AIŠKINAMASIS RAŠTAS

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SUSIRINKIMŲ ĮSTATYMO NR. I-317 4, 6, 7, 8, 9, 12 IR 14 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO

1. Įstatymo projekto rengimą paskatinusios priežastys, parengtų projektų tikslai ir uždaviniai

Lietuvos Respublikos susirinkimų įstatymo Nr. I-317 4, 6, 7, 8, 9, 12 ir 14 straipsnių pakeitimo įstatymo (toliau – Įstatymo projektas) parengimą paskatino siekis pašalinti įstatymo nuostatas, kurios sudaro galimybę valstybės (savivaldybių) valdžios institucijoms ir politikams riboti žmonių teisę į taikius susirinkimus, bei nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris garantuotų netrukdomą demokratinės visuomenės teisę rinktis į taikius susirinkimus įgyvendinimą.

Įstatymo projektu siekiama atsisakyti šiuo metu Susirinkimų įstatyme įtvirtintos pareikštinės susirinkimų laisvės įgyvendinimo tvarkos ir derinimo, kuri praktikoje virsta de facto leidimų išdavimo procedūra bei sustiprinti ir apsaugoti žmonių teisę rinktis į taikius susirinkimus.

Šiuo metu Susirinkimų įstatyme įtvirtintas reglamentavimas, kuris sudaro prielaidas atsirasti situacijoms, kuomet savivaldybių tarnautojai atsisako derinti pranešimą apie susirinkimą motyvuodami susirinkimo keliamais nepatogumais, hipotetinėmis viešosios tvarkos pažeidimo rizikomis ar panašiomis aplinkybėmis, yra nesuderinamas ne tik su tarptautiniais susirinkimų laisvės apsaugos standartais, bet ir su galiojančiu nacionaliniu teisiniu reguliavimu. Nereti atvejai, kuomet kai kurių savivaldybių politikai imasi varžyti žmonių teisę susirinkti į taikius susirinkimus arba nepagrįstai ją riboja. Pastarojo meto įvykiai akivaizdžiai parodė, kad sprendimų dėl susirinkimo vietos, laiko ir formos nederinimas ir siūlymai kreiptis į teismą (Vilniaus miesto savivaldybės sprendimas neišduoti leidimo Šeimų sąjūdžio planuojamam mitingui 2021 m. rugsėjo 10 d. bei Kauno miesto savivaldybės 2021 m. birželio pradžioje neišduotas leidimas organizuoti LGBTQ + eitynių) nepagrįstai riboja žmonių teisę rinktis be ginklo į taikius susirinkimus bei dirbtinai sukuria papildomus biurokratinius trukdžius naudotis savo teisėmis ir laisvėmis.

Taikių susirinkimų laisvė yra viena iš kertinių žmogaus teisių, kuri įtvirtinta pagrindiniuose tarptautinės teisės dokumentuose ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, tad itin svarbu sukurti tokį teisinį reguliavimą, kuris nevaržytų šios teisės. Taikių susirinkimų laisvė yra viena iš pamatinių teisių demokratinėje visuomenėje ir, kaip nurodyta Europos Komisijos „Demokratija per teisę“ (Venecijos komisijos) ir 2020 m. liepos 15 d. paskelbtose Gairėse dėl taikių susirinkimų laisvės, turėtų būti aiškinama plačiai ir užtikrinama paisant susirinkimų teisėtumo prezumpcijos.

Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 20 straipsnio 1 dalyje skelbiama: „Kiekvienas žmogus turi teisę į taikių asociacijų ir susirinkimų laisvę.“ Deklaracijos 29 straipsnio 2 dalyje skelbiama, kad: „kiekvienam, kuris naudojasi savo teisėmis ir laisvėmis, gali būti taikomi tik tokie apribojimai, kokie yra nustatyti įstatymo, tik tam, kad būtų užtikrintas kitų teisių ir laisvių pripažinimas ir pagarba joms ir kad demokratinėje visuomenėje būtų laikomasi teisėtų moralės, viešosios tvarkos ir visuotinės gerovės reikalavimų“.

Tarptautinėje teisinėje praktikoje laikomasi prezumpcijos, kad teisė į taikius susirinkimus priskiriama prie pagrindinių žmogaus teisių, šios teisės įgyvendinimas turėtų būti užtikrintas kiek įmanoma vengiant reguliavimo.

Antai, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (toliau – ESBO) Demokratinių institutų ir žmogaus teisių biuro paskelbtame leidinyje „Pagrindiniai susirinkimų laisvės principai“ akcentuojama, kad žmonių teisė rengti susirinkimus, demonstracijas, piketus, mitingus, eitynes ir protestus yra bet kurios demokratinės visuomenės gyvenimo sąlyga.

Čia pat teigiama, kad egzistuoja leidimo rengti susirinkimus prezumpcija. Būtina užtikrinti šią teisę ir, pagal galimybes, šios teisės nereguliuoti. Viskas, kas įstatymu nėra aiškiai draudžiama, turi būti leidžiama, negalima reikalauti iš norinčių surengti susirinkimą leidimų, nes teisė į taikius susirinkimus priskiriama prie pagrindinių žmogaus teisių.

