LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO

TEISĖS IR TEISĖTVARKOS komitetas

PAPILDOMO KOMITETO IŠVADA

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS PACIENTŲ TEISIŲ IR ŽALOS SVEIKATAI ATLYGINIMO ĮSTATYMO NR. I-1562

12 STRAIPSNIO ĮSTATYMO PROJEKTO (NR. XIIIP-3312)

2020-05-20 Nr. 102-P-17

Vilnius

1. Komiteto posėdyje dalyvavo komiteto pirmininkė Agnė Širinskienė, komiteto pirmininko pavaduotojas Stasys Šedbaras, nariai: Vilija Aleknaitė Abramikienė, Rimas Andrikis, Irena Haase, Arvydas Nekrošius, Česlav Olševski, Julius Sabatauskas, Lauras Stacevičius, Irena Šiaulienė, Petras Valiūnas.

Komiteto biuro vedėja Dalia Komparskienė, patarėjos: Martyna Civilkienė, Jurgita Janušauskienė, Rita Karpavičiūtė, Dalia Latvelienė, Irma Leonavičiūtė, Rita Varanauskienė, Loreta Zdanavičienė, padėjėjos: Aidena Bacevičienė, Meilė Čeputienė, Rivena Zegerienė.

Kviestieji asmenys: Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos atstovai: Visuomenės sveikatos departamento direktorius Audrius Ščeponavičius, Sveikatos stiprinimo skyriaus vedėja Loreta Ašoklienė, Sveikatos stiprinimo skyriaus patarėja Nerija Kuprevičienė.

2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):

Eil. Nr.	Pasiūlymo teikėjas, data	Siūloma keisti			Pasiūlymo turinys	Komiteto nuomonė	Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
Eil. Nr.	Pasiūlymo teikėjas, data	Str.	Str. d.	P.	Pasiūlymo turinys	Komiteto nuomonė	Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
1.	Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2019-03-25	1			Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas: 1. Projekto 1 straipsniu pildomoje keičiamo įstatymo 12 straipsnio 6¹ dalies nuostatos ginčytinos keliais aspektais. Pirma, kadangi keičiamo įstatymo 22 straipsnyje yra nustatyta, kas atstovauja nepilnamečiams pacientams iki 16 metų, o kitose keičiamo įstatymo nuostatose kalbant apie nepilnamečius pacientus iki 16 metų yra vartojama sąvoka „atstovas“, siūlytina šioje dalyje išbraukti perteklinius žodžius „pagal įstatymą“. Antra, šioje dalyje yra vartojama nei šiame įstatyme, nei kituose įstatymuose neapibrėžta sąvoka „nesant kontraindikacijų“. Turėtų būti atskleistas šios sąvokos turinys. Trečia, derinant projekto nuostatas su kartu teikiamame Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo projekte Nr. XIIIP-3310 vartojamomis sąvokomis, vietoj sąvokos „paskiepytas“ vartotina sąvoka „taikoma imunoprofilaktika“, vietoj sąvokos „skiepijimą“ vartotina sąvoka „imunoprofilaktiką“, vietoj sąvokos „skiepyti“ vartotina sąvoka „taikyti imunoprofilaktiką“, o vietoj sąvokos „infekcijų“ – sąvoka „užkrečiamųjų ligų“. Ketvirta, atsisakytina perteklinių nuostatų „vakcinomis, turinčiomis likviduojamų infekcijų (poliomielito, tymų, raudoniukės) komponentų“, atsižvelgiant į tai, kad Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje jau yra nustatyta, kad imunoprofilaktikai Lietuvos Respublikoje gali būti naudojami tik Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka įregistruoti ir aprobuoti imunobiologiniai preparatai. Penkta, siūlome atsisakyti nurodytų užkrečiamų ligų statusą, kaip Pasaulio sveikatos organizacijos likviduojamų infekcijų, apibrėžiančių nuostatų, t.y. išbraukti žodžius „Pasaulio sveikatos organizacijos likviduojamų infekcijų“. Pirma, įstatymų leidėjo motyvai dėl privalomo skiepijimo nuo tam tikrų užkrečiamųjų ligų yra įstatymo projekto aiškinamojo rašto, o ne paties įstatymo reguliavimo dalykas. Antra, aiškinamajame rašte neatskleista, kokio Pasaulio sveikatos organizacijos organo, struktūrinio padalinio ar regioninio skyriaus, nei kokio lygio sprendimu nei kokiu teritoriniu mastu šios trys užkrečiamosios ligos pripažintos kaip likviduojamos infekcijos. Trečia, nebūtų aišku, kaip turėtų būti taikomos įstatymo nuostatos dėl privalomo skiepijimo, jei Pasaulio sveikatos organizacija (jos struktūrinis padalinys ar valdymo organas) atšauktų savo sprendimą dėl šių užkrečiamųjų ligų pripažinimo likviduojamomis infekcijomis, t.y. imperatyvas dėl privalomo skiepijimo negalėtų būti taikomas dėl neatitikimo įstatyme nustatytoms būtinosioms sąlygoms. Šešta, tikslūs projekte minimų užkrečiamų ligų pavadinimai yra „poliomielitas“ bei „raudonukė“. Septinta, teikiamu projektu siekiama nustatyti, kad vaikai būtų privalomai skiepijami nuo trijų užkrečiamų ligų – poliomielito, tymų ir raudonukės, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad šiuo metu, skiepijant nuo raudonukės ir tymų, yra naudojama trivalentė vakcina (MMR). Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad, jeigu nebūtų galimybės skiepyti tik nuo konkrečių užkrečiamųjų ligų, pagal siūlomą reglamentavimą gali susidaryti situacija, kai vaikai ta pačia vakcina būtų skiepijami tiek nuo projekte numatytų užkrečiamųjų ligų, tiek ir nuo kitų ligų, nuo kurių skiepyti nėra privaloma. Aštunta, iš projekto nuostatų nėra aišku, kokią reikšmę turi skiepijimą paskyrusio gydytojo pranešimas Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos skyriui apie tai, kad paciento iki 16 metų atstovas atsisakė skiepyti nepilnametį, kokias teisines pasekmes sukels toks pranešimas. Pažymėtina, kad jokiame teisės akte nėra numatytos jokios galimos poveikio priemonės atstovams pagal įstatymą, atsisakantiems skiepyti vaiką. Devinta, po žodžių „įvaikinimo tarnybos“ įrašytini žodžiai „prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos“, o visas tarnybos pavadinimas dėstytinas iš didžiosios raidės.	Nesvarstyta	Komitetas siūlo įstatymo projektą atmesti, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos išvadose pateiktus argumentus.
2.	Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2019-03-25	N			2. Siekiant teisinio aiškumo, projektas turėtų būti papildytas baigiamosiomis nuostatomis, nustatančiomis šio įstatymo taikymo sąlygas, t.y. reikėtų aiškiai atskleisti subjektus, kuriems būtų taikomas imperatyvas dėl privalomo skiepijimo nuo nurodytų užkrečiamųjų ligų. Kitaip sakant, nėra aišku, ar privalomai turėtų būti skiepijami tik tokio amžiaus vaikai, kuriems po šio įstatymo įsigaliojimo ateitų eilė skiepytis pagal sveikatos apsaugos ministro patvirtintą skiepijimų kalendorių, ar, vis dėlto, tėvai turėtų užtikrinti, kad visi nepilnamečiai vaikai iki 16 metų, kurie nebuvo paskiepyti pagal skiepijimų kalendorių, būtų privalomai paskiepyti po šio įstatymo įsigaliojimo.	Nesvarstyta	Komitetas siūlo įstatymo projektą atmesti.
3.	Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2019-03-25				3. Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 25 straipsnyje yra numatyta, kad užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės valstybinį valdymą Lietuvos Respublikoje vykdo Vyriausybė, Sveikatos apsaugos ministerija ir jos įstaigos. Sveikatos apsaugos ministerijos nuostatuose numatyta, kad ši ministerija organizuoja ir koordinuoja visuomenės sveikatos priežiūros strategijos įgyvendinimą užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės srityje. Atsižvelgiant į tai, manytina, kad dėl teikiamo projekto turėtų būti gauta Vyriausybės išvada.	Pritarti	Komitetas siūlo įstatymo projektą atmesti, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos išvadose pateiktus argumentus.
4.	Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2019-03-25	1			4. Projekto 1 straipsnio vienintelė dalis nenumeruotina.	Nesvarstyta	Komitetas siūlo įstatymo projektą atmesti.
5.	Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2019-03-25	2	N		5. Projekto 2 straipsnis papildytinas 2 dalimi, numatančia įpareigojimą atsakingoms institucijoms iki įstatymo įsigaliojimo parengti įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. Atitinkamai papildytinas ir straipsnio pavadinimas	Nesvarstyta	Komitetas siūlo įstatymo projektą atmesti.
6.	Europos teisės departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2017-04-03	1			Išnagrinėję Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo Nr. I-1562 12 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIIP-3312 (toliau – Projektas), atkreipiame dėmesį, jog Projekto nuostatos savo turiniu iš esmės yra analogiškos Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo Nr. I-1553 11 straipsnio pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIIP-3310, todėl siūlytume atsižvelgti į Europos teisės departamento išvadą dėl minėtojo projekto atitikties Europos Sąjungos teisei.	Atsižvelgti	Komitetas siūlo įstatymo projektą atmesti, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos išvadose pateiktus argumentus.

