LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS

 

IŠKILMINGO LAISVĖS GYNĖJŲ DIENOS MINĖJIMO IR
2014 METŲ LAISVĖS PREMIJOS ĮTEIKIMO CEREMONIJOS
STENOGRAMA

 

2015 m. sausio 13 d.

 

Pirmininkauja Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkė L. GRAUŽINIENĖ
ir Seimo Pirmininko pirmasis pavaduotojas V. GEDVILAS

 

 

 

PIRMININKĖ (L. GRAUŽINIENĖ). Ger­bia­mie­ji iš­kil­min­go mi­nė­ji­mo da­ly­viai, šian­die­ną mi­ni­me Lais­vės gy­nė­jų die­ną, kai prieš 24 me­tus begin­kliai Lie­tu­vos žmo­nės ryž­tin­gai su­si­vie­ni­ję ir tro­kš­da­mi lais­vės sto­jo prieš so­vie­tų ag­re­so­rių ir ap­gy­nė at­kur­tos Lie­tu­vos vals­ty­bės Ne­pri­klau­so­my­bę.

Skel­biu iš­kil­min­go Lais­vės gy­nė­jų die­nos mi­­nė­ji­mo ir Lais­vės pre­mi­jos įtei­ki­mo ce­re­mo­ni­jos pra­džią.

M. STROLYS (Sei­mo po­sė­džių sek­re­to­ria­to kon­sul­tan­tas). Jos Eks­ce­len­ci­ja Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tė Dalia Gry­baus­kai­tė.

 

Gie­da­mas Lie­tu­vos vals­ty­bės him­nas

 

PIRMININKĖ. Ger­bia­mie­ji, į Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo iš­kil­min­gą Lais­vės gy­nė­jų die­nos mi­nė­ji­mą ir 2014 m. Lais­vės pre­mi­jos įtei­ki­mo ce­re­mo­ni­ją at­vy­ko: Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tė D. Gry­baus­kai­tė (Plo­ji­mai), Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Mi­nist­ras Pir­mi­nin­kas A. But­ke­vi­čius (Plo­ji­mai), Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Kon­sti­tu­ci­nio Teis­mo Pir­mi­nin­kas D. Ža­li­mas (Plo­ji­mai), Pre­zi­den­tas V. Adam­kus (Plo­ji­mai), pir­ma­sis at­kur­tos ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos vals­ty­bės va­do­vas, Auk­š­čiau­sio­sios Ta­ry­bos-At­ku­ria­mo­jo Sei­mo Pir­mi­nin­kas V. Land­sber­gis (Plo­ji­mai), 2014 m. Lais­vės pre­mi­jos lau­re­a­tas A. Mich­ni­kas (Plo­ji­mai), už­sie­nio vals­ty­bių di­plo­ma­ti­nių at­sto­vy­bių Lie­tu­vo­je va­do­vai, Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Vy­riau­sy­bės na­riai, Lie­tu­vos Aukš­čiau­sio­jo Teis­mo Pir­mi­nin­kas, Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo na­riai, žu­vu­sių­jų už Lie­tu­vos lais­vę ar­ti­mie­ji, nu­ken­tė­ju­sie­ji Sau­sio 13-ąją, lais­vės gy­nė­jai, Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­rai, Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos de­pu­ta­tai, at­kur­tos ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos Res­pub­li­kos pir­mo­sios Vy­riau­sy­bės na­riai, bu­vę Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo pir­mi­nin­kai, Lie­tu­vos ape­lia­ci­nio teis­mo pir­mi­nin­kas, Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Kon­sti­tu­ci­nio Teis­mo tei­sė­jai, ko­vo­to­jai už lais­vę, Lie­tu­vos baž­ny­čių hie­rar­chai ir at­sto­vai, Eu­ro­pos Par­la­men­to na­riai, Lie­tu­vos vy­riau­sio­jo ad­mi­nist­ra­ci­nio teis­mo pir­mi­nin­kas, tau­ti­nių ben­dri­jų at­sto­vai, Lie­tu­vos Per­si­tvar­ky­mo Są­jū­džio ini­cia­ty­vi­nės gru­pės, Ta­ry­bos na­riai, Lie­tu­vos Są­jū­džio Ta­ry­bos na­riai, mies­tų ir ra­jo­nų sa­vi­val­dy­bių me­rai, Sei­mui at­skai­tin­gų vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­jų va­do­vai, Lie­tu­vos uni­ver­si­te­tų ir aka­de­mi­jų rek­to­riai, sve­čiai iš Len­ki­jos Res­pub­li­kos ir Uk­rai­nos, ki­ti di­džiai ger­bia­mi sve­čiai. (Plo­ji­mai)

Mi­nė­ji­mui to­liau pir­mi­nin­kaus Sei­mo Pir­mi­nin­ko pir­ma­sis pa­va­duo­to­jas V. Ged­vi­las.

PIRMININKAS (V. GEDVILAS, DPF[1]). Ger­bia­mie­ji, kvie­čiu tar­ti žo­dį Sei­mo Pir­mi­nin­kę Lo­retą Grau­ži­nie­nę.

 

Sei­mo Pir­mi­nin­kės L. Grau­ži­nie­nės kal­ba

 

L. GRAUŽINIENĖ. Bran­gūs Sau­sio 13-ąją žu­vu­sių Lais­vės gy­nė­jų ar­ti­mie­ji, Jū­sų Eks­ce­len­ci­ja Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­te Da­lia Gry­baus­kai­te, Mi­nist­re Pir­mi­nin­ke Al­gir­dai But­ke­vi­čiau, Pre­zi­den­te Val­dai Adam­kau, Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos-At­ku­ria­mo­jo Sei­mo Pir­mi­nin­ke Vy­tau­tai Land­sber­gi ir vi­si į šį iš­kil­min­gą mi­nė­ji­mo po­sė­dį at­vy­kę gar­būs sve­čiai!

Šian­dien mi­ni­me Sau­sio 13-ąją – Lais­vės gy­nė­jų die­ną. Ši die­na Lie­tu­vos vals­ty­bės is­to­ri­jai la­bai svar­bi, kaip ir Va­sa­rio 16-oji, kaip ir Ko­vo 11-oji. Šios reikš­min­gos da­tos su­ku­ria įspū­din­gą pra­ėju­sio šimt­me­čio tau­tos is­to­ri­nių įvy­kių tri­lo­gi­ją: pa­skelb­ta Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bė – at­kur­ta Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bė – APGINTA LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖ.

Po šio­mis svar­bio­mis da­to­mis sly­pi pa­pras­tų žmo­nių li­ki­mai. Li­ki­mai, pa­kei­tę Lie­tu­vą, pa­kei­tę mus vi­sus. Be Sau­sio 13-osios nak­ties mes ne­bū­tu­me to­kie, ko­kie šian­dien esa­me. To­ji nak­tis mus su­tel­kė, su­vie­ni­jo ben­dra skau­džia ir kar­tu ga­lin­ga, vi­są esy­bę per­smel­ku­sia pa­tir­ti­mi – tai LAISVE. Lais­ve, prieš ku­rią be­gin­klė net mir­tis.

Reikš­da­mi di­džiau­sią pa­gar­bą ir dė­kin­gu­mą, len­kia­me gal­vas prieš Lo­re­tą Asa­na­vi­čiū­tę, Vir­gi­ni­jų Drus­kį, Da­rių Ger­bu­ta­vi­čių, Ro­lan­dą Jan­kaus­ką, Ri­man­tą Juk­ne­vi­čių, Al­vy­dą Ka­na­pins­ką, Al­gi­man­tą Pet­rą Ka­vo­liu­ką, Vi­dą Ma­ciu­le­vi­čių, Ti­tą Ma­siu­lį, Al­vy­dą Ma­tul­ką, Apo­li­na­rą Juo­zą Po­vi­lai­tį, Ig­ną Ši­mu­lio­nį, Vy­tau­tą Vait­kų, Vy­tau­tą Kon­ce­vi­čių.

Lais­vė yra jų gar­bės pje­des­ta­las, lais­vė yra jų gy­ve­ni­mas mū­sų vi­sų at­min­ty­je. Šių žmo­nių li­ki­mas pa­kei­tė vi­sos tau­tos li­ki­mą. Jų at­mi­ni­mas su mu­mis kas­dien mū­sų sie­kiuo­se ir dar­buo­se. Pa­gerb­ki­me žu­vu­sių­jų už Lie­tu­vos lais­vę at­mi­ni­mą ty­los mi­nu­te.

 

Ty­los mi­nu­tė

 

Ačiū.

Mie­lie­ji, nak­ties tam­sa be­jė­gė prieš auš­rą. 1991-ųjų sau­sio 13-osios nak­tis Lie­tu­vos is­to­ri­jos pus­la­piuo­se – vie­na tam­siau­sių, ta­čiau ir vie­na di­din­giau­sių. Tą nak­tį mes vi­si ėjo­me dai­nuo­ti lais­vę, jei­gu rei­kės – net ir iki pas­ku­ti­nio ato­dū­sio. To­dėl net ir da­bar, pra­ėjus be­veik ket­vir­čiui am­žiaus, te­be­jau­di­na ir di­džiau­sią pa­gar­bą įkve­pia tą nak­tį bu­dė­ju­sių Lais­vės gy­nė­jų ryž­tas ir ti­kė­ji­mas, kad jų vie­ta – bū­tent čia, kad lais­va Lie­tu­va – kie­k­vie­na­me iš mū­sų.

Sau­sio 13-osios nak­tį lais­va va­lia ir vie­nin­gi pa­si­ti­ko­me lem­tį. Lem­tį, ku­ri pa­si­ė­mė ke­tu­rio­li­ka iš mū­sų. Kai po nak­ties tam­sos ėmė brėkš­ti auš­ra, mes su­ti­ko­me ją bū­da­mi jau ki­to­kie – su­krės­ti skau­džios ne­tek­ties, bet dar stip­res­ni, dar ryž­tin­ges­ni. Mes esa­me tie, ku­rie tę­sia šią kil­nią mi­si­ją ir ne­ša Lie­tu­vos Lais­vės vė­lia­vą at­ei­ties kar­toms. Ti­kiu, kad Sau­sio 13-oji ne­iš­dil­do­mu Lais­vės ant­spau­du pa­žen­kli­no kiek­vie­no iš mū­sų šir­dį. Ačiū. (Plo­ji­mai)

PIRMININKAS. Dė­ko­ja­me Sei­mo Pir­mi­nin­kei. Mie­lie­ji, prieš 24 me­tus, 1991-ųjų sau­sio nak­ti­mis ir die­no­mis, ne kar­tą, iš­gir­dę ži­nią, kad bus puo­la­ma, stip­ry­bės sė­mė­mės iš mal­dos žo­džių. Jie su­stip­ri­no mū­sų jė­gas ir ryž­tą, su­jun­gė mū­sų ran­kas ir šir­dis, pa­dė­jo ap­gin­ti Lie­tu­vos lais­vę. Ir da­bar, sie­kiant kil­naus už­si­brėž­to tiks­lo, mal­da mums pa­de­da įveik­ti vi­sus sun­ku­mus.

Ma­lo­niai kvie­čiu tarti žo­dį Vil­ka­viš­kio vys­ku­pą Ri­man­tą Nor­vi­lą, ku­ris tą tra­giš­ką nak­tį at­vy­kęs iš Kau­no kar­tu su tūks­tan­čiais su­si­rin­ku­sių­jų prie par­la­men­to sau­go­jo Lie­tu­vos šir­dį.

 

Vil­ka­viš­kio vys­ku­po R. Nor­vi­los kal­ba

 

R. NORVILA. Jū­sų Eks­ce­len­ci­jos Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­te, Sei­mo Pir­mi­nin­ke, Mi­ni­st­re Pir­mi­nin­ke, vi­si ko­vo­ję ir ypa­tin­gai dar­ba­vę­si dėl Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės ir jos įtvir­tini­mo, Jū­sų Eks­ce­len­ci­jos am­ba­sa­do­riai, ger­bia­mie­ji Sei­mo na­riai, vi­si gar­bie­ji sve­čiai šio iš­kil­min­go po­sė­džio da­ly­viai!

Jau 24-osios anuo­me­ti­nių vi­sai Lie­tu­vai la­bai reikš­min­gų įvy­kių me­ti­nės. Dau­ge­lis šio­je iš­kil­mė­je da­ly­vau­jan­čių­jų gy­vai pri­si­me­na 1991 me­tų sau­sio 13-osios įvy­kius. Tad šios die­nos pa­mi­nė­ji­mas lei­džia pri­si­lies­ti prie anuo­me­ti­nės tik­ro­vės, kai lais­vės troš­ki­mas iš­si­ver­žė lyg vi­sus su­vie­ni­jan­ti, pa­ke­lian­ti, gai­vi­nan­ti ver­smė.

