LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO

ŽMOGAUS TEISIŲ komitetas

PAPILDOMO KOMITETO IŠVADA

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ĮSTATYMO „DĖL UŽSIENIEČIŲ TEISINĖS PADĖTIES“ NR. IX-2206 5, 79, 113, 115, 125, 126, 140(8), 140(10), 140(13), 140(14) IR 140(19) STRAIPSNIŲ PAKEITIMO

ĮSTATYMO PROJEKTO Nr. XIVP-3047

2023-11-22 Nr. 112-P-38

1. Komiteto posėdyje dalyvavo: Komiteto pirmininkas Tomas Vytautas Raskevičius, Komiteto pirmininko pavaduotojas Dainius Kepenis, nariai: Vytautas Bakas, Tomas Bičiūnas, Eugenijus Gentvilas, Arūnas Valinskas; Komiteto biuro vedėja Jolanta Savickienė, Komiteto biuro patarėjos Eglė Lukšienė, Rūta Ragaliauskienė, Inga Strazdė; biuro padėjėja Ingrida Aidietienė.    

Kviestieji asmenys: Vidaus reikalų ministerijos Migracijos politikos grupės vyresnioji patarėja Rūta Jasulaitienė, Migracijos departamento Teisės skyriaus vedėja Vida Juciūtė.

2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):

Eil. Nr.	Pasiūlymo teikėjas, data	Siūloma keisti			Pasiūlymo turinys	Komiteto nuomonė	Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
		str.	str. d.	p.
1.	Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2023-09-12	9	2		Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas. 1. Projekto 9 straipsnio 2 dalyje nurodytoje siūlomo pakeitimo esmėje vietoj žodžių „dalies nuostatą iki dvitaškio“ įrašytinas žodis „dalį“.	Pritarti
2.	Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2023-09-12	12			2. Projekto 12 straipsnyje po Konstitucinio Teismo nutarimo numerio įrašytinas šio nutarimo pavadinimas „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“.	Pritarti
3.	Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2023-09-12	12			3. Projekto 12 straipsnyje išbrauktina perteklinė ir klaidinanti formuluotė „iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusios“, kuria apibūdinamos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 5 straipsnio 6 ir 8 dalių nuostatos, nes projektu šių nuostatų nesiūloma keisti, taigi įsigaliojus projektu teikiamam įstatymui šios nuostatos nenustotų galioti.	Pritarti
4.	Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2023-09-12	12			4. Projekto 12 straipsnyje vietoj formuluotės „7 straipsniu pakeisto“ siūlytume įrašyti tikslesnę formuluotę „7 straipsnyje išdėstyto“.	Pritarti