3. Piliečių, asociacijų, politinių partijų, lobistų ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai:

Eil. Nr.	Pasiūlymo teikėjas, data	Siūloma keisti	Pasiūlymo turinys	Komiteto nuomonė	Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
1.	Asociacija „Firmus Medicus“				2019 m. gruodžio 09 d., Kaunas Asociacija „Firmus Medicus“, reaguodama į Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijos atstovų 2019-03-20 registruotus, tačiau tuo metu nepateiktus, bet pateiktus 2019-11-07 „Žmogaus užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo Nr. 1-01553 11 straipsnio pakeitimo projekto (Nr. XIIIP-3310)“ ir „Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo Nr. 1-1562 12 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto (Nr. XIIIP-3312)“ teisės aktų pakeitimus, kurių pagrindu siekiama Lietuvos Respublikoje įvesti privalomą vakcinaciją, yra labai sunerimusi tokiu įstatymų leidžiamosios valdžios atstovų noru. Todėl, šiuo raštu kreipiamės į Lietuvos Respublikos Seimo narius su tikslu išreikšti savo susirūpinimą, pastabas bei palaikyti tam tikros visuomenės dalies poziciją dėl šių teisės aktų pakeitimų, pateikti kitą susijusią informaciją dėl privalomo skiepijimo prievolės ir iš to kylančių rizikų demokratijos principams. „Žmogaus užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo Nr. 1-01553 11 straipsnio pakeitimo įstatymo projekte (Nr. XIIIP-3310)“ yra pažymėta: „7. Vaikų skiepijimai nuo Pasaulio sveikatos organizacijos likviduojamų infekcijų (poliomielito, tymų, raudonukės) yra privalomi, išskyrus atvejus, kai vaikas negali būti skiepijamas dėl kontraindikacijų." Šio teisės akto pakeitimą papildo „Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo Nr. 1-1562 12 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas (Nr. XIIIP-3312)“, kuriame pažymėta: „6. Nepilnamečio paciento iki 16 metų atstovas pagal įstatymą privalo užtikrinti, kad nepilnametis iki 16 metų, nesant kontraindikacijų, būtų paskiepytas nuo Pasaulio sveikatos organizacijos likviduojamų infekcijų (poliomielito, tymų, raudonukės) komponentų. Skiepijimą paskyręs gydytojas perduoda informaciją apie nepilnamečio paciento iki 16 metų Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau - NVSC) ir teritoriniam valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos skyriui (toliau - W TA).“ Taigi, kaip matyti iš pateiktų teisės aktų projektų, nepilnamečio atstovui gresianti sankcija už privalomų skiepų prievolės nevykdymą - pranešimas NVSC ir W TA. Kartu su įstatymų projektais buvo pateiktas ir aiškinamasis raštas, kuriame pažymėti pagrindiniai motyvai bei argumentai paskatinę parengti šiuos teisės aktus. Aiškinamajame rašte yra pažymėta, kad pateikti įstatymų projektai atitinka Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimus bei klausimai reglamentuojami įstatymų projektuose atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ir Europos Sąjungos teisės nuostatas. Esame nepaprastai nustebę tokiu įstatymų projektų kūrėjų teiginiu, kadangi aukščiau paminėti teisės projektai akivaizdžiai prieštarauja galiojantiems Lietuvos Respublikos teisės aktams bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ir Europos Sąjungos teisių nuostatoms. Visų pirma, norime atkreipti Jūsų dėmesį, kad noras įvesti privalomus skiepus yra ypatingai dviprasmiškas Lietuvos Respublikos piliečių teisių pažeidimas. Viena iš tokių teisių yra - teisė į privatų gyvenimą. Konstitucijos 22 straipsnis teigia: „Žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas [statymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą." Ši sąvoka taip pat apima teisę apsispręsti dėl savo gyvybės ir sveikatos apsaugos. Ši asmens konstitucinė teisė nenuginčijamai susijusi su kiekvieno individo fiziniu vientisumu. Privalomų skiepų prievolė neabejotinai reiškia kišimąsi į žmogaus privataus gyvenimo teisę (teisė į savarankišką sprendimą dėl savo gyvenimo) bei atima sprendimo galimybę asmenims (arba jų atstovams pagal įstatymą), kurie privalomų skiepų įstatymo pagrindu būtų priversti skiepytis. Taip pat, ši privalomų skiepų prievolė neabejotinai reiškia kišimąsi į asmens autonomijos principus (apsisprendimas), kuri glaudžiai susijusi su konstitucine teise gerbti žmogaus orumą, šiuo atveju būtent teise nuspręsti dėl sveikatos priežiūros paslaugų, kuriomis jis nori arba nenori pasinaudoti. Taip pat yra pažeidžiamas LR Konstitucijos 22 str., kuris akivaizdžiai prieštarauja teisės akto pakeitimui papildančiam „Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo Nr. 1-1562 12 straipsnio pakeitimo įstatymo projekte (Nr. XIIIP-3312)“, kuriame yra pažymėta, kad nepilnamečio atstovui gresianti sankcija už privalomų skiepų prievolės nevykdymą - pranešimas NVSC ir VVTA. Remiantis minėtu Konstitucijos straipsniu, galima teigti, jog toks teisės aktų pakeitimas reikštų kišimąsi į asmeninį ir šeimyninį gyvenimą kadangi pranešimas apie prievolės nevykdymą minėtoms institucijoms taptų dar viena priežastimi persekioti šeimas, kelti joms įtampą skatinti psichologinį spaudimą. Stebint šiandienos aktualijas žiniasklaidoje bei institucijų pateikiamą statistiką, vis dažniau girdimos iš šeimų paimtų vaikų istorijos. Priėmus anksčiau išvardytus teisės aktų pakeitimus, tokių istorijų bus galima tikėtis išgirsti dar dažniau ir taip bus pažeidžiama Konstitucinė teisė į privatų, orų ir pagarbų asmeninį ir šeimyninį gyvenimą. Remiantis LR Konstitucijos 25 straipsniu, „Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai. Šie apribojimai negali pažeisti laisvės ir teisių esmės. O laisvės ir teisių esmė yra žmogaus orumas." Verčiant žmones vakcinuotis ir taip rizikuoti sveikata ir gyvybe, šis orumas atimamas tiek iš vaikų, tiek ir iš suaugusių. Tuo pačiu metu, aukščiau pažymėtuose teisės aktuose nėra numatyta tinkama šių teisių apsaugos sistema, pavyzdžiui, pasireiškus skiepų šalutiniui poveikiui (sveikatos sutrikdymui, šalutiniai reakcijai), suteikiant valstybės paramą. Imunoprofilaktika yra medicininė procedūra, turinti aiškiai apibrėžtą riziką (tai patvirtina galimo šalutinio poveikio sąrašas, pateiktas kiekvieno skiepo charakteristikoje). Lietuvos Respublika kiekvienam piliečiui garantuoja teisinę gyvybės apsaugą. Tai reiškia, kad valstybė neturi teisės užsiimti jokia