LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO KANCELIARIJOS
TEISĖS DEPARTAMENTAS
IŠVADA
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS PARTNERYSTĖS
ĮSTATYMO PROJEKTO
2021-05-24 Nr. XIVP-537
Vilnius
Įvertinę teikiamo įstatymo projekto atitiktį Konstitucijai, galiojantiems įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklių reikalavimams, teikiame šias pastabas:
1. Atsižvelgiant į tai, kad projekto 6 straipsnyje reguliuojamos partnerių „pareigos vienas kitam“, siūlytina papildyti projekto 1 straipsnio 1 dalį, po žodžių „asmenines neturtines teises“ įrašant žodžius „ir pareigas“.
2. Projekto 3 straipsnyje siūloma pateikti partnerystės sampratą, nurodant, jog: „Partnerystė yra dviejų asmenų (partnerių) bendro gyvenimo faktas, įregistruotas teisės aktų nustatyta tvarka, su tikslu sukurti ar (ir) plėtoti, apsaugoti partnerių santykius, grindžiamus pastoviais emocinio prieraišumo, tarpusavio supratimo, atsakomybės, pagalbos, pagarbos ir (ar) panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas“. Pasiūlymo turinys diskutuotinas.
Pirma, pažymėtina, jog partnerystę apibrėžiant kaip bendro gyvenimo faktą, įregistruotą teisės aktų nustatyta tvarka, įstatyme būtų imperatyviai įtvirtintas reikalavimas pirmiausia pradėti bendrą gyvenimą ir tik tuomet siekti galimybės įregistruoti partnerystę. Atsižvelgiant į tai, nėra aišku, kaip toks įstatyminis reikalavimas būtų taikomas praktiškai, koks asmuo ir kokiais būdais turėtų nustatyti ar įrodyti jau egzistuojantį asmenų, siekiančių tapti partneriais, bendro gyvenimo faktą.
Be to, vertinant tokį įstatyminį reikalavimą, turėtų būti svarstoma, ar pagrįstai ribojamos asmenų, kurie bendrai negyvena, tačiau siekia įregistruoti partnerystę ir tik vėliau pradėti bendrą gyvenimą, teisės. Manytina, jog tarp asmenų, kurie bendrai gyvena ir, kurie tik siekia gyventi bendrai, nėra tokios apimties skirtumų, kad šiuos asmenis įstatymo požiūriu būtų galima traktuoti skirtingai. Manytina, jog įstatymas turėtų sudaryti prielaidas sudaryti partnerystę tiek jau gyvenant bendrą gyvenimą, tiek ir siekiant sukurti bendrą gyvenimą.
Antra, pastebėtina, kad analizuojamos sampratos dalis „bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas”, stokoja aiškumo. Manytina, kad vadovaujantis teisinio aiškumo principu ir atsižvelgiant į tai, jog samprata pateikiama būtent tam, kad būtų aiški tam tikros sąvokos esmė bei į tai, jog su šios sampratos turiniu projekto 9 straipsnio 3 dalis sieja partnerystės pripažinimą negaliojančia, nuostatoje turėtų būti nurodyta apie kokio pobūdžio teises ir pareigas joje kalbama, atsisakant neaiškaus turinio žodžių „tam tikras“.
Trečia, pastebėtina, kad projekto 3 straipsnyje partnerystė yra apibrėžiama kaip „partnerių bendro gyvenimo faktas, įregistruotas teisės aktų nustatyta tvarka“. Atsižvelgiant į tai, kad vadovaujantis projekto 5 straipsnio 1 dalimi, partnerystė teisines pasekmes sukelia tik nuo jos įregistravimo Civilinės būklės aktų registravimo įstatymo nustatyta tvarka, o ne nuo asmenų „bendro gyvenimo fakto“ atsiradimo, bei į tai, kad asmenų tarpusavio įsipareigojimus įprastai įtvirtina jų susitarimas, o ne būsena (gyvenimas kartu), siūlytina partnerystės sampratą apibrėžti kaip teisės aktų nustatyta tvarka registruojamą „asmenų susitarimą“ sukurti ar (ir) plėtoti santykius.
