Seimo minėjimo stenogramą galima rasti

Seimo posėdžių stenogramų rinkinių e. leidinyje Nr. 1, 2026

Stenogramų leidiniai › Seimo minėjimų stenogramos

 

 

 

LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS

 

SAUSIO 13-OSIOS – LAISVĖS GYNĖJŲ DIENOS MINĖJIMO
IR LAISVĖS PREMIJOS ĮTEIKIMO CEREMONIJOS
STENOGRAMA

 

2025 m. sausio 13 d.

 

 

T. JAČIAUSKAS. Jo Eks­ce­len­ci­ja Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tas Gi­ta­nas Nau­sė­da.

Ger­bia­mie­ji, Lie­tu­vos Res­pub­li­kos him­nas.

 

Nuskambėjus tri­mi­to gar­sui, gie­da­ma „Tau­tiš­ka gies­mė“ su Na­cio­na­li­nės Mi­ka­lo­jaus Kon­stan­ti­no Čiur­lio­nio me­nų mo­kyk­los cho­ru, di­ri­guo­jamu Ro­mu­al­do Gra­ži­nio.

 

Ger­bia­mie­ji, pra­de­da­me iš­kil­min­gą mi­nė­ji­mą, skir­tą Lie­tu­vos lais­vės gy­nė­jų die­nai, ir Lais­vės pre­mi­jos įtei­ki­mo ce­re­mo­ni­ją.

Šian­dien, kaip ir kas­met, čia, Ko­vo 11-osios Ak­to sa­lė­je, dar ir dar kar­tą pa­liu­dy­ti Lais­vę, pa­gerb­ti Sau­sio 13-osios did­vy­rius su­si­rin­ko žu­vu­sių­jų ar­ti­mie­ji, ko­vo­to­jai už Lie­tu­vos lais­vę, ne­pri­klau­so­my­bės gy­nė­jai, Lie­tu­vos Res­pub­li­kos va­do­vai, Sei­mo na­riai, Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­rai, Eks­ce­len­ci­jos di­plo­ma­tai, ki­ti gar­būs sve­čiai.

Kai Eu­ro­po­je vyks­ta ka­ras, kai dėl sa­vo ša­lies ir vi­so pa­sau­lio lais­vės žūs­ta tūks­tan­čiai uk­rai­nie­čių, mes kaip nie­ka­da aiš­kiai su­pran­ta­me, ko­kia lais­vė tra­pi ir ko­kia bran­gi. Sau­go­ki­me ją.

Kal­bės Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo Pir­mi­nin­kas Sau­lius Skver­ne­lis. (Plo­ji­mai)

 

Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo Pir­mi­nin­ko Sau­liaus Skver­ne­lio kal­ba

 

S. SKVERNELIS. Jū­sų Eks­ce­len­ci­ja Res­pub­li­kos Pre­zi­den­te Gi­ta­nai Nau­sė­da, Jū­sų Eks­ce­len­ci­ja At­ku­ria­mo­jo Sei­mo-Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos Pir­mi­nin­ke Vy­tau­tai Land­sber­gi, Pre­zi­den­te Da­lia Gry­baus­kai­te, Mi­nist­re Pir­mi­nin­ke Gin­tai Pa­luc­kai, Eks­ce­len­ci­jos am­ba­sa­do­riai, ko­le­gos Sei­mo na­riai, Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­rai, lais­vės gy­nė­jai, žu­vu­sių­jų ar­ti­mie­ji, vi­si su­si­rin­ku­sie­ji.

Esa­me sim­bo­li­nė­je vie­to­je – Sei­me, Ko­vo 11-osios sa­lė­je, ku­rio­je vy­ko Lie­tu­vos is­to­ri­ją kei­čian­tys įvy­kiai, liu­di­jan­tys, ko­kia tra­pi yra mū­sų lais­vė ir ko­kia ga­lin­ga jė­ga yra mū­sų vie­ny­bė. Šian­dien, pa­gerb­da­mi Sau­sio 13-osios au­kų at­mi­ni­mą, net ir po 34 me­tų vis dar jaut­riai ver­ti­na­me 1991-ųjų sau­sio įvy­kius, pri­si­me­na­me ben­dru­mo jaus­mą, su­vo­kia­me tik­rą­ją iš­ko­vo­tos lais­vės kai­ną. Tai, kas jau spė­jo nu­gul­ti į is­to­ri­jos va­do­vė­lius ir jau­na­jai kar­tai yra ži­no­ma tik iš is­to­ri­jos liu­di­nin­kų pa­sa­ko­ji­mų, o lais­vė ir ne­pri­klau­so­my­bė at­ro­do, kaip sa­vai­me pri­klau­san­ti duo­ty­bė, šian­dien vėl ap­gau­bia­ma ne­pa­pras­to tra­pu­mo skrais­te, ma­tant mū­sų pa­šo­nė­je, Uk­rai­no­je, vyks­tan­tį bru­ta­lų ka­rą. Be­si­tę­sian­tis ka­ras yra ties­mu­kas pri­mi­ni­mas mums vi­siems, kad grės­mė nie­kur ne­din­go, o lais­vė rei­ka­lau­ja nuo­la­ti­nių pa­stan­gų.

Mū­sų lais­vės ke­lias ne­bu­vo nei trum­pas, nei tie­sus, ta­čiau mes jį pra­dė­jo­me vie­nin­gai, nes aiš­kiai su­vo­kė­me, kad ne­įma­no­ma eg­zis­tuo­ti su oku­pan­tu. 1991 m. sau­sio 13 d. tūks­tan­ti­nės be­gin­klės mi­nios, iš­ti­sas pa­ras sto­vė­ju­sios pe­tys pe­tin, dė­ka ga­vo­me pa­čią bran­giau­sią do­va­ną – esa­me lais­va tau­ta, ga­li­me drą­siai kur­ti at­ei­ties pla­nus, tu­rė­ti sa­vo nuo­mo­nę ir gy­ven­ti pa­gal sa­vo tai­syk­les. Tą­kart pa­siun­tė­me vi­sam pa­sau­liui la­bai aiš­kią ir drą­sią ži­nu­tę: mes no­ri­me bū­ti lais­vi ir esa­me pa­si­ruo­šę gin­ti sa­vo lais­vę. Tą ži­nu­tę siun­tė vy­rai, mo­te­rys, jau­nuo­liai ir net vai­kai, su­for­muo­da­mi gy­vą sie­ną nuo ag­re­so­riaus siųs­tų tan­kų. Sau­sio 13-ąją pa­aiš­kė­jo, ko­kia stip­ri yra mū­sų ko­vo­to­jų dva­sia. Kad ir kiek me­tų čia sto­vė­da­mi sa­vo lais­vės gy­nė­jams tar­tu­me ačiū už is­to­ri­nę lais­vės sar­gy­bą, to nie­ka­da ne­bus ga­na. Tai, ką jie pa­da­rė sa­vo vie­ny­be, drą­sa ir pa­si­au­ko­ji­mu, ne­pai­sy­da­mi ša­lia švil­pian­čių kul­kų, yra mū­sų šian­die­ni­nės de­mo­kra­tinės vals­ty­bės pa­ma­tas. Šią gau­tą do­va­ną tu­ri­me bran­gin­ti ir šian­dien, ir at­ei­nan­čius de­šimt­me­čius – vi­suo­met.

Tu­ri­me įpras­min­ti sa­vo tau­tos pa­sie­ki­mą, to­dėl prieš ki­tą­met pa­si­tik­da­mi 35-ąsias Sau­sio 13-osios me­ti­nes, ma­nau, tu­ri­me pri­im­ti prin­ci­pi­nį spren­di­mą ir Sau­sio 13-ąją pa­ga­liau įtrauk­ti į Vals­ty­bi­nių šven­čių są­ra­šą ša­lia Va­sa­rio 16-osios ir Ko­vo 11-osios. (Plo­ji­mai) Ši da­ta tu­ri bū­ti tarp svar­biau­sių mo­der­nios Lie­tu­vos is­to­ri­jos da­tų, liu­di­jan­čių apie mū­sų tau­tos vals­ty­bin­gu­mo gy­ny­bą. Sau­sio 13-oji žy­mi mū­sų ša­lies is­to­ri­nį lai­mė­ji­mą prieš sis­te­mą. Lais­vės gy­nė­jų die­ną pa­skel­bę šven­ti­ne die­na, ga­lė­tu­me ak­ty­viau įtrauk­ti jau­ną­ją vi­suo­me­nę į gy­vą at­min­tį puo­se­lė­jan­čias ak­ci­jas ir mi­nė­ji­mus, taip pat, šiai da­tai su­teik­da­mi kuo di­des­nę is­to­ri­nės die­nos svar­bą tol, kol dar tu­ri­me ga­li­my­bę, leis­tu­me vi­suo­me­nei iš­girs­ti gy­vus tų is­to­ri­nių aki­mir­kų liu­dy­to­jų pri­si­mi­ni­mus.

Taip pat no­riu pa­si­nau­do­ti pro­ga ir pri­sta­ty­ti ini­cia­ty­vą, ku­ria, ki­tais me­tais mi­nė­da­mi ju­bi­lie­ji­nę 35-ųjų me­tų Lais­vės gy­nė­jų die­ną, no­ri­me pa­gerb­ti vi­sus to­mis sau­sio die­no­mis prie par­la­men­to, Lie­tu­vos ra­di­jo ir te­le­vi­zi­jos pa­sta­to, prie Te­le­vi­zi­jos bokš­to bu­dė­ju­sius žmo­nes. Gy­vą ba­ri­ka­dą su­da­rė de­šim­tys tūks­tan­čių pa­trio­tiš­kai nu­si­tei­ku­sių Lie­tu­vos žmo­nių, ku­rie čia su­va­žia­vo iš vi­sų Lie­tu­vos re­gio­nų. Tie žmo­nės bu­vo ne­ma­to­mo fron­to ka­riai, ku­rių nie­kas ne­re­gist­ra­vo, ne­fik­sa­vo. Di­džio­ji da­lis žmo­nių, ku­rie bu­vo čia, net ir pra­ėjus dau­giau kaip trims de­šimt­me­čiams taip ir li­ko ne­ži­no­mi ne­pri­klau­so­my­bės gy­nė­jai. Tu­ri­me įpras­min­ti ši­tą sa­vo tau­tos žyg­dar­bį. To­dėl la­bai kvie­čiu vi­sus, ku­rie pa­žįs­ta ir ži­no apie žmo­nes, 1991 me­tais da­ly­va­vu­sius lem­tin­guo­se Sau­sio 13-osios įvy­kiuo­se, pra­neš­ti apie juos ar, jei­gu yra ga­li­my­bė, pa­kvies­ti juos ki­tais me­tais vėl su­si­rink­ti čia, Vil­niu­je, Ne­pri­klau­so­my­bės aikš­tė­je, vėl su­si­tik­ti ir bent iš da­lies pa­kar­to­ti tą is­to­ri­nį mo­men­tą, pri­si­me­nan­tį ir pri­me­nan­tį, kaip mū­sų vie­ny­bė, drą­sa, pa­si­au­ko­ji­mas ir ne­nu­mal­do­mas lais­vės troš­ki­mas lei­do iš­sau­go­ti sa­vo Tė­vy­nės lais­vę. Tu­ri­me ži­no­ti apie sa­vo did­vy­rius ir pa­dė­ko­ti jiems, pa­sa­ky­ti tie­siog nuo­šir­dų ačiū. Ne­ga­li­me pa­mirš­ti, kad už kiek­vie­nos mū­sų per­ga­lės ei­nant lais­vės ke­liu, už kiek­vie­no mū­sų ša­lies pa­sie­ki­mo, už mū­sų ver­ty­bių sklei­di­mo ir vals­ty­bin­gu­mo vė­liav­ne­šių sly­pi ne kas ki­tas, kaip Lie­tu­vos žmo­nės, lais­vės gy­nė­jai, Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­rai, pa­sau­lio lie­tu­viai, mo­ky­to­jai, pa­rei­gū­nai, vai­ruo­to­jai – vi­si, ku­rių šir­dy­se ru­se­na mei­lė Tė­vy­nei. Svei­ki­nu vi­sus su Lais­vės gy­nė­jų die­na. (Plo­ji­mai)

T. JAČIAUSKAS. Pa­gerb­ki­me žu­vu­sius Lie­tu­vos lais­vės gy­nė­jus, jų var­dus pri­si­min­da­mi sa­vo mal­do­se, kal­bė­da­mi „Tė­ve mū­sų“, gie­do­da­mi „Tė­vy­ne mū­sų“. (Mi­nė­ji­mo da­ly­viai at­si­sto­ja)

 

Nuskambėjus tri­mi­to gar­sui, Na­cio­na­li­nės Mi­ka­lo­jaus Kon­stan­ti­no Čiur­lio­nio me­nų mokyklos cho­rui at­lie­kant kom­po­zi­to­riaus Vac­lo­vo Au­gus­ti­no kū­ri­nį „Tė­vy­ne mū­sų“, ro­do­mas Sau­sio 13-osios au­kų por­tre­tų ko­lia­žas.