3. Piliečių, asociacijų, politinių partijų, lobistų ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai:

Eil. Nr.	Pasiūlymo teikėjas, data	Siūloma keisti			Pasiūlymo turinys	Komiteto nuomonė	Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
		str.	str. d.	p.
1.	Žmogaus teisių stebėjimo institutas 2023-08-30	1, 7			Žmogaus teisių stebėjimo institutas (ŽTSI), susipažinęs su įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 2, 3, 4, 5, 11, 28, 32, 44, 58, 62, 67, 71, 79, 85, 94, 99, 100, 101, 102, 103(1), 104, 105(2), 105(3), 105(4), 106(1), 108, 113, 114, 115, 115(1), 118, 123, 125, 140(8), 140(18), 140(19), 140(21), 140(28) straipsnių ir priedo pakeitimo ir 140(16) straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymo projektu (toliau – Įstatymo Projektas), teikia pastabas ir pasiūlymus. <...> Kartu atkreiptinas dėmesys į Lietuvos Respublikos įstatymo „ Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 5, 79, 115, 126, 140(10), 140(13), 140(19) ir 140(14) straipsnių pakeitimo įstatymo projektą. Įstatymo projekte numatyta papildyti 5 straipsnį 31 dalimi ir išdėstyti ją taip: „Jeigu Migracijos departamentas nustato, kad yra šio Įstatymo 76 straipsnio 4 dalyje arba 77 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių ir nėra su prieglobsčio prašytojo amžiumi, sveikatos būkle, šeimine padėtimi susijusių ar kitų individualių aplinkybių, dėl kurių neturėtų būti ribojama prieglobsčio prašytojo teisė laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, priima sprendimą prieglobsčio prašytoją, pateikusį prašymą suteikti prieglobstį pasienio kontrolės punkte, tranzito zonoje ar netrukus po neteisėto Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimo, laikinai apgyvendinti šio straipsnio 6 dalyje nurodytose laikino apgyvendinimo vietose, nesuteikiant teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, iki priimamas sprendimas jį įleisti į Lietuvos Respubliką. Šis teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje ribojimas negali trukti ilgiau kaip 28 dienas, o nelydimam nepilnamečiui prieglobsčio prašytojui, dėl kurio nurodyto amžiaus kyla pagrįstų abejonių – iki bus nustatytas jo amžius, bet ne ilgiau kaip 28 dienas nuo prašymo suteikti prieglobstį pateikimo dienos.“ Svarbu atsižvelgti į tai, kad nelydimi nepilnamečiai yra itin jautri ir pažeidžiama asmenų grupė, todėl asmens amžius turi būti nustatytas kiek įmanoma greičiau ir stengiantis, kad sulaikymas nebūtų užtęstas ir žalingas jaunam asmeniui. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje Nr. 2013/33/ES, kuria nustatomos normos dėl tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo (Priėmimo sąlygų direktyva), numatyta, jog nacionalinės valdžios institucijos pirmiausia turėtų pasirūpinti specialių priėmimo poreikių turinčių asmenų priėmimu, kad užtikrintų, jog toks priėmimas būtų specialiai pritaikytas jų specialiems priėmimo poreikiams atliepti.^[1] Vaikai yra asmenų grupė, kuriai reikalingas ypatingas dėmesys, nes neigiamos patirtys nepažįstamose aplinkose kelia neigiamus padarinius vaiko emocinei būklei ir psichikos sveikatai. Būtina orientuotis į alternatyvias priemones nei nelydimo nepilnamečio sulaikymas, nepaisant to, kad kyla abejonių dėl asmens amžiaus – minėtos abejonės gali nepasitvirtinti, o neigiamos nepilnamečio patirtys gali palikti žalingas patirtis asmens raidai. Direktyvoje taip pat skelbiama, jog nuspręsdamos dėl apgyvendinimo sąlygų, valstybės narės turėtų atsižvelgti į vaiko interesus. Remiantis Direktyva, valstybės narės atsižvelgia į specifinius pažeidžiamų asmenų, pavyzdžiui, nepilnamečių, nelydimų nepilnamečių, poreikius nacionalinės teisės aktuose, kuriais įgyvendinama ši direktyva (21 str.). Valstybės narės, įgyvendindamos su nepilnamečiais susijusias šios direktyvos nuostatas, pirmiausia atsižvelgia į vaiko interesus. Valstybės narės užtikrina, kad nepilnamečiai turėtų tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jų fiziniam, protiniam, dvasiniam, moraliniam ir socialiniam vystymuisi (23 str.). Svarbu atsižvelgti ir į 1989 m. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 37 straipsnio taikymą, kuriame numatyta, kad Valstybės narės turi užtikrinti, kad nė iš vieno vaiko neteisėtai ar savavališkai nebūtų atimta laisvė. Vaikas areštuojamas, sulaikomas ar įkalinamas pagal įstatymą, tik kraštutiniu atveju ir kiek įmanoma trumpesniam laikui.^[2] Akcentuojama, kad sulaikymas turi būti taikomas tik kraštutiniu atveju. Aktualu atsižvelgti ir į tai, kad minėtame straipsnyje įtvirtinamas individualus vertinimas, kuris yra būtinas sprendžiant dėl asmens sulaikymo, tačiau įstatymo formuluotė ganėtinai lakoniška, pasireiškianti konkretumo stygiumi. Numatyta, kad prieglobsčio prašytojo teisė judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje gali būti neribojama atsižvelgiant į asmens amžių, sveikatos būklę, šeiminę padėtį ar kitas individualias aplinkybes. Kitos individualios aplinkybės nurodo, kad sąrašas nėra baigtinis ir galimos įvairios situacijos, tačiau trūksta tam tikrų kriterijų ar gairių, kokios aplinkybės būtų įvertintos, kaip atitinkančios šį teisinį reglamentavimą. Kiekvienu atveju turi būti sudarytos prielaidos institucijoms, kiek įmanoma, įvertinti individualią kiekvieno asmens padėtį ir individualizuoti konkrečias taikytinas laisvę ribojančias priemones, kurios derėtų su pagarba žmogaus orumui.  Atkreiptinas dėmesys ir į Įstatymo projekto 140^8straipsnį, kuriame reglamentuojamas užsieniečių atvykimas į Lietuvos Respubliką ir laikinas jų apgyvendinimas. Straipsnio pirmoje dalyje numatoma, kad užsieniečių buvimas tranzito zonose nelaikomas atvykimu į Lietuvos Respublikos teritoriją. Užsieniečių, pateikusių prašymą suteikti prieglobstį pasienio kontrolės punktuose, tranzito zonose arba Lietuvos Respublikos teritorijoje, kai jie į ją pateko neteisėtai kirtę Lietuvos Respublikos valstybės sieną, iki priimamas sprendimas įleisti juos į Lietuvos Respubliką, taip pat užsieniečių, kurie į Lietuvos Respublikos teritoriją pateko neteisėtai kirtę Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir kurie nėra prieglobsčio prašytojai, buvimas šio straipsnio 3 dalyje nurodytose laikino apgyvendinimo vietose 5 mėnesius nuo jų užregistravimo Lietuvos migracijos informacinėje sistemoje dienos nelaikomas atvykimu į Lietuvos Respublikos teritoriją. Iš naujo reguliavimo formuluotės aiškiai matoma, kad sulaikymas išlieka, tik sutrumpėja sulaikymo terminas – vietoj šešių mėnesių, numatomi galimi penki mėnesiai sulaikymo. Pagal Priėmimo direktyvą tarptautinės apsaugos prašytojas gali būti sulaikytas tik tada, kai, individualiai įvertinus kiekvieną konkretų atvejį, paaiškėja, kad asmenį būtina sulaikyti ir nėra galimybės taikyti švelnesnių priemonių.^[3] Sulaikymas turėtų būti taikomas kaip kraštutinė priemonė, nesudarant sąlygų pareigūnams piktnaudžiauti sulaikant asmenis neįsigilinus į konkrečią asmens situaciją. Galima teigti, kad įstatymo pataisos nepasižymi reikšmingais pokyčiais, nes sulaikymo mechanizmas išlieka, o įstatymo taikymas praktikoje kvestionuotinas – asmenys gali būti sulaikomi penkiems mėnesiams, o individualus vertinimas nėra konkretus.	Pritarti
2.	Lietuvos Raudonasis Kryžius 2023-10-19				Lietuvos Raudonasis Kryžius susipažino su šiuo metu Lietuvos Respublikos Seimo komitetuose svarstomu Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 (toliau – Įstatymas) 5, 79, 113, 115, 125, 126, 140^8, 140^10, 140^13, 140^14 ir 140^19 straipsnių pakeitimo įstatymo projektu Nr. XIVP-3047^[4] (toliau – Projektas). Lietuvos Raudonasis Kryžius sveikina iniciatyvą įgyvendinti 2023 m. birželio 7 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimą Nr. KT53-A-N6/2023 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – Nutarimas). Vis dėlto manome, kad Projektas nepašalina visų Nutarime minimų problemų. Atsižvelgus į tai, teikiame pastabas dėl siūlomų pakeitimų.
2.1.	Lietuvos Raudonasis Kryžius 2023-10-19	1, 7			Dėl laikino apgyvendinimo prilyginimo sulaikymui Nutarime yra konstatuota, kad prieglobsčio prašytojo laikinas apgyvendinamas nesuteikiant teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje yra viena griežčiausių ir labiausiai asmens laisvę varžančių priemonių, galinčių būti prilyginamų sulaikymui (žr., pvz., Nutarimo 27.1, 27.3, 27.5 p.). Nepaisant to, Projekte ši priemonė (numatyta Įstatymo 5 ir 140^8 straipsniuose) ir toliau nelaikoma sulaikymu, kas, be kita ko, sąlygoja netaikymą sulaikytiems prieglobsčio prašytojams numatytų garantijų, nustatytų 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2013/33/ES, kuria nustatomos normos dėl tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo (nauja redakcija) (toliau – Direktyva 2013/33). Remiantis Direktyvos 2013/33 2 straipsnio (h) punktu „sulaikymas“ yra „kai valstybė narė izoliuotai laiko prašytoją tam tikroje vietoje, kur prašytojo judėjimo laisvė yra atimta“. Toks apibrėžimas nenumato nei konkretaus subjekto, kurio sprendimu prieglobsčio prašytojo judėjimo laisvė yra atimta, nei konkrečios vietos, kurioje ši laisvė yra atimta, bei sieja „sulaikymą“ išskirtinai su judėjimo laisvės atėmimo, laikant prašytoją konkrečioje vietoje, faktu. Šiuo klausimu atskirai pasisakytina dėl žodžio „izoliuotai“. Remiantis angliška Direktyvos 2013/33 versija, „sulaikymas“ (angl. „detention“) reiškia „confinement of an applicant by a Member State within a particular place, where the applicant is deprived of his or her freedom of movement“. Žodžio „confinement“ vertimas, kaip „laikymas izoliuotai“ gali suponuoti klaidingą prielaidą, jog minėtas apibrėžimas taikytinas išskirtinai situacijoms, kuomet asmuo yra izoliuotas nuo kitų žmonių (pvz., laikomas drausmės izoliatoriuje, vienutėje). Skirtingi šaltiniai šitaip apibūdina žodį „confine“: · „to keep someone closed in a place, often by force“^[5] (laikyti kažką uždarytą kažkurioje vietoje, neretai per prievartą); · „1. to keep or close within bounds; limit; restrict; 2. to keep shut in; restrict the free movement of“^[6] (1. Laikyti arba uždaryti ribose; apriboti; suvaržyti; 2. Laikyti uždarytą; apriboti judėjimo laisvę); · „to keep someone or something inside the limits of a particular activity, subject, area, etc.; to keep a person or an animal in a small or closed space“^[7] (laikyti kažką tam tikros veiklos, temos, zonos ir pan. ribose; laikyti asmenį arba gyvūną mažoje arba uždarytoje erdvėje). Semantiškai vertinant Direktyvos 2013/33 2 straipsnio (h) punkto anglišką versiją, beveik neabejotina, kad jame pateiktame „sulaikymo“ apibrėžime nėra akcentuojamas asmens laikymas „izoliuotai“, t. y. atskiriant jį nuo kitų žmonių. Atitinkamai, vien tai, jog, pvz., užsienietis nėra „izoliuotas“ nuo savo šeimos narių arba kitų toje pačioje vietoje esančių užsieniečių, savaime nereiškia, kad jis nėra „sulaikytas“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2013/33. Šiame kontekste taipogi pažymėtina, kad, aiškindamas būtent „pasienio procedūros“ taikymą, kuomet prieglobsčio prašytojai „nėra įleidžiami“ į teritoriją, bei Direktyvos 2013/33 2 straipsnio (h) punkte pateiktą „sulaikymo“ sąvoką, 2020 m. gegužės 14 d. sprendime sujungtose bylose C‑924/19 PPU ir C‑925/19 PPU Europos Sąjungos Teisingumo Teismas konstatavo, kad trečiosios šalies piliečiui nustatyta pareiga nuolat likti griežtai apibrėžtoje uždaroje tranzito zonoje, kurioje šio piliečio judėjimas ribojamas ir kontroliuojamas, ir šis trečiosios šalies pilietis negali teisėtai savo valia iš jos išeiti bet kuria kryptimi, yra laisvės atėmimas, kuris laikytinas „sulaikymu“^[8]. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Teismas akcentuoja būtent „pareigą nuolat likti griežtai apibrėžtoje uždaroje zonoje“ bei asmens „negalėjimą teisėtai savo valia iš jos išeiti bet kuria kryptimi“, tačiau ne „izoliavimą“ nuo šeimos narių ar kitų toje pačioje vietoje esančių užsieniečių ir (arba) negalėjimą palaikyti ryšį su išoriniu pasauliu (pvz., pasitelkiant ryšio priemones arba kitiems asmenims lankantys šioje uždaroje zonoje). Atsižvelgdami į tai, kas išdėstyta, bei vadovaudamiesi aktualia teismų praktika^[9], nuosekliai laikomės pozicijos, kad Įstatymo 5 ir 140^8 straipsniuose numatyta priemonė – laikinas apgyvendinamas nesuteikiant teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, yra de facto „sulaikymas“, kaip tai apibrėžta Direktyvos 2013/33 2 straipsnio (h) punkte. Atsižvelgus į Projekto aiškinamajame rašte pateiktus paaiškinimus, kuriais siekiama pagrįsti tokio pobūdžio priemonės būtinumą, bei į tai, kad Įstatymo 5 ir 140^8 straipsniuose numatytas laikinas apgyvendinamas nesuteikiant teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje praktikoje sąlygoja asmens judėjimą mažiau ribojančio apgyvendinimo režimo, lyginant su „sulaikymu“ pagal Įstatymo 114 straipsnį, taikymą, šio Projekto kontekste nesiūlome nei tikslinti Įstatymo 2 straipsnio 31 dalyje pateiktą „užsieniečio sulaikymo“ apibrėžimą, nei atsisakyti Įstatymo 5 ir 140^8 straipsniuose numatytos savarankiškos judėjimo laisvės apribojimo priemonės. Vis dėlto, teikdami žemiau išdėstytus pasiūlymus, vadovaujamės prielaida, kad, nepriklausomai nuo to, kaip minėta priemonė vadinama nacionalinėje teisėje, ji laikytina de facto „sulaikymu“ pagal Direktyvos 2013/33 2 straipsnio (h) punktą.	Pritarti
2.2.	Lietuvos Raudonasis Kryžius 2023-10-19	1	3		Dėl individualaus įvertinimo Nutarime yra nuosekliai pabrėžiama pareiga institucijoms, sprendžiančioms dėl asmens laisvės ribojimo pobūdžio, įvertinti individualią kiekvieno asmens padėtį ir, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, atitinkamai individualizuoti konkrečias tam asmeniui taikytinas ribojančias jo teises priemones (žr., pvz., Nutarimo 27.5, 35, 35.1, 35.2 p.). Laikomės pozicijos, kad tai yra kone reikšmingiausia Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pastaba, taikytina Projektu keičiamam teisiniam reglamentavimui. Vis dėlto, įvertinus Projektu siūlomus Įstatymo 5 ir 140^8 straipsnių pakeitimus, konstatuotina, kad į šią pastabą nebuvo tinkamai atsižvelgta. Asmens laisvės ribojimo būtinumo ir proporcingumo individualus įvertinimas iš esmės reiškia, kad kiekvienu atveju turi būti nustatytos individualios aplinkybės, pagrindžiančios poreikį riboti asmens laisvę. Projekte nenumatyta tokio individualaus įvertinimo nei Įstatymo 5 straipsnyje, nei 140^8 straipsnyje. Vietoj to iš esmės nustatyta, kad visų prieglobsčio prašytojų, kuriems taikytina Įstatymo 76 straipsnio 4 dalis arba 77 straipsnio 1 dalis, judėjimo laisvė yra ribojama, išskyrus tuos atvejus, kai nustatomos aplinkybės, dėl kurių judėjimo laisvė neturėtų būti ribojama. Nutarime pakankamai aiškiai suformuluota taisyklė, kad „norma“ yra laisvės nevaržymas, o nukrypti nuo šios „normos“ leidžiama tik įvertinus individualią asmens padėtį. Tuo tarpu Projekte siūloma nustatyti, kad „norma“ yra laisvės suvaržymas, o individualios asmens padėties įvertinimas aktualus tik siekiant nukrypti nuo šios „normos“. Projektu iš esmės siūloma individualiai vertinti prieglobsčio prašytojų pažeidžiamumą, tačiau ne laisvės suvaržymo būtinumą ir proporcingumą, nors būtent to reikalauja Nutarimas. Kitų užsieniečių (ne prieglobsčio prašytojų) atveju Projekte iš viso nenumatyta jokio Nutarime minimo individualaus vertinimo, įskaitant pažeidžiamumo vertinimą.   Galiausiai, Nutarime pabrėžiama pareiga institucijoms, sprendžiančioms dėl asmens laisvės ribojimo pobūdžio, kiekvienu atveju įvertinti galimybę taikyti mažiau asmens laisvę varžančias alternatyvias priemones. Vis dėlto, įvertinus Projektu siūlomus Įstatymo 5 ir 140^8 straipsnių pakeitimus, konstatuotina, kad siūlomas reglamentavimas nenumato nei pareigos, nei galimybės institucijoms taikyti alternatyvias priemones, kurios varžytų asmens laisvę mažiau, lyginant su laikinu apgyvendinimu nesuteikiant teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje. Atsižvelgus į tai, siūlome patikslinti Projektu siūlomos Įstatymo 5 straipsnio 3^1 dalies formuluotę bei išdėstyti ją taip (pateiktas tik pirmas nuostatos sakinys): „3^1. Jeigu Migracijos departamentas nustato nustatęs, kad yra šio Įstatymo 76 straipsnio 4 dalyje arba 77 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių ir prieglobsčio prašytojo teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje ribojimas yra būtinas atitinkamam sprendimui priimti ir (ar) vykdyti bei nėra galimybės taikyti mažiau asmens laisvę varžančių priemonių, taip pat įvertinęs, ar nėra su prieglobsčio prašytojo amžiumi, sveikatos būkle, šeimine padėtimi susijusių ar kitų individualių aplinkybių, dėl kurių neturėtų būti ribojama prieglobsčio prašytojo teisė laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, priima sprendimą prieglobsčio prašytoją, pateikusį prašymą suteikti prieglobstį pasienio kontrolės punkte, tranzito zonoje ar netrukus po neteisėto Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimo, laikinai apgyvendinti šio straipsnio 6 dalyje nurodytose laikino apgyvendinimo vietose, nesuteikiant teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, iki priimamas sprendimas jį įleisti į Lietuvos Respubliką. [...]“	Pritarti