privaloma medicinine veikla, keliančia grėsmę piliečio, taip pat ir jo vaiko, gyvybei, nes kiekvienas pilietis turi neliečiamą teisę į gyvybės apsaugą. Privalomojo skiepijimo sistema gali būti traktuojama kaip didžiulis medicininis eksperimentas, kurios daugelyje Europos Sąjungos ir Europos šalių buvo atsisakyta. Taip pat, privalomas naujagimių, kūdikių ir vaikų skiepijimas negali būti laikomas „ypatinga priežiūra", kadangi išlieka rizika prarasti fizinę ar psichinę sveikatą. Šiai dienai, Lietuvos Respublikoje nėra sukurta tinkama sistema, skirta apsaugoti šiuos pažeidžiamus žmones nuo skiepų šalutinių poveikių. Atsižvelgiant į tai, kad šalutinis poveikis, kuris gali atsirasti taikant imunoprofilaktiką, egzistuoja ir yra neginčijamas, įstatyme numatyti punktai juos taikyti visiems sveikiems žmonėms jokiu būdu negali būti priskiriami valstybės institucijų pareigai kovoti su užkrečiamomimis ligomis. Be to, ši imunoprofilaktikos prievolė gali tapti tiesioginiu priežastiniu ryšiu sveikatos pablogėjimui. Aukščiau paminėtų įstatymų pakeitimo projektuose nenumatytas joks specialusis sveikatos žalos atlyginimas, taikant privalomą skiepijimą. Privalomų skiepų prievolės įvedimas yra vertinamas neigiamai dėl nepageidaujamų reakcijų į skiepus, kurių neįmanoma išvengti, bei sisteminių sprendimų, kurie suteiktų galimybę pacientams (arba jų atstovams) gauti žalos sveikatai atlyginimą tais atvejais, kai pasireikštų skiepų šalutiniai poveikiai, nebuvimo. Kaip jau minėta anksčiau, nepageidaujamos skiepų reakcijos su galimu priežastiniu ryšiu yra didelė grėsmė. Ši sąvoka yra apibrėžta LR Sveikatos apsaugos ministerijos įsakymo 27 punkte „Nepageidaujama reakcija į skiepą - laikinas ar pastovus sveikatos būklės sutrikimas, sukeliantis fizinių požymių, simptomų ir (ar) laboratorinių rodiklių pokyčius, prasidedančius po imunoprofilaktikos, ir, manoma, jos nulemtas", kaip nepageidaujamas ligos, kuri pasireiškė neužilgo po paskiepijimo, atsiradimas. Skiepų nepageidaujamų reakcijų tipai apibrėžiami kiekvieno jų charakteristikoje. Pavyzdžiui, Glaxo Smith Kline gamintojo, Priorix skiepo (tymų, kiaulytės ir raudonukės) šalutiniai poveikiai yra šie: vietinis paraudimas, karščiavimas, viršutinių kvėpavimo takų infekcija, išbėrimas, injekcijos vietos skausmas ir patinimas, vidurinės ausies uždegimas, limfadenopatija, anoreksija, nervingumas, neįprastas verkimas, nemiga, febriliniai traukuliai, konjunktyvitas, bronchitas, kosulys, paausinės liaukos padidėjimas, viduriavimas, vėmimas, alerginės reakcijos. Išleidus vakciną į rinką, vakcinos poveikio stebėjimo tyrimų metu pasitaikė šių papildomų reakcijų, laiko atžvilgiu susijusių su skiepijimu: smegenų dangalų uždegimas, lengviau nei įprastai atsirandantys taškiniai ar smulkių dėmelių pavidalo kraujavimai ar kraujosruvos dėl trombocitų skaičiaus sumažėjimo, akių ir veido patinimas, pasunkėjęs kvėpavimas arba rijimas, staigus kraujospūdžio kritimas ir sąmonės netekimas, transversinis mielitas, Guillain-Barre sindromas (kylantysis paralyžius iki kvėpavimo raumenų paralyžiaus), periferinis neuritas, encefalitas, tymai, raudonukė, daugiaformė eritema, sąnarių skausmai ir uždegimas, Kavvasaki sindromas, meningitas, orchitas, epididimitas, netipiniai lengvi ar silpni tymai, sindromas, kurio simptomai panašūs į epideminį parotitą, trombocitopenija, trombocitopeninė purpura, anafilaksinės reakcijos, artralgija, artritas. Akivaizdu, kad demokratinėje teisinėje valstybėje pilietis privalo turėti galimybę pasirinkti, ar jis ketina prisiimti imunoprofilaktikos riziką, kuri gali turėti nepageidaujamas reakcijas, ar jis nori šios rizikos atsisakyti. 2018 m. Liepos 17 d. SARASOTA, FL - MCT Law (JAV) advokatai susitarė dėl 101 mln. USD išmokos kūdikiui, kuris patyrė sunkią reakciją į MMR vakciną. 101 mln. USD dydžio išmoka buvo paskirta už nuolatinę aukšto lygio medicininę priežiūrą reikalingą vaikui visą likusį gyvenimą. Šeima gavo vienkartinę 1 milijono dolerių sumą kad padengtų neatidėliotinas medicininių sąskaitų išlaidas. Likusi dalis yra ir bus mokama kasmet, visą vaiko likusį gyvenimą Svarbu paminėti, kad Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje nėra nuostatų, kurios sukurtų specialų fondą, iš kurio būtų galima išmokėti kompensacijas visiems asmenims, kurie patyrė nepageidaujamas reakcijas į vakciną. Gydytojas, paskyręs pacientui skiepus ir tinkamai nenustatęs ar nepatikrinęs jo sveikatos ir/ar kontraindikacijų (nors, pagal galiojančius LR teisės aktus, tai yra jo pareiga), sukelia riziką pasireikšti šalutinėms nepageidaujamoms reakcijoms. Pasireiškus sunkiai nepageidaujamai reakcijai, jam turėtų grėsti civilinė atsakomybė (ar net gydytojo licencijos panaikinimas) dėl padarytos žalos žmogaus sveikatai. Kitą vertus, gydytojai šiai dienai turi ribotas galimybes (dėl riboto finansavimo galima skirti ribotą kiekį tyrimų) vykdydami medicininių įstaigų instrukcijas tiriant asmenį prieš skiepijimą apsiriboja tik bendra apžiūra. Dar sudėtingesnė situacija gimdymo namuose, kai naujagimį skiepija pirmomis gyvenimo dienomis, nors neįmanoma diagnozuoti naujagimiui įgimtų ligų, imunodeficito ar kitų kontraindikacijų, dėl kurių kūdikis neturi būti skiepijamas. Apie tai liudija ir labai aukšta vaikų iki vienerių metų hospitalizacija. Taip pat gydytojai kasmet registruoja labai mažai šalutinių reakcijų, (pagrinde tik lengvi šalutiniai poveikiai, apie kuriuos yra kalbama ir viešai), nors skiepo gamintojas charakteristikoje aiškiai deklaruoja koks yra atitinkamos šalutinės reakcijos dažnis (pvz. 1/10, 1/100 ir t.t.). Šalutinių reakcijų skaičiavimus, kiek jų kiekvienais metais gali pasireikšti ir kiek jų oficialiai yra užregistruota ir įtraukta į oficialią statistiką galima nesunkiai atlikti savarankiškai, atsižvelgiant į bet kurio skiepo charakteristiką bei turint omenyje, jog kiekvienais metais šalyje gimsta vidutiniškai apie 30 tūkstančių vaikų. Taigi, galima daryti prielaidą kad dauguma tiek lengvų, tiek sunkių nepageidaujamų/šalutinių reakcijų net nėra registruojamos, todėl Lietuvoje pateikiamą registruotų šalutinių reakcijų į vakcinas statistiką galima laikyti neveikiančia.	Atsižvelgti	Komitetas siūlo įstatymo projektą atmesti, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos išvadose pateiktus argumentus.