 

Ačiū. Ačiū Lie­tu­vos did­vy­riams. Ačiū mū­sų Ne­pri­klau­so­my­bės gy­nė­jams. Vie­nas iš jų – Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos Ap­sau­gos sky­riaus pa­rei­gū­nas, at­sar­gos pul­ki­nin­kas Sau­lius Gu­ze­vičius.

 

Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos Ap­sau­gos sky­riaus pa­rei­gū­no, at­sar­gos pul­ki­nin­ko, Nepriklau­so­my­bės gy­nė­jo Sau­liaus Gu­ze­vi­čiaus kal­ba

 

S. GUZEVIČIUS. La­ba die­na, Jū­sų Eks­ce­len­ci­jos vals­ty­bės va­do­vai, ger­bia­mi žu­vu­sių­jų už lais­vę ar­ti­mie­ji, gar­bin­gi sve­čiai, ben­dra­žy­giai! Ma­nęs pa­pra­šė pa­si­da­lin­ti pri­si­mi­ni­mais apie 1991 me­tų sau­sio mė­ne­sio so­vie­tų ag­re­si­ją, pa­pra­šė pri­si­min­ti sa­va­no­rius, tą pa­ki­lu­sią ban­gą, pa­pra­šė pri­si­min­ti lais­vės gy­nė­jus, tų lai­kų ben­dra­žy­gius, ta­čiau aš gal­vo­ju, jei kal­bė­tu­me apie lais­vės gy­nė­jus, ma­tyt, rei­kė­tų pra­dė­ti kaip mi­ni­mum nuo 1236 me­tų Sau­lės mū­šio. Aiš­ku, tai bu­vo la­bai se­niai, to­dėl de­ta­les mes tik­riau­siai ne vi­sas ži­no­si­me ir ne­tu­rė­si­me lai­ko čia įvar­din­ti, ta­čiau grįž­tant į 1991 me­tus rei­kė­tų pa­mi­nė­ti 1990-uo­sius, nes iš tik­rų­jų ta sa­va­no­rių ban­ga at­ėjo iš kar­to po to, kai pa­si­da­rė aiš­ku, kad Ko­vo 11-osios Ak­to ryž­tin­gus spren­di­mus rei­kės ap­gin­ti fi­ziš­kai – jė­ga ir Lie­tu­vai vėl rei­kia sa­va­no­rių, kaip jų rei­kė­jo vi­sais lai­kais nuo se­niau­sių lai­kų, lei­čių vi­du­ram­žių, iki da­bar­ti­nių, 1990 me­tų.

Tie­są pa­sa­kius, ta vi­sa mū­sų, tuo­me­ti­nių gy­nė­jų, ban­ga pa­ki­lo bū­tent pri­si­me­nant – ir mo­ty­vuo­jan­tis – vi­sų lai­kų pro­tė­vių ko­vas, pro­tė­vių žy­gius. Lie­tu­viams te­ko ka­riau­ti la­bai daug, daž­niau­siai ma­žes­nė­mis pa­jė­go­mis ne­gu prie­ši­nin­ko. Daž­niau­siai pa­vyk­da­vo lai­mė­ti, bet bu­vo ir juo­dų is­to­ri­jos eta­pų, iš­da­vys­čių, ne­tei­sin­gų spren­di­mų. Per dau­giau kaip tūks­tan­tį me­tų sa­vo is­to­ri­jos mes bu­vo­me du kar­tus oku­puo­ti, du kar­tus oku­puo­ti Ru­si­jos, pra­ra­do­me vals­ty­bin­gu­mą ir jį rei­kė­jo vėl iš nau­jo at­ko­vo­ti.

1793 me­tais tas spren­di­mas pri­im­ti prie­šiš­kas ca­ri­nes pa­jė­gas kaip drau­gin­gas ir joms tal­ki­nin­kau­ti – tau­ta su tuo ne­su­ti­ko. Į tai bu­vo at­sa­ky­ta tri­mis kru­vi­nais su­ki­li­mais. Ne­pa­vy­ko ta­da pa­siek­ti re­zul­ta­to, ta­čiau ant tos su­ki­li­mų ban­gos, aš ma­nau, kaip tik 1918 me­tų sa­va­no­riai at­si­sto­jo ir įvyk­dė sa­vo už­duo­tį ir pa­rei­gą.

Ki­ta oku­pa­ci­ja 1940 me­tais. Vėl toks pats spren­di­mas, vėl įsa­ky­ta ka­riuo­me­nei ne­si­prie­šin­ti ir pri­im­ti So­vie­tų Są­jun­gos pa­jė­gas kaip drau­gin­gas. Tau­ta vėl su tuo ne­su­tin­ka ir at­sa­ko iš pra­džių Bir­že­lio su­ki­li­mu 1945 me­tais ir pas­kui ka­ru po ka­ro nuo 1944 iki 1953 – be­veik de­šimt me­tų. Re­zul­ta­tų vėl ne­pa­vyks­ta pa­siek­ti, ta­čiau ant šių su­krau­tų au­kų bū­tent 1990 me­tų sa­va­no­rių ban­ga ir vėl pa­ky­la.

Šian­dien tos grės­mės nie­kur ne­din­go ir mes gy­ve­na­me hib­ri­di­nio ka­ro są­ly­go­mis. Tai mes gir­di­me iš žval­gy­bos ins­ti­tu­ci­jų, tai mes gir­di­me iš ša­lies va­do­vų ir pa­tys tai ma­to­me, kiek­vie­ną die­ną su­si­du­ria­me. Vie­nas iš pen­kių hib­ri­di­nių ele­men­tų, ko ge­ro, vie­nas iš pa­vo­jin­giau­sių, yra in­for­ma­ci­nis ka­ras. Tai yra is­to­ri­jos per­ra­šy­mas, fak­tų su­klas­to­ji­mas, kas ve­da prie te­ri­to­ri­nių pre­ten­zi­jų ir klau­si­mų, ką mes gir­di­me per „Za­pad“ pra­ty­bas, kai jos vyks­ta kiek­vie­ną kar­tą, dėl Vil­niaus kraš­to ir dėl Klai­pė­dos taip pat, ir tai ne­ra­mi­na.

De­ja, ma­nau, ma­no ko­le­gos, kad de­ra­mo at­sa­ko gi­nant sa­vo is­to­ri­ją mums kol kas ne­pa­vy­ko su­ge­ne­ruo­ti. Mes kar­tais gir­di­me net iš tų žmo­nių, ku­rie tu­rė­tų mū­sų is­to­ri­ją gin­ti ir už­brėž­ti la­bai aiš­kias li­ni­jas, tai bū­tent iš is­to­ri­kų, abe­jo­nių dėl vals­ty­bės kū­rė­jų, dėl vals­ty­bės ir tau­tos, ku­ri su­kū­rė šią ša­lį. Tai ne­ra­mi­na, nes kar­tais net duo­da­ma tri­bū­na per na­cio­na­li­nį tran­sliuo­to­ją to­kioms abe­jo­nėms. Jei­gu mes pa­nag­ri­nė­si­me in­for­ma­ci­nio ka­ro tiks­lus, tai pir­mas tiks­las yra su­kel­ti abe­jo­nių dėl mū­sų vals­ty­bin­gu­mo, mū­sų vals­ty­bės su­kū­ri­mo, tau­tos, ku­ri su­kū­rė šią vals­ty­bę, pa­ma­tų. Tai ne­ra­mi­na ir, ma­nau, tai tu­rė­tų bū­ti už­kar­dy­ta.

Baig­da­mas pa­si­sa­ky­mą no­riu pri­si­min­ti mū­sų kai­my­no, len­kų in­te­lek­tu­a­lo po­no Ada­mo Mich­ni­ko pa­si­sa­ky­mą čia, šio­je sa­lė­je, taip pat ta pa­čia Sau­sio 13-osios pro­ga. Jis pa­sa­ko­jo to­kią is­to­ri­ją, kad kal­ba­si du Abie­jų Tau­tų Res­pub­li­kos ba­jo­rai. Vie­nas da­ly­va­vęs su­ki­li­me, ki­tas – ne, vie­nas su­lai­ky­tas ir iš­trem­tas, jau grį­žęs iš trem­ties, ki­tas vi­są lai­ką pa­si­li­kęs čia. Li­kęs čia ba­jo­ras klau­sia sa­vo drau­go, sa­ko: jūs pa­ki­lo­te ko­vo­ti, daug žū­čių, trem­čių, ne­tek­čių, ar ver­tė­jo? Ir ba­jo­ras, ku­ris ko­vo­jo, at­sa­ko: taip, iš tie­sų, mes ne­pa­sie­kė­me tiks­lo, la­bai daug žmo­nių žu­vo, bu­vo iš­trem­ta, griu­vo šei­mos, iš­ti­sos gi­mi­nės, aš ne­ži­nau, ar ver­tė­jo, bet – rei­kė­jo.

Aš ma­nau, bū­tent ant ši­tos va­lios, ši­tų su­dė­tų au­kų nuo vi­du­ram­žių iki su­ki­lė­lių ka­ro, po ka­ro ža­liu­kų, pa­ki­lo ta 1990 me­tų sa­va­no­rių ban­ga. Ir, ma­nau, jei­gu rei­kės, pa­kils vėl.

