LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO KANCELIARIJOS
TEISĖS DEPARTAMENTAS
IŠVADA
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBĖS TARNYBOS ĮSTATYMO NR. VIII-1316 PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO
2018-06-29 Nr. XIIIP-1596(3)
Vilnius
Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir juridinės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
1. Keičiamo įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 11 punkte nustatoma pareiga valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos padalinio vadovo ar aukštesnes pareigas einantiems valstybės tarnautojams sustabdyti veiklą politinėse partijose ir organizacijose.
Konstitucijos 35 straipsnio 1 dalyje piliečiams laiduojama teisė laisvai vienytis, be kita ko, į politines partijas, jei šių tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams. Tai yra viena pagrindinių demokratinės valstybės piliečio teisių. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad konstitucinės teisės laisvai vienytis į politines partijas turinį sudaro, be kita ko, teisė dalyvauti politinių partijų veikloje (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 21 d., 2006 m. balandžio 14 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas savo 2006 m. balandžio 14 d. nutarime nurodo, kad „Piliečių konstitucinė teisė laisvai vienytis į inter alia politines partijas ir politines organizacijas (kuri, kaip minėta, apima piliečių teisę dalyvauti politinių partijų veikloje) nėra absoliuti, ji gali būti ribojama įstatymu, tačiau ne daugiau, negu leidžia pati Konstitucija. <...> draudžiant piliečiams dalyvauti politinių partijų veikloje, privalu paisyti Konstitucijos normų ir principų, inter alia Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo, konstitucinio teisinės valstybės principo. <... > Konstitucinės teisės laisvai vienytis į politines partijas ir politines organizacijas apribojimai ir draudimai yra nustatyti pačioje Konstitucijoje“. Šiame nutarime Teismas pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai teisės dalyvauti politinių partijų ir politinių organizacijų veikloje ribojimą, kuris nebuvo nei expressis verbis nustatytas Konstitucijoje, nei iš jos nuostatų galėjo būti kildinamas. Šiame kontekste manome, kad draudimas valstybės tarnautojų grupei pagal užimamas pareigas dalyvauti politinių partijų veikloje nėra nustatytas Konstitucijoje, negali būti kildinamas iš jos nuostatų ir todėl yra nepagrįstas bei prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam asmenų lygiateisiškumo principui, 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai piliečių teisei vienytis į politines partijas, konstituciniam teisinės valstybės principui.
2. Keičiamo įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje siūloma apibrėžti piktnaudžiavimo tarnyba sąvoką. Pagal šios sąvokos apibrėžtį piktnaudžiavimu tarnyba būtų laikoma ir valstybės tarnautojo veika, kai tarnybinė padėtis būtų naudojama „dėl kitokių asmeninių paskatų (keršto, pavydo, karjerizmo, neteisėtų paslaugų teikimo ir t.t.)“. Neaišku, kaip praktikoje būtų nustatoma, kad tarnybine padėtimi buvo naudojamasi, pvz., keršto, pavydo sumetimais. Pastebėtina, kad piktnaudžiavimas tarnyba pagal keičiamo įstatymo 33 straipsnio 5 dalį laikomas šiurkščiu pažeidimu, o 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad už šiurkštų pažeidimą gali būti pritaikyta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų, todėl piktnaudžiavimo tarnyba apbrėžimas ir šio nusižengimo sudėties sąsajos su subjektyviai vertintinais ir kebliai įrodomais dalykais – kerštu, pavydu, karjerizmu, viena vertus, gali sudaryti prielaidas piktnaudžiauti šiomis keičiamo įstatymo nuostatomis tiesiog siekiant atleisti iš pareigų neįtinkantį valstybės tarnautoją, kita vertus, gali apsunkinti patį tarnybinio nusižengimo tyrimą, sukelti prielaidas skųstis teismui.
