venk taip, tar­si nuo ta­vęs vie­no pri­klau­sy­tų vi­sos Lie­tu­vos li­ki­mas.“ Ačiū. (Plo­ji­mai)

PIRMININKAS. Dė­ko­ja­me ko­le­gei R. Mor­kū­nai­tei-Mi­ku­lė­nie­nei.

T. VAŠKEVIČIŪTĖ. Šian­dien ma­no gi­mi­mo die­na. Bai­gė­me vilk­ti rąs­tus, ir įmo­nės va­do­vy­bė da­vė pir­mą lais­vą die­ną pail­sė­ti. Sė­di­me vi­si apie mū­sų kros­nį šla­pi iki pas­ku­ti­nio siū­le­lio. Nuo va­kar va­ka­ro ly­ja smar­kus lie­tus. Kaip žie­mą pro lu­bas neš­da­vo snie­gą, taip da­bar be jo­kios pa­lio­vos pil­te pi­la­si van­duo. Sku­du­rai, va­di­na­mo­ji pa­ta­ly­nė, plauk­te plau­kia ant gul­tų. Ant grin­dų virš kau­liu­kų liū­liuo­ja van­duo. Aš vi­sa­da di­džiuo­da­vau­si, kad ma­no gi­mi­mo die­na bū­na gra­žiau­siu me­tų lai­ku – ge­gu­žės 28-ąją. Vi­sa­da žy­di so­dai, oras kve­pia. Džiaugs­min­gai su­tik­da­vau kiek­vie­nas me­ti­nes, o va­ka­re, kai ma­no drau­gės iš­ei­da­vo, aš il­gai sto­vė­da­vau prie at­da­ro lan­go ne­ga­lė­da­ma at­si­džiaug­ti gro­žiu. Ta­da pa­mi­lau gy­ve­ni­mą, tai, kas gra­žu ja­me, ir ta mei­lė li­ko iki da­bar.

PIRMININKAS (G. KIRKILAS). Ger­bia­mi mi­nė­ji­mo da­ly­viai, ma­lo­nu, kad jau­no­ji lais­vos Lie­tu­vos kar­ta ne­lie­ka abe­jin­ga sa­vo skau­džiai Tė­vy­nės is­to­ri­jai. Džiau­gia­mės, kad 2005 me­tais jau­ni­mui ki­lu­si idė­ja vyk­dy­ti pro­jek­tą „Mi­si­ja Si­bi­ras“ ta­po pi­lie­ti­ne ak­ci­ja ir reiš­ki­niu, stip­ri­nan­čiu mū­sų Tau­tos is­to­ri­nę at­min­tį. Jau­ni­mas ne tik lan­ko ir tvar­ko trem­ti­nių ka­pus, bet grį­žęs į Lie­tu­vą pa­sa­ko­ja ki­tiems jau­niems žmo­nėms apie tai, ką ma­tė, ką pa­ty­rė.

Jau ant­rus me­tus jau­ni­mas įgy­ven­di­na dar vie­ną su­ma­ny­mą – „Mi­si­ja Si­bi­ras“ is­to­ri­nės at­min­ties ak­ci­ją „Iš­tark, iš­girsk, iš­sau­gok“, ku­rios me­tu vi­są pa­rą skai­to­mi trem­ti­nių ir po­li­ti­nių ka­li­nių var­dai ir pa­var­dės. Šiais me­tais ši ak­ci­ja vyks ne tik Vil­niu­je, bet ir Kau­ne, Klai­pė­do­je. Džiu­gu, kad pro­jek­to „Mi­si­ja Si­bi­ras“ or­ga­ni­za­to­rių dė­ka pir­mą kar­tą į Lie­tu­vą iš Igar­kos at­vy­ko ir mi­nė­ji­me da­ly­vau­ja bu­vu­sio trem­ti­nio duk­ra Vik­to­ri­ja Ba­ba­ri­ki­na-Braš­ky­tė.

Ma­lo­niai kvie­čiu tar­ti žo­dį lab­da­ros ir pa­ra­mos fon­do „Jau­niems“ di­rek­to­rių, pro­jek­to „Mi­si­ja Si­bi­ras“ va­do­vą, ak­ci­jos „Iš­tark, iš­girsk, iš­sau­gok“ su­ma­ny­to­ją ir or­ga­ni­za­to­rių, da­ly­va­vu­sį eks­pe­di­ci­jo­je tvar­kant trem­ti­nių ka­pus, Ig­ną Ru­si­lą.