Ketvirta, keltina abejonė dėl pasirinkto partnerystės sampratos dėstymo ir konstrukcijos būdo. Abejotina, kad tam tikro fakto registracijos tikslas galėtų būti „sukurti ar (ir) plėtoti, apsaugoti partnerių santykius, grindžiamus pastoviais emocinio prieraišumo, tarpusavio supratimo, atsakomybės, pagalbos, pagarbos ir (ar) panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas“. Fakto registracija nei sukuria, nei plėtoja tam tikrų santykių. Konkretaus fakto registracija iš esmės visuomet yra skirta tam tikrų aplinkybių išviešinimui, kad šios aplinkybės būtų žinomos tretiesiems asmenims, arba siejama su tam tikro teisinio statuso įgijimu. Todėl siūlytina sistemiškai įvertinti teikiamos nuostatos esmę ir prasmę, kad jos turinys derėtų su projekto nuostatų esme ir būtų logiškai siejamas su konkretaus fakto registravimo teisinėmis pasekmėmis.
3. Projekto 4 straipsnio 1 dalyje žodis „partneriai“ keistinas į žodžius „asmenys siekiantys sudaryti partnerystę“, nes partneriais jie galėtų būti laikomi tik nuo partnerystės įregistravimo momento.
4. Projekto 4 straipsnio 2 dalyje ir kitur įstatymo tekste vartojamas žodžių junginys „sudaryti partnerystę“. Pažymėtina, jog kitose normose kalbama apie partnerystės įregistravimą. Todėl yra neaišku, ar minėti žodžių junginiai turi vienodą reikšmę, ar skirtingą. Klausimas aktualus, vertinant kitas projekto nuostatas, nes, pavyzdžiui, projekto 4 straipsnio 3 dalyje siūloma nustatyti, kad įregistravęs partnerystę ir jos nenutraukęs asmuo negali registruoti partnerystės su kitu asmeniu. Esant skirtingai terminologijai, liktų neaišku, ar asmenims draudžiama tik registruoti naują partnerystę, nenutraukus galiojančios, tačiau nedraudžiama sudaryti naujos partnerystės. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, jog neišsprendus šių terminų vartojimo klausimo, galėtų būti keliamas klausimas dėl monogamijos principo galiojimo partnerytės atžvilgiu. Todėl svarstytina, ar projekto nuostatos neturėtų būti dėstomos vartojant tarpusavyje suderintą terminologiją, atsisakant žodžio „sudaryti“ ir vietoje jo vartojant žodį „įregistruoti“. Tačiau tuo atveju, jei šių žodžių junginių esmė ir prasmė yra skirtingos, įstatymo projekte turėtų atsirasti straipsnis, kuriame būtų apibrėžiamos įstatymo projekte vartojamos sąvokos, kad dėl jų turinio ir įstatymo taikymo nekiltų abejonių.
Analogiška pastaba išsakytina ir dėl projekto 4 straipsnio 4 dalyje vartojamo žodžių junginių „pradėti partnerystę“ bei kitose projekto normose įvairiomis formomis vartojamo žodžių junginio „buvimas partnerystėje“.
5. Atkreipiame dėmesį, kad projekto 5 straipsnio pavadinimas neatitinka straipsnio reguliavimo dalyko, nes šiame straipsnyje nėra nė vienos nuostatos, susijusios su partnerystės įsigaliojimu, todėl siūlytina pakeisti straipsnio pavadinimą, kad jis atspindėtų straipsnio turinį. Be to, manytina, kad šio straipsnio 1 ir 3 dalys turėtų būti dėstomos projekto II skyriuje, reguliuojančiame partnerystės teisines pasekmes.