3. Keičiamo įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje pateikiant sąvokos „politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojas“ apibrėžimą nurodoma, kad tai – tarnautojas „<...> priimtas į pareigas jį pasirinkusio valstybės politiko, Lietuvos Respublikos Seimo frakcijos seniūno ar kolegialios valstybės institucijos įgaliojimų laikui arba kituose įstatymuose nustatytam laikui“. Neaišku, dėl kokių motyvų iš kitų valstybės politikų tarpo išskiriamas Seimo narys, einantis Seimo frakcijos seniūno pareigas, t.y. greta abstraktaus termino „valstybės politikas“ įvardijamas konkretus valstybės politikas. Jei būtų siekiama nustatyti, kad Seimo frakcijos seniūno referentas į pareigas priimamas ne visos frakcijos, o jos vadovo frakcijos seniūno pasirinkimu ir jo kaip frakcijos seniūno pareigų ėjimo laikotarpiui, tokia nuostata dėstytina, pavyzdžiui keičiamo įstatymo 10 straipsnyje, reguliuojančiame konkrečius politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų priėmimo į pareigas teisinius santykius, o ne sąvokos definicijoje
4. Keičiamo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 11 punkte siūloma įtvirtinti valstybės tarnautojų veiklos ir tarnybinės etikos principą – pavyzdingumą – ir, be kita ko, nurodoma, kad jo paisydamas valstybės tarnautojas turi „<...> konfliktinėmis aplinkybėmis elgtis objektyviai ir nešališkai, išklausyti abiejų pusių argumentus <...>“. Atkreiptinas dėmesys, kad konfliktas gali kilti ne tarp kokių nors dviejų pusių, o tarp paties valstybės tarnautojo ir, pavyzdžiui, asmens, teikiančio kokį nors prašymą, arba konfliktuojančių pusių gali būti daugiau nei dvi. Principas audiatur et altera pars (tebūnie bus išklausyta antroji pusė) labiau tinkamas teismo proceso nešališkumo, rungtyniškumo principams apibūdinti, o ne valstybės tarnautojo veiklai reglamentuoti. Kartu pažymėtina, kad šio principo apibrėžtis iš esmės atkartoja 3 straipsnio 1 dalies 2, 8, 13, 14 punktuose įtvirtintų principų turinį, be to, valstybės tarnautojo pareiga būti nepriekaištingos reputacijos yra įtvirtinta įstatymo 4 projekto straipsnyje, todėl šis teisinis reguliavimas vertintinas ir kaip perteklinis.
5. Pastebėtina, kad teisės aktuose nėra vartojama sąvoka „valstybės ar savivaldybės kontroliuojamos įstaigos“, todėl nevisiškai suprantama, kokios įstaigos turimos omenyje keičiamo įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad Vietos savivaldos įstatymo redakcijoje, Valstybei ir savivaldybėms priklausančių akcijų privatizavimo įstatymo redakcijoje, kurios įsigalios 2019 m. sausio 1 d., vartojamos sąvokos „savivaldybės valdoma įmonė“, „valstybės ar savivaldybės valdomos įmonės“. Todėl siekiant teisinio aiškumo, apibrėžiant subjektų ratą šioje dalyje siūlytina vartoti bendresnio pobūdžio formuluotę – „ir kitas valstybės ar savivaldybės institucijas, įstaigas ar įmones“.
6. Manytina, kad įstatymo projekto 5 straipsnio 4 dalis yra ne šio įstatymo reguliavimo dalykas, o reikalavimai asmenų, dirbančių valstybės ar savivaldybių įstaigose pagal darbo sutartis, nepriekaištingai reputacijai turėtų būti įtvirtinti specialiuose įstatymuose. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad pagal Valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo įstatymo 2 straipsnį A2 lygio pareigybėms prilyginamos baleto artistų ir šokėjų bei kilnojamųjų kultūros vertybių restauratorių pareigybės, todėl svarstytina, ar nepriekaištingos reputacijos reikalavimas šiems asmenims būtų proporcingas. Toks teisinis reguliavimas svarstytinas ir teisėtų lūkesčių bei teisinio tikrumo aspektais, nes jis būtų taikomas asmenims, kurie jau užima 5 straipsnio 4 dalyje nurodytas pareigas, todėl būtų neaišku, kaip nepriekaištingos reputacijos reikalavimai būtų taikomi tokių asmenų atžvilgiu, t. y. kaip po įstatymo įsigaliojimo būtų vertinama, ar asmenys atitinka šiuos reikalavimus ir ar jie galėtų toliau eiti užimamas pareigas, jei tokių reikalavimų neatitiktų.
7. Manytume, kad įstatymo projekto 6 straipsnio 2 – 4 dalys yra perteklinės šio straipsnio 1 dalies atžvilgiu, nes darbo santykiai apima ir kolektyvinius darbo santykius, kuriuos reguliuoja Lietuvos Respublikos darbo kodeksas, todėl siūlytina jų atsisakyti.