 

Lab­da­ros ir pa­ra­mos fon­do „Jau­niems“ di­rek­to­riaus, pro­jek­to „Mi­si­ja Si­bi­ras“ vado­vo, ak­ci­jos „Iš­tark, iš­girsk, iš­sau­gok“ su­ma­ny­to­jo ir or­ga­ni­za­to­riaus Ig­no Ru­si­lo kal­ba

 

I. RUSILAS. Jū­sų Eks­ce­len­ci­ja Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­te, ger­bia­mi Sei­mo ir Vy­riau­sy­bės na­riai, trem­ti­niai, po­li­ti­niai ka­li­niai, jų ar­ti­mie­ji, vi­si mie­li šio ren­gi­nio da­ly­viai!

Prieš pra­dė­da­mas kal­bė­ti no­riu at­kreip­ti jū­sų dė­me­sį – už ma­nęs ma­ty­si­te vaiz­dus iš pra­ei­tų me­tų eks­pe­di­ci­jos Igar­ko­je, iš ku­rios 1989 me­tais bu­vo par­vež­ti mū­sų kraš­tie­čiai, iš ku­rios pas mus yra at­vy­ku­si V. Braš­ky­tė, trem­ti­nio duk­ra, ku­ri pir­mą kar­tą lan­ko­si Lie­tu­vo­je. Be ga­lo di­džiuo­juo­si mū­sų eks­pe­di­ci­jos da­ly­viais, ku­rie pa­tys su­dė­jo pi­ni­gė­lius, nu­pir­ko Vik­to­ri­jai trau­ki­nio ir lėk­tu­vo bi­lie­tus, ir Vik­to­ri­ja šian­dien pir­mą kar­tą yra sa­vo tė­čio že­mė­je. (Plo­ji­mai) Iš tie­sų tai yra dar vie­nas iš dau­ge­lio įro­dy­mų, kad Lie­tu­vos jau­ni­mas yra pi­lie­tiš­kas.

Šian­dien aš no­riu su ju­mis pa­kal­bė­ti apie klau­sy­mą­si ir gir­dė­ji­mą. Klau­sy­mą­si tarp skir­tin­gų kar­tų, po­žiū­rių ir įpro­čių, nes pi­lie­tiš­ku­mas, pa­trio­tiš­ku­mas, mei­lė Lie­tu­vai, ar kaip mes tai pa­va­din­tu­me, bū­tent ir yra apie tai.

Ir pro­jek­tas „Mi­si­ja Si­bi­ras“, man at­ro­do, vi­sų pir­ma yra apie gir­dė­ji­mą. Gir­dė­ji­mą tarp skir­tin­gų kar­tų, gir­dė­ji­mą mū­sų šian­die­nos vi­suo­me­nės ir tik vė­liau apie mū­sų gau­tos pa­tir­ties da­li­ni­mą­si. Ko ge­ro, nuo to ir pra­si­dė­jo „Mi­si­ja Si­bi­ras“ sėk­mės is­to­ri­ja – mes gir­dė­jo­me, ką sa­ko jau­ni žmo­nės, mes su­pra­to­me, kad jie jau sa­vai­me yra pi­lie­tiš­ki, ir mums nie­ko ne­rei­kia jų mo­ky­ti. Te­rei­kia jiems įduo­ti įran­kius, prie­mo­nes, kad jie pa­tys ga­lė­tų tą pi­lie­tiš­ku­mą de­monst­ruo­ti ir da­lin­tis su mu­mis vi­sais, nie­kie­no ne­ver­čia­mi ir nie­kie­no ne­ra­gi­na­mi.

Per dvy­li­ka pro­jek­to „Mi­si­ja Si­bi­ras“ gy­va­vi­mo me­tų mes kū­rė­me pa­čias įvai­riau­sias prie­mo­nes, bet nei vie­nos iš jų ne­pir­šo­me per prie­var­tą, ne­lie­pė­me mo­ky­tis nei vie­nos da­tos, nei vie­no skai­čiaus ir nei vie­nos pa­var­dės. Žmo­nės yra lin­kę pa­mirš­ti da­tas ir skai­čius, bet ne emo­ci­jas, ne jaus­mus, ku­riuos jie yra pa­ty­rę. To sie­kia­me ir eks­pe­di­ci­jų me­tu į Si­bi­rą – mes nie­ka­da ne­ži­no­me, ko­kias emo­ci­jas jau­nų žmo­nių ko­man­da par­si­veš iš eks­pe­di­ci­jos Si­bi­re. Taip, to Si­bi­re tie­siog ne­įma­no­ma su­pla­nuo­ti, bet mes jiems no­ri­me duo­ti bū­dą pa­tiems pri­si­lies­ti prie mū­sų vals­ty­bės, mū­sų ša­lies is­to­ri­jos at­sta­tant kry­žius ar su­si­tin­kant su lie­tu­viais, ku­rie vis dar gy­ve­na Si­bi­re, to­kiais kaip Vik­to­ri­ja.

