PASIŪLYMAS

Dėl Seimo rezoliucijos

„Dėl vaiko apsaugos nuo smurto ir

vaiko visapusiškai raidai saugios aplinkos užtikrinimo“

projekto Nr. XIIIP-298

 

2017-01-16

Vilnius

 

Siūloma keisti

 

 

Pasiūlymo turinys

Straipsnis

Straipsnio dalis

Punktas

 

 

 

Argumentai: Seimo rezoliucija Nr. XIIIP-298 turėtų būti subalansuota ir atitikti Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos esmę, bet ne iš konteksto ištrauktas formuluotes, bei kitus teisiškai įpareigojančius dokumentus. Kita vertus, remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 59 straipsniu, Seimas negali įpareigoti Seimo narių balsuoti tam tikru būdu ir taip neleisti jiems balsuojant vadovautis savo sąžine, tačiau gali raginti Seimo komitetus, valdybą, Vyriausybę ir pan.

Taip pat pritariant siekiui naują Vaiko teisių apsaugos įstatymą (toliau - Įstatymas) priimti kuo greičiau (idealu būtų kovo mėnesį), netoliaregiška būtų griežtai įsipareigoti pabaigti Įstatymo priėmimo procedūrą per vieną mėnesį, nes, kaip parodė praktika, šis įstatymas susilaukia labai daug atgarsių ir pataisų. Praeita redakcija susilaukė beveik 600 pasiūlymų, todėl per vieną mėnesį priimti įstatymą gali būti sudėtinga grynai techniškai. Terminus reikia vertinti realiai, nes vėliau juos koreguoti būtų nesolidu.

Svarbiausia priimti kokybišką dokumentą, kuris įtvirtintų efektyvią sistemą, ir apsaugotų nuo klaidų, dėl kurių kentėtų konkrečios šeimos ir jose augantys vaikai.

 

Pasiūlymai: Pakeisti Seimo rezoliucijos projektą ir jį išdėstyti taip:

 

„Lietuvos Respublikos Seimas,

atsižvelgdamas į tai, kad:

1) Lietuvos Respublikos Seimui 1995-07-03 įstatymu Nr. I-983 „Dėl jungtinių tautų vaiko teisių konvencijos ratifikavimo“ ratifikavus Jungtinių Tautų vaiko teisių konvenciją (toliau - Konvencija), Lietuva įsipareigojo užtikrinti joje įtvirtintas vaiko teises tiek iki gimimo, tiek po jo. Konvencija įtvirtina valstybės pareigą apginti vaiką nuo įvairiausio pobūdžio fizinio ar psichologinio smurto, įžeidimų ar piktnaudžiavimo, priežiūros nebuvimo ar nerūpestingo elgesio, grubaus elgesio ar išnaudojimo, įskaitant seksualinį piktnaudžiavimą, kuriuos jis gali patirti iš visų juridinių ir fizinių asmenų, susijusių su vaikais: tėvų, teisėtų globėjų ar kurio nors kito atsakingo už vaiko priežiūrą ir ugdymą asmens (Konvencijos 19 straipsnis), inter alia, valstybės pareigą imtis visų reikiamų teisinių, administracinių, socialinių ir švietimo priemonių, vaiko teisei į apsaugą nuo smurto įgyvendinti;

2)                Jungtinių Tautų Vaiko teisių komitetas, teikdamas siūlymus Konvencijos dalyvėms dėl vaiko teisių įgyvendinimo, rekomenduoja įstatymiškai uždrausti visų rūšių smurtą prieš vaikus, taip pat ir lengvas jo formas (2011-04-18 Bendrasis komentaras Nr.13, CRC/C/GC/13);

2) Konvencijos preambulėje nurodyta, jog šeimai, kaip pagrindinei visuomenės ląstelei ir natūraliai visų jos narių, ypač vaikų, augimo ir gerovės aplinkai, turi būti suteikta reikiama apsauga ir pagalba, kad ji galėtų prisiimti visas pareigas visuomenei; pripažįstant, jog vaikas visapusiškai ir  harmoningai vystytis gali tik augdamas šeimoje, jausdamas laimę, meilę ir supratimą;