Di­džiau­sia gar­bė žu­vu­sie­siems už lais­vę. Di­džiau­si lin­kė­ji­mai ir tvir­ty­bės tiems, ku­rie da­bar sto­vi ri­kiuo­tė­je. (Plo­ji­mai)

T. JAČIAUSKAS. O da­bar žo­dį tar­ti kvie­čia­me Lie­tu­vos lais­vės met­raš­ti­nin­ką, fo­to­gra­fą, Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to pro­fe­so­rių Ro­mu­al­dą Po­žers­kį. (Plo­ji­mai)

 

Fo­to­gra­fo, įam­ži­nu­sio so­vie­tų ag­re­si­jos ir lais­vės gy­nė­jų aki­mir­kas, Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to pro­fe­so­riaus Ro­mu­al­do Po­žers­kio kal­ba

 

R. POŽERSKIS. Ger­bia­mi iš­kil­min­go mi­nė­ji­mo da­ly­viai, ger­bia­mi Lais­vės gy­nė­jai ir jų gi­mi­nai­čiai. Aš iš­ties jau­di­nuo­si čia kal­bė­da­mas, ir jau­di­nuo­si tur­būt dvi­gu­bai, pa­ma­tęs ši­tą sa­lę ir pri­si­mi­nęs, kad čia pra­lei­dau tris pa­ras Sau­sio 13-osios nak­tį ir dar ki­tas tris pa­ras. 1991 me­tų sau­sį aš Kau­ne žiū­rė­jau per te­le­vi­zi­ją, kai bu­vo už­grob­ta Ra­di­jo ir te­le­vi­zi­jos re­dak­ci­ja. Nu­ė­jau į kam­ba­rį, su­si­dė­jau sa­vo fo­to­apa­ra­tus, ob­jek­ty­vus, su­skai­čia­vau fo­to­juos­te­les ir pa­si­ju­tau kaip ka­rys, ku­ris ruo­šia gin­klus, šo­vi­nius bū­si­mam ne­iš­ven­gia­mam mū­šiui. Na­muo­se pa­li­kau ver­kian­čią žmo­ną, mie­gan­čius vai­kus ir iš­va­žia­vau į Vil­nių.

Ma­nęs pro pa­grin­di­nes du­ris ne­įlei­do, sa­kė: jau­nuo­li, čia tau per daug pa­vo­jin­ga, nes vi­si spau­dos at­sto­vai yra gra­žiuo­ju iš­pra­šy­ti. Ta­da nu­ė­jau į ki­tą pa­sta­to pu­sę, ten į tu­a­le­to langą pa­barš­ki­nau, ma­ne įlei­do ir taip aš čia bu­vau tris pa­ras. Čia su­ti­kau tik vie­ną ko­le­gą – Vi­lių Ja­si­ne­vi­čių. Mes su juo ir fik­sa­vo­me, kas čia vyks­ta.

Šio­je sa­lė­je sig­na­ta­rai sė­dė­jo ap­si­siau­tę pal­tais ir klau­sė­si ra­di­jo sto­čių. At­ro­dė, kad sig­na­ta­rai ne­ga­li da­ry­ti įta­kos to­les­niems įvy­kiams. Kai pa­skel­bė pra­ne­ši­mą, kad prie Te­le­vi­zi­jos bokš­to yra daug žu­vu­sių ir su­žeis­tų, sa­lė­je pa­dvel­kė dar di­des­niu šal­čiu ir ne­vil­ti­mi. Ap­sau­gos tar­ny­ba in­for­ma­vo, kad, pra­si­dė­jus štur­mui, vi­siems rei­kės dauž­ti vit­ra­ži­nius lan­gus ir lip­ti į vi­di­nį kie­me­lį, o sa­lė bus api­pil­ta ben­zi­nu ir pa­deg­ta.

Par­la­men­ta­rams iš­da­li­no du­jo­kau­kes, jie jas ma­ta­vo­si. At­ro­dė, vil­ties ne­li­ko… Ly­di­mas ap­sau­gi­nin­kų ir vil­kin­tis ne­per­šau­na­mą lie­me­nę, į sa­lę at­ėjo Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos Pir­mi­nin­kas Vy­tau­tas Land­sber­gis ir pra­ne­šė, kad ne­sėk­min­gai ban­do pri­sis­kam­bin­ti Mi­chai­lui Gor­ba­čio­vui. Aš ta­da už­fik­sa­vau iko­ni­nę fo­to­gra­fi­ją: pro­fe­so­rius Vy­tau­tas Land­sber­gis ryž­ti­nai žiū­ri, pen­ki ap­sau­gi­nin­kai jį sau­go. Pats pro­fe­so­rius yra pa­sa­kęs, kad tai is­to­ri­nė fo­to­gra­fi­ja, tai is­to­ri­nė nak­tis, ka­da bu­vo spren­džia­mas ne tik Lie­tu­vos, So­vie­tų Są­jun­gos, bet ir Ry­tų blo­ko li­ki­mas.

Su Vi­liu­mi Ja­si­ne­vi­čiu­mi mes iš­ėjo­me, nu­va­žia­vo­me į mor­gą. Fo­to­gra­fa­vau ten dar gu­lin­čius ir ant že­mės, ir gul­tuo­se ką tik at­vež­tus kū­nus, kū­nus jau­nų žmo­nių, ku­rie bu­vo nu­šau­ti prie Te­le­vi­zi­jos bokš­to. Fo­to­gra­fa­vau kul­kas, su­dras­ky­tus vei­dus, ir tos fo­to­gra­fi­jos, do­ku­men­tai yra Sau­sio 13-osios by­lo­je. Va­ka­re žiū­rė­jau te­le­vi­zi­jos lai­dą „Vre­mia“, čia mes ga­lė­jo­me žiū­rė­ti te­le­vi­zi­ją. „Lai­kas“ – to­kia pro­gra­ma, kur bu­vo įžū­liai me­luo­ja­ma, kad fa­šis­ti­nė Lie­tu­vos val­džia pa­ro­dė žu­vu­sių au­to­ka­tast­ro­fo­je žmo­nių kū­nus ir pa­sa­kė, kad čia yra OMONʼo au­kos, ar­ba ta­ry­bi­nių ka­rei­vių au­kos. Tai yra me­la­gys­tė.

Grį­žęs į Aukš­čiau­si­ą­ją Ta­ry­bą, aš už­li­pau į prie­šais esan­tį pa­sta­tą. La­bai lė­tai brėš­ko, bu­vo tam­su ir vė­jas at­gi­nė tam­sius de­be­sis. Pra­dė­jo snig­ti. Už­ėjus pū­gai, mi­nia, žie­du ap­su­pu­si Aukš­čiau­si­ą­ją Ta­ry­bą, slė­pė­si po liet­sar­giais. Žmo­nių mi­nia ban­ga­vo, grės­min­gai šau­kė kaip su­žeis­tas žvė­ris: „Lais­vė!“, „Lie­tu­va!“. Tai ne­bu­vo džiaugs­mo bal­sai – tai bu­vo skaus­min­gi, ryž­tin­gi bal­sai. Ir aš su­vo­kiau, kad tie jau­nuo­liai, ku­rie bu­vo čia, vi­du­je, su Mo­lo­to­vo kok­tei­liais, kad tie tūks­tan­čiai žmo­nių, ku­rie bu­vo Lie­tu­vos mies­tuo­se ir mies­te­liuo­se, kad jų ran­ko­se yra Lie­tu­vos li­ki­mas, nuo jų ryž­to, nuo jų pa­si­ry­ži­mo sprę­sis Lie­tu­vos li­ki­mas, kaip bus, ar Lie­tu­va bus lais­va. Prie ma­nęs pri­ėjęs vy­riš­kis sa­kė: „Čia il­gai ne­už­si­būk, nes čia yra pa­vo­jin­ga.“ Tik vė­liau su­vo­kiau jo žo­džius.

Žy­mus pran­cū­zų fo­to­gra­fas yra pa­sa­kęs, kad fo­to­gra­fas yra ir me­džio­to­jas, ir kar­tu au­ka. An­ri Kart­jė-Bre­so­nas, jis kar­tu su tri­mis ko­le­go­mis įkū­rė „Mag­num Pho­tos“ 1947 me­tais. Trys jo ko­le­gos žu­vo, jis tik vie­nas vie­nin­te­lis li­ko gy­vas.

Man la­bai gai­la, kad dar ne­pa­gerb­ti, ne­įver­tin­ti Lie­tu­vos fo­to­gra­fai, ku­rie Sau­sio 13-ąją dir­bo prie Lie­tu­vos bokš­to, kai zvim­bė kul­kos ir šau­dė tan­kų pa­tran­kos, o jie, ri­zi­kuo­da­mi gy­vy­be, fik­sa­vo is­to­ri­ją.

Su­grį­žęs į Aukš­čiau­si­ą­ją Ta­ry­bą, aš fo­to­gra­fa­vau gy­nė­jus, šiuo­se krės­luo­se sė­din­čius par­la­men­ta­rus, sig­na­ta­rus, ku­ni­gus, ku­rie pro at­vi­rą lan­gą au­ko­jo mi­šias. Siau­bin­ga bai­mė su­kaus­ty­da­vo, kai per gar­sia­kal­bius pra­neš­da­vo apie at­va­žiuo­jan­čią so­vie­tų ka­ri­nę ko­lo­ną. Ku­ni­gai pa­šven­tin­da­vo prie lan­gų bu­din­čius ir pa­si­ruo­šu­sius žū­ti gy­nė­jus. Kar­tais į šią sa­lę grįž­da­vau ir ten, vir­šu­ti­nė­je ei­lė­je, aš mie­go­da­vau. Tai bu­vo ma­no tri­jų pa­rų gy­ve­ni­mas ši­to­je sa­lė­je.

Kai grį­žau į Kau­ną, at­spaus­di­nau fo­to­gra­fi­jas. Per trau­ki­nio ke­lei­vius per­da­viau fo­to­gra­fi­jas vo­kie­čių žur­na­lis­tams į Mask­vą, ir po sa­vai­tės tos fo­to­gra­fi­jos bu­vo at­spaus­din­tos la­bai gar­sia­me vo­kie­čių žur­na­le „Stern“. Vė­liau jos bu­vo spaus­din­tos An­gli­jo­je, Švei­ca­ri­jo­je, JAV ir ki­tur. 1991 me­tų Sau­sio fo­to­gra­fi­jos li­gi šiol te­be­ke­liau­ja po pa­sau­lį ir yra vi­zu­a­li­nis Lie­tu­vos fo­to­gra­fi­jos do­ku­men­tas.

Bran­gie­ji, mes vi­si esa­me Lie­tu­vos is­to­ri­ja. Ačiū. (Plo­ji­mai)

T. JAČIAUSKAS. Dė­ko­ja­me ger­bia­mam Ro­mu­al­dui Po­žers­kiui. O da­bar dar ke­li vaiz­do liu­di­ji­mai…

 

Ro­do­mas vaiz­do pa­sa­ko­ji­mas „Liu­di­ji­mai“. Liu­di­ja Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos gy­nė­jas Kas­pa­ras Genz­bi­ge­lis, prie Spau­dos rū­mų Vil­niu­je su­žeis­tas Vy­tas Luk­šys, Sau­sio 13-osios nak­tį prie Vil­niaus te­le­vi­zi­jos bokš­to pli­ko­mis ran­ko­mis prieš tan­ką sto­jęs Vy­tau­tas Pe­čiu­konis, bu­dė­jęs prie Lie­tu­vos ra­di­jo ir te­le­vi­zi­jos pa­sta­to ir nuo sprogs­ta­mo­jo pa­ke­to sun­kiai su­ža­lo­tas Kęs­tu­tis Bre­de­lis.

 

Sa­vo liu­di­ji­mais pa­si­da­lin­ti kvie­čia­me gar­bės at­sar­gos vy­riau­si­ą­jį ko­mi­sa­rą, bu­vu­sį Lie­tu­vos Po­li­ci­jos de­par­ta­men­to Res­pub­li­ki­nės po­li­ci­jos vy­riau­si­ą­jį ko­mi­sa­rą, Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo gy­ny­bos šta­bo na­rį Liu­tau­rą Va­si­liaus­ką.