Šie­met mes vėl­gi vyk­si­me į Si­bi­rą jau 16-tą­jį kar­tą, vyk­si­me į Ir­kut­sko sri­tį, ten tvar­ky­si­me lie­tu­viš­kas ka­pi­nes, su­si­tik­si­me su lie­tu­viais, gy­ve­nan­čiais Si­bi­re, at­sta­ty­si­me kry­žius. Bet kry­žius mes at­sta­to­me ne dėl ši­tos 16-os jau­nų žmo­nių ko­man­dos – tai mes da­ro­me dėl Lie­tu­vos ir ma­no­me, kad tai yra svar­bu kiek­vie­nam lie­tu­viui.

Džiau­giuo­si, kad šian­dien esa­me reiš­ki­nys, ku­ris tu­ri ben­drą kal­bą tiek su jau­ną­ja kar­ta, tiek su vy­res­ni­ą­ja, kur ben­drą kal­bą ran­da skir­tin­giau­si žmo­nės, kur su­si­du­ria pa­tys įvai­riau­si po­žiū­riai ir pa­tir­tys. Ban­dy­da­mi ug­dy­ti moks­lei­vius ne for­ma­liu bū­du, o per „Mi­si­ja Si­bi­ras“ pri­sta­ty­mus, šie­met mes esa­me jau ir for­ma­lia­ja­me švie­ti­me, kur „Mi­si­ja Si­bi­ras“ kal­ba lie­tu­vių kal­bos, ma­te­ma­ti­kos, is­to­ri­jos va­do­vė­liuo­se, nes mes ne­at­me­ta­me nė vie­nos pi­lie­tiš­ku­mo for­mos ir nė vie­no bū­do.

Ma­nau, kad di­džiau­sias šian­die­nos pi­lie­tiš­ku­mo iš­šū­kis ir yra klau­sy­ma­sis, ne­už­bai­giant vie­nas ki­to tar­pu­sa­vio dis­ku­si­jos ba­na­lio­mis ar apa­tiš­ko­mis fra­zė­mis. Pa­vyz­džiui, tik­rai esa­me gir­dė­ję, kai vy­res­nie­ji mėgs­ta pa­sa­ky­ti, kad jau­ni­mas gy­ve­na tik in­ter­ne­te, kar­tais net ne­pa­si­do­mė­da­mi, ką jie iš tik­rų­jų ten vei­kia. O kar­tais bū­na, kad jau­ni žmo­nės ne­ga­li mi­nė­ji­muo­se pa­sto­vė­ti pen­kių mi­nu­čių ir net kar­tais vi­siš­kai nepa­si­klau­so, ką iš tik­rų­jų kal­ba trem­tį, mū­sų is­to­ri­ją pa­ty­rę žmo­nės. Nei vie­na kar­ta, nei ki­ta nė­ra tei­ses­nė ar ne­tei­ses­nė. Mū­sų nuo­mo­ne, mes sie­kia­me to pa­ties tiks­lo tik ki­to­mis prie­mo­nė­mis. Bū­tent to­dėl šian­dien lin­kiu pa­mirš­ti ste­re­o­ti­pus ir nu­sto­ti skirs­ty­ti pi­lie­tiš­ku­mo su­vo­ki­mą kar­to­mis. Lin­kiu klau­sy­tis ir lin­kiu gir­dė­ti. Nu­sto­ki­me bū­ti už­si­spy­rę dėl sa­vo „tei­sin­gos pi­lie­tiš­ku­mo su­vo­ki­mo są­vo­kos“, ma­no nuo­mo­ne, to­kios tie­siog nė­ra. Pi­lie­tiš­ku­mo jaus­mą iš­gy­ve­na­me vi­si ir jo vi­sur yra.

Pa­im­ki­me pi­lie­tiš­ku­mo pa­mo­kas. Iš­mo­ky­ti bū­ti pi­lie­tiš­kais iš va­do­vė­lio ly­giai taip pat, ma­nau, kad nė­ra įma­no­ma, to ir ne­rei­kia da­ry­ti. Pi­lie­tiš­ku­mo pa­mo­ko­se kiek­vie­nas esa­me mo­ky­to­jas ir kiek­vie­nas esa­me mo­ki­nys, o pa­mo­ka trun­ka tik­rai ne 45 mi­nu­tes. Nu­sto­ki­me gal­vo­ti, kad ką nors rei­kia iš­mo­ky­ti my­lė­ti Lie­tu­vą tik tam tik­ru vie­nu tei­sin­gu bū­du. Mums at­rodo, kad mū­sų tau­ta šian­dien yra per daug kū­ry­biš­ka, per daug ino­va­ty­vi, kad pra­di­nu­kams siū­ly­tu­me tik­tai pie­ši­nių kon­kur­sus ir tik taip juos mo­ky­tu­me pi­lie­tiš­ku­mo, o vy­res­nie­siems liep­tu­me iš­mok­ti ei­lė­raš­tį ir vie­nin­te­lis bū­das bū­tų jį pa­dek­la­muo­ti mo­kyk­los ak­tų sa­lė­je, tai bū­tų pats tei­sin­giau­sias pi­lie­tiš­ku­mo su­vo­ki­mas. Ne pie­ši­niais, o emo­ci­jo­mis ši­ta jau­no­ji kar­ta mū­sų ša­lį my­li ir sau­go­ja jos is­to­ri­ją.