8. Manytume, kad keičiamo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 4 punktuose įtvirtintas reguliavimas, pagal kurį yra išskiriamos Seimo kanceliarija, Vyriausybės kanceliarija bei Respublikos Prezidento kanceliarija, nurodant, kad šiose įstaigose į karjeros valstybės tarnautojų pareigas priima šių įstaigų kancleriai, yra perteklinis, nes šios dalies 5 punkte yra įtvirtinta bendroji norma, kad valstybės ir savivaldybių institucijose ir įstaigose į karjeros valstybės tarnautojų pareigas priima šių institucijų ir įstaigų vadovai. Kitaip sakant ir minėtųjų trijų valstybės įstaigų atvejų į karjeros valstybės tarnautojų pareigas priima šių įstaigų vadovai.
9. Nors analogiškas reguliavimas nustatytas dabar galiojančioje keičiamo įstatymo redakcijoje, keičiamo įstatymo 21 straipsnyje siūlytina nustatyti ne tik per kiek laiko laimėjusio konkursą valstybės tarnautojo prašymas perkelti į kitas pareigas turi būti patenkintas, bet ir per kiek laiko nuo konkurso laimėjimo toks prašymas turi būti pateiktas. Priešingu atveju atsirastų teisinis neapibrėžtumas bei galimybė piktnaudžiauti įgyta, bet jokiu terminu neapibrėžta teise prašyti perkelti į laimėtas pareigas. Norime pažymėti, kad argumentas, kad praktinių taikymo problemų kol kas nebuvo, nėra pakankamas pagrindas palikti teisės spragą. Analogiško turinio pastaba taikytina ir keičiamo įstatymo 22 straipsnio nuostatoms, reglamentuojančioms pakaitinio valstybės tarnautojo perkėlimą į kitas valstybės tarnautojo pareigas.
10. Siekiant teisinio aiškumo bei derinant nuostatas tarpusavyje, keičiamo įstatymo 27 straipsnio 9 dalies 4 punkte po žodžių „tarnybinę veiklą“ įrašytinas žodis „neeilinio vertinimo metu“.
11. Siekiant teisinio aiškumo bei tikrumo reglamentuojant valstybės tarnautojo statusą bei santykį su tiesioginiu vadovu, keičiamo įstatymo 27 straipsnio 11 dalies 1 punktas pildytinas, nustatant, kokiais motyvais tiesioginis vadovas gali siūlyti atlikti neeilinį valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimą.
12. Nėra aišku, kokiu pagrindu keičiamo įstatymo 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skaičiuojant valstybės tarnautojui apmokėjimą už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties ir viršvalandinį darbą, taikomas darbo užmokestis, susidedantis tik iš valstybės tarnautojui mokamų šio straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose numatytų darbo užmokesčio dalių, t.y. nebūtų įskaičiuojamos priemokos už pavadavimą bei papildomų užduočių atlikimą. Manome, kad šitos priemokos, mokamos nuolatiniu pagrindu už konkrečiai suformuluotas užduotis, turėtų būti laikomos sudėtine valstybės tarnautojo darbo užmokesčio, nuo kurio skaičiuojamos įvairios išmokos, dalimi.
13. Keičiamo įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nacionalinėje kolektyvinėje sutartyje sulygtą bazinį dydį tvirtina Seimas iki Seimo pavasario sesijos pabaigos. Vertinant šios imperatyvios nuostatos turinį, nėra aiškus jos praktinis įgyvendinimas bei iš to galinčios kilti teisinės pasekmės. Atkeiptinas dėmesys, kad Seimas, vykdydamas savo konstitucines įstatymų leidybos funkcijas, yra savarankiškas tiek, kiek jo galių ir diskrecijos neriboja Konstitucija, inter alia konstituciniai teisinės valstybės, valdžių padalijimo, atsakingo valdymo, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio aiškumo ir kiti principai. Seimo, kaip kolegialios institucijos, savo įgaliojimus įgyvendinančio visiems Tautos atstovams laisvai balsuojant dėl visų Seime svarstomų klausimų, sprendimas negali būti varžomas ar ribojamas išankstinių trečiųjų subjektų priimamų sprendimų. Atsižvelgiant į tai, galima daryti išvadą, kad ir minėtu klausimu, t.y. dėl nacionalinėje kolektyvinėje sutartyje sulygto bazinio dydžio, Seimas balsuos laikantis tų pačių procedūrų bei tvarkos, kaip ir dėl bet kurio kito jo priimamo teisės akto, todėl balsavimo rezultatai gali būti įvairūs, įskaitant ir sprendimą nepatvirtinti sulygto bazinio dydžio. Be to, Seimas, remdamasis laisvo Seimo nario mandato principu, galėtų nacionalinėje kolektyvinėje sutartyje sulygtą dydį pakeisti, t.y. patvirtinti kitokį, nei sulygtasis. Atsižvelgiant į tai, keičiamo įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje vietoje nuostatos „Nacionalinėje kolektyvinėje sutartyje sulygtą bazinį dydį tvirtina Seimas iki Seimo pavasario sesijos pabaigos“ siūlome įrašyti nuostatą, kad „Seimo iki Seimo pavasario sesijos pabaigos tvirtina bazinį dydį, kuris negali būti mažesnis nei sulygtas nacionalinėje kolektyvinėje sutartyje“.