Kartu keltinas klausimas, ar šiame straipsnyje ar kitoje deramoje vietoje neturėtų būti aiškiai nurodyta, nuo kokio momento asmuo įgyja partnerio teisinį statusą.
6. Projekto 5 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad partnerystė gali būti registruojama remiantis teismo sprendimu, kuriuo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad tarp asmenų egzistuoja faktiniai partnerystės santykiai. Siūloma nuostata diskutuotina keliais aspektais.
Pirma, atkreiptinas dėmesys, kad vadovaujantis projekto 5 straipsnio 1 dalimi, partnerystė teisines pasekmes sukelia tik nuo jos įregistravimo Civilinės būklės aktų registravimo įstatymo nustatyta tvarka, taigi, tiek iš projekto 3 straipsniu, tiek ir 5 straipsniu siūlomo teisinio reguliavimo galima daryti išvadą, kad būtina partnerystės sąlyga yra jos registracija teisės aktų nustatyta tvarka, nes tik tokiu veiksmu asmenys gali aiškiai deklaruoti savo valią kurti partnerystės teisinius santykius. Atsižvelgiant į tai, iš projekto 5 straipsnio 2 dalies nuostatų nėra aišku, kodėl siūloma teismo sprendimu faktinį bendrą asmenų gyvenimą, nesant jų aiškiai išreikštos valios kurti partnerystės teisinius santykius, prilyginti registruotai asmenų partnerystei. Atkreiptinas dėmesys, kad be registruotinų asmenų gyvenimo kartu formų – santuokos, projektu siūlomos partnerystės – egzistuoja ir faktinio bendro gyvenimo kartu forma, kai kartu gyvenantys asmenys nepageidauja viešai deklaruoti gyvenimo kartu ir prisiimti iš jo išplaukiančių teisių ir įsipareigojimų vienas kitam. Pastebėtina, kad siūlomu teisiniu reguliavimu, asmuo, nuo pat bendro gyvenimo pradžios neturėjęs tikslo sudaryti partnerystės, gali būti teismo sprendimu pripažintas partneriu tik todėl, kad kartu su kitu asmeniu „bendrai gyveno“. Be to, iš projektu siūlomo teisinio reguliavimo nėra aišku, kiek laiko turėtų trukti „faktiniai partnerystės santykiai“, kad teismas, neatsižvelgdamas į vieno iš kartu gyvenančių asmenų valią, galėtų santykius prilyginti registruotai partnerystei.
Antra, atkreiptinas dėmesys, kad 5 straipsnio 2 dalyje pateikiama mutatis mutandis nuoroda į Civilinio proceso kodekso 444 - 448 straipsnių nuostatas nėra tiksli. Civilinio proceso kodekso 444 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas nagrinėja bylas dėl „santuokos sudarymo ar nutraukimo fakto nustatymo”, t. y. remdamasis objektyviais duomenimis, liudytojų parodymais ir pan. nustato buvus santuokos įregistravimo ar nutraukimo faktą, o ne prilygina asmenų bendrą gyvenimą santuokai. Neatsižvelgus į išdėstytą pastabą dėl netinkamos „prilyginimo“ sąvokos vartojimo, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad projektu siūlomas teisinis reguliavimas galimai turėtų būti svarstomas asmenų lygiateisiškumo principo kontekste, nes teismo sprendimu bendrą asmenų gyvenimą būtų galima prilyginti tik vienai iš registruotinų (aiškios asmens valios reikalaujančių) gyvenimo kartu formų – partnerystei, tuo tarpu asmenų gyvenimą kartu prilyginti faktinei santuokai galimybės teisės aktuose numatyta nėra.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, siūlytina atsisakyti nuostatos dėl partnerystės įregistravimo teismo sprendimu.