Ši ver­smė už­lie­jo vi­są ša­lį, pa­ska­ti­no žmo­nių pa­si­au­ko­ji­mą, so­li­da­ru­mą, ge­ra­no­riš­ku­mą. Vi­sa tai bu­vo tik­ra, ne­su­vai­din­ta, gy­va. Tik­ras vis dėl­to tuo­met bu­vo ir ne­ri­mas ma­tant, kas vyks­ta. Bet tik­ra bu­vo ir drą­sa. Gy­va bu­vo ir dau­ge­lio mal­da bei ti­kė­ji­mas.

Ir man le­mia­mą Sau­sio 13-osios nak­tį te­ko bū­ti ša­lia šio pa­sta­to kar­tu su dau­gy­be tuo­me­ti­nės Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos gy­nė­jų. Pa­me­nu, iš Žvė­ry­no til­to pu­sės pa­ma­tė­me at­va­žiuo­jan­čią ka­ri­nę tech­ni­ką. Jau bu­vo­me gir­dė­ję, kas vy­ko prie Te­le­vi­zi­jos bokš­to. Tvy­ro­jo ne­ži­nia, įtam­pa, bu­vo ir bai­mės.

Vi­sam lai­kui į at­min­tį įsi­rė­žė vie­nos ne­to­lie­se sto­vė­ju­sios mo­ters gar­sus šauks­mas: „Ma­ri­ja, gel­bėk Lie­tu­vą!“. Tai bu­vo gy­vo ti­kė­ji­mo šauks­mas, tuo­met at­skam­bė­jęs dau­ge­lio ša­lia esan­čių­jų šir­dy­se. Kaž­kas pra­dė­jo kal­bė­ti mal­dą „Tė­ve mū­sų“. Kaip­mat ši mal­da gar­siai su­skam­bo ap­lin­ki­nių lū­po­se. Tai bu­vo ypa­tin­ga mal­da.

Su­pra­to­me, jog tuo­met ne­bu­vo kuo dau­giau pa­si­ti­kė­ti. Esu įsi­ti­ki­nęs, kad ši ir ne­su­skai­to­ma dau­gy­bė ki­tų mal­dų, taip pat Die­vui pa­au­ko­ta dau­ge­lio žmo­nių kan­čia sa­vo Tė­vy­nė­je ir už jos ri­bų, miš­kuo­se ir Si­bi­ro pla­ty­bė­se su­bran­di­no į lais­vę at­ve­du­si­ą­ją Sau­sio 13-ąją. Po 24 me­tų šian­dien pri­si­me­na­mi įvy­kiai jau ta­po is­to­ri­ja. Kas­me­ti­nis Sau­sio 13-osios pa­mi­nė­ji­mas at­gai­vi­na tų die­nų nuo­tai­ką ir stip­ri­na vil­tį, pa­ke­lia ir drą­si­na. Per šį mi­nė­ji­mą mū­sų šir­dy­se ir sie­lo­se au­ten­tiš­kai at­skam­ba tų die­nų dva­sia. Pri­si­min­da­mi pra­ei­tį, ne­ga­li­me jos at­sie­ti nuo Lie­tu­vos da­bar­ties ir at­ei­ties.

Tad ši die­na taip pat pra­kal­bi­na apie tai, kas šian­dien Lie­tu­vo­je tik­ra, ne­su­vai­din­ta, ska­ti­na at­si­nau­jin­ti, vyks­ta ne dėl siau­rų in­te­re­sų. Kas ke­lia, ug­do at­sa­kin­gos lais­vės su­pra­ti­mą, ža­di­na vil­tį, stip­ri­na ver­ty­bi­nius vi­suo­me­nės pa­ma­tus. Ši die­na pri­me­na, jog ne tik kas­die­ni­nė pa­to­gi eg­zis­ten­ci­ja svar­bi vi­suo­me­nės ge­ro­vei. Ne tik dra­bu­žis, būs­tas, kas­die­ni­nių po­rei­kių ten­ki­ni­mas, li­tas ar eu­ras su­lip­do žmo­giš­ko­sios eg­zis­ten­ci­jos pa­grin­dus. Žmo­gui rei­kia ir dva­si­nės at­ra­mos.

Po­pie­žius Pran­ciš­kus, prieš pus­an­tro mė­ne­sio kal­bė­da­mas Eu­ro­pos Par­la­men­te Stras­bū­re, ša­lia ki­tų da­ly­kų pri­mi­nė Eu­ro­pos žmo­nėms vi­sa­da bu­vu­sį bū­din­gą at­vi­ru­mą trans­cen­den­ci­jai – Die­vui. Pri­min­da­mas di­džiu­lį krikš­čio­ny­bės in­dė­lį for­muo­jant Eu­ro­pos so­cia­li­nį ir kul­tū­ri­nį pa­vel­dą, Po­pie­žius tei­gė: „Šis in­dė­lis ne­ke­lia pa­vo­jaus val­s­ty­bių pa­sau­lie­tiš­ku­mui […], prie­šin­gai, yra pra­tur­ti­ni­mas.“

Žvelg­da­mi ir į mū­sų ša­lies pa­vel­dą, ga­li­me pa­kar­to­ti tą pa­tį. Lais­vo­je mū­sų vals­ty­bė­je pa­ste­bė­da­mi vis ryš­kiau be­si­for­muo­jan­čias ver­ty­bi­nes, pa­sau­lė­žiū­ri­nes ta­ko­skyras, ne­tu­rė­tu­me sku­bė­ti nu­brauk­ti tai, kas svar­biau­sia ir bran­giau­sia mū­sų pa­vel­de. To­kias ta­ko­skyras be­ne ryš­kiau­siai pa­ste­bi­me mo­ra­lės da­ly­kuo­se, po­žiū­ry­je į šei­mą, gy­vy­bę, ti­kė­ji­mą. Kar­tais mū­sų ša­ly­je pas­ku­bo­mis ska­ti­na­mos dieg­ti nau­jų, bet lai­ki­nų, gi­les­nių ver­ty­bi­nių šak­nų ne­tu­rin­čių ide­o­lo­gi­jų su­for­muo­tos nuo­sta­tos. Tai daž­nai ve­da ne į at­si­nau­ji­ni­mą, bet į su­si­prie­ši­ni­mą.

Po­pie­žius Pran­ciš­kus Eu­ro­pos Par­la­men­te mi­nė­jo, kad „kiek­vie­nas žmo­gus yra su­si­jęs su so­cia­li­niu kon­teks­tu, ku­ria­me tei­sės ir pa­rei­gos su­jung­tos su ki­tų tei­sė­mis ir pa­rei­go­mis ir su pa­čiu vi­suo­me­nės ben­druo­ju gė­riu“. Tik to­kia vi­suo­me­nės rai­dos su­pra­ti­mo per­spek­ty­va ve­da į au­gi­mą, vi­so­ke­rio­pą vals­ty­bės plėt­rą.

Gar­bie­ji sve­čiai, šio iš­ki­laus su­si­bū­ri­mo da­ly­viai! Sau­sio 13-ąją iš­gy­ven­tas so­li­da­ru­mas mus ska­ti­na bręs­ti at­sa­kin­gam, kū­ry­bin­gam dia­lo­gui. Tam mus kvie­čia ir pa­sau­lio Kū­rė­jas, lai­kų Vieš­pats, esan­tis virš vi­sų laik­me­čio mąs­ty­mo ten­den­ci­jų, sro­vių, ide­o­lo­gi­jų. Sie­ki­me gi­liau įžvelg­ti, kur­link Jis mus ve­da. Sta­ty­ki­me vals­ty­bę ant tvir­tos uo­los, ne­iš­ju­di­na­mų ver­ty­bi­nių pa­ma­tų, kad ji at­lai­ky­tų vi­sus iš­šū­kius, kad jos ne­sil­pnin­tų kaž­kie­no in­te­re­sai, ide­o­lo­gi­niai vė­jai ar ki­to­kių su­krė­ti­mų aud­ros. Vieš­pats te­lai­mi­na mus šia­me ke­ly­je. (Plo­ji­mai)

PIRMININKĖ (L. GRAUŽINIENĖ). Dė­ko­ju Jo Eks­ce­len­ci­jai R. Nor­vi­lai.

Tra­giš­ką 1991-ųjų sau­sio 13-osios nak­tį čia, šio­je sa­lė­je, ne vie­nam Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos de­pu­ta­tui rei­kė­jo ne­pa­pras­tos iš­tver­mės, dva­si­nės tvir­ty­bės ir grei­tos re­ak­ci­jos pri­imant spren­di­mus. Ma­lo­niai kvie­čiu tar­ti žo­dį Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­rą, am­ba­sa­do­rių Pet­rą Vai­tie­kū­ną, ku­ris, at­sto­vau­da­mas Lie­tu­vai Uk­rai­no­je, tu­rė­jo ir vėl pri­si­min­ti bei pa­tir­ti pa­na­šias aki­mir­kas kar­tu su lais­vę my­lin­čiais ir ko­vo­jan­čiais už sa­vo ša­lies at­ei­tį ir de­mo­kra­tines ver­ty­bes Uk­rai­nos žmo­nė­mis. Am­ba­sa­do­riaus dva­si­nė tvir­ty­bė, iš­tver­mė, pa­tir­tis la­bai pa­dė­jo gar­bin­gai at­lie­kant di­plo­ma­to dar­bą to­mis die­no­mis Uk­rai­no­je. Pra­šom, am­ba­sa­do­riau. (Plo­ji­mai)

 

Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­ro, am­ba­sa­do­riaus P. Vai­tie­kū­no kal­ba

 

P. VAITIEKŪNAS. Sau­sio 13-osios did­vy­rių ar­ti­mie­ji, po­nia Pre­zi­den­te, po­nia Sei­mo Pir­mi­nin­ke, Vy­riau­sy­bės va­do­ve, Vy­riau­sy­bės na­riai, Sei­mo na­riai, po­nios ir po­nai, Lie­tu­vos pi­lie­čiai! No­riu tar­ti ke­le­tą žo­džių, žo­džių iš šir­dies, apie lais­vę.

Prieš 25 me­tus pra­si­dė­jęs Lie­tu­vos lais­vės žy­gis iš kar­to pa­rei­ka­la­vo au­kų ir ši die­na – Sau­sio 13-oji – man vi­są lai­ką bu­vo dau­giau at­mi­ni­mo die­na, gal­būt die­na, tu­rin­ti dau­giau per­ga­lės at­spal­vio, šven­ti­nio at­spal­vio. Vis dėl­to prie­šas pa­si­trau­kė, mes nu­ga­lė­jo­me! Šian­dien ši­ta die­na man įgau­na nau­jų at­spal­vių ir tą nau­ją at­spal­vį aš pa­va­di­nau gal­būt pri­mi­ni­mo at­spal­viu. Ši die­na man pri­me­na apie lais­vę, pri­me­na apie ryž­tą, ku­rio nerei­kė­jo, bet ku­rio gal­būt dar ir rei­kia, ir rei­kės mums.

Ką pri­me­na ši die­na? Pri­me­na tai, kad už lais­vę ko­vo­ja­ma kas­dien, kad kart­kar­tė­mis už lais­vę mo­ka­ma krau­ju, gal­būt ne vie­ną kar­tą, ne pir­mą ir ne pas­ku­ti­nį kar­tą, kad lais­vė nė­ra do­va­no­ja­ma, lais­vė – ne di­plo­mas, ne pa­žy­mė­ji­mas. Jei­gu lais­vė yra do­va­no­ja­ma, tai ji ne­ver­ti­na­ma, ji yra lai­ki­na, trum­pa­lai­kė, pra­ei­nan­tis da­ly­kas. Kai aš sa­kau, kad už lais­vę ko­vo­ja­ma kas­dien, na, ga­li­ma sa­ky­ti, ne ko­vo­ja­ma, bet dir­ba­ma kas­dien, ta lais­vė įgy­ja la­bai kon­kre­čius pa­va­di­ni­mus, bruo­žus, ją ga­li­ma pa­čiu­pi­nė­ti. Ener­ge­ti­nės ne­pri­klau­so­my­bės lai­vas, sto­vin­tis Klai­pė­do­je, – tai mū­sų lais­vė. Tai ir Bū­tin­gės ter­mi­na­las, tai ir 44 % Lie­tu­vos cen­tra­li­zuo­tos ši­lu­mos, ga­mi­na­mos iš at­si­nau­ji­nan­čių šal­ti­nių, tai ir mū­sų na­rys­tė Eu­ro­pos Są­jun­go­je, tai mū­sų na­rys­tė NATO, tai mū­sų eu­ras, ku­ris nuo sau­sio 1 d. pra­dė­jo funk­cio­nuo­ti Lie­tu­vo­je. Vi­sa tai ga­li­ma pa­čiu­pi­nė­ti. Tai yra mū­sų lais­vės iš­raiš­kos.