14. Siekiant teisinio aiškumo, keičiamo įstatymo 32 straipsnio 2 dalį siūlome dėstyti taip: „Ginčai dėl valstybės tarnautojų tarnybinės ir materialinės atsakomybės nagrinėjami Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka“. Analogiško turinio pastaba taikytina ir keičiamo įstatymo 51 straipsnio 7 daliai.
15. Keičiamo įstatymo 33 straipsnio 5 dalyje vartojamas terminas „šiurkštus pažeidimas“ tikslintinas ir derintinas su tiek 33 straipsnio 4 dalyje, tiek kitose projekto nuostatose vartojamais terminais „tarnybinis nusižengimas“, „šiurkštus tarnybinis nusižengimas“.
16. Keičiamo įstatymo 33 straipsnio 5 dalies 11 punkto nuostatos „arba kitaip šiurkščiai nusižengiama valstybės tarnautojo pareigoms ar valstybės tarnautojo veiklos ir tarnybinės etikos principams“ yra perteklinės, nes valstybės tarnautojo pareigos nustatomos keičiamo įstatymo 16 straipsnyje, veiklos ir tarnybinės etikos principai – 3 straipsnyje, o keičiamo įstatymo pažeidimas jau yra laikomas šiurkščiu tarnybiniu nusižengimu pagal ankstesnes šio punkto nuostatas.
17. Keičiamo įstatymo 48 straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, kad atleistam iš pareigų politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojui, jei jis atleidžiamas pasibaigus politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio valstybės politiko ar kolegialios valstybės institucijos įgaliojimams, vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka mokama, jei jis ėjo pareigas ne mažiau kaip pusę jį į pareigas priėmusio valstybės politiko ar kolegialios valstybės institucijos teisės aktuose nustatytos kadencijos trukmės. Atkreiptinas dėmesys, kad ne visų valstybės politikų ar kolegialių valstybės institucijų įgaliojimai teisės aktuose siejami su apibrėžtos trukmės kadencija (Vyriausybė, Ministras Pirmininkas, ministrai), todėl siūlomas teisinis reguliavimas vertintinas kaip ydingas šiuo aspektu. Be to, pažymėtina, kad valstybės politikų ir kolegialių valstybės institucijų teisės aktuose nustatytų kadencijų (įgaliojimų) trukmė yra skirtinga, todėl pagal siūlomą teisinį reguliavimą de facto ilgiau ėjęs pareigas politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojas tokios garantijos neįgytų, tačiau į ją turėtų teisę trumpiau pareigas ėjęs tarnautojas (pavyzdžiui, lyginant Respublikos Prezidento patarėją ir mero patarėją).
18. Keičiamo įstatymo 49 straipsnio 3 dalies 10 punktu siūloma nustatyti, kad valstybės tarnautojams yra garantuojamos einamos pareigos ir nustatytas darbo užmokestis, kai jie dalijasi specialiomis profesinėmis žiniomis su kitais valstybės tarnautojais ar viešojo sektoriaus darbuotojais. Dalijimosi specialiomis žiniomis procesas projekte nėra detalizuotas, todėl reikėtų atkreipti dėmesį, kad ši norma būtų taikoma (t.y. mokamas nustatytas darbo užmokestis) ne tik tais atvejais, kai valstybės tarnautojas dalinasi specialiomis profesinėmis žiniomis savo institucijos pavedimu, bet ir, pavyzdžiui, komerciniais pagrindais skaitydamas paskaitas valstybės tarnautojams ar viešojo sektoriaus darbuotojams.
