LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO KANCELIARIJOS
TEISĖS DEPARTAMENTAS
IŠVADA
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS MEDICINOS PRAKTIKOS ĮSTATYMO NR. I-1555
1, 2, 4, 9 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO
2020-02-25 Nr. XIIIP-4503
Vilnius
Įvertinę įstatymo projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklių reikalavimams, teikiame šias pastabas:
1. Įstatymo projekto 1 straipsniu siūloma pakeisti Lietuvos Respublikos medicinos praktikos įstatymo (toliau – keičiamas įstatymas) 1 straipsnio 3 dalį ir nustatyti, kad „Šis įstatymas taikomas gydytojams, dirbantiems ir savanoriaujantiems Lietuvos Respublikoje.“ (čia ir toliau – išskirta mūsų). Kiti įstatymo projekte teikiami pakeitimai susiję su šios nuostatos įgyvendinimu.
Įstatymo projekte siūlomas teisinis reguliavimas svarstytinas dėl kelių priežasčių. Pirma, įstatymo projekto aiškinamajame rašte kai kurie teiginiai nėra visiškai tikslūs siūlomo teisinio reguliavimo kontekste. Nurodyta, kad „<...> šiuo metu įstatymas nedraudžia, tačiau ir nenumato galimybės gydytojui atlikti medicinos praktiką savanorystės pagrindais t. y. neatlygintinai“.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos savanoriškos veiklos įstatymo 2 straipsnį, savanoriška veikla yra savanorio neatlyginamai atliekama visuomenei naudinga veikla, kurios sąlygos nustatomos savanorio ir šios veiklos organizatoriaus susitarimu. Šio įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad savanoriškos veiklos organizatoriaus ir savanorio santykiai yra civiliniai teisiniai santykiai. Veikla, kuri atitinka šiame įstatyme nustatytus savanoriškos veiklos principus ir organizuojama šio įstatymo nustatyta tvarka, nėra laikoma nelegaliu darbu.
Antra, įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad „Šiuo Medicinos praktikos įstatymo pakeitimo projektu (toliau – Projektas) Lietuvoje siekiama įteisinti gydytojų savanoriškos ir neatlyginamos medicinos praktikos galimybę teikiant kompleksinę paliatyviąją pagalbą. Pažymėtina, kad šiuo metu įstatymas nedraudžia, tačiau ir nenumato galimybės gydytojui atlikti medicinos praktiką savanorystės pagrindais t. y. neatlygintinai. <...> Šiuo metu medicinos srities teisės aktai numato galimybę licenciją turinčiam gydytojui verstis medicinos praktika tik licencijuotoje asmens sveikatos priežiūros įstaigoje ir tik darbo sutarties pagrindu. Pažymėtina, kad savanorių dalyvavimas teikiant asmens sveikatos priežiūros paslaugas nėra draudžiamas. Jie gali būti asmens sveikatos priežiūros paslaugą teikiančioje komandoje ir teikti kitas paslaugas, nesusijusias su asmens sveikatos priežiūra, tačiau reikalingas jai suteikti (pvz. Stacionarių paliatyviosios pagalbos paslaugų suaugusiems ir vaikams teikimo ir apmokėjimo Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis reikalavimų aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. sausio 11 d. įsakymu Nr. V-14, 7 punktas: ,,Stacionarines paliatyviosios pagalbos paslaugas pagal kompetenciją teikia specialistų komanda, kurią sudaro gydytojas, slaugytojas, slaugytojo padėjėjas ir medicinos psichologas (toliau – specialistų komanda). Specialistų komandos darbą koordinuoja gydytojas, kurio sprendimu į specialistų komandą gali būti įtraukti ir kiti specialistai. Kartu su specialistų komanda stacionarinės paliatyviosios pagalbos paslaugas, nesusijusias su asmens sveikatos priežiūra, pagal kompetenciją gali