Eil.

Nr.

Pasiūlymo teikėjas, data

Siūloma keisti

Pasiūlymo turinys

Komiteto nuomonė

Argumentai, pagrindžiantys nuomonę

Str.

Str. d.

Asociacija „Firmus Medicus“

2019 m. gruodžio 09 d., Kaunas Asociacija „Firmus Medicus“, reaguodama į Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijos atstovų 2019-03-20 registruotus, tačiau tuo metu nepateiktus, bet pateiktus 2019-11-07 „Žmogaus užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo Nr. 1-01553 11 straipsnio pakeitimo projekto (Nr. XIIIP-3310)“ ir „Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo Nr. 1-1562 12 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto (Nr. XIIIP-3312)“ teisės aktų pakeitimus, kurių pagrindu siekiama Lietuvos Respublikoje įvesti privalomą vakcinaciją, yra labai sunerimusi tokiu įstatymų leidžiamosios valdžios atstovų noru. Todėl, šiuo raštu kreipiamės į Lietuvos Respublikos Seimo narius su tikslu išreikšti savo susirūpinimą, pastabas bei palaikyti tam tikros visuomenės dalies poziciją dėl šių teisės aktų pakeitimų, pateikti kitą susijusią informaciją dėl privalomo skiepijimo prievolės ir iš to kylančių rizikų demokratijos principams. „Žmogaus užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo Nr. 1-01553 11 straipsnio pakeitimo įstatymo projekte (Nr. XIIIP-3310)“ yra pažymėta: „7. Vaikų skiepijimai nuo Pasaulio sveikatos organizacijos likviduojamų infekcijų (poliomielito, tymų, raudonukės) yra privalomi, išskyrus atvejus, kai vaikas negali būti skiepijamas dėl kontraindikacijų." Šio teisės akto pakeitimą papildo „Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo Nr. 1-1562 12 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas (Nr. XIIIP-3312)“, kuriame pažymėta: „6. Nepilnamečio paciento iki 16 metų atstovas pagal įstatymą privalo užtikrinti, kad nepilnametis iki 16 metų, nesant kontraindikacijų, būtų paskiepytas nuo Pasaulio sveikatos organizacijos likviduojamų infekcijų (poliomielito, tymų, raudonukės) komponentų. Skiepijimą paskyręs gydytojas perduoda informaciją apie nepilnamečio paciento iki 16 metų Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau - NVSC) ir teritoriniam valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos skyriui (toliau - W TA).“ Taigi, kaip matyti iš pateiktų teisės aktų projektų, nepilnamečio atstovui gresianti sankcija už privalomų skiepų prievolės nevykdymą - pranešimas NVSC ir W TA. Kartu su įstatymų projektais buvo pateiktas ir aiškinamasis raštas, kuriame pažymėti pagrindiniai motyvai bei argumentai paskatinę parengti šiuos teisės aktus. Aiškinamajame rašte yra pažymėta, kad pateikti įstatymų projektai atitinka Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimus bei klausimai reglamentuojami įstatymų projektuose atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ir Europos Sąjungos teisės nuostatas. Esame nepaprastai nustebę tokiu įstatymų projektų kūrėjų teiginiu, kadangi aukščiau paminėti teisės projektai akivaizdžiai prieštarauja galiojantiems Lietuvos Respublikos teisės aktams bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ir Europos Sąjungos teisių nuostatoms. Visų pirma, norime atkreipti Jūsų dėmesį, kad noras įvesti privalomus skiepus yra ypatingai dviprasmiškas Lietuvos Respublikos piliečių teisių pažeidimas. Viena iš tokių teisių yra - teisė į privatų gyvenimą. Konstitucijos 22 straipsnis teigia: „Žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas [statymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą." Ši sąvoka taip pat apima teisę apsispręsti dėl savo gyvybės ir sveikatos apsaugos. Ši asmens konstitucinė teisė nenuginčijamai susijusi su kiekvieno individo fiziniu vientisumu. Privalomų skiepų prievolė neabejotinai reiškia kišimąsi į žmogaus privataus gyvenimo teisę (teisė į savarankišką sprendimą dėl savo gyvenimo) bei atima sprendimo galimybę asmenims (arba jų atstovams pagal įstatymą), kurie privalomų skiepų įstatymo pagrindu būtų priversti skiepytis. Taip pat, ši privalomų skiepų prievolė neabejotinai reiškia kišimąsi į asmens autonomijos principus (apsisprendimas), kuri glaudžiai susijusi su konstitucine teise gerbti žmogaus orumą, šiuo atveju būtent teise nuspręsti dėl sveikatos priežiūros paslaugų, kuriomis jis nori arba nenori pasinaudoti. Taip pat yra pažeidžiamas LR Konstitucijos 22 str., kuris akivaizdžiai prieštarauja teisės akto pakeitimui papildančiam „Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo Nr. 1-1562 12 straipsnio pakeitimo įstatymo projekte (Nr. XIIIP-3312)“, kuriame yra pažymėta, kad nepilnamečio atstovui gresianti sankcija už privalomų skiepų prievolės nevykdymą - pranešimas NVSC ir VVTA. Remiantis minėtu Konstitucijos straipsniu, galima teigti, jog toks teisės aktų pakeitimas reikštų kišimąsi į asmeninį ir šeimyninį gyvenimą kadangi pranešimas apie prievolės nevykdymą minėtoms institucijoms taptų dar viena priežastimi persekioti šeimas, kelti joms įtampą skatinti psichologinį spaudimą. Stebint šiandienos aktualijas žiniasklaidoje bei institucijų pateikiamą statistiką, vis dažniau girdimos iš šeimų paimtų vaikų istorijos. Priėmus anksčiau išvardytus teisės aktų pakeitimus, tokių istorijų bus galima tikėtis išgirsti dar dažniau ir taip bus pažeidžiama Konstitucinė teisė į privatų, orų ir pagarbų asmeninį ir šeimyninį gyvenimą. Remiantis LR Konstitucijos 25 straipsniu, „Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai. Šie apribojimai negali pažeisti laisvės ir teisių esmės. O laisvės ir teisių esmė yra žmogaus orumas." Verčiant žmones vakcinuotis ir taip rizikuoti sveikata ir gyvybe, šis orumas atimamas tiek iš vaikų, tiek ir iš suaugusių. Tuo pačiu metu, aukščiau pažymėtuose teisės aktuose nėra numatyta tinkama šių teisių apsaugos sistema, pavyzdžiui, pasireiškus skiepų šalutiniui poveikiui (sveikatos sutrikdymui, šalutiniai reakcijai), suteikiant valstybės paramą. Imunoprofilaktika yra medicininė procedūra, turinti aiškiai apibrėžtą riziką (tai patvirtina galimo šalutinio poveikio sąrašas, pateiktas kiekvieno skiepo charakteristikoje). Lietuvos Respublika kiekvienam piliečiui garantuoja teisinę gyvybės apsaugą. Tai reiškia, kad valstybė neturi teisės