Minėtame ESBO dokumente pabrėžiama, kad vieši susibūrimai gali būti ypač reikšmingi politinės įtampos metu arba kai piliečiai reikalauja socialinių pokyčių. Demonstracijos, protestai politinėse grupėse dažnai naudojami įvairiose kampanijose ir dažniausiai yra svarbi rinkimų kampanijų dalis. Jie taip pat gali būti svarbūs.

Dalyvavimas viešuose susirinkimuose yra politinė teisė, kurios įgyvendinimas gali suteikti viešo kalbėjimo galimybes tiems, kurie neturi teisės naudotis įstatymų leidybos institucijomis, tiems, kurie netenka atstovavimo per rinkimus, arba tiems, kurie turi mažai arba jokios galimybės išsakyti savo nuomonę per žiniasklaidą. Be to, teisė taikiai susirinkti gali atlikti svarbų vaidmenį išreiškiant paramą pokyčiams.

Žmonės, burdamiesi ir viešai išsakydami savo nuomonę, siekia daryti įtaką Vyriausybei, Seimui, kitoms valdžios institucijoms, nurodo savo reikalavimus ir išreiškia savo požiūrį į politinį procesą, tad šią galimybę svarbu užtikrinti siekiant demokratinio proceso, žmonių dalyvavimo.

Europos komisijos 2021 m. liepos 20 d. ataskaitoje „Situacija dėl teisės viršenybės Europos Sąjungoje“ atkreipiamas dėmesys į pagrindinių žmogaus teisių ribojimų pagrįstumą pandemijos laikotarpiu, taip pat ir teisės į susirinkimų, žodžio laisvę ribojimą. Didžiosios Britanijos parlamento Žmogaus teisių komiteto ataskaitose atkreipiamas dėmesys į susirinkimų laisvės ribojimų pagrįstumą, akcentuojama būtinybė užtikrinti ją kaip išimtinę teisę net ir pandemijos, karantino laikotarpiu.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas konstatavęs, kad: „Konstitucinis susirinkimų laisvės įtvirtinimas reiškia, kad ji traktuojama kaip viena iš pamatinių žmogaus laisvių ir vertybių demokratinėje visuomenėje, neatskiriamas demokratinės santvarkos požymis. Ji yra reikšminga Konstitucijoje įtvirtinto atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekio įgyvendinimo sąlyga. Susirinkimų laisvė – tai piliečių subjektinė teisė dalyvauti taikiame susibūrime ir laisvai reikšti savo nuomonę bei pažiūras, užtikrinanti asmenybės pilietinio aktyvumo raišką visuomenėje ir valstybėje <...> Taigi susirinkimų organizavimas yra vienas iš pilietinio ir politinio veikimo būdų“.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad valstybės kišimasis į naudojimąsi susirinkimų laisve, kaip ir kitomis žmogaus ir piliečio teisėmis bei laisvėmis, pripažįstamas teisėtu ir būtinu, tik jei laikomasi apribojimo ir siekiamo teisėto tikslo proporcingumo principo. Visais atvejais būtina išlaikyti pusiausvyrą tarp asmens teisės ir viešojo intereso. Įstatyme nustatyti susirinkimų vietos, laiko ir formos reikalavimai negali paneigti Konstitucijos 36 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad taikių susirinkimų laisvė negali būti ribojama, išskyrus, kai reikia apsaugoti valstybės ar visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ar dorovę arba kitų asmenų teises ir laisves. Organizuoti susirinkimų, kurie įstatyme tiesiogiai nėra nurodyti kaip draudžiami, negali būti neleidžiama, jeigu jie atitinka įstatyme nustatytus susirinkimų vietos ir laiko reikalavimus (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. sausio 7 d. nutarimas).

Šia Įstatymo pataisa siekiama numatyti galimybę Lietuvos piliečiams supaprastinti procedūras organizuojant taikius susirinkimus, pašalinti iš šio proceso galimus žmogaus teisės į susirinkimų laisvę pažeidimus dėl politinių ir kitų, nesuderinamų su šia laisve, motyvų apraiškas ir laisviau realizuoti savo konstitucinę teisę į susirinkimų laisvę.

Nors Lietuvos Respublikos susirinkimų įstatyme aiškiai apibrėžti piliečių teisės rinktis be ginklo į taikius susirinkimus ribojimai, kuriais siekiama apsaugoti valstybės ar visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ar dorovę arba kitų asmenų teises ir laisves, tačiau sprendimą tokiais atvejais gali priimti meras arba jo įgaliotas savivaldybės administracijos direktorius. Atkreiptinas dėmesys, kad kitais ypatingais atvejais, kuomet susirinkimų laisvė gali būti ribojama, įstatymais nustatyta, kad tokią teisę turi tik Seimas, pvz., įvesdamas nepaprastąją arba karo padėtį (Nepaprastosios padėties įstatymo 25 str.). Vertinant minėtas aplinkybes tokia savivaldybių tarnautojams suteikta teisė yra neproporcinga ir nepagrįsta.