teikti socialinis darbuotojas ir savanoriai“. Visgi atskirai nereglamentuojant gydytojų savanorystės, įstatymui nenumatant galimybės atlikti neatlyginamą medicinos praktiką, gydytojas, turintis profesinę kompetenciją ir galiojančią licenciją ir norintis savanoriauti teikiant paliatyviąją pagalbą pacientams, sergantiems progresuojančia nepagydoma liga, pasiekusia su gyvybe nesuderinamą stadiją, yra prilyginamas nekvalifikuotam asmeniui, tokiu būdu jo galimybės ir profesiniai įgūdžiai negali būti panaudoti net jeigu medicinos praktika neatlyginamai užsiimama licencijuotoje asmens sveikatos priežiūros įstaigoje ir turint galiojančią gydytojo licenciją.“
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos savanoriškos veiklos įstatymo 5 straipsnį, savanoriui kvalifikacija nėra būtina, išskyrus tokį savanoriškos veiklos pobūdį, kuris reikalauja specialios kvalifikacijos pagal kitus teisės aktus arba pagal savanoriškos veiklos organizatorių reikalavimus. Savanoriui pagal atliekamos veiklos pobūdį gali būti taikomi kiti reikalavimai, nustatyti atskiras sritis reglamentuojančiuose teisės aktuose. Pagal Savanoriškos veiklos įstatymo 9 straipsnio 3 dalį „Atsižvelgiant į savanoriškos veiklos pobūdį ir teisės aktų nustatytus reikalavimus, savanoriškos veiklos organizatorius iš savanorišką veiklą norinčių atlikti asmenų gali reikalauti pateikti tokiai veiklai atlikti reikalingus dokumentus (sveikatos pažymėjimą, pažymą apie teistumą ir kt.). Įvertinus įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodytus motyvus ir galiojantį teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad gydytojų savanoriška veikla yra apribota ne įstatymu, o įstatymų įgyvendinamaisiais teisės aktais (pavyzdžiui, įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodytu Stacionarių paliatyviosios pagalbos paslaugų suaugusiems ir vaikams teikimo ir apmokėjimo Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis reikalavimų aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. sausio 11 d. įsakymu Nr. V-14, 7 punktu).
2. Atkreiptinas dėmesys, kad projektu siekiama pakeisti šiuo metu galiojančią keičiamo įstatymo nuostatą, numatančią, kad šis įstatymas taikomas gydytojams, dirbantiems Lietuvos Respublikoje. Vertinant šiuo metu galiojančią nuostatą bei atsižvelgiant į Lietuvos Respublikoje sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių gydytojų veiklos pagrindus, pažymime, kad jos turinys implikuoja tai, kad šis įstatymas taikomas ne tik pagal darbo sutartis, tačiau bet kokiu veiklos pagrindu sveikatos priežiūros paslaugų teikimo veikla užsiimantiems gydytojams. Kitaip sakant, termino „Lietuvos Respublikoje dirbantys gydytojai“ turinys šioje nuostatoje suponuoja ir apima visus sveikatos priežiūros paslaugas Lietuvos Respublikoje teikiančius gydytojus. Tuo tarpu įtvirtinus projektu siūlomą reguliavimą, nustatantį, kad šis įstatymas taikomas gydytojams, dirbantiems ir savanoriaujantiems Lietuvos Respublikoje, tai netiesiogiai suponuotų, kad įstatymas taikomas tik pagal dvi veiklos formas: 1) pagal darbo sutartį bei 2) savanoriškos veiklos sutartį, besiverčiantiems gydytojams. Tokia nuostata suponuoja tai, kad įstatymas uždraustų sveikatos priežiūros paslaugas teikti licenciją turinčiam ir, pvz., individualią įmonę ar mažąją bendriją įsisteigusiam ir joje veiklą norinčiam vykdyti gydytojui, t. y. asmeniui, kuris sveikatos priežiūros paslaugas teikia nesudaręs darbo sutarties.