užsiimti jokia privaloma medicinine veikla, keliančia grėsmę piliečio, taip pat ir jo vaiko, gyvybei, nes kiekvienas pilietis turi neliečiamą teisę į gyvybės apsaugą. Privalomojo skiepijimo sistema gali būti traktuojama kaip didžiulis medicininis eksperimentas, kurios daugelyje Europos Sąjungos ir Europos šalių buvo atsisakyta. Taip pat, privalomas naujagimių, kūdikių ir vaikų skiepijimas negali būti laikomas „ypatinga priežiūra", kadangi išlieka rizika prarasti fizinę ar psichinę sveikatą. Šiai dienai, Lietuvos Respublikoje nėra sukurta tinkama sistema, skirta apsaugoti šiuos pažeidžiamus žmones nuo skiepų šalutinių poveikių. Atsižvelgiant į tai, kad šalutinis poveikis, kuris gali atsirasti taikant imunoprofilaktiką, egzistuoja ir yra neginčijamas, įstatyme numatyti punktai juos taikyti visiems sveikiems žmonėms jokiu būdu negali būti priskiriami valstybės institucijų pareigai kovoti su užkrečiamomimis ligomis. Be to, ši imunoprofilaktikos prievolė gali tapti tiesioginiu priežastiniu ryšiu sveikatos pablogėjimui. Aukščiau paminėtų įstatymų pakeitimo projektuose nenumatytas joks specialusis sveikatos žalos atlyginimas, taikant privalomą skiepijimą. Privalomų skiepų prievolės įvedimas yra vertinamas neigiamai dėl nepageidaujamų reakcijų į skiepus, kurių neįmanoma išvengti, bei sisteminių sprendimų, kurie suteiktų galimybę pacientams (arba jų atstovams) gauti žalos sveikatai atlyginimą tais atvejais, kai pasireikštų skiepų šalutiniai poveikiai, nebuvimo. Kaip jau minėta anksčiau, nepageidaujamos skiepų reakcijos su galimu priežastiniu ryšiu yra didelė grėsmė. Ši sąvoka yra apibrėžta LR Sveikatos apsaugos ministerijos įsakymo 27 punkte „Nepageidaujama reakcija į skiepą - laikinas ar pastovus sveikatos būklės sutrikimas, sukeliantis fizinių požymių, simptomų ir (ar) laboratorinių rodiklių pokyčius, prasidedančius po imunoprofilaktikos, ir, manoma, jos nulemtas", kaip nepageidaujamas ligos, kuri pasireiškė neužilgo po paskiepijimo, atsiradimas. Skiepų nepageidaujamų reakcijų tipai apibrėžiami kiekvieno jų charakteristikoje. Pavyzdžiui, Glaxo Smith Kline gamintojo, Priorix skiepo (tymų, kiaulytės ir raudonukės) šalutiniai poveikiai yra šie: vietinis paraudimas, karščiavimas, viršutinių kvėpavimo takų infekcija, išbėrimas, injekcijos vietos skausmas ir patinimas, vidurinės ausies uždegimas, limfadenopatija, anoreksija, nervingumas, neįprastas verkimas, nemiga, febriliniai traukuliai, konjunktyvitas, bronchitas, kosulys, paausinės liaukos padidėjimas, viduriavimas, vėmimas, alerginės reakcijos. Išleidus vakciną į rinką, vakcinos poveikio stebėjimo tyrimų metu pasitaikė šių papildomų reakcijų, laiko atžvilgiu susijusių su skiepijimu: smegenų dangalų uždegimas, lengviau nei įprastai atsirandantys taškiniai ar smulkių dėmelių pavidalo kraujavimai ar kraujosruvos dėl trombocitų skaičiaus sumažėjimo, akių ir veido patinimas, pasunkėjęs kvėpavimas arba rijimas, staigus kraujospūdžio kritimas ir sąmonės netekimas, transversinis mielitas, Guillain-Barre sindromas (kylantysis paralyžius iki kvėpavimo raumenų paralyžiaus), periferinis neuritas, encefalitas, tymai, raudonukė, daugiaformė eritema, sąnarių skausmai ir uždegimas, Kavvasaki sindromas, meningitas, orchitas, epididimitas, netipiniai lengvi ar silpni tymai, sindromas, kurio simptomai panašūs į epideminį parotitą, trombocitopenija, trombocitopeninė purpura, anafilaksinės reakcijos, artralgija, artritas. Akivaizdu, kad demokratinėje teisinėje valstybėje pilietis privalo turėti galimybę pasirinkti, ar jis ketina prisiimti imunoprofilaktikos riziką, kuri gali turėti nepageidaujamas reakcijas, ar jis nori šios rizikos atsisakyti. 2018 m. Liepos 17 d. SARASOTA, FL - MCT Law (JAV) advokatai susitarė dėl 101 mln. USD išmokos kūdikiui, kuris patyrė sunkią reakciją į MMR vakciną. 101 mln. USD dydžio išmoka buvo paskirta už nuolatinę aukšto lygio medicininę priežiūrą reikalingą vaikui visą likusį gyvenimą. Šeima gavo vienkartinę 1 milijono dolerių sumą kad padengtų neatidėliotinas medicininių sąskaitų išlaidas. Likusi dalis yra ir bus mokama kasmet, visą vaiko likusį gyvenimą Svarbu paminėti, kad Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje nėra nuostatų, kurios sukurtų specialų fondą, iš kurio būtų galima išmokėti kompensacijas visiems asmenims, kurie patyrė nepageidaujamas reakcijas į vakciną. Gydytojas, paskyręs pacientui skiepus ir tinkamai nenustatęs ar nepatikrinęs jo sveikatos ir/ar kontraindikacijų (nors, pagal galiojančius LR teisės aktus, tai yra jo pareiga), sukelia riziką pasireikšti šalutinėms nepageidaujamoms reakcijoms. Pasireiškus sunkiai nepageidaujamai reakcijai, jam turėtų grėsti civilinė atsakomybė (ar net gydytojo licencijos panaikinimas) dėl padarytos žalos žmogaus sveikatai. Kitą vertus, gydytojai šiai dienai turi ribotas galimybes (dėl riboto finansavimo galima skirti ribotą kiekį tyrimų) vykdydami medicininių įstaigų instrukcijas tiriant asmenį prieš skiepijimą apsiriboja tik bendra apžiūra. Dar sudėtingesnė situacija gimdymo namuose, kai naujagimį skiepija pirmomis gyvenimo dienomis, nors neįmanoma diagnozuoti naujagimiui įgimtų ligų, imunodeficito ar kitų kontraindikacijų, dėl kurių kūdikis neturi būti skiepijamas. Apie tai liudija ir labai aukšta vaikų iki vienerių metų hospitalizacija. Taip pat gydytojai kasmet registruoja labai mažai šalutinių reakcijų, (pagrinde tik lengvi šalutiniai poveikiai, apie kuriuos yra kalbama ir viešai), nors skiepo gamintojas charakteristikoje aiškiai deklaruoja koks yra atitinkamos šalutinės reakcijos dažnis (pvz. 1/10, 1/100 ir t.t.). Šalutinių reakcijų skaičiavimus, kiek jų kiekvienais metais gali pasireikšti ir kiek jų oficialiai yra užregistruota ir įtraukta į oficialią statistiką galima nesunkiai atlikti savarankiškai, atsižvelgiant į bet kurio skiepo charakteristiką bei turint omenyje, jog kiekvienais metais šalyje gimsta vidutiniškai apie 30 tūkstančių vaikų. Taigi, galima daryti prielaidą kad dauguma tiek lengvų, tiek sunkių nepageidaujamų/šalutinių reakcijų net nėra registruojamos, todėl Lietuvoje pateikiamą registruotų šalutinių reakcijų į vakcinas statistiką galima laikyti neveikiančia.