3) Jungtinių Tautų vaiko teisių komitetas 64-joje sesijoje (2013 m. rugsėjo 16 – spalio 4 d.), vertindamas Lietuvos trečiąją ir ketvirtąją jungtinę periodinę Konvencijos įgyvendinimo ataskaitą 2013 m. spalio 04 d. komentare (CRC/C/LTU/CO/3-4) atkreipė dėmesį į smurto prieš vaikus problemą Lietuvoje ir rekomendavo valstybei įstatymiškai uždrausti taikyti visų formų fizines bausmes prieš vaikus bet kokioje aplinkoje, ypač namuose ir alternatyvios priežiūros institucijose, taip pat imtis smurto prieš vaikus prevencijos priemonių skatinant pozityvius vaikų auklėjimo būdus;

3) Konvencija įtvirtina valstybės pareigą apginti vaiką nuo įvairiausio pobūdžio fizinio ar psichologinio smurto, įžeidimų ar piktnaudžiavimo, priežiūros nebuvimo ar nerūpestingo elgesio, grubaus elgesio ar išnaudojimo, įskaitant seksualinį piktnaudžiavimą, kuriuos jis gali patirti iš visų juridinių ir fizinių asmenų, susijusių su vaikais: tėvų, teisėtų globėjų ar kurio nors kito atsakingo už vaiko priežiūrą ir ugdymą asmens (Konvencijos 19 straipsnis), inter alia, valstybės pareigą imtis visų reikiamų teisinių, administracinių, socialinių ir švietimo priemonių, vaiko teisei į apsaugą nuo smurto įgyvendinti;

4) Vykdant Europos Sąjungos valstybių narių įsipareigojimus, Lietuva turi įgyvendinti 2011-12-13 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2011/93/ES dėl kovos su seksualine prievarta prieš vaikus, jų seksualiniu išnaudojimu ir vaikų pornografija, kuria pakeičiamas Tarybos pamatinis sprendimas 2004/68/TVR. Joje yra seksualinės prievartos ir seksualinio išnaudojimo sąvokos, dėl ko įstatymo projekte būtina naudoti tik teisiniu požiūriu apibrėžtas sąvokas;

5) Lietuvos Respublikos Seimas 2012-03-29 d. nutarimu Nr. XI-1954 „Dėl Vaiko teisių apsaugos institucijų sistemos pertvarkos koncepcijos patvirtinimo“ patvirtino Vaiko teisių apsaugos institucijų sistemos pertvarkos koncepciją (toliau – Koncepcija). Koncepcijos tikslas – suformuoti nuoseklią ir koordinuotą vaiko teisių apsaugos institucijų sistemą, užtikrinančią tinkamą vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugą ir jų atstovavimą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnis numato, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas, 26 straipsnis reglamentuoja, kad tėvai ir globėjai nevaržomi rūpinasi vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus, o Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijoje nurodoma, jog šeima yra pagrindinė visuomenės ląstelė;

reikšdamas didelį susirūpinimą dėl smurto prieš vaikus Lietuvoje, įskaitant vaikams taikomų fizinių bausmių;

pripažindamas, kad smurtas visuomet yra pavojinga, realią grėsmę kelianti veika, todėl smurto sąvoka negali būti siejama tik su formaliais požymiais ar taikoma nepavojingų ir nesmurtinio pobūdžio veikų atžvilgiu;

suprasdamas, kad vaikams pavojų kelia ne tik smurtas, bet ir nepriežiūra, galinti turėti įvairias socialines priežastis, ištinkančias net ir geros valios šeimas;

suprasdamas būtinybę informuoti visuomenę, kad vaikams taikomos fizinės smurtinės bausmės sąlygoja vaikams žalą, kuri pasireiškia tiek vaikystėje, tiek suaugus ir gali sąlygoti žmogaus elgesio problemas, siejamas su agresyviu ir nusikalstamu elgesiu, polinkiu į savižudybę ar padidinta tikimybe tapti prekybos vaikais auka;

pabrėždamas, kad visų formų smurtas prieš vaikus yra vaiko teisių pažeidimas, taip pat tai yra didžiulė socialinė ir visuomenės sveikatos problema, o fizinių smurtinių bausmių taikymas vaikams negali būti toleruojamas ar pateisinamas nei ugdomaisiais, nei jokiais kitais tikslais;

pabrėždamas, kad neproporcingai griežtų sankcijų šeimos narių atžvilgiu taikymas, neatsižvelgiant į konkrečią situaciją, veikos pobūdį bei kaltę taip pat prieštarauja ir vaiko interesams;

suprasdamas, kad smurtas prieš vaiką, nepriežiūra, seksualinė prievarta prieš vaiką ir vaiko seksualinis išnaudojimas yra skirtingos vaiko teises pažeidžiančios veikos, reikalaujančios skirtingo teisinio reglamentavimo ir apibrėžimo, o ne smurto prieš vaiką formos;

