LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO KANCELIARIJOS
TEISĖS DEPARTAMENTAS
IŠVADA
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS CIVILINIO KODEKSO 6.589, 6.969, 6.971, 6.973, 6.978 STRAIPSNIŲ pakeitimo
ĮSTATYMO PROJEKTO
2017-05-29 Nr. XIIIP-750
Vilnius
Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
1. Projektu siūloma pakeisti Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.589 straipsnį ir jame nustatyti ne tik nuomininko šeimos narių, bet ir su nuomininku gyvenančių partnerių teises ir pareigas: gyvenamosios patalpos nuomininko šeimos nariai, partneriai turi tokias pat teises ir pareigas, atsirandančias iš gyvenamosios patalpos nuomos sutarties, kaip ir nuomininkas. Asmenys, nustoję būti nuomininko partneriais, bet toliau gyvenantys nuomojamoje patalpoje, turi tokias pat teises kaip nuomininkas ir jo šeimos nariai. Projekto nuostatos diskutuotinos.
Pirma, galiojančiame CK 6.589 straipsnyje yra įtvirtinta bendroji taisyklė, nustatanti nuomininko šeimos narių teises ir pareigas. Tačiau kituose CK straipsniuose (6.580, 6.587, 6.590-6.609, 6.611, 6.613, 6.614, 6.617, 6.620, 6.621 straipsniai) nuomininko šeimos narių teisės yra detalizuojamos. Taigi iš projekto nuostatų neaišku, kokias konkrečias teises turėtų nuomininko partneris.
Antra, neaišku, kas būtų laikomas partneriu CK 6.589 straipsnio prasme. Pastebėtina, kad CK 6.588 nurodyta, kokie asmenys laikomi nuomininko šeimos nariais. Tai ne tik su nuomininku kartu gyvenantys sutuoktinis (sugyventinis) jų nepilnamečiai vaikai, nuomininko ir jo sutuoktinio tėvai, bet ir kiti asmenys, kurie su nuomininku turi bendrą ūkį: pilnamečiai vaikai, jų sutuoktiniai (sugyventiniai) ir nuomininko vaikaičiai. Be to, artimieji giminaičiai, kiti išlaikytiniai, kartu su nuomininku, jo šeimos nariais ar vienu iš jų išgyvenę ne mažiau kaip vienerius metus ir su jais bendrai tvarkę namų ūkį, teismo tvarka gali būti pripažinti nuomininko šeimos nariais. Svarstytina, ar nuomininko partneris, su kuriuo nuomininkas yra sudaręs susitarimą dėl bendro gyvenimo, negalėtų būti priskiriamas prie nuomininko šeimos narių, atitinkamai papildžius CK 6.589 straipsnį.
Trečia, projekto aiškinamajame rašte teigiama, kad įstatymo projektu siekiama Lietuvos teisės sistemoje įtvirtinti bendro gyvenimo formos, kurios pagrindinis tikslas yra bendro gyvenimo vedimas savaime nekuriant ir šeimos teisinių santykių, institutą ir apsaugoti šalių teises ir teisėtus interesus. Pastebėtina, kad tai projekte neatsispindi. Atvirkščiai, nuostata, kad partneriai turi tokias pat teises ir pareigas, atsirandančias iš gyvenamosios patalpos nuomos sutarties, kaip ir nuomininkas bei jo šeimos nariai, gali būti suprantama, kad nuomininkas su partneriu, su kuriuo yra sudaręs susitarimą dėl bendro gyvenimo, siekia sukurti šeiminius teisinius santykius. Pastebėtina ir tai, kad pagal siūlomas nuostatas toks susitarimas gali būti sudarytas ir tarp skirtingos lyties asmenų, kuriuose sieja seksualiniai santykiai, ir iš šių santykių gali gimti vaikai. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad partnerystė bendriausia prasme teisiškai suprantama kaip įstatymo nustatyta tvarka įformintas savanoriškas poros susitarimas sukurti šeimos santykius nesudarant santuokos.[1] Atsižvelgiant į tai, taip pat į Konstitucijoje įtvirtintą monogamijos principą, projektas tobulintinas, aiškiai ir nedviprasmiškai nustatant, kas gali būti laikomas nuomininko partneriu, kuris turi tokias pačias teises kaip ir nuomininko šeimos nariai, bet su kuriuo nėra siekiama sukurti šeiminių santykių. Be to, atsižvelgiant į tai, kad dviejų asmenų partnerystė tiek Lietuvoje, tiek kitose valstybėse paprastai suprantama kaip poros tarpusavio santykiai, svarstytina galimybė šiuos asmenis įvardinti ne žodžiu „partneris“, o kitu žodžiu ar žodžių junginiu.
Ketvirta, neaišku, kokias pasekmes siūlomas partnerystės institutas turėtų viešojoje teisėje. Pavyzdžiui, neaišku, ar tokie partneriai turėtų būti laikomi bendrai gyvenančiais asmenimis Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo prasme, problemų dėl tokių partnerių teisių ir pareigų gali kilti įvairiuose mokestiniuose santykiuose. Taigi įvedant naują partnerystės institutą reikia apibrėžti ne tik civilines partnerių teises ir pareigas, bet ir partnerių teises ir pareigas viešojoje teisėje. Kitu atveju teisės taikymo problemų ne tik nesumažėtų, bet būtų dar daugiau, o projektu siekiamas tikslas nebūtų pasiektas.