Atsižvelgti

Komitetas siūlo įstatymo projektą atmesti, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos išvadose pateiktus argumentus.

4. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai: negauta.

5. Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai:

Eil.

Nr.

Pasiūlymo teikėjas, data

Siūloma keisti

Pastabos

Pasiūlymo turinys

Komiteto nuomonė

Argumentai,

pagrindžiantys nuomonę

str.

str. d.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė

2020-01-22

Nutarimas Nr. 51

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2019 m. lapkričio 13 d. sprendimo Nr. SV-S-1459 „Dėl įstatymų projektų išvadų“ 1 ir 2 punktus, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:

Nepritarti Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo Nr. I-1553 11 straipsnio pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIIP-3310 ir Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo Nr. I-1562 12 straipsnio pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIIP-3312 (toliau – Įstatymų projektai) dėl šių priežasčių:

1. Įstatymų projektais siekiama tikslo – numatyti, kad vaikų profilaktiniai skiepijimai nuo Pasaulio sveikatos organizacijos likviduojamų infekcijų (poliomielito, tymų, raudonukės) būtų privalomi. Vertinant šį siūlymą konstatuotina tai, kad:

1.1. Šiuo metu vaikų profilaktiniai skiepijimai organizuojami ir vykdomi pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2018 m. rugpjūčio 29 d. įsakymu Nr. V-955 „Dėl Lietuvos Respublikos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendoriaus patvirtinimo“ patvirtintą Lietuvos Respublikos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių (toliau – Skiepų kalendorius). Nors skiepai pagal Skiepų kalendorių ir nėra privalomi (Skiepų kalendoriuje nustatyta, kad prieš skiepijant vaikus turi būti gautas vaiko tėvų ar teisėtų globėjų pasirašytas sutikimas dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo), Skiepų kalendoriuje jau yra įtrauktas vaikų skiepijimas nuo Įstatymų projektuose nurodomų infekcijų – poliomielito, tymų, raudonukės.

1.2. Siekiant valstybėje įtvirtinti skiepų privalomumą svarbu atkreipti dėmesį ir į šioje srityje Europos Sąjungoje veikiančių teismų priimtus sprendimus. Europos Žmogaus Teisių Teismas, vertindamas privalomų skiepų teisinį reguliavimą, nurodė, kad tai susiję su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsniu garantuojama teise į privatų gyvenimą, apimančia ir asmens fizinį bei psichologinį vientisumą (2002 m. liepos 9 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas byloje Salvetti prieš Italiją Nr. 42197/98).