2.3.	Lietuvos Raudonasis Kryžius 2023-10-19	7 (140^8)	(3)		Atitinkamai, siūlome patikslinti Projektu siūlomos Įstatymo 140^8 straipsnio 3 dalies formuluotę bei išdėstyti ją taip (pateiktas tik pirmas nuostatos sakinys): „3. Migracijos departamentas nustatęs, kad yra šio Įstatymo 76 straipsnio 4 dalyje arba 77 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių ir prieglobsčio prašytojo teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje ribojimas yra būtinas atitinkamam sprendimui priimti ir (ar) vykdyti bei nėra galimybės taikyti mažiau asmens laisvę varžančių priemonių, taip pat įvertinęs, ar nėra individualių aplinkybių, susijusių su prieglobsčio prašytojo amžiumi, sveikatos būkle, šeimine padėtimi ar kitų individualių aplinkybių, dėl kurių negalėtų būti ribojama prieglobsčio prašytojo teisė laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, priima sprendimą laikinai apgyvendinti prieglobsčio prašytoją, pateikusį prašymą suteikti prieglobstį pasienio kontrolės punkte, tranzito zonoje ar netrukus po neteisėto Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimo, pasienio kontrolės punkte, tranzito zonoje, Valstybės sienos apsaugos tarnyboje, Pabėgėlių priėmimo centre ar kitoje apgyvendinimo vietoje, patalpoje, laikiname būste ar kitoje pritaikytoje vietoje, nesuteikiant jam teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, iki priimamas sprendimas jį įleisti į Lietuvos Respubliką. [...]“	Pritarti
2.4.	Lietuvos Raudonasis Kryžius 2023-10-19	7 (140^8)	(4)		Galiausiai, atsižvelgus į tai, kad Nutarime pateiktas išaiškinimas dėl Konstitucijos nuostatos, kuri yra taikytina visiems Lietuvos Respublikos teritorijoje ir jurisdikcijoje esantiems asmenims, o ne tik prieglobsčio prašytojams, siūlome patikslinti Projektu siūlomos Įstatymo 140^8 straipsnio 4 dalies formuluotę bei išdėstyti ją taip (pateiktas tik pirmas nuostatos sakinys): „4. Valstybės sienos apsaugos tarnybai nustačius, kad yra šio Įstatymo 113 straipsnio 5 dalyje nurodytos aplinkybės ir užsieniečio teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje ribojimas yra būtinas atitinkamam sprendimui priimti ir (ar) vykdyti bei nėra galimybės taikyti mažiau asmens laisvę varžančių priemonių, taip pat įvertinus, ar nėra individualių aplinkybių, susijusių su užsieniečio amžiumi, sveikatos būkle, šeimine padėtimi ar kitų individualių aplinkybių, dėl kurių negalėtų būti ribojama užsieniečio teisė laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, Valstybės sienos apsaugos tarnybos sprendimu užsienietis, kuris į Lietuvos Respublikos teritoriją pateko neteisėtai kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir kuris nėra prieglobsčio prašytojas, iki bus įvykdytas galutinis sprendimas dėl užsieniečio grąžinimo ar išsiuntimo arba išduotas užsieniečio registracijos pažymėjimas, apgyvendinamas šio straipsnio 3 dalyje nurodytoje laikino apgyvendinimo vietoje, nesuteikiant jam teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje. [...]“ Pažymime, kad pateikti pasiūlymai yra grindžiami išskirtinai Nutarimu ir jame pateiktu išaiškinimu. Laikomės pozicijos, kad tik tokiu arba analogišku būdu būtų iš tikrųjų ir pilnai įgyvendintas Konstitucinio Teismo Nutarimas.	Pritarti
2.5.	Lietuvos Raudonasis Kryžius 2023-10-19	7 (140^8)	(3),(4)		Dėl nelydimų nepilnamečių teisinės padėties reglamentavimo Projektu keičiamoje Įstatymo 140^8 straipsnio 4 dalyje siūloma nustatyti, kad „Ši dalis netaikoma nelydimiems nepilnamečiams užsieniečiams, jie apgyvendinami šio Įstatymo 32 straipsnio 8 dalyje nustatyta tvarka“, iš esmės referuojant į socialinės apsaugos ir darbo ministro, vidaus reikalų ministro ir sveikatos apsaugos ministro nustatytą nelydimų nepilnamečių užsieniečių apgyvendinimo tvarką. Šiam papildymui neprieštaraujame ir jam pritariame, tačiau atkreipiame dėmesį į tai, kad analogiškos nuostatos nėra keičiamoje Įstatymo 140^8 straipsnio 3 dalyje, kuri, be kita ko, reglamentuoja nelydimų nepilnamečių prieglobsčio prašytojų teisinę padėtį. Pasiūlyme dėl Įstatymo 140^8 straipsnio 3 dalies pakeitimo atskirai aptariami atvejai, kuomet yra pagrįstų abejonių dėl nepilnamečiu prisistačiusio nelydimo užsieniečio nurodyto amžiaus, tačiau aiškiai nenustatyta, kokia tvarka vadovaujantis apgyvendinamas nelydimas nepilnametis prieglobsčio prašytojas, kai tokio pobūdžio pagrįstų abejonių nėra arba kai amžiaus nustatymo tyrimas patvirtina, jog asmuo yra nepilnametis. Siekiant aiškumo, siūlome papildyti Įstatymo 140^8 straipsnio 3 dalį, pirmiausia numatant, kad „Ši dalis netaikoma nelydimiems nepilnamečiams prieglobsčio prašytojams, jie apgyvendinami šio Įstatymo 79 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka“, o tik po to atskirai aptariant atvejus, kuomet yra pagrįstų abejonių dėl nepilnamečiu prisistačiusio nelydimo užsieniečio nurodyto amžiaus.	Pritarti
2.6.	Lietuvos Raudonasis Kryžius 2023-10-19	7 (140^8)	(3)		Dėl teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje ribojimo iki 5 mėnesių Projektu keičiamoje Įstatymo 140^8 straipsnio 3 dalyje siūloma nustatyti, kad „Šis teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje ribojimas negali būti taikomas ilgiau kaip 5 mėnesius“. Remiantis Projektą lydinčiu aiškinamuoju raštu, minėtas 5 mėnesių terminas grindžiamas: a) 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos (nauja redakcija) (toliau – Direktyva 2013/32) 43 straipsnio 3 dalimi, kuri, anot Projekto rengėjų, leidžia pratęsti to paties straipsnio 2 dalyje nustatytą keturių savaičių terminą, kai atvyksta didelė trečiosios šalies piliečių arba asmenų be pilietybės grupė ir pateikia tarptautinės apsaugos prašymus pasienyje arba tranzito zonoje; b) pasiūlymu dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl krizių ir force majeure situacijų migracijos ir prieglobsčio srityje, kuriame siūloma nustatyti, kad krizinėse situacijose ar esant force majeure pasienio procedūra galėtų trukti iki 20 savaičių. Visų pirma pastebėtina, kad Projekto aiškinamajame rašte nepilnai perteiktos Direktyvos 2013/32 43 straipsnio 3 dalyje numatytos sąlygos, kuomet leidžiama pratęsti to paties straipsnio 2 dalyje nustatytą keturių savaičių terminą, taikomą „pasienio procedūrai“. Remiantis Direktyvos 2013/32 43 straipsnio 3 dalimi, „pasienio procedūrą“ leidžiama taikyti ilgiau, negu keturias savaites, „Kai atvyksta didelė trečiosios šalies piliečių arba asmenų be pilietybės grupė ir pateikia tarptautinės apsaugos prašymus pasienyje arba tranzito zonoje, ir dėl to 1 dalies nuostatų taikymas tampa praktiškai neįmanomas“ (angl. „In the event of arrivals involving a large number of third- country nationals or stateless persons lodging applications for international protection at the border or in a transit zone, which makes it impossible in practice to apply there the provisions of paragraph 1“). Tokiu būdu, Direktyvos 2013/32 43 straipsnio 3 dalyje nustatytos kelios kumuliatyvios sąlygos, kurių viena referuoja į faktinę galimybę vykdyti procedūras pagal to paties straipsnio 1 dalį. Projekte tokios sąlygos nėra numatyta bei vienintelė sąlyga, leidžianti pratęsti Įstatymo 5 straipsnio 3^1 dalyje numatytą 28 dienų (keturių savaičių) terminą iki 5 mėnesių, numatytų Įstatymo 140^8 straipsnio 3 dalyje, yra „įvesta karo padėtis, nepaprastoji padėtis, taip pat paskelbta ekstremalioji situacija dėl masinio užsieniečių antplūdžio“. Pažymėtina, kad pačiame Projekto aiškinamajame rašte yra nurodyta, jog „šiuo metu nėra stebimi dideli užsieniečių, siekiančių neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos valstybės sieną, srautai“, t. y. faktinė situacija, labai tikėtina, nėra tokia, kad Direktyvos 2013/32 43 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymas tampa praktiškai neįmanomas, tačiau, remiantis Projektu, Direktyvos 2013/32 43 straipsnio 3 dalyje numatyta išimtis būtų taikoma vien tuo pagrindu, kad, pvz., ekstremalioji situacija dėl masinio užsieniečių antplūdžio nėra atšaukta, visiškai neatsižvelgiant į tai, ar faktinė situacija padaro Direktyvos 2013/32 43 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymą „praktiškai neįmanomu“. Be to, atkreipiame dėmesį į tai, kad 2020 m. gegužės 14 d. sprendime sujungtose bylose C‑924/19 PPU ir C‑925/19 PPU Europos Sąjungos Teisingumo Teismas pateikė tokį Direktyvos 2013/32 43 straipsnio nuostatų išaiškinimą^[10]: „241. Darytina išvada, kad tarptautinės apsaugos prašytojo sulaikymas tranzito zonoje pasibaigus keturių savaičių laikotarpiui, kuris pradedamas skaičiuoti nuo prašymo pateikimo, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2013/32 6 straipsnio 2 dalį, negali būti pateisinamas pagal šios direktyvos 43 straipsnio 1 ir 2 dalis. 242. Atsižvelgiant į tai, reikia pažymėti, antra, kad pagal Direktyvos 2013/32 43 straipsnio 3 dalį, kai dėl masinio tarptautinės apsaugos prašytojų antplūdžio neįmanoma taikyti konkrečių procedūrų, kurias pagal šios direktyvos 43 straipsnio 1 dalį nustato valstybės narės prie jų sienų arba tranzito zonose, šios procedūros gali būti toliau taikomos tol, kol atitinkami tarptautinės apsaugos prašytojai paprastai apgyvendinami netoli šių sienų ar tranzito zonų esančiose vietose. 243. Taigi pagal Direktyvos 2013/32 43 straipsnio 3 dalį, esant specifinei situacijai, susidariusiai dėl masinio tarptautinės apsaugos prašytojų antplūdžio, valstybėms narėms leidžiama toliau taikyti šio straipsnio 1 dalyje numatytas procedūras, net jei viršijamas keturių savaičių terminas, per kurį šios procedūros paprastai turi būti vykdomos pagal to paties straipsnio 2 dalį. 244. Vis dėlto iš pačios šios direktyvos 43 straipsnio 3 dalies formuluotės matyti, kad tokios procedūros gali būti taikomos, tik jeigu tarptautinės apsaugos prašytojai, pasibaigus šio straipsnio 2 dalyje numatytam keturių savaičių terminui, paprastai apgyvendinami netoli sienos ar tranzito zonos esančiose vietose. 245. Reikalaujant, kad šie prašytojai būtų apgyvendinti įprastomis sąlygomis, Direktyvos 2013/32 43 straipsnio 3 dalyje neišvengiamai atmetama galimybė juos sulaikyti. Iš tiesų tarptautinės apsaugos prašytojų įprastos apgyvendinimo sąlygos reglamentuojamos Direktyvos 2013/33 17 ir 18 straipsniuose, pagal kuriuos bet kuris tarptautinės apsaugos prašytojas iš principo turi teisę į piniginę išmoką, leidžiančią jam susirasti būstą, arba į apgyvendinimą natūra ne sulaikymo centre, o kitoje vietoje. 246. Darytina išvada, kad pagal Direktyvos 2013/32 43 straipsnio 3 dalį valstybei narei nesuteikiama teisė tarptautinės apsaugos prašytojus sulaikyti jos pasienyje arba vienoje iš jos tranzito zonų pasibaigus šio sprendimo 241 punkte nurodytam keturių savaičių terminui, net jei dėl masinio tarptautinės apsaugos prašytojų antplūdžio neįmanoma per tokį terminą taikyti šios direktyvos 43 straipsnio 1 dalyje numatytų procedūrų. 247. Vis dėlto reikia pridurti, kad nors pagal Direktyvos 2013/32 43 straipsnio 2 dalį šie prašytojai iš esmės gali atvykti į atitinkamos valstybės narės teritoriją pasibaigus tokiam keturių savaičių terminui, šio straipsnio 3 dalyje šiai valstybei narei leidžiama apriboti judėjimo laisvę plote, esančiame netoli jos sienų ar tranzito zonų, kaip numatyta Direktyvos 2013/33 7 straipsnyje. 248. Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad į trečiojo klausimo a dalį reikia atsakyti, jog Direktyvos 2013/32 43 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį neleidžiama sulaikyti tarptautinės apsaugos prašytojo tranzito zonoje ilgiau nei keturias savaites.“ Taigi, remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo išaiškinimu, Direktyvos 2013/32 43 straipsnis, reglamentuojantis „pasienio procedūros“ taikymą, visų pirma numato, kad tokio pobūdžio procedūra (neįleidžiant prieglobsčio prašytojų į teritoriją ir laikant juos de facto sulaikyme) gali būti taikoma iki keturių savaičių. Tam tikrais atvejais, numatytais minėto straipsnio 3 dalyje, „pasienio procedūra“ gali būti taikoma ir pasibaigus keturių savaičių terminui, tačiau tokiu atveju prieglobsčio prašytojai nebegali toliau likti „neįleisti į teritoriją“ ir laikomi de facto sulaikyme bei privalo būti „apgyvendinti įprastomis sąlygomis“ (angl. „accommodated normally”, „accommodated in normal conditions”). Būtent tokia tvarka yra numatyta Projektu keičiamoje Įstatymo 5 straipsnio 3^1 dalyje, tačiau siūlomas Įstatymo 140^8 straipsnio 3 dalies pakeitimas, leidžiantis laikyti prieglobsčio prašytojus „neįleistais“ ir de facto sulaikytais iki 5 mėnesių, neatsižvelgia į aukščiau pateiktą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo išaiškinimą bei, atitinkamai, nėra suderinamas su Direktyvos 2013/32 nuostatomis. Atskirai paminėtina^[11], kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2020 m. gegužės 14 d. sprendimo 247 punkte minima Direktyvos 2013/33 7 straipsnio 1 dalis reglamentuoja prieglobsčio prašytojų judėjimo laisvę bei nustato bendrą taisyklę: „Prašytojai gali laisvai judėti priimančiosios valstybės narės teritorijoje arba tam tikroje valstybės narės jiems nustatytoje vietoje“. Pažymėtina, kad lietuviškame vertime vartojamas žodis „vieta“, kuris taip pat vartojamas to paties straipsnio 3 dalyje („valstybių narių nurodytoje konkrečioje vietoje“) arba jau minėtame 2 straipsnio (h) punkte („tam tikroje vietoje“), tačiau angliškoje Direktyvos 2013/33 versijoje 7 straipsnio 1 dalyje vartojamas žodis „area“ („Applicants may move freely within the territory of the host Member State or within an area assigned to them by that Member State“), o ne „place“, kaip to paties straipsnio 3 dalyje arba 2 straipsnio (h) punkte. Kadangi lietuviškas vertimas nedaro semantinio skirtumo tarp šių dviejų žodžių, tai gali sąlygoti klaidingą 7 straipsnio 1 dalies nuostatos interpretavimą. Minėta nuostata pirmą kartą atsirado Direktyvoje 2003/9 bei buvo pažodžiui perkelta į ją pakeitusią Direktyvą 2013/33, tačiau oficialus lietuviškas Direktyvos 2003/9 7 straipsnio 1 dalies vertimas skyrėsi: „Prieglobsčio prašytojai gali laisvai judėti priimančiosios valstybės narės teritorijoje arba tam tikroje valstybės narės jiems paskirtoje zonoje“. Remiantis prieinamais duomenimis^[12], galimybė apriboti prieglobsčio prašytojų judėjimo laisvę tam tikra „zona“ (angl. „area“) atsirado atsižvelgus į Vokietijos pageidavimą išlaikyti nacionalinėje teisėje numatytą galimybę apriboti prieglobsčio prašytojų judėjimo laisve tam tikru teritorijos administraciniu vienetu. Tokiu būdu, tiek 7 straipsnio 1 dalies nuostatos derinimo istorija, tiek originalios (angliškos) jos versijos semantinis vertinimas pagrindžia išvadą, kad valstybė narė gali leisti prieglobsčio prašytojui laisvai judėti tik tam tikroje teritorijos dalyje, tačiau ne „vietoje“ (pvz., apgyvendinimo centre), kaip suponuoja lietuviškas vertimas. Be to, Direktyvos 7 straipsnio 1 dalis numato, kad minima „nustatyta vieta“ (angl. „area“) „turi garantuoti pakankamai galimybių naudotis visa pagal šią direktyvą teikiama parama“, kas apima, be kita ko, galimybę lankytis gydymo įstaigose, lankyti mokyklą, dirbti (įgijus tokią teisę). Akivaizdu, kad „vieta“ (pvz., užsieniečių apgyvendinimo centras) tokių galimybių nesuteikia. Galiausiai, net jeigu prieglobsčio prašytojui leista laisvai judėti tik tam tikroje valstybės teritorijos dalyje, tai nereiškia, kad iš jo atimta judėjimo laisvė, kadangi jis gali laikinai išvykti iš šios teritorijos dalies, gavęs leidimą arba, tam tikrais atvejais (pvz., vykstant į susitikimus su valdžios atstovais ir į teismus), net neprašant leidimo (Direktyvos 2013/33 7 straipsnio 4 dalis). Apibendrinus, konstatuotina, kad Direktyvos 2013/32 43 straipsnis, kuriuo remiasi Projekto rengėjai, neleidžia tokio teisinio reglamentavimo, kaip siūloma nustatyti Įstatymo 140^8 straipsnio 3 dalyje. Remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo išaiškinimu, pasibaigus keturių savaičių terminui, prieglobsčio prašytojai, net ir toliau jiems taikant „pasienio procedūrą“, privalo būti visais atvejais įleisti į teritoriją ir apgyvendinti taikant „normalią“ apgyvendinimo schemą, o ne de facto sulaikymą. Vertinant Projekto rengėjų argumentą, jog pasiūlymas dėl Įstatymo 140^8 straipsnio 3 dalyje numatyto 5 mėnesių termino grindžiamas pasiūlymu dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl krizių ir force majeure situacijų migracijos ir prieglobsčio srityje, kuriame siūloma nustatyti, kad krizinėse situacijose ar esant force majeure pasienio procedūra galėtų trukti iki 20 savaičių, pastebėtina, kad šiuo atveju referuojama į teisės aktą, kuris šiam momentui nėra nei įsigaliojęs, nei priimtas. Šiame rašte dėstoma pozicija yra grindžiama galiojančiu Europos Sąjungos teisiniu reglamentavimu, kurio viršenybė yra nustatyta Konstituciniu aktu „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“. Laikomės pozicijos, kad Lietuvos Respublikos nacionalinė teisė turi būti suderinama su galiojančiu Europos Sąjungos acquis, o ne su pasiūlymais ir projektais, kurie šiuo metu yra tik svarstymo stadijoje. Galiojantis reglamentavimas – Direktyvos 2013/32 5 straipsnis bei Direktyvos 2013/33 4 straipsnis – leidžia nustatyti nacionalinėje teisėje palankesnes sąlygas ir procedūras prieglobsčio prašytojams, tačiau jokia nuostata neleidžia nustatinėti griežtesnių sąlygų bei apriboti prieglobsčio prašytojų teises labiau, nei leidžia minėtos direktyvos. Atsižvelgus į tai, manome, kad, nepriklausomai nuo to, kokio pobūdžio teisėkūros pasiūlymai šiuo metu yra svarstomi Europos Sąjungos institucijose, Įstatymo nuostatos privalo būti suderinamos su galiojančiu Europos Sąjungos acquis.	Pritarti
