LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO KANCELIARIJOS
TEISĖS DEPARTAMENTAS
IŠVADA
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS PRANEŠĖJŲ APSAUGOS ĮSTATYMO PROJEKTO
2017-11-23 Nr. XIIIP-997(2)
Vilnius
Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
1. Projekto rengėjai aiškinamojo rašto 11 punkte („Jeigu įstatymui įgyvendinti reikia įgyvendinamųjų teisės aktų, – kas ir kada juos turėtų priimti“) nurodo: „Lietuvos Respublikos Vyriausybė, įgyvendindama šį įstatymą, turės nustatyti tvarką ir įtvirtinti reikalavimus įstaigose diegiamiems vidiniams informacijos apie pažeidimus teikimo kanalams. Taip pat turės būti pakeistas Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas jame įtvirtinant galimybę nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti asmenis, kurie aktyviai padeda atskleisti korupcinio pobūdžio nusikalstamas veikas, ir taip paskatinti šiuos asmenis apie minėtas nusikalstamas veikas pranešti ir visapusiškai bendradarbiauti jas atskleidžiant, turės būti suderintos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso, Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ir kitų įstatymų nuostatos.“
Vadovaujantis Seimo statuto 137 straipsnio 2 dalimi, „kartu svarstomi įstatymų projektai dėl kitų įstatymų pakeitimo, papildymo ar panaikinimo, kurie yra būtini priėmus siūlomą įstatymo projektą.“ Pritariant aiškinamojo rašto argumentams, kad kartu su teikiamu projektu turės būti keičiami Baudžiamasis kodeksas, Civilinis kodeksas, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ir kiti įstatymai[1], pastebėtina, jog minimi teisės aktai negali būti traktuojami kaip „įstatymų įgyvendinamieji aktai“ (kaip nurodoma projekto aiškinamajame rašte). Be to, pabrėžtina, kad šių įstatymų pataisų projektai turi būti pateikiami, svarstomi ir priimami kartu su Pranešėjų apsaugos įstatymo projektu. Priėmus teikiamą projektą be kitų (past. – būtinų) įstatymų pataisų, teisės sistemoje galimai bus sukurta ne viena teisės normų kolizija ir (ar) spraga.
2. Įstatymo 1 straipsnio 2 ir 3 dalyse įstatymo lygmeniu įtvirtinamos teisės aktų kolizijos (prieštaravimo) sprendimo taisyklės: „2. Jeigu yra šio įstatymo ir kitų įstatymų prieštaravimų, taikomos šio įstatymo normos. 3. Jeigu yra šio įstatymo ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso prieštaravimų, taikomas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso normos.“ Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad įstatymai (past. – tarp jų ir kodeksai – didelės apimties kodifikuoti įstatymai) pagal teisinę galią yra lygūs. Įstatyme gali būti išspręstas įstatymo tarpusavio konkurencijos sprendimas, bet ne kolizijos (prieštaravimo). Įstatymų leidėjas privalo sistemiškai sureguliuoti elgesio taisykles taip, kad vienas teisės aktas neprieštarautų kitam[2]. Be to, sistemiškai nėra aišku, kodėl Baudžiamojo proceso kodekso nuostatos turi viršenybę prieš šio įstatymo nuostatas, o kitų įstatymų (kodeksų), pavyzdžiui, Baudžiamojo kodekso ar Civilinio kodekso nuostatos tokios viršenybės neturi (past. – priešingai – traktuojamos kaip žemesnės teisinės galios).
Atsižvelgiant į šios išvados 1 pastabą ir suderinus teikiamą projektą su būtinomis kitų įstatymų (kurie turi būti teikiami kartu su šiuo projektu) pataisomis, teikiamo įstatymo 1 straipsnio 2 ir 3 dalies nuostatos apskritai taptų neaktualios.
3. Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies nuostata („Informacija apie pažeidimus teikiama siekiant apsaugoti viešąjį interesą. Informacijos pateikimas siekiant apginti išskirtinai asmeninius interesus nelaikomas pranešimu, kaip apibrėžta šiame įstatyme“) gali kelti problemų praktikoje dėl neaiškių joje vartojamų sąvokų turinio. Pavyzdžiui, nėra aiškus formuluotės „išskirtinai asmeniniai interesai“ turinys. Be to, akcentuotina ir tai, kad sąvokos „viešasis interesas“ turinys praktikoje yra nevienareikšmis ir gali būti skirtingai traktuojamas kompetentingos institucijos bei asmens pateikusio informaciją. Esant abejonių dėl vienos iš esminių šio įstatymo sąvokų – „viešasis interesas“ – traktuotės, projektu siūlomas teisinis reguliavimas apskritai gali nepasiekti užsibrėžtų tikslų ir neįgyvendinti paskirties. Abejotina, ar protingas asmuo ryžtųsi pranešti „jautrią“ informaciją institucijoms, nebūdamas tikras, kad jo turima informacija patenka į šio įstatymo reguliavimo sritį. Ir priešingai – pateikęs informaciją, bet suklydęs dėl viešojo intereso sąvokos turinio, toks asmuo apskritai gali likti teisiškai neapsaugotas.
4. Teikiamo įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta viena iš aplinkybių, kai asmuo dėl pažeidimo gali kreiptis tiesiogiai į kompetentingą instituciją – jei „pažeidimas turi esminę reikšmę viešajam interesui“. Pastebėtina, kad „esminė reikšmė viešajam interesui“ yra vertinamasis požymis ir abejotina, ar kiekvienas asmuo yra pajėgus įvertinti padaryto pažeidimo reikšmę viešajam interesui.
Be to, akcentuotina, kad šios nuostatos turinys prieštarauja įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje pateiktam pažeidimo apibrėžimui, pagal kurį pažeidimas suprantamas kaip „<...> viešajam interesui grėsmę keliantis arba jį pažeidžiantis teisės pažeidimas <...>“. Remiantis šiuo apibrėžimu, teigtina, jog pažeidimas, kuris pažeidžia viešąjį interesą (past. – bendroji norma) visais atvejais atitinkamam interesui turės esminę reikšmę (past. – specialioji norma). Konstatuotina, kad „viešasis interesas“ yra bendrosios normos požymis, dėl ko negali būti kartu ir ją kvalifikuojančia aplinkybe.
Departamento direktorius Andrius Kabišaitis
P. Veršekys, tel. (8 5) 239 6353, el. p. [email protected]
S. Zamara, tel. (85) 239 6895, el. p. [email protected]