1.3. Pastebėtina tai, kad skiepai nuo tymų ir raudonukės yra privalomi Bulgarijoje, Kroatijoje, Čekijoje, Prancūzijoje, Vengrijoje, Italijoje, Lenkijoje, Slovakijoje ir Slovėnijoje, nuo poliomielito – Belgijoje, Bulgarijoje, Kroatijoje, Čekijoje, Prancūzijoje, Vengrijoje, Italijoje, Maltoje, Lenkijoje, Slovakijoje ir Slovėnijoje (šaltinis: European Centre Diseases Prevention and Control, Vaccine Scheduler). Tačiau, kaip rodo šalių skiepijimo aprėpčių ir užkrečiamųjų ligų epidemiologinės priežiūros duomenys (Europos ligų prevencijos ir kontrolės centras, Pasaulio sveikatos organizacijos Europos regiono biuras), skiepijimų aprėptys yra didesnės ir užkrečiamųjų ligų epideminė situacija palankesnė (ypač tymų) šalyse, kuriose skiepijimas nėra privalomas (Skandinavijos ir Šiaurės Europos šalys). Publikuotų tyrimų rezultatų duomenimis, „privalomasis skiepijimas gali paskatinti neigiamą požiūrį į skiepijimus ir net skiepijimo aprėpčių sumažėjimą“ (Betsch C, Bohm R. Detrimental effects of introducing partial compulsory vaccination: expiremental evidence. Eur J Public Health. 2016; 26(3):378-81). Tyrimų duomenys rodo, kad pagrindiniai žmonės, kurie turi įtakos požiūriui į vakcinas formuoti ir skiepijimų apimtims didinti, yra sveikatos priežiūros specialistai, todėl sveikatos priežiūros specialistų mokymas turėtų būti vienas iš svarbiausių prioritetų. Taigi darytina išvada, kad privalomas skiepijimas neturėtų būti standartinė bendra praktika visose šalyse (Holzmann H, Wiederman U. Mandatory vaccination: suited to enhance vaccination coverage in Europe? Euro Surveill. 2019;24(26):pi=1900376).

1.4. Lietuvoje skiepijimo nuo tymų aprėptys nebuvo pakankamos (mažiau 95 proc.) ir formavosi tymams imlių asmenų grupės, tai sudarė prielaidas tymų protrūkiams plisti. 2019 metais Lietuvoje kilo didelis tymų protrūkis. Tymų protrūkis parodė, kad žmonėms susidūrus su realia grėsme keičiasi supratimas apie skiepijimus ir išauga pasitikėjimas vakcinomis, net ir tų tėvų, kurie anksčiau buvo atsisakę vaikus skiepyti. 2019 metais prasidėjus tymų protrūkiui nuo tymų pasiskiepijo 21 tūkst. suaugusiųjų, o paskiepytų vaikų skaičius išaugo 20 proc. palyginti su tuo pačiu laikotarpiu 2018 metais.

1.5. Siekiant padidinti skiepijimo aprėptis ir valdyti užkrečiamąsias ligas, tarptautinės organizacijos ragina „intensyviau vykdyti komunikavimo veiklą ir didinti informuotumą apie skiepijimo naudą“ bei „nustatyti reikalavimą reguliariai tikrinti skiepijimo statusą, taip pat nuolat užtikrinti galimybę pasiskiepyti įvairiais gyvenimo etapais – tai daryti reguliarių apsilankymų pirminės sveikatos priežiūros įstaigose metu ir įgyvendinant papildomas priemones, pavyzdžiui, taikytinas pradedant lankyti ikimokyklinio ugdymo įstaigą ar mokyklą, darbe ar sveikatos priežiūros įstaigoje, sudaryti palankesnes sąlygas gauti nacionalinio ir (arba) regionų lygmens skiepijimo paslaugas“ (Europos Tarybos rekomendacija 2018 m. gruodžio 7 d. dėl sustiprinto bendradarbiavimo kovojant su ligomis, kurių galima išvengti skiepijant (2018/C 466/01).

Atsižvelgiant į tai, kad dėl pirmiau nurodytų priežasčių Įstatymų projektų rengimo tikslas gali būti pasiekiamas ir be skiepų privalomumo, manome, kad Įstatymų projektai yra pertekliniai.

2. Pastebėtina tai, kad Įstatymų projektais siekiama nustatyti, kad vaikai būtų privalomai skiepijami nuo trijų užkrečiamųjų ligų – poliomielito, tymų ir raudonukės. Šiuo metu skiepijant nuo šių infekcijų yra naudojamos kombinuotos vakcinos – trivalentė tymų, epideminio parotito, raudonukės, penkiavalentė kokliušo, difterijos, stabligės, poliomielito, B tipo Haemophilus influenzae ar keturvalentė kokliušo, difterijos, stabligės, poliomielito vakcinos. Atsižvelgiant į tai, kas paminėta, pagal siūlomą reglamentavimą susidarytų situacija, kai vaikai ta pačia vakcina būtų skiepijami tiek nuo projekte numatytų užkrečiamųjų ligų, tiek ir nuo kitų ligų, nuo kurių skiepyti įstatymu nebūtų privaloma.

Pritarti

6. Komiteto sprendimas: siūlyti įstatymo projektą Nr. XIIIP-3312 atmesti, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos išvadose pateiktus argumentus.

Argumentai:

1. Siekiant valstybėje įtvirtinti skiepų privalomumą svarbu atkreipti dėmesį ir į šioje srityje Europos Sąjungoje veikiančių teismų priimtus sprendimus. Europos Žmogaus Teisių Teismas, vertindamas privalomų skiepų teisinį reguliavimą, nurodė, kad tai susiję su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsniu garantuojama teise į privatų gyvenimą, apimančia ir asmens fizinį bei psichologinį vientisumą.

2. Kitų šalių skiepijimo aprėpčių ir užkrečiamųjų ligų epidemiologinės priežiūros duomenimis, skiepijimų aprėptys yra didesnės ir užkrečiamųjų ligų epideminė situacija palankesnė šalyse, kuriose skiepijimas nėra privalomas (Skandinavijos ir Šiaurės Europos šalys). Publikuotų tyrimų rezultatų duomenimis, „privalomasis skiepijimas gali paskatinti neigiamą požiūrį į skiepijimus ir net skiepijimo aprėpčių sumažėjimą“.

3. Siekiant padidinti skiepijimo aprėptis ir valdyti užkrečiamąsias ligas, tarptautinės organizacijos ragina „intensyviau vykdyti komunikavimo veiklą ir didinti informuotumą apie skiepijimo naudą.

7. Balsavimo rezultatai: už – 7, prieš – 3, susilaikė – 1.

8. Komiteto paskirti pranešėjai: Agnė Širinskienė, Stasys Šedbaras, Vilija Aleknaitė Abramikienė.

Komiteto pirmininkė (Parašas) Agnė Širinskienė

Teisės ir teisėtvarkos komiteto biuro patarėja Jurgita Janušauskienė