LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO KANCELIARIJOS
TEISĖS DEPARTAMENTAS
IŠVADA
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ŽMONIŲ UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ PROFILAKTIKOS IR KONTROLĖS įstatymo Nr. I-1553 8, 9, 18, 21 IR 36 STRAIPSNIŲ pakeitimo ĮSTATYMO PROJEKTO
2020-03-30 Nr. XIIIP-4678
Vilnius
Įvertinę įstatymo projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklių reikalavimams, teikiame šias pastabas:
1. Projekto 2 straipsniu keičiamo Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 9 straipsnio 21 dalyje siūloma nustatyti, kad tuo atveju, jei asmuo atsisako arba nesugeba pasirašyti, jo informavimą dėl būtinojo hospitalizavimo, būtinojo izoliavimo turi patvirtinti tas pats gydantis gydytojas, kuris ir priėmė sprendimą dėl būtinojo hospitalizavimo ir (ar) izoliavimo taikymo. Siekiant užtikrinti tinkamo asmens supažindinimo su jį įpareigojančiu administraciniu sprendimu principo taikymą, manome, kad asmens informavimą dėl būtinojo hospitalizavimo, būtinojo izoliavimo turi patvirtinti dar bent vienas trečiasis asmuo. Analogiško turinio pastaba taikytina ir keičiamo įstatymo 9 straipsnio 6 daliai.
2. Derinant projekto terminiją tarpusavyje, projekto 2 straipsniu keičiamo Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 9 straipsnio 21 dalyje vietoj žodžių „apie būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo paskyrimą“ įrašytini žodžiai „apie sprendimą taikyti būtinąjį hospitalizavimą ir (ar) būtinąjį izoliavimą“.
3. Siekiant teisinio aiškumo, projekto 2 straipsniu keičiamo Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 9 straipsnio 21 dalies paskutiniajame sakinyje reikėtų atskleisti ar tuo atveju, kai asmeniui, turėjusiam sąlytį, bet nesergančiam ir neturinčių ligos požymių, pradėjus taikyti būtinąjį hospitalizavimą be asmens sutikimo asmens sveikatos priežiūros įstaigoje, jis vėliau duoda sutikimą dėl hospitalizavimo ir (ar) izoliavimo, jo tolimesnis izoliavimas ir (ar) hospitalizavimas vykdomas toje pačioje asmens sveikatos priežiūros įstaigoje, ar, vis dėlto, jis gali būti izoliuotas ir savivaldybės vykdomųjų institucijų specialiai šiam tikslui įrengtose patalpose arba savo namuose (kaip tai numatyta įstatymo 8 straipsnio 9 dalyje). Analogiško turinio pastaba taikytina ir keičiamo įstatymo 9 straipsnio 5 daliai.
4. Projekto 2 straipsniu keičiamo Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 9 straipsnio 5 dalyje vietoj žodžių „per šio straipsnio 3 dalyje nurodytą laikotarpį“ įrašytini žodžiai „per 3 dienas nuo prašymo gavimo dienos“.
5. Projekto 4 straipsniu keičiamo įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, kad karantino metu šio ir kitų įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka gali būti laikinai apribotos asmens judėjimo laisvė ir būsto neliečiamumo teisė bei nustatyti ūkinės veiklos apribojimai. Pažymėtina, kad projektu pildomoje šio straipsnio 11 dalyje nustatytas tik galimų asmenų judėjimo teisių apribojimų turinys. Tačiau įstatyme nenustatomos nei būsto neliečiamumo teisės, nei ūkinės veiklos laisvės ribojimų apimtys. Atsižvelgiant į tai, kad Vyriausybė, nutarimais reguliuodama minėtus santykius, negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris nebūtų grindžiamas Konstitucija ir įstatymais, taip pat tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su įstatymų nustatytuoju, įstatyme reikėtų aiškiai įtvirtinti galimus minėtų konstitucinių teisių ribojimus, iš kurių Vyriausybė ir kildintų karantino metu jai suteiktus įgaliojimus.