2.7.	Lietuvos Raudonasis Kryžius 2023-10-19	N(3)	(5)	(2)	Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos Sveikintina, kad Projektu siūloma Įstatymo 140^8 str. 5 d. numatyti teisė asmeniui, kuris nėra prieglobsčio prašytojas, ginčyti sprendimą apgyvendinti jį nesuteikiant teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje teisme. Tačiau pažymime, kad, skirtingai negu prieglobsčio prašytojų atveju, tokiems asmenims nėra numatyta teisė naudotis valstybės garantuojama teisinė pagalba. Šiuo klausimu pažymime, kad Įstatymo 3 str. 5 d. 2 p. jau yra nustatyta, kad užsieniečiai, kurie nėra prieglobsčio prašytojai, turi teisę naudotis valstybės garantuojama teisine pagalba, tačiau tik „teikimo sulaikyti užsienietį arba skirti jam alternatyvią sulaikymui priemonę nagrinėjimo teisme metu“, t. y. tik situacijose, kuomet atitinkamą teisminį procesą inicijuoja Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Nors tokiems užsieniečiams yra numatyta teisė patiems kreiptis į teismą su skundu dėl sulaikymo arba alternatyvios sulaikymui priemonės skyrimo, taip pat su prašymu pakartotinai svarstyti tokių priemonių taikymą, tačiau valstybės garantuojama teisinė pagalba užsieniečiams užtikrinama tik tuo atveju, jeigu procesą inicijuoja institucija, tokiu būdu dar labiau pabrėžiant galių nelygybę ir apribojant užsieniečių galimybę veiksmingai pasinaudoti Įstatymo jiems numatytomis garantijomis. Vis dėlto, bent jau institucijai kreipiantis į teismą, teisė į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą yra užtikrinama. Kita vertus, tuo atveju, kai priimamas Įstatymo 140^8 str. 4 d. numatytas institucijos (Valstybės sienos apsaugos tarnybos) sprendimas laikinai apgyvendinti užsienietį nesuteikiant jam teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, pačiai institucijai nenumatyta nei prievolės, nei teisės inicijuoti tokio sprendimo teisminę peržiūrą. Tokiu būdu, vienintelis subjektas, galintis inicijuoti sprendimo laikinai apgyvendinti užsienietį nesuteikiant jam teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje (i. e. sprendimo, kuriuo jis yra de facto sulaikomas) teisminę peržiūrą, yra pats užsienietis, neturintis teisės pasinaudoti valstybės garantuojama teisine pagalba. Kitaip tariant, Įstatymas nenumato situacijų, kuomet sprendimo, kuriuo asmuo yra de facto sulaikomas, teisėtumą ir pagrįstumą būtų įmanoma patikrinti teisme, jeigu pats asmuo neturi pakankamai lėšų advokatui pasamdyti.   Siekiant įgyvendinti Nutarimą ir užtikrinti, kad Projekte numatyta apskundimo teisė nėra vien deklaratyvi ir kad žmonės turi realią galimybę ja pasinaudoti, siūlome papildyti Įstatymo 3 str. 5 d. 2 p., numatant tokiems asmenims teisę į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą skundžiant Įstatymo 140^8 str. 4 d. nurodytą sprendimą, pvz.: „2) vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka naudotis valstybės garantuojama teisine pagalba teikimo sulaikyti užsienietį arba skirti jam alternatyvią sulaikymui priemonę nagrinėjimo teisme metu ir įgyvendinant šio Įstatymo 140^8 straipsnio 5 dalyje nurodytą teisę;“	Pritarti
2.8.	Lietuvos Raudonasis Kryžius 2023-10-19	4 (115)	(2)	(5)	Dėl Įstatymo 115 straipsnio 2 dalies 5 punkto pakeitimo Remiantis Projekto aiškinamuoju raštu, atsižvelgiant į Nutarimo 27.1 punktą, kuriame konstatuojama, kad Įstatymo 115 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtinta alternatyvi sulaikymui priemonė tarptautinių ir Lietuvos teismų praktikoje įvertinta kaip prilygstanti asmens sulaikymui, taip pat į Direktyvos 2013/33 8 straipsnio 4 dalį, kurioje kaip alternatyvios sulaikymui priemonės pavyzdys nurodoma pareiga neišvykti iš nustatytos vietos, ši alternatyvi sulaikymui priemonė tikslinama – siūloma nustatyti, kad teismai gali skirti alternatyvią sulaikymui priemonę – apgyvendinti užsienietį Valstybės sienos apsaugos tarnyboje nustatant pareigą neišvykti iš apgyvendinimo vietai priklausančios teritorijos be apgyvendinimo vietos vadovo ar jo įgalioto asmens leidimo. Iš esmės neprieštaraujame šiam pasiūlymui, tačiau atkreipiame dėmesį į tai, jog Direktyvos 2013/33 8 straipsnio 4 dalyje minimos „pareigos neišvykti iš nustatytos vietos“ turinys nėra detalizuotas. Laikomės pozicijos, kad numatant tokio pobūdžio „alternatyvią sulaikymui priemonę“, svarbu įvertinti jos turinį bei užtikrinti, kad ji neprilygtų asmens sulaikymui, kaip, pvz., galiojanti Įstatymo 115 straipsnio 2 dalies 5 punkto redakcija. Šiuo klausimu gali būti aktuali Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūros publikacija „Alternatyvios sulaikymui priemonės prieglobsčio prašytojams ir žmonėms grąžinimo procedūrose“ (angl. „Alternatives to detention for asylum seekers and people in return procedures“^[13]), kurioje pateikiamas toks gyvenamosios vietos apribojimo, kaip alternatyvios sulaikymui priemonės, aprašymas: „Tokie apribojimai nustato pareigą likti tam tikru adresu arba gyventi tam tikroje geografinėje vietovėje, dažnai taikant juos kartu su reikalavimu reguliariai registruotis. Paskirtos vietos gali būti atviros arba pusiau atviros įstaigos, kurias administruoja vyriausybė arba NVO, taip pat viešbučiai, nakvynės namai ar privatūs būstai. Taikomas režimas gali skirtis, tačiau žmonės paprastai turi būti paskirtoje vietoje tam tikru laiku, o nebuvimas paprastai leidžiamas tik pateikus pagrįstą pasiaiškinimą.“^[14] Įvertinus Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūros pateiktą paaiškinimą, tikėtina, kad prieglobsčio prašytojo apgyvendinimas Valstybės sienos apsaugos tarnyboje nustatant pareigą gyventi paskirtoje vietoje, kartu numatant galimybę, gavus leidimą, laikinai išvykti iš šios vietos, iš esmės atitinka „pareigos neišvykti iš nustatytos vietos“ turinį ir dvasią. Tačiau Projektu siūlomas Įstatymo 115 straipsnio papildymas 6 dalimi nutolina šią priemonę nuo „alternatyvos sulaikymui“ ir priartina ją prie asmens „sulaikymo“, tokiu būdu nubraukiant deklaruojamą tikslą – įgyvendinti Nutarimą. Projektu siūloma nustatyti, kad pritaikius užsieniečiui minėtą alternatyvią sulaikymo priemonę, jam „apgyvendinimo vietos vadovo ar jo įgalioto asmens leidimu gali būti leista laikinai išvykti iš apgyvendinimo vietos, kai yra valdoma pasišalinimo iš apgyvendinimo vietos rizika“. Visų pirma, formuluotė „gali būti leista“ suponuoja, kad asmeniui gali būti ir neleista laikinai išvykti, net jeigu įvykdoma papildoma sąlyga, susijusi su pasišalinimo rizikos valdymu. Laikomės pozicijos, kad tais atvejais, kai asmeniui, apgyvendintam Valstybės sienos apsaugos tarnyboje nustatant pareigą neišvykti iš apgyvendinimo vietai priklausančios teritorijos, neleidžiama laikinai išvykti iš teritorijos, ši „alternatyvi sulaikymui priemonė“ faktiškai susitapatina su apgyvendinimu Valstybės sienos apsaugos tarnyboje nustatant teisę judėti tik apgyvendinimo vietai priklausančioje teritorijoje (galiojanti Įstatymo 115 straipsnio 2 dalies 5 punkto redakcija), kuris, anot Nutarimo, prilygsta asmens sulaikymui. Taigi, pritaikius tokią „patikslintą“ alternatyvią sulaikymui priemonę asmeniui ir neleidus jam laikinai išvykti, toks asmuo tampa de facto sulaikytas. Be to, pritaikius tokią alternatyvią sulaikymui priemonę, asmeniui „gali būti leista laikinai išvykti iš apgyvendinimo vietos“ tik tuo atveju, jeigu „valdoma pasišalinimo iš apgyvendinimo vietos rizika“. Šiuo metu analogiška sąlyga yra numatyta 140^8 straipsnio 3 dalyje. Remiantis Nutarimo 9.1.2 punktu, tokia sąlyga reiškia, kad prieglobsčio prašytojams nėra leidžiama palikti laikino apgyvendinimo vietos laisvai, nekontroliuojamiems. Taigi, tokio pobūdžio neapibrėžtos sąlygos, kurios įvykdymas paliktas išskirtinai institucijos diskrecijai, nustatymas vėl gi priartina „patikslintą“ alternatyvią sulaikymui priemonę prie de facto sulaikymo. Tikėtina, kad, pvz., teismo sprendimu sulaikyto asmens vykimas su palyda į teismo posėdį taip pat kvalifikuotinas, kaip „laikinas išvykimas iš centro valdant pasišalinimo riziką“, taigi savaime galimybė „laikinai išvykti iš apgyvendinimo vietos, kai yra valdoma pasišalinimo iš apgyvendinimo centro rizika“ nelaikytina skiriamuoju bruožu tarp „sulaikymo“ ir „alternatyvios sulaikymui priemonės“. Atsižvelgus į tai, siūlome atsisakyti Įstatymo 115 straipsnio papildymo 6 dalimi arba, alternatyviai, nustatyti šioje dalyje sąlygas leidimui laikinai išvykti gauti, kurios būtų labiau apibrėžtos bei labiau suprantamos asmeniui, kuriam skirta tokio pobūdžio alternatyvi sulaikymui priemonė, taip pat labiau priklausytų nuo paties asmens, o ne vien nuo institucijos diskrecijos. Pvz., tarp tokių sąlygų gali būti numatytas (paros) laikas, kada asmeniui leidžiama (neleidžiama) palikti apgyvendinimo vietos teritoriją, laikino išvykimo trukmė, tikslas, geografinės ribos ir pan. Priešingu atveju, kaip buvo minėta, praktikoje neišvengiamos situacijos, kuomet asmuo, kuriam paskirta Įstatymo 115 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatyta alternatyvi sulaikymui priemonė, dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių faktiškai negalės laikinai išvykti iš apgyvendinimo vietai priklausančios teritorijos ir galės judėti tik šioje teritorijoje, kas, anot Nutarimo, prilygsta asmens sulaikymui.        Siūlome įvertinti Lietuvos Raudonojo Kryžiaus pateiktas pastabas ir pasiūlymus svarstant Projektą Lietuvos Respublikos Seimo komitetuose.	Pritarti
3.	VšĮ Sienos Grupė 2023-10-23				Santrauka: Sienos Grupė, reaguodama į siūlomus pakeitimus, susijusius su užsieniečių laisvės ribojimu, teikia pastabas dėl įstatymo projekto Nr. XIVP-3047. Sienos Grupė nuosekliai laikosi pozicijos, kad sulaikymas turi trukti kuo trumpiau ir taikomas tik kraštutiniu atveju, negali būti taikomas vaikams. Laisvės apribojimo teisėtumas privalo per 48 valandas būti patikrintas teisme. Atkreipiame dėmesį, kad pagal šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą, po 2023 m. birželio 7 d. Konstitucinio Teismo nutarimo Nr. KT53-A-N6/2023, užsieniečiai, nereguliariai kirtę Lietuvos ir Baltarusijos sieną yra sulaikomi tik teismo sprendimu. Taikant šią praktiką, nėra nustatyta, kad Lietuvos teismai nebūtų pajėgūs išnagrinėti teikimų dėl prieglobsčio prašytojų laisvės apribojimo. Sienos Grupė siūlo ir toliau taikyti tokį teisinį reguliavimą. Sienos Grupė taip pat pasisako dėl būtinybės teikti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą užsieniečiams, jei būtų priimtas siūlymas dėl sulaikymo administraciniu sprendimu tam, kad kiekvienam užsieniečiui būtų užtikrinta teisė patikrinti tokio sprendimo teisėtumą teisme. Pagal galiojančius Europos Sąjungos teisės aktus, siūlome įtvirtinti maksimalų sulaikymo terminą – 28 dienas vietoj įstatymo projektu numatytų 5 mėnesių. Rekomenduojame įtvirtinti sprendimo sulaikyti užsienietį teisminę kontrolę – pirminio sprendimo sulaikyti asmenį vėlesnės peržiūros turi būti atliekamos kas septynias dienas, kol sueis vienas mėnuo, o vėliau – kas mėnesį, kol bus pasiekta maksimali sulaikymo riba. Siūlome įstatymu aiškiai apibrėžti išimtis, kuomet užsieniečio laisvės ribojimas yra pateisinamas ir netaikyti sulaikymo nepilnamečiams prieglobsčio prašytojams. Siūlome užtikrinti nepriklausomą sulaikomų užsieniečių stebėseną, tam kad būtų laiku ir tinkamai identifikuotas pažeidžiamo asmens poreikis sulaikymo vietose. Įstatymo projekte numatytas žmogaus teisių apribojimas Vyriausybės skelbiamos „ekstremalios situacijos“ metu reikštų, kad Vyriausybei yra suteikiama galia apriboti žmogaus teises. Tokia nuostata yra nesuderinama su Konstitucijoje įtvirtintais valdžių padalinimo principais, demokratijos pagrindais. Žemiau pateikiame konkrečias Sienos Grupės pastabas: 1. VšĮ „Sienos Grupė“ (toliau – Sienos Grupė) – nevyriausybinė organizacija, veikianti kaip pilietinė iniciatyva nuo 2021 metų, prasidėjus humanitarinei krizei Lietuvos pasienyje su Baltarusija. Sienos Grupė teikia humanitarinę ir integracijos pagalbą, kartu su partneriais vykdo advokaciją, strateginio bylinėjimosi projektus, atlieka migracijos politikos stebėseną. Reaguodami į siūlomus pakeitimus, susijusius su užsieniečių laisvės ribojimu, teikiame pastabas dėl įstatymo projekto Nr. XIVP-3047 (toliau – projektas). 2. Projekto aiškinamajame rašte nurodoma, kad įstatymo projekto tikslas yra patikslinti įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – UTPĮ) nuostatas, kurios 2023 m. birželio 7 d. Konstitucinio Teismo nutarimu Nr. KT53-A-N6/2023 pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. 3. Minėtu nutarimu Konstitucinis Teismas nutarė pripažinti, kad UTPĮ nuostatos, pagal kurias dėl įvestos karo padėties, nepaprastosios padėties, taip pat paskelbtos ekstremaliosios situacijos dėl masinio užsieniečių antplūdžio, visi prieglobsčio prašytojai privalėjo būti apgyvendinami nurodytose vietose, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, kai toks apgyvendinimas galėjo trukti iki 6 mėnesių, kompetentingai institucijai nepriėmus sprendimo, kurį būtų galima skųsti teismui, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsniui. 4. Pagrindiniai projektu siūlomi pokyčiai – trumpinti maksimalią de facto sulaikymo trukmę iki 5 mėn., įvesti individualų vertinimą ir tikslinti alternatyvią sulaikymui priemonę įvirtinant nuostatą, kad teismai gali skirti alternatyvią sulaikymui priemonę apgyvendinti užsienietį Valstybės sienos apsaugos tarnyboje, nustatant pareigą neišvykti iš apgyvendinimo vietai priklausančios teritorijos be apgyvendinimo vietos vadovo ar jo įgalioto asmens leidimo. 5. Reiškiame susirūpinimą, kad siūlomais pakeitimais nebus užtikrinimas visiškas 2023 m. birželio 7 d. Konstitucinio Teismo nutarimo Nr. KT53-A-N6/2023 (toliau – nutarimas) įgyvendinimas. 6. Siekiant pasiekti aiškinamajame rašte nurodytą įstatymo projekto tikslą, svarbu nuosekliai įvertinti visus Konstitucinio Teismo argumentus, kuriais vadovaujantis Konstitucinis Teismas priėmė aktualų nutarimą. Tik atsižvelgus į nutarimo argumentų visumą, o ne pavienius išaiškinimus, galima užtikrinti užsieniečių sulaikymo teisinio reguliavimo atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir nutarime nurodytoms tarptautinės teisės normoms. 7. Siūlomo teisinio reguliavimo trūkumai apima nuostatas, susijusias su individualiu vertinimu, sulaikymo trukme, nepilnamečių vaikų sulaikymu, teismine kontrole ir alternatyvios sulaikymui priemonės taikymu.