 

Gar­bės at­sar­gos vy­riau­sio­jo ko­mi­sa­ro, bu­vu­sio Lie­tu­vos po­li­ci­jos de­par­ta­men­to Res­pub­li­ki­nės po­li­ci­jos vy­riau­sio­jo ko­mi­sa­ro, 1991 me­tais įkur­to Gy­ny­bos šta­bo na­rio Liu­tau­ro Va­si­liaus­ko kal­ba

 

L. VASILIAUSKAS. Lie­tu­vos Res­pub­li­kos pi­lie­čiai ir mi­nė­ji­mo sve­čiai! Ka­len­do­riaus la­pe – pil­ka, kaip žie­mos dan­gus da­ta su įra­šu: „Lais­vės gy­nė­jų die­na.“ Tik at­min­ti­na, kaip de­šim­tys ki­tų… Gal ži­no­te reikš­min­ges­nę, did­vy­rių krau­ju ap­šlaks­ty­tą da­tą Ne­pri­klau­so­my­bės gy­ni­mo sa­go­je? Sa­ko­te, per daug vals­ty­bi­nių šven­čių? To­liau ap­si­mes­ti­nai švęs­ki­me Ge­gu­žės 1-osios lais­va­die­nį, kaps­ty­da­mie­si sa­vo dar­žuo­se… Pa­kel­ki­me akis! Gal pa­ga­liau pa­kaks po­li­ti­nės va­lios pa­skelb­ti Sau­sio 13-ąją vals­ty­bi­ne šven­te.

Ne­pri­im­ti­na, kad kai ku­rie me­mu­a­rų au­to­riai sie­kia iš­kel­ti as­me­ni­nius nuo­pel­nus aukš­čiau ki­tų. Ko­vo­ta ne tik Vil­niu­je prie Te­le­vi­zi­jos bokš­to, te­le­vi­zi­jos pa­sta­to ar par­la­men­to. Ko­vo­jo vi­sa Lie­tu­va. Ir ne vien Sau­sio 13-ąją. To­dėl gerb­ti­ni yra vi­si. Pa­si­džiau­ki­me ben­dru in­dė­liu į Ne­pri­klau­so­my­bės gy­ny­bą! Gar­bės pa­kaks vi­siems, juk nu­ga­lė­to­jas tik vie­nas – Lie­tu­vos Tau­ta!

Sau­sio įvy­kius pa­si­ti­ko­me re­for­muo­da­mi ta­ry­bi­nę mi­li­ci­ją į Lie­tu­vos po­li­ci­ją. Ne­tu­rė­jo­me pri­vi­le­gi­jos bū­ti nau­ja bal­to la­po ins­ti­tu­ci­ja. Į Ne­pri­klau­so­my­bę mi­li­ci­ja at­ėjo pa­žen­klin­ta gū­daus so­viet­me­čio stig­mų. 1990 me­tais lais­vės sie­kian­čios tau­tos pu­sėn sto­ję vi­daus rei­ka­lų pa­rei­gū­nai kar­tu su Kraš­to ap­sau­gos de­par­ta­men­tu, Sa­va­no­riš­ką­ja kraš­to ap­sau­gos tar­ny­ba (SKAT), šau­liais, sa­va­no­riais, ža­lia­raiš­čiais ta­po vie­nu iš at­kur­tos ša­lies vals­ty­bin­gu­mo ga­ran­tų. Vė­les­ni įvy­kiai pa­ro­dė, kaip ap­dai­riai tuo­met pa­si­el­gė vals­ty­bės va­do­vai, pa­si­ti­kė­ję vi­daus rei­ka­lų sis­te­ma. Tuo­met ir at­si­ra­do toks po­sa­kis: pa­si­ti­kė­ti ne­pa­si­ti­kint.

At­gims­tan­ti Tė­vy­nė ne­tu­rė­jo ki­tos le­ga­liai gin­kluo­tos, pro­fe­sio­na­lios struk­tū­ros, tik 9 tūkst. mi­li­ci­jos pa­rei­gū­nų, iš jų 97 % pa­si­puo­šė Vy­čio ko­kar­do­mis ir pri­sie­kė tar­nau­ti Lie­tu­vai. Tik jie eko­no­mi­nės su­iru­tės, gal­vą ke­lian­čio or­ga­ni­zuo­to nu­si­kals­ta­mu­mo, ki­tų grės­mių są­ly­go­mis ga­lė­jo vals­ty­bė­je už­tik­rin­ti vie­šą­ją tvar­ką ir nu­si­kals­ta­mu­mo kon­tro­lę. Ban­guo­jant mi­tin­gų jū­rai, įstri­go at­min­tin pa­trio­tiš­kai nu­si­tei­ku­sių mi­tin­guo­to­jų po­žiū­ris į mū­sų ra­gi­ni­mus ne­pa­si­duo­ti pro­vo­ka­ci­joms, ne­duo­ti dings­ties smur­to pro­trū­kiams. Žmo­nės mu­mis pa­si­ti­kė­jo.

Sau­sio įvy­kių iš­va­ka­rė­se Mask­vos emi­sa­rai gra­si­ni­mais ban­dė pri­vers­ti ko­la­bo­ruo­ti vie­tos mi­li­ci­ją su oku­pan­tų ka­riš­kiais spren­džiant tei­sėt­var­kos klau­si­mus. Jiems ne­pa­vy­ko. Tau­ta ir mes, jos da­lis – pa­rei­gū­nai, pa­ža­din­ti ša­lies At­gi­mi­mo, tvir­tai pa­si­ry­žo­me ei­ti taip lauk­tu lais­vės ke­liu.

San­tvar­kos pa­si­kei­ti­mo me­tu kiek­vie­no as­mens gy­ve­ni­me iš­ky­la eg­zis­ten­ci­niai klau­si­mai: kas aš, ko­kį ke­lią pa­si­ren­ku, ko­kias ver­ty­bes iš­pa­žįs­tu? Da­bar pa­pras­ta, o tuo­met pa­rei­gū­nui, di­de­lę gy­ve­ni­mo da­lį pum­puo­tam so­vie­ti­nė­mis dog­mo­mis, ap­si­spręs­ti rei­kė­jo va­lios. Jei ne­pa­si­sek­tų, mes ir šei­mos na­riai bū­tu­me rep­re­suo­ti kaip prie­sai­ką su­lau­žę iš­da­vi­kai. Kaip svar­bu jė­gos struk­tū­rų pa­rei­gū­nams ap­si­spręs­ti lik­ti su lais­vės sie­kian­čia tau­ta, aki­vaiz­džiai ma­ty­ti jau iš šių die­nų įvy­kių Sa­kart­ve­le.

Pa­sau­ly­je ne­ra­mu. Im­pe­ri­nių klie­de­sių ap­sės­tas ag­re­so­rius vėl žvan­gi­na gin­klais. Ta­čiau di­džiu­lės pa­stan­gos iš­ori­niams pa­vo­jams at­gra­sy­ti ne­ga­li už­gož­ti ša­lies vi­daus, o ypač vi­suo­me­nės sau­gu­mo pro­ble­mų.

Kaip po­li­ci­jos ben­druo­me­nės ve­te­ra­nas pri­min­siu rū­pi­mą ak­tu­a­li­ją. De­ja, taip jau yra – vi­suo­me­nei pa­ti­riant do­ro as­mens ug­dy­mo ne­sėk­mes, at­si­grę­žia­me į po­li­ci­ją ti­kė­da­mie­si, kad ji gins, sau­gos, pa­dės. Ta­čiau efek­ty­viai dirb­ti ga­li tik tin­ka­mai pa­reng­tas, iš­si­la­vi­nęs, oriai ap­mo­ka­mas po­li­ci­jos pa­rei­gū­nas. Ar­gi nor­ma­lu, kad aukš­tą vi­suo­me­nės pa­si­ti­kė­ji­mą pel­niu­si po­li­ci­ja dir­ba nuo­la­ti­nio ne­pri­tek­liaus są­ly­go­mis? Pro­fe­si­jos pa­vo­jin­gu­mą nu­sa­ko sta­tis­ti­ka. Tik įsi­klau­sy­ki­te: per Ne­pri­klau­so­my­bės lai­ko­tar­pį vyk­dy­da­mi pa­rei­gas žu­vo net 36 po­li­ci­jos pa­rei­gū­nai! Ko­kia dar ins­ti­tu­ci­ja pa­ty­rė to­kius pra­ra­di­mus tai­kos me­tu? Ti­ki­mės, kad Sei­mas ir Vy­riau­sy­bė im­sis spręs­ti po­li­ci­jos pa­rei­gū­nų at­ly­gi­ni­mų, so­cia­li­nių ga­ran­ti­jų, po­li­ci­jos aukš­to­sios mo­ky­mo įstai­gos stei­gi­mo klau­si­mus.

Iš­au­šo dar vie­na per­ga­lės die­nos šven­tė! Bū­ki­me są­ži­nin­gi sau. Anuo­met de­mo­kra­tinio pa­sau­lio ša­lių šei­mo­je dar vie­nas nau­ja­gi­mis – ne­pri­klau­so­ma Lie­tu­va, de­ja, ne­bu­vo lau­kia­mas vai­kas. Mums pra­lai­mė­jus, kaip įpras­ta, bū­tų pa­reikš­tas dar vie­nas „di­de­lis su­si­rū­pi­ni­mas“. Kaip tai pa­žįs­ta­ma, ar ne? Ne­pa­lū­žo­me. Smar­kiai ir su­ma­niai pa­si­nau­do­jo­me mik­ro­sko­pi­ne ga­li­my­be iš­trūk­ti iš su­tri­ku­sio meš­ki­no na­gų. Is­to­ri­ją ra­šo ne verks­niai, ją ra­šo nu­ga­lė­to­jai.

Pra­ei­tų me­tų ko­vą pa­skelb­to­je Pa­sau­lio lai­mės ata­skai­to­je Lie­tu­vos jau­ni­mas pri­pa­žin­tas pa­čiu lai­min­giau­siu pa­sau­ly­je! Dar nie­ka­da mū­sų Tė­vy­nė ne­bu­vo to­kia sau­gi ir sėk­min­ga! Tad švęs­ki­me per­ga­lę, di­džiuo­ki­mės sa­vo ša­li­mi ir jos pi­lie­čiais! Ačiū. (Plo­ji­mai)

T. JAČIAUSKAS. Žo­dį tar­ti kvie­čia­me Luk­re­ci­ją Kuz­mic­kai­tę – Ge­ne­ro­lo Po­vi­lo Ple­cha­vi­čiaus ka­de­tų li­cė­jaus ka­de­tę.

 

Ge­ne­ro­lo Po­vi­lo Ple­cha­vi­čiaus ka­de­tų li­cė­jaus ka­de­tės Luk­re­ci­jos Kuz­mic­kai­tės kal­ba

 

L. KUZMICKAITĖ. „Au­gu Tė­vy­nei“ – tai Ge­ne­ro­lo Po­vi­lo Ple­cha­vi­čiaus ka­de­tų li­cė­jaus šū­kis, ku­ris sim­bo­li­zuo­ja mū­sų as­me­ni­nį ir pi­lie­ti­nį au­gi­mą, at­sa­ko­my­bę bei pa­si­ry­ži­mą tar­nau­ti sa­vo ša­liai. O aug­ti at­sa­kin­gu, do­ru pi­lie­čiu pa­de­da pa­mo­kos, ku­rias mums su­tei­kia is­to­ri­ja. Sau­sio 13-oji mums, jau­niems, – tai at­min­ties, ben­drys­tės, lais­vės ir at­sa­ko­my­bės pa­mo­ka.