6. Projekto 4 straipsnio 2 dalimi siūlomoje 21 dalies punktuose, kalbant apie priemones, susijusias su asmens judėjimo teisės ribojimu, vartojami terminai, kurie stokoja teisinio aiškumo. Nurodoma, jog Vyriausybė gali riboti ar laikinai uždrausti:
- 1 punkte - žmonių „susibūrimus institucijose“. Pastebėtina, jog žodis „susibūrimas“ stokoja teisinio aiškumo, nes nėra aišku, ar toks ribojimas apimtų ir darbuotojų, institucijos atstovų buvimą institucijoje. Jei tokius susibūrimus būtų galima apriboti pagal teikiamą nuostatą, svarstytina, ar nebūtų sutrikdytas tokių institucijų, kaip, pavyzdžiui, Seimas, darbas;
- 2 punkte - „gyventojų keliones“. Pastebėtina, jog terminas „kelionė“ nėra aiškus, neaišku, ar kalbama apie tarptautines keliones, keliones po Lietuvą, ar draudimas galėtų apimti kelionę į parduotuvę ir pan.;
- 2 punkte - atvykimą į Lietuvos Respublikos teritoriją. Toks nuostatos turinys kvestionuotinas atsižvelgiant į Konstitucijos 32 straipsnio nuostatą: „Negalima drausti piliečiui grįžti į Lietuvą.“ Tuo atveju, jei Vyriausybei siekiama suteikti teisę riboti Lietuvos Respublikos piliečių atvykimą į Lietuvos Respubliką, turi būti svarstoma nuostatos atitiktis Konstitucijai. Jei tokio ribojimo nustatyti nesiekiama, nuostata turi būti atitinkamai pataisyta.
7. Analizuojant projektu siūlomus įstatymo pakeitimus, ir atsižvelgiant į Vyriausybei siūlomą nustatyti kompetenciją poįstatyminiais teisės aktais taikyti Konstitucijoje nustatytų pagrindinių žmogaus teisių ribojimą, keltinas klausimas, koks yra teikiamo įstatymo projekto santykis su Konstitucinio Teismo doktrinine nuostata, jog „Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją su žmogaus teisių ir laisvių turinio apibrėžimu ar jų įgyvendinimo garantijų įtvirtinimu susijusį teisinį reguliavimą galima nustatyti tik įstatymu (2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimas ir kt. nutarimai).
Be to, nėra aišku, koks yra ir turėtų būti teikiamo įstatymo pakeitimo santykis su Nepaprastosios padėties įstatymo nuostatomis, kurio pagrindu, manytina, ir turėtų būti sprendžiami su žmonių teisių ribojimu susiję klausimai, remiantis šio įstatymo 2 straipsnio 6 dalies nuostata, jog „Ekstremali situacija - padėtis, kuri atsiranda dėl gamtinio, techninio, ekologinio ar socialinio pobūdžio priežasčių ir sukelia staigų bei didelį pavojų žmonių gyvybei ar sveikatai, turtui, gamtai arba lemia žmonių žūtį, sužalojimą ar didelius turtinius nuostolius.“
Kartu šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad Nepaprastosios padėties įstatymo 5 straipsnyje yra įtvirtintos nuostatos, ribojančios galimo žmogaus teisių suvaržymo laikotarpį: „Nepaprastosios padėties trukmė negali būti ilgesnė kaip 6 mėnesiai. Nepaprastoji padėtis gali būti įvesta ne vieną kartą, tačiau kiekvienu atveju jos trukmė neturi viršyti šio straipsnio 1 dalyje nurodyto termino.“ Tokiu būdu yra užtikrinama įstatyminė kontrolė, jog ribojimai nebus tęsiami ilgiau nei reikia. Tuo tarpu priėmus siūlomos redakcijos įstatymo pakeitimą, žmogaus teisių ribojimai galės būti įtvirtinti neribotam laikui, tokiu būdu nustatant griežtesnį, ir svarstytina, ar atitinkantį proporcingumo principą, reguliavimą, susijusį su žmogaus teisių ribojimu.
8. Projekto 6 straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, kad „Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus“. Atkreiptinas dėmesys, kad projekte nenurodomas įstatymo įsigaliojimo terminas, nedaroma jokia išimtis dėl 6 straipsnyje suformuluotos nuostatos ankstesnio įsigaliojimo. Vadinasi, projektas (ir jo 6 straipsnis) įsigaliotų Seimo priimtą įstatymą Respublikos Prezidentui pasirašius ir oficialiai paskelbus. Iki Respublikos Prezidento pasirašyto ir oficialiai paskelbto Seimo priimto įstatymo įsigaliojimo nebūtų teisinio pagrindo sveikatos apsaugos ministrui priimti atitinkamus įgyvendinamuosius teisės aktus. Pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 7 straipsnį teisė negali būti nevieša („Galioja tik paskelbti įstatymai“), todėl projekto nuostatų įsigaliojimo terminai turi būti suformuluoti taip, kad neprieštarautų šiam konstituciniam principui.
Departamento direktorius Andrius Kabišaitis
E. Mušinskis, tel. (8 5) 239 6356 , el. p. [email protected]
D. Zebleckis, tel. (8 5) 239 6906, el. p. dainius.zebleckis@lrs.lt