3.1	VšĮ Sienos Grupė 2023-10-23	7			Bendros pastabos dėl užsieniečių sulaikymo 8. Sienos Grupė nuosekliai pasisako, kad asmens sulaikymas privalo trukti kuo trumpiau, turi būti tik kraštutinė priemonė, kuri negali būti taikoma vaikams. Asmens sulaikymas turi būti pagrįstas individualiais argumentais ir taikomas tik teismo sprendimu. Sulaikytam užsieniečiui turi būti užtikrinama teisė sulaikymo teisėtumą patikrinti teisme nuo pat jo laisvės apribojimo. Užsieniečio teisės apimtis negali skirtis nuo Lietuvos piliečio teisės į saugumą ir judėjimo laisvę. 9. Ši pozicija iš esmės sutampa su Konstitucinio Teismo nutarime dėstomais argumentais. Nutarime net kelis kartus pasisakyta dėl to, kad toks laisvės apribojimas, kuris savo esme gali būti prilygintas sulaikymui, gali būti taikomas tik kaip kraštutinė priemonė (nutarimo 14.3.1., 17, 20.1 punktai). 10. Šis principas įtvirtintas ir Priėmimo sąlygų direktyvos preambulėje. 16 preambulės konstatuojamojoje dalyje nurodoma, kad sulaikymas neturi trukti ilgiau, nei to pagrįstai reikia atitinkamoms procedūroms atlikti. Sulaikymas turėtų būti kraštutinė priemonė ir gali būti taikomas tik po to, kai buvo tinkamai išnagrinėtos visos su laisvės atėmimu nesusijusios alternatyvios sulaikymui priemonės (20 preambulės konstatuojamoji dalis). 11. Tokią poziciją nuosekliai išsako ir Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro biuras (toliau – UNHCR), įstatymų leidėjui teikęs rekomendaciją ribojant užsieniečių laisvę, teisės aktais užtikrinti ir procedūrines apsaugos nuo neteisėto ar savavališko sulaikymo priemones, pavyzdžiui, būtinumo, proporcingumo ir įmanomai trumpiausio laiko reikalavimus, alternatyvias sulaikymui priemones bei automatinę teisminę peržiūrą. 12. Primename, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT) yra pasisakęs, kad ekstremalioji situacija negali būti laikoma pakankama priežastimi nukrypti nuo Europos Sąjungos teisės normų taikant užsieniečių sulaikymą (2020 m. gruodžio 17 d. sprendimas byloje C‑808/18 ECLI:EU:C:2020:1029, 212-226 punktai). 13. Aiškinamajame rašte nurodoma, kad pagal įstatymo projektą, užsieniečio apgyvendinimas administracinės institucijos sprendimu nesuteikiant jam teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje nedėstomas kaip sulaikymo pagrindas, kadangi sulaikymą ar alternatyvią sulaikymui priemonę skiria tik teismai, tačiau nėra aišku, kodėl projekto autoriai siūlo nustatyti galimybę taikyti laisvės ribojimą, kuris galėtų trukti iki 5 mėnesių, administraciniu sprendimu. Tuo labiau, minėtame rašte projekto autoriai nurodo, kad šiuo metu nėra stebimi dideli užsieniečių, siekiančių neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos valstybės sieną, srautai. 14. Po Konstitucinio Teismo nutarimo, nustojus galioti UPTĮ 140^8 straipsnio 3 daliai, kiekvieno prieglobsčio prašytojo, kuris į Lietuvą pateko neteisėtai kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną, sulaikymo teisėtumas yra patikrinamas teisme. Tokia praktika visiškai atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją, tiek Europos Sąjungos teisės aktus. Kaip nurodo Migracijos departamentas, šių metų liepą buvo pateikti 74 prieglobsčio prašymai (28 iš jų Baltarusijos piliečių), rugpjūtį – 45 (28 iš jų Baltarusijos piliečių), rugsėjį – 43 (12 iš jų Baltarusijos piliečių). Nors Migracijos departamentas neatskleidžia, kiek iš pateikusių prieglobsčio prašymus asmenų sieną kirto reguliariai, tačiau akivaizdu, kad Lietuvos Respublikos teismai yra pajėgūs kas mėnesį išnagrinėti kelių dešimčių asmenų bylas dėl sulaikymo. 15. Pažymėtina, kad suteikiant užsieniečiui, kuriam paskirta įstatymo pakeitimu įvedama administracinė priemonė, galimybę patikrinti jos teisėtumą teisme, turės būti teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba, tai nulems priešingą rezultatą: deleguojant sprendimo priėmimo funkciją viešojo administravimo institucijai, teismų darbo krūvis tik išaugtų. 16. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos teisės aktai numato galimybę apriboti asmens laisvę tik teismo sprendimu. Administracinio sulaikymo institutas Lietuvos Respublikoje panaikintas tam, kad būtų apsaugota žmogaus teisė į laisvę ir saugumą. Administracinį sulaikymą draudžia Lietuvos Respublikos Konstitucija. 17. Projekto autoriai nurodo, kad Migracijos departamentui priėmus sprendimą de facto sulaikyti užsienietį, užtikrinama tokių sprendimų administracinė peržiūra ir apskundimo tvarka, taigi tokių sprendimų pagrįstumas galės būti įvertintas teismo. Projekte nėra numatyta, kad asmenys, de facto sulaikyti Migracijos departamento sprendimu, galės gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą siekiant patikrinti sulaikymo teisėtumą teisme. 18. Sienos Grupė laikosi pozicijos, kad kiekvienas asmuo, kurio  laisvė apribota, per 48 val. turi būti pristatytas teismui. Ši bendra teisės norma, užtikrinanti teisę į teisminę gynybą laisvės apribojimo atveju, turėtų būti taikoma visiems asmenims, įskaitant užsieniečius, kurie sulaikomi kilus abejonių dėl jų buvimo Lietuvos Respublikoje teisėtumo. 19. Nepaisant to, kad įstatymo projekto autoriai nurodo, kad UTPĮ 140^8 straipsnio 3 dalyje numatoma Migracijos departamento sprendimų dėl užsieniečių apgyvendinimo nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje peržiūra pasikeitus aplinkybėms, susijusioms su prieglobsčio prašytoju, nėra numatyta nuosekli sprendimo teisminė kontrolė. 20. ESTT 2020 m. gegužės 14 d. sprendime sujungtose bylose C‑924/19 PPU ir C‑925/19 PPU pasisakė, kad pagal „Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 2 dalies trečioje pastraipoje nustatyta, kad jei sulaikymas taikomas administracinės institucijos sprendimu, valstybės narės turi numatyti pagreitintą teisminę sulaikymo teisėtumo kontrolę, kuri atliekama ex officio arba atitinkamo trečiosios šalies piliečio prašymu. Be to, pagal tos pačios direktyvos 15 straipsnio 3 dalį pratęstų sulaikymo laikotarpių atveju pagrįstais laiko tarpais turi būti atliekama jo teisminė kontrolė [...] pagal Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 2 ir 3 dalis valstybei narei draudžiama nenumatyti administracinio sprendimo, kuriuo nurodyta sulaikyti neteisėtai šios valstybės narės teritorijoje esantį trečiosios šalies pilietį, teisėtumo teisminės kontrolės“ (sprendimo 276-279 punktai). 21. UNHCR šiuo požiūriu rekomenduoja, kad po pirminio teismo sprendimo sulaikyti asmenį vėlesnės peržiūros turi būti atliekamos kas septynias dienas, kol sueis vienas mėnuo, o vėliau – kas mėnesį, kol bus pasiekta maksimali riba.	Pritarti
3.2.	VšĮ Sienos Grupė 2023-10-23	7			Dėl individualaus vertinimo taikymo 22. Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 6 punktas numato aiškumo principą teisėkūroje, reiškiantį, kad teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti logiškas, nuoseklus, glaustas, suprantamas, tikslus, aiškus ir nedviprasmiškas. 23. Sienos Grupės vertinimu, įstatymo projekto 7 straipsniu siūlomi UTPĮ 140^8 straipsnio 3 dalies pakeitimai dėl individualaus vertinimo sulaikant užsienietį, kai yra įvesta karo padėtis, nepaprastoji padėtis, taip pat paskelbta ekstremalioji situacija dėl masinio užsieniečių antplūdžio, neatitinka teisėkūros aiškumo principo. 24. Pagal siūloma įstatymo projektą, Migracijos departamentas priėmęs sprendimą nagrinėti prašymą suteikti prieglobstį iš esmės skubos tvarka arba nenagrinėti prieglobsčio prašymo, kai nėra individualių aplinkybių, susijusių su prieglobsčio prašytojo amžiumi, sveikatos būkle, šeimine padėtimi ar kitų individualių aplinkybių, dėl kurių negalėtų būti ribojama prieglobsčio prašytojo teisė laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, priima sprendimą laikinai apgyvendinti prieglobsčio prašytoją pasienio kontrolės punkte, tranzito zonoje, Valstybės sienos apsaugos tarnyboje, Pabėgėlių priėmimo centre ar kitoje apgyvendinimo vietoje, patalpoje, laikiname būste ar kitoje pritaikytoje vietoje, nesuteikiant jam teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, iki priimamas sprendimas jį įleisti į Lietuvos Respubliką. 25. Konstitucinis Teismas nutarimu pasisakė, kad apgyvendinimas nurodytose vietose, nesuteikiant teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, iš esmės sutampa su viena iš alternatyvių sulaikymui priemonių – UTPĮ įtvirtinta pačia griežčiausia alternatyvia sulaikymui priemone – prieglobsčio prašytojų apgyvendinimu nurodytoje vietoje, nustatant teisę judėti tik apgyvendinimo vietai priklausančioje teritorijoje, o ši alternatyvi sulaikymui priemonė tarptautinių ir Lietuvos teismų praktikoje traktuota kaip prilygstanti sulaikymui. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad prieglobsčio prašytojų laikinas apgyvendinimas nurodytose vietose, jiems leidžiant judėti tik apgyvendinimo vietos teritorijoje be teisės išeiti už šios teritorijos ribų, atsižvelgiant į galimą jos taikymo trukmę (iki 6 mėnesių), vertintina kaip viena griežčiausių asmens laisvės suvaržymo priemonių, galinti prilygti asmens sulaikymui (nutarimo 27.1. punktas). 26. Konstitucinis Teismas taip pat pasisakė dėl Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) požiūrio į asmens laisvės ribojimą. EŽŽT jurisprudencijoje aiškinant Konvencijos 5 straipsnio nuostatas laikomasi pozicijos, kad asmens sulaikymas yra ženklus asmens laisvės sutrikdymas, todėl visuomet turi būti ypač kruopščiai vertinamos visos aplinkybės (2021 m. kovo 2 d. sprendimas byloje R. R. ir kiti prieš Vengriją, peticijos Nr. 36037/17). (Nutarimo 19.1 punktas) 27. Įstatymo projektu numatyta, kad 140^8 straipsnio 3 dalyje minimų asmenų laisvė nebūtų ribojama tik tais atvejais, kai yra individualių aplinkybių, susijusių su prieglobsčio prašytojo amžiumi, sveikatos būkle, šeimine padėtimi ar kitų individualių aplinkybių, dėl kurių negalėtų būti ribojama prieglobsčio prašytojo teisė laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje. Tokia nuostata yra abstrakti, nėra nurodyti aiškūs kriterijai, kuriais vadovaujantis būtų užtikrinama, kad 140^8straipsnio 3 dalyje minimiems užsieniečiams sulaikymas būtų taikomas tik kaip kraštutinė priemonė. Projekto autoriai aiškinamajame rašte nurodo būtinybę keisti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymą Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2007 m. spalio 4 d. įsakymą Nr. 1V-340 „Dėl Laikinojo užsieniečių apgyvendinimo Valstybės sienos apsaugos tarnyboje prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sąlygų ir tvarkos aprašo patvirtinimo“, tačiau nėra detalizuota, kuriame teisės akte bus nurodytos visos individualios aplinkybės, kurias nustačius minėtų asmenų laisvė nebūtų ribojama. 28. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vado 2016 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 4-597 patvirtintas Užsieniečių, turinčių specialiųjų poreikių, identifikavimo, apgyvendinimo ir pagalbos jiems teikimo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos užsieniečių registracijos centre tvarkos aprašas detalizuoja pažeidžiamų asmenų identifikavimo tvarką, tačiau neužtikrina, kad sprendimas būtų priimamas tik įsitikinus, kad juo nebus padaryta žala sveikatai ir atsižvelgta į prioritetinį pažeidžiamo asmens interesą. Siūlome užtikrinti nepriklausomą sulaikomų užsieniečių stebėseną, tam kad būtų laiku ir tinkamai identifikuotas pažeidžiamo asmens poreikis. 29. Taip pat, atkreiptinas dėmesys, kad nepaisant to, kad projekto autoriai siūlo laisvės apribojimą taikyti tik asmenims, kurių prieglobsčio prašymai yra nagrinėjami iš esmės skubos tvarka arba kurių prašymų Migracijos departamentas nenagrinėja, o šių išimčių baigtinį sąrašą numato UTPĮ 76 straipsnio 4 dalis ir 77 straipsnio 1 dalis, Sienos Grupės turimais duomenimis, visų prieglobsčio prašytojų, kurie kerta Lietuvos ir Baltarusijos sieną, prieglobsčio prašymai yra nagrinėjami iš esmės skubos tvarka, jei šie asmenys nėra Baltarusijos Respublikos piliečiai. Tokios nuomonės laikosi Nacionalinė žmogaus teisių institucija, kurios statusas nuo 2018 metų sausio 1 d. suteiktas Seimo kontrolierių įstaigai (toliau – LRSKĮ). 30. LRSKĮ 2022 metų žmogaus teisių stebėsenos ataskaitoje nurodė, kad 2023 m. vasario 13 d. raštu Nr. 10K-1656 „Dėl informacijos pateikimo Nacionalinei žmogaus teisių institucijai“ Migracijos departamentas pateikė šiuos duomenis apie prieglobsčio prašymo nagrinėjimą iš esmės skubos tvarka: „nuo 2021 m. liepos 23 d., kada įsigaliojo 2021 m. liepos 13 d. UTPĮ pataisos, iki 2022 m. gruodžio 31 d. 3178 užsieniečių, nereguliariu būdu kirtusių valstybės sieną su Baltarusijos Respublika, pirmą kartą teikti prašymai buvo nagrinėjami iš esmės skubos tvarka.“ Ataskaitoje teigiama, kad iš 609 prieglobsčio prašymų, kurie 2022 m. buvo nagrinėjami iš esmės, daugiausia – 370 prašymų – buvo gauta iš Baltarusijos Respublikos piliečių, 122 iš Rusijos Federacijos piliečių, 30 – iš Afganistano, 25 iš Tadžikistano, kitų valstybių. Tai patvirtina informaciją, kad Baltarusijos Respublikos piliečių ir Rusijos Federacijos piliečių (iki 2022 m. rugsėjo 19 d., kada įsigaliojo Vyriausybės nutarimas Nr. 937, sugriežtinantis Rusijos Federacijos piliečių atvykimą į Lietuvą) prieglobsčio prašymai buvo nagrinėjami iš esmės, o ne iš esmės  skubos tvarka, todėl jiems nebuvo taikomas de facto sulaikymas. Priešingai, kitų valstybių piliečių nereguliariai kirtusių Lietuvos ir Baltarusijos sieną, prieglobsčio prašymai, vadovaujantis UTPĮ 76 straipsnio 4 dalimi įprastai laikomi nepagrįstais, yra nagrinėjami iš esmės skubos tvarka pirmiausia todėl, kad nėra teikiama teisinė pagalba identifikuojant persekiojimą, nesuteikiama galimybė pateikti įrodymus, šie asmenys yra sulaikomi neatlikus individualaus vertinimo. 31. Vidaus reikalų ministro patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo 36.1. ir 37.1 punktai ir V skyrius nustato Migracijos departamento veiksmus jei pateiktas „akivaizdžiai piktnaudžiaujantis“ arba „akivaizdžiai nepagrįstas“ prašymas, t.y. ir prašymas, kuris yra akivaizdžiai apgaulingas arba nesusijęs su 1951 m. Konvencijoje nustatytais pabėgėlio statuso suteikimo kriterijais ar kitais kriterijais, pateisinančiais prieglobsčio suteikimą. Siūlome apriboti laisvės ribojimo taikymą tik šiems atvejams, atsižvelgiant į individualias aplinkybes. 32. Konstitucinis Teismas nepasisakė dėl asmenų sulaikymo prieglobsčio prašymo nagrinėjimo iš esmės skubos tvarka kontekste, tačiau nutarime aiškiai išdėstyti galiojusio teisinio reglamentavimo trūkumai. Nurodoma, kad iki šiol nebuvo sudaryta prielaidų institucijoms, sprendžiančioms dėl asmens laisvę ribojančios priemonės taikymo, kiek įmanoma įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją ir jo keliamą realią grėsmę Konstitucijos saugomoms vertybėms, valstybės ir visuomenės interesams ir individualizuoti konkrečias tam asmeniui taikytinas jo laisvę ribojančias priemones. Taip pat, 140^8 straipsnio 3 dalyje nurodytiems užsieniečiams nebuvo sudaryta galimybė taikyti alternatyvias, mažiau asmens laisvę varžančias priemones (nutarimo 35.1. punktas). 33. Sprendimą taikyti skubos procedūrą Migracijos departamentas priima savavališku neskundžiamu sprendimu, kurio teisėtumo negalima patikrinti teisme (2023-10-19 Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartis byloje eI3-12430-931/2023 ir kt.) ji praktikoje yra taikoma visiems Lietuvoje tarptautinės apsaugos paprašiusiems užsieniečiams. Nepaisant įstatyme numatyto 10 dienų imperatyvaus nagrinėjimo termino tokie prieglobsčio prašymai nagrinėjami ilgiau nei metus. Todėl laisvės apribojimas šiuo pagrindu būtų taikomas visiems prieglobsčio paprašiusiems asmenims, vien dėl to, kad jie jo paprašė, būtų savavališkas ir neskirtas įstatymo numatytiems tikslams pasiekti (žr. 2022 m. birželio 30 d. ESTT sprendimą byloje C‑72/22). 34. Sienos Grupės vertinimu, įstatymo projektu nėra sprendžiami Konstitucinio Teismo nurodyti trūkumai. Išlieka didelė rizika, kad užsieniečių, kirtusių Lietuvos ir Baltarusijos sieną, kai yra įvesta karo padėtis, nepaprastoji padėtis, taip pat paskelbta ekstremalioji situacija dėl masinio užsieniečių antplūdžio ir kurie nėra Baltarusijos piliečiai, prieglobsčio prašymai ir toliau, neatlikus atidaus vertinimo, bus laikomi nepagrįstais, todėl nagrinėjami iš esmės skubos tvarka, o šie asmenys bus sulaikomi neatlikus jokio individualizuoto vertinimo ir nesudarius galimybės taikyti  alternatyvią sulaikymo priemonę. 35. Įstatymo projekte nurodytos išimtys, kad nagrinėjant prieglobsčio prašymą, asmenys nebus sulaikyti, kai yra individualių aplinkybių, susijusių su prieglobsčio prašytojo amžiumi, sveikatos būkle, šeimine padėtimi ar kitų individualių aplinkybių, dėl kurių negalėtų būti ribojama prieglobsčio prašytojo teisė laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, yra abstraktaus pobūdžio. Nei įstatymo projekte nei jo aiškinamajame rašte nėra nurodyta, kaip ir kokiais kriterijais vadovaujantis toks vertinimas bus atliekamas, todėl kyla rizika, kad institucijų sprendimai bus savavališki, o pats reguliavimas bus įtvirtintas nesilaikant Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodyto pagarbos asmens teisėms ir laisvėms principo, reiškiančio, kad teisės aktų nuostatos turi užtikrinti ir negali paneigti Konstitucijoje, Europos Sąjungos teisės aktuose, Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse, Lietuvos Respublikos įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytų asmens teisių ir laisvių, teisėtų interesų.	Pritarti