2. Projekto 2 straipsnio 1 dalimi siūloma CK 6.969 straipsnio 4 dalyje nustatyti, kad „Jeigu jungtinės veiklos tikslas yra bendro gyvenimo vedimas, jungtinės veiklos sutartis vadinama susitarimu dėl bendro gyvenimo.“ Pažymėtina, jog nuostatoje vartojamos kodekse neapibrėžtos sąvokos „bendro gyvenimo vedimas“, „susitarimas dėl bendro gyvenimo“. Kartu atkreiptinas dėmesys, jog kodekse sąvoka „bendras gyvenimas“, vartojama tik kalbant apie šeimos teisinius santykius ir neįsigaliojusiose kodekso nuostatose, reguliuojančiuose turtinius santykius tarp vyro ir moters, kurie, įregistravę savo partnerystę įstatymų nustatyta tvarka, bendrai gyvena ne mažiau kaip vienerius metus neįregistravę santuokos (sugyventiniai), turėdami tikslą sukurti šeiminius santykius (3.229 – 3.235 straipsniai). Atsižvelgiant į tai, jog siūlomas teisinis reguliavimas nesiejamas su minėtomis kodekso nuostatomis, į tai, kad projekto aiškinamajame rašte teikiamas reguliavimas pristatomas kaip naujo pobūdžio teisinis reguliavimas bei į tai, kad šių sąvokų turinys lems asmenų teisių ir pareigų apimtį, minėtos sąvokos turi būti apibrėžtos, atskleidžiant jų esmę. Tokia apibrėžtis būtina tam, kad tiek asmenys, siekiantys vadovautis šiomis nuostatomis praktiškai, tiek ir institucijos, taikysiančios šias, ar su jomis susijusias, nuostatas, žinotų šių sąvokų turinį, kad kodekso nuostatas būtų įmanoma taikyti praktiškai. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal Konstitucinio Teismo doktriną, visas teisinis reguliavimas, susijęs su asmenų teisių ir pareigų apimtimi, gali būti nustatytas tik įstatymu ir negali būti reguliuojamas poįstatyminiu teisės aktu. Todėl minėtą neaiškumą būtina pašalinti tobulinant teikiamą reguliavimą.
3. Projekto 2 straipsnio 2 dalimi siūloma CK 6.969 straipsnio 5 dalyje nustatyti, kad „Susitarimas dėl bendro gyvenimo prieš trečiuosius asmenis gali būti panaudotas tik tuomet, kai sutartis yra sudaryta notarine tvarka.“ Siūlomo reguliavimo kontekste pastebėtina, jog įstatymų leidybos praktikoje tam tikrų teisinių faktų panaudojimas prieš trečiuosius asmenis yra siejamas ne su sandorio sudarymo forma, o su šio sandorio išviešinimu, sandorį įregistruojant viešame registre. Tik tokiu atveju turi ir gali būti laikoma, jog tretieji asmenys turėjo galimybę žinoti apie įvykusį teisinį faktą, nes vien notarinė sandorio sudarymo forma nepadaro šio sandorio žinomo kitiems asmenims. Todėl siūlytina nustatyti analizuojamo sandorio registravimo viešame registre reikalavimą, kadangi priešingu atveju, turėtų būti vertinama, kad siūlomas teisinis reguliavimas pažeidžia visų trečiųjų asmenų teises ir teisėtus interesus, nes įstatyme būtų nustatyta, kad prieš šiuos asmenis gali būti naudojamas niekam, išskyrus notarą ir sandorį sudariusius asmenis, nežinomas teisinis faktas.
4. Manytina, jog vadovaujantis teisinio aiškumo principu, projekto 2 straipsnio 3 dalimi keičiamoje CK 6.969 straipsnio 6 dalyje nustačius, jog jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis turi būti rašytinė, išskyrus susitarimą dėl bendro gyvenimo, derėtų aiškiai nurodyti kokia forma gali būti sudaromi susitarimai dėl bendro gyvenimo.
Kartu atkreiptinas dėmesys, jog sureguliavus partnerystės sutarties sudarymo klausimus, turėtų būti reguliuojami ir kiti klausimai, susiję su šia sutartimi. Pažymėtina, jog CK 6.978 straipsnis imperatyviai nustato tam tikrus atvejus, kai jungtinės veiklos sutartis baigiasi, pavyzdžiui, pripažinus vieną iš partnerių ribotai veiksniu, ar iškėlus partneriui bankroto bylą. Keltinas klausimas, ar siūlomo reguliavimo atveju būtų pagrįsta ir proporcinga taikyti tokias partnerystės sutarties pasibaigimo nuostatas neatsižvelgiant į partnerių valią.