Mes su­kū­rė­me Eu­ro­pą Lie­tu­vo­je. Mes pri­klau­so­me Eu­ro­pos ci­vi­li­za­ci­jai. Ir tai ne fak­tas, kad kaip sau­lė pa­te­ka ry­tuo­se ar nu­si­lei­džia va­ka­ruo­se. Ga­li­mas daik­tas, la­bai daug žmo­nių ir Ry­tuo­se, ir Pie­tuo­se, or­dos to­kių žmo­nių, ku­rie no­ri mū­sų lais­vę su­tryp­ti ir ją iš mū­sų at­im­ti. Mes pri­klau­so­me Eu­ro­pos ci­vi­li­za­ci­jai. Ką tai reiš­kia? Tai reiš­kia, kad mes ti­ki­me, kad žmo­gus iš pri­gim­ties yra ge­ras, o jei­gu žmo­gus yra ge­ras, jis ga­li bū­ti lais­vas. Jam ga­li­ma duo­ti lais­vę. Lais­vas žmo­gus iš­tai­sys sa­vo klai­das. Iš­tai­sys jas ir eis to­liau. De­ja, su ši­ta ci­vi­li­za­ci­jos kon­cep­ci­ja, su ši­ta ci­vi­li­za­ci­ja yra daug ne­su­tin­kan­čių. Ko­dėl ne­su­tin­kan­čių? Ko­dėl tie šim­tai mi­li­jo­nų Ry­tuo­se ne­su­tin­ka su ši­tuo, no­ri už­ge­sin­ti tą lais­vę ir at­neš­ti ki­tą sa­vo su­pra­ti­mą apie pa­sau­lį ir gy­ve­ni­mą. Vi­sų pir­ma skur­das. Skur­das ir tam­su­mas. Tai pro­pa­gan­di­nė smar­vė, ku­ri per­smel­ku­si jų te­le­vi­zo­rius, jų laik­raš­čius, jų ra­di­ją. Jie yra ap­nuo­dy­ti pro­pa­gan­di­nio me­lo. Tai fun­da­men­ta­lios ne­sėk­mės žen­klas, ku­ris per­se­kio­ja tą ša­lį nuo pat pra­džios, ne­su­ge­bė­ji­mas su­kur­ti sėk­mės is­to­ri­jos, ko­kią su­ge­bė­jo su­kur­ti Lie­tu­va ir tuo „pa­že­mi­no“ kai ku­riuos kai­my­nus. Tai ga­lų ga­le šiukš­ly­no eko­no­mi­ka, šiukš­ly­no fi­nan­sai to­je ša­ly­je. Ir tas žo­dis „šiukš­ly­nas“ nė­ra me­ta­fo­ra, tai yra tiks­lus eko­no­mi­nis, fi­nan­si­nis ter­mi­nas. Jų rei­tin­gai yra šiukš­ly­no ly­gio. Ir ru­sai tai ma­to. Ga­li­ma bū­tų daug kal­bė­ti apie tai, ko­dėl jie taip el­gia­si ir kas bus to­liau. Tai įdo­mu, ta­čiau be­pras­miš­ka. Be­pras­miš­ka to­dėl, kad tai yra tam tik­ra pro­to mankš­ta, ku­ri šian­dien ne­daug tu­ri pras­mės. O kas yra pras­min­ga? Ma­no nuo­mo­ne, pras­min­gi gal­būt yra du da­ly­kai: kaip stab­do­me pre­zi­den­to V. Pu­ti­no po­li­ti­ką? ant­ras – kaip šian­dien pa­de­da­me Uk­rai­nai? Uk­rai­nai, ku­ri ko­vo­ja, šian­dien pa­ki­lo į ko­vą už sa­vo lais­vę, už sa­vo pa­si­rin­ki­mą, už tei­sę pri­klau­sy­ti Eu­ro­pai. Aš len­kiu sa­vo gal­vą prieš sa­vo drau­gą uk­rai­nie­tį J. Dykyjų, ku­ris šian­dien yra kar­tu su mu­mis, ku­ris yra ir Mai­da­no ko­vo­to­jas, ir da­bar an­ti­te­ro­ris­ti­nės ope­ra­ci­jos ko­vo­to­jas, ku­ris bu­vo tuo me­tu su­žeis­tas Don­ba­se ir ku­ris prieš 24 me­tus gy­nė mū­sų lais­vę čia, tuo­me­ti­nė­je Aukš­čiau­sio­jo­je Ta­ry­bo­je-At­ku­ria­ma­ja­me Sei­me. (Plo­ji­mai)

Mes ati­duo­da­me šian­dien sko­lą. Sko­lą, ku­rią pa­ė­mė­me prieš 24 me­tus. Aš pa­teik­siu ir pas­ku­ti­nį ar­gu­men­tą, ku­rį yra pa­tei­kęs pre­zi­den­tas V. Pu­ti­nas Uk­rai­nai, kal­bos pa­bai­go­je. Ta­čiau no­riu pa­brėž­ti, kad nė vie­nas ru­sas nė­ra mū­sų prie­šas tol, kol jie ne­per­žen­gė mū­sų sie­nos, kol jie ne­per­žen­gė Eu­ro­pos Są­jun­gos vals­ty­bių sie­nos, kol ne­per­žen­gė NATO sie­nos, kol ru­sas ne­per­žen­gė su gin­klu ran­ko­je mū­sų drau­gų sie­nos. Ta­čiau mums prie­šas yra pre­zi­den­to V. Pu­ti­no vyk­do­ma po­li­ti­ka, nes ji griau­na pa­sau­lio tvar­ką, nes griau­na pa­sau­lio tvar­ką jė­ga, ka­ri­ne jė­ga, griau­na tarp­tau­ti­nę tei­sę, nai­ki­na tarp­tau­ti­nę tei­sę, nai­ki­na su­tar­tis, ku­rios bu­vo pa­si­ra­šy­tos ir Ta­ry­bos Są­jun­gos, ir Ru­si­jos, nai­ki­na pa­ra­šus po to­mis su­tar­ti­mis, nai­ki­na ša­lių įsi­pa­rei­go­ji­mus, duo­tus vie­ni ki­tiems, lai­ky­tis tam tik­ros tvar­kos, nai­ki­na eg­zis­tuo­jan­čias sie­nas, kei­čia jas jė­ga, pa­mi­na ne­pri­klau­so­my­bės ir su­ve­re­ni­te­to fak­tus. To­dėl ta po­li­ti­ka yra prie­šiš­ka bet ko­kios ci­vi­li­za­ci­jos ver­ty­bėms. Tai an­ti­ci­vi­li­za­ci­nė po­li­ti­ka.

Ta­čiau aš vis tiek tu­riu vil­tį, aš tu­riu vi­zi­ją, kad ir kaip gal­būt ne­įti­ki­mai skam­bė­tų, kaip ko­kiais Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tais pa­sa­ky­ti žo­džiai, ko­kiais 1943 m. pa­sa­ky­tų kas nors žo­džius, kad ji­sai ma­to Vo­kie­ti­ją Eu­ro­pos ci­vi­li­za­ci­jos pa­grin­di­ne da­li­mi, pa­grin­di­ne su­de­da­mą­ja eu­ro­pie­tiš­kos ci­vi­li­za­ci­jos da­li­mi. Tai skam­bė­tų ne­įti­ki­mai, bet šian­dien tai yra fak­tas. To­dėl aš ir­gi at­ei­ty­je ma­tau Ru­si­ją Eu­ro­pos ir Va­ka­rų ci­vi­li­za­ci­jos da­li­mi. Aš ma­tau, kad ar­tė­ja tas lai­kas, kai iš šios tri­bū­nos bus pa­sa­ky­ti žo­džiai, nu­skam­bės ofi­cia­lus Ru­si­jos at­si­pra­šy­mas už Lie­tu­vos so­vie­ti­nę oku­pa­ci­ją. Ne­abe­jo­ju tuo. (Plo­ji­mai)

Baig­da­mas sa­vo kal­bą, aš krei­piuo­si į lais­vos Lie­tu­vos lais­vus pi­lie­čius. Krei­piuo­si į Lie­tu­vos pi­lie­čius – krikš­čio­nis, mu­sul­mo­nus, vi­sų ki­tų re­li­gi­jų at­sto­vus, krei­piuo­si į lie­tu­vius, len­kus, ru­sus, bal­ta­ru­sius, uk­rai­nie­čius, žy­dus, to­to­rius, lat­vius, es­tus ir klau­siu jū­sų: Lie­tu­vos pi­lie­čiai, ar jūs šian­dien vėl pa­si­ren­gę gin­ti sa­vo lais­vę? Esu įsi­ti­ki­nęs, kad taip.

Kaip ir ža­dė­jau, no­riu įteik­ti do­va­ną, at­mi­ni­mo do­va­ną, pas­ku­ti­nį Krem­liaus po­li­ti­kos ar­gu­men­tą, ku­rį jie nau­do­jo žu­dy­da­mi lais­vos Uk­rai­nos lais­vus pi­lie­čius, tai yra sal­vi­nės sis­te­mos „Grad“ ske­vel­dra. Tai ar­gu­men­tas už ta­mo­že­nyj so­jūz (Mui­tų są­jun­gą), tai ar­gu­men­tas už Eu­r­a­zi­jos są­jun­gą ir ar­gu­men­tas prieš Eu­ro­pos ci­vi­li­za­ci­ją. (Plo­ji­mai) Sla­va Uk­rai­ne! Šlo­vė Lie­tu­vai! (Plo­ji­mai)

PIRMININKĖ. Dė­ko­ju ger­bia­ma­jam am­ba­sa­do­riui Eks­ce­len­ci­jai P. Vai­tie­kū­nui.

Ger­bia­mie­ji, net ir pra­bė­gus 24 me­tams ne vie­nas šio­je sa­lė­je esan­tis Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­ras pri­si­me­na, kaip įvai­riais bū­dais bu­vo ban­do­ma pra­neš­ti Va­ka­rų po­li­ti­kams apie So­vie­tų Są­jun­gos vyk­do­mą ag­re­si­ją prieš Lie­tu­vą. Ma­lo­niai kvie­čiu tar­ti žo­dį Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­rę, bu­vu­sią Eu­ro­pos Par­la­men­to na­rę Laimą Liuciją An­dri­kie­nę. (Plo­ji­mai)

 

Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­rės, bu­vu­sios Eu­ro­pos Par­la­men­to na­rės L. L. An­dri­kie­nės kal­ba

 

L. L. ANDRIKIENĖ. Eks­ce­len­ci­jos, Lie­tu­vos lais­vės gy­nė­jai, ko­le­gos sig­na­ta­rai, po­nios ir po­nai! Dvi­de­šimt ket­vir­tą­jį kar­tą ren­ka­mės čia, šio­je sa­lė­je, mi­nė­ti Sau­sio 13-osios. Tiek me­tų pra­ėjo nuo di­džio­jo Lie­tu­vos tau­tos iš­ban­dy­mo. Tą nak­tį ne­te­ko­me ke­tu­rio­li­kos ben­dra­pi­lie­čių, ant Tė­vy­nės Lais­vės al­to­riaus su­dė­ju­sių di­džiau­sią au­ką – gy­vy­bę. Tais pa­čiais 1991-ai­siais nu­žu­dy­ti ir Me­di­nin­kų pa­sie­nio pos­tą sau­go­ję Lie­tu­vos vy­rai, gy­vas iš­li­ko tik T. Šer­nas.

Bran­gie­ji, pa­sa­ky­ki­me at­vi­rai: juk Sau­sio 13-oji mums yra ne tik at­min­ti­na die­na. 1991-ųjų sau­sio 13-oji yra mū­sų is­to­ri­nės per­ga­lės die­na, Lie­tu­vos per­ga­lės prieš ge­rai gin­kluo­tą ag­re­so­rių, prieš SSRS, tu­rė­ju­sį tiks­lą su­nai­kin­ti ką tik nau­jam gy­ve­ni­mui pa­ki­lu­sią lais­vą Lie­tu­vą.