19. Siekiant teisinio aiškumo, keičiamo įstatymo 49 straipsnio 7 dalyje turėtų būti aiškiau atskleistas terminuotos darbo sutarties dėl mentorystės institutas. Jeigu turima omenyje tiesiog terminuota darbo sutartis ne ilgesniam kaip 2 metų laikotarpiui, kurios sudarymui ir turiniui taikomos išimtinai Darbo kodekso nuostatos, siūlytume išbraukti perteklinius bei neatskleisto turinio žodžius „dėl mentorystės“.
20. Keičiamo įstatymo 53 straipsnio 4 daleis formuluotė „Valstybės ir savivaldybių <...> įstaigos bei kitos biudžetinės įstaigos“ tikslintina, nes pagal Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo 4 straipsnio 1 dalį biudžetinės įstaigos savininkas gali būti arba valstybė, arba savivaldybė, taigi, kitos, nei valstybės ar savivaldybių biudžetinės įstaigos neegzistuoja.
21. Pagal keičiamo įstatymo 1 priedą galima situacija (pavyzdžiui, Seimo kanceliarijoje), kai vadovų pareigybės priskiriamos žemesnei grupei, nei neturinčių vadovavimo funkcijų ir tokiam vadovui galinčių būti pavaldžių valstybės tarnautojų pareigybės: skyriaus, kuris yra kitame struktūriniame padalinyje, vedėjas priskiriamas 7 grupei, tuo tarpu vyresnysis patarėjas priskiriamas 6.1 grupei. Vadovo priskyrimas žemesnei pareigybių grupei, nei jam galinčių būti pavaldžių valstybės tarnautojų, reiškia, kad šiems vadovams taikytini žemesni minimalūs ir maksimalūs pareiginės algos koeficientai (jų intervalai). Svarstytina, ar tokia sistema yra objektyvi ir pagrįsta, atsižvelgiant į tai, kad vadovai yra atsakingi už vadovaujamų padalinių valstybės tarnautojų tarnybinę veiklą ir jos rezultatus. Svarstytina, ar toks siūlomas reguliavimas užtikrintų tarnautojų atlyginimų dydžių tinkamą diferencijavimą. Atkreipiame dėmesį, kad Konstitucinis Teismas savo 2016-10-27 nutarime yra konstatavęs, kad konstitucinis valstybės tarnybos institutas implikuoja tam tikrą hierarchinę valstybės tarnautojų sistemą ir diferencijuotus valstybės tarnautojams mokamų atlyginimų dydžius; valstybės tarnautojų atlyginimų dydžių skirtumai priklauso nuo daugelio objektyvių valstybės tarnybos ypatumų, kaip antai: valstybės institucijai priskirtų atitinkamų funkcijų pobūdžio, valstybės tarnautojui pavestų funkcijų sudėtingumo ir apimties, tenkančios atsakomybės už tų funkcijų vykdymą, užimamos pareigybės ypatumų <...>.
22. Keičiamo įstatymo 1 priedu siūloma Seimo kanclerį priskirti politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojams. Toks siūlymas abejotinas ir svarstytinas šiais aspektais.
Pirma. Pagal keičiamo įstatymo 13 straipsnio 1 dalį į politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigas priimama be konkurso valstybės politiko ar kolegialios valstybės institucijos pasirinkimu. Keičiamo įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje nurodoma, kokie valstybės politikai ir kokios kolegialios institucijos priima į pareigas politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojus; 1 priede nustatomas išsamus politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybių sąrašas. Pažymėtina, kad didžioji dalis politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų priimami į pareigas vienasmeniu valstybės politiko (Respublikos Prezidento, Ministro Pirmininko, ministro ir kitų) pasirinkimu ir sprendimu, vienintelė kolegiali institucija, priimanti į pareigas politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu yra Vyriausybė, į pareigas politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu skirianti Vyriausybės įgaliotinį ir jo pavaduotoją (10 straipsnio 3 dalies 6 punktas). Pagal susijusį Vyriausybės įstatymo Nr. I-464 6, 22, 26, 291, 30 ir 311 straipsnių pakeitimo įstatymo projektą (Reg. Nr. XIIIP-1597(2)) net ir Vyriausybės įstaigų vadovai, įstaigų prie ministerijų vadovai ir ministerijų kancleriai skiriami į pareigas ne politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu tam tikros trukmės kadencijai.