Taip pat svarstytina kaip turėtų ir galėtų būti taikomos ir kitos CK nuostatos, reguliuojančios jungtinę veiklą, pavyzdžiui, CK 6.982 straipsnis reguliuojantis neviešą partnerystę ir kt. Šiame kontekste teigtina, jog teikiamas reguliavimas turėtų būti sistemiškai peržiūrėtas CK šeštosios knygos antrojo skirsnio LI skyriaus kontekste, nustatant šio skyriaus taikymo principus ir išimtis.
5. Projekto 2 straipsnio 2 dalimi siūloma papildyti CK 6.971 straipsnį nauja 6 dalimi, nustatančia, kad „Jeigu partnerių, sudariusių susitarimą dėl bendro gyvenimo, bendrai naudojami nekilnojamieji daiktai ar teisės į juos įregistruoti vieno partnerio vardu, partneriai bendru prašymu gali nurodyti atitinkamam viešajam registrui padaryti įrašą apie tai, kad šiuos daiktus ar teises į juos partneriai naudoja bendrai. Tokiame prašyme esančių partnerių parašų tikrumą turi patvirtinti notaras.“ Pasiūlymo turinys diskutuotinas.
Pirma, atkreiptinas dėmesys, jog nėra aišku kokia forma (žodine, rašytine, notarine) sudaryto partnerių susitarimo dėl bendro gyvenimo atveju, notaras galėtų tvirtinti partnerių parašus dėl tam tikro susitarimo. Vadovaujantis teisinio aiškumo principu, šį neaiškumą būtina pašalinti.
Antra, pažymėtina, kad iš siūlomo reguliavimo turinio nėra aišku kokias teisines pasekmes turėtų sukelti įrašas, kad tam tikras nekilnojamasis daiktas, ar teisės į jį, partnerių yra naudojamos bendrai. Toks neaiškumas turėtų būti pašalintas, atskleidžiant minėto įrašo viešame registre teisinę reikšmę, o ypatingai kalbant apie teisių į nekilnojamąjį turtą naudojimą bendrai. Pastebėtina, jog teisės į nekilnojamąjį turtą, be naudojimo teisės, apima ir valdymo bei disponavimo teises. Tuo atveju, jei bendras teisių į nekilnojamąjį turtą naudojimas apimtų ir disponavimo teisę, keltinas klausimas dėl siūlomos nuostatos proporcingumo ir atitikties konstituciniams nuosavybės teisės klausimams, kadangi vien bendro gyvenimo vedimo faktas, net nesiekiant sukurti šeimos teisinių santykių, sudarytų prielaidas riboti asmeninės nuosavybės teisę. Net vertinant tą aplinkybę, jog asmuo pats sutiktų padaryti įrašą viešame registre, pažymėtina, jog nuosavybės teisės ribojimas, nenustatant jokių papildomų kriterijų, pavyzdžiui, bendro gyvenimo trukmės, gyvenimo kartu, bendro ūkio vedimo ir kitų, turėtų būti vertinamas kaip neproporcingas, visų kitų atvejų, kai nuosavybės teisė gali būti ribojama, kontekste.
Kartu pažymėtina, jog tuo atveju, jei būtų laikoma, kad įrašas viešame registre yra sietinas su naujovišku dalinio nuosavybės teisės perleidimo reguliavimu, keltinas klausimas dėl siūlomos nuostatos derėjimo su kitomis kodekso nuostatomis, reguliuojančiomis nekilnojamojo turto nuosavybės teisės perleidimą.
Be to, atskirai aptartina tai, jog nėra aišku kokiu būdu ir kokiais atvejais įrašas apie nekilnojamojo turto ir teisių į jį bendrą naudojimą turėtų ir galėtų būti pašalintas iš viešo registro. Ypač tokiais atvejais, jei vienas iš partnerių nesutiktų su įrašo panaikinimu viešame registre. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal Konstitucinio Teismo doktriną, visas teisinis reguliavimas, susijęs su asmenų teisių ir pareigų apimtimi, gali būti nustatytas tik įstatymu ir negali būti reguliuojamas poįstatyminiu teisės aktu. Todėl minėtą neaiškumą būtina pašalinti tobulinant teikiamą reguliavimą.
6. Projekto 4 ir 5 straipsniai laikytini pertekliniais, nes juose nenustatoma jokio naujo teisinio reguliavimo, kuris šiuo metu neegzistuotų. Atkreiptinas dėmesys, jog ir be atskiros projekto 4 straipsnyje pateikiamos nuorodos į CK šeštosios knygos XXXV skyriaus nuostatas bei į kitus teisės aktus, partnerio teisę susipažinti su kito parnerio sveikatos informacija reguliuos tie teisės aktai, į kuriuos pateikiama nuoroda. Analogiškai vertintina situacija ir su projekto 5 straipsnio nuostata, nes ir šiuo metu bet kurie kartu gyvenantys asmenys, o ne tik partneriai, susitarę dėl bendro gyvenimo, be jokių papildomų kodekso pataisų gali sudaryti sutartis dėl bendrai įgyto turto pasidalijimo. Vadovaujantis teisės akto glaustumo reikalavimu, siūlytina atsisakyti projekto 4 ir 5 straipsnių kaip perteklinių.