2. Įstatymo projekto iniciatoriai (institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjai

Įstatymo projekto iniciatorius ir rengėjas – Lietuvos Respublikos Seimo narys Tomas Tomilinas.

3. Kaip šiuo metu yra reguliuojami įstatymo projekte aptarti teisiniai santykiai

Lietuvos Respublikos susirinkimų įstatyme šiuo metu nustatyta, kad susirinkimo organizatoriai ne vėliau kaip prieš 4 darbo dienas iki numatytos susirinkimo dienos privalo pateikti merui arba jo įgaliotam savivaldybės administracijos direktoriui rašytinį pranešimą apie organizuojamą susirinkimą, kuriame dalyvaus daugiau kaip 15 žmonių, o meras arba jo įgaliotas savivaldybės administracijos direktorius, gavę tokį pranešimą, organizuoja pranešimo apie organizuojamą susirinkimą derinimą ir išduoda suderinamumo dokumentą, kuris prilyginamas leidimo susirinkti išdavimui. Suderinimo dokumento apskundimo teisė šiuo metu suteikta susirinkimo organizatoriams.

4. Kokios siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama

Įstatymo projektu siūloma atsisakyti šiuo metu Lietuvos Respublikos susirinkimų įstatyme nustatytos pranešimų apie organizuojamus susirinkimus derinimo procedūros, o taip pat numatyti, kad sprendimą dėl susirinkimo, kuris keltų grėsmę valstybės ar visuomenės saugumui, viešajai tvarkai, žmonių sveikatai ar dorovei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms, organizavimo draudimo priimtų tik Teismai. Įstatymo projektu taip pat siūloma nustatyti, kad dėl susirinkimo, kuris keltų grėsmę valstybės ar visuomenės saugumui, viešajai tvarkai, žmonių sveikatai ar dorovei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms, organizavimo draudimo teisę kreiptis į Teismą turėtų meras arba jo įgaliotas savivaldybės administracijos direktorius.

Priėmus Įstatymų projektą bus pašalintos įstatymo nuostatas, kurios sudaro galimybę valstybės (savivaldybių) valdžios institucijoms ir politikams riboti žmonių teisę į taikius susirinkimus, bei bus nustatytas toks teisinis reguliavimą, kuris garantuos netrukdomą šios teisės įgyvendinimą.

5. Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai (jeigu rengiant įstatymo projektą toks vertinimas turi būti atliktas ir jo rezultatai nepateikiami atskiru dokumentu), galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta

Priėmus Įstatymų projektą, neigiamų pasekmių nenumatoma.

6. Kokią įtaką priimtas įstatymas turės kriminogeninei situacijai, korupcijai

Priimtas Įstatymo projektas tiesioginio poveikio kriminogeninei situacijai ir korupcijai neturės.

7. Kaip įstatymo įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir jo plėtrai

Įstatymo projekto įgyvendinimas nesusijęs su verslo sąlygomis ir jo plėtra.

8. Ar įstatymo projektas neprieštarauja strateginio lygmens planavimo dokumentams

Įstatymo projektas strateginio lygmens planavimo dokumentams neprieštarauja.

9. Įstatymo inkorporavimas į teisinę sistemą, kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus reikia pakeisti ar pripažinti netekusiais galios

Priėmus Įstatymo projektą, savivaldybėms reikės koreguoti merų potvarkius, administracijos direktorių įsakymus, reglamentuojančius pranešimų apie organizuojamus susirinkimus derinimo organizavimą ir suderinamumo dokumento išdavimą.

10. Ar įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, o įstatymo projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka

Įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų. Įstatymo projekte nepateikiama naujų sąvokų ir sąvokas įvardijančių terminų, todėl jie nevertintini Lietuvos Respublikos terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka.

11. Ar įstatymo projektas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus

Įstatymo projektas neprieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms ir Europos Sąjungos teisės aktams.

12. Jeigu įstatymui įgyvendinti reikia įgyvendinamųjų teisės aktų, – kas ir kada juos turėtų priimti

13. Kiek valstybės, savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų prireiks įstatymui įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti (pateikiami prognozuojami rodikliai einamaisiais ir artimiausiais 3 biudžetiniais metais)

Įstatymo įgyvendinimas papildomų valstybės biudžeto lėšų nepareikalaus.

14. Įstatymo projekto rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados

Įstatymo projekto rengimo metu specialistų vertinimo ir išvadų neprašyta.

15. Reikšminiai žodžiai, kurių reikia šiam projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant Europos žodyno „Eurovoc“ terminus, temas bei sritis

Reikšminiai įstatymo projekto žodžiai, kurių reikia šiam įstatymo projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą: „susirinkimai“, „susirinkimų įstatymas“, „žmogaus teisės ir laisvės“.

16. Kiti, iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai

Nėra.

Teikia

Seimo nariai