7. Projekto 7 straipsnio 3 dalyje žodžiai „vieno iš partnerio” keistini žodžiais „vieno iš partnerių”.
8. Siūlytina tikslinti projekto 8 straipsnio 2 dalį nustatant, kad teismas galėtų pakeisti ar panaikinti savo duotą leidimą tam tikriems veiksmams atlikti ir tuo atveju, kai yra nustatoma, kad partneris veikia priešingai ne tik bendrų, bet ir kito partnerio nepilnamečių vaikų interesams.
9. Atkreipiame dėmesį, jog įstatymas yra norminis teisės aktas, kuriame savarankiškos teisės normos turi būti dėstomos straipsnių dalimis ir dalių punktais, o ne tekstiniu būdu. Todėl svarstytina galimybė projekto 9 straipsnio 2 ir 4 dalis išdėstyti atskiromis straipsnio dalimis, o ne tekstiniu būdu, kad savarankiškos teisės normos, projekto atveju, dėstomos straipsnio dalių sakiniais, būtų dėstomos savarankiškomis straipsnio dalimis ar jų punktais.
Analogiška pastaba dėl teisės normų dėstymo tekstiniu būdu išsakytina ir dėl projekto 11 straipsnio 1 ir 2 dalių.
10. Tikslintina projekto 9 straipsnio 2 dalis, vienodinant joje naudojamą terminologiją – „pareiškimas dėl partnerystės pabaigos“, „prašymas dėl partnerystės pabaigos“, „prašymas nutraukti partnerystę“.
11. Projekto 9 straipsnio 2 ir 4 dalyse, siūloma nustatyti, jog duomenis apie partnerystės pabaigą civilinės metrikacijos įstaigai pateikia teismas. Pastebėtina, jog straipsnio 2 dalis turėtų būti papildyta, nustatant, jog teismo sprendimą teismas pateikia ne vėliau kaip kitą darbo dieną nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Be to, siekiant neapkrauti teismo bereikalinga administracine našta, straipsnio 2 ir 4 dalyse derėtų nustatyti, jog teismo sprendimas civilinės metrikacijos įstaigai perduodamas elektroninių ryšių priemonėmis, kaip tai sureguliuota analogišku atveju Civilinio kodekso 3.37 straipsnyje. Kartu svarstytina, ar projekto 9 straipsnio 2 dalies antrajame sakinyje žodis ,,priimtą“ neturėtų būti keičiamas ,,įsiteisėjusį“, nes, manytina, kad civilinės metrikacijos įstaigai pagrindas įrašyti atitinkamus duomenis galėtų būti tik įsiteisėjęs teismo sprendimas.
12. Projekto 9 straipsnio 3 dalyje siūloma nustatyti, kad partnerystė pripažįstama negaliojančia, jeigu buvo pažeistos šio įstatymo 3 straipsnyje nustatytos sąlygos. Atkreipiame dėmesį, jog projekto 3 straipsnyje pateikiama partnerystės samprata ir nenustatomos jokios partnerystės sąlygos, todėl siūlytina atsisakyti tokio partnerystės pripažinimo negaliojančia pagrindo. Tai būtina padaryti ir dėl to, jog asmenų teisės gali būti ribojamos tik aiškiai įstatymo nustatytais atvejais, kai tuo tarpu projekto 3 straipsnyje vartojamos tokio neapibrėžto turinio formuluotės kaip „ir (ar) panašiais ryšiais“, „tam tikras teises ir pareigas“ bei subjektyvaus pobūdžio sąvokos „pastoviais emocinio prieraišumo, tarpusavio supratimo, atsakomybės, pagalbos, pagarbos“, kurios gali būti suprantamos ir vertinamos priklausomai nuo jas vertinančio asmens požiūrio į jų turinį.
13. Projekto 9 straipsnio 4 dalyje siūloma nustatyti, kad partnerystę negaliojančia gali pripažinti tik teismas. Pažymėtina, kad iš projekto nuostatų nėra aiškus senaties terminas, kuris būtų taikomas siekiant partnerystę pripažinti negaliojančia. Atkreipiame dėmesį, kad santuokai pripažinti negaliojančia Civilinio kodekso 3.42 straipsnyje nustatyti sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Svarstytina, ar analogiški ieškinio senaties terminai neturėtų būti nustatyti ir teikiamame įstatymo projekte.