Vertinant projektu siūlomą reguliavimą, apskritai nėra aišku, kodėl įstatymu siekiama išskirti savanoriškos veiklos sutartį kaip atskirą (specifinį) sveikatos priežiūros paslaugų teikimo pagrindą. Pažymėtina, kad galiojantis įstatyminis reguliavimas niekaip nedraudžia ir nevaržo galimybės medicinos praktikos licenciją turinčiam gydytojui sveikatos priežiūros paslaugas kitoje, o ne savo nuolatinio darbo asmens sveikatos priežiūros įstaigoje, teikti laikinai ne darbo sutarties, o kitu teisėtu pagrindu (pvz., savanoriškos veiklos pagrindu ar net nuomos ar panaudos pagrindu naudodamasis kitos įstaigos sveikatos priežiūros paslaugoms teikti privalomus medicinos prietaisus ir įrangą). Vertinant tokią galimybę, atkreipiame dėmesį, kad medicinos praktikos sąlygas, gydytojų teises ir pareigas reguliuoja Medicinos praktikos įstatymas bei šio įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai – Medicinos praktikos licencijavimo taisyklės, patvirtintos sveikatos apsaugos ministro įsakymu, taip pat sveikatos apsaugos ministro įsakymu patvirtintos Lietuvos medicinos normos, apibrėžiančios gydytojų teises, pareigas, kompetenciją bei atsakomybę. Savo ruožtu, Asmens sveikatos priežiūros įstaigų veiklą reguliuoja Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymas, Medicinos praktikos įstatymas, sveikatos apsaugos ministro įsakymu patvirtintos Asmens sveikatos priežiūros įstaigų licencijavimo taisyklės. Taigi, gydytojų vykdomos medicinos praktikos sąlygas, odontologų teises ir pareigas, kompetenciją, atsakomybę, o taip pat asmens sveikatos priežiūros įstaigų veiklos, kaip valstybės reguliuojamos ūkinės veiklos, sąlygas reglamentuoja įstatymai bei kiti viešojo administravimo subjektų priimti administraciniai aktai, kas užtikrina tinkamas ir kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas nepriklausomai nuo to, kokiu pagrindu (darbo sutarties ar kitu teisėtu pagrindu) asmens sveikatos priežiūros įstaigoje veiklą vykdo sveikatos priežiūros paslaugas teikiantis gydytojas.
Atkreiptinas dėmesys, kad galiojančiame Medicinos praktikos įstatyme įtvirtinti tik du bendrieji teisės verstis medicinos praktika reikalavimai, t. y. verstis medicinos praktika Lietuvos Respublikoje turi teisę gydytojas, turintis minėto įstatymo nustatyta tvarka išduotą galiojančią medicinos praktikos licenciją, ir tik sveikatos priežiūros įstaigoje, turinčioje licenciją teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas. Kitų reikalavimų, įskaitant reikalavimą, kad gydytojas sudarytų darbo sutartį su minėta įstaiga, ar pats steigtų ar dalyvautų tokios įstaigos steigime, įstatymas nenustato. Pažymėtina, kad ir Asmens sveikatos priežiūros įstaigų licencijavimo taisyklėse įtvirtinta nuostata, kad licencijos turėtojas privalo užtikrinti, kad įstaigoje sveikatos priežiūros paslaugas teiktų tik sveikatos priežiūros specialistai, teisės aktų nustatyta tvarka įgiję profesinę kvalifikaciją ir turintys licencijas, jei jas privalo turėti įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka, suponuoja, kad licencijuojamos veiklos valstybinės priežiūros požiūriu neturi reikšmės kokiu pagrindu medicinos praktikos licenciją turintis gydytojas vykdo savo veiklą licenciją turinčioje įstaigoje.
