EUROPOS TEISĖS DEPARTAMENTAS

PRIE LIETUVOS RESPUBLIKOS TEISINGUMO MINISTERIJOS

 

Biudžetinė įstaiga, Vilniaus g. 23-7A, LT-01402 Vilnius, tel. 8 706 63 687, faks. 8 706 63 679,

el. p. [email protected]. Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188600362

 

 

  2017-06-

Nr.

 

Į 2017-06-02

Nr. S-2017-5594

 

Lietuvos Respublikos Seimui

 

 

 

 

 

 

 

 

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VISUOMENĖS INFORMAVIMO ĮSTATYMO NR. I‑1418 2, 31, 33, 341, 47, 48 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO įstatymo projekto NR. XIIIP-794 ir lietuvos respublikos administracinių nusižengimų kodekso 79, 124, 146, 477, 548 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto nr. xiiip-795 ATITIKTIES EUROPOS SĄJUNGOS TEISEI

 

            Išnagrinėję Lietuvos Respublikos Seimo pateiktus derinti Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo Nr. I-1418 2, 31, 33, 341, 47, 48 straipsnių pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIIP-794 (toliau – VIĮ projektas) ir Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 79, 124, 146, 477, 548 straipsnių pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIIP-795 (toliau ‑ ANK projektas), informuojame, kad pastabų dėl ANK projekto neturime. Toliau teikiame pastabas ir pasiūlymus VIĮ projektui.

1.      Tiek galiojančio Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 67 dalis, tiek VIĮ projekto 1 straipsnyje siūlomi minėtos nuostatos ir televizijos programų ir (ar) atskirų programų platinimo internete paslaugos sąvokos pakeitimai, suponuoja tai, kad į Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo taikymo sritį ir Lietuvos radijo ir televizijos komisijos įgaliojimus patenka vis daugiau audiovizualinės žiniasklaidos ar kitų audiovizualinių programų skleidimo paslaugų, taip pat jų teikimo būdai bei formos internete.

Norėtume atkreipti Jūsų dėmesį į tai, kad VIĮ projekte siūlomas audiovizualinės žiniasklaidos ar kitų audiovizualinių programų skleidimo paslaugų reglamentavimas gali apimti paslaugas, kurių nereglamentuoja 2010 m. kovo 10 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2010/13/ES dėl valstybių narių įstatymuose ir kituose teisės aktuose išdėstytų tam tikrų nuostatų, susijusių su audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikimu, derinimo (Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyva)[1]. Vadovaujantis šios direktyvos nuostatomis internete skleidžiamos audiovizualinės programos nėra laikomos audiovizualinės žiniasklaidos paslauga. Dėl šios priežasties, mūsų nuomone, nėra tinkama taikyti audiovizualinės žiniasklaidos paslaugas reglamentuojančias nuostatas, kurias įgyvendina Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymas, kitų audiovizualinių programų platinimui internete. Pavyzdžiui, įstatymo 341 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatyta procedūra, pagal kurią Lietuvos radijo ir televizijos komisija praneša televizijos programų transliuotojui ir Europos Komisijai apie įtariamus pažeidimus, turėtų būti taikoma tik toms audiovizualinėms paslaugoms, kurios patenka į Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvos taikymo sritį.

Šiame kontekste reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad VIĮ projekto 4, 6 straipsniuose siūlomos priemonės yra paslaugų laivę ribojančios poveikio. Atsižvelgdami į interneto, kaip pasaulinio, laisvai ir visuotinai prieinamo kompiuterių tinklo specifiką norėtume pažymėti, kad daugeliu atvejų įvairių internete talpinamų ir saugomų audiovizualinių programų skleidimas, paprastai už užmokestį, plačiajai visuomenei, bus laikomas arba informacinės visuomenės paslauga, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 2000/31/EB[2], arba paslauga, kaip ji suprantama pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 57 straipsnį. Tiek vadovaujantis Direktyvos 2000/31/EB 3 straipsniu, tiek vadovaujantis SESV 56 straipsniu Europos Sąjungoje uždraudžiami laisvės teikti paslaugas apribojimai, nebent jie gali būti pateisinti viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ir jos sveikatos sumetimais, arba kitais, Direktyvoje 2000/31/EB nurodytais arba  Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje suformuluotais, bendrojo pobūdžio privalomaisiais pagrindais. Taigi, VIĮ projektu siūlomi pakeitimai privalo būti išsamiai apibūdinti ir pagrįsti vienu iš nurodytų pagrindų, kartu pateikiant išsamią analizę dėl siūlomo teisinio reglamentavimo proporcingumo.