Taip, to­kią die­ną ga­li­me prie šir­dies seg­tis ne­už­mirš­tuo­lės žie­de­lį ar ki­tą gy­vos at­min­ties sim­bo­lį, bet svar­biau yra ne tai, kas ko­kia nors pro­ga yra pri­seg­ta prie šir­dies, o tai, kas šir­dy­je. Nes jei­gu net bu­ro­ke­vi­čiai, jer­ma­la­vi­čiai ir Co pri­si­seg­tų ne­už­mirš­tuo­les, nė už ką ne­pa­ti­kė­čiau, kad jie ta­po lais­vos Lie­tu­vos my­lė­to­jais ir gy­nė­jais, kad jiems Lie­tu­va yra to­ji vie­nin­te­lė vie­ta že­mė­je, ku­rios vals­ty­bin­gu­mas ir Ne­pri­klau­so­my­bė už nie­ką ne­per­ka­mi ir ne­par­duo­da­mi.

Sa­ko­ma, kad iš lai­ko per­spek­ty­vos da­ly­kai, reiš­ki­niai ma­to­mi ge­riau ir ob­jek­ty­viau. Ta­čiau yra ir ki­ta aki­vaiz­di tie­sa: bė­gan­tis lai­kas yra ne­gai­les­tin­gas, nes pra­ėję me­tai iš mū­sų at­min­ties, iš gy­vų tų įvy­kių liu­di­nin­kų at­min­ties iš­tri­na ne tik fak­tus, de­ta­les ir niu­an­sus, ku­rie kar­tais bū­na net svar­bes­ni už pa­čius fak­tus, bet iš­ti­sas die­nas ir sa­vai­tes. Kuo dau­giau lai­ko pra­bė­ga, tuo dau­giau ga­li­my­bių in­ter­pre­ta­ci­joms, va­ria­ci­joms ir iš to ky­lan­čioms tik­roms ir su­fab­ri­kuo­toms sen­sa­ci­joms.

Šiais di­džio­jo pro­tų pai­nio­ji­mo, dar ki­taip va­di­na­mo in­for­ma­ci­niu, pro­pa­gan­di­niu ka­ru, lai­kais, kai vi­si esa­me ban­dy­mų per­ra­šy­ti Lie­tu­vos is­to­ri­ją liu­di­nin­kai, kai ste­bi­me pa­stan­gas su­dė­lio­ti ak­cen­tus taip, kaip kai kam bū­tų pa­to­giau, ypa­tin­gą ver­tę įgy­ja mū­sų pa­čių at­min­tis ir pa­ty­ri­mas.

Po Sau­sio 13-osios grei­tai pra­si­dė­jo il­ga­lai­kė eko­no­mi­nė blo­ka­da. So­vie­tų Są­jun­ga mus ban­dė pa­lauž­ti, vi­sais įma­no­mais bū­dais truk­dy­da­ma mū­sų vals­ty­bės gy­ve­ni­mą. In­flia­ci­ja 1991-iai­sias pa­sie­kė kos­mi­nes aukš­tu­mas – be­veik 383 %, 1992-ai­siais – per 1000 %, pa­ly­gin­ti su me­tais iki Ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mo.

Tu­rė­jo­me, M. Gor­ba­čio­vo žo­džiais ta­riant, pa­spring­ti sa­vo ne­pri­klau­so­my­be. Ar dar pri­si­me­na­te to cha­riz­ma­tiš­ko­jo, ža­vė­ju­sio ir ap­ža­vė­ju­sio dau­ge­lį Va­ka­rų ly­de­rių SSRS kom­par­ti­jos ge­ne­ra­li­nio sek­re­to­riaus žo­džius, pa­sa­ky­tus Vil­niu­je 1990-ųjų sau­sį: „Zach­lieb­nio­ties vy svo­jei ne­za­vi­si­most­ju!“ („Pa­spring­si­te jūs sa­vo ne­pri­klau­so­my­be.“) Iš­tvė­rė­me. Lie­tu­va iš­tvė­rė. Ir lai­mė­jo.

Pra­bė­go 24-eri me­tai. Eu­ro­po­je ne­be­li­ko ge­le­ži­nės už­dan­gos, Lie­tu­va – lais­vos ir de­mo­kra­tinės Eu­ro­pos da­lis. Ta­čiau mū­sų at­min­tis, pa­ty­ri­mas ir svei­kas pro­tas sa­ko: mū­sų ko­va ne­baig­ta, mū­sų dar­bas dar nė­ra at­lik­tas iki ga­lo. Gal ge­riau­siai tai iš­reikš­tų ant Ka­pi­to­li­jaus kal­vos esan­čio JAV par­la­men­to sie­no­je iš­kal­ti žo­džiai: „Whe­ne­ver a free man is in chains we are thre­a­te­ned al­so. Who­e­ver is figh­ting for li­ber­ty is de­fen­ding Ame­ri­ca.“ („Kai lais­vas žmo­gus yra su­ra­ki­na­mas gran­di­nė­mis, mums taip pat gra­si­na­ma. Kiek­vie­nas, ko­vo­jan­tis už lais­vę, gi­na Ame­ri­ką.“)

Ar mes, Lie­tu­va, per 25-erius Ne­pri­klau­so­my­bės me­tus pa­ty­ru­si tiek daug iš­ban­dy­mų, įvei­ku­si tiek sun­ku­mų, ne­ma­žai pra­ra­du­si, ga­lė­tu­me pa­sa­ky­ti, kad jau esa­me ver­ti to­kių žo­džių, ku­riuos ką tik ci­ta­vau, kad esa­me iš­ti­ki­mi ir ne­svy­ruo­jan­tys lais­vės ir de­mo­kra­tijos ide­a­lų gy­nė­jai?

Sek­ma­die­nio po­pie­tę ma­tė­me Eu­ro­pos ir ki­tų pa­sau­lio vals­ty­bių ly­de­rius ei­se­no­je Pa­ry­žiu­je, ku­rios tiks­las – ap­gin­ti min­ties, žo­džio, spau­dos lais­vę. „Je suis Char­lie“, – sa­vo da­ly­va­vi­mu ei­se­no­je sa­kė Vo­kie­ti­jos ly­de­rė A. Mer­kel, Pran­cū­zi­jos Pre­zi­den­tas F. Hol­lan­de’­as, Eu­ro­pos Ko­mi­si­jos Pre­zi­den­tas J. C. Junc­ke­ris, Eu­ro­pos Par­la­men­to Pir­mi­nin­kas M. Schult­zas, Lie­tu­vos mi­nist­ras L. Lin­ke­vi­čius, ES Ta­ry­bos Pre­zi­den­tas len­kas D. Tus­kas, Jor­da­ni­jos ka­ra­lius Ab­dul­lah II ir ka­ra­lie­nė Ra­nia, Iz­ra­e­lio ir Pa­les­ti­nos ly­de­riai, Is­pa­ni­jos prem­je­ras M. Ra­joy, NATO ge­ne­ra­li­nis sek­re­to­rius – vi­si kar­tu, vie­no­je gre­to­je. „Je suis Char­lie!“ – skan­da­vo dau­giau nei mi­li­jo­nas į gat­ves iš­ėju­sių pran­cū­zų.

Sa­ky­ki­te, o kai snai­pe­riai be ski­ria­mų­jų žen­klų vos prieš me­tus Ki­je­ve su­šau­dė šim­tą uk­rai­nie­čių, „Dan­gaus šim­ti­nę“, ar mes – Lie­tu­va, jos ly­de­riai – iš­ėjo­me į Ge­di­mi­no pros­pektą su pla­ka­tais „Aš esu mai­da­nie­tis“, „Aš esu uk­rai­nie­tis“? Ar aukš­čiau­sie­ji mū­sų vals­ty­bės pa­rei­gū­nai ir vi­sų Lie­tu­vos de­mo­kra­tinių, par­la­men­ti­nių par­ti­jų ly­de­riai su­si­ki­bo už ran­kų, de­monst­ruo­da­mi so­li­da­ru­mą ir vie­ny­bę, pa­ra­mą Uk­rai­nai dėl šios tau­tos tei­sė­tų sie­kių ir pa­tir­tų au­kų, ar mes, Lie­tu­va, pas­kui juos iš­ėjo­me į Ge­di­mi­no pros­pektą ar Ka­ted­ros aikš­tę? Įvy­ko dau­gia­tūks­tan­ti­niai Uk­rai­ną re­mian­tys mi­tin­gai, ei­se­nos? Ne, mū­sų po­li­ti­niai ly­de­riai da­ly­va­vo rung­ty­nė­se dėl aukš­tes­nės vie­tos rei­tin­gų len­te­lė­je, o vie­šo­jo­je erd­vė­je dau­giau­sia vie­tos už­ėmė kri­ti­ka Eu­ro­pai ir Ame­ri­kai, kad anie­ji nie­ko ne­da­ro, o jei da­ro, tai ne tai, ką rei­kia, o ir ap­skri­tai per ma­žai. Pa­klaus­ki­me sa­vęs: ar mes, Lie­tu­va, de­mo­kra­tinės Eu­ro­pos, Eu­ro­pos Są­jun­gos da­lis, vis­ką pa­da­rė­me dėl Uk­rai­nos, ką ga­lė­jo­me?

Šian­dien mums la­biau­siai trūks­ta tik­ro­sios ly­de­rys­tės, kai po­li­ti­ka da­ro­ma ne žo­džiais svai­dan­tis, ku­ris kie­čiau, krū­čiau pa­sa­kys apie ki­tą, mums rei­kia tik­ros ly­de­rys­tės, gy­vo pa­vyz­džio, kai svar­biau­sio­mis die­no­mis ly­de­riai ap­link sa­ve su­bu­ria kuo pla­tes­nes vi­suo­me­nės gru­pes, gy­vu pa­vyz­džiu iš­reiš­kia po­zi­ci­ją ir ly­de­rys­tę. Ta­da Lie­tu­va yra stip­ri, kai ji vie­nin­ga, so­li­da­ri, vei­kian­ti iš­vien.

Da­bar kai kas Lie­tu­vo­je sa­ko: tai, kas įvy­ko Pa­ry­žiu­je, yra jų, pran­cū­zų, bet ne lie­tu­vių pro­ble­ma, pas mus, gir­di, tai bū­tų ne­įma­no­ma. Ne­rei­kia įžei­di­nė­ti ti­kin­čių­jų ne­švan­kio­mis ka­ri­ka­tū­ro­mis, o jei tai su­pran­ta­me kaip žo­džio lais­vę, tai bū­ki­me pa­si­ren­gę ir su­mo­kė­ti už tai.

Tiems ben­dra­pi­lie­čiams pa­sa­ky­čiau: vi­sos re­li­gi­jos gerb­ti­nos, bet įkai­tų ėmi­mas ir jų žu­dy­mas yra ab­so­liu­čiai ne­pri­im­ti­nas bū­das ko­vo­ti su tuo, kas mums ne­pa­tin­ka ar yra ne­pri­im­ti­na. Jei trak­tuo­si­me tai kaip pri­mi­ty­vų kerš­tą, ven­de­tą, ku­rią ga­li­ma su­pras­ti ir net­gi pa­tei­sin­ti, ta­da bū­ki­me pa­si­ruo­šę ne­il­gai lau­kę tai pa­tir­ti ir Lie­tu­vo­je. Te­ro­riz­mas ne­tu­ri sie­nų ir ne vie­nos vals­ty­bės ar net vals­ty­bių gru­pės jė­goms yra su juo ko­vo­ti ir jį įveik­ti. Te­ro­riz­mo for­mų ga­li bū­ti pa­čių įvai­riau­sių, bet es­mė pa­si­lie­ka ta pa­ti.

Ger­bia­mie­ji, pa­sau­lis la­bai pa­si­kei­tė, pa­ly­gin­ti su tuo, koks jis bu­vo prieš 24 me­tus. Pa­sau­lis ta­po dar la­biau tar­pu­sa­vy­je su­si­jęs, la­bai spar­čiai be­si­kei­čian­tis, su­dė­tin­ges­nis. Mū­sų pro­ble­mos – glo­ba­lios, ne­įvei­kia­mos vie­nos vals­ty­bės jė­go­mis. Tai pa­čiai Eu­ro­pai pa­de­dant pa­sau­ly­je at­si­ra­do nau­jų ga­lios cen­trų. Bū­tent dėl šio kon­teks­to, ne­pai­sant to, kad Eu­ro­pos Są­jun­ga yra di­des­nė ir ge­ro­kai stip­res­nė nei prieš 24 me­tus, pa­ly­gin­ti su ki­tais pa­sau­lio re­gio­nais, Eu­ro­pa at­ro­do se­na ir pa­var­gu­si, pa­sau­lis ta­po daug ma­žiau eu­ro­cen­triš­kas, o Eu­ro­pa pra­ra­do anks­čiau tu­rė­tą ly­de­rys­tę. Šian­die­ni­nis pa­sau­lis Eu­ro­pą pri­ima abe­jin­gai, su tam tik­ra re­zer­va­ci­ja ir ne­pa­si­ti­kė­ji­mu, net­gi įta­ru­mu. O juk mes, Lie­tu­va, esa­me Eu­ro­pos da­lis ir ge­og­ra­fi­ne, ir po­li­ti­ne, ir eko­no­mi­ne pras­me. Eu­ro­pa yra mū­sų na­mai, ir mums tai ne­ga­li ne­rū­pė­ti.

