K O M I T E T O I Š V A D A

DĖL PRELIMINARAUS ĮVERTINIMO

AR LIETUVOS RESPUBLIKOS PILIETYBĖS ĮSTATYMO NR. XI-1196 2,7, 21, 26, 30, 31, 32, 33, 36, 42 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO IR PAPILDYMO 20¹, 41¹ STRAIPSNIAIS ĮSTATYMO PROJEKTAS NR. XIIP-2453

NEPRIEŠTARAUJA LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

2014 m. lapkričio 12 d.

Vilnius

1. Komiteto posėdyje dalyvavo: Komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas, pirmininko pavaduotojas Stasys Šedbaras, nariai: Stasys Brundza, Juozas Bernatonis,Vytautas Gapšys, Vitalijus Gailius, Valdas Skarbalius.

Komiteto biuro vedėja Dalia Latvelienė, patarėjai: Martyna Civilkienė, Jurgita Janušauskienė, Rita Karpavičiūtė, Gintarė Morkūnienė, Irma Leonavičiūtė, Loreta Zdanavičienė, padėjėjos: Aidena Bacevičienė, Modesta Banytė

Kviestieji asmenys: Respublikos Prezidentės vyr. patarėja Rasa Svetikaitė, patarėja Indrė Pukanasytė, Seimo TD vyr. patarėja Ona Buišienė.

2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):

Eil.

NNr.

Pasiūlymo teikėjas, data

Siūloma keisti

Pasiūlymo turinys

Komiteto nuomonė

Argumentai, pagrindžiantys nuomonę

SStr.

SStr. d.

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas

2014-11-11

1. Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:

1. Projekto 2, 3, 4, 11 ir 12 straipsniuose siūloma plėsti dvigubos (daugybinės) pilietybės institutą ir įtvirtinti dar vieną išimtį, kai Lietuvos Respublikos piliečiai, įgiję kitos valstybės pilietybę ir dėl to netekę Lietuvos Respublikos pilietybės, turėtų teisę ją išsaugoti, jeigu jie turi ypatingų nuopelnų Lietuvos valstybei. Taigi, tokiu būdu atsirastų dar viena Lietuvos Respublikos piliečių kategorija su dviguba (daugybine) pilietybe, kurios skiriamasis bruožas būtų ypatingi nuopelnai Lietuvos valstybei (4 ir 11 straipsniai). Diskutuotina, ar tokios naujos išimties įtvirtinimas atitiktų Konstitucijoje įtvirtintą Lietuvos Respublikos pilietybės konstitucinę sampratą, išdėstytą Konstitucinio Teismo doktrinoje dėl dvigubos (daugybinės) pilietybės (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas, 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas, 2013 m. kovo 13 d. sprendimas):

- pilietybė yra nuolatinis, nepertraukiamas asmens ir valstybės teisinis ryšys; pilietybė atsiranda tada, kai asmuo tampa piliečiu, ir tęsiasi tol, kol asmuo miršta ar netenka pilietybės; piliečio teisinis ryšys su valstybe išlieka, kad ir kur pilietis būtų: ar valstybėje, kurios pilietis jis yra, ar už jos ribų, t. y. kurioje nors kitoje valstybėje, – piliečiui išvykus į kitą valstybę, jo teisinis ryšys su valstybe, kurios pilietis jis yra, nenutrūksta; būtent tai, kad piliečio ir valstybės teisinis ryšys yra nuolatinis (nepertraukiamas), leidžia atskirti šį ypatingą teisinį ryšį nuo teisinio ryšio, susidarančio tarp valstybės ir joje nuolat ar laikinai gyvenančio užsieniečio ar asmens be pilietybės: kai užsienietis ar asmuo be pilietybės išvyksta iš valstybės, jo teisinis ryšys su valstybe nutrūksta. Kai į kitą valstybę išvyksta pilietis, jo teisinis ryšys su valstybe, kurios pilietis jis yra, išlieka. Lietuvos Respublikos pilietybė išreiškia asmens teisinę narystę Lietuvos valstybėje, atspindi to asmens teisinę priklausomybę pilietinei Tautai – valstybinei bendruomenei. Piliečių ir valstybės ryšys yra abipusis: pilietybė asmeniui suteikia ir garantuoja pilietines (politines) teises, nustato tam tikras jo pareigas valstybei; iš pilietybės santykių valstybei kyla tam tikros pareigos savo piliečiams. Pilietybė, kaip piliečio ypatingas teisinis ryšys su Lietuvos valstybe, leidžia jam garantuoti visas teises ir laisves, kurias turi tik Lietuvos Respublikos piliečiai, taip pat prireikus turėti valstybės globą tiek Lietuvoje, tiek užsienyje;

- Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.“;

- šioje Konstitucijos nuostatoje įtvirtintas bendras draudimas turėti ir Lietuvos Respublikos, ir kitos valstybės pilietybę: „niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“;

- šis Konstitucijoje įtvirtintas dvigubos pilietybės draudimas nėra absoliutus – pagal Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalį įstatyme gali ir turi būti numatyti atskiri atvejai, kai asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis;

- Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies formuluotė „išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus“ reiškia, kad įstatymu, kuriuo reguliuojami pilietybės santykiai, gali būti nustatyti tik išimtiniai atvejai, kada asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, t. y. teisinis reguliavimas turi būti toks, kad dvigubos (daugybinės) pilietybės atvejai būtų tokios pilietybės draudimo, išreikšto formuluote „niekas negali“, išimtis, o ne šį draudimą paneigianti taisyklė;

– nustatydamas Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindus ir reguliuodamas pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką, įstatymų leidėjas turi diskreciją; tai darydamas įstatymų leidėjas negali paneigti pilietybės instituto prigimties ir prasmės, jis turi paisyti konstitucinio reikalavimo, kad Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais;

– Konstitucijos 12 straipsnio nuostata, jog asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais, reiškia, kad tokie įstatymo nustatyti atvejai gali būti tik labai reti (atskiri), kad dvigubos pilietybės atvejai turi būti ypač reti – išimtiniai, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį dvigubos pilietybės atvejai būtų ne ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys;

– pagal Konstituciją negalimas ir toks Pilietybės įstatymo nuostatų, įtvirtinančių galimybę tuo pat metu būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu, plečiamasis aiškinimas, pagal kurį dviguba pilietybė būtų ne atskiros, ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys;

- pagal Konstituciją įstatymų leidėjas negali vadovautis nuostata, kad dvigubos (daugybinės) pilietybės atvejų nereikia riboti;

- jeigu įstatymų leidėjas iš tikrųjų vadovaujasi nuostata, jog dvigubos pilietybės nereikia riboti, jis pirmiausia turėtų imtis atitinkamų Konstitucijos nuostatų, inter alia 12 straipsnio, peržiūros ir tai daryti laikydamasis tos tvarkos, kuri nustatyta pačios Konstitucijos.

2. Projekte siūlomas įtvirtinti teisinis reguliavimas:

- ta apimtimi, kai teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę būtų išsaugojama, nepaisant jos netekimo pagrindų (4, 12 straipsniai) - neatitinka konstitucinio teisinės valstybės principo ir pilietybės sampratos, nes buvęs Lietuvos Respublikos pilietis, turintis ypatingų nuopelnų Lietuvos valstybei, turėtų teisę susigrąžinti Lietuvos Respublikos pilietybę net ir tada kai jos pats atsisakė; tarnavo kitos valstybės tarnyboje, neturėdamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės leidimo ar paaiškėjus, kad sprendimas dėl jo Lietuvos Respublikos pilietybės buvo priimtas, pažeidus šį ar kitus Lietuvos Respublikos įstatymus (Pilietybės įstatymo 24 straipsnio 1, 4, 7 punktai);

- kai Respublikos Prezidentui sprendžiant dėl Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimo (3 ir 4 straipsniai) būtų nesvarbu, ar tokių piliečių santykis su Lietuvos valstybe yra grindžiamas nuolatiniais faktiniais ryšiais ar ne; ar neturėtų būti vadovaujamasi Tautos ir Lietuvos valstybės interesais - neatitinka pilietybės konstitucinės sampratos (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas, 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas, 2013 m. kovo 13 d. sprendimas);

Be to, projekte siūlomas įtvirtinti teisinis reguliavimas yra neišbaigtas, dviprasmiškas, prieštaringas ir neatitinka Konstitucinio Teismo doktrinos dėl iš teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų teisėkūros subjektams: „<...> įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti aiškus, suprantamas, neprieštaringas, teisės aktų formuluotės turi būti tikslios, turi būti užtikrinama teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna, teisės aktuose neturi būti nuostatų, vienu metu skirtingai reguliuojančių tuos pačius visuomeninius santykius <...>“ (Konstitucinio Teismo 2009 m. kovo 2 d. nutarimas):

- neapibrėžta Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimo sąvoka;

- „Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimo“ institutas tapatinamas su pilietybės grąžinimu, nors pagal Įstatymo 2 straipsnio 11 dalį – pilietybė gali būti grąžinta tik tuo atveju, jeigu asmuo jos neteko, o išsaugoti to, ko esi netekęs – neįmanoma;