Be to, svarbu paminėti, kad projekte nėra siūloma nustatyti teisinių pasekmių, kurios kiltų partnerystę pripažinus negaliojančia. Todėl projekto nuostatas reikėtų atitinkamai papildyti.
14. Projekto 11 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad „Partnerystėje esantys partneriai turi teisę notarine tvarka sudaryti sutartį, kurioje jie nustato savo turtines teises ir pareigas partnerystės metu, taip pat partnerystei pasibaigus. <...> Šiai sutarčiai mutatis mutandis taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.101 – 3.108 straipsnių nuostatos.“ Atkreipiame dėmesį, jog Civilinio kodekso 3.102 straipsnio 1 dalis nustato, kad „Vedybų sutartis gali būti sudaryta iki santuokos įregistravimo (ikivedybinė sutartis) arba bet kuriuo metu po santuokos įregistravimo (povedybinė sutartis).“ Tuo tarpu, analizuojama projekto nuostata įgalina analogišką sutartį sudaryti tik partnerystėje esančius partnerius. Toks šios nuostatos turinys kelia neaiškumų dėl jos santykio su minėta Civilinio kodekso nuostata, nes vertinant projekto nuostatą, neaišku, ar sutartis galėtų būti sudaryta iki partnerystės registravimo. Jei tokia sutartis iki partnerystės įregistravimo negalėtų būti sudaryta, manytina, jog siūloma nuostata nepagrįstai apribotų asmenų, siekiančių įregistruoti partnerystę, teises.
Be to, siūlytina nuostatoje atsisakyti neaiškaus pobūdžio žodžių junginio „partnerystėje esantys“. Nuostatoje derėtų kalbėti apie asmenis siekiančius įregistruoti partnerystę ar/ir partnerius, nes ir vienų, ir kitų teisinis statusas būtų aiškus, tuo tarpu žodžių junginys „buvimas partnerystėje“ nelaikytinas teisine kategorija, ar kumuliatyvinės sąlygos, suteikiančios teisę sudaryti minėtą sutartį, dalimi.
15. Iš projekto 12 straipsnio 7 dalies nuostatų nėra aišku, kodėl partnerių tarpusavio teisiniuose santykiuose siūloma atsisakyti Civilinio kodekso 4.79 straipsnyje įtvirtintos pirmenybės teisės pirkti parduodamas dalis, esančias bendrąja nuosavybe. Manytina, kad minėta pirkimo pirmumo teisė yra labai svarbi turto vientisumo, jo administravimo ir valdymo paprastumo aspektais ir tokios teisės paneigimas galėtų pažeisti iš jos kylančius teisėtus bendraturčio interesus.
16. Projekto 13 straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, kad partnerių bendram gyvenimui naudojamo turto teisinis statusas atsiranda nuo partnerių bendro gyvenimo pradžios momento. Siūloma nuostata diskutuotina keliais aspektais.
Pirma, atkreiptinas dėmesys, kad vadovaujantis projekto 3 straipsnio ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatomis, partnerystė yra neatsiejama nuo jos įregistravimo teisės aktų nustatyta tvarka, todėl iš projekto 13 straipsnio 1 dalimi siūlomo teisinio reguliavimo nėra aišku, kodėl partnerių bendram gyvenimui naudojamo turto teisinis statusas tam tikram turtui turėtų atsirasti ne nuo partnerystės įregistravimo, t. y. partnerystės teisinių santykių atsiradimo dienos, bet nuo „bendro gyvenimo pradžios momento“ dienos. Pastebėtina ir tai, kad vadovaujantis projekto 13 straipsnio 1 dalies nuostatomis, partnerių bendram gyvenimui naudojamo turto teisinis statusas, siekiant jį panaudoti prieš trečiuosius asmenis, turi būti įregistruotas viešame registre, todėl iš projekto nuostatų nėra aišku, kaip ši pareiga turėtų būti įgyvendinama nesant pačios partnerystės įregistravimo fakto.