Eks­ce­len­ci­ja jau mi­nė­jo, kad ma­žiau nei prieš du mė­ne­sius Eu­ro­pos Par­la­men­te lan­kę­sis po­pie­žius Pran­ciš­kus sa­vo kal­bo­je sa­kė, kad Eu­ro­pa at­ro­do pa­var­gu­si, o jo­je gy­ve­nan­tys žmo­nės su­tri­kę. Ar su­tik­tu­mė­te su to­kiu api­bū­di­ni­mu? Ir ko­kie eu­ro­pie­čiai esa­me mes, lie­tu­viai? Mes esa­me op­ti­mis­tai ar tie, ku­rie yra am­ži­nai kuo nors ne­pa­ten­kin­ti, pra­ra­dę pa­si­ti­kė­ji­mą vis­kuo ir vi­sais?

Ne­se­niai at­lik­to Gal­lup ty­ri­mo iš­va­dos ro­do, kad tarp vi­sų pa­sau­lio vals­ty­bių esa­me vie­ni ne­lai­min­giau­sių. Tarp dau­giau nei šim­to pa­sau­lio vals­ty­bių esa­me tik tre­ti nuo ga­lo. Už mus ne­lai­min­ges­niais jau­čia­si esą tik si­rai, kur jau ne vie­ne­rius me­tus vyks­ta žiau­riau­sias ka­ras, ir Ča­do gy­ven­to­jai. Ru­sai, uk­rai­nie­čiai, bal­ta­ru­siai, lat­viai, es­tai, veng­rai, vo­kie­čiai ir vi­si ki­ti eu­ro­pie­čiai, jau ne­kal­bant apie Lo­ty­nų Ame­ri­kos žmo­nes, jau­čia­si esą lai­min­ges­ni nei lie­tu­viai. To­kias iš­va­das iš­gir­du­si ne­pa­ti­kė­jau, kol pa­ti jų ne­per­skai­čiau.

Ko trūks­ta tai pa­var­gu­siai ir su­tri­ku­siai Eu­ro­pai, ne­lai­min­gais be­si­jau­čian­tiems lie­tu­viams? Ogi Sau­sio 13-osios dva­sios, pa­si­ry­ži­mo ir ti­kė­ji­mo, pa­si­ti­kė­ji­mo Lie­tu­va ir pa­čiais sa­vi­mi. Jei ne mes, tai kas? Jei mes pa­si­trauk­si­me, kas ap­gins mū­sų na­mus, vai­kus, ver­ty­bes, ti­kė­ji­mą?

Po­pie­žiaus ži­nia Eu­ro­pos Par­la­men­tui, o per jį – vi­siems 550 mi­li­jo­nų eu­ro­pie­čių, bu­vo aiš­ki: vil­tis ir pa­drą­si­ni­mas. Po­pie­žius Pran­ciš­kus taip ir sa­kė: at­ve­žiau jums vil­ties ži­nią, kad mū­sų pro­ble­mos taps to­kios di­de­lės (te­ro­riz­mas – tik vie­na iš jų), kad joms įveik­ti pri­reiks ne tik Eu­ro­pos, bet vi­so pa­sau­lio pa­stan­gų. Ant­ro­ji ži­nia – tai pa­drą­si­ni­mas su­grįž­ti prie Eu­ro­pos Są­jun­gos tė­vų ti­kė­ji­mo, jų Eu­ro­pos vi­zi­jos, o to­ji Eu­ro­pos vi­zi­ja – tai Eu­ro­pa, grįs­ta krikš­čio­niš­ko­sio­mis ver­ty­bė­mis, tai ver­ty­bi­nė po­li­ti­ka, tai ben­dras dar­bas, sie­kiant įveik­ti skir­tu­mus, pra­ei­ties ta­ko­skyras, ska­tin­ti tai­ką ir ben­dra­dar­bia­vi­mą.

Po­pie­žiaus siun­čia­mos vil­ties ir pa­drą­si­ni­mo ži­nios tu­ri pa­siek­ti ir lie­tu­vių pro­tus ir šir­dis, nes lie­tu­vių lau­kia tie pa­tys iš­šū­kiai, kaip ir vi­sų eu­ro­pie­čių. Įsto­ji­mas į eu­ro zo­ną, šios die­nos ener­ge­ti­kos pro­ble­mų spren­di­mas ne­ga­ran­tuo­ja ra­maus gy­ve­ni­mo il­giems me­tams. Nau­ji iš­šū­kiai mū­sų lauks vi­so­se sri­ty­se, o jiems įveik­ti pri­reiks ne ma­žes­nių va­lios pa­stan­gų ir dar­bo nei tiems, ku­riuos jau įvei­kė­me.

Mie­lie­ji, baig­ti sa­vo kal­bą no­rė­čiau ke­lio­mis min­ti­mis apie Uk­rai­ną, kur su pa­ra­mos mi­si­ja iš­vyks­tu jau ry­toj. Iš­tvė­rė­me mes – iš­tvers ir Uk­rai­na. Uk­rai­nos tau­ta to ver­ta. Uk­rai­nie­čių Sau­sio 13-oji la­bai už­si­tę­sė, ji trun­ka jau dau­giau nei me­tus. Už Uk­rai­nos lais­vę ir že­mių vien­ti­su­mą mo­ka­ma aukš­čiau­sia kai­na. Mai­da­ne žu­vu­sių­jų „Dan­gaus šim­ti­nę“ be­veik kas­dien pa­pil­do nau­jos au­kos. Žu­vu­sių­jų skai­čius jau pa­sie­kė 4700.

Ti­kiu: Uk­rai­na bus vie­na ir ne­pa­da­lin­ta, lais­va ir de­mo­kra­tiška, Eu­ro­pos Są­jun­gos ir NATO na­rė. Tai – ne tik Uk­rai­nos, bet ir Lie­tu­vos in­te­re­sas. To­dėl už mū­sų ir jų lais­vę! Kuo di­des­nė ir stip­res­nė yra de­mo­kra­tijų ben­dri­ja, tuo stip­res­nė ir sau­ges­nė yra Lie­tu­va, tuo tai­kes­nis ir sta­bi­les­nis bus pa­sau­lis, ku­ria­me gy­vens tie, ku­rie at­eis po mū­sų. Te­gul mus ve­da ti­kė­ji­mas, mei­lė ir vil­tis, o mū­sų dar­bus ly­di sėk­mė. Ačiū. (Plo­ji­mai)

PIRMININKĖ. Dė­ko­ju ger­bia­ma­jai L. L. An­dri­kie­nei. Šiais me­tais mi­nė­si­me Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mo 25-me­tį, kai Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos de­pu­ta­tai, vyk­dy­da­mi Tau­tos va­lią, šio­je sa­lė­je pa­skel­bė, kad Lie­tu­va po 50 me­tų vėl yra lais­va. Ma­lo­niai kvie­čiu tar­ti žo­dį Lie­tu­vos Ne­priklau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­rą, am­ba­sa­do­rių Vytautą Petrą Pleč­kai­tį, ku­ris nuo pat Są­jū­džio įsi­kū­ri­mo ko­vo­jo už Lie­tu­vos lais­vę. Pra­šom.

 

Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­ro, am­ba­sa­do­riaus V. P. Pleč­kai­čio kal­ba

 

V. P. PLEČKAITIS. Ger­bia­mo­ji Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­te, Jo Eks­ce­len­ci­ja ger­bia­ma­sis Pre­zi­den­te Val­dai Adam­kau, ger­bia­mo­ji Sei­mo Pir­mi­nin­ke, ger­bia­ma­sis prem­je­re, ger­bia­mie­ji mi­nist­rai, ger­bia­ma­sis Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos Pir­mi­nin­ke, gar­būs sve­čiai bei už­sie­nio ša­lių am­ba­sa­do­riai, mie­lie­ji žu­vu­sių­jų ar­ti­mie­ji!

Šian­dien mi­ni­me is­to­ri­nę die­ną, kai mū­sų tau­ta ko­vo­je už sa­vo lais­vę ir ne­pri­klau­so­my­bę ne­te­ko 13-os ge­riau­sių sū­nų ir vie­nos duk­ters – Lo­re­tos Asa­na­vi­čiū­tės, pa­au­ko­ju­sių gy­vy­bes, kad mes, mū­sų vai­kai ir at­ei­ties kar­tos gy­ven­tu­me lais­vi sa­vo pa­čių ku­ria­mo­je de­mo­kra­tinėje vals­ty­bė­je. Dar 604 be­gin­kliai Lie­tu­vos pi­lie­čiai ir pi­lie­tės bu­vo su­žeis­ti ir su­ža­lo­ti gin­da­mi Lie­tu­vos te­le­vi­zi­jos bokš­tą bei ra­di­jo ir te­le­vi­zi­jos pa­sta­tus. Tra­giš­ką Sau­sio 13-osios nak­tį pa­dė­tį dar la­biau dra­ma­ti­za­vo prieš dvi die­nas Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos pa­skir­tas, o da­bar lai­ki­nai pra­din­gęs prem­je­ras. Jis bu­vo de­pu­ta­tų pa­skelb­tas „ne­ži­nia kur esan­čiu“, to­dėl anks­ty­vą Sau­sio 13-osios ryt­me­tį Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos Pir­mi­nin­kui Vy­tau­tui Land­sber­giui pa­siū­lius bu­vo pa­skir­tas nau­jas Vy­riau­sy­bės va­do­vas – Ge­di­mi­nas Vag­no­rius. Taip bu­vo iš­spręs­ta la­bai trum­pai tru­ku­si Vy­riau­sy­bės va­do­vų kri­zė.

Sau­sio 13-oji – tai ne tik liū­de­sio ir žu­vu­sių­jų pa­ger­bi­mo die­na, bet ir mū­sų tau­tos šlo­vės, pa­si­šven­ti­mo ir vie­ny­bės die­na. De­šim­čių tūks­tan­čių su­si­vie­ni­ju­sių žmo­nių dė­ka, at­vy­ku­sių ap­gin­ti Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos iš vi­sos Lie­tu­vos, jų drą­sos bei ryž­to dė­ka pa­si­prie­šin­ti bru­ta­liai ka­ri­nei jė­gai Lie­tu­va ne­bu­vo par­klup­dy­ta ir nu­ga­lė­ta. Tu­rė­da­ma sa­vo žmo­nių pa­lai­ky­mą, Lie­tu­vos Vy­riau­sy­bė ir par­la­men­tas tę­sė ko­vo 11-ąją pra­dė­tą ke­lią į ne­pri­klau­so­my­bę ir pa­sie­kė, kad mū­sų ša­lis ta­po vi­sa­tei­se ir ne­pri­klau­so­ma Eu­ro­pos vals­ty­be.

Lie­tu­va, kaip ir Lat­vi­ja, ir Es­ti­ja, kaip ir mū­sų kai­my­nė Len­ki­ja bei ki­tos Vi­du­rio Eu­ro­pos ša­lys, XX am­žiu­je bu­vo pri­vers­tos du kar­tus už­gim­ti ko­vo­da­mos už tei­sę tu­rė­ti su­ve­re­nią vals­ty­bę. Abu kar­tus Lie­tu­vos žmo­nės ko­vo­jo su pra­žū­tį ne­šu­siu bol­še­vi­ki­niu ko­mu­nis­ti­niu re­ži­mu, pa­nie­ki­nu­siu tau­tų ap­si­spren­di­mo tei­sę ir as­mens lais­vę.

Tam, kad 1918 m. va­sa­rio 16 d. Lie­tu­vos Tary­bos pa­skelb­ta Ne­pri­klau­so­my­bės de­kla­ra­ci­ja vir­­s­­tų re­a­lia ne­pri­klau­so­my­be, tu­rė­jo pra­ei­ti ma­žiau­siai dve­ji me­tai su gin­klu ran­ko­se ko­vo­jant prieš tuos, ku­rie tą ne­pri­klau­so­my­bę no­rė­jo su­nai­kin­ti. Ne­pri­klau­so­my­bės ko­vo­se 1918–1920 me­tais Lie­tu­va ne­te­ko dau­giau kaip dvie­jų su pu­se tūks­tan­čių ka­rių sa­va­no­rių.

Jų dė­ka mū­sų se­ne­lių kar­ta ga­lė­jo 20 me­tų džiaug­tis ne­pri­klau­so­my­bės vai­siais. Prieš be­veik 100 me­tų su­kur­ta vals­ty­bė dviem kar­toms ta­po pa­vyz­džiu ku­riant šiuo­lai­ki­nę mo­der­nią Lie­tu­vą.