- piliečių teisė susigrąžinti turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę iš esmės yra menama (spėjama iš Respublikos Prezidento įgaliojimų); ji turi būti aiškiai apibrėžta, šios teisės įgyvendinimas turėtų būti sąlygotas apibrėžtu terminu, įvardinti šią teisę turintys subjektai ir jų teisiniai požymiai bei Lietuvos Respublikos pilietybės grąžinimo (negrąžinimo) sąlygos, ir tik po to iš šios teisės turėtų išplaukti Respublikos Prezidento įgaliojimai;

- 4 straipsnio nuostata dėl pilietybės gražinimo sąlygų „jeigu nėra šio įstatymo 22 straipsnyje nurodytų aplinkybių“ apima šio straipsnio 4 punkte nurodytą sąlygą - „įstatymų nustatyta tvarka neturi teisės gauti dokumento, patvirtinančio teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje“, kuri, mūsų nuomone, negali būti taikoma ypatingų nuopelnų turintiems Lietuvos Respublikos piliečiams, netekusiems Lietuvos Respublikos pilietybės, įgijus kitos valstybės pilietybę ir siekiantiems ją susigrąžinti, kitaip tariant, įrodinėti savo teisę gyventi Lietuvoje (laikinai arba nuolatos);

- projekto 2 straipsnyje siūlant įtvirtinti dar vieną dvigubos (daugybinės) pilietybės išimtį, būtina pakeisti ir Įstatymo 24 straipsnio 8 punkte nurodytą Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo pagrindą;

- neišspręsta turėtos Lietuvos Respublikos pilietybės grąžinimo sąlyga, kai ypatingų nuopelnų Lietuvos valstybei turintis Lietuvos Respublikos pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, pateikęs prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės grąžinimo (išsaugojimo), neįvykdo Įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje nurodytos pareigos - per 2 mėnesius nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo dienos raštu nepraneša apie tai Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotai institucijai arba Lietuvos Respublikos diplomatinei atstovybei ar konsulinei įstaigai. Kitaip tariant, ar prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimo pateikimas atstotų minėtą pranešimą ir ar asmuo būtų atleidžiamas nuo Administracinių teisės pažeidimų kodekso 202 straipsnyje nustatytos atsakomybės už nepranešimą apie kitos valstybės pilietybės įgijimą (bauda nuo vieno tūkstančio iki penkių tūkstančių litų);

- projekto 13 straipsnyje stokojama pavedimo Respublikos Prezidentui priimti šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus, nes Respublikos Prezidento patvirtinto Pilietybės reikalų komisijos reglamento pakeitimas yra Respublikos Prezidento kompetencijos sritis (Įstatymo 31 straipsnis).

Nepritarti

Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad norint plačiau taikyti dvigubą pilietybę, reikia keisti pagrindinį šalies įstatymą. O tą galima padaryti tik referendumu. Jis organizuojamas arba surinkus 300 tūkstančių piliečių parašų, arba galimybę inicijuoti referendumą turi ir Seimas, jei tam pritartų ketvirtadalis Seimo narių, ir įstatymų leidėjui nutarus, jog dvigubos pilietybės nereikia riboti, jis pirmiausia turėtų imtis atitinkamų Konstitucijos nuostatų, inter alia 12 straipsnio peržiūros ir tai daryti laikantis tos tvarkos, kurią nustato pati Konstitucija (KT 2003 12 30 nutarimas).

Konstitucijos 12 str. nuostatoje įtvirtintas bendras draudimas turėti ir Lietuvos Respublikos, ir kitos valstybės pilietybę: „niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“. Tačiau, kaip 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime pažymėjo Konstitucinis Teismas, šis Konstitucijoje įtvirtintas dvigubos pilietybės draudimas nėra absoliutus – pagal Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalį įstatyme gali ir turi būti numatyti atskiri atvejai, kai asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.

Pažymėtina, jog Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies formuluotė „išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus“ reiškia, kad įstatymu, kuriuo reguliuojami pilietybės santykiai, gali būti nustatyti tik išimtiniai atvejai, kada asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, t. y. teisinis reguliavimas turi būti toks, kad dvigubos (daugybinės) pilietybės atvejai būtų tokios pilietybės draudimo, išreikšto formuluote „niekas negali“, išimtis, o ne šį draudimą paneigianti taisyklė. (2013 12 30 KT nutarimas).

LR pilietybės įstatymo 29 straipsnis numato galimybę išimties tvarka suteikti pilietybę ypatingų nuopelnų Lietuvos valstybei turintiems kitų valstybių piliečiams, todėl manytina, kad išimties atveju gali būti (išsaugota) grąžinta Lietuvos pilietybė asmeniui, kuris jos neteko ir turi ypatingų nuopelnų Lietuvos valstybei.