Ko ge­ro, bū­tent apie emo­ci­jas ir yra mū­sų Vi­suo­ti­nė ty­los mi­nu­tė ir ak­ci­ja „Ištark, išgirsk, išsaugok“, ku­rios me­tu mes skai­to­me po­li­ti­nių ka­li­nių ir trem­ti­nių pa­var­des ir li­ki­mus. Sun­ku ap­sa­ky­ti jaus­mą, ku­rį jau­čia jau­nas žmo­gus, vos pa­sie­kian­tis tri­bū­ną, ar vy­res­nis, kai sto­vi ant pa­ky­los ir skai­to pa­var­des. Tą aki­mir­ką mes iš tik­rų­jų jau­čia­me vi­sos ši­tos tra­ge­di­jos mas­tą ne va­do­vė­li­niais skai­čiais, jau­čia­me, kad tą aki­mir­ką mes jų at­mi­ni­mą iš­sau­go­ja­me.

Šios ak­ci­jos ir vis­kas, ką mes da­ro­me, nė­ra ko­kie nors ste­buk­lin­gi įvy­kiai ar reiš­ki­niai – vi­si jie gi­mė kal­ban­tis su ki­tais žmo­nė­mis, klau­san­tis moks­lei­vių per „Mi­si­ja Si­bi­ras“ eks­pe­di­ci­jų pri­sta­ty­mus mo­kyk­lo­se, kal­ban­tis su sen­jo­rais, trem­ti­niais, pa­čias įvai­riau­sias pa­tir­tis tu­rin­čiais žmo­nė­mis.

Mes jau ne kar­tą įro­dė­me, kad jei­gu rei­kė­tų, dar kar­tą su­sto­tu­me į Bal­ti­jos ke­lią, jei­gu rei­kė­tų, ši­ta jau­no­ji kar­ta bū­tų prie Te­le­vi­zi­jos bokš­to ir mes tik­rai jį gin­tu­me. Ti­kiu, kad šian­dien vi­sa Lie­tu­va įro­dys, kad ne­rei­kia mo­ky­tis iš­sau­go­ti ir is­to­ri­nį at­mi­ni­mą, nes mes tai jau mo­ka­me da­ry­ti. Te­rei­kia tru­pu­čio įsi­klau­sy­mo ir bū­dų, ku­rių ne­ri­bo­ja nei kar­tų, nei po­žiū­rių ri­bos.

Įro­dė­me, kad mo­ka­me bū­ti vie­nin­gi. Pa­si­žiū­rė­ki­me, kaip vie­nin­gai Lie­pos 6-ąją die­ną mes vi­si gie­da­me Tau­tiš­ką gies­mę. Vi­si vi­sa­me pa­sau­ly­je! Šian­dien, bir­že­lio 14-ąją, tu­ri­me dar vie­ną pro­gą įsi­klau­sy­ti, to­dėl klau­sy­ki­me ir bū­ki­me vie­nin­gi. La­bai jums ačiū. (Plo­ji­mai)

PIRMININKAS. Dė­ko­ju I. Ru­si­lui, vi­siems mi­si­jos, vi­siems ak­ci­jos da­ly­viams už tai, kad jū­sų en­tu­ziaz­mas ir idė­jos ap­juo­sia vi­są Lie­tu­vą, su­vie­ni­ja ją, su­šil­do Si­bi­re gy­ve­nan­čių lie­tu­vių šir­dis, grą­ži­na pa­gar­bą am­ži­no­jo po­il­sio vie­toms tų, ku­rie jau nie­ka­da ne­be­grįš na­mo.