Antra. Nors ir Seimas, ir Vyriausybė yra kolegialios institucijos, tačiau jų prigimtis, veiklos principai ir esmė yra skirtingi. Pagal susiklosčiusią europinę tradiciją ir galiojančius teisės aktus (Konstituciją, įstatymus) Vyriausybę kartu su Respublikos Prezidentu formuoja tos Seimo frakcijos, kurių bendras narių skaičius yra daugiau kaip pusė Seimo narių ir kurios yra pasirašiusios bendros veiklos deklaraciją arba sutartį dėl koalicinės vyriausybės (Seimo dauguma), Vyriausybės nariai ministrai į pareigas skiriami Ministro Pirmininko teikimu, Vyriausybė veikia pagal savo programą, t.y. tarp Vyriausybės narių – Ministro Pirmininko ir ministrų – nėra ideologinės, politinės priešpriešos. Tuo tarpu Seimas ideologiškai ir politiškai nėra vienalytis. Kaip jau buvo minėta, daugiau kaip pusę visų Seimo narių vienijančios Seimo frakcijos sudaro Seimo daugumą (Seimo statuto 40 straipsnio 1 dalis); Seimo daugumai nepriklausančios frakcijos ir mišri Seimo narių grupė sudaro Seimo mažumą (Seimo statuto 40 straipsnio 2 dalis); Seimo narių frakcijos arba jų koalicijos, nesutinkančios su Vyriausybės programa, gali pasiskelbti opozicinėmis, opozicinėmis frakcijomis laikomos tokios frakcijos ar jų koalicijos, kurių Seime paskelbtose politinėse deklaracijose išdėstytos jas nuo Seimo daugumos skiriančios nuostatos, opozicinės frakcijos ar koalicijos paskelbia alternatyvias Vyriausybės programas (Seimo statuto 41 straipsnio 1-3 dalys). Apibendrinant nurodytas nuostatas, galima būtų teigti, kad Seimas kaip Tautos atstovybė yra ideologiškai ir politiškai nevienalytis, jame vyksta ideologinė konfrontacija, todėl viso Seimo politinis (asmeninis) pasitikėjimas į pareigas skiriamu įstaigos vadovu, koks yra Seimo kancleris, būtų nelogiškas ir neįmanomas.
Trečia. Kaip galima suprasti iš keičiamo įstatymo 1 priedo, siekiama suvienodinti Seimo kanclerio statusą su Respublikos Prezidento kanceliarijos kanclerio ir Vyriausybės kanclerio statusu. Atkreiptinas dėmesys, kad tai neatitinka skirtingos Seimo, Respublikos Prezidento ir Vyriausybės kaip institucijų prigimties. Respublikos Prezidento institucija yra vienasmenė, todėl logiška, kad šią instituciją aptarnaujančios įstaigos Respublikos Prezidento kanceliarijos vadovą - Respublikos Prezidento kanceliarijos kanclerį – į pareigas politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu skiria Respublikos Prezidentas. Nors Vyriausybė yra kolegiali institucija, kurią sudaro Ministras Pirmininkas ir ministrai, Vyriausybės kanceliarija de facto daugiausiai padeda savo įgaliojimus realizuoti ne visiems Vyriausybės nariams, o Ministrui Pirmininkui, nes ministrams jų įgaliojimus realizuoti padeda kitos institucijos – ministerijos. Atsižvelgiant į tai, nuostata, kad Vyriausybės kanclerį į pareigas skiria Ministras Pirmininkas, vertintina kaip logiška ir proporcinga. Tuo tarpu Seimo kanceliarija pagal Seimo statuto 79 straipsnio 1 dalį užtikrina viso Seimo veiklą, sprendžia visų Seimo narių buities klausimus, o, kaip jau buvo minėta, Seimas kaip institucija nėra ideologiškai ir politiškai vienalytė, todėl Seimo kanceliarijos vadovo – Seimo kanclerio – skyrimas į pareigas politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu vertintinas kaip neatitinkantis Seimo prigimties, nepagrįstas.