Antra, atkreiptinas dėmesys, kad nei aptariamame projekto straipsnyje, nei kitose projekto nuostatose nėra nurodytas nei subjektas, galintis konstatuoti asmenų „bendro gyvenimo pradžią“, nei kiti tokio „bendro gyvenimo pradžios“ atskaitos kriterijai ir būtina „bendro gyvenimo“ trukmė“, todėl iš projekto nuostatų nėra aišku, kada partnerių bendram gyvenimui naudojamo turto teisinis statusas turėtų atsirasti tuo atveju, kai kartu gyvenantys asmenys dar nėra įregistravę partnerystės ir įgiję partnerių teisinį statusą.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, projekto nuostatos tikslintinos.
17. Projekto 13 straipsnio 1 dalyje atsisakytina neaiškaus pobūdžio žodžių junginio „registruotoje partnerystėje esantys“. Vietoje šių žodžių nuostatoje reikėtų vartoti aiškaus pobūdžio teisinius terminus, pavyzdžiui, „partneriai, įregistravę partnerystę teisės aktų nustatyta tvarka“.
Analogiška pastaba išsakytina ir dėl projekto 16 straipsnio 1 dalies, 19 straipsnio 3 dalies, 20 straipsnio.
18. Projekto 14 straipsnio pavadinimas „Partnerių teisės ir pareigos į gyvenamąją patalpą, esančią partnerių bendru turtu“. Manytina, kad straipsnio pavadinimas turėtų būti siejamas su partnerių bendram gyvenimui naudojamu turtu. Kartu pastebėtina, kad pavadinimas turėtų būti tikslinamas ir kalbine prasme, atsisakant žodžių junginio „pareigos į gyvenamąją patalpą“ vartojimo.
19. Projekto 14 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, jog „Partneris, kuriam bendrai gyvenamoji patalpa nuosavybės teise priklauso jam vienam, neturi teisės be kito partnerio rašytinio sutikimo šios gyvenamosios patalpos perleisti, įkeisti ar išnuomoti.“ Svarstytina, ar pagrįstai imperatyviai apribojama partnerio, kuriam partnerių gyvenamoji patalpa priklauso asmeninės nuosavybės teise, teisė šią patalpą perleisti, įkeisti ar išnuomoti. Pažymėtina, jog tokie veiksmai gali būti atliekami ir kito partnerio ar nepilnamečių vaikų labui, todėl manytina, kad tais atvejais, kai siekiama paminėtų tikslų, leidimą galėtų išduoti teismas.
Be to, analizuojama straipsnio dalis tikslintina tuo požiūriu, kad viešajame registre turi būti nurodytas ir teisines pasekmes sukelia ne „bendras partnerių turtas“, o „partnerių bendram gyvenimui naudojamas turtas“.
20. Iš projekto 15 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų nėra aišku, kokios kitos nei bendrosios dalinės nuosavybės formos galėtų būti testamentu ar dovanojimo sutartimi perduodamas turtas. Atsižvelgiant į tai, projektas tikslintinas.