Mūsų nuomone, Projekto 1, 4, 6 straipsniuose siūlomas reglamentavimas gali neatitikti proporcingumo principo, kadangi VIĮ projekto 1 straipsnyje siūlomas platus televizijos programų ir (ar) atskirų programų platinimo internete paslaugos apibrėžimas, o Projekto 4, 6 straipsniuose siūlomos poveikio priemonės yra nukreiptos į su audiovizualinės žiniasklaidos paslaugomis tiesiogiai nesusijusias kitų audiovizualinių programų skleidimo paslaugas.

 

2.      VIĮ projekto 6 straipsnyje siūlomos poveikio priemonės dėl televizijos programų ir (ar) atskirų programų platinimo internete paslaugų, iš esmės, yra nukreipiamos į informacijos prieglobos ir tinklo paslaugas. Kitaip tariant, šiomis priemonėmis bus ribojamos ne tik audiovizualinės žiniasklaidos ar kitų audiovizualinių programų paslaugos, tačiau taip pat elektroninių ryšių paslaugos. Pagal šį siūlymą elektroninių ryšių paslaugų teikėjų veikla bus ribojama dėl to, kad audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų ar kitų audiovizualinių programų paslaugų teikėjai nesilaiko jiems nustatytų reikalavimų. Šiame kontekste svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad pagal Europos Sąjungos antrinėje teisėje[3] nustatytą telekomunikacijų, žiniasklaidos ir informacijos technologijos sektorių reguliavimą audiovizualinė politika ir turinio reguliavimas privalo būti atskirti nuo elektroninių ryšių infrastruktūros ir susijusių paslaugų. Atitinkamai norėtume iškelti abejonę dėl VIĮ projekto 6 straipsnyje siūlomų priemonių atitikties minėtam sektorinių paslaugų atskyrimui.

Kitų paslaugų teikėjų veiklą arba galutinių paslaugų vartotojų prieigą prie elektroninių ryšių paslaugų ribojančios priemonės gali būti leidžiamos, jei jos yra tinkamos, proporcingos ir būtinos demokratinėje visuomenėje, ir jų įgyvendinimui turi būti taikomos tinkamos procedūrinės apsaugos priemonės.

 

Atkreipiame Jūsų dėmesį į tai, kad panašią išvadą Europos teisės departamentas taip pat yra teikęs anksčiau, kai vertino iš esmės tapatų įstatymo projektą NR. XIIP-4754.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Generalinio direktoriaus pavaduotojas                                                                       Karolis Dieninis

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Ričard Dzikovič, tel. 8 706 68 082, el. p. [email protected], [email protected];



[1] OL 2010 L 95, p. 1.

[2] 2000 m. birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyva 2000/31/EB dėl kai kurių informacinės visuomenės paslaugų, ypač elektroninės komercijos, teisinių aspektų vidaus rinkoje (Elektroninės komercijos Direktyva) (OL 2004 m. specialusis leidimas, 13 skyrius, 25 tomas, p. 399);

[3] 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/20/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų leidimo (Leidimų direktyva) (OL 2004 m. specialusis leidimas, 13 skyrius, 29 tomas, p. 337), 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/19/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir susijusių priemonių sujungimo ir prieigos prie jų (Prieigos direktyva) (OL 2004 m. specialusis leidimas, 13 skyrius, 29 tomas, p. 323), 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/22/EB dėl universaliųjų paslaugų ir paslaugų gavėjų teisių, susijusių su elektroninių ryšių tinklais ir paslaugomis (Universaliųjų paslaugų direktyva) (OL 2004 m. specialusis leidimas, 13 skyrius, 29 tomas, p. 367); 2000 m. birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/31/EB dėl tam tikrų informacinės visuomenės paslaugų, ypač elektroninės prekybos, teisės aspektų vidaus rinkoje (Elektroninės prekybos direktyva) (OL 2004 m. specialusis leidimas, 13 skyrius, 25 tomas, p. 399); Direktyva 2010/13/ES.