Ketvirta. Seimo kanclerio statusas, jo skyrimo į pareigas ir atleidimo iš jų tvarka buvo nagrinėta konstitucinėje justicijoje (Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 20 d. nutarimas). Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas konstatavo, kad „<...> Seimo kanclerio skyrimo ir atleidimo santykių reguliavimas nėra aiškus, darnus <...>“, tačiau nepadarė išvados, kad Seimo kancleris iš esmės yra politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojas įstaigos vadovas. Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 20 d. nutarime taip pat konstatuota, kad „<...> Valstybės tarnybos įstatymas Seimo kancleriui taikomas su Seimo statute numatytomis taisyklėmis. Valstybės tarnybos įstatyme yra nustatyti tik bendrieji priėmimo į valstybės tarnautojų pareigas reikalavimai: išsilavinimo, darbo stažo ir pan. Seimo statute jokių reikalavimų pretendentui į Seimo kanclerio pareigas nenustatyta <...> Iš Konstitucijos, inter alia konstitucinių teisinės valstybės, atsakingo valdymo principų, kyla reikalavimas nustatyti aiškius reikalavimus pretendentui į Seimo kanclerio pareigas, inter alia išsilavinimo <...> Seimo kanclerio skyrimo ir atleidimo teisinis reguliavimas taisytinas, tikslintinas taip, kad būtų nustatyti aiškūs reikalavimai pretendentui į Seimo kanclerius, aiški, nedviprasmiška jo atleidimo iš pareigų tvarka <...>“. Atkreiptinas dėmesys, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 20 d. nutarimas tiesiogiai nebuvo įgyvendintas, šiuo projektu jis taip pat pilna apimtimi neįgyvendinamas.
23. Dalis įstaigų vadovų (valstybės tarnautojų) pagal šiuo metu galiojančius specialius įstatymus yra paskirti į pareigas kadencijai (pavyzdžiui, įstaigų prie ministerijų vadovai). Atkreipiame dėmesį, jog įstatymo projekto 3 straipsnyje šiems asmenims nenustatytos kadencijų, kurioms jie yra paskirti, baigimo taisyklės. Atkreiptinas dėmesys, jog įstatymo projektu keičiamo įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje įstaigų vadovų kadencijų trukmė pailginta nuo 4 iki 5 metų, todėl siekiant teisinio aiškumo, siūlytina nustatyti šios nuostatos taikymo taisykles minėtai asmenų grupei.
24. Projekto 3 straipsnio 16 dalies nuostatos tikslintinos. Siekiama aptarti atvejus, kai iki projekto įsigaliojimo valstybės tarnautojo gauta pareiginė alga su priedu už kvalifikacinę klasę buvo didesnė nei maksimali jo pareigybei nustatyto koeficientų intervalo riba (pagal keičiamo įstatymo 1 priedą). Tokiu atveju siūloma nustatyti individualų koeficientą. Toliau šioje projekto nuostatoje, reguliuojant individualaus koeficiento taikymo trukmę, nurodoma, kad individualiai nustatyta pareiginė alga „<...> būtų mokama tol, kol asmuo eis iki šio Įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo įsigaliojimo eitas valstybės tarnautojo pareigas ir kol šio Įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka jam bus padidinta ar sumažinta pareiginė alga <...>“ (išskirta – mūsų). Atsižvelgiant į tai, kad aptariamu atveju pareiginė alga ir taip būtų didesnė nei pagal pareigybę priklausančio koeficientų intervalo maksimali riba, bei į keičiamo įstatymo 27 straipsnio 8 dalies 1 punkte nustatytą koeficiento didinimo taisyklę, galima daryti išvadą, kad aptariamoje projekto 3 straipsnio 16 dalies nuostatoje siūlomas teisinis reguliavimas dėl pareiginės algos padidinimo yra negalimas tol, kol valstybės tarnautojas užims tas pačias, o ne aukštesnes pareigas. Atsižvelgiant į tai, šios dalies priešpaskutiniame sakinyje vietoj žodžių „ir kol šio įstatymo“ įrašytini žodžiai „ir (ar) kol šio įstatymo“.
Departamento direktorius Andrius Kabišaitis
J. Meškienė, tel. (8 5) 239 6089, el. p. [email protected]
E. Mušinskis, tel. (8 5) 239 6356, el. p. [email protected]
J. Raškauskaitė, tel. (8 5) 239 6842, el. p. [email protected]
P.Žukauskas, tel. (8 5) 239 6832, el. p. [email protected]