Vi­sų pir­ma, Sau­sio 13-oji man yra at­min­tis. Aš gi­miau jau ne­pri­klau­so­mo­je Lie­tu­vo­je, to­dėl ne­ga­liu sa­ky­ti, kad ži­nau, ką reiš­kia gy­ven­ti pa­verg­to­je ša­ly­je, aš pa­ti ne­pa­ty­riau Sau­sio 13-osios įvy­kių. Apie juos ži­nau iš ar­ti­miau­sių žmo­nių, ku­rie tai iš­gy­ve­no: ma­mos, se­ne­lių, mo­ky­to­jų ir, ži­no­ma, is­to­ri­jos va­do­vė­lių. Gi­liau apie šių įvy­kių pras­mę su­si­mąs­čiau de­gant Sau­sio įvy­kių at­mi­ni­mo lau­žams, kar­tu su ki­tais ka­de­tais sto­vė­da­ma gar­bės sar­gy­bo­je Vy­tau­to Di­džio­jo ka­ro mu­zie­jaus so­de­ly­je prie Ne­ži­no­mo ka­rei­vio ka­po ir „Lais­vės“ pa­min­klo. Žiū­rė­da­ma į ug­nį, aš gal­vo­jau apie par­la­men­to aikš­tė­je per nak­tis sė­din­čius prie lau­žų žmo­nes, apie jų drą­są, apie tai, kas tuo me­tu su­ko­si jų gal­vo­se bei šir­dy­se, apie ne­nu­mal­do­mą lais­vės troš­ki­mą ir šio troš­ki­mo už­gož­tą ne­ri­mą. Su­pra­tau, kad šie įvy­kiai nė­ra tik dar vie­na da­ta is­to­ri­jos va­do­vė­ly­je, o žu­vu­sių­jų są­ra­šas nė­ra tik są­ra­šas… Sau­sio 13-osios įvy­kiai yra ge­ro­kai dau­giau nei tai. Sau­sio 13-oji mums vi­siems pri­me­na, ko­kie vie­nin­gi mes ga­li­me bū­ti, kad tu­ri­me di­džiuo­tis, kad esa­me lie­tu­viai, ku­rie ga­li aug­ti sa­vo Tė­vy­nė­je, nes mū­sų bro­liai ir se­se­rys pa­au­ko­jo gy­vy­bę, kad mes tu­rė­tu­me lais­vę į to­kį gy­ve­ni­mą, apie ku­rį mū­sų tė­vai ar se­ne­liai ga­lė­jo tik sva­jo­ti.

Sau­sio 13-oji man, kaip jau­nam žmo­gui, – tai ben­drys­tės ir bro­liš­ku­mo pa­vyz­dys. Pa­vyz­dys, kad ga­li­me su­bur­ti dar­nią vi­suo­me­nę ir vi­si kar­tu, su­si­ki­bę ran­ko­mis, ženg­ti ben­dro tiks­lo link. Mes, Lie­tu­vos jau­ni­mas, tu­ri­me su­pras­ti, kad ši die­na yra pri­mi­ni­mas, kad drą­sūs mū­sų ar­ti­mie­ji pa­au­ko­jo sa­vo at­ei­tį dėl ry­to­jaus, ir tai mums tu­ri bū­ti įkvė­pi­mas, kad vi­si kar­tu mes esa­me ne­įvei­kia­ma jė­ga. Ir nors pa­sau­lio že­mė­la­py­je esa­me ma­ža tau­ta, ta­čiau kar­tu mes esa­me to­kie di­de­li, kad su­si­vie­ni­ję ga­li­me pa­keis­ti vis­ką. Sau­sio 13-osios įvy­kiai ma­ne, kaip jau­ną žmo­gų, įkve­pia aug­ti, mo­ky­tis, to­bu­lė­ti, rū­pin­tis sil­pnes­niai­siais ir da­ry­ti vis­ką dėl ge­res­nės žmo­nių at­ei­ties. Ma­nau, nė vie­nas ne­tu­ri­me tei­sės pa­mirš­ti to, kas įvy­ko tą lem­tin­gą 1991 m. sau­sio 13 d., nes, ne­ži­no­da­mi pra­ei­ties, mes ne­ga­li­me kur­ti at­ei­ties. Tik tu­rė­da­mi lais­vę, mes ga­li­me pa­dė­ti ir ki­tiems, ku­rie tos lais­vės sie­kia.

Džiau­giuo­si, kad Lie­tu­va taip nuo­šir­džiai pa­de­da Uk­rai­nai. Mū­sų li­cė­jus ben­drau­ja su Lvi­vo ka­de­tų li­cė­ju­mi. Tris kar­tus nuo ka­ro pra­džios bu­vau nu­vy­ku­si į Uk­rai­ną ir ben­drau­ju su sa­vo ben­dra­am­žiais, to­dėl pui­kiai ži­nau, kaip jiems sun­ku ir kaip at­kak­liai jie gi­na sa­vo lais­vę. Mes lais­vę tu­ri­me, bet mums rei­kia mo­ky­tis ją iš­sau­go­ti, nes ją sau­go pa­pras­ti žmo­nės, ku­rie per vie­ną nak­tį tam­pa did­vy­riais.

Bet svar­biau­sia Sau­sio 13-osios pa­mo­ka – at­sa­ko­my­bė. Sau­sio 13-oji man pri­me­na, kad lais­vė, ku­ria šian­dien mes, Lie­tu­vos pi­lie­čiai, džiau­gia­mės, bu­vo lai­mė­ta ne be ko­vos. Tai ne­bu­vo leng­vas ke­lias ir už ją bu­vo su­mo­kė­ta di­de­lė kai­na. Tą nak­tį žu­vo 14 žmo­nių, tarp jų žu­vo du ma­no ben­dra­am­žiai – 17-me­čiai Da­rius Ger­bu­ta­vi­čius ir Ig­nas Ši­mu­lio­nis. Šių dvie­jų jau­nuo­lių ir ki­tų žu­vu­sių­jų bei ko­vo­ju­sių­jų dė­ka mes tu­ri­me pa­si­rin­ki­mo lais­vę – lais­vę rink­tis, kuo ti­kė­ti, kuo bū­ti, kur stu­di­juo­ti, kur ke­liau­ti, kaip gy­ven­ti… Lais­vė, ku­rią mes šian­dien tu­ri­me, yra ne tik mū­sų pra­ei­ties kar­tų lai­mė­ji­mas, bet ir mū­sų vi­sų at­sa­ko­my­bė rū­pin­tis ja ir per­duo­ti at­ei­nan­čioms kar­toms.

Aš, kaip jau­nas žmo­gus, kas­dien su­si­du­riu su dau­gy­be ga­li­my­bių ir pa­si­rin­ki­mų, bet taip pat jau­čiu di­de­lę at­sa­ko­my­bę už Lie­tu­vos at­ei­tį. Lais­vė nė­ra tik tei­sė gy­ven­ti be ap­ri­bo­ji­mų, tai taip pat at­sa­ko­my­bė už sa­vo ša­lį, už jos ver­ty­bes ir už jos ge­ro­vę.

Vals­ty­bė yra jos pi­lie­čiai, to­dėl mes, jau­ni­mas, tu­ri­me bū­ti at­sa­kin­gi už at­ei­tį ne­pri­klau­so­mo­je Lie­tu­vo­je, ku­ri mums iš­ko­vo­ta krau­ju, pa­trio­tiš­ku­mu, drą­sa ir ben­drys­te. Mes, jau­ni­mas, tu­ri­me iš­mok­ti is­to­ri­jos pa­mo­kas, at­min­ti, džiaug­tis lais­ve ir at­sa­kin­gai kur­ti at­ei­tį. Tad ,,Au­gu Tė­vy­nei“! Tė­vy­nės la­bui! (Plo­ji­mai)

T. JAČIAUSKAS. Dė­ko­ja­me Luk­re­ci­jai ir kvie­čia­me Juo­zą Ole­ką – me­di­ką, pir­mą­jį svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nist­rą at­kū­rus Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bę.

 

Me­di­ko, pir­mo­jo svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nist­ro at­kū­rus Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bę, Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo Pir­mi­nin­ko pir­mo­jo pa­va­duo­to­jo Juo­zo Ole­ko kal­ba

 

J. OLEKAS. Jū­sų Eks­ce­len­ci­ja Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­te, ger­bia­mi po­sė­džio da­ly­viai, bran­gūs Lie­tu­vos žmo­nės, šią die­ną mi­ni­me kaip Lais­vės gy­nė­jų die­ną, jiems skir­da­mi nuo­šir­džiau­sius pa­dė­kos, pa­si­di­džia­vi­mo ir ti­kė­ji­mo lais­ve žo­džius. Į ją at­ėjo­me per po­ka­rio par­ti­za­nų ko­vas, trem­ti­nių ir po­li­ti­nių ka­li­nių kan­čias, di­si­den­tų ryž­tą ir sig­na­ta­rų tvir­tą ap­si­spren­di­mą. Ačiū jiems už šiuos tvir­tus mū­sų vals­ty­bės pa­ma­tus. Tuo­met bu­vau 35-erių, prieš ne vi­sus me­tus pa­skir­tas pir­muo­ju at­kur­tos vals­ty­bės svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nist­ru. To­mis ne­ra­mio­mis sau­sio die­no­mis bu­vo­me su­stip­ri­nę bu­dė­ji­mus li­go­ni­nė­se, o čia, Sei­me, apa­ti­nia­me aukš­te, sa­va­no­riai me­di­kai kū­rė ma­žą la­za­re­tą. To­dėl, at­liep­da­mas, Sei­mo Pir­mi­nin­ke, jū­sų ini­cia­ty­vą, no­riu pa­liu­dy­ti apie dar vie­ną pro­fe­si­ją, ku­ri au­ko­jo­si gin­da­ma Lie­tu­vą.

Pra­si­dė­jus šau­dy­mams nu­spren­džiau pir­miau­sia vyk­ti ne į Vy­riau­sy­bę, su ku­ria su­si­siek­da­vau te­le­fo­nu, o į Šv. Jo­kū­bo li­go­ni­nę, kur ve­žė pir­muo­sius su­žeis­tuo­sius. Vaiz­das li­go­ni­nės kie­me su­kre­čian­tis: ant bal­to snie­go pil­na rau­do­nų krau­jo dė­mių ir į Pri­ėmi­mo sky­rių siun­čia­mų su­žeis­tų­jų, nau­jai at­vyks­tan­čių­jų vis dau­gė­ja. Pa­ma­čiau ir pir­muo­sius žu­vu­sių­jų kū­nus. Li­go­ni­nė­je dau­gė­ja ne tik su­žeis­tų­jų, bet ir me­di­kų – gy­dy­to­jai, se­se­lės, slau­gy­to­jos at­va­žiuo­ja pa­dė­ti tą nak­tį bu­din­tiems ko­le­goms. Kar­tu ap­ta­ria­me, ko­kios pa­gal­bos dar rei­kia, ir iš­sku­bu į Rau­do­no­jo kry­žiaus li­go­ni­nę. Ten vaiz­das pa­na­šus – dau­gy­bė su­žeis­tų­jų, ne­si­bai­gian­tis grei­tų­jų srau­tas ir su­si­kau­pę me­di­kai. Tuo me­tu dar ne­ži­no­jo­me, kuo vis­kas baig­sis mums, gy­nė­jams, mū­sų vals­ty­bei, bet kaip gy­dy­to­jai su­pra­to­me, kad vyk­do­ma žiau­ri ag­re­si­ja prieš Lie­tu­vos žmo­nes, tad pra­dė­jo­me fik­suo­ti šio nu­si­kal­ti­mo įro­dy­mus, fil­muo­ti tai, kas vy­ko li­go­ni­nė­je (ne­se­niai čia jūs ma­tė­te ke­le­tą fak­tų), kad tu­rė­tu­me fak­ti­nių įkal­čių. Dar nu­va­žiuo­ju į San­ta­riškių ir Ant­akal­nio li­go­ni­nes – jos taip pat pri­ima su­žeis­tuo­sius. Į li­go­ni­nes at­ga­be­na­me pa­pil­do­mą kie­kį me­di­ka­men­tų ir tvar­slia­vos, kad me­di­kai tu­rė­tų vis­ko, ko rei­kia gel­bė­jant su­žeis­tuo­sius. Li­go­ni­nė­se vyks­ta sku­bios ope­ra­ci­jos, gy­dy­to­jai va­žiuo­ja pa­dė­ti ko­le­goms į ki­tas li­go­ni­nes, kur tuo me­tu trūks­ta ran­kų. Pa­ry­čiais dar kar­tą ap­va­žiuo­ju vi­sas li­go­ni­nes ir jau ga­li­me su­skai­čiuo­ti nu­ken­tė­ju­siuo­sius: 14 žu­vu­sių­jų, apie 160 su­žeis­tų­jų, vė­liau dar pri­si­dės ke­li šim­tai nu­ken­tė­ju­sių­jų nuo akus­ti­nių pa­žei­di­mų.

Pa­sklin­da kal­bų, kad Te­le­vi­zi­jos bokš­te ga­li bū­ti su­žeis­tų žmo­nių, nes, bokš­tą ap­su­pus tan­kais, nie­kas ten ne­bu­vo įlei­džia­mas. Be to, vis il­gė­jo din­gu­sių­jų be ži­nios są­ra­šas. Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos Pir­mi­nin­kas Vy­tau­tas Land­sber­gis sau­sio 14 die­ną pa­ga­liau te­le­fo­nu su­si­ta­ria su Mi­chai­lu Gor­ba­čio­vu, kad bokš­tą už­ėmę so­vie­tų ka­riai ma­ne, kaip svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nist­rą, įleis­tų pa­tik­rin­ti, ar ne­li­kę žmo­nių. So­vie­tų ka­riš­kiai į Te­le­vi­zi­jos bokš­tą įlei­džia, bet iš­jun­gia lif­tą ir lie­pia lip­ti laip­tais. Tai reiš­kia, kad rei­kės už­lip­ti į be­veik 69 aukš­tą ir lip­ti ly­dint so­vie­tų ka­riams. Lip­da­mas iki 6 aukš­to, ma­čiau iš­dau­žy­tas pa­tal­pas ir krau­jo dė­mes. Ap­žiū­rė­jau kiek­vie­ną ker­te­lę – su­žeis­tų ir pa­slėp­tų žmo­nių ne­bu­vo. Pa­ki­lęs į pa­tį vir­šų pa­ma­čiau su­nio­ko­tą „Paukš­čių ta­ko“ res­to­ra­ną ir so­vie­tų ka­rei­vius, tech­ni­nia­me aukš­te sau­gan­čius vei­kian­čią įran­gą. Že­myn lei­dau­si jau su pa­leng­vė­ji­mu, kad dau­giau žu­vu­sių­jų ir su­žeis­tų­jų ne­bė­ra.

Į tą pa­tį Te­le­vi­zi­jos bokš­to vir­šų vėl už­li­pau tų pa­čių me­tų va­sa­rą, rug­pjū­čio 22 die­ną. Tik tą kar­tą už­ko­piau kur kas grei­čiau, nes ve­dė ki­tas jaus­mas ir tiks­las – sa­vo ran­ko­mis nu­plė­šiau ten, an­te­nų aikš­te­lė­je, 7 mė­ne­sius ka­bė­ju­sią so­vie­ti­nių oku­pan­tų vė­lia­vą, tu­rė­ju­sią sim­bo­li­zuo­ti ag­re­so­riaus jė­gą. Bet mes nu­ga­lė­jo­me. Taip ver­tė­si dar vie­nas mū­sų nau­jau­sių lai­kų ko­vos už lais­vę pus­la­pis.

Šią is­to­ri­ją pri­si­mi­niau ne to­dėl, kad no­rė­čiau pa­pa­sa­ko­ti apie sa­ve, bet to­dėl, kad mums vi­siems pri­min­čiau, ko­kį svar­bų vaid­me­nį tą lem­tin­gą nak­tį ir vė­liau at­li­ko me­di­kai, gel­bė­ję su­žeis­tų žmo­nių gy­vy­bes ir svei­ka­tą. Bū­tent jie – gy­dy­to­jai, se­se­lės, slau­gy­to­jos, grei­to­sios pa­gal­bos dar­buo­to­jai – pir­mie­ji pa­ma­tė, ko­kia tra­ge­di­ja, koks jos mas­tas iš­ti­ko mū­sų ša­lį ir jos žmo­nes. Jie gel­bė­jo tuos, ku­rie pra­lie­jo krau­ją ir pa­au­ko­jo sa­vo svei­ka­tą gin­da­mi ką tik at­gi­mu­sią mū­sų vals­ty­bę.

Tą lem­tin­gą is­to­ri­nę nak­tį li­go­ni­nė­se su­ti­kau dau­gy­bę me­di­kų, ku­rie pa­li­kę na­mus, šei­mas, vai­kus sku­bė­jo gel­bė­ti su­žeis­tų­jų. Dir­bo vi­si, ne­pri­klau­so­mai nuo spe­cia­li­za­ci­jos: chi­rur­gai, kar­dio­lo­gai, gi­ne­ko­lo­gai, pul­mo­no­lo­gai. Tą nak­tį jie vi­si ta­po ka­ro gy­dy­to­jais. Pri­ima­muo­siuo­se ma­čiau daug su­si­kau­pu­sių žmo­nių bal­tais cha­la­tais, jie dir­bo tiks­liai, pro­fe­sio­na­liai ir ma­žai kal­bė­da­mi. Jie vi­si su­pra­to, kad tą nak­tį at­ėjo jų ei­lė gin­ti tė­vy­nę ir lais­vę.

Iki pat pa­ry­čių su­žeis­tie­siems bu­vo tei­kia­ma in­ten­sy­vi pa­gal­ba ir tik ry­te iš­vy­dau vie­ną ki­tą gy­dy­to­ją, ku­ris jau pri­sė­do. Ži­no­ma, ope­ra­ci­nė­se dar­bas tę­sė­si. O su­žeis­tuo­sius li­go­ni­nių pa­la­to­se ir to­liau slau­gė mū­sų se­se­lės.

Ga­lė­čiau var­dy­ti ir var­dy­ti var­dus ir pa­var­des tų, ku­rie tą­nakt sku­bė­jo į dar­bą ne iš pa­rei­gos, o iš pa­šau­ki­mo, ne dėl sa­vęs, o dėl Lie­tu­vos. Šian­dien len­kiu sa­vo gal­vą prieš vi­sus me­di­kus, ku­rie gel­bė­jo mū­sų žmo­nes ir vė­liau rū­pi­no­si jų svei­ka­ta. Kai ma­nęs klau­sia, ko­kį vaid­me­nį tą Sau­sio 13-osios nak­tį at­li­ko me­di­kai, tu­riu aiš­kų ir tvir­tą at­sa­ky­mą: tik jų pa­stan­go­mis ne­tu­rė­jo­me dau­giau žu­vu­sių žmo­nių. Jų pro­fe­sio­na­lu­mas ir pa­si­šven­ti­mas pa­dė­jo iš­sau­go­ti su­žeis­tų­jų gy­vy­bes.

Sa­vo in­dė­lį me­di­kai įne­šė ir į Lie­tu­vos is­to­ri­jos met­raš­čius – jie už­fik­sa­vo, ko­kius žiau­ru­mus pa­ty­rė Sau­sio 13-osios nak­tį nu­ken­tė­ję ir žu­vę žmo­nės. Tai la­bai svar­būs pa­liu­di­ji­mai ir įro­dy­mai, kal­bant apie oku­pan­tų pa­da­ry­tą ža­lą Lie­tu­vai.

Tą nak­tį pa­ro­dy­tas me­di­kų so­li­da­ru­mas ir ryž­tas ei­ti gel­bė­ti žmo­nes, nors švil­pė kul­kos ir šau­dė tan­kai, yra sti­mu­las ir šian­dien. Esu tik­ras, kad šis pa­vyz­dys įkvė­pė ir da­bar­ti­nę me­di­kų kar­tą, ji ly­giai taip pat at­sa­kin­gai ir pa­si­au­ko­ja­mai ėjo gel­bė­ti Lie­tu­vos žmo­nių per ko­vi­do epi­de­mi­ją. Na­muo­se pa­li­kę šei­mas ir vai­kus, ne­ži­no­da­mi, ar pa­tys neuž­si­krės šiuo mir­tį ne­šan­čiu vi­ru­su, jie ko­vo­jo su ne­lai­me, prieš ku­rią ko­vo­ti la­bai trū­ko bū­ti­nų prie­mo­nių.

Ger­bia­mie­ji, gy­ve­na­me su­dė­tin­gu ge­o­po­li­ti­niu lai­ko­tar­piu, kuo­met kiek­vie­nas pri­va­lo­me pa­klaus­ti sa­vęs: o koks ma­no vaid­muo, kaip aš elg­čiau­si? Ži­nau, jog daug ko­le­gų gy­dy­to­jų, slau­gy­to­jų, ki­tų me­di­ci­nos dar­buo­to­jų yra ta­pę Lie­tu­vos šau­lių są­jun­gos na­riais ar už­si­ra­šę į ku­ria­mas ka­ri­nes ko­men­dan­tū­ras ir tvir­tai pa­si­ry­žę ag­re­si­jos at­ve­ju su­teik­ti pa­gal­bą ir gin­ti Lie­tu­vos lais­vę. To­dėl, mie­li ko­le­gos, vi­siems dė­ko­ju, di­džiuo­juo­si ir ti­kiu ju­mis. Jūs – Lie­tu­vos gy­nė­jai. Ačiū. (Plo­ji­mai)

T. JAČIAUSKAS. Ger­bia­mie­ji, pra­de­da­me iš­kil­min­gą Lais­vės pre­mi­jos įtei­ki­mo ce­re­mo­ni­ją.

 

Vyks­ta iš­kil­min­ga 2024 me­tų Lais­vės pre­mi­jos įtei­ki­mo ce­re­mo­ni­ja.

Tri­mi­ti­nin­kui gro­jant kom­po­zi­to­riaus Juo­zo Nau­ja­lio kū­ri­nį „Lie­tu­va bran­gi“, ro­do­mas nuo­trau­kų ko­lia­žas apie 2024 me­tų Lais­vės pre­mi­jos lau­re­a­tą Ju­lių Sas­naus­ką.

 

Ger­bia­mie­ji, Lais­vės pre­mi­jos lau­re­a­tas bus ap­do­va­no­tas „Lais­vės“ skulp­tū­rė­le – mi­nia­tiū­ri­ne tar­pu­ka­rio mo­nu­men­to, su­kur­to Juo­zo Zi­ka­ro, ko­pi­ja. Te­gul spar­nuo­tas an­ge­las sau­go ne tik šios pre­mi­jos lau­re­a­tą, te­gul jis sau­go pa­čią lais­vę.