21. Projekto 16 straipsnio 8 dalyje įtvirtinama, kad sprendžiant išlaikymo buvusiam partneriui klausimą, mutatis mutandis taikomos Civilinio kodekso 3.72 straipsnio nuostatos. Atkreiptinas dėmesys, kad Civilinio kodekso 3.72 straipsnio 6 dalies 1 punkte yra numatyta, kad išlaikymo dydis mažinamas ar priteisiamas tik laikinas išlaikymas arba atsisakoma priteisti išlaikymą, jeigu santuokos trukmė buvo ne ilgesnė kaip vieneri metai. Pastebėtina, kad Civilinis kodeksas, į kurį projekte yra pateikiama nemažai mutatis mutandis nuorodų, kai kuriuos santuokos teisinio reguliavimo aspektus sieja būtent su santuokos trukme (pavyzdžiui Civilinio kodekso 3.51 straipsnio 1 dalies 1 punktas - sutuoktinių bendru sutikimu santuoka gali būti nutraukta, jeigu nuo santuokos sudarymo yra praėję daugiau nei vieneri metai). Tuo tarpu teikiamame įstatymo projekte nėra įtvirtinama nuostatų, reglamentuojančių vieno ar kito teisinio santykio sureguliavimui būtiną partnerystės trukmę. Atsižvelgiant į tai, iš projektu siūlomo teisinio reguliavimo nėra aišku, ar Civilinio kodekso mutatis mutandis nuostatos dėl santuokos trukmės būtų taikomos ir partnerystės teisinių santykiu atveju. Atsižvelgiant į tai, svarstytina, ar projekto nuostatos neturėtų būti taip pat siejamos su partnerystės trukmės teisiniu reguliavimu, kad jo nuostatos derėtų su Civilinio kodekso nuostatomis ir būtų aiškus jų tarpusavio santykis.
Kartu pažymėtina, kad Civilinio kodekso 3.72 straipsnio 4 dalyje kalbama apie sutuoktinio, dėl kurio kaltės nutraukta santuoka, teisės į išlaikymą nebuvimą. Kadangi toks partnerystės nutraukimo pagrindas projekte nenumatomas, neaiškus šios nuostatos santykis su analizuojamu reguliavimu. Pastebėtina, jog tokios Civilinio kodekso nuostatos neįmanoma taikyti mutatis mutandis projekto atžvilgiu.
22. Atkreiptinas dėmesys, kad Civilinio kodekso 3.1921 straipsnyje tam tikrais atvejais yra nustatyta tėvų pareiga (nepriklausomai ar tėvai partneriai, ar sutuoktiniai, ar faktiškai kartu gyvenantys/negyvenantys) išlaikyti ne tik nepilnamečius, bet ir sulaukusius pilnametystės vaikus. Atsižvelgiant į tai, turėtų būti tikslintina projekto 16 straipsnio 10 dalyje pateikiama mutatis mutandis nuoroda į Civilinio kodekso 3.194 straipsnį, arba atsisakoma tokių nukreipiamųjų nuorodų kaip perteklinių ir nesiejamų su partnerystės teisiniu institutu. Ta pati pastaba taikytina ir projekto 18 straipsniui.
23. Tikslintina projekto 22 straipsnio 1 dalis, po žodžių „ šis įstatymas“ įrašant žodžius „išskyrus šio straipsnio 2 dalį“.
24. Svarstytina, ar projekto 23 straipsnyje nereikėtų atsisakyti nuostatos ,,asmenį, šio įstatymo nustatyta tvarka įregistravusį partnerystę”, nes, esant šiai nuostatai, nėra aišku, ar žodis ,,partneris” apimtų asmenis, kurių partnerystė registruojama teismo sprendimo pagrindu. Manytina, kad nuostatoje vietoje šių žodžių derėtų įrašyti žodžius: „kai asmens partnerystė įregistruota šio įstatymo nustatyta tvarka“. Be to, svarstytina, ar žodžių ,,žodžiai” ir ,,žodį” nereikėtų atitinkamai keisti žodžiais ,,sąvokos” ir ,,sąvoką”.
Departamento direktorius Andrius Kabišaitis
D. Petrauskaitė, tel. (8 5) 239 6376, el. p. [email protected]
M. Masteikienė, tel. (8 5) 239 6843, el. p [email protected]
S. Švedas, tel. (8 5) 239 6165, el. p. [email protected]
D. Zebleckis, tel. (8 5) 239 6906, el. p. [email protected]