1991 metų sau­sio 13-ąją žu­vu­sių­jų, su­žeis­tų mū­sų vals­ty­bės pi­lie­čių dė­ka, vi­sų Lie­tu­vos žmo­nių, ne­šio­ju­sių šir­dy­je lais­vės idė­ją, ir juos rė­mu­sių šio­je ko­vo­je ki­tų tau­tų pi­lie­čių dė­ka, tarp jų ir čia sė­din­čio Ada­mo Mich­ni­ko, ir jo ko­le­gų iš len­kų „So­li­da­ru­mo“, mus rė­mu­sių ru­sų de­mok­ra­tų, taip pat uk­rai­nie­čių, šian­dien ko­vo­jan­čių už sa­vo pi­lie­čių tei­sę į su­ve­re­nią vals­ty­bę, dė­ka ne­tru­kus švę­si­me ant­ro­sios Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Ne­pri­klau­so­my­bės 25-me­tį.

Ne­pai­sant vi­sų bė­dų ir ne­pri­tek­lių, eg­zis­tuo­jan­čių mū­sų ša­ly­je, per daug di­de­lės so­cia­li­nės ne­ly­gy­bės, per ma­žo dė­me­sio sil­pniems ir skurs­tan­tiems, vis dėl­to kaip tau­ta ir vals­ty­bė esa­me kaip nie­ka­da stip­rūs ir sau­gūs, bū­da­mi Eu­ro­pos Są­jun­go­je ir gy­ny­bi­nė­je NATO or­ga­ni­za­ci­jo­je, esant rei­ka­lui su­si­tel­kę ir vie­nin­gi, kad mū­sų lais­vė bū­tų ap­gin­ta.

Dė­ko­da­mi ir pri­si­min­da­mi žu­vu­sius did­vy­rius, su­si­tel­ki­me į gy­vuo­sius, skir­ki­me dau­giau dė­me­sio pa­pras­tam žmo­gui. Pri­si­min­ki­me, kad bū­tent dėl tų pa­pras­tų ei­li­nių, kuk­lių Lie­tu­vos pi­lie­čių bu­vo su­kur­ta ir ap­gin­ta Lie­tu­vos lais­vė. Dau­giau­sia dėl jų ir šian­dien ku­ria­ma mū­sų ša­lies ge­ro­vė.

Ne­pa­mirš­ki­me, kad bū­tent jie – pa­pras­ti ei­li­niai mies­tų, mies­te­lių ir kai­mų žmo­nės, dau­giau­sia jau­ni, ko­vo­jo už mū­sų lais­vę miš­kuo­se par­ti­za­ni­nį ka­rą, tai jie pla­ti­no at­si­šau­ki­mus ir slap­tą an­ti­ko­mu­nis­ti­nę spau­dą, skleis­da­mi lais­vės idė­jas, jie lei­do „Ka­ta­li­kų Baž­ny­čios Kro­ni­ką“, bū­rė­si į po­grin­di­nes gru­pes ir or­ga­ni­za­ci­jas, į to­kias kaip Lais­vės ly­ga ir ki­tas. Jie bu­vo ša­li­na­mi iš uni­ver­si­te­tų už lais­vą min­tį, bu­vo per­se­kio­ja­mi, gniuž­do­mi ir ka­li­na­mi už pa­si­prie­ši­ni­mą ko­mu­nis­ti­nei dik­ta­tū­rai. Jie or­ga­ni­za­vo Są­jū­dį, gy­nė ir au­ko­jo­si 1990–1991 m., kad mes šian­dien bū­tu­me lais­vi.

Jų au­kos te­gu mums nuo­lat pri­me­na, jog už lais­vę ir tei­sin­gu­mą bei ge­res­nį gy­ve­ni­mą tu­ri­me nuo­lat ko­vo­ti, nes vi­sa­da at­si­ran­da to­kių, ku­rie mū­sų lais­vę ir de­mo­kra­tines tei­ses bei sie­kį gy­ven­ti tei­sin­giau ir ge­riau no­rė­tų su­ma­žin­ti ar ap­ri­bo­ti. Ačiū už dė­me­sį. (Plo­ji­mai)

PIRMININKĖ. Dė­ko­ja­me ger­bia­ma­jam V. P. Pleč­kai­čiui.

Mie­lie­ji! Šiais me­tais bus įteik­ta jau ket­vir­to­ji Lais­vės pre­mi­ja. No­rė­čiau pri­min­ti, kad pir­mo­ji Lais­vės pre­mi­ja bu­vo pa­skir­ta ne­nuils­tan­čiam ko­vo­to­jui už žmo­gaus tei­ses, lais­vę ir de­mo­kra­tiją, Ru­si­jos di­si­den­tui Ser­ge­jui Ko­va­lio­vui. Ant­ro­ji – po­li­ti­niam ka­li­niui, Lie­tu­vos lais­vės ly­gos įkū­rė­jui An­ta­nui Ter­lec­kui. 2013 me­tų Lais­vės pre­mi­ja pa­skir­ta ko­vo­to­jui už Lie­tu­vos lais­vę ir žmo­gaus tei­ses, ak­ty­viam Lie­tu­vos ne­gin­kluo­to pa­si­prie­ši­ni­mo da­ly­viui, po­li­ti­niam ka­li­niui, po­grin­di­nės spau­dos lei­di­nio „Lie­tu­vos Ka­ta­li­kų Baž­ny­čios Kro­ni­ka“ stei­gė­jui, re­dak­to­riui, Ti­kin­čių­jų tei­sių gy­ni­mo ka­ta­li­kų ko­mi­te­to na­riui, Kau­no ar­ki­vys­ku­pui met­ro­po­li­tui Si­gi­tui Tam­ke­vi­čiui.

Ger­bia­mie­ji, ne­tru­kus pra­dė­si­me 2014 me­tų Lais­vės pre­mi­jos įtei­ki­mo ce­re­mo­ni­ją.

Ma­lo­niai kvie­čiu tar­ti žo­dį Sei­mo Pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­ją, Lais­vės pre­mi­jų ko­mi­si­jos pir­mi­nin­kę Ire­ną De­gu­tie­nę. (Plo­ji­mai)

 

Sei­mo Pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­jos, Lais­vės pre­mi­jų ko­mi­si­jos pir­mi­nin­kės I. De­gu­tie­nės kal­ba

 

I. DEGUTIENĖ (TS-LKDF[2]). Bran­gūs Sau­sio 13-ąją žu­vu­sių­jų lais­vės gy­nė­jų ar­ti­mie­ji, gar­būs Lais­vės gy­nė­jų die­nos mi­nė­ji­mo da­ly­viai, bu­vę ir esa­mi ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos vals­ty­bės va­do­vai, ger­bia­ma­sis Ada­mai Mich­ni­kai, Eks­ce­len­ci­jos am­ba­sa­do­riai, ger­bia­mie­ji ir gar­būs šio iš­kil­min­go mi­nė­ji­mo sve­čiai!

Šian­dien mi­ni­me Lais­vės gy­nė­jų die­ną ir jau, kaip sa­kė Sei­mo Pir­mi­nin­kė, ket­vir­tą kar­tą tei­kia­me Lais­vės pre­mi­ją. Pre­mi­ją, ku­ri pa­ger­bia ir įver­ti­na „as­me­nų ir or­ga­ni­za­ci­jų pa­sie­ki­mus bei in­dė­lį gi­nant žmo­gaus tei­ses, plė­to­jant de­mo­kra­tiją, ska­ti­nant tarp­vals­ty­bi­nį ben­dra­dar­bia­vi­mą, ko­vo­jant už Ry­tų ir Vi­du­rio Eu­ro­pos tau­tų lais­vą ap­si­spren­di­mą ir su­ve­re­ni­te­tą.“ Šian­dien ji pa­skir­ta mū­sų bi­čiu­liui Ada­mui Mich­ni­kui – Len­ki­jos vi­suo­me­nės vei­kė­jui, di­si­den­tui, vie­nam iš „So­li­da­ru­mo“ ly­de­rių, žur­na­lis­tui, eseis­tui ir po­li­ti­kos pub­li­cis­tui, vie­no iš po­pu­lia­riau­sių ir pa­žan­giau­sių Len­ki­jos dien­raš­čių „Ga­ze­ta Wy­borc­za“ vy­riau­sia­jam re­dak­to­riui. A. Mich­ni­kui – bi­čiu­lių ir ben­dra­min­čių su di­de­le pa­gar­ba gre­ta Vác­la­vo Ha­ve­lo ir An­dre­jaus Sa­cha­ro­vo va­di­na­mam vie­nu iš le­gen­di­nių Eu­ro­pos ko­vo­to­jų už žmo­gaus tei­ses, pi­lie­ti­nes lais­ves, Vi­du­rio ir Ry­tų Eu­ro­pos tau­tų ir ša­lių ne­pri­klau­so­my­bę. Žmo­gui, ne kar­tą ka­lin­tam ir gniuž­dy­tam re­ži­mo, ta­čiau vis taip pat at­kak­liai sie­ku­siam ir šian­dien be­sie­kian­čiam lais­vės ir de­mo­kra­tijos ide­a­lų.

Nuo­šir­džiai džiau­giuo­si A. Mich­ni­ko ir Lie­tu­vos bi­čiu­lys­te, be­si­tę­sian­čia ne vie­ną de­šimt­me­tį, nuo­šir­džia ir iš­ti­ki­ma bi­čiu­lys­te ko­vo­jant dėl lais­vės; bi­čiu­lys­te, ku­ri sie­ja dvi ša­lia gy­ve­nan­čias, ben­dra is­to­ri­ja su­sie­tas tau­tas.

Sim­bo­liš­ka, kad prieš 24 me­tus A. Mich­ni­kas čia, Vil­niu­je, kaip Len­ki­jos Res­pub­li­kos Sei­mo pre­zi­diu­mo ir Len­ki­jos ži­niask­lai­dos at­sto­vas, bu­vo drau­ge su mu­mis, su tau­ta, pa­si­ry­žu­sia krau­ju ap­gin­ti sa­vo lais­vę lem­tin­go­mis sau­sio aki­mir­ko­mis. 1991-ųjų sau­sį Lie­tu­vo­je drau­ge su at­vy­ku­sia Len­ki­jos pi­lie­ti­nio par­la­men­ti­nio klu­bo de­le­ga­ci­ja jis at­vi­rai reiš­kė be­są­ly­giš­ką pa­ra­mą Lie­tu­vos pi­lie­čių ko­vai su bru­ta­lia so­vie­tų ag­re­si­ja. Tuo­met ne­bu­vo aiš­ku, kaip pa­si­suks is­to­ri­jos vin­giai, kuo virs jė­gos pa­nau­do­ji­mas prieš be­gin­klę tau­tą. Bu­vęs svar­biau­siais Len­ki­jos is­to­ri­jos mo­men­tais – drau­ge su 1968-ųjų Var­šu­vos stu­den­tais, drau­ge su Dar­bi­nin­kų gy­ni­mo ko­mi­te­tu, drau­ge su „So­li­da­ru­mu“ – A. Mich­ni­kas ne­li­ko abe­jin­gu ste­bė­to­ju ir to­mis siau­bo die­no­mis bu­vo drau­ge su mu­mis.

Tuo­met mums tik­rai rei­kė­jo drau­gų, rei­kė­jo tų, ku­rie su­pran­ta, kad lais­vė per­žen­gia sie­nas, kad jū­sų lais­vė reiš­kia ir mū­sų lais­vę, o mū­sų lais­vė reiš­kia jū­sų lais­vę. Ger­bia­mas A. Mich­ni­kas bu­vo ir yra. Jis ak­ty­viai ra­gi­no Len­ki­jos vy­riau­sy­bę kuo grei­čiau pri­pa­žin­ti Lie­tu­vą ir pa­dė­ti Lie­tu­vai gau­ti di­plo­ma­ti­nį pri­pa­ži­ni­mą tarp­tau­ti­nė­je are­no­je. Jam esa­me dė­kin­gi už nuo­la­ti­nį pri­mi­ni­mą Va­ka­rų Eu­ro­pos vals­ty­bių ir Jung­ti­nių Ame­ri­kos Vals­ti­jų po­li­ti­kams, ir vi­suo­me­nei apie Lie­tu­vos ko­vas, lais­vės ir de­mo­kra­tijos sie­kius. Esa­me dė­kin­gi, kad nuo pat Są­jū­džio lai­kų ak­ty­viai pro­pa­ga­vo taip rei­ka­lin­gą Lie­tu­vos ir Len­ki­jos opo­zi­cio­nie­rių ben­dra­dar­bia­vi­mą, ska­ti­no „So­li­da­ru­mo“ ir Są­jū­džio veiks­mų ko­or­di­na­vi­mą, ne­lei­do pa­mirš­ti, kad ko­va už lais­vę, kad ko­va už de­mo­kra­tiją yra ben­dra ko­va. Esa­me dė­kin­gi už nuo­la­ti­nį dė­me­sį Lie­tu­vos pro­ble­ma­ti­kai 1989-ai­siais ne­pri­klau­so­mų žur­na­lis­tų ir de­mo­kra­tinės opo­zi­ci­jos at­sto­vų pra­dė­ta­me leis­ti dien­raš­ty­je „Ga­ze­ta Wy­borc­za“. Dien­raš­ty­je, ku­ris šiuo me­tu yra vie­nas įta­kin­giau­sių vi­suo­me­nės nuo­mo­nės for­muo­to­jų Len­ki­jo­je ir ku­rio vy­riau­sia­sis re­dak­to­rius nuo pat pra­džių yra A. Mich­ni­kas.