 

Skam­bant tri­mi­tui, Gar­bės sar­gy­bos kuo­pos ka­riai į Sei­mo Ko­vo 11-osios Ak­to sa­lę iš­kil­min­gai įne­ša „Lais­vės“ sta­tu­lė­lę.

 

Kal­bės Lais­vės pre­mi­jų ko­mi­si­jos pir­mi­nin­kė Ri­ma Baš­kie­nė.

 

Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo na­rės, Lais­vės pre­mi­jų ko­mi­si­jos pir­mi­nin­kės Ri­mos Baš­kie­nės kal­ba

 

R. BAŠKIENĖ. Gar­bie­ji lais­vės žmo­nės, lais­vę puo­se­lė­jan­tys ir sau­gan­tys, iš jos iš­skir­ti­nu­mo ir ypa­tin­go­sios ga­lios au­gi­nan­tys stip­ry­bės sėk­las da­bar­ties iš­šū­kiams nu­ga­lė­ti ir at­sa­kin­goms, pi­lie­tiš­koms at­ei­ties kar­toms. Kas­met mi­nė­da­mi lem­tin­gus sau­sio įvy­kius pir­miau­sia pa­gal­vo­ja­me apie drą­sius, ryž­tin­gus žmo­nes, apie vie­ny­bės jė­gą, apie tai, kad lais­vė nė­ra sa­vai­me su­pran­ta­ma do­va­na, kad ji yra il­gų pa­stan­gų, au­kų re­zul­ta­tas ir ne­įkai­no­ja­ma ver­ty­bė. Pri­si­me­na­me ir ger­bia­me tuos, ku­rie nuo­lat au­gi­no, kū­rė, pa­si­au­ko­ja­mai dir­bo ir da­bar sta­to pa­si­ti­kė­ji­mo ir no­ro gy­ven­ti čia, Lie­tu­vo­je, stip­rią ir sau­gią mū­sų vals­ty­bę.

Kei­čian­tis Sei­mo ka­den­ci­joms Lais­vės pre­mi­jų ko­mi­si­ja ir tuo­me­ti­nė jos pir­mi­nin­kė An­ge­lė Ja­ka­vo­ny­tė per­da­vė Sei­mui ge­rą­ją ži­nią – jų siū­ly­mą skir­ti Lais­vės pre­mi­ją pran­ciš­ko­nų vie­nuo­liui, Vil­niaus Ber­nar­di­nų baž­ny­čios ku­ni­gui, il­ga­me­čiam „Ma­žo­sios stu­di­jos“ va­do­vui, so­viet­me­čio di­si­den­tui Ju­liui Sas­naus­kui. Sei­mas vien­bal­siai pri­ėmė šį nu­ta­ri­mą.

Ju­lius Sas­naus­kas bu­vo vie­nas ak­ty­viau­sių Lie­tu­vos lais­vės ly­gos na­rių, vie­nas svar­biau­sių re­zis­ten­to An­ta­no Ter­lec­ko ben­dra­žy­gių, už re­li­gi­nius įsi­ti­ki­ni­mus net pa­ša­lin­tas iš mo­kyk­los.

Vil­niaus se­na­mies­čio kie­mų pa­slap­tin­gu­me už­au­gęs drą­sus jau­nuo­lis, veik­da­mas kar­tu su ki­tai di­si­den­tais, lei­do tau­ti­nės min­ties po­grin­di­nį lei­di­nį „Lie­tu­vos šauk­lys“. Vė­liau lei­di­nį „Vy­tis“, kar­tu pa­ren­gė pa­sau­ly­je di­de­lio at­gar­sio su­lau­ku­sį lais­vės do­ku­men­tą „45 pa­bal­ti­jie­čių me­mo­ran­du­mas“ ir taip pats ta­po Lais­vės Šauk­liu.

1979-ie­ji. KGB tais me­tais su­im­tas, nu­teis­tas 1,5 me­tų ka­lė­ji­mo ir 5 me­tams trem­ties Toms­ko sri­ty­je. Net gy­ven­da­mas griež­to re­ži­mo so­vie­ti­nė­je sis­te­mo­je Ju­lius Sas­naus­kas su­ge­bė­jo bū­ti lais­vas sa­vo dva­sia, nes min­tys apie lais­vę sie­jo­si su ti­kė­ji­mu ir drą­sa veik­ti. Ne­pai­sy­da­mas spau­di­mo, ne­pai­sy­da­mas rep­re­si­jų, ta­čiau su­vok­da­mas, kad pa­si­prie­ši­ni­mas sis­te­mai yra ne tik po­li­ti­nis veiks­mas, kad tai mo­ra­li­nė pa­rei­ga.

Grį­žęs iš trem­ties Ju­lius Sas­naus­kas ir to­liau da­ly­va­vo an­ti­so­vie­ti­nė­je veik­lo­je, bu­vo vie­nas iš Lie­tu­vos lais­vės ly­gos mi­tin­go prieš tuo­me­ti­nę san­tvar­ką prie Ado­mo Mic­ke­vi­čiaus pa­min­klo or­ga­ni­za­to­rių. Vė­liau Ju­lius Sas­naus­kas mo­kė­si Ku­ni­gų se­mi­na­ri­jo­je, da­vė vie­nuo­lio įža­dus, bu­vo įšven­tin­tas į ku­ni­gus.

Vie­nas pa­ste­bė­ji­mas apie aist­rą kny­goms, ku­ri ta­po Ju­liaus Sas­naus­ko gy­ve­ni­mo švie­sa. Nuo vai­kiš­kų pa­sa­kų, An­ta­no Ma­cei­nos raš­tų ir di­džio­jo pa­jau­ti­mo, kad spaus­din­to žo­džio ver­tė yra ypa­tin­gas gin­klas, yra min­tis mai­ti­nan­ti ga­lia, yra pe­nas sie­lai, yra įkvė­pi­mas ir pa­gal­bi­nin­kė gy­ven­ti ir kur­ti.

Šian­dien dė­ko­ja­me Ju­liui Sas­naus­kui už po­sti­lių rin­ki­nius, už kny­gas, ku­rio­se bran­dūs ti­kė­ji­mo, at­jau­tos, ben­druo­me­niš­ku­mo, ko­vos už Lie­tu­vos lais­vę ap­mąs­ty­mai. Dė­ko­ja­me už dva­sin­gus po­kal­bius su mū­sų Lie­tu­vos jau­ni­mu ir su kiek­vie­nu su­tik­tu žmo­gu­mi.

Ber­nar­di­nų baž­ny­čio­je gir­dė­jau sa­kant: „Jis – mū­sų ne tik dva­sios tė­vas, pui­kus pa­moks­li­nin­kas, jis tie­siog bi­čiu­lis dau­ge­liui pa­ra­pi­jie­čių.“ Ir, ma­nau, tai yra vie­nas svar­biau­sių įver­tini­mų.

Ir dar. Vil­niaus Se­na­mies­čio ap­lin­ka, ma­nau, pa­lie­ka ypa­tin­gą is­to­ri­nį ry­šį, per­duo­da­mą iš kar­tos į kar­tą. To­kį ry­šį no­rė­čiau įžvelg­ti su Vil­niaus uni­ver­si­te­to pir­muo­ju rek­to­riu­mi, ku­ni­gu, ra­šy­to­ju, vie­nu žy­miau­sių XVII am­žiaus pra­džios pa­moks­li­nin­kų Pet­ru Skar­ga, po ku­rio var­du pa­va­din­tą Vil­niaus uni­ver­si­te­to kie­mą bė­gio­jo ir Ju­lius Sas­naus­kas. Ku­ni­gas Pet­ras Skar­ga dar ta­da, be­veik prieš 500 me­tų, ra­šė: „Pa­moks­lų tiks­las – su­ža­din­ti pa­trio­ti­nius jaus­mus, pri­min­ti ver­ty­bes, ku­rių lai­kan­tis ga­li­ma iš­gel­bė­ti vals­ty­bę.“ Pa­nau­do­da­mas iš An­ti­kos lai­kų ki­lu­sią vals­ty­bės kaip lai­vo ale­go­ri­ją, Pet­ras Skar­ga ra­šė: „Kai lai­vas skęs­ta, o vėt­ra jį ver­čia, kvai­las žmo­gus sau­go sa­vo ry­šu­lius, o lai­vo gel­bė­ti ne­ina ir ma­no, kad taip sau­go sa­ve. O kai žmo­gus sa­vo dė­žes ir tur­tus, ku­riuos tu­ri lai­ve, pa­nie­kins ir kar­tu su vi­sais puls gel­bė­ti lai­vo, vi­sa ki­ta pa­mir­šęs, tik ta­da at­gaus, ką tu­rė­jo, ir pats sa­vo gy­vy­bę iš­sau­gos.“ (Ci­ta­tos pa­bai­ga.)

Mū­sų tau­ta tik­rai įro­dė, kad mo­ka sau­go­ti vals­ty­bę, sa­vo lais­vę ir tai pa­vir­ti­nan­tys ger­bia­mo­jo Ju­liaus Sas­naus­ko žo­džiai: „Lais­vė nė­ra tik tei­sė elg­tis kaip no­ri – tai pir­miau­sia at­sa­ko­my­bė už ki­tus žmo­nes ir už sa­vo veiks­mus. Ir dar vie­ni ypa­tin­gi ir svar­būs žo­džiai: „Man svar­bu da­ry­ti tai, kas rei­ka­lin­ga dau­ge­liui“, – sa­ko Ju­lius Sas­naus­kas. Dė­ko­ja­me! (Plo­ji­mai)

T. JAČIAUSKAS. Lais­vės pre­mi­ją įtei­kia Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo Pir­mi­nin­kas Sau­lius Skver­ne­lis. Šių me­tų Lais­vės pre­mi­jos lau­re­a­tas, Lie­tu­vos ne­gin­kluo­to an­ti­so­vie­ti­nio pa­si­prie­ši­ni­mo da­ly­vis, po­grin­di­nės spau­dos lei­dė­jas ir pub­li­cis­tas – Ju­lius Sas­naus­kas.

 

Skam­bant tri­mi­tui, Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo Pir­mi­nin­kas Sau­lius Skver­ne­lis įtei­kia 2024 me­tų Lais­vės pre­mi­jos ap­do­va­no­ji­mą lau­re­a­tui Ju­liui Sas­naus­kui. (Plo­ji­mai)

 

Lie­tu­vos ne­gin­kluo­to an­ti­so­vie­ti­nio pa­si­prie­ši­ni­mo da­ly­vio, po­grin­di­nės spau­dos leidė­jo ir pub­li­cis­to, 2024 me­tų Lais­vės pre­mi­jos lau­re­a­to Ju­liaus Sas­naus­ko kal­ba

 

J. SASNAUSKAS. Svei­ki­nu vi­sus. Taip gra­žiai, jaut­riai čia vis­kas suor­ga­ni­zuo­ta, ta iš­kil­mė. Tik­rai die­na, per ku­rią ži­no­me, už ką dė­ko­ti, ir tu­ri­me už ką dė­ko­ti ir ką švęs­ti.