3.3.	VšĮ Sienos Grupė 2023-10-23	7			Dėl užsieniečių sulaikymo trukmės 36. Projektu siūloma mažinti sulaikymo trukmę, numatytą visose UTPĮ 1408 straipsnio dalyse – vietoj 6 mėnesių nustatyti 5 mėnesių laikotarpį. Siūlydami 5 mėnesių terminą projekto autoriai remiasi dviem argumentais: 1) 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvos Nr. 2013/32/ES 43 straipsnis nustato pasienio procedūrą, kurioje, be kita ko, nustatyta ir galimybė pratęsti Direktyvos Nr. 2013/32/ES 43 straipsnio 2 dalyje nustatytą keturių savaičių terminą, kai atvyksta didelė trečiosios šalies piliečių arba asmenų be pilietybės grupė ir pateikia tarptautinės apsaugos prašymus pasienyje arba tranzito zonoje; 2) pasiūlymu dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl krizių ir force majeure situacijų migracijos ir prieglobsčio srityje, kuriuo siūloma nustatyti, kad krizinėse situacijose ar esant force majeure, pasienio procedūra galėtų trukti iki 20 savaičių. Šie argumentai yra nepagrįsti. 37. Atkreipiame įstatymo leidėjų dėmesį, kad ESTT 2020 m. gegužės 14 d. priėmė sprendimą sujungtose bylose C‑924/19 PPU ir C‑925/19 PPU, kuriame pasisakė dėl ir galimybės pratęsti Direktyvos Nr. 2013/32/ES 43 straipsnio 2 dalyje nustatytą keturių savaičių terminą. Teismo vertinimu, Direktyvos 2013/32 43 straipsnio 3 dalyje neišvengiamai atmetama galimybė sulaikyti prieglobsčio prašytojus, reikalaujant, kad šie prašytojai būtų apgyvendinti įprastomis sąlygomis. Tarptautinės apsaugos prašytojų įprastos apgyvendinimo sąlygos reglamentuojamos Direktyvos 2013/33 17 ir 18 straipsniuose, pagal kuriuos bet kuris tarptautinės apsaugos prašytojas iš principo turi teisę į piniginę išmoką, leidžiančią jam susirasti būstą, arba į apgyvendinimą natūra ne sulaikymo centre, o kitoje vietoje. Darytina išvada, kad pagal Direktyvos 2013/32 43 straipsnio 3 dalį valstybei narei nesuteikiama teisė tarptautinės apsaugos prašytojus sulaikyti jos pasienyje arba vienoje iš jos tranzito zonų pasibaigus keturių savaičių terminui, net jei dėl masinio tarptautinės apsaugos prašytojų antplūdžio neįmanoma per tokį terminą taikyti šios direktyvos 43 straipsnio 1 dalyje numatytų procedūrų (sprendimo 232-248 punktai). 38. 2023 m. spalio 5 d. EŽŽT priėmė sprendimą byloje P.S. ir A.M. prieš Vengriją (Peticijos Nr. 53272/17), kuriame dar kartą pakartojo, kad laisvės ribojimas pasienio procedūrose, nesuteikiant teisės laisvai judėti šalies teritorijoje, laikomas de facto sulaikymu. Šioje byloje buvo vertinamas 4 mėnesių sulaikymo laikotarpis. 39. Dėl aiškinamajame rašte nurodytos 5 mėnesių de facto sulaikymo atitikties Europos Parlamento ir Tarybos reglamentui dėl krizių ir force majeure situacijų migracijos ir prieglobsčio srityje, kuriuo siūloma nustatyti, kad krizinėse situacijose ar esant force majeure, pasienio procedūra galėtų trukti iki 20 savaičių, atkreiptinas dėmesys, kad tai nėra galiojantis teisės aktas, kuriuo gali vadovautis įstatymų leidėjas. Šiuo metu šį teisės aktą pirmąjį kartą vertina Europos Parlamentas, jis nėra suderintas tarp Parlamento ir Tarybos ir artimiausiu metu negali būti priimtas. Esminę žmogaus teisę į saugumą ir judėjimo laivę pažeidžiančiu nacionalinės teisės aktu negali būti daromas spaudimas ES institucijoms pakeisti galiojančius žmogaus teisių apsaugos standartus. 40. Raginame įstatymo leidėjus vadovautis galiojančia Europos Sąjungos teise – Europos Sąjungos priėmimo direktyvos 8 straipsnio 3 dalimi kartu su ES prieglobsčio procedūrų direktyvos 43 straipsnio 2 dalimi, kuriomis remiantis, prieglobsčio prašytoją galima sulaikyti išimtiniais atvejais, o toks sulaikymas negali trukti ilgiau nei 28 dienas net ir nepaprastosios padėties ar ekstremaliosios situacijos metu.	Pritarti
3.4.	VšĮ Sienos Grupė 2023-10-23	1,7,10			Dėl vaikų, prieglobsčio prašytojų, sulaikymo 41. Aiškinamajame rašte nurodoma, kad siekiant užtikrinti geriausius vaiko interesus, Įstatymo projektu siūloma keisti atitinkamas UTPĮ 5, 140^8 ir 140^14 straipsnių nuostatas. Siūloma nustatyti, kad sprendimas apgyvendinti nelydimą nepilnametį prieglobsčio prašytoją, nesuteikiant teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu yra pagrįstų abejonių dėl užsieniečio nurodyto amžiaus ir tik tol, kol bus nustatytas amžius, bet ne ilgiau kaip 28 dienas nuo prašymo suteikti prieglobstį pateikimo dienos. 42. 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/33/ES, kuria nustatomos normos dėl tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo (nauja redakcija), 18 konstatuojamosios dalies antrame sakinyje nurodyta, kad valstybės narės visų pirma turėtų užtikrinti 1989 m. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos (toliau – Konvencija) 37 straipsnio taikymą. Konvencijos 37 straipsnio b punktas nurodo, kad nė iš vieno vaiko neteisėtai ar savavališkai nebūtų atimta laisvė. Vaikas areštuojamas, sulaikomas ar įkalinamas pagal įstatymą, tik kraštutiniu atveju ir kiek įmanoma trumpesniam laikui. 43. UNHCR laikosi pozicijos, kad vaikai neturėtų būti sulaikomi su imigracija susijusiais tikslais, neatsižvelgiant į jų ar jų tėvų teisinį ir (arba) migracinį statusą, ir sulaikymas niekada neatitinka jų interesų. 44. Atkreipiame dėmesį, kad EŽTT taip pat ne kartą yra nusprendęs, kad sulaikymas iš tiesų neatitiko vaiko interesų, net jei sulaikymas truko vos 2 dienas (2011 m. balandžio 5 d. EŽTT sprendimas Rahimi prieš Graikiją Nr. 8687/08). Taip pat, žr. 2023 m. spalio 17 d. sprendimą A.D. prieš Maltą, Nr. 12427/22, 2010 m. sausio 19 d. sprendimą Muskhadzhiyeva ir kiti prieš Belgiją, Nr. 41442/07, ir kt. 45. Atsižvelgiant į išdėstytą ir į geriausius vaiko interesus, Sienos Grupė rekomenduoja nustatyti, kad griežčiausias laisvės apribojimas – sulaikymas – nepilnamečiams prieglobsčio prašytojams nebūtų taikomas. 46. Konvencijos 37 straipsnis, be kita ko, numato, kad kiekvienas vaikas, kuriam atimta laisvė, turėtų teisę tuoj pat gauti teisinę ir kitokią pagalbą, taip pat teisę ginčyti savo laisvės atėmimo teisėtumą prieš teismą ar kitą kompetentingą, nepriklausomą ir nešališką organą ir teisę reikalauti, kad jie neatidėliodami priimtų sprendimą dėl bet kurio tokio procesinio veiksmo. Siūlomu projektu nėra aiškiai nustatyta valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo sulaikytiems nepilnamečiams tvarka. Kyla pagrįstų abejonių, ar bus užtikrinama, kad de facto sulaikytam nepilnamečiui, bus sudaroma galimybė ir teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalbą patikrinti Migracijos departamento sprendimą teisėtumą teisme.	Pritarti
3.5.	VšĮ Sienos Grupė 2023-10-23	7			Dėl alternatyvios sulaikymui priemonės 47. Dar kartą pažymime, kad Konstitucinis Teismas konstatavo, kad prieglobsčio prašytojų laikinas apgyvendinimas nurodytose vietose, jiems leidžiant judėti tik apgyvendinimo vietos teritorijoje be teisės išeiti už šios teritorijos ribų, atsižvelgiant į galimą jos taikymo trukmę (iki 6 mėnesių), vertintina kaip viena griežčiausių asmens laisvės suvaržymo priemonių, galinti prilygti asmens sulaikymui (nutarimo 27.1. punktas). Kad toks apgyvendinimas prilyginamas sulaikymui pažymi ir Lietuvos nacionaliniai teismai. Asmuo negali būti sulaikytas tik dėl to, kad atvyko neteisėtai ir pateikė prieglobsčio prašymą (žr. 2022 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1886-629/2022, 2022 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2317-442/2022, 2022 m. gegužės 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2304-502/2022). 48. Nutarime pažymima, kad konstitucinis visateisio Lietuvos Respublikos dalyvavimo Europos Sąjungoje imperatyvas suponuoja ir konstitucinį Lietuvos Respublikos įsipareigojimą tinkamai įgyvendinti Europos Sąjungos teisės reikalavimus. Nurodoma, kad Europos Sąjungos teisė yra Lietuvos Respublikos teisės, inter alia Konstitucijos, aiškinimo šaltinis tose srityse, kuriose pagal Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 1 straipsnį Lietuvos Respublika dalijasi ar patiki Europos Sąjungai valstybės institucijų kompetenciją (2017 m. gruodžio 20 d. sprendimas, 2019 m. sausio 11 d., 2020 m. vasario 6 d. nutarimai) (Nutarimo 14 punktas), 49. Pažymėtina, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2022 m. birželio 30 d. priėmė sprendimą byloje C‑72/22 PPU, kuriame inter alia Priėmimo sąlygų direktyvos nuostatos išaiškintos atsižvelgiant į UTPĮ įtvirtintą teisinį reguliavimą ir kuriame minėta alternatyvi sulaikymo priemonė prilyginama sulaikymui (nutarimo 16 ir 16.3. punktai). 50. Nutarime pateikiamas ESTT vertinimas, kuriuo remiantis, įgyvendinant Priėmimo sąlygų direktyvą UTPĮ numatyta alternatyvi sulaikymui priemonė kaip apgyvendinimas nurodytoje vietoje, nustatant teisę judėti tik apgyvendinimo vietai priklausančioje teritorijoje, negalint iš jos išeiti be leidimo ir palydos, laikytina sulaikymu pagal Priėmimo sąlygų direktyvos 2 straipsnio h punktą (nutarimo 14 ir 17 punktai). 51. Be to, nutarime aiškiai pasisakoma dėl to, kad pagal UTPĮ 140^8 straipsnio 3 dalį, prieglobsčio prašytojams, laikinai apgyvendintiems nurodytose vietose, nebuvo leidžiama palikti laikino apgyvendinimo vietų laisvai, nekontroliuojamiems, nepaisant to, kad buvo numatyta galimybė palikti laikino apgyvendinimo vietą, jeigu gaunamas jos vadovo ar jo įgalioto asmens leidimas išvykti ir jeigu yra valdoma pasišalinimo iš laikino apgyvendinimo vietų rizika (nutarimo 9.1.2.punktas). 52. Projekto aiškinamajame rašte nurodoma, kad Atsižvelgiant į Nutarimo 27.1 punktą, kuriame konstatuojama, kad UTPĮ 115 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtinta alternatyvi sulaikymui priemonė tarptautinių ir Lietuvos teismų praktikoje įvertinta kaip prilygstanti asmens sulaikymui, taip pat į 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/33/ES, kuria nustatomos normos dėl tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo (nauja redakcija), 8 straipsnio 4 dalį, kurioje kaip alternatyvios sulaikymui priemonės pavyzdys nurodoma pareiga neišvykti iš nustatytos vietos, ši alternatyvi sulaikymui priemonė tikslinama – siūloma nustatyti, kad teismai gali skirti alternatyvią sulaikymui priemonę – apgyvendinti užsienietį VSAT, nustatant pareigą neišvykti iš apgyvendinimo vietos be apgyvendinimo vietos vadovo ar jo įgalioto asmens leidimo. 53. Siūlomas laisvės apribojimo priemonės pavadinimo pakeitimas neturi įtakos jos prilyginimo sulaikymui. Pagal siūlomą priemonę užsieniečio judėjimo laisvė bus apribota apgyvendinimo vietos teritorija. Nėra nustatyti kriterijai, kuriais vadovaujantis leidimas išvykti iš apgyvendinimo vietos yra išduodamas, o įstatyme nėra numatyta tokio leidimo (ne)išdavimo apskundimo tvarka. 54. Konstitucinis Teismas nutarimu pripažinto, kad nebuvo sudaryta galimybė taikyti alternatyvias, mažiau asmens laisvę varžančias priemones 140^8 straipsnio 3 dalyje nurodytiems asmenims. Nepaisant Konstitucinio Teismo nutarimo, įstatymo projektu nėra numatyta, kad tokia alternatyvi sulaikymui priemonė galėtų būti taikoma 140^8straipsnyje nurodytiems užsieniečiams.	Pritarti
3.6.	VšĮ Sienos Grupė 2023-10-23	7			Dėl ekstremalios situacijos paskelbimo 55. Įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad „atsižvelgiant į tai, kad, nors ir šiuo metu nėra stebimi dideli užsieniečių, siekiančių neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos valstybės sieną, srautai, tačiau yra grėsmė, kad tokie srautai bet kada gali padidėti, todėl UTPĮ nustatyta kitokia prieglobsčio procedūrų tvarka, kai yra įvesta karo padėtis, nepaprastoji padėtis, taip pat paskelbta ekstremalioji situacija dėl masinio užsieniečių antplūdžio, yra aktuali“. 56. Sienos Grupė atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 144 straipsnyje numatyta, kad jeigu Valstybėje iškyla grėsmė konstitucinei santvarkai ar visuomenės rimčiai, Seimas gali visoje valstybės teritorijoje ar jos dalyje įvesti nepaprastąją padėtį. Jos trukmė – iki šešių mėnesių. 145 straipsnis numato, kad įvedus karo ar nepaprastąją padėtį, laikinai gali būti apribojamos teisės ir laisvės, nurodytos Konstitucijos 22, 24, 25, 32, 35 ir 36 straipsniuose, t.y. teisė į privatų gyvenimą, būstą, įsitikinimų ir saviraiškos laisvę, teisė rinktis gyvenamąją vietą, laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas, burtis į taikius susirinkimus. Ekstremalioji situaciją nėra Lietuvos Respublikos Konstitucijoje apibrėžta sąvoka, todėl bet kokie žmogaus teisių ir laisvių suvaržymai ekstremaliosios situacijos metu turi būti atidžiai ir kruopščiai vertinami įstatymo leidėjo. 57. Šiuo metu Seime taip pat yra svarstomas įstatymo projektas dėl Krizių valdymo ir civilinės saugos įstatymo Nr.VIII-971 40 straipsnio pakeitimo Nr. XIVP-2375(2), kuriuo siekiama apriboti Vyriausybės galias skelbiant ekstremaliąją situaciją, kurios metu galimai nepagrįstai yra ribojamos piliečių ir užsieniečių teisės ir laisvės. 58. Esame įsitikinę, kad siekiant riboti užsieniečių judėjimo laisvę, būtina atskirti ekstremaliąją situaciją, kurią nutarimu skelbia Lietuvos Respublikos Vyriausybė nuo nepaprastosios padėties, kurią skelbia Lietuvos Respublikos Seimas ir užtikrinti, kad sulaikymas, kurio taikymas nukrypsta nuo Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės normų bei kitų tarptautinių įsipareigojimų, būtų taikomas tik kaip kraštutinė priemonė ir tik nepaprastosios padėties metu. 59. Minėtoje byloje C-72/22 ESTT yra konstatavęs, kad niekuo nepagrįstais deklaratyviais saugumo situacijos vertinimais negali būti grindžiamas pagrindinių teisių ribojimas. Nors valstybės narės turi teisę priimti priemones, tinkamas jų teritorijoje viešajai tvarkai ir vidaus bei išorės saugumui užtikrinti, tai nereiškia, kad tokioms priemonėms visiškai netaikoma Sąjungos teisė. Kaip Teisingumo Teismas jau yra konstatavęs, ESV sutartyje aiškios nukrypti leidžiančios nuostatos, taikytinos esant viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui galinčioms pakenkti aplinkybėms, numatytos tik aiškiai apibrėžtais atvejais. Iš to negalima daryti išvados, kad ESV sutartyje įtvirtinta bendra išimtis, pagal kurią visos viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui užtikrinti skirtos priemonės nepatenka į Sąjungos teisės taikymo sritį. Tokios išimties pripažinimas, neatsižvelgiant į šioje Sutartyje nustatytas konkrečias sąlygas, gali susilpninti privalomąjį Sąjungos teisės pobūdį ir jos vienodą taikymą (šiuo klausimu žr. 2020 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Komisija / Vengrija (Tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimas), C‑808/18, EU:C:2020:1029, 214 punktą). SESV 72 straipsnyje numatyta nukrypti leidžianti nuostata turi būti aiškinama siaurai. Šis straipsnis negali būti aiškinamas kaip suteikiantis valstybėms narėms teisę nukrypti nuo Sąjungos teisės nuostatų paprasčiausiai pasiremiant joms tenkančia atsakomybe už viešosios tvarkos palaikymą ir vidaus saugumo užtikrinimą (šiuo klausimu žr. 2020 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Komisija / Vengrija (Tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimas), C‑808/18, EU:C:2020:1029, 215 punktą). 60. Įstatymo projekte numatytas žmogaus teisių apribojimas Vyriausybės skelbiamos „ekstremalios situacijos“ metu reikštų, kad Vyriausybei yra suteikiama galia apriboti žmogaus teises. Tokia nuostata yra nesuderinama su Konstitucijoje įtvirtintais valdžių padalinimo prinipais, demokratijos pagrindais.	Pritarti
3.7.	VšĮ Sienos Grupė 2023-10-23				Dėl įstatymo svarstymo Seimo komitetuose 61. Papildomai, reiškiame susirūpinimą dėl įstatymų leidėjo apsisprendimo pagrindiniu komitetu įstatymo projekto svarstymui paskirti Užsienio reikalų komitetą. Nors Lietuvos Respublikos  Seimo statute įtvirtinta užsienio reikalų komiteto veiklos kryptis tik kartu su kitais komitetais nagrinėti migracijos reguliavimo problemas ir teikti pasiūlymus bei išvadas, Sienos Grupės vertinimu, šio projekto esminis tikslas nėra migracijos reguliacija. Kaip nurodo autoriai, projekto tikslas yra patikslinti UTPĮ nuostatas, kurios Konstitucinio Teismo nutarimu pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijos 20 straipsniui. Šiuo straipsniu yra užtikrinamas asmens laisvės neliečiamumas, o rengti ir svarstyti įstatymų, kitų teisės aktų projektus bei pasiūlymus žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo srityse yra viena iš pagrindinių Žmogaus teisių komiteto veiklos krypčių, kurią, be kita ko, įtvirtina ir Lietuvos Respublikos Seimo statutas. Svarstant įstatymo projektą, raginame įstatymų leidėją ypatingą dėmesį atkreipti į papildomo – Žmogaus teisių komiteto – išvadas.

4. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai:

Eil. Nr.	Pasiūlymo teikėjas, data	Siūloma keisti			Pasiūlymo turinys	Komiteto nuomonė	Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
		str.	str. d.	p.
1.1.	Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga, 2023-10-05	1, 7, 10			Vaiko teisių apsaugos kontrolierė, susipažinusi su Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 5, 79, 113, 115, 125, 126, 140^8, 140^10, 140^13, 140^14ir 140^19 straipsnių pakeitimo įstatymo projektu Nr. XIVP-3047 (toliau – Įstatymo projektas), teikia žemiau išdėstytas pastabas ir siūlymus jo tobulinimui. Įstatymo projektu (keičiamais 5, 140^8, 140^14 straipsniais) reglamentuojami nelydimų nepilnamečių užsieniečių, dėl kurių amžiaus kyla pagrįstų abejonių, padėties klausimai. Minėtomis Įstatymo projekto nuostatomis susiaurinama dalies nelydimų nepilnamečių (tų, dėl kurių amžiaus kyla abejonių) galimybė pasinaudoti tarptautiniais ir nacionaliniais teisės aktais suteiktomis garantijomis – būti apgyvendintiems jų amžiaus poreikius atitinkančiomis sąlygomis, nemokamai gauti socialines paslaugas, teisė, jog prašymas būtų nagrinėjamas prioriteto tvarka, o taip pat gali būti apsunkinamos galimybės pasinaudoti kitomis teisėmis – būti atstovaujamu, susisiekti su Lietuvos Respublikos nevyriausybinių ar tarptautinių organizacijų atstovais, kt. 1.  Atkreiptinas dėmesys, jog nelydimi nepilnamečiai yra ypatingai pažeidžiama keliaujančių vaikų grupė dėl to, kad jų nelydi teisėti atstovai, taip pat jie susiduria su didesniu savo pagrindinių teisių pažeidžiamumu. Remiantis tarptautiniais teisės aktais, tarptautinių organizacijų rekomendacijomis, nelydimiems nepilnamečiams turi būti taikomos garantijos neatsižvelgiant į tai, ar institucijos papildomai reikalauja įvertinti jo amžių, bei turi būti laikomasi nepilnametystės prezumpcijos principo. Tarptautiniais instrumentais nėra išskiriama nelydimų nepilnamečių, dėl kurių amžiaus kyla abejonių, kategorija. Įstatymo projektu keičiamuose 5, 140^8straipsniuose numatoma apgyvendinti užsieniečius, tame tarpe ir nelydimus nepilnamečius, nesuteikiant teisės laivai judėti 5 straipsnio 6 dalyje nurodytose laikino apgyvendinimo vietose – t.y., pasienio kontrolės punktuose, tranzito zonose ar Valstybės sienos apsaugos tarnyboje, o esant karo padėčiai, nepaprastajai padėčiai, paskelbtai ekstremaliajai situacijai dėl masinio užsieniečių antplūdžio, remiantis 140^8 str. 3 dalimi – pasienio kontrolės punktuose, tranzito zonose ar Valstybės sienos apsaugos tarnyboje, Pabėgėlių priėmimo centre ar kitoje apgyvendinimo vietoje, patalpoje, laikinajame būste ar kitoje pritaikytoje vietoje. Nelydimų nepilnamečių užsieniečių, dėl kurių kyla pagrįstų abejonių dėl jų amžiaus, atveju, toks apgyvendinimas taikytinas ne ilgiau kai 28 dienas nuo prieglobsčio prašytojo užregistravimo Lietuvos migracijos informacinėje sistemoje dienos (ar nuo prašymo suteikti prieglobstį pateikimo dienos). Iš esmės siūlomais teisės aktų pakeitimais numatomas nepilnamečių izoliuotas apgyvendinimas konkrečioje apgyvendinimo vietoje be teisės išvykti iš apgyvendinimo vietos. Pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas 2023 m. birželio 7 d. nutarime Nr. KT53-A-N6/2023 dėl Lietuvos Respublikos įstatymo “Dėl užsieniečių teisinės padėties” nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, kurio pagrindu ir keičiamas įstatyminis reglamentavimas, konstatavo, jog prieglobsčio prašytojams taikyta priemonė – prieglobsčio prašytojų laikinas apgyvendinimas nurodytose vietose, jiems leidžiant judėti tik apgyvendinimo vietos teritorijoje be teisės išeiti už šios teritorijos ribų, atsižvelgiant į taikymo trukmę, vertintina kaip viena griežčiausių asmens laisvės suvaržymo priemonių, dėl asmens laisvės ribojimo intensyvumo ir taikymo trukmės, galinti prilygti asmens sulaikymui. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvos 2013/33/ES, kuria nustatomos normos dėl tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo (nauja redakcija) 24 straipsnio 2 d. numatyta, jog nelydimi nepilnamečiai apgyvendinami: a) su suaugusiaisiais giminaičiais; b) globėjų šeimose; c) apgyvendinimo centruose, specialiai pritaikytuose priimti nepilnamečius; d) kituose nepilnamečiams gyventi tinkančiuose būstuose. 16 metų ir vyresnius nelydimus nepilnamečius valstybės narės gali apgyvendinti suaugusiems prašytojams skirtuose apgyvendinimo centruose, jeigu tai atitinka jų interesus, kaip nustatyta 23 straipsnio 2 dalyje. Su nelydimais nepilnamečiais dirbantys asmenys turi būti dalyvavę reikiamuose mokymuose, susijusiuose su jų poreikiais, ir toliau juose dalyvauti, bei būti susaistyti nacionalinėje teisėje numatytų konfidencialumo taisyklių dėl bet kokios atliekant pareigas gautos informacijos. Direktyvos 11 straipsnyje, numatančiame pažeidžiamų asmenų ir specialiųjų priėmimo poreikių turinčių prašytojų sulaikymą, numatyta, nepilnamečiai sulaikomi tik kraštutiniu atveju bei nustačius, kad negalima veiksmingai taikyti kitų švelnesnių alternatyvių priemonių; toks sulaikymas trunka trumpiausią laikotarpį ir dedamos visos pastangos, kad sulaikyti nepilnamečiai būtų paleisti ir apgyvendinti nepilnamečiams tinkamuose būstuose; sulaikytiems nepilnamečiams sudaromos sąlygos užsiimti laisvalaikio veikla, įskaitant pagal amžių jiems tinkamus žaidimus ir pramogas; nelydimi nepilnamečiai sulaikomi tik išimtinėmis aplinkybėmis; dedamos visos pastangos, kad sulaikyti nelydimi nepilnamečiai būtų kuo greičiau paleisti; kiek tai įmanoma, nelydimi nepilnamečiai apgyvendinami įstaigose, kurių darbuotojai ir patalpos yra tinkami, atsižvelgiant į jų amžiaus asmenų poreikius; jeigu sulaikomi nelydimi nepilnamečiai, valstybės narės užtikrina, kad jie būtų apgyvendinti atskirai nuo suaugusiųjų asmenų. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse numato, jog nelydimi nepilnamečiai, jei tai įmanoma, apgyvendinami institucijose, kurių darbuotojai ir patalpos yra tinkami atsižvelgiant į jų amžiaus asmenų poreikius (17 str. „Nepilnamečių ir šeimų sulaikymas“, 4 d.). Pažymėtina, jog remiantis Vaiko teisių konvencijos 18 straipsniu, valstybės narės turi bendrąjį įsipareigojimą užtikrinti institucijų, įstaigų bei paramos paslaugų vystymą vaikams. Taigi, iš esmės tarptautiniai teisės aktai numato nelydimų nepilnamečių apgyvendinimą specialiai nepilnamečiams pritaikytuose būstuose, sulaikymo atveju – atskirai nuo suaugusių asmenų. Įstatymo projekto nuostatos kritikuotinos vaiko teisių ir geriausių jo interesų užtikrinimo, taip pat atitikties tarptautiniams teisės aktams aspektu, nes iš esmės nepilnamečiams taikytinas de facto sulaikymas, numatytos laikinos nelydimų nepilnamečių apgyvendinimo vietos (išskyrus Pabėgėlių priėmimo centrą) iš esmės nėra pritaikytos priimti nelydimus nepilnamečius bei atliepti jų specifinius poreikius; šių įstaigų darbuotojai nėra specifiškai apmokyti dirbti su nelydimais nepilnamečiais, šiose apgyvendinimo vietose nėra dirbančių socialinių darbuotojų, laisvalaikio leidimo galimybės ribotos, maitinimas organizuojamas sausais daviniais, kas neatitinka vaikų interesų net ir jiems galimai būnant šiose apgyvendinimo vietose iki 28 dienų. Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja rezoliucijoje Nr. 2195 (2017) dėl vaikams draugiško amžiaus nustatymo nelydimiems nepilnamečiams ragina valstybes nares uždrausti nelydimų ar atskirtų vaikų, kurie laukia amžiaus nustatymo ar jiems procedūra jau taikoma, sulaikymą bei skatina alternatyvius apgyvendinimo būdus vaikams, laukiantiems ar jau dalyvaujantiems amžiaus nustatymo procedūroje, tikslu vengti vaikų sulaikymo ginčuose dėl amžiaus, įskaitant laikinus apgyvendinimo centrus vaikams, kuriuose yra atitinkami apsaugos saugikliai. Jungtinių Tautų Vaiko teisių komitetas, nagrinėjantis individualias peticijas pagal Vaiko teisių konvencijos Trečiąjį Fakultatyvinį protokolą, kurį ratifikavo ir Lietuva, pasisako, jog nepilnametystės prezumpcija yra svarbus amžiaus nustatymo procedūrų komponentas bei turi garantuoti apsaugą šiose procedūrose; Komiteto teigimu, nepilnametystės prezumpcija taip pat apima pareigą perkelti asmenį į vaikų centrą, todėl Komitetas atmeta šalies valdžios argumentus, jog tai keltų riziką kitiems centre esantiems vaikams^[15]. Manytina, jog nelydimi nepilnamečiai, laukiantys amžiaus nustatymo procedūros, galėtų būti apgyvendinti Pabėgėlių priėmimo centre atskirai nuo nelydimų nepilnamečių, dėl kurių amžiaus abejonių nekyla, kaip tai siūlo tarptautinės organizacijos^[16]. Tiek tarptautiniai^[17]^,[18], tiek nacionaliniai^[19] teisės aktai numato būtinybę nedelsiant paskirti nelydimam nepilnamečiui atstovą (globėją). Apgyvendinus nelydimą nepilnametį atokiose apgyvendinimo vietose pasienyje (pasienio kontrolės punktuose, užkardose) gali iškilti sunkumų įgyvendinant tarptautines nelydimo nepilnamečio apsaugos garantijas dėl tinkamo atstovavimo. Lietuvoje nelydimų nepilnamečių atstovu (globėju) skiriamas Pabėgėlių priėmimo centras, turintis darbo su nelydimais nepilnamečiais patirtį. Priėmimo sąlygų direktyvoje numatyta, jog atstovas savo pareigas vykdo pagal vaiko interesų principą, kaip nustatyta 23 straipsnio 2 dalyje, ir šiuo tikslu turi reikiamos patirties (24 straipsnis). Taip pat pažymėtina ydinga Įstatymo projektu (1 straipsnis) papildomo 5 str. 3^1d. konstrukcija, nes straipsnis nukreipia į Įstatymo 76 str. 4 dalį arba 77 straipsnio 1 dalį, numatančias aplinkybes kuomet prašymas suteikti prieglobstį nagrinėjamas iš esmės skubos tvarka arba nenagrinėjamas, kurios abi nėra taikomos nelydimiems prieglobsčio prašytojams ar pažeidžiamiems asmenims (atitinkamai UTPĮ 76 str. 6 d. ir 77 str. 3 d., nurodančios netaikymą). Dėl to, kad dėl nelydimo nepilnamečio nurodomo amžiaus kyla pagrįstų abejonių, nelydimas nepilnametis negali būti traktuojamas kaip jau nepažeidžiamas asmuo, jam toliau turi būti taikytinos UTPĮ 76 str. 6 d. ir 77 str. 3 d. nuostatos. Tie patys motyvai dėl skirtingo nelydimų nepilnamečių, dėl kurių kyla abejonių dėl jų amžiaus, traktavimo taikytini ir Įstatymo projektu  (10 straipsnis) keičiamo 140^14 str. 2 d. numatomai išimčiai, taikytinai nelydimiems nepilnamečiams esant karo padėčiai, nepaprastajai padėčiai, paskelbtai ekstremaliajai situacijai dėl masinio užsieniečių antplūdžio. Atsižvelgiant į išdėstyta, siūlytina atsisakyti keičiamų 5 str. 3^1d., 140^8 str. 3 d. nuostatų dėl nelydimų nepilnamečių, dėl kurių nurodyto amžiaus kyla pagrįstų abejonių, laikino apgyvendinimo be teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje bei 140^14 str. 2 d. numatomų išimčių nagrinėjant nelydimų nepilnamečių prieglobsčio prašytojų prašymus.	Pritarti
1.2.	Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga, 2023-10-05	10			2. Kritikuotina, jog keičiamo 140^14straipsnio 2 dalimi (Įstatymo projekto 10 str.) apskritai atsisakoma galiojusios įstatyminės nuostatos, jog nelydimų nepilnamečių prieglobsčio prašytojų prašymai suteikti prieglobstį nagrinėjami prioriteto tvarka, paliekant nuostatą, jog  prioriteto tvarka nagrinėjami prieglobsčio prašytojų, kurie buvo kankinti, išprievartauti ar patyrė kitokį sunkų psichologinį, fizinį ar seksualinį smurtą, prašymai. Pažymėtina, jog Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvos 2013/33/ES 31 straipsnio 7 d. numato, jog valstybės narės gali suteikti pirmenybę tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimui pagal II skyriaus pagrindinius principus ir garantijas visų pirma, kai <...> kai prašytojas yra pažeidžiamas, kaip apibrėžta Direktyvos 2013/33/ES 22 straipsnyje, arba jam reikia specialių procesinių garantijų, visų pirma nelydimų nepilnamečių atveju. Siūlytina keičiamo 140^14straipsnio 2 dalyje numatyti nuostatą, jog ir nelydimų nepilnamečių prieglobsčio prašymai nagrinėjami prioriteto tvarka.	Pritarti
1.3.	Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga, 2023-10-05	1, 7			3. Įstatymo 5, 140^8straipsniuose (pastarasis straipsnis taikytinas, kai yra įvesta karo padėtis, nepaprastoji padėtis, taip pat paskelbta ekstremalioji situacija dėl masinio užsieniečių antplūdžio) reglamentuojamas užsieniečių atvykimas į Lietuvos Respubliką ir laikinas jų apgyvendinimas. Straipsniais reglamentuotose situacijose būtų skirtingai skaičiuojama teisės judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje ribojimo pradžia – nuo prašymo suteikti prieglobstį pateikimo arba nuo užregistravimo. Manytina, jog tikslinga suderinti Įstatymo projektu keičiamuose Įstatymo 5, 140^8straipsniuose numatytas nuostatas dėl apgyvendinimo termino skaičiavimo pradžios – ar nuo prašymo suteikti prieglobstį pateikimo dienos, ar nuo užregistravimo MIGRIS sistemoje dienos.	Pritarti

5. Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai:

Eil. Nr.	Pasiūlymo teikėjas, data	Siūloma keisti			Pasiūlymo turinys	Komiteto nuomonė	Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
		str.	str. d.	p.
1.1	Seimo narė Agnė Bilotaitė, 2023-10-10	130^1	3		Argumentai: Pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą užsieniečiams, kurie yra persekiojami nedemokratinio režimo ir (ar) yra nukentėję ar gali nukentėti nuo šio režimo vykdomų represijų, kai jų atvykimui į Lietuvos Respubliką tarpininkavo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija, išduodamas vienerius metus galiojantis leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – LLG). Atsižvelgiant į tai, kad ši nuostata pagrinde taikoma nuo Baltarusijos režimo bėgantiems Baltarusijos Respublikos piliečiams, o situacija Baltarusijos Respublikoje nesikeičia  jau ilgą laiką, į tai, kad nuo režimo bėgantys  asmenys po metų negali grįžti į kilmės valstybę, todėl kreipiasi dėl naujo LLG išdavimo, būtų tikslinga prailginti LLG išdavimo terminą iki 3 metų. Tokiu atveju užsieniečiai išvengtų nepatogumų, kurie kyla dėl poreikio dažnai keisti teisę gyventi Lietuvoje suteikiantį dokumentą, o Migracijos departamentas taupytų prašymų pakeisti LLG nagrinėjimui skirtus administracinius resursus.  Tokio termino LLG būtų išduodami tik užsieniečiams, kurie yra persekiojami nedemokratinio režimo ir (ar) yra nukentėję ar gali nukentėti nuo šio režimo vykdomų represijų, kai jų atvykimui į Lietuvos Respubliką tarpininkavo Užsienio reikalų ministerija.  Pailginus LLG galiojimą, būtų išsprendžiama ir kita problema, susijusi su galiojančio kelionės dokumento išdavimu šios kategorijos užsieniečiams, kai jie dėl objektyvių priežasčių negali gauti savo kilmės valstybėje išduodamo kelionės dokumento,  nes užsieniečio pasas išduodamas tokiam pačiam laikotarpiui kaip ir LLG. Dauguma valstybių reikalauja, kad kelionės dokumentas galiotų bent 6 mėn. (kai kurios valstybės, pvz., JAV, Kanada – 1 metus), skaičiuojant nuo planuojamos kelionės pabaigos datos, todėl šios kategorijos užsieniečiams prireikus išvykti į užsienio valstybę, jau po pusmečio nuo užsieniečio paso išdavimo dienos reikėtų kreiptis dėl naujo užsieniečio paso išdavimo. Taigi, minėtiems užsieniečiams išdavus 3 metus galiojantį LLG, prireikus jiems galėtų būti išduodamas užsieniečio pasas, kuris galiotų 3 metus. Šiuo metu pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – UTPĮ) 130^1straipsnio 2 dalį yra išduota 700 LLG Baltarusijos Respublikos piliečiams, tačiau tikrasis skaičius, kurių atvykimui tarpininkavo Užsienio reikalų ministerija, yra didesnis, nes kai kurie iš jų turi LLG kitais pagrindais (darbo, studijų ir kt.). Pasiūlymas: Pakeisti UTPĮ 130^1straipsnį ir jį išdėstyti taip: „130^1 straipsnis.  Leidimo laikinai gyventi išdavimas užsieniečiui, kuris negali išvykti iš Lietuvos Respublikos dėl humanitarinių priežasčių arba negali grįžti į kilmės valstybę 1. Jeigu užsienietis negali išvykti iš Lietuvos Respublikos dėl humanitarinių priežasčių, jam šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu išduodamas leidimas laikinai gyventi. 2. Jeigu dėl užsieniečio, kuris yra persekiojamas nedemokratinio režimo ir (ar) yra nukentėjęs ar gali nukentėti nuo šio režimo vykdomų represijų, atvykimo į Lietuvos Respubliką tarpininkavo Užsienio reikalų ministerija ir šis užsienietis dėl šių priežasčių negali grįžti į kilmės valstybę, jam šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu gali būti išduotas leidimas laikinai gyventi. 3. Šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytais atvejais dalyje nurodytu atveju išduodamas ne ilgiau kaip vienerius metus galiojantis leidimas laikinai gyventi, kurio galiojimo laikotarpiu užsienietis turi teisę dirbti. 4. Šio straipsnio 2 dalyje nurodytu atveju išduodamas ne ilgiau kaip trejus metus galiojantis leidimas laikinai gyventi, kurio galiojimo laikotarpiu užsienietis turi teisę dirbti.“	Pritarti
1.2.	Seimo narė Agnė Bilotaitė, 2023-10-10	12			Argumentai: Siekiant, kad naujai siūlomos UTPĮ 130^1straipsnio nuostatos būtų taikomos ir prašymams, pateiktiems iki keičiamo UTPĮ įsigaliojimo, siūloma nustatyti, kad jeigu prašymas dėl LLG pateiktas iki keičiamo UTPĮ įsigaliojimo – taikomos naujos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 130^1straipsnio 3 dalies nuostatos. Ši nuostata būtų taikoma, jeigu sprendimas dėl LLG dar nėra priimtas. Pasiūlymas: Pakeisti Projekto 12 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „12 straipsnis. Įstatymo taikymas 1. Prieglobsčio prašytojams, kuriems po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2023 m. birželio 7 d. nutarimo Nr. KT53-A-N6/2023 paskelbimo buvo taikomos iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusios Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 5 straipsnio 6 ir 8 dalių nuostatos, šio įstatymo 7 straipsniu pakeisto Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140^8 straipsnio nuostatos netaikomos. 2. Užsieniečių prašymai išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo, baigiami nagrinėti ir sprendimai išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priimami vadovaujantis šio įstatymo nuostatomis.“	Pritarti

6. Komiteto sprendimas:  grąžinti įstatymo projektą iniciatoriams tobulinti.

Komitetas pritaria Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos, Žmogaus teisių stebėjimo instituto, Lietuvos Raudonojo Kryžiaus, VšĮ Sienos Grupės pateiktoms pastaboms ir pasiūlymams.

Komitetas atkreipia dėmesį, kad iniciatorių pateiktas įstatymo projektas yra nesuderintas su galiojančiais Europos Sąjungos teisės aktais. Komiteto nuomone, projektu nėra tinkamai įgyvendinamas 2023 m. birželio 7 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas Nr. KT53-A-N6/2023 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“.

Pažymėtina, kad 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos (nauja redakcija) 43 straipsnis pasienio procedūrai numato 28 dienų terminą, tačiau šio straipsnio 3 dalyje numatyta, kad „kai atvyksta didelė trečiosios šalies piliečių arba asmenų be pilietybės grupė ir pateikia tarptautinės apsaugos prašymus pasienyje arba tranzito zonoje, ir dėl to 1 dalies nuostatų taikymas tampa praktiškai neįmanomas, tos procedūros gali taip pat būti taikomos tuo atveju ir iki to laiko, kol šie trečiosios šalies piliečiai arba asmenys be pilietybės yra normaliai apgyvendinti vietovėse, esančiose arti pasienio arba tranzito zonos.“ Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra pasisakęs, kad pagal Direktyvos 2013/32/ES 43 straipsnį valstybėms narėms leidžiama „sulaikyti“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2013/33/ES 2 straipsnio h punktą, į jų teritoriją atvykstančius tarptautinės apsaugos prašytojus 43 straipsnyje nustatytomis sąlygomis ir siekiant užtikrinti jame numatytų procedūrų veiksmingumą, tačiau iš direktyvos 43 straipsnio 3 dalies formuluotės matyti, kad tokios procedūros gali būti taikomos, tik jeigu tarptautinės apsaugos prašytojai, pasibaigus šio straipsnio 2 dalyje numatytam keturių savaičių terminui, paprastai apgyvendinami netoli sienos ar tranzito zonos esančiose vietose jų nesulaikant (įskaitant galimybę patiems susirasti būstą) ir esant poreikiui apribojant užsieniečių judėjimo laisvę plote, esančiame netoli jos sienų ar tranzito zonų.^[20]

Kaip teigiama projekto aiškinamajame rašte, šiuo metu nėra stebimi dideli užsieniečių, siekiančių neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos valstybės sieną, srautai, todėl nėra tinkamai pagrindžiamas poreikis laikyti prieglobsčio prašytojus „neįleistais“ ir de facto sulaikytais iki 5 mėnesių. Komiteto nuomone, kelių ar keliolikos asmenų bandymas kirsti Lietuvos Respublikos sieną negali būti prilygintas didelei trečiosios šalies piliečių grupei, kaip tai numatyta Direktyvos 2013/32/ES 43 straipsnyje. 

Projekto iniciatoriai, siūlydami  5 mėnesių de facto sulaikymą, remiasi pasiūlymu dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl krizių ir force majeure situacijų migracijos ir prieglobsčio srityje, kuriuo siūloma nustatyti, kad krizinėse situacijose ar esant force majeure pasienio procedūra galėtų trukti iki 20 savaičių. Atkreiptinas dėmesys, kad šis pasiūlymas yra nepriimtas ir negalioja.  Galiojantis reglamentavimas  (Direktyvos 2013/32 5 straipsnis bei Direktyvos 2013/33 4 straipsnis) – leidžia nustatyti nacionalinėje teisėje palankesnes sąlygas ir procedūras prieglobsčio prašytojams, tačiau jokia nuostata neleidžia nustatinėti griežtesnių sąlygų bei apriboti prieglobsčio prašytojų teises labiau, nei leidžia minėtos direktyvos. Atsižvelgus į tai, manome, kad, nepriklausomai nuo to, kokio pobūdžio teisėkūros pasiūlymai šiuo metu yra svarstomi Europos Sąjungos institucijose, Įstatymo nuostatos privalo būti suderinamos su galiojančiu Europos Sąjungos acquis.  Remiantis Prieglobsčio procedūrų direktyvos nuostatomis ir ES Teisingumo Teismo išaiškinimu, maksimalus prieglobsčio prašytojų sulaikymo terminas, siekiant užtikrinti pasienio procedūrų veiksmingumą, negali viršyti 28 dienų net ir masinio prieglobsčio prašytojų antplūdžio atveju.

7. Balsavimo rezultatai:  pritarta bendru sutarimu ,,už“

8. Komiteto paskirtas pranešėjas: Tomas Vytautas Raskevičius

9. Komiteto narių atskiroji nuomonė: -.

Komiteto pirmininkas                                                    (Parašas)                                                   Tomas Vytautas Raskevičius                                       

Žmogaus teisių komiteto biuro patarėja, Rūta Ragaliauskienė, tel. 2396821                                                                                                                                           

---

^[1]  2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/33/ES, kuria nustatomos normos dėl tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo (nauja redakcija) https://eur-lex.europa.eu/legal-content/LT/TXT/?uri=celex%3A32013L0033

^[2]  Vaiko teisių konvencija https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.19848

^[3]  Ibid, 9.

[4] Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 5, 79, 113, 115, 125, 126, 140(8), 140(10), 140(13), 140(14) ir 140(19) straipsnių pakeitimo įstatymo projektas:

https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAP/dff67de04aea11ee8185e4f3ad07094a

[5] https://dictionary.cambridge.org/dictionary/english/confine

[6] https://www.collinsdictionary.com/dictionary/english/confine

[7] https://www.oxfordlearnersdictionaries.com/definition/american_english/confine

[8] Europos Sąjungos Teisingumo Teismo Didžiosios kolegijos 2020 m. gegužės 14 d. sprendimas byloje FMS ir kt., C/924/19 PPU ir C/925/19 PPU, EU:C:2020:367, rezoliucinės dalies 4 punktas:

https://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=226495&pageIndex=0&doclang=LT&mode=lst&dir= &occ=first&part=1&cid=1124

[9] Platesniam aktualios teisminės praktikos aptarimui žr., pvz., Lietuvos Raudonojo Kryžiaus 2023-09-08 teiktus pasiūlymus dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 2, 3, 4, 5, 11, 28, 32, 44, 58, 62, 67, 71, 79, 85, 94, 99, 100, 101, 102, 103¹, 104, 105², 105³, 105⁴, 106¹, 108, 113, 114, 115, 115¹, 118, 123, 125, 140⁸, 140¹⁸, 140¹⁹, 140²¹, 140²⁸ straipsnių ir priedo pakeitimo ir 140¹⁶ straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymo projekto Nr. XIVP-2797.

[10] Europos Sąjungos Teisingumo Teismo Didžiosios kolegijos 2020 m. gegužės 14 d. sprendimas byloje FMS ir kt., C/924/19 PPU ir C/925/19 PPU, EU:C:2020:367, 241-248 punktai:

https://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=226495&pageIndex=0&doclang=LT&mode=lst&dir= &occ=first&part=1&cid=1124

[11] Lietuvos Raudonasis Kryžius jau teikė šį paaiškinimą dėl Direktyvos 2013/33 7 straipsnio 1 dalies nuostatų turinio su 2023-09-08 pasiūlymais dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 2, 3, 4, 5, 11, 28, 32, 44, 58, 62, 67, 71, 79, 85, 94, 99, 100, 101, 102, 103¹, 104, 105², 105³, 105⁴, 106¹, 108, 113, 114, 115, 115¹, 118, 123, 125, 140⁸, 140¹⁸, 140¹⁹, 140²¹, 140²⁸ straipsnių ir priedo pakeitimo ir 140¹⁶ straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymo projekto Nr. XIVP-2797

[12] Žr. Markus Peek and Lilian Tsourdi, Asylum Reception Conditions Directive 2013/33/EU, in: Kay Hailbronner and Daniel Thym (eds.), EU Immigration and Asylum Law. Commentary, 2nd edition (C.H. Beck/Hart/Nomos, 2016), p. 1407

[13] European Union Agency for Fundamental Rights. 2015. Alternatives to detention for asylum seekers and people in return procedures:

https://fra.europa.eu/lt/publication/2015/alternatives-detention-asylum-seekers-and-people-return-procedures#

[14] Angl.: „Such restrictions impose the duty of remaining at a particular address or residing within a specific geographical area, often combined with regular reporting requirements. The designated places can be open or semi-open facilities run by the government or NGOs, as well as hotels, hostels or private addresses. The regime imposed can vary, but people generally have to be present at the designated location at certain times, while absences are usually only allowed with a well-founded justification.“

[15] Vaiko teisių komitetas, J.A.B. prieš Ispaniją. Peticijos Nr. 22/2017, 2019 m. gegužės  21 d.; C.O.C. prieš Ispaniją, Peticijos Nr. 63/2018, 2021 m. sausio 29 d.

[16] <...>“patalpos ar priėmimo centrai, kuriuose apgyvendinami atskirti vaikai yra bendrai geriau reguliuojami ir saugesni nei administracinio sulaikymo centrai ar centrai suaugusiems prieglobsčio prašytojams; būtų tikslingiau apgyvendinti tuos vaikus, kurių amžius ginčytinas specialiuose tų pačių institucijų flanguose vaikams, laukiantiems amžiaus nustatymo rezultatų”. Position paper on age assessment in the context of separated children in Europe. Separated Children in Europe Programme, 2012.

^[17] 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos 25 str. 1 d., <...> valstybės narės nedelsdamos imasi priemonių užtikrinti, kad nelydimam nepilnamečiui atstovautų ir padėtų atstovas, kad nepilnametis galėtų naudotis teisėmis ir vykdyti pareigas, numatytas šioje direktyvoje.

[18] 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/33/ES, kuria nustatomos normos dėl tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo, 24 str. valstybės narės kuo skubiau imasi priemonių, kad užtikrintų, jog atstovas atstovautų ir padėtų nelydimam nepilnamečiui pasinaudoti šioje direktyvoje nustatytomis teisėmis ir vykdyti pareigas.

[19] UTPĮ 32 str. 1 d. „Nelydimiems nepilnamečiams užsieniečiams, neatsižvelgiant į jų buvimo Lietuvos Respublikos teritorijoje teisėtumą, <...> nedelsiant skiriamas atstovas“

[20] Žr. 2020 m. gruodžio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo byloje Europos Komisija prieš Vengriją, C-808/18, ECLI:EU:C:2020:1029, 181 punktą ir jame nurodytą Teismo praktiką; 2020 m. gegužės 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo sujungtose bylose FMS ir kt., C-924/19 PPU ir C-925/19 PPU, ECLI:EU:C:2020:367, 237-239, 243-245 bei 247 punktus.