Be to, atkreiptinas dėmesys, jog projektu siūlomas reguliavimas vertintinas kaip kazuistinis ir sistemiškai nederantis su bendruoju teisiniu reguliavimu, reglamentuojančiu medicininio pobūdžio paslaugų teikimą Lietuvos Respublikoje. Pažymėtina, kad projektu siūlomas reguliavimas dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo savanoriškos veiklos pagrindu nėra numatytas nei Odontologijos praktikos įstatyme, nei Lietuvos Respublikos slaugos praktikos ir akušerijos praktikos įstatyme, t. y. šiuose įstatymuose asmenims, kurie teikia medicininio pobūdžio paslaugas, nėra nustatomas joks imperatyvus paslaugų teikimo teisinis pagrindas. Todėl manytina, jog siūlomas reguliavimas šiuo požiūriu neatitinka Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnyje nustatyto reikalavimo teisėkūroje vadovautis proporcingumo principu, „reiškiančiu, kad pasirinktos teisinio reguliavimo priemonės turi sudaryti kuo mažesnę administracinę ir kitokią naštą, nevaržyti teisinių santykių subjektų daugiau, negu to reikia teisinio reguliavimo tikslams pasiekti.“
3. Nusprendus neatsižvelgti į aukščiau išdėstytas pastabas ir įtvirtinti įstatymo projekte teikiamas nuostatas, jas reikėtų tikslinti. Įstatymo projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 1 straipsnio 3 dalies pakeitimo bei projekto 3 straipsniu keičiamo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies reikėtų atsisakyti, o sveikatos priežiūros įstaigoje gydytojo teikiamos kompleksinės paliatyviosios pagalbos, apimančios stacionarines ir ambulatorines paliatyviosios pagalbos paslaugas, pagal savanoriškos veiklos sutartį taisykles apibrėžti atskirame įstatymo straipsnyje. Pažymėtina, kad įtvirtinus savanoriškos veiklos taisyklę pagal projekte siūlomas formuluotes, būtų nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį savanoriui turėtų būti taikomos visos keičiamo įstatymo normos, kas iš esmės paneigtų savanoriškos veiklos teisinį reguliavimą.
Šiame kontekste pažymėtina, kad keičiamo įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje samprata „savanoriaujantiems“ teisės požiūriu nėra tiksli.
4. Įstatymo projekto 2 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 9 dalies pakeitimo reikėtų atsisakyti. Pažymėtina, kad šioje dalyje apibrėžta medicinos praktika kaip tam tikra įstatymų reguliuojama veikla, o atlygintinumo ar neatlygintinumo požymis neapibrėžia ir nenustato medicinos praktikai, kaip tam tikrai valstybės reguliuojamai veiklai, jokių privalomų reikalavimų. Be to, įstatymo projekto 3 straipsniu keičiamo įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta gydytojo teisė savanoriauti savo esme nėra tapati gydytojo praktikos neatlyginamai veiklai.
5. Įstatymo projekto 3 straipsniu keičiamo įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje formuluotė „Gydytojas savanoriauti gali tik sveikatos priežiūros įstaigoje, kuri teikia kompleksinę paliatyviąją pagalbą, apimančią stacionarines ir ambulatorines paliatyviosios pagalbos paslaugas, ir su kuria yra sudaręs savanorystės sutartį“ tikslintina atsižvelgiant į tai, kad gydytojas, kaip ir kiti asmenys, gali užsiimti ir kita savanoriška veikla. Nuostata tikslintina atsižvelgiant ir į tai, kad pagal Savanoriškos veiklos įstatyme nustatyta savanoriška veikla (o ne savanoriavimas), o pagal šio įstatymo 9 straipsnio 1 dalį, sudaroma savanoriškos veiklos (o ne savanorystės) sutartis.
6. Įstatymo projekto 4 straipsniu keičiamo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 6 punkte siūloma nustatyti asmens teisę užsiimti savanoriška neatlyginama medicinos praktika sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad asmens teisė užsiimti savanoriška veikla yra nustatyta Savanoriškos veiklos įstatyme, todėl aptariamame įstatymo projekte (kaip jau siūlyta šioje išvadoje) reikėtų reguliuoti savanoriškos veiklos taisykles sveikatos priežiūros įstaigoje gydytojui teikiant kompleksinę paliatyviąją pagalbą, apimančią stacionarines ir ambulatorines paliatyviosios pagalbos paslaugas.
7. Projekto 5 straipsnis pildytinas 2 dalimi, nustatančia pareigą Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministrui iki 2020 m. birželio 30 d. priimti įstatymo įgyvendinimui reikalingus teisės aktus. Atitinkamai šio straipsnio pavadinimas dėstytinas taip: „Įstatymo įsigaliojimas ir įgyvendinimas“. Be to, šio straipsnio 1 dalyje reikėtų įtvirtinti išimtį dėl 2 dalies ankstesnio įsigaliojimo.
8. Atsižvelgiant į teisės technikos taisykles:
- po įstatymo straipsnio pavadinimo taškas nededamas;
- projekto 4 straipsnio pakeitimų esmėje brauktini žodžiai „ir jį išdėstyti taip“.