įvertindamas šiuo metu galiojantį Baudžiamąjį kodeksą, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą ir kitus teisės aktus bei suvokdamas valstybės teisinės sistemos sistemiškumo ir nuoseklumo būtinybę;

susipažinęs su Konstitucinio Teismo nurodymu, kad įstatymuose naudojamų sąvokų turinys turi būti apibrėžiamas (inter alia aiškinamas) tik įstatymu, vadinasi, jame nurodomas sąvokos turi būti aiškios ir nedviprasmiškos;

suvokdamas, kad vaikas yra sudėtinė šeimos dalis, o ne atskiras subjektas ir, remiantis Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos preambule, „vaikas visapusiškai ir harmoningai vystytis gali tik augdamas šeimoje, jausdamas laimę, meilę ir supratimą“, todėl reikalinga užtikrinti, kad vaikas nebūtų atskirtas nuo savo tėvų prieš jų valią, išskyrus atvejus, kai tai yra neišvengiamai būtina, nėra galimybės vaiko apsaugoti kitomis priemonėmis, atskyrimo neigiamos pasekmės nėra neproporcingai didelės ir atskyrimas trunka ne ilgiau nei tai yra būtina ir kad vaikas bet kokiu atveju turi teisę žinoti savo tėvą ir motiną;

atsižvelgdamas į tai, kad vaiko tėvų teisės ir pareigos yra prigimtinės bei apibrėžtos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, o galiojantis Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 21 straipsnis numato, kad vaiko tėvams ar kitiems teisėtiems vaiko atstovams tenka pagrindinė atsakomybė ir teisė rūpintis vaiko auklėjimu, tinkamai jį prižiūrėti, materialiai išlaikyti ir sudaryti sąlygas augti, vystytis, tobulėti;

pripažindamas Lietuvos Respublikos Seimo atsakomybę už savalaikį sprendimų priėmimą užtikrinant vaiko teisių apsaugą ir vaiko visapusiškai raidai saugią aplinką, bei būtinybę kaip įmanomai greičiau išspręsti vaikų teisinės apsaugos problemas;

ragina Lietuvos Respublikos Vyriausybę kuo greičiau pateikti Seimui patobulintą Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo Nr. I-1234 pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIP-2931 (2) ir jo lydimuosius įstatymų projektus;

įsipareigoja ragina Lietuvos Respublikos Seimo vadovybę sudaryti sąlygas Seimo II (pavasario) sesijosoje pradžioje (2017 m. kovo mėn.) priimti teisės aktus, kurie patobulintų šiuo metu galiojančią vaiko teisių apsaugos sistemą, užtikrinant realią efektyvesnę vaiko teisių apsaugą ir vaiko visapusiškai raidai saugią aplinką: įtvirtintų realią vaiko apsaugą nuo visų rūšių smurto (fizinio, emocinio, seksualinio ir nepriežiūros); užtikrintų savalaikę pagalbą kiekvienam smurto auka tapusiam ar pavojingoje situacijoje atsidūrusiam vaikui, be kita ko sukuriant prevencinio darbo su vaiku ir šeima modelį, bei numatant pareigą vaiko teisių apsaugos skyriui į grėsmingas vaiko sveikatai ar gyvybei situacijas reaguoti operatyviai –  perkeliant vaiką į saugią aplinką; įtvirtintų socialinių (profesionalių) globėjų institutą; pagal galimybes įgyvendintų kitas Jungtinių Tautų vaiko teisių komiteto rekomendacijas;

ragina Lietuvos Respublikos Vyriausybę pateikti Seimui patobulintą Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo Nr. I-1234 pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIP-2931 (2) ir jo lydimuosius įstatymų projektus ne vėliau kaip iki 2017 m. vasario 28 d.;

paveda Lietuvos Respublikos Seimo valdybai pagal kompetenciją imtis priemonių, kad Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo Nr. I-1234 pakeitimo įstatymo projektas Nr. XIIP-2931 (2) ir jo lydimieji įstatymo projektai būtų savalaikiai pateikti Lietuvos Respublikos Seimui, bei savalaikiai nagrinėjami arba tobulinami Seimo paskirtuose Seimo komitetuose, kad užtikrinti šia rezoliucija prisiimto įsipareigojimo įvykdymą vaiko teises bei geriausius interesus.“

 

 

 

Teikia

 

Seimo nariai                                   Rimantas Jonas Dagys

                                                       Laurynas Kasčiūnas

                                                       Paulius Saudargas