Aš ne­iš­var­din­siu taip gra­žiai vi­sų čia esan­čių žmo­nių pa­gal ran­gus ir tas gru­pes. Pa­si­nau­do­siu šven­to­jo Pran­ciš­kaus Asy­žie­čio pa­ta­ri­mu ar­ba mo­ky­mu. Jis yra lie­pęs kreip­tis: „Bro­liai ir se­se­rys.“

Tai bro­liai ir se­se­rys! Svei­ki­nu vi­sus su Lais­vės die­na ir dė­ko­ju už tą pras­min­gą ir to­kį iš­ki­lų ap­do­va­no­ji­mą – Lais­vės pre­mi­ją. Abu­du žo­džiai skam­ba la­bai gra­žiai. Bet pa­gal­vo­jau, kad mes vi­si, ypač šio­je sa­lė­je, esa­me Lais­vės pre­mi­jos lau­re­a­tai, ypač čia, Ko­vo 11-osios. Vi­sa Tau­ta. Kaip Al­gi­man­tas Mac­kus apie Va­sa­rio 16-osios Ak­tą yra pa­sa­kęs, kad jį pa­si­ra­šė vi­sa Lie­tu­va. Ir to­liau, ži­no­ma, pa­si­ra­šo vi­sa Lie­tu­va. Taip ir mes dė­ko­ki­me šian­dien už Lais­vės pre­mi­ją. Pa­ti lais­vė yra di­džio­ji pre­mi­ja.

Kad ir ko­kie mes bū­tu­me skir­tin­gi ir kar­tais ne­ran­dan­tys ben­dros kal­bos, lais­vė vis tiek bus dau­giau, ga­lin­giau, svar­biau.

Kai ku­rie įvy­kiai ir žmo­nės la­bai grei­tai pa­virs­ta le­gen­do­mis. Le­gen­da jau yra po­ka­rio par­ti­za­nų ko­vos, vė­liau – po­grin­džio spau­da, di­si­den­tų ar, kaip sa­ko ki­ti, re­zis­ten­tų ju­dė­ji­mas. Le­gen­di­nės ir tos dvi da­tos, mus čia su­rin­ku­sios, Ko­vo 11-oji ir Sau­sio 13-oji. Le­gen­dos rei­ka­lin­gos, nes jos, be ki­ta ko, pra­ne­ša, kad ne­įma­no­mi da­ly­kai ga­li bū­ti įma­no­mi.

Ne­si­lei­siu į pri­si­mi­ni­mus, juo la­biau, kad apie vis­ką jau ne kar­tą yra pa­sa­ko­ta. Kai ap­si­lan­ky­da­vau bu­vu­sia­me KGB ka­lė­ji­me prie Lu­kiš­kių aikš­tės, man pa­čiam at­ro­dė ne­įti­kė­ti­na, ne­įma­no­ma vi­sa tai, kas nu­ti­ko, kas bu­vo pa­si­rink­ta mū­sų prieš ke­tu­ris ar pen­kis de­šimt­me­čius. Pra­no­kus sa­vo žmo­giš­ką­jį ma­žu­mą ir tra­pu­mą. Dau­giau, nei lei­do ap­lin­ky­bės.

Aiš­ku, bu­vo gau­su ge­rų pa­vyz­džių ir pa­mo­kų. Už­au­gau na­muo­se, ku­riuo­se gy­va­vo pa­sa­ko­ji­mas apie ne­pri­klau­so­mą Lie­tu­vą, oku­pan­tų rep­re­si­jas, tau­tos pa­si­prie­ši­ni­mą. Pri­si­me­nu, kaip de­vy­ne­rių me­tų klau­siau­si ma­mos žo­džių apie Pra­hos pa­va­sa­rį ir ru­sų tan­kus. Ir iki šiol ste­biuo­si, kad tie žo­džiai ga­lė­jo taip smar­kiai pa­veik­ti.

Lais­vės pa­mo­kos ir pa­vyz­džiai bu­vo ša­lia. Gim­ta­sis Vil­niaus mies­tas su tri­jų su­ki­li­mų pėd­sa­kais, su baž­ny­čių bokš­tais, šau­nan­čiais į dan­gų, su Va­sa­rio 16-osios sig­na­ta­rų na­mu. Grei­čiau­siai dėl jo vi­sa tuo­me­tė M. Gor­kio gat­vė bu­vo lyg ko­kia pa­slap­tin­ga lais­vės ar­te­ri­ja mies­te. Net hi­pių su­si­bū­ri­mai gre­ta už­da­ry­tos ka­ted­ros anuo­met skel­bė al­ter­na­ty­vą re­ži­mui. Ne­ži­nau, ar prie­spau­dos re­ži­mai su­vo­kia, kad lais­vės dva­siai pa­tin­ka at­si­ras­ti ne­lais­vė­je vi­so­kiau­siais bū­dais ir ke­liais. Ka­žin kas ne­ma­to­mas nuo­lat iš­di­di­na ir pa­dau­gi­na mū­sų ge­rus dar­bus ir spren­di­mus. Pa­dau­gi­na ir drą­są. Ma­no mo­ky­to­jas ir drau­gas An­ta­nas Ter­lec­kas sa­ky­da­vo: „Pa­var­gau. Ir vėl pa­var­gau. Ži­nai, aš bi­jau.“ O pas­kui čia pat kū­rė drą­siau­sius, įžū­liau­sius pla­nus, ką dar nu­vei­kus Lie­tu­vos lais­vės la­bui ir kaip dar sy­kį įgė­lus oku­pan­tams.

Pa­aug­lys­tė­je su ke­liais mo­kyk­los drau­gais už­si­krė­tęs tais be­pro­tiš­kais pla­nais gir­dė­da­vau pa­ta­ri­mus, kad prieš vė­ją ne­pa­pū­si ar gal­va sie­nos ne­pra­mu­ši. Bet kai kas štai ėmė ir pa­pū­tė prieš vė­ją. Pa­si­ro­do, kad įma­no­ma. Ir sie­nos tos ne­at­lai­kė. Pa­lai­min­tas yra ke­lias į lais­vę ir lais­vės aist­ra. Už tai rei­kia dė­ko­ti ir kar­tais bran­giai mo­kė­ti. Ta­čiau nie­kas ta­me ke­ly­je ne­bu­vo vel­tui: nei po­grin­džio spau­da, nei tri­spal­vė vė­lia­va, iš­kel­ta ant ka­mi­no, nei ne­le­ga­li mal­dos ei­se­na į Ši­lu­vą. Ir taip to­liau, ir taip to­liau. Net ka­lė­ji­mai ir trem­tys, ro­dos, bu­vo ne vel­tui.

Ko­dėl vi­sa tai? Ko­dėl mums svar­bu? Daž­nai pri­si­me­nu, kaip Vaiž­gan­tas, dar gy­ven­da­mas Stok­hol­me, 1917 me­tų ga­le gau­na kiek pa­anks­tin­tą ži­nią apie ne­pri­klau­so­my­bės pa­skel­bi­mą. Pa­svei­ki­nęs ir pa­šlo­vi­nęs Lie­tu­vos lais­vę, jis stab­te­li ir pats sa­vęs klau­sia, kam gi ta lais­vė jam rei­ka­lin­ga. At­sa­ky­mas yra gra­žus ir ver­tas dė­me­sio: „O ar aš ži­nau? Tik jau­čiu, kad ne­ga­liu be jos bū­ti.“ Nė mes ne­ga­li­me be jos. Žiū­riu da­bar į lais­vės kar­tą, į tuos, ku­rie gi­mė ir už­au­go jau lais­vo­je tė­vy­nė­je. Ten, tarp jų, kaž­kur sly­pi vi­so bu­vu­sio pa­si­prie­ši­ni­mo pras­mė ir gro­žis. Ten yra ap­do­va­no­ji­mas, dar vie­na pre­mi­ja mums vi­siems, džiaugs­mo vie­ta. Ir, jei rei­kia, at­sa­ky­mas į klau­si­mą, ar už to­kią Lie­tu­vą bu­vo ko­vo­ja­ma ko­ne pen­kis de­šimt­me­čius. Tik dėl to, kad esa­me pa­šauk­ti lais­vei, kaip sa­ko Šven­ta­sis Raš­tas, šian­dien ga­li­me at­jaus­ti ir net gin­ti Uk­rai­ną, o taip pat pa­si­mo­ky­ti iš jos, ko­kia bran­gi ir ne­pa­mai­no­ma yra lais­vės do­va­na.

Iki šiol be­veik vi­si šios pre­mi­jos lau­re­a­tai bu­vo su­bren­dę žmo­nės, pa­si­žy­mė­ję pra­ei­ty­je, daž­niau­siai prie­ši­nę­si oku­pa­ci­niam re­ži­mui, gy­nę žmo­gaus tei­ses. Dar sy­kį dė­ko­ju Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mui už aukš­tą įver­ti­ni­mą ir la­bai lin­kiu (gal net nu­jau­čiu), kad ki­tas Lais­vės pre­mi­jos lau­re­a­tas bū­tų iš kar­tos, gi­mu­sios lais­vė­je. Nes ir lais­vo­je ša­ly­je nie­kur ne­din­go ir ne­dings įvai­rios ki­tos ver­gi­jos for­mos, o kar­tu su jo­mis ir am­ži­nas pa­šau­ki­mas bū­ti lais­vu žmo­gu­mi ir tar­nau­ti vi­sų ki­tų lais­vei. Ačiū. (Plo­ji­mai)

T. JAČIAUSKAS. Lais­vės pre­mi­jos lau­re­a­tas Ju­lius Sas­naus­kas. Ačiū jums ir vi­siems, ku­rie ko­vo­jo ir gy­ve­no var­dan mū­sų lais­vės.

„Dai­nuo­jan­ti re­vo­liu­ci­ja“, „Drą­sūs dai­nų ša­lies žmo­nės“ – to­kios ant­raš­tės anuo­met pa­sau­lio spau­do­je skel­bė apie lie­tu­vių tau­tos lais­vės sie­kį. To­dėl ir šią ce­re­mo­ni­ją už­baig­si­me dai­na, Mi­ka­lo­jaus Kon­stan­ti­no Čiur­lio­nio „Dai­nų dai­ne­le“. Sim­bo­liš­ka, kad šie­met šven­čiant šio kū­rė­jo ju­bi­lie­ji­nius me­tus tri­bū­no­je Na­cio­na­li­nės Mi­ka­lo­jaus Kon­stan­ti­no Čiur­lio­nio me­nų mo­kyk­los jau­nie­ji cho­ris­tai, tę­sian­tys mū­sų dai­nuo­jan­čios ir vi­sa­da ko­vo­jan­čios už lais­vę tau­tos tra­di­ci­ją. Įsi­klau­sy­ki­me ir dai­nuo­ki­me.

 

Na­cio­na­li­nės Mi­ka­lo­jaus Kon­stan­ti­no Čiur­lio­nio menų mo­kyk­los cho­ras, di­ri­guo­jamas Ro­mu­al­do Gra­ži­nio, at­lie­ka Mi­ka­lo­jaus Kon­stan­ti­no Čiur­lio­nio kū­ri­nį „Dai­nų dai­ne­lė“. (Ploji­mai)

 

Dė­ko­ja­me Na­cio­na­li­nės Mi­ka­lo­jaus Kon­stan­ti­no Čiur­lio­nio me­nų mo­kyk­los cho­rui ir di­ri­gen­tui Ro­mu­al­dui Gra­ži­niui.

Lie­tu­va šian­dien mi­ni Lais­vės gy­nė­jų die­ną. Džiau­ki­mės iš­ko­vo­ję lais­vę. Da­ly­vau­ki­me šios die­nos ren­gi­niuo­se, ati­duo­ki­me pa­gar­bą žu­vu­sie­siems ir pa­ro­dy­ki­me mei­lę gy­vie­siems. Ne­tru­kus, 12 va­lan­dą, kvie­čia­me ste­bė­ti vė­lia­vų pa­kė­li­mo ce­re­mo­ni­ją iš Ne­pri­klau­so­my­bės aikš­tės. Švęs­ki­me sa­vo lais­vę! (Plo­ji­mai)