T. VAŠKEVIČIŪTĖ. At­ėjo du ra­dis­tai. Tai au­ga­lo­ti gra­žūs le­ning­ra­die­čiai, jau nuo 1937 me­tų bas­to­si po Šiau­rę. Pas­ta­ruo­ju me­tu jie bu­vo Tik­sio uos­to ra­dis­tai. Pa­si­sta­tė čia ra­di­jo sto­tį. Yra stie­bas, o sto­tis – pa­la­pi­nė­je, tik lai­ki­na. Ir pa­kvie­tė mus su Ma­ry­te pa­klau­sy­ti ra­di­jo. Vie­ną va­ka­rą po dar­bo mes per­žen­gė­me pa­la­pi­nės slenks­tį. Pir­ma, kas mus pri­tren­kė, – tai elek­tros lem­pu­tė, jie tu­rė­jo di­na­mų ma­ši­ną. Mes žiū­rė­jo­me be ža­do į ją, pas­kui su­si­grie­bėm, pa­ste­bė­ję ra­dis­tų šyp­se­nas. Jie man­da­giai sto­vė­jo ap­si­mes­da­mi, kad ne­pa­ste­bi, bet pui­kiai vis­ką su­pra­to. Pa­pra­šė mus sės­tis. Iš­gir­dom ži­nių pa­bai­gą apie mū­šius Sta­ling­ra­de, pra­ne­šė lai­ką. Ra­dis­tai, no­rė­da­mi mums su­teik­ti ma­lo­nu­mą, su­ki­nė­jo apa­ra­tą ieš­ko­da­mi mu­zi­kos. Pra­šne­ko pran­cū­ziš­kai, pas­kui – an­gliš­kai, stai­ga už­gir­do­me ža­vią mu­zi­ką. „Gul­bių eže­ras“. Ne, tai ne sap­nas. Tai… mu­zi­ka, mu­zi­ka… mu­zi­ka… Gy­ve­ni­mas, mū­sų vai­kys­tė, na­mai, gy­vi tė­vai, gim­na­zi­ja – vis­kas žai­bo grei­tu­mu iš­ki­lo prieš akis. Lie­tu­va, to­li­ma sap­nuo­ja­ma Lie­tu­va sto­jo­si aky­se. Ne­ži­nau, kas su mu­mis pa­si­da­rė. Pri­si­me­nu, pa­šo­kom, bė­gom to­lyn į tun­drą, kri­tom snie­gan, ir aša­ros py­lė­si, lie­jo­si iš akių, ger­klę spaz­miš­kai spau­dė, ro­dos, už­du­sins. Ko­kia bai­si skau­di re­ak­ci­ja! Kas ži­no, kiek mes lai­ko gu­lė­jom ap­si­ka­bi­nu­sios le­di­nę tun­drą ran­kom, dre­bė­da­mos vi­su kū­nu, trūk­čio­da­mos nuo be­gar­sio verks­mo. Tai pa­vog­ta jau­nys­tė ver­kia pa­vog­tos tė­vy­nės.

PIRMININKAS (V. PRANCKIETIS). Pa­sa­ko­ji­mai apie be­ga­li­nę trem­ti­nių iš­tver­mę ir kar­š­čiau­sią no­rą su­grįž­ti į Tė­vy­nę įkve­pia, jie ga­li ir šian­dien dau­ge­liui bū­ti kel­ro­džiu gy­ve­ni­mo ke­ly­je. Iš­tver­mės, kan­try­bės, ryž­to ir už­si­spy­ri­mo rei­kė­jo ne vie­nai nuo 1989 me­tų vyk­do­mai eks­pe­di­ci­jai. Jos rei­kia ir Ži­di­kų mo­ki­niams, ku­rie drau­ge su ben­dri­jos „Lem­tis“ na­riais vyks­ta tvar­ky­ti trem­ti­nių ka­pų į Si­bi­ro pla­ty­bes ir gau­na ne­įkai­no­ja­mas is­to­ri­jos pa­mo­kas, ku­rios am­ži­nai iš­liks jų at­min­ty­je.

Ma­lo­niai kvie­čiu tar­ti žo­dį pro­jek­to ,,Iš­sau­go­ki­me at­min­tį“ 2016 me­tų eks­pe­di­ci­jos į Kras­no­jars­ko kraš­tą da­ly­vę, Ma­žei­kių ra­jo­no Ži­di­kų Ma­ri­jos Peč­kaus­kai­tės gim­na­zi­jos mo­ki­nę Sa­man­tą Ui­ky­tę.

 

Projekto „Išsaugokime atmintį“ 2016 me­tų ekspe­di­ci­jos į Kras­no­jars­ką da­ly­vės, Mažei­kių ra­jo­no Ži­di­kų Ma­ri­jos Peč­kaus­kai­tės gim­na­zi­jos mo­ki­nės Sa­man­tos Ui­ky­tės kal­ba

 

S. UIKYTĖ. Ger­bia­mi ša­lies va­do­vai, bu­vę trem­ti­niai, po­li­ti­niai ka­li­niai, vi­si šio iš­kil­min­go mi­nė­ji­mo da­ly­viai ir sve­čiai. Man, Ma­žei­kių ra­jo­no Ži­di­kų Ma­ri­jos Peč­kaus­kai­tės gim­na­zijos abi­tu­rien­tei, šian­dien ten­ka ypa­tin­ga gar­bė kal­bė­ti šio­je tri­bū­no­je ir at­sto­vau­ti sa­vo mo­kyk­lai, ra­jo­nui, net­gi da­liai jau­ni­mo. Esu iš ne­di­de­lio mies­te­lio, ku­ria­me gy­va XX am­žiaus pra­džio­je gy­ve­nu­sios ra­šy­to­jos, al­truis­tės, ra­gi­nu­sios dirb­ti Tė­vy­nei, Ma­ri­jos Peč­kaus­kai­tės-Šat­ri­jos Ra­ga­nos dva­sia, kur sau­go­mas ir bran­gi­na­mas jos at­mi­ni­mas.