Ta­čiau kai­my­ni­nės vals­ty­bės ir tau­tos gy­ny­ba nė­ra vien­pu­siš­ka. A. Mich­ni­kas yra ne kar­tą vie­na­reikš­miš­kai pa­si­sa­kęs prieš len­kų ir lie­tu­vių san­ty­kių kir­ši­ni­mą, iš­nau­do­jant tau­ti­nes ma­žu­mas. Pla­čiai nu­skam­bė­jo A. Mich­ni­ko pa­si­sa­ky­mas, ku­rį no­rė­čiau dar kar­tą pa­ci­tuo­ti. „Kai žiū­ri­me, kas vyks­ta Do­nec­ke ir Lu­hans­ke, tai ta­me kon­teks­te ma­to­me, ko­kie yra ab­sur­diš­ki gin­čai tarp Lie­tu­vos ir Len­ki­jos. Jie yra be­pras­miai, jie yra kenks­min­gi – rei­kia at­vi­rai pa­sa­ky­ti. Yra po­li­ti­kų, ku­rie dir­ba V. Pu­ti­no po­li­ti­kos la­bui. Ran­ka ran­kon dir­ba. Nes ge­rų Lie­tu­vos ir Len­ki­jos san­ty­kių grio­vi­mas nau­din­gas tik Krem­liaus im­pe­ria­lis­ti­nei po­li­ti­kai.“

Pa­ma­ty­ki­me ir mes šį „ab­sur­dą“ ir ne­leis­ki­me jam už­gož­ti mū­sų ben­dra­dar­bia­vi­mo ir ben­dra­vi­mo, kas­die­nių mū­sų veiks­mų. Ne­ieš­ko­ki­me su­prie­ši­nan­čių pra­ei­ties at­si­mi­ni­mų, bet vei­kiau žiū­rė­ki­me į prie­kį, ieš­ko­ki­me, kas mus jun­gia ir pa­de­da kur­ti dia­lo­gą.

Ti­kiu, kad tiek mū­sų lais­vės gy­nė­jų pa­vyz­dys, tiek mū­sų šios die­nos sve­čio – Lais­vės pre­mi­jos lau­re­a­to A. Mich­ni­ko as­me­ni­nis pa­vyz­dys bus tas įkvė­pi­mo šal­ti­nis, į ku­rį kiek­vie­ną kar­tą ga­lė­si­me at­si­gręž­ti, kai iš­kils nau­ji iš­šū­kiai, kai rei­kės at­si­rem­ti į kaž­ką tvir­to ir tik­ro. Is­to­ri­ja lei­džia ne tik mo­ky­tis iš bu­vu­sių kar­tų klai­dų, ji taip pat įkvė­pia sem­tis stip­ry­bės iš did­vy­rių, kad siek­tu­me lais­vos, tei­sin­ges­nės, są­ži­nin­ges­nės, į pa­gar­bą kiek­vie­nam orien­tuo­tos da­bar­ties. Ti­kiu ir lin­kiu, kad lais­vės, de­mo­kra­tijos, pa­gar­bos ir at­jau­tos ki­tam ver­ty­bės, dėl ku­rių ko­vo­jo ir ku­rių nuo­lat sie­kė 2014 me­tų Lais­vės pre­mi­jos lau­re­a­tas, bū­tų gy­vos kiek­vie­no mū­sų kas­die­ny­bė­je, kiek­vie­no mū­sų gy­ve­ni­me.

Ger­bia­ma­sis Ada­mai Mich­ni­kai! Esa­te už sa­vo gy­ve­ni­mo nuo­pel­nus ne kar­tą ap­do­va­no­tas ir pa­gerb­tas. Mes dar kar­tą nuo­šir­džiai no­ri­me jums pa­dė­ko­ti, įteik­da­mi Lais­vės pre­mi­ją, ir pa­sa­ky­ti: už Jū­sų ir mū­sų lais­vę! Ačiū. (Plo­ji­mai)

PIRMININKĖ. La­bai vi­siems ačiū. Dė­ko­ju I. De­gu­tie­nei. To­liau iš­kil­min­gam mi­nė­ji­mui pir­mi­nin­kaus Sei­mo Pir­mi­nin­ko pir­ma­sis pa­va­duo­tojas V. Ged­vi­las.

 

Ro­do­ma fil­muo­ta me­džia­ga (Plo­ji­mai)

 

PIRMININKAS (V. GEDVILAS, DPF). Ma­lo­niai kvie­čiu Sei­mo Pir­mi­nin­kę įteik­ti Lais­vės sta­tu­lė­lę 2014 me­tų Lais­vės pre­mi­jos lau­re­a­tui, Len­ki­jos vi­suo­me­nės vei­kė­jui, di­si­den­tui, vie­nam iš ju­dė­ji­mo „So­li­da­ru­mas“ ly­de­rių, žur­na­lis­tui, eseis­tui ir po­li­ti­kos pub­li­cis­tui, Len­ki­jos dien­raš­čio „Ga­ze­ta Wy­borc­za“ vy­riau­sia­jam re­dak­to­riui A. Mich­ni­kui.

 

Sei­mo Pir­mi­nin­kė L. Grau­ži­nie­nė įtei­kia Lais­vės pre­mi­jos sta­tu­lė­lę (Plo­ji­mai)

 

Kvie­čiu Sei­mo Pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­ją, Lais­vės pre­mi­jų ko­mi­si­jos pir­mi­nin­kę I. De­gu­tie­nę įteik­ti Lais­vės pre­mi­jos di­plo­mą.

 

Lais­vės pre­mi­jų ko­mi­si­jos pir­mi­nin­kė I. Degu­tie­nė įtei­kia Lai­s­vės pre­mi­jos di­plo­mą (Plo­ji­mai)

 

Mie­lie­ji, ma­lo­niai kvie­čiu tar­ti žo­dį 2014 me­tų Lais­vės pre­mi­jos lau­re­a­tą, Len­ki­jos vi­suo­me­nės vei­kė­ją, di­si­den­tą, vie­ną iš ju­dė­ji­mo „So­li­da­ru­mas“ ly­de­rių, žur­na­lis­tą, eseis­tą ir po­li­ti­kos pub­li­cis­tą, Len­ki­jos dien­raš­čio „Ga­ze­ta Wy­borc­za“ vy­riau­si­ą­jį re­dak­to­rių Adamą Mich­ni­ką. (Plo­ji­mai)

 

2014 me­tų Lais­vės pre­mi­jos lau­re­a­to A. Mich­ni­ko kal­ba

 

A. MICHNIK. La­bai ačiū, Jū­sų Eks­ce­len­ci­jos po­nia Pre­zi­den­te, po­nia par­la­men­to Pir­mi­nin­ke, po­ne prem­je­re, Lietuvos laisvės gynėjų did­vy­rių ar­ti­mie­ji, Lais­vės gy­nė­jų ar­ti­mie­ji, Są­jū­džio bi­čiu­liai! Cz. Miɫos­zas bu­vo len­kų mąs­ty­mo apie lais­vą Lie­tu­vą mo­ky­to­jas, Vil­niaus kraš­to sū­nus, len­kas ir lie­tu­vis – di­dy­sis po­etas, ku­ris sa­ve lai­kė Lie­tu­vos Di­džio­sios Ku­ni­gaikš­tys­tės įpė­di­niu, dau­ge­lio tau­tų, dau­ge­lio kal­bų, dau­ge­lio re­li­gi­jų ir kul­tū­rų te­ri­to­ri­jos įpė­di­niu. At­si­im­da­mas No­be­lio pre­mi­ją 1980 m., Cz. Miɫos­zas Stok­hol­me pa­sa­kė įsi­min­ti­nus žo­džius: „Įsi­tvir­ti­no At­lan­to Char­ti­jai prieš­ta­rau­jan­tis po­žiū­ris, kad at­ski­ro­mis ša­li­mis ga­li­ma pre­kiau­ti, net loš­ti iš jų kor­to­mis ar kau­liu­kais. Tai liu­di­ja Eu­ro­pos pa­da­li­ji­mas į dvi sfe­ras. O dvie­jų dik­ta­to­rių pa­li­ki­mą nuo­lat pri­me­na tai, kad tri­jų Bal­ti­jos vals­ty­bių li­gi šiol nė­ra tarp Jung­ti­nių Tau­tų Or­ga­ni­za­ci­jos na­rių. Prieš ka­rą tos vals­ty­bės pri­klau­sė Tau­tų Ly­gai, ta­čiau pa­gal slap­tuo­sius 1939 me­tų su­tar­ties pro­to­ko­lus iš­ny­ko iš Eu­ro­pos že­mė­la­pio.“ Len­kų po­etas bu­vo, ko ge­ro, vie­nin­te­lis, ku­rio bal­są tuo me­tu ga­lė­jo iš­girs­ti vi­sas pa­sau­lis, bal­sas, gi­nan­tis Lie­tu­vą, Lat­vi­ją ir Es­ti­ją. To­je pat kal­bo­je Cz. Miɫos­zas pa­sa­kė: „Ge­ra gim­ti ma­ža­me kraš­te, ku­ria­me gam­ta ati­tin­ka žmo­gaus mas­te­lį, kur am­žiams bė­gant su­gy­ve­no kar­tu skir­tin­gos kal­bos ir skir­tin­gos ti­ky­bos, kal­bu apie Lie­tu­vą – mi­tų ir po­ezi­jos kraš­tą. […] gal­būt jos dva­sios nie­ka­da ma­nęs ne­pa­li­ko.“ Cz. Miɫos­zas dar kal­bė­jo: „Pa­lai­ma iš li­ki­mo gau­ti to­kį […] stu­di­jų mies­tą, koks bu­vo Vil­nius – fan­tas­tiš­kas į šiau­rės gi­rias per­kel­tas ita­liš­kos ba­ro­ko ar­chi­tek­tū­ros mies­tas, kur kiek­vie­na­me ak­me­ny­je glū­di is­to­ri­ja. Ke­tu­rias­de­šim­ties ka­ta­li­kų baž­ny­čių, ta­čiau kar­tu ir dau­gy­bės si­na­go­gų mies­tas; tais lai­kais žy­dai va­di­no jį Šiau­rės Je­ru­za­le.“

Dau­ge­lis ma­no kar­tos žmo­nių bu­vo pri­pra­tę prie to­kio Vil­niaus vaiz­do, juo di­des­nis yra šian­dien ma­no su­si­jau­di­ni­mas, to­dėl aš šian­dien krei­piuo­si į jus len­kiš­kai, o ne taip, kaip man bu­vo siū­ly­ta, ru­siš­kai. Ka­dan­gi ma­no bi­čiu­lis ru­sas iš Mask­vos pa­pa­sa­ko­jo man anek­do­tą apie Gold­ber­go ir Ra­bi­no­vi­čiaus po­kal­bį Ode­so­je, kaip tik tą po­kal­bį jums pa­pa­sa­ko­siu ru­siš­kai. (Ver­ti­mas į lie­tu­vių kal­bą: Ode­so­je su­si­ti­ko Gold­ber­gas ir Ra­bi­no­vi­čius ir Gold­ber­gas sa­ko: „Moi­se­je­vi­čiau, aš jau bi­jau kal­bė­ti ru­siš­kai. – O ko­dėl tu bi­jai? – Bi­jau, kad at­va­žiuos Vla­di­mi­ras Vla­di­mi­ro­vi­čius Pu­ti­nas ma­nęs gin­ti.“) (Plo­ji­mai, juo­kas sa­lė­je)

Ka­dan­gi aš ne­no­riu, kad V. Pu­ti­nas at­vyk­tų į Vil­nių ar į Var­šu­vą ko nors gin­ti, taip pat ir ru­sa­kal­bių, to­dėl šian­dien kal­bu len­kiš­kai. O ru­siš­kai mie­lai kal­bė­siu Ru­si­jo­je, Mask­vo­je, iš­lais­vin­to­je nuo V. Pu­ti­no. Nes šios die­nos kon­teks­tas, apie ką šian­dien jau dau­ge­lį kar­tų kal­bė­ta, yra ne­links­mas. Mes iš­gy­ve­no­me šo­ką dėl Pran­cū­zi­jos žur­na­lo „Char­lie Heb­do“ re­dak­ci­jos ban­di­tų te­ro­ris­ti­nio puo­li­mo. Toks yra re­zul­ta­tas, ką mes ma­tė­me, kai tai­ki re­li­gi­ja is­la­mas virs­ta po­li­ti­nio fa­na­tiz­mo ir žu­dy­nių ide­o­lo­gi­ja. Tai pa­mo­ka mums vi­siems. Nie­kas la­biau ne­įžei­džia Die­vo nei tas, ku­ris jo var­du me­luo­ja, sė­ja ne­apy­kan­tą ir ra­gi­na žu­dy­ti.