Juk kur­da­mi sa­vo ša­lies at­ei­tį, tu­ri­me ži­no­ti jos kul­tū­rą ir jos is­to­ri­ją. Dar An­ti­kos iš­min­tis by­lo­ja: „Žmo­nės, ne­ži­nan­tys sa­vo is­to­ri­jos, vi­sa­da lie­ka vai­kai.“ Šian­dien, mi­nė­da­mi Ge­du­lo ir vil­ties die­ną, pri­si­me­na­me vie­ną skau­džiau­sių Lie­tu­vos pus­la­pių – trem­tį, ku­rią pa­ty­rė ne vie­no mū­sų se­ne­liai ir pro­se­ne­liai. Ko­kia lais­vės kai­na mo­kė­ta už sa­vo kraš­to ne­pri­klau­so­my­bę ir lais­vę! Kiek prie­var­ta iš­vež­tų ne­kal­tų žmo­nių taip ir ne­su­grį­žo at­gal į Lie­tu­vą, mi­rė at­šiau­riuo­se Si­bi­ro kam­pe­liuo­se, su il­ge­siu gal­vo­da­mi apie pa­lik­tą gim­ti­nę. Liu­di­ja­ma, kad iš Ma­žei­kių ra­jo­no bu­vo iš­trem­ta apie 800 žmo­nių, Skuo­do – apie 1150, Plun­gės – 1500, Tel­šių – apie 1900. Tai tik da­lis Že­mai­ti­jos, o iš vi­so re­gio­no? O iš vi­sos Lie­tu­vos?

Bet mums tai to­li­ma is­to­ri­ja, pa­tei­kia­ma fil­muo­se ir at­si­mi­ni­muo­se, o se­nes­nių žmo­nių vi­sa tai pa­tir­ta. Ypa­tin­gas jaus­mas ap­ima, kai tu­ri ga­li­my­bę ap­si­lan­ky­ti ten, kur li­ko lie­tu­vių ka­pai, kur įspaus­ti at­min­ties žen­klai: jų sta­ty­ti na­mai, mo­kyk­los, ga­myk­los ir fab­ri­kai.

Mū­sų gim­na­zi­jos mo­ki­niai su ben­dri­jos „Lem­tis“ na­riais jau tre­jus me­tus per va­sa­ros atos­to­gas vy­ko į trem­ti­nių gy­ven­tas vie­tas. Kas­met tarp gru­pės na­rių esa­me mes, gim­na­zis­tai ir mo­ky­to­jai, ke­liau­jan­tys įpras­min­ti at­min­tį to­li­ma­ja­me Si­bi­re: tvar­ky­ti ka­pus, sta­ty­ti kry­žius ir rink­ti at­si­mi­ni­mus iš ten gy­ve­nan­čių.

Per­nai ke­lia­vo­me į Kras­no­jars­ko kraš­te esan­čius kai­me­lius. Vy­kau ten ku­pi­na en­tu­ziaz­mo, kaip ir vi­sa gru­pė. Ta­da ir te­ko įsi­ti­kin­ti, kad gir­dė­ti vie­na, o pa­ma­ty­ti ir pa­jaus­ti – vi­sai kas ki­ta. Nu­ei­ta dau­gy­bė ki­lo­met­rų, klam­po­ta pa­žliu­gu­siais ke­liais, brau­ta­si pro brūz­gy­nus, kur ka­žin ka­da ar žen­gė žmo­gaus ko­ja. Su­pran­ta­ma, mes ži­no­jo­me, kur ir ko­kiu tiks­lu vyks­ta­me, nes ke­lio­nės va­do­vas G. Alek­na dar prieš eks­pe­di­ci­ją skai­tė ke­le­tą pa­skai­tų, ro­dė fil­muo­tą me­džia­gą. Vis dėl­to re­a­ly­bė bu­vo ki­to­kia nei ma­ty­ta ek­ra­ne.

Aš ir ki­ti gru­pės da­ly­viai jau­tė­me žy­gio pras­mę, dar­bo rei­ka­lin­gu­mą. Per 14 die­nų ap­lan­kė­me 21-erias trem­ti­nių ka­pi­nes, tre­jas ap­tvė­rė­me nau­ja tvo­ra, pa­sta­tė­me pen­kis mau­me­džio kry­žius – te­gul jie liu­di­ja, kad mes ne­pa­mir­šo­me tų, ku­riems taip ir ne­bu­vo lem­ta grįž­ti į sa­vo tė­viš­kę. Mū­sų ty­liai su­kal­bė­ta mal­da ne vie­nai sie­lai gal bus pa­leng­vi­ni­mas, kad juos at­si­me­na ir jau­no­ji kar­ta.

At­si­dū­rus to­li nuo na­mų bu­vo man svar­bu bū­ti rei­ka­lin­gai ir svar­biai. Esu įsi­ti­ki­nu­si, kad pa­trio­tiz­mą rei­kia ug­dy­ti nuo ma­žų die­nų, pa­si­tel­kiant to­kių kaip aš pa­tir­tį. Dau­ge­lį da­ly­kų su­pra­tau jau ta­da, kai klau­siau­si va­do­vo pa­skai­tų, se­mi­na­rų. G. Alek­na dau­giau nei 50 kar­tų vy­ko į trem­ti­nių vie­tas – jis eks­pe­di­ci­jos gy­vas kel­ro­dis ir en­cik­lo­pe­di­ja. Su Gin­tau­tu mums bu­vo ra­mu, sau­gu, o jo ži­nios ir tei­kia­ma in­for­ma­ci­ja mo­ty­vuo­ja ir ža­di­na smal­su­mą. Vi­so­se tri­jo­se eks­pe­di­ci­jo­se mus glo­bo­jo „Lem­ties“ ben­dri­jos na­rė G. Žu­kaus­kie­nė, tu­rin­ti virš 20-ies eks­pe­di­ci­jų pa­tir­tį. Pra­ėjus be­veik me­tams, min­ty­se var­tau eks­pe­di­ci­jos die­no­raš­čio pus­la­pius ir iš­gy­ven­tus vaiz­di­nius – ir šian­dien jaus­mai vis dar gy­vi. Nie­ka­da ne­pa­mir­šiu ma­ty­tų vaiz­dų, kaip an­tai Oreš­no­jės kai­me ant kal­no bo­luo­jan­tis bal­tas kry­žius su ma­no pa­lik­tu tau­ti­niu sim­bo­liu, tai yra juos­te­le, ar­ba su­ny­ku­sia­me Pri­is­ko­va­jos kai­me li­ku­sios ne­di­de­lės ka­pi­nai­tės su 30-čia lie­tu­viš­kų ka­pų ir mū­sų pa­sta­ty­tu me­di­niu kry­žiu­mi, sau­gan­čiu čia pa­lai­do­tų ra­my­bę… Ir dar daug ki­tų ma­ty­tų vaiz­dų.

Ka­pi­nių vaiz­dus kei­čia su­tik­tų žmo­nių vei­dai, jų is­to­ri­jos, li­ki­mai. Ne vie­nas su­tik­tas lie­tu­vis mus pa­ve­žė sun­kiai pra­va­žiuo­ja­mais tai­gos ke­liais, taip su­teik­da­mas stip­ry­bės ke­liau­jant Si­bi­ro pla­ty­bė­se.

Di­de­lį įspū­dį man pa­da­rė su­si­ti­ki­mas su trem­ti­nių vai­kais, ku­rie jau sun­kiai su­rez­ga lie­tu­viš­ką sa­ki­nį. Lan­ky­da­mie­si Nar­vo­je, ap­lan­kė­me trem­ti­nės Da­nu­tės Da­ni­lai­tės šei­mą, ku­ri bu­vo iš­trem­ta, kai jai bu­vo vos ke­le­ri me­tu­kai, bet ji dar šiek tiek kal­ba lie­tu­viš­kai. La­bai sma­gu su­tik­ti to­kių žmo­nių, ku­riems mes bu­vo­me sa­vi. Ji mus glo­bo­jo kaip mo­čiu­tė vai­kai­čius, pa­sa­ko­jo apie trem­ties vie­tas. Ma­ne la­bai su­jau­di­no vie­no su­tik­to ten gi­mu­sio trem­ti­nio min­tis: gi­mė čia, Si­bi­re, bet šir­dy­je yra tė­vų že­mė – Lie­tu­va. Ta­da ir pa­gal­vo­jau, o kai ka­da mes, jo­je gy­ve­nan­tys, ne­įver­ti­na­me to, ką tu­ri­me – sa­vo kal­bos, pa­pro­čių, tė­vy­nės. Vi­sa tai, ką pa­ty­riau, pa­kei­tė ma­no po­žiū­rį į gy­ve­ni­mą ir ver­ty­bes. Grį­žu­si iš eks­pe­di­ci­jos, sa­vo drau­gams pa­sa­ko­jau apie nu­veik­tus dar­bus, ke­lio­nės įspū­džius, iš­gy­ve­ni­mus. Vi­si ir ža­vė­jo­si, ir ste­bė­jo­si, ne vie­nas pra­si­ta­rė, jog no­rė­tų vi­sa tai pa­ma­ty­ti ir pa­tir­ti.

Ma­nau, kad tai, ką pa­ty­riau, iš­gy­ve­nau, yra gy­vo­ji is­to­ri­ja, ku­ri tu­ri di­džiu­lę pras­mę. Di­džiau­sius dė­kin­gu­mo žo­džius ir pa­gar­bą šian­dien ta­riu jums, trem­ti­niai, esan­tys ir jau iš­ėję Ana­pi­lin, grį­žę iš to­li­mos trem­ties ar gū­džio­je tai­go­je at­gu­lę am­ži­no po­il­sio už Lai­mę, do­va­no­tą šian­die­nos kar­toms.

Lie­tu­vos jau­ni­me, ne­pra­ras­ki­te ti­kė­ji­mo ir nuo­lat per­kai­no­ki­te sa­vo ver­ty­bes, kad kiek­vie­na die­na mums yra kaip do­va­na gė­rio, tai­kos ir ra­my­bės, gau­ta mai­nais už tūks­tan­čių žmo­nių ne­iš­si­pil­džiu­sią sva­jo­nę.

Baig­da­ma no­rė­čiau pa­sa­ky­ti, kad ir ma­ža­me mies­te­ly­je gy­ve­nan­tis ir be­si­mo­kan­tis jau­nimas ran­da pra­smin­gą veik­lą ir gi­liai my­li sa­vo tė­vy­nę, ir ja di­džiuo­ja­si. Ačiū už dė­me­sį. (Plo­ji­mai)

PIRMININKAS (G. KIRKILAS). Nuo­šir­džiai dė­ko­ja­me S. Ui­ky­tei.

Ger­bia­mie­ji mi­nė­ji­mo da­ly­viai, bran­gin­da­mi lais­vę, sau­go­da­mi is­to­ri­nę at­min­tį, su­jun­gia­me pra­ei­tį ir da­bar­tį ne tik šir­di­mi, pro­tu, bet ir nu­veik­tais bei bū­si­mais dar­bais. Te­gul Lie­tu­vos tri­spal­vė jun­gia iš­ti­sas kar­tas Lie­tu­vos lais­vės, jos at­ei­ties la­bui.

Džiu­gu, kad Lie­tu­vos vals­ty­bės vė­lia­vos per­da­vi­mas eks­pe­di­ci­jų į trem­ties vie­tas da­ly­viams tam­pa tra­di­ci­ja Sei­me.

Kvie­čiu Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės Gar­bės sar­gy­bos kuo­pos ka­rius įneš­ti Lie­tu­vos vals­ty­bės vė­lia­vą.

 

Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės Gar­bės sar­gy­bos kuo­pos ka­riai įne­ša Lie­tu­vos vals­ty­bės vė­lia­vą

 

PIRMININKAS (V. PRANCKIETIS). Ma­lo­niai kvie­čiu Sei­mo na­rius trem­ti­nius, Si­bi­ro vai­kus – Ri­man­tą Jo­ną Da­gį, Sta­sį Ja­ke­liū­ną, Juo­zą Ole­ką, Ju­lių Sa­ba­taus­ką – per­duo­ti Lie­tuvos vals­ty­bės vė­lia­vą pro­jek­to „Mi­si­ja Si­bi­ras 2017“ eks­pe­di­ci­jos į trem­ties vie­tas Ir­kut­ske da­ly­viams, kad ji bū­tų per­duo­ta ten gy­ve­nan­tiems mū­sų tė­vy­nai­niams. (Plo­ji­mai)

Dė­ko­ju. Ge­ru­mas, žmo­niš­ku­mas net ir sun­kiau­sio­mis aki­mir­ko­mis bu­vo ir liks di­džiau­sias mū­sų tur­tas. Iš­sau­go­ję jį ta­da, bran­gin­ki­me ir da­bar, ne­leis­ki­me pa­virs­ti vien tuš­čiu žo­džiu.

Lin­kiu vi­siems nuo oku­pa­ci­jų nu­ken­tė­ju­siems ir jų ar­ti­mie­siems daug svei­ka­tos, stip­ry­bės. Pel­ny­tai di­džiuo­ki­tės sa­vo nu­veik­tais dar­bais. Sau­go­ki­me is­to­ri­nę at­min­tį ir Lie­tu­vos lais­vę, kad dau­giau nie­ka­da ne­tek­tų pa­tir­ti to, ką pa­ty­rė mū­sų tau­ta prieš sep­ty­nis de­šimt­me­čius.

Dė­ko­ju vi­siems šio mi­nė­ji­mo da­ly­viams ir kvie­čiu da­ly­vau­ti ren­gi­niuo­se, skir­tuo­se Ge­du­lo ir vil­ties bei Oku­pa­ci­jos ir ge­no­ci­do die­noms at­min­ti.

M. STROLYS (Sei­mo po­sė­džių sek­re­to­ria­to vy­riau­sia­sis spe­cia­lis­tas). Jos Eks­ce­len­ci­ja Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tė.