Ant­ras te­ro­riz­mo, ne­apy­kan­tos ma­tas. Jį ga­li­ma pa­ste­bė­ti Uk­rai­nos Ry­tuo­se, nes V. Pu­ti­no pro­pa­gan­dos kal­ba mums, lie­tu­viams ir len­kams, ge­rai ži­no­ma. Tai A. Hit­le­rio ir J. Goe­bbel­so kal­ba. Tai J. Sta­li­no ir pro­ku­ro­ro A. Vy­šins­kio kal­ba. Tai yra me­lo, ne­apy­kan­tos ir ag­re­si­jos kal­ba ir prak­ti­ka. Uk­rai­na ne­ga­li bū­ti ag­re­si­jos te­ri­to­ri­ja ir pre­ky­bos ob­jek­tas. Uk­rai­na tu­ri tei­sę į ne­pri­klau­so­my­bę, į de­mo­kra­tiją ly­giai taip pat, kaip tą tei­sę tu­ri Lie­tu­va ir Len­ki­ja. Mū­sų tau­tos tai pui­kiai supran­ta.

Tuo la­biau mes tu­rė­tu­me vis kar­to­ti, kad V. Pu­ti­nas – tai ne Ru­si­ja, kad V. Pu­ti­nas – tai di­džia­ru­siš­kas im­pe­ria­liz­mas. Rei­kia kar­to­ti, kad ru­so­fo­bi­ja yra li­ga, ku­ri ga­li bū­ti mir­ti­na. Juk mes vi­są lai­ką pri­si­min­si­me ki­to­kią Ru­si­ją – A. Ger­ceno ir A. Sa­cha­ro­vo Ru­si­ją. Tai A. Ger­ce­nas XIX a. vi­du­ry­je sa­kė, kad Lie­tu­va pa­ti tu­ri spręs­ti dėl sa­vo at­ei­ties. Tai A. Sa­cha­ro­vas nuo­lat rei­ka­la­vo Ta­ry­bų Są­jun­gos de­ko­lo­ni­za­vi­mo. Nors Lie­tu­va ir Len­ki­ja so­vie­tų dik­ta­tū­ros bu­vo pa­verg­tos skir­tin­gais bū­dais, ta­čiau tai, kas mus sie­jo, tuo­met bu­vo stip­riau už tai, kas mus sky­rė. Se­nie­ji gin­čai, vi­sa mū­sų pra­ei­tis – mes tai tu­ri­me pri­si­min­ti ir apie tai są­ži­nin­gai kal­bė­ti.

Pra­ei­ties ne­ga­li­ma pa­keis­ti, ta­čiau ją ga­li­ma ap­mąs­ty­ti ir iš­nag­ri­nė­ti. Vil­nius – su­ve­re­nios de­mo­kra­tinės Lie­tu­vos sos­ti­nė – liks vi­siems lai­kams ne­at­ski­ria­ma ir len­kų is­to­ri­nės at­min­ties da­lis. Tai reiš­kia, kad len­kai vie­ną kar­tą ir vi­siems lai­kams at­si­sa­kė bet ku­rių sie­nų re­vi­zi­jos ten­den­ci­jų. To­kia yra Len­ki­jos vals­ty­bės po­zi­ci­ja ir Len­ki­jos vie­šo­ji nuo­mo­nė ma­žiau­siai nuo 1989 m.

Di­džiau­sias mū­sų – Lie­tu­vos ir Len­ki­jos kaip Eu­ro­pos Są­jun­gos na­rių – ben­dras lai­mė­ji­mas yra tas, kad Lie­tu­vos ir Len­ki­jos pa­sie­ny­je nė­ra sie­nos. Ge­rai su­vo­kia­mi Lie­tu­vos ir Len­ki­jos na­cio­na­li­niai in­te­re­sai rei­ka­lau­ja iš mū­sų eli­to mąs­ty­mo ir vaiz­duo­tės, ku­rie ati­tik­tų mū­sų ne­leng­vus lai­kus.

Pri­si­min­ki­me ir vie­ni, ir ki­ti, kad V. Pu­ti­no im­pe­ria­liz­mo ide­o­lo­gas A. Du­gi­nas su­for­mula­vo sa­vo min­tį aiš­kiai. Dėl Ru­si­jos in­te­re­sų jis ra­šė: „Et­ni­nė įtam­pa len­kų ir lie­tu­vių san­ty­kiuo­se yra ypa­tin­gos ver­tės ele­men­tas, ku­rį rei­kia pa­nau­do­ti ir kiek tik įma­no­ma gi­lin­ti.“ Pa­mąs­ty­ki­me, ko­kia pui­ki do­va­na tai di­džia­ru­siš­kai juo­da­jai sot­niai yra lie­tu­vių ir len­kų kon­flik­tai dėl pa­var­džių ra­šy­bos ar dvi­kal­bių gat­vių pa­va­di­ni­mų už­ra­šų ten, kur gy­ve­na daug len­kų Lie­tu­vos pi­lie­čių. J. Gied­ro­y­cas, iš­ki­lus lie­tu­vis ir len­kas, ku­ris for­ma­vo Len­ki­jos po­li­ti­nę min­tį, su­ge­bė­jo mąs­ty­ti ka­te­go­ri­jo­mis, ku­rios ap­len­kė sa­vo lai­ką. J. Gied­roiyco ma­ny­mu, Len­ki­jos ir Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bė nau­ją­jį ne­pri­klau­so­mų tau­tų eli­tą įpa­rei­go­jo iš nau­jo kur­ti ge­rus mū­sų tau­tų tar­pu­sa­vio san­ty­kius. Tai yra aki­vaiz­dus ge­o­po­li­ti­nis įsa­kas, mū­sų lai­kų įsa­kas. Tai­gi kiek­vie­nas Len­ki­jos pi­lie­tis lie­tu­vis tu­ri džiaug­tis vi­so­mis pi­lie­ti­nė­mis lais­vė­mis.

Mes, len­kai, tu­ri­me tai už­tik­rin­ti ir no­ri­me, kad bū­tent toks bū­tų mū­sų ben­dras in­dė­lis į Eu­ro­pos Są­jun­gos pa­vel­dą, kad mes ga­lė­tu­me mąs­ty­ti pla­čiau, ne­gu at­si­žvelg­da­mi į tau­ti­nį egoiz­mą, pla­čiau, ne­gu at­si­žvelg­da­mi į siau­rą egoiz­mą, ir vi­si tie, kas tam truk­do, apa­kin­ti, be vaiz­duo­tės ar ap­nuo­dy­ti et­ni­nio šo­vi­niz­mo, vei­kia prieš na­cio­na­li­nius mū­sų tau­tų in­te­re­sus. Su tuo rei­kia ko­vo­ti.

Įžy­mus lie­tu­vių po­etas ir eseis­tas T. Venc­lo­va ka­dai­se pa­ra­šė, kad ko­mu­nis­ti­nis to­ta­li­ta­riz­mas pa­verg­to­se ša­ly­se ban­dė su­ab­so­liu­tin­ti tau­tą, ir dar 1997 m. įspė­jo, kad tau­tos lai­ky­mas ab­so­liu­čia ver­ty­be yra to­ta­li­ta­ri­nės sa­vi­mo­nės ele­men­tas. Žy­miau­si len­kai – A. Mic­kie­wic­zius, Cz. Miłos­zas, L. Kołakow­skis ir T. Kon­wic­kis, ypač kar­di­no­las K. Woj­tyła (Po­pie­žius Jo­nas Pau­lius II), bu­vo ly­giai to­kios pa­čios nuo­mo­nės. T. Venc­lo­va dar pri­dė­jo, kad aš, kaip lie­tu­vis, lai­kau sa­vo pa­rei­ga kon­cen­truo­tis ties lie­tu­vių klai­do­mis. Tai pa­pras­čiau­sia tai­syk­lė in­te­li­gen­tui, ku­ris yra at­sa­kin­gas už sa­vo tau­tos li­ki­mą.

O aš esu len­kas, len­kų in­te­li­gen­tas, ir at­sa­kau už len­kų trū­ku­mus, to­dėl pir­miau­sia juos pa­ste­biu ir daž­nai kar­to­ju kal­tės dau­gi­ni­mo tai­syk­lę: len­kų yra de­šimt kar­tų dau­giau nei lie­tu­vių, to­dėl dėl Len­ki­jos ir Lie­tu­vos san­ty­kių kiek­vie­no len­ko kal­tė yra de­šim­te­rio­pai di­des­nė, ir mes ne­ga­li­me to pa­mirš­ti.

Len­kų nuo­mo­nė apie Lie­tu­vą yra su­žeis­ta ži­nių ir jaut­ru­mo trū­ku­mo. Jaut­ru­mo dėl lie­tu­vių žai­z­do­tos at­min­ties. Mū­sų už­duo­tis yra pa­pil­dy­ti tą ži­nių sto­ką re­a­lio­mis ži­nio­mis. Lai­mei, vi­sa tai kei­čia­si į ge­rą­ją pu­sę, ir aš ti­kiu, kad tie po­ky­čiai vyks.

Jei­gu kal­bė­tu­me apie Lie­tu­vos 1863 m. su­ki­li­mą, ne­se­niai mi­ręs di­dis len­kų ra­šy­to­jas T. Kon­wic­kis, ki­lęs iš Vil­niaus kraš­to, sa­vo he­ro­jaus pul­ki­nin­ko Z. Mi­nei­kos lū­po­mis klau­sia „Ar ver­tė­jo?“ ir at­sa­ko su­ki­li­mo va­do R. Trau­gu­to žo­džiais: „Ne­ži­nau, ar bu­vo pras­min­ga, bet ži­nau, kad rei­kė­jo.“ To­ji bū­ti­ny­bė bu­vo ak­tu­a­li dau­ge­lį me­tų, kai lie­tu­viai ir len­kai bu­vo pa­verg­ti, ir ši bū­ti­ny­bė mus at­ve­dė į lais­vę.

Bai­giant, bi­čiu­liai, leis­ki­te pa­sa­ky­ti gru­zi­nišką tos­tą. Bu­vo sau ga­ny­to­jas, ku­ris ga­nė avis. Vie­ną kar­tą at­skri­do di­de­lis ere­lis, pa­grie­bė avi­ną ir pa­ki­lo su juo aukš­tyn. Ga­ny­to­jas pa­ė­mė šau­tu­vą ir šo­vė į ere­lį. Tai­gi iš­ger­ki­me už tai, kad avi­nai ne­kil­tų į dan­gų ir kad ne­bū­tų šau­do­mi ere­liai. (Plo­ji­mai)

PIRMININKĖ (L. GRAUŽINIENĖ). Nuo­šir­džiai dė­ko­ju A. Mich­ni­kui.

M. STROLYS (Sei­mo po­sė­džių sek­re­to­ria­to kon­sul­tan­tas). Jos Eks­ce­len­ci­ja Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tė. (Plo­ji­mai)

PIRMININKĖ. Ger­bia­mie­ji, dė­ko­ju vi­siems šio iš­kil­min­go mi­nė­ji­mo ir 2014 metų Lais­vės pre­­mi­jos įtei­ki­mo ce­re­mo­ni­jos da­ly­viams.

Skel­biu iš­kil­min­go mi­nė­ji­mo pa­bai­gą. Ma­lo­niai kvie­čiu vi­sus ak­ty­viai da­ly­vau­ti ir ki­tuo­se Lai­­s­vės gy­nė­jų die­nos ren­gi­niuo­se.

Ačiū vi­siems. (Plo­ji­mai)

 

 


[1] DPF – Darbo partij­os frakcija.

[2] TS‑LKDF – Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcija.