LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS

 

II (PAVASARIO) SESIJOS

RYTINIO posėdžio NR. 43

STENOGRAMA

 

2017 m. balandžio 4 d.

 

Pirmininkauja Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas V. PRANCKIETIS
ir Seimo Pirmininko pirmoji pavaduotoja R. BAŠKIENĖ

 

 

 

PIRMININKAS (V. PRANCKIETIS). Ger­bia­mi ko­le­gos Sei­mo na­riai, pra­de­da­me 2017 m. ba­lan­džio 4 d. Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo po­sė­dį. (Gon­gas) Re­gist­ruo­ja­mės.

Už­si­re­gist­ra­vo 91 Sei­mo na­rys.

 

10.03 val.

Se­niū­nų su­ei­gos pa­tiks­lin­tos 2017 m. ba­lan­džio 4 d. (ant­ra­die­nio) dar­bo­tvarkės tiksli­ni­mas ir tvir­ti­ni­mas

 

Ger­bia­mi ko­le­gos, pra­de­da­me 1 klau­si­mą – dar­bo­tvarkės klau­si­mą. Pra­šau. D. Ša­ka­lie­nė.

D. ŠAKALIENĖ (LVŽSF*). Sei­mo Pir­mi­nin­ke, pra­šau jū­sų pa­pil­dy­ti dar­bo­tvarkę nu­ta­ri­mu „Dėl Lie­tu­vos Res­pub­li­kos 2017 m. ko­vo 16 d. nu­ta­ri­mo Nr. XIIIP-232 „Dėl Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo spe­cia­lio­sios ty­ri­mo ko­mi­si­jos Sei­mo Eti­kos ir pro­ce­dū­rų ko­mi­si­jos tei­ki­mo pra­dė­ti ap­kal­tos pro­ce­są Sei­mo na­riui Kęs­tu­čiui Pū­kui pa­grįs­tu­mui iš­tir­ti ir iš­va­dai dėl pa­grin­do pra­dė­ti ap­kal­tos pro­ce­są pa­reng­ti su­da­ry­mo“ pa­kei­ti­mo“.

PIRMININKAS. Ačiū. Siū­lau pri­tar­ti ir įtrauk­ti šį klau­si­mą po 1 klau­si­mo – dis­ku­si­jos. Ar ga­li­me ben­dru su­ta­ri­mu pri­tar­ti šiam pa­pil­dy­mui? Ačiū. Pri­tar­ta. P. Gra­žu­lis. Pra­šau.

P. GRAŽULIS (TTF). Aš taip pat no­rė­čiau pa­siū­ly­ti kaip 1 klau­si­mą į dar­bo­tvarkę dis­ku­si­ją dėl mig­ra­ci­jos ir de­mo­gra­finės po­li­ti­kos. Man at­ro­do, bū­tų la­bai nau­din­ga. Va­kar to­kį la­bai iš­sa­mų pra­ne­ši­mą iš­pla­ti­no Sau­gu­mo de­par­ta­men­tas ir taip pat ant­ras – Kraš­to ap­sau­gos de­par­ta­men­tas, kad jie pa­da­ry­tų pra­ne­ši­mus. Ma­nau, kad ši­tie spau­do­je iš­pla­tin­ti pra­ne­ši­mai la­bai mo­bi­li­za­vo tau­tą. Po ši­to pra­ne­ši­mo tik­rai mig­ra­ci­ja su­ma­žės. Man at­ro­do, toks nau­din­gas pra­ne­ši­mas. Bū­tų ge­rai, kad ir jie pa­da­ry­tų šian­dien iš tri­bū­nos. Gal įtrau­ki­me pa­pil­do­mai du pra­ne­šė­jus?

PIRMININKAS. Ar jūs esa­te su­si­ta­ręs su pra­ne­šė­jais, kad jie ga­lė­tų čia da­ly­vau­ti, ar mes čia juos da­bar eks­prom­tu tu­rė­tu­me iš­kvies­ti?

P. GRAŽULIS (TTF). Jei­gu jau jie kur nors iš­vy­kę la­bai svar­biais rei­ka­lais, gi­na vals­ty­bę, tai ką jau da­ry­si, bet jei­gu jie čia, vie­to­je, gal ga­lė­tų at­vyk­ti?

PIRMININKAS. Ge­rai. Ačiū. J. Raz­ma.

J. RAZMA (TS-LKDF). Ger­bia­mas Pir­mi­nin­ke, mū­sų bu­vo to­kios tra­di­ci­jos: jei­gu įra­šo­mas vie­nas ko­kio nors įsta­ty­mo kei­ti­mo pro­jek­tas, įra­šo­mi ir ki­ti. Šiuo at­ve­ju aš kal­bu apie Sei­mo sta­tu­to pa­tai­sas, ku­rias tei­kia Sei­mo vi­ce­pir­mi­nin­kė. Yra ma­no ne­di­de­lė Sta­tu­to pa­tai­sa, ku­ri leis­tų iš­va­duo­ti šiek tiek Sei­mą iš pa­pil­do­mo biu­ro­kratizmo, ku­rį ir šian­dien ma­to­me, kad ne­rei­kė­tų Sei­mo nu­ta­ri­mais pil­dy­ti dar­bų pro­gra­mos. Tie­siog to­kia yra ne­di­de­lė pa­tai­sa ir gal ga­lė­tu­me ją įra­šy­ti į re­zer­vą?

PIRMININKAS. Dė­ko­ju. Sta­tu­to pa­kei­ti­mų yra daug re­gist­ruo­ta ir po Ve­ly­kų juos pri­im­si­me, o šis, ku­ris šian­dien yra re­gist­ruo­tas, yra la­bai svar­bus ir sku­bus. Ačiū, kad pa­lauk­si­te.

Ar ga­li­me ben­dru su­ta­ri­mu su pa­pil­dy­mu pa­tvir­tin­ti dar­bo­tvarkę?

Bal­suo­ja­me? Ge­rai. Bal­suo­ja­me.

Bal­sa­vo 104 Sei­mo na­riai: už – 103, prieš nė­ra, su­si­lai­kė 1. Dar­bo­tvarkė pa­tvir­tin­ta.

 

10.08 val.

Dis­ku­si­ja dėl mig­ra­ci­jos ir de­mo­gra­finės po­li­ti­kos

 

Pra­de­da­me dis­ku­si­ją dėl mig­ra­ci­jos ir de­mo­gra­finės po­li­ti­kos. Pra­ne­šė­jai. Pir­ma­sis – Mi­nist­ras Pir­mi­nin­kas S. Skver­ne­lis. Ma­lo­niai pra­šo­me.

S. SKVERNELIS (LVŽSF). Ger­bia­mas Pir­mi­nin­ke, ger­bia­mi ko­le­gos Sei­mo na­riai, svei­ki­nu to­kios dis­ku­si­jos ini­ci­ja­vi­mą ir ini­cia­to­rius. Ma­tyt, nie­ka­da ne­bū­na per ma­žai dis­ku­si­jų to­kiais jaut­riais, svar­biais klau­si­mais. Gal­būt su­ra­si­me dis­ku­si­jų me­tu ste­buk­lin­gą re­cep­tą, ku­riuo ga­lė­si­me pa­da­ry­ti es­mi­nį pro­ver­žį. Lin­kiu vi­siems tik­rai pro­duk­ty­vių dis­ku­si­jų, pra­ne­ši­mų ir siū­ly­mų. Aš taip pat pa­skai­ty­siu ke­le­tą to­kių min­čių, sa­ki­nių, ku­rie gal­būt taip pat pa­ska­tins to­les­nę dis­ku­si­ją.

Kal­bė­ti apie vi­siš­ką emig­ra­ci­jos su­stab­dy­mą tur­būt ne­ga­li­me ir tai ne kar­tą bu­vo pa­mi­nė­ta Tarp­tau­ti­nės mig­ra­ci­jos or­ga­ni­za­ci­jos. Tai yra įma­no­ma tik­tai au­to­ri­ta­ri­nė­se vals­ty­bė­se. Bū­tų la­bai pa­pras­ta pri­im­ti įsta­ty­mą ir tie­siog fi­ziš­kai ne­leis­ti nie­kam iš­va­žiuo­ti, bet su­pran­ta­me, kad tai yra pra­ei­tis, ir to, ti­kiuo­si, nie­ka­da mū­sų vals­ty­bė­je ne­bus ga­li­ma pa­da­ry­ti.

Vis dėl­to pri­va­lo­me su­ma­žin­ti emig­ra­ci­jos srau­tus iki nor­ma­lių ir svei­kų skai­čių. Ne­ga­li­me kal­bė­ti, kad trum­pa­lai­kė emig­ra­ci­ja, pa­rem­ta pa­tir­ties įgi­ji­mo, stu­di­jų, sa­vi­re­a­li­za­ci­jos tiks­lais, yra ne­nau­din­ga. To rei­kia, ta­čiau pri­va­lo­me dras­tiš­kai ma­žin­ti iš­vyks­tan­čių­jų skai­čius ir su­kur­ti tin­ka­mas grį­ži­mo są­ly­gas. Ši Vy­riau­sy­bė tu­ri kiek ki­to­kią, ne­įpras­tą vi­zi­ją – emig­ra­ci­jos ne­su­stab­dy­si­me nei dar­bo gru­pė­mis, nei nau­jais de­par­ta­men­tais ar mi­nis­te­ri­jo­mis. Iš­vyks­tan­čių­jų ne­su­stab­dys, o su­grįž­ti mū­sų žmo­nių ne­pa­ska­tins ir at­ski­ros stra­te­gi­jos bei veiks­mų pla­nai. Emig­ra­ci­jos pro­ble­mos ne­ga­li­me iš vals­ty­bės gy­ve­ni­mo iš­pjau­ti kaip at­ski­ro tor­to ga­ba­liu­ko ir vien tik su juo do­ro­tis. Tai ho­ri­zon­ta­lus iš­šū­kis, per­si­den­gian­tis per vi­są vals­ty­bės val­dy­mo sri­tį ir vi­sas sri­tis. To­dėl reng­da­mi Vy­riau­sy­bės pro­gra­mą sie­kė­me de­mo­gra­fijos pro­ble­mų spren­di­mo prie­mo­nes in­teg­ruo­ti į vi­sus sek­to­rius, pra­de­dant nuo so­cia­li­nės ap­sau­gos ir bai­giant tei­sin­gu­mo sis­te­ma.

Pas­ta­rai­siais me­tais moks­li­nin­kų ir ins­ti­tu­ci­jų at­lik­tų ty­ri­mų re­zul­ta­tai daug­maž su­tam­pa ir aiš­kiai ro­do, kad emig­ra­ci­ją vi­sų pir­ma ska­ti­na eko­no­mi­niai mo­ty­vai (dau­giau ne­gu 60 %), ku­rie pa­si­reiš­kia di­de­lės so­cia­li­nės at­skir­ties ke­lia­mo­mis įtam­po­mis, bei re­a­laus, ne po­pie­ri­nio so­cia­li­nio sau­gu­mo sty­gius, ky­lan­tis iš va­ka­rie­tiš­kos dar­bo kul­tū­ros sto­kos. La­bai aiš­kius emi­g­ra­ci­ją ska­ti­nan­čius veiks­nius le­mia tei­sin­gu­mo sto­ka bei šei­mai ne­pa­lan­ki ap­lin­ka. Kai tu­rime aiš­kiai įvar­dy­tas emig­ra­ci­jos prie­žas­tis, aki­vaiz­du, kad mig­ra­ci­jos ir de­mo­gra­fijos mi­nis­te­ri­jos ne­pa­dės, to­kio da­ri­nio funk­ci­jos tu­rė­tų iš es­mės dub­liuo­ti dau­ge­lio ki­tų mi­nis­te­ri­jų funk­ci­jas.

Kas ga­li pa­dė­ti? La­bai aiš­kūs ir kryp­tin­gi dar­bai gims­ta­mu­mo ska­ti­ni­mo, so­cia­li­nės ap­sau­gos ir pa­gal­bos, švie­ti­mo, dar­nios ir kon­ku­ren­cin­gos eko­no­mi­kos plėt­ros ir ska­ti­ni­mo, žmo­giš­kų­jų iš­tek­lių val­dy­mo bei vie­šo­jo sek­to­riaus efek­ty­vi­ni­mo sri­ty­se. Vie­nas pir­mų­jų žin­gs­nių, kei­čiant nei­gia­mą dar­bo kul­tū­rą, jau pa­siek­tas. Tri­ša­lė ta­ry­ba pa­sie­kė su­si­ta­ri­mą dėl Dar­bo ko­dek­so, bū­tent su­si­ta­rė, ne pra­stū­mė vie­nai ar ki­tai pu­sei pa­lan­kų spren­di­mą, bet su­si­ta­rė. Pa­gal šį su­si­ta­ri­mą ne­be­rei­kės nei darb­da­viams, nei dar­buo­to­jams gy­ven­ti dvejopų stan­dar­tų sis­te­mo­je, ku­ri tik ska­ti­na ne­tei­sin­gu­mo ir nu­si­vy­li­mo ne­funk­cio­nuo­jan­čia vals­ty­bės ap­sau­ga jaus­mą. Sei­mui be­lie­ka gerb­ti Tri­ša­lės ta­ry­bos ne­leng­vai pa­siek­tą su­si­ta­ri­mą ir pri­im­ti pro­jek­tą to­kį, dėl ku­rio pa­vy­ko su­si­tar­ti.

Re­a­lūs po­ky­čiai emig­ra­ci­jos sta­tis­ti­ko­je įvyks tik ta­da, kai pa­siek­si­me in­ves­ti­ci­jų pri­trau­ki­mo į re­gio­nus pro­ver­žį. Da­bar aki­vaiz­du, kad mū­sų re­gio­nai tuš­tė­ja la­biau­siai. Čia pri­va­lu įlie­ti in­ves­ti­ci­nio krau­jo ir su­kur­ti ga­li­my­bes plė­to­tis mo­der­niam bei šiuo­lai­kiš­kam ga­my­bos sek­to­riui. Tu­ri­me per­tvar­ky­ti per­tek­li­nės biu­ro­kratijos pro­ce­dū­ras, pa­ša­lin­ti ga­li­mas ko­rup­cijos ri­zi­kas, iš­tem­pian­čias ele­men­ta­rų in­fra­struk­tū­ros pa­ruo­ši­mą iki dve­jų me­tų. Tam pa­si­tarnaus ir vie­tos sa­vi­val­dos fi­nan­sa­vi­mo mo­de­lio per­tvar­ka, die­giant pa­ska­tų sis­te­mą vie­tos eko­no­mi­niam po­ten­cia­lui di­di­nti ir in­fra­struk­tū­rai op­ti­mi­zuoti. Ne­ga­li­me ir to­liau ne­si­bai­gian­čio­mis do­ta­ci­jo­mis ap­do­va­no­ti tų sa­vi­val­dy­bių, ku­rių va­do­vai net ne­si­sten­gia pri­trauk­ti in­ves­ti­ci­jų ar­ba net­gi jas pik­ty­biš­kai boi­ko­tuo­ja.

Na­cio­na­li­nės ver­slo prie­žiū­ros ins­ti­tu­ci­jos tu­ri pa­gel­bė­ti, kon­sul­tuo­ti, o ne vyk­dy­ti bau­dė­jo funk­ci­ją. Va­do­vau­da­mie­si jau pa­si­tei­si­nu­sio­mis prak­ti­ko­mis, per­žiū­rė­si­me ver­slo prie­žiū­ros ins­ti­tu­ci­jų val­dy­mo sis­te­mą.

Siek­da­mi sėk­min­gų in­ves­ti­ci­nių pro­jek­tų, ne­ga­li­me pa­mirš­ti mū­sų švie­ti­mo sis­te­mos per­tvar­kos. Tam ir ku­ria­me žmo­giš­kų­jų iš­tek­lių ste­bė­se­nos sis­te­mą, ku­ri leis­tų vals­ty­bės po­rei­kius bei iš­tek­lius ko­or­di­nuo­ti sis­te­min­gai ir re­mian­tis aiš­kiais kri­te­ri­jais. Cha­o­tiš­ko ins­ti­tu­ci­nio pa­si­stum­dy­mo sau leis­ti ne­be­ga­li­me.

Tai­kant žmo­giš­kų­jų iš­tek­lių ste­bė­se­nos sis­te­mą, pa­reng­ti pa­siū­ly­mai są­ly­gos duo­me­ni­mis grįs­tų efek­ty­ves­nių po­li­ti­nių spren­di­mų pri­ėmi­mą, taip pat už­tik­rins ko­ky­biš­kes­nę ko­mu­ni­ka­ci­ją tarp vi­sų su­in­te­re­suo­tų ša­lių: moks­lei­vių, stu­den­tų, aukš­tų­jų mo­kyk­lų, darb­da­vių, spren­di­mų pri­ėmė­jų. Val­džios ins­ti­tu­ci­jos ga­lės efek­ty­viau pla­nuo­ti švie­ti­mo po­li­ti­ką, in­ves­ti­ci­jas į švie­ti­mą. Pro­fe­si­nės ir aukš­to­sios mo­kyk­los ge­riau jaus dar­bo rin­kos po­rei­kius ir pa­gal tai ga­lės to­bu­lin­ti stu­di­jų pro­gra­mas, darb­da­viai gaus in­for­ma­ci­ją apie esa­mus spe­cia­lis­tus, moks­lei­viai ir stu­den­tai – apie ab­sol­ven­tų si­tu­a­ci­ją dar­bo rin­ko­je. Ši Vy­riau­sy­bė, rem­da­ma­si žmo­giš­kų­jų iš­tek­lių ste­bė­se­nos duo­me­ni­mis, im­sis kryp­tin­gai siū­ly­ti grįž­ti trūks­ta­mas kom­pe­ten­ci­jas tu­rin­tiems iš­vy­ku­siems mū­sų pi­lie­čiams.

Ta­čiau aki­vaiz­du, kad vien dar­bo vie­tų ne­ga­na. Mū­sų veiks­mų pla­ne nu­ma­tė­me prie­mo­nes jau­noms šei­moms re­gio­nuo­se iš­lai­ky­ti, pa­vyz­džiui, pa­ra­ma įsi­gy­ti pir­mą būs­tą re­gio­nuo­se. Efek­ty­ves­nis ir ge­res­nę ko­ky­bę už­tik­ri­nan­tis pro­fe­si­nis ug­dy­mas, pa­rem­tas du­a­li­nio mo­ky­mo prin­ci­pais. Pri­ei­na­mas būs­tas ir tin­ka­mai ap­mo­ka­mas dar­bas – to­kio pa­grin­do rei­kia mū­sų jau­noms šei­moms.

Jau­niems žmo­nėms, pa­ti­rian­tiems so­cia­li­nę at­skir­tį, esa­me nu­ma­tę rein­teg­ra­ci­jos, in­teg­ra­ci­jos į dar­bo rin­ką ar­ba (ir) švie­ti­mo sis­te­mą prie­mo­nes. Tam pri­va­lu ne tik iš­nau­do­ti at­vi­rus jau­ni­mo cen­trus, bet ir per­tvar­ky­ti dar­bo bir­žą, su­tei­kiant jai di­des­nę at­sa­ko­my­bę už žmo­giš­kų­jų iš­tek­lių tei­sin­gą pa­nau­do­ji­mą bei dau­giau įran­kių pro­duk­ty­viai veik­ti vie­tos sa­vi­val­do­je.

No­rė­da­mi su­si­grą­žin­ti mū­sų emig­ra­vu­sias šei­mas, tu­ri­me ži­no­ti tai, ką sta­tis­ti­ka aiš­kiai pa­tvir­ti­na ir ro­do: pri­va­lu mak­si­ma­liai su­trum­pin­ti gy­ve­ni­mo už­sie­ny­je truk­mę – po pen­ke­rių me­tų gy­ve­ni­mo sve­tur ti­ki­my­bė, kad mū­sų žmo­nės grįš na­mo, žen­kliai ma­žė­ja. Vy­riau­sy­bė sieks su­tvar­ky­ti švie­ti­mo įstai­gų tin­klą su­ku­riant pro­fe­sio­na­lias in­teg­ra­vi­mo pro­gra­mas su­grįž­tan­tiems vai­kams, tin­ka­mus iš­ly­gi­na­mų­jų kur­sų pa­siū­ly­mus bei ge­ras ko­ky­biš­kas švie­ti­mo pa­slau­gas su­grį­žu­siems.

La­bai aiš­ki už­duo­tis – stip­rin­ti li­tu­a­nis­ti­nio ug­dy­mo tin­klą bei ge­rin­ti nuo­to­li­nio mo­ky­mo­si ga­li­my­bes už­sie­ny­je esan­tiems Lie­tu­vos vai­kams. Už lan­go tu­ri­me ne­be XX am­žių, tik­rai ga­li­me su­ras­ti tin­ka­mas pa­žan­gias prie­mo­nes, ku­rio­mis pa­siek­tu­me mū­sų ben­druo­me­nes vi­sa­me pa­sau­ly­je. Ne­ga­na vien tu­rė­ti to­kias ga­li­my­bes, Švie­ti­mo ir moks­lo mi­nis­te­ri­ja pri­va­lo stra­te­giš­kai jas vie­šin­ti. Pra­ra­di­mai švie­ti­mo sri­ty­je yra be­maž skau­džiau­si kiek­vie­nai vals­ty­bei, to­dėl Vy­riau­sy­bė yra už­si­brė­žu­si at­lik­ti aukš­to­jo moks­lo sis­te­mos per­tvar­ką. Tik taip ga­lė­si­me orien­tuo­ti mū­sų aukš­tą­jį moks­lą ir moks­li­nin­ką, dės­ty­to­ją bei stu­den­tą, o ne tuš­čių sa­lių ir au­di­to­ri­jų iš­lai­ky­mo kaš­tus.

Sis­te­ma tu­ri tap­ti efek­ty­vi ir pri­si­tai­kan­ti prie šian­die­nos iš­šū­kių. Mū­sų aukš­ta­sis moks­las ga­li ir tu­ri už­tik­rin­ti pa­sau­li­niu mas­tu kon­ku­ren­cin­gą ko­ky­bę, ta­čiau į jo per­tvar­ką žiū­rė­da­mi per as­me­ni­nius ar vien­man­da­čių in­te­re­sus tik­rai to ne­pa­siek­si­me. Dėl to bal­suo­da­mi dėl aukš­to­jo moks­lo per­tvar­kos pa­gal­vo­ki­me ir apie tai, kaip mū­sų spren­di­mai pa­veiks stu­den­tus, no­rin­čius siek­ti ko­ky­biš­ko aukš­to­jo moks­lo. Pa­gal­vo­ki­me, ar sa­vo spren­di­mais ne­pa­ska­tin­si­me jų rink­tis uni­ver­si­te­tų Ško­ti­jo­je, Ny­der­lan­duo­se ar Da­ni­jo­je. Vy­riau­sy­bė yra įsi­pa­rei­go­ju­si su­kur­ti pro­gra­mą, ska­ti­nan­čią rink­tis ge­riau­sius pa­sau­lio uni­ver­si­te­tus bei grįž­ti dirb­ti Lie­tu­vai, ta­čiau mū­sų vi­sų ben­dras il­ga­lai­kis tiks­las, kad Lie­tu­vos uni­ver­si­te­tai tap­tų tais trau­kos cen­trais, į ku­riuos plūs ne tik Lie­tu­vos, bet ir už­sie­nio stu­den­tai.

Šian­dien, kal­bė­da­mi apie mū­sų už­sie­nio ben­druo­me­nes, tu­ri­me ypa­tin­gą dė­me­sį skir­ti Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos lie­tu­viams. Blai­viai ma­to­me breksito iš­šū­kius. Šiuo klau­si­mu pra­šau mū­sų vi­sų su­si­tel­ki­mo. At­ėjo lai­kas įtei­sin­ti Lie­tu­vai dvi­gu­bą pi­lie­ty­bę ir ak­ty­viai kvies­ti mū­sų tau­tie­čius grįž­ti na­mo. Tai ne vien Vy­riau­sy­bės, Sei­mo, tai vi­sų mū­sų ben­dras dar­bas. Jei mums rū­pi nyks­tan­ti, ma­žė­jan­ti Lie­tu­va, ne­at­stum­ki­me sa­vo žmo­nių, ku­rie no­ri bū­ti Lie­tu­vos da­li­mi. Ti­ki­mės, kad ki­tuo­se rin­ki­muo­se mū­sų už­sie­nio ben­druo­me­nės ga­lės bal­suo­ti in­ter­ne­tu. Vy­riau­sy­bė pa­rengs vi­sas tech­ni­nes ga­li­my­bes ir tei­si­nę ba­zę to­kio spren­di­mo. Čia mes tu­rė­si­me pri­im­ti, tu­rė­ti po­li­ti­nę va­lią, ar tam pri­tar­ti, ver­ti­nant vi­sas ga­li­mas ri­zi­kas, su­si­ju­sias su elek­tro­ni­niu bal­sa­vi­mu.

Ne­pri­ėmę to­kių svar­bių spren­di­mų dėl dvi­gu­bos pi­lie­ty­bės, in­ter­ne­ti­nio bal­sa­vi­mo, 2020 me­tais ga­li­me skaus­min­gai sta­tis­tiš­kai skai­čiuo­ti pi­lie­ty­bės at­si­sa­kiu­sius as­me­nis. Ta­da gal ir vėl pa­si­girs įvai­riau­sių siū­ly­mų įsteig­ti Emig­ra­ci­jos de­par­ta­men­tą ar mi­nis­te­ri­ją, ku­rio va­do­vą ga­lė­si­me at­leis­ti už ne­ten­ki­nan­čią si­tu­a­ci­ją. Ačiū.

PIRMININKAS. Dė­ko­ja­me Mi­nist­rui Pir­mi­nin­kui. Kal­bės K. Stoš­kus, Sam­bū­rio „Kad Lie­tu­va ne­iš­si­vaikš­čio­tų“ na­cio­na­li­nio ko­mi­te­to pir­mi­nin­kas.

K. STOŠKUS. Ger­bia­mie­ji įsta­ty­mų lei­dė­jai, po­nai ir po­nios. Penk­ta­die­nio va­ka­rą į Vil­niaus oro uos­tą par­skri­do pro­fe­so­rius L. Ma­žy­lis, Vo­kie­ti­jos di­plo­ma­ti­nia­me ar­chy­ve su­ra­dęs Va­sa­rio 16-osios Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to ori­gi­na­lą. Toks dar­bas tik­rai ver­tas pa­gar­bos, bet, kai dėl šio ne­ti­kė­to do­ku­men­to at­ra­di­mo iš­ti­są sa­vai­tę al­pė­jan­tys ko­mu­ni­ka­ci­jos ka­na­lai už­mirš­ta jau ir taip la­bai vė­luo­ja­mą svars­ty­mą apie tau­tos li­ki­mą, ra­mus bū­ti ne­ga­li.

Brau­na­si min­tys apie tau­tos pa­smerk­tu­mą. Juk taip bu­vo už­blo­kuo­tos dar rim­tai ne­pra­si­dė­ju­sios dis­ku­si­jos apie pla­nuo­ja­mą par­ti­jų su­si­ta­ri­mą stab­dy­ti emig­ra­ci­ją ir įveik­ti de­mo­gra­finę kri­zę. Vi­siš­kai tei­sus Lie­tu­vos pra­mo­ni­nin­kų kon­fe­de­ra­ci­jos pre­zi­den­tas R. Dar­gis, sa­ky­da­mas, kad mes esa­me tru­pu­tį pa­var­gę nuo tų skam­bių na­cio­na­li­nių su­si­ta­ri­mų. Aš ma­ny­čiau, kad prieš pa­si­ra­šant rei­kė­tų ati­dirb­ti tu­ri­nį. Su­si­ta­ri­mas yra ge­ras žings­nis į prie­kį, de­ja, daž­niau­siai iš po­li­ti­kų pu­sės jis tuo ir pa­si­baig­da­vo. Iš tik­rų­jų dau­ge­lis mū­sų pro­gra­mų, re­zo­liu­ci­jų, su­tar­čių ir net prie­sai­kų už­si­bai­gia ri­tu­a­li­nio po­bū­džio ce­re­mo­nia­lais, la­bai pri­me­nan­čiais pir­mykš­tės ben­druo­me­nės ma­gi­nius ak­tus. Leng­va­bū­diš­kas po­žiū­ris į įsi­pa­rei­go­ji­mus yra pa­ti sun­kiau­sia mū­sų po­li­ti­kos li­ga. Ji ke­lia žmo­nių nu­si­vy­li­mą ir ne­pa­si­ti­kė­ji­mą vals­ty­be.

Ži­no­ma, duo­to žo­džio ne­si­lai­ky­mas – ne po­li­ti­kų iš­ra­di­mas. Iš Tokijo ki­lu­si ir Lie­tu­vo­je be­ne jau 13 me­tų gy­ve­nan­ti ar­chi­tek­tė Aki­ko Ki­ku­chi Tut­lys į žur­na­lis­tės klau­si­mą, kas jai Lie­tu­vo­je ne­pa­tin­ka, tie­siai at­sa­ko – tai, kad ne­si­lai­ko­ma žo­džio, ne­vyk­do­mi pa­ža­dai. Po­li­ti­ko­je už šią ydą mums vi­siems ten­ka la­bai bran­giai mo­kė­ti. O kaip tik dėl jos ir dau­gy­bė ne­vei­kian­čių do­ku­men­tų gu­li Sei­mo stal­čiuo­se.

Vie­nas iš to­kių do­ku­men­tų yra 2015 m. bir­že­lio 30 d. na­cio­na­li­nis su­si­ta­ri­mas dėl re­emi­g­ra­ci­jos pro­ce­so su­val­dy­mo, bet jis pa­si­bai­gia pa­čių še­šių par­ti­jų pa­si­ra­šy­mo ri­tu­a­lu, li­ku­siu vien pa­pras­ta pre­ten­zi­ja į na­cio­na­li­nį su­si­ta­ri­mą, nes prie jo ne­pri­si­jun­gė dvi ga­na įta­kin­gos par­la­men­to par­ti­jos. Va­di­na­si, jis ne­ga­lė­jo tap­ti po­li­ti­niu su­ta­ri­mu, ga­lin­čiu už­tik­rin­ti de­mo­g­ra­finės kri­zės įvei­ki­mą, tos po­li­ti­kos tęs­ti­nu­mą. O jei­gu to nė­ra, vi­sos kal­bos apie emig­ra­ci­jos ir de­mo­gra­fijos kri­zės įvei­ki­mą ne­tu­ri jo­kios pras­mės. Tik vai­kas ga­lė­tų pa­ti­kė­ti, kad per ket­vir­tį am­žiaus iš­ve­šė­ju­si kri­zė bū­tų įvei­kia­ma per vie­ną Sei­mo ka­den­ci­ją. Pra­dė­ti rei­kė­jo nuo tvir­to pa­grin­do. Šian­die­ni­nis kvie­ti­mas pa­si­ra­šy­ti at­nau­jin­tą par­la­men­ti­nių par­ti­jų su­si­ta­ri­mą kaip tik ir tu­rė­tų pa­klo­ti to­kius pa­grin­dus. Tai pir­ma.

An­tra. Sei­mas tu­rė­tų su­pras­ti vi­di­nę grės­mę vals­ty­bė­je ir pri­pa­žin­ti prie­ši­ni­mą­si šiai grės­mei to­kiu pat po­li­ti­niu pri­ori­te­tu kaip ir iš­ori­nei grės­mei. To­dėl jis tu­rė­tų pa­rei­ka­lau­ti iš Vy­riau­sy­bės pa­reng­ti il­ga­lai­kę de­mo­gra­finės kri­zės įvei­ki­mo pro­gra­mą.

Tre­čia. Vi­sos Sei­mo frak­ci­jos jau yra pa­jė­gios įver­tin­ti po­zi­ty­vias pirm­ta­kų ini­cia­ty­vas, to­dėl siek­da­mos už­tik­rin­ti at­sa­ko­my­bę už il­ga­lai­kės de­mo­gra­finės po­li­ti­kos tęs­ti­nu­mą ga­li pri­si­im­ti įsi­pa­rei­go­ji­mą ben­dra­dar­biau­da­mas tar­pu­sa­vy­je, kad bū­tų per­žiū­rė­tas bei pa­tai­sy­tas 2015 me­tų pa­si­ta­ri­mo ak­tas ir pa­si­ra­šy­tas vi­sas ša­lis ten­ki­nan­tis nau­jas po­li­ti­nis su­si­ta­ri­mas.

Ket­vir­ta. Par­la­men­ti­nių par­ti­jų su­si­ta­ri­mas tu­rė­tų pa­kvies­ti prie jo jung­tis ir vi­sas ki­tas po­li­ti­nes par­ti­jas.

Penk­ta. Vi­sos de­mo­kra­tinės par­ti­jos jau yra tiek su­bren­du­sios, kad joms ne­bus sun­ku pri­pa­žin­ti, jog be pi­lie­ti­nės vi­suo­me­nės su­si­tel­ki­mo, pa­lan­kaus nu­si­tei­ki­mo ir per­mai­nų troš­ki­mų de­mo­gra­finės per­mai­nos Lie­tu­vo­je ne­bus sėk­min­gos.

Šeš­ta. Rem­da­ma­sis po­li­ti­nių par­ti­jų su­si­ta­ri­mu, Sei­mas pri­va­lė­tų kreip­tis į ži­niask­lai­dą, mo­kyk­las, moks­lo įstai­gas, sa­vi­val­dy­bes, re­li­gi­nes or­ga­ni­za­ci­jas, prof­są­jun­gas, įvai­rias vi­suo­me­nės or­ga­ni­za­ci­jas ir vi­sus pa­trio­tiš­kai bei pi­lie­tiš­kai nu­si­tei­ku­sius žmo­nes su pa­ra­gi­ni­mais, kad sa­vo po­zi­ty­via veik­la ir sa­vo tu­ri­mo­mis ga­li­my­bė­mis vi­si pri­si­jung­tų prie ree­mig­ra­ci­jos pro­ce­sų ir de­mo­gra­finės būk­lės ge­ri­ni­mo Lie­tu­vo­je. Tik to­kiu bū­du po­li­ti­nis par­ti­jų su­si­ta­ri­mas pa­virs­tų tik­ru na­cio­na­li­niu su­si­ta­ri­mu.

Sep­tin­ta. Vi­suo­me­nei su­ak­ty­vi­nti la­bai bū­tų rei­ka­lin­gas Sei­mo spren­di­mas, dėl ku­rio grum­ta­si apie 15 me­tų. Pa­skelb­ti at­ei­nan­čius me­tus Pa­gar­bių tar­pu­sa­vio san­ty­kių gai­vi­ni­mo bei pi­lie­ti­nių ak­ci­jų me­tais, kad Lie­tu­va ne­iš­si­vaikš­čio­tų, ir su­sais­ty­ti juos su ju­bi­lie­ji­niais ren­gi­niais. Ar įma­no­mas toks su­si­ta­ria­mas? Po­van­de­ni­nių ak­me­nų jam stab­dy­ti yra ne­ma­žai. Be vi­di­nių įtam­pų, tu­ri­me ir daug, la­bai daug skep­ti­kų, ni­hi­lis­tų ir ci­ni­kų, de­kla­ruo­jan­čių su­si­tai­ky­mą su vis­kuo, kas vyks­ta. Vie­ni iš jų yra at­si­ra­dę iš ne­vil­ties, o ki­ti – iš ak­lo pa­si­ti­kė­ji­mo au­to­ri­te­tais. Pir­mie­ji ne­ti­ki nie­kuo, o ant­rie­ji ti­ki vis­kuo, kas, jų ma­ny­mu, at­ei­na iš Briu­se­lio. Bet abi jos yra vie­ni­ja­mos fa­ta­liz­mo, šios gal­vo­se­nos ne­bū­tų to­kios pa­vo­jin­gos, jei­gu ne­sto­vė­tu­me ne­pa­pras­tai grei­to tau­tos ny­ki­mo aki­vaiz­do­je.

Kas įro­dė, kad tu­ri­me nu­ra­šy­ti į at­lie­kas mū­sų tau­tą ir vals­ty­bę? Ne­gi jau ne­li­ko ką sau­go­ti sa­vo pa­li­kuo­niams? Juk ir Kon­sti­tu­ci­ja te­be­ga­lio­ja, o ten pa­ra­šy­ta: „Su­ve­re­ni­te­tas pri­klau­so Tau­tai.“ Ne­gi taip grei­tai už­mir­šo­me, kas įvy­ko Lie­tu­vo­je vos prieš 27 me­tus? Ar ta­da ne­at­si­ti­ko tai, kad at­si­ra­do tai, kas ne­įma­no­ma? Svar­bu, kad tik at­si­ras­tų per­mai­noms at­si­duo­dan­čių žmo­nių.

Mū­sų lai­mei, to­kių žmo­nių tel­kia­si ir šian­dien. Jie jau mo­ka pa­kil­ti virš par­ti­nio in­te­re­so ir tar­tis tar­pu­sa­vy­je, kad į pir­mą pla­ną iš­kel­tų vals­ty­bės ir tau­tos gy­ni­mo tiks­lus. Rei­kia ma­ny­ti, kad šia­me Sei­me bus jų per­sva­ra. Ypač ma­lo­nu, kad di­dži­ą­ją jų da­lį su­da­ro jau­ni­mas. Ačiū jiems! Pra­šy­čiau at­leis­ti, jei­gu ką už­ga­vau. Bet no­rė­jau pa­sa­ky­ti tik tiek, kad lai­kas per­mai­noms pa­ly­gin­ti ga­na pa­lan­kus. Rei­kė­tų grą­žin­ti pa­si­ti­kė­ji­mą žo­džiu ir ge­rai, ypač ge­rai ko­or­di­nuo­ti veiks­mus. Ačiū už dė­me­sį.

PIRMININKAS. Dė­ko­ja­me K. Stoš­kui. Kal­bės V. Stan­kū­nie­nė – Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to De­mo­gra­finių ty­ri­mų cen­tro va­do­vė.

V. STANKŪNIENĖ. Ger­bia­mie­ji, prieš šią au­di­to­ri­ją jau­čiuo­si lyg ir at­sa­kin­ga už tai, kas vyks­ta, ko­kia mū­sų de­mo­gra­finė si­tu­a­ci­ja. Bet kar­tu la­bai džiau­giuo­si, kad vis dėl­to pir­mą sy­kį per ket­vir­tį am­žiaus to­kio­je so­li­džio­je au­di­to­ri­jo­je vyks­ta klau­sy­mai de­mo­gra­finėmis pro­ble­mo­mis, ski­ria­mas dė­me­sys su­si­kau­pu­siems de­mo­gra­finiams klau­si­mams, dė­me­sys vi­sur, įvai­rio­se au­di­to­ri­jo­se, klau­sy­mai įvai­rūs. La­bai ti­ki­mės, tu­ri­me di­de­lę vil­tį mes, de­mog­ra­fai, ste­bin­tys de­mo­gra­finius pro­ce­sus, ban­dan­tys aiš­kin­ti, ko­kia si­tu­a­ci­ja, kad vis dėl­to šį sy­kį ne­si­baigs kal­bo­mis, bus pra­dė­ta dirb­ti, bus pra­dė­ti pri­im­ti ko­kie nors spren­di­mai ir ne pseu­doi­dė­jų lyg­me­niu.

Vis dėl­to tu­ri­me pri­pa­žin­ti, kad mes la­bai vė­luo­ja­me ir la­bai vė­lai re­a­guo­ja­me į be­si­kau­pian­čias de­mo­gra­fines pro­ble­mas. Per­ne­lyg il­gai mes ap­si­ri­bo­jo­me frag­men­ti­niais spren­di­mais, frag­men­ti­niais pla­nais, frag­men­ti­nėmis pro­gra­momis. Iš es­mės su­sis­te­min­tos ži­nios apie de­mo­gra­finę si­tu­a­ci­ją vis dėl­to tu­ri pro­gra­mos ly­gį, stra­te­gi­jos ly­gį, tu­ri ga­nė­ti­nai se­ną is­to­ri­ją. 2004 me­tais bu­vo pri­im­ta De­mo­gra­finės po­li­ti­kos stra­te­gi­ja, kur bu­vo su­sis­te­min­ta stra­te­gi­niu lyg­me­niu, ko­kie yra pri­ori­te­tai, ką tu­rė­tu­me da­ry­ti. To­liau tu­rė­jo sek­ti dar­bai, tu­rė­jo sek­ti kon­k­re­tūs pla­nai. Vy­ko įvai­rių prie­mo­nių pa­bi­ru­čių su­rin­ki­mas iš įvai­rių ki­tų pla­nų, pro­gra­mų ir taip bu­vo imi­tuo­ja­mi veiks­mai, taip imi­tuo­ja­mos prie­mo­nės. Ne­bu­vo rim­to dia­lo­go nei tarp ži­ny­bų, nei tarp mi­nis­te­ri­jų, no­rint spręs­ti de­mo­gra­fines pro­ble­mas, nei pa­si­tel­kia­mas, la­bai re­tai pa­si­tel­kia­mas moks­las.

O pro­ble­mos su­si­kau­pė to­kios, ko­kias da­bar tu­ri­me. Man ro­dos, to­li gra­žu mes ir jūs šio­je au­di­to­ri­jo­je tik­rai pa­kan­ka­mai ge­rai ži­no­me. Jei­gu per ket­vir­tį am­žiaus Lie­tu­va su­ma­žė­jo be­veik ket­vir­čiu, Lie­tu­vos gy­ven­to­jų skai­čius, jei­gu kas­met dau­giau nei vie­nu pro­cen­tu ma­žė­ja gy­ven­to­jų skai­čius, o pra­ėju­siais me­tais – 1,4 %, tai ži­nia pa­sau­liui yra la­bai nei­gia­ma. Dar la­biau nei­gia­ma ži­nia pa­sau­liui, kai Eu­ros­ta­tas pa­skel­bė, kad mes nyks­ta­me ir nyk­si­me spar­čiau­siai, spar­čiau­siai Eu­ro­pos Są­jun­go­je ir net esa­me vie­ni iš ly­de­rių pa­sau­ly­je. Tai ži­nia ir in­ves­ti­to­riams, ir mū­sų tė­vy­nai­niams, ku­rie yra už­sie­ny­je, ku­rie gal­būt ir ga­lė­tų su­grįž­ti, no­rė­tų su­grįž­ti, kad tai yra tik­rai nyks­tan­ti vi­suo­me­nė.

Ko­dėl, žiū­rint de­mo­gra­fiškai, ko­dėl mes taip nyks­ta­me? Nie­kam ne pa­slap­tis – di­dži­ą­ją da­lį to de­mo­gra­finio ny­ki­mo, gy­ven­to­jų su­ma­žė­ji­mo ir kar­tu de­mo­gra­finio se­nė­ji­mo, gau­sė­ji­mo tos da­lies pa­gy­ve­nu­sių žmo­nių vi­sų pir­ma trimis ket­vir­ta­da­liais le­mia mig­ra­ci­jos pro­ce­sai. Bū­tent mig­ra­ci­niai pro­ce­sai ir aš, sa­ky­čiau, net ne emig­ra­ci­ja, o ta ne­to mig­ra­ci­ja le­mia tą di­dži­ą­ją da­lį gy­ven­to­jų skai­čiaus su­ma­žė­ji­mo. Ki­ti taip pat… Kiek ma­žiau, maž­daug ket­vir­čiu gy­ven­to­jų skai­čius ma­žė­ja dėl na­tū­ra­lios kai­tos, dėl iki šiol že­mo gims­ta­mu­mo, nors gal šiek tiek at­si­gau­nan­čio, bet tik­rai jis yra per­ne­lyg že­mas ir to­liau le­mian­tis gy­ven­to­jų skai­čiaus ma­žė­ji­mą, per­ne­lyg aukš­to mir­tin­gu­mo, ku­ris ir­gi… Mes pa­si­žy­mi­me šiais ro­dik­liais, mir­tin­gu­mo ro­dik­liais, kaip vie­ną pras­čiau­sių, bent pa­gal vy­rų mir­tin­gu­mo ly­gį, kaip blo­giau­sią si­tu­a­ci­ją tu­rin­ti Eu­ro­pos Są­jun­gos ša­lis. Vi­si de­mo­gra­finiai pro­ce­sai yra la­bai su­si­ję. Čia vis dėl­to ten­ka ati­duo­ti pir­me­ny­bę emig­ra­ci­niams pro­ce­sams ir pa­žiū­rė­ti, o ko­dėl tai vyks­ta?

Čia yra tai­syk­lė, o ne iš­im­tis, jei­gu dar­bi­nės pa­ja­mos la­bai ski­ria­si (kar­tais, kaip pas mus) tarp mū­sų ša­lies ir tų ša­lių, į ku­rias emig­ruo­ja, jei­gu iki 3–4 kar­tų pa­gal įvai­rius ro­dik­lius, emig­ra­ci­jos srau­tas vy­ko ir vyks – eko­no­mi­nės mig­ra­ci­jos, aš ak­cen­tuo­ju – eko­no­mi­nės, ku­ris yra vis dėl­to pa­grin­di­nis. Jei­gu to­liau iš­lie­ka to­kie aukš­ti ne­ly­gy­bės ro­dik­liai, taip pat mig­ra­ci­ja vy­ko ir vyks. Aiš­ku, yra ki­tų mig­ra­ci­jos srau­tų ir pra­ėju­sių me­tų. Mes ži­no­me, kad pra­ėju­siais me­tais mes vėl, pa­gal ofi­cia­lius sta­tis­ti­nius ro­dik­lius, lyg ir padidinome re­kor­dus: emig­ra­ci­jos – 50 tūkst. ir ne­to mes tu­ri­me di­džiu­lę – 30 tūkst. Bet gal­būt po me­tų ki­tų mes švę­si­me tai, kad mū­sų prie­mo­nės vei­kia.

Aki­vaiz­du, kad brek­si­tas ir pri­va­lo­ma­sis svei­ka­tos drau­di­mas su­tvar­kė kai ku­riuos srau­tus, ku­rie dar bu­vo ne­dek­la­ruo­ti. Tie­siog rei­kė­jo ap­si­spręs­ti: ar­ba – ar­ba. Ir tai ro­do sta­tis­ti­niai ro­dik­liai. Pa­gau­sė­jo, pa­di­dė­jo in­ten­sy­vu­mas emig­ruo­jan­čių iki­mo­kyk­li­nio am­žiaus vai­kų, vyks­ta šei­mų su­si­jun­gi­mas, ko iki šiol dar ne­bu­vo. Pa­di­dė­jo emig­ra­ci­ja šiek tiek vy­res­nio am­žiaus, ne­gu pa­pras­tai mig­ruo­ja, va­di­na­si, jie jau ten yra pa­bu­vę. Tai­gi su­si­tvar­kius ši­tiems srau­tams, ne­dek­la­ruo­tiems, ga­li­me prog­no­zuo­ti, to­liau pri­au­gan­ti kar­ta yra pa­kan­ka­mai ne­skait­lin­ga, tai ne­bus la­bai ir kam emig­ruo­ti. Tie, ku­rie dar bu­vo ne vi­sai ap­si­spren­dę, pa­si­sku­bi­no, nes vė­liau ga­li ne­bū­ti ga­li­my­bės ta lin­kme emig­ruo­ti, kur daž­niau­siai mū­sų tė­vy­nai­niai emig­ruo­ja, – Jung­ti­nę Ka­ra­lys­tę. Tai­gi čia tas srau­tas… Rei­kia su­pras­ti ir tuos vi­di­nius srau­tus, kas juos su­for­muo­ja, ir skai­čius. Bet už­sie­ny­je mes vi­sur ma­to­mi pa­gal ofi­cia­lią sta­tis­ti­ką, ką mes gau­na­me, bet mes tu­ri­me su­pras­ti, kas vyks­ta vi­du­je.

Ir jei­gu si­tu­a­ci­ja to­liau ne­si­keis, aiš­ku, kad mes ir to­liau sau už­prog­ra­muo­ja­me ny­ki­mą, juo­lab kad jis už­prog­ra­muo­tas am­žiaus struk­tū­ro­je. Per ši­tą pe­ri­odą, per ypač in­ten­sy­vią emig­ra­ci­ją, la­bai su­ma­žė­jo jau­ni­mo, nė­ra kam kur­ti šei­mų, ne­bus kam ir gim­dy­ti vai­kų. La­bai su­ma­žė­jo vai­kų skai­čius. Tai­gi am­žiaus struk­tū­ra yra taip de­for­muo­ta, kad tie, ku­rie 50 me­tų ir vy­res­ni, tam­pa pa­grin­di­ne mū­sų po­pu­lia­ci­jos da­li­mi ir to­liau ją keis ge­ro­kai ma­žiau skait­lin­ga gy­ven­to­jų po­pu­lia­ci­ja.

Gal­būt svar­biau­sias klau­si­mas – o ką da­ry­ti? Vi­sų pir­ma pra­dė­ki­me da­ry­ti ir pra­dė­ki­me su­si­kal­bė­ti, pra­dė­ki­me ko­o­pe­ruo­ti pa­jė­gas, pra­dė­ki­me tik­rai rim­tai ver­tin­ti ir ana­li­zuo­ti. Vi­sų pir­ma tik­rai rei­kia at­si­sa­ky­ti tų įvai­rių pseu­doi­dė­jų ir pseu­do­eks­per­ti­zių. Jei­gu mes nuo­sek­liai pra­dė­si­me dirb­ti ir kar­tu vis dėl­to pa­si­steng­si­me įver­tin­ti si­tu­a­ci­ją, mes su­ra­si­me tuos vais­tus, kaip pri­stab­dy­ti emig­ra­ci­nius, eko­no­mi­nės mig­ra­ci­jos srau­tus. Ki­ti srau­tai, ir čia jau bu­vo mi­nė­ta, nė­ra tie, į ku­riuos tu­rė­tų bū­ti nu­kreip­ta. Plius re­e­mig­ra­ci­ja. Jei­gu ne­si­kei­čia eko­no­mi­nės ap­lin­ky­bės čia, pas mus, grįž­tan­tys emig­ran­tai į tą pa­tį van­de­nį var­gu ar įbris. Mū­sų ty­ri­mai ro­do, kad tie, ku­rie ban­do su­grįž­ti, net ar­ti 80 % vėl emig­ruo­ja. Tas ban­dy­mas su­grįž­ti ir­gi su­sie­tas su tuo, ką mes tu­ri­me čia. Aš tuo ir no­rė­čiau baig­ti. Ačiū už dė­me­sį.

PIRMININKAS. Dė­ko­ja­me V. Stan­kū­nie­nei. Kal­bės A. Si­pa­vi­čie­nė, Tarp­tau­ti­nės mig­ra­ci­jos or­ga­ni­za­ci­jos Vil­niaus biu­ro va­do­vė.

A. SIPAVIČIENĖ. La­bas ry­tas vi­siems. Ger­bia­mie­ji Sei­mo na­riai, pir­miau­sia no­riu pa­dė­ko­ti už ga­li­my­bę da­ly­vau­ti šia­me po­sė­dy­je, šio­je dis­ku­si­jo­je. Šian­dien mes kal­ba­me apie vie­ną es­mi­nių vals­ty­bės eg­zis­ta­vi­mo pa­grin­dų – apie jos žmo­nes. Kai ku­rie de­mo­gra­finiai pro­ce­sai jau bu­vo ap­žvelg­ti pro­fe­so­rės V. Stan­kū­nie­nės. Aš no­rė­čiau trum­pai ap­žvelg­ti mig­ra­ci­jos si­tu­a­ci­ją Lie­tu­vo­je ir pa­grin­di­nius pro­ble­mi­nius as­pek­tus.

Lie­tu­vos gy­ven­to­jai vi­sa­da pa­si­žy­mė­jo aukš­tais mo­bi­lu­mo ro­dik­liais, ta­čiau pas­ta­rie­ji du de­šimt­me­čiai iš tie­sų yra ke­lian­tys ne­ri­mą. Nuo ne­pri­klau­so­my­bės pra­džios iš Lie­tu­vos emig­ra­vo per 900 tūkst., ar­ba be­veik ket­vir­ta­da­lis, Lie­tu­vos gy­ven­to­jų. Ne­to mig­ra­ci­ja, t. y. gry­nie­ji nuos­to­liai dėl mig­ra­ci­jos – 680 tūkst. gy­ven­to­jų. Pa­gal ne­to emig­ra­ci­jos ro­dik­lius tūks­tan­čiui gy­ven­to­jų Lie­tu­va pir­mau­ja Eu­ro­pos Są­jun­go­je ir tai da­ro jau dau­giau nei de­šimt­me­tį. Dėl emig­ra­ci­jos spar­čiai ma­žė­ja gy­ven­to­jų skai­čius, ta­čiau di­džiau­sia pro­ble­ma yra ne tai.

Di­džiau­sia pro­ble­ma yra tai, ko­kia yra emig­ran­tų struk­tū­ra. Emig­ra­ci­jo­je do­mi­nuo­ja jau­ni­mas, do­mi­nuo­ja dar­bin­giau­sio am­žiaus žmo­nės, do­mi­nuo­ja pa­klau­sios pro­fe­si­jos. To­dėl ir pa­sek­mės yra ati­tin­kamos: vi­suo­me­nė sens­ta, blo­gė­ja ki­ti de­mo­gra­finiai ro­dik­liai ir tai nu­si­ke­lia į at­ei­tį, dar­bo jė­gos ima trūk­ti vi­suo­se sek­to­riuo­se. Ypač ne­ri­mą ke­lian­čios ten­den­ci­jos yra ste­bi­mos pas­ta­ruo­sius dve­jus tre­jus me­tus. Vien per­nai iš Lie­tu­vos emig­ra­vo per 50 tūkst. gy­ven­to­jų, šie­met per po­rą mė­ne­sių – 14 tūkst. Kuo gi ši­ta si­tu­a­ci­ja ski­ria­si nuo anks­tes­nės?

Vi­sų pir­ma tuo, kad pir­mą kar­tą ste­bi­me ten­den­ci­ją, kai emig­ra­ci­ja ne­be­ko­re­liuo­ja su eko­no­mi­niais ro­dik­liais, tai yra eko­no­mi­niai ro­dik­liai au­ga, tie­siog BVP, at­ly­gi­ni­mų au­gi­mas pa­ly­gin­ti Eu­ro­pos Są­jun­go­je yra vie­nas di­džiau­sių Cen­tri­nė­je Eu­ro­po­je. Ma­žė­ja ne­dar­bas, bet pa­ra­le­liai au­ga ir emig­ra­ci­ja, ir au­ga la­bai spar­čiais tem­pais. Ką tai ro­do? Tai ro­do, kad eko­no­mi­kos au­gi­mas yra pa­si­skirs­tęs la­bai ne­to­ly­giai. Jį jau­čia tik la­bai ne­di­de­lė gy­ven­to­jų gru­pė. O ki­tų gy­ven­to­jų si­tu­a­ci­ja net blo­gė­ja.

Leis­ki­te pa­teik­ti ke­lis skai­čius iš nau­jau­sios Eu­ro­pos Ko­mi­si­jos ata­skai­tos apie Lie­tu­vą. Ša­lia tų vi­sų eko­no­mi­nių au­gi­mo ro­dik­lių, skur­das ir so­cia­li­nė at­skir­tis Lie­tu­vo­je yra vie­na di­džiau­sių. Pa­ja­mų ne­ly­gy­bė au­ga grei­čiau­siai. Treč­da­lis Lie­tu­vos gy­ven­to­jų yra ties skur­do ri­ba. Mo­kes­čių ven­gi­mas yra vie­nas di­džiau­sių Eu­ro­pos Są­jun­go­je, čia už­lei­džia­me pir­me­ny­bę tik Ru­mu­ni­jai. Bet kar­tu la­biau­siai ap­mo­kes­ti­na­mi yra tie, ku­rie už­dir­ba ma­žiau­siai.

Šį są­ra­šą ga­li­ma bū­tų tęs­ti, tad ne­nuos­ta­bu, kad spar­čiai ma­žė­ja žmo­nių, ku­rie jau­čia­si rei­ka­lin­gi Lie­tu­vo­je. Žmo­gaus stu­di­jų cen­tro duo­me­ni­mis, nuo 2008 me­tų to­kių su­ma­žė­jo nuo 62 % iki 42 %. Aš­tuo­ne­ri me­tai – dvi­de­šimt pro­cen­ti­nių punk­tų kri­to ro­dik­liai – žmo­nių su­pra­ti­mas, kad jie rei­ka­lin­gi Lie­tu­vai, kad kaž­kam jie rū­pi.

Ko­dėl aš apie tai kal­bu? To­dėl, kad vi­si šie as­pek­tai ypač svar­būs da­bar tam­pa ir emig­ra­ci­jai. Tad ša­lia eko­no­mi­nių prie­žas­čių vis daž­niau yra įvar­di­ja­mi ir so­cia­li­niai mo­ty­vai: be­tei­siš­ku­mas, ne­tei­sin­gas pa­ja­mų per­skirs­ty­mas, ko­rup­ci­ja, nė­ra ti­kė­ji­mo, kad at­ei­ty­je bus kas nors ge­riau. Štai ši­to pa­si­ti­kė­ji­mo at­kū­ri­mas, ma­tyt, bus pats sun­kiau­sias už­da­vi­nys, ša­lia vi­sų ki­tų dar­bų.

Ką da­ry­ti? Vi­sų pir­ma no­rė­čiau pra­dė­ti nuo to, kad rei­kia su­pras­ti, kad emig­ra­ci­ja ir grįž­ta­mo­ji mig­ra­ci­ja yra du su­si­sie­kian­tys in­dai, ir la­bai svar­bu tei­sin­gai su­dė­ti ak­cen­tus. Svar­bu ne stab­dy­ti emig­ra­ci­ją, ne at­im­ti ga­li­my­bę rink­tis. Emig­ra­ci­ja kaip ver­ty­bė yra la­bai rei­ka­lin­ga ir nė­ra blo­gis. Blo­gis yra emig­ra­ci­ja kaip iš­va­ry­mas. Tai­gi rei­kia ne stab­dy­ti, ne at­im­ti tą ga­limy­bę, o ska­tin­ti, kad emig­ra­ci­ja bū­tų lai­ki­na, ska­tin­ti grįž­ta­mą­ją mig­ra­ci­ją ir teik­ti pa­gal­bą ap­si­spren­du­siems.

Pa­ti emig­ra­ci­ja yra tik simp­to­mas – už­leis­tas, įsi­se­nė­jęs ir čia jo­kios kos­me­ti­nės prie­mo­nės ar de­kla­ra­ci­jos tik­rai ne­pa­dės. Be es­mi­nių struk­tū­ri­nių re­for­mų ti­kė­tis po­ky­čių ne­ver­ta. Žmo­nės ne­no­ri gy­ven­ti to­kio­je Lie­tu­vo­je.

Grįž­ta­mo­ji mig­ra­ci­ja – sun­kus, su­dė­tin­gas pro­ce­sas, ne­re­tai kur kas sun­kes­nis, ne­gu iš­vy­ki­mas. Ten­ka spręs­ti daug su grį­ži­mu su­si­ju­sių pro­ble­mų ir dar su­si­dur­ti su ne­ga­ty­via Lie­tu­vos gy­ven­to­jų nuo­mo­ne – ne­vy­kė­lis, ir ko tu čia su­grį­žai. Tad su­dė­tin­ga ne tik fak­ti­nė si­tu­a­ci­ja, bet ir psi­cho­lo­gi­nės pro­ble­mos. O re­a­lios pa­gal­bos iš tie­sų yra ma­žai.

Apie vie­ną, gal net dau­ge­lį to­kių prie­mo­nių no­rė­čiau tar­ti ke­lis žo­džius.

Tarp­tau­ti­nė mig­ra­ci­jos or­ga­ni­za­ci­ja jau po­rą me­tų vyk­do pro­jek­tą „Ren­kuo­si Lie­tu­vą“, kur vie­no lan­ge­lio prin­ci­pu tei­kia­ma vi­sa in­for­ma­ci­nė pa­gal­ba vi­sais su su­grį­ži­mu su­si­ju­siais klau­si­mais tiems, ku­rie grįž­ta, su­grį­žo ir tu­ri pro­ble­mų ar dar tik gal­vo­ja apie grį­ži­mą. Nuo veik­los pra­džios esa­me su­tei­kę dau­giau kaip 900 kon­sul­ta­ci­jų.

Ką tai ro­do? Kad tiks­li­nė pa­gal­ba ro­do rū­pi­ni­mą­si žmo­gu­mi ir tai yra la­bai la­bai svar­bu emo­ci­nei grįž­tan­čių­jų bū­se­nai. Ne­re­tai tai ir yra re­a­li prak­ti­nė pa­gal­ba ap­si­spren­džiant. Pa­gal­ba la­bai rei­ka­lin­ga, ta­čiau dėl sim­bo­li­nio fi­nan­sa­vi­mo iš tie­sų dar yra ne­pa­kan­ka­mai ži­no­ma ir tu­rė­tų plės­tis. Ma­nau, kad to­kių ini­cia­ty­vų yra ir dau­giau, ta­čiau reik­tų la­bai aiš­kiai jas iden­ti­fi­kuo­ti ir rem­ti, o ne dub­liuo­ti. Da­bar pa­si­girs­ta ir iš vie­nos, ir iš ki­tos pu­sės – ir dar vie­ną cen­trą su­kur­ti, ir dar vie­ną cen­trą. Ma­nau, la­bai svar­bu yra kon­cen­truo­ti pa­stan­gas ir ne­dub­liuo­ti to, kas yra ge­rai.

Pa­bai­go­je, kal­bant apie mig­ra­ci­jos si­tu­a­ci­ją, bū­ti­nai no­riu at­kreip­ti dė­me­sį į dar vie­ną as­pek­tą – tai imig­ra­ci­ją. Lie­tu­vo­je kel­ti imig­ra­ci­jos klau­si­mus iš tie­sų rei­kia drą­sos. Vie­ša­sis dis­kur­sas apie imig­ra­ci­ją la­bai daž­nai pa­ten­ka į to­kį už­da­rą ra­tą: ma­si­nė emig­ra­ci­ja tę­sia­si, iš­vy­kę lie­tu­viai ne­grįž­ta, ta­čiau vy­rau­ja su­pra­ti­mas, kad rei­kia su­grą­žin­ti sa­vus, o ne įsi­leis­ti už­sie­nie­čių.

Ki­tų ša­lių pa­tir­tis ir ty­ri­mai ro­do, kad pro­tin­ga, ša­lies il­ga­lai­kius in­te­re­sus ati­tin­kan­ti imig­ra­ci­ja ne­iš­stu­mia vie­ti­nių ir ne­truk­do grįž­ti sa­viems. Prie­šin­gai, ji ga­li di­din­ti eko­no­mi­kos po­ten­cia­lą, pri­trauk­ti in­ves­ti­ci­jų ir da­ry­ti Lie­tu­vą pa­trauk­les­nę ir pa­tiems lie­tu­viams.

O ko­kią si­tu­a­ci­ją da­bar tu­ri­me Lie­tu­vo­je? Iš tie­sų, esant to­kiai ma­si­nei emig­ra­ci­jai, pa­sa­ky­siu du skai­čius apie emig­ra­ci­ją ir no­riu kal­bė­ti tik apie aukš­tos kva­li­fi­ka­ci­jos dar­bo pa­grin­du at­vyks­tan­čiuos. Tai yra mė­ly­na kor­te­lė. Ke­li skai­čiai. 2014 me­tais to­kių bu­vo 151, 2015 me­tais – 286, 2016 me­tais – 344. Tad ši­tie skai­čiai ro­do si­tu­a­ci­ją. Jei­gu ne­no­ri­me lik­ti už­da­ra Eu­ro­pos pro­vin­ci­ja, reik­tų iš tik­rų­jų pa­gal­vo­ti ir apie ki­to­kią – at­vi­res­nę, bet kar­tu ir tiks­lin­ges­nę, gal ir sau­ges­nę imig­ra­ci­jos po­li­ti­ką. Ir tai svar­bu ne vien tik kaip emig­ra­ci­jos kom­pen­sa­vi­mas. Tik įvai­ro­vė ku­ria ino­va­ci­jas.

An­tra ver­tus, žmo­nės, pa­gy­ve­nę Lon­do­ne, pa­gy­ve­nę Niu­jor­ke, pa­gy­ve­nę at­vi­ro­se vi­suo­me­nė­se, tik­rai sun­kiai su­grįž­ta į už­da­ras vi­suo­me­nes, tad ši prie­mo­nė bū­tų ir kaip grįž­ta­mo­sios mig­ra­ci­jos ska­ti­ni­mas.

Ir vi­sai pa­bai­go­je ke­li žo­džiai apie na­cio­na­li­nį su­si­ta­ri­mą. Aš ne­su po­li­ti­kė ir ne­ži­nau to­kio su­si­ta­ri­mo me­cha­niz­mo. Vis­kas, aiš­ku, pri­klau­sys tik nuo to, koks bus tu­ri­nys ir ko­kie bus re­a­lūs žings­niai. Tuš­čios de­kla­ra­ci­jos iš tie­sų tik pyk­do žmo­nes ir ma­ži­na bet ko­kį pa­si­ti­kė­ji­mą. Ko pri­reiks? Pri­reiks tik­rai la­bai es­mi­nių, struk­tū­ri­nių re­for­mų, ryž­tin­gų, grei­čiau­siai ne­po­pu­lia­rių spren­di­mų, ne­si­ti­kint re­zul­ta­tų ry­toj, bet la­bai svar­bu ne­su­sto­ti pu­siau­ke­lė­je ir, kaip mi­nė­jau, at­kur­ti, at­gau­ti pa­si­ti­kė­ji­mą tei­sin­ga Lie­tu­va. Pir­mie­ji Vy­riau­sy­bės žings­niai ir ši dis­ku­si­ja ro­do, kad lyg ir no­ri­ma ei­ti tuo ke­liu, tad ir no­rė­čiau pa­lin­kė­ti ne­su­sto­ti ir ryž­tin­gai ženg­ti to­liau. Ačiū vi­siems.

PIRMININKAS. Dė­ko­ja­me. Kal­bės mig­ra­ci­jos eks­per­tas D. Paukš­tė.

D. PAUKŠTĖ. La­ba die­na. Ne­pra­ėjo sep­ty­nio­li­ka me­tų ir aš vėl šio­je tri­bū­no­je, bet klau­si­mas jau yra dėl emig­ra­ci­jos ir rei­kia kal­bė­ti apie ją. Aš no­riu kal­bė­ti apie tai, kas tu­rė­tų bū­ti pri­im­ta šio­je sa­lė­je, ne kie­no nors ki­to, o bū­tent jū­sų. Tau­ta – gy­vas or­ga­niz­mas ir tarp­tau­ti­niai eks­per­tai šian­dien aiš­kiai pa­sa­kė: mū­sų tau­ta yra re­a­ni­ma­ci­jos pa­la­to­je. Bet kaip el­gia­si po­li­ti­kai su li­go­niu, esan­čiu re­a­ni­ma­ci­jos pa­la­to­je? Jie ma­no, kad jie ga­li da­ly­vau­ti olim­pia­do­je, nes pri­ima to­kius spren­di­mus kaip svei­kam žmo­gui, vis­kas ge­rai. Štai prem­je­ras vie­na­me in­ter­viu pa­reiš­kė: aš no­riu, kad ma­no Vy­riau­sy­bė iš­lik­tų per­mai­nų Vy­riau­sy­be. Aš pri­ta­riu šiam po­žiū­riui, bet vi­sos per­mai­nos pri­va­lo bū­ti vie­to­je ir lai­ku. Jei­gu ta per­mai­na ne vie­to­je ir ne lai­ku, ji pri­da­ro dau­giau ža­los, nei at­ne­ša gė­rio, to­dėl iš tie­sų rei­kia la­bai at­sa­kin­gai da­ry­ti tuos spren­di­mus, ku­rie šian­die­ną da­ro­mi la­bai leng­va ran­ka. Taip, yra rei­ka­lin­gas po­li­ti­nių par­ti­jų su­si­ta­ri­mas, tai yra stu­bu­ras, ku­riuo re­mian­tis to­liau bus da­ro­mi vi­si spren­di­mai. Ka­da nė­ra stu­bu­ro, tai iš es­mės tas pats, kas sta­ty­ti na­mą be pa­ma­tų, nes pa­pras­čiau­siai vis­kas su­by­ra, to­dėl tau­tos iš­rink­tų žmo­nių po­li­ti­nė va­lia tu­rė­tų bū­ti vie­na­reikš­mė ir aiš­ki. Jei­gu mes tu­ri­me pro­ble­mą, su ja rei­kia skai­ty­tis ir ją rei­kia spręs­ti. Tai­gi pir­mas ir svar­biau­sias da­ly­kas yra po­li­ti­nis su­si­ta­ri­mas.

Ant­ras. Aš ma­nau, kad at­ėjo lai­kas per­žiū­rė­ti Mig­ra­ci­jos ko­mi­si­jos sta­tu­są ir rei­kia tvar­ky­ti Sta­tu­tą. Šian­dien, kai to­kia da­bar­ti­nė būk­lė, Mig­ra­ci­jos ko­mi­si­ja tu­rė­tų tu­rė­ti ko­mi­te­to, nuo­la­ti­nio ko­mi­te­to sta­tu­są. Tai yra pir­mas da­ly­kas. Ant­ras da­ly­kas, ji tu­rė­tų tu­rė­ti tei­sę spręs­ti klau­si­mus, ar įsta­ty­mų pro­jek­tai, ku­rie yra pri­ima­mi Sei­me, yra šiuo­lai­ki­niai ir ati­tin­ka da­bar­ti­nes re­a­li­jas. Ji tu­rė­tų tei­sę pa­sa­ky­ti: ne, ši­tas įsta­ty­mas gal ir ge­ras, bet anks­ty­vas, jį rei­kia ati­dė­ti, ki­tą įsta­ty­mą gal­būt iš vi­so į ša­lį pa­trauk­ti ir t. t. Taip, šian­die­ną ši­tas ko­mi­te­tas, aš jau kal­bu apie nau­ją sta­tu­są, tu­rė­tų bū­ti svar­biau­sias Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­me. No­ri­te jūs to ar ne­no­ri­te, bet be to klau­si­mai ne­pa­ju­dės į prie­kį.

Tre­čias da­ly­kas, ku­ris yra svar­bus, bū­ti­nas ir be ku­rio ne­bus jo­kių per­mai­nų, yra re­a­lus pa­dė­ties įver­ti­ni­mas, t. y. tai, kas įvy­ko Lie­tu­vo­je per 25 me­tus. Bau­gu? Taip, bau­gu. Bet jį rei­kia da­ry­ti, nes ki­taip ne­bus to dug­no, nuo ku­rio mes ga­li­me at­si­spir­ti ir kal­bė­ti apie tai, kad mes pra­dė­jo­me šias per­mai­nas, ku­rios yra bū­ti­nos. Rei­kia ne tik ši­tą da­ly­ką įver­tin­ti. Eks­per­tai kal­bė­jo apie tai, dar ne­pra­ėjo ir dve­jų me­tų, kai mū­sų po­li­ti­kai, vi­sa aukš­čiau­sio­ji val­džia, pra­de­dant Pre­zi­den­tu, prem­je­ru ir vi­sa ki­ta, ne­no­rė­jo pri­pa­žin­ti, kad mig­ra­ci­ja Lie­tu­vo­je yra pro­ble­ma, nors kiek­vie­nais me­tais bu­vo ir ata­skai­tos, kiek­vie­nais me­tais drą­si­no­me sa­ve, kad štai mes jau esa­me Bal­ti­jos ša­lių Ai­ri­ja ir t. t. To­dėl šiuo at­ve­ju aki­vaiz­du, kad mes pri­va­lo­me įver­tin­ti, duo­ti po­li­ti­nį ver­ti­ni­mą tam, gal­būt net vi­so to pa­da­ri­nys – rei­kė­tų at­si­pra­šy­ti tau­tos, kad bu­vo­me to­kie ne­dė­me­sin­gi. Tie­siog rei­kia iš tie­sų po­li­ti­nės drą­sos.

Aš ma­nau, kad mig­ra­ci­jos klau­si­mai tu­ri tap­ti vi­soms vals­ty­bi­nėms struk­tū­roms es­mi­niai. Vi­sos struk­tū­ros pri­va­lo tu­rė­ti mig­ra­ci­jos klau­si­mus spren­džian­čius pa­da­li­nius, pra­de­dant pre­zi­den­tū­ra, Vy­riau­sy­be, Sei­mu ir sa­vi­val­dy­bė­mis, nes kiek­vie­na sa­vi­val­dy­bė aki­vaiz­džiai tu­ri ži­no­ti tik­rą­ją pa­dė­tį, su­skai­čiuo­ti ir pa­žiū­rė­ti, ką ji ga­li pa­da­ry­ti, ko ga­li pri­trūk­ti ir ko rei­kė­tų, kad šie klau­si­mai pa­ju­dė­tų iš vie­tos. Aš ma­nau, kad mes jau prak­ti­ko­je tu­rė­jo­me vie­ną Eko­no­mi­nių rei­ka­lų ko­mi­si­ją, ku­ri anuo me­tu bu­vo su­kur­ta prie am­ži­ną­jį atil­sį A. Bra­zaus­ko. Lie­tu­vos 25-erių me­tų is­to­ri­jo­je bu­vo vie­nin­te­lis at­ve­jis, ka­da mig­ra­ci­ja, sa­ky­ki­me taip, su­sto­jo ir pra­dė­jo ma­žė­ti. Tai bu­vo trum­pai – dve­ji me­tai, bet tuo me­tu ta ko­mi­si­ja trum­pai vei­kė. Ta­čiau ka­da pa­si­kei­tė po­li­ti­nė val­džia, ši ko­mi­si­ja nu­sto­jo veik­ti, bu­vo pa­dė­ta į stal­čių, ir vis­kas, mes dau­giau apie ją ne­gir­dė­jo­me. Aš ma­nau, kad to­kia ko­mi­si­ja šian­dien pri­va­lo funk­cio­nuo­ti prie Vy­riau­sy­bės. Ją tu­rė­tų su­da­ry­ti vi­sų mi­nis­te­ri­jų at­sto­vai, so­cia­li­niai part­ne­riai, Tarp­tau­ti­nės mig­ra­ci­jos or­ga­ni­za­ci­jos at­sto­vai, aka­de­mi­nė vi­suo­me­nė, prof­są­jun­gos, darb­da­viai. Tai bū­tų ta vie­ta, kur vyk­tų dis­ku­si­jos, karš­tos dis­ku­si­jos iki tol, kol bū­tų ga­lu­ti­nai iš­si­aiš­kin­tas klau­si­mas. Ma­nau, kad šian­dien, ži­no­te, kiek­vie­na mi­nis­te­ri­ja, at­sto­vau­da­ma sa­vo sri­čiai Briu­se­ly­je, pa­tei­kia sa­vo nuo­mo­nę. Ma­nau, kad prieš pa­tei­kiant tą nuo­mo­nę bū­tų bū­ti­na ge­rai iš­nag­ri­nė­ti, ko­kia yra Lie­tu­vos po­zi­ci­ja tuo ar tuo klau­si­mu, šiai ko­mi­si­jai. Kai ji bū­tų iš­nag­ri­nė­ta iš vi­sų pu­sių, ta­da ir pa­teik­tu­me, kad tai yra Lie­tu­vos nuo­mo­nė, o ne mi­nis­te­ri­jos nuo­mo­nė. Ši­tie da­ly­kai, ma­nau, tik­rai yra svar­būs.

Dar svar­bus mo­men­tas yra tas, kad vis dėl­to rei­kia cen­tra­li­zuo­ti mig­ra­ci­jos klau­si­mus. Aš kal­bu apie tai, kad kai šian­dien daug auk­lių, o vai­kas be gal­vos. Taip yra ir su mig­ra­ci­ja. Už emig­ra­ci­ją at­sa­kin­ga So­cia­li­nės ap­sau­gos ir dar­bo mi­nis­te­ri­ja, už imig­ra­ci­ją – Mig­ra­ci­jos de­par­ta­men­tas, už kal­bos mo­ky­mą­si – Švie­ti­mo mi­nis­te­ri­ja ir t. t. Daug auk­lių, o vai­kas iš tie­sų ne­pri­žiū­rė­tas. Vie­naip ar ki­taip rei­kia spręs­ti, rei­kia su­kur­ti vie­ną ins­ti­tu­ci­ją, ku­ri už­si­im­tų mig­ra­ci­jos klau­si­mais.

Ir pas­ku­ti­nis klau­si­mas, apie ką no­rė­čiau pa­sa­ky­ti, – apie pi­lie­ty­bę. Aš jau ma­tau ben­drą to­kį lyg ir su­si­ta­ri­mą Sei­me, kad dvi­gu­ba pi­lie­ty­bė bus lei­džia­ma, rei­kia tik ras­ti bū­dą, kaip tai įtei­sin­ti ir vi­sa ki­ta. Ma­no nuo­mo­nė yra la­bai pa­pras­ta: tą pa­čią se­kun­dę, kai Sei­me bus pri­im­tas toks spren­di­mas, vi­sos ki­tos prie­mo­nės stab­dy­ti emig­ra­ci­ją bus ne­rei­ka­lin­gos. Ta­da ne­pra­dė­ki­te ir ši­tų rei­ka­lų. Ačiū už dė­me­sį.

PIRMININKAS. Dė­ko­ja­me D. Paukš­tei.

Lie­tu­vos vals­tie­čių ir ža­lių­jų są­jun­gos frak­ci­jos var­du kal­bės Sei­mo na­rė G. Bu­ro­kie­nė.

G. BUROKIENĖ (LVŽSF). Ger­bia­mi ko­le­gos, glo­ba­li­za­ci­jos są­ly­go­mis pri­im­da­mi ben­drus spren­di­mus pri­va­lo­me pri­si­im­ti at­sa­ko­my­bę už Lie­tu­vos at­ei­tį, tau­tos kal­bos, jos kul­tū­ros ir ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos vals­ty­bės iš­sau­go­ji­mą. Tai nė­ra vie­nas iš dau­ge­lio, tai svar­biau­sias pri­ori­te­tas.

At­si­vė­rus ge­le­ži­nei už­dan­gai ir Lie­tu­vai ta­pus Eu­ro­pos Są­jun­gos na­re ir pri­si­ė­mus na­rys­tės įsi­pa­rei­go­ji­mus lais­vo as­me­nų ju­dė­ji­mo sri­ty­je, o vė­liau ta­pus ir Šen­ge­no vals­ty­be, pa­nai­ki­nus Lie­tu­vos Res­pub­li­kos pi­lie­čiams vi­sus ap­ri­bo­ji­mus pa­tek­ti į dar­bo rin­ką ki­to­se Eu­ro­pos Są­jun­gos vals­ty­bė­se na­rė­se, Lie­tu­vos pi­lie­čiams iš­vyk­ti gy­ven­ti į ki­tas vals­ty­bes jo­kių tei­si­nių ir ad­mi­nist­ra­ci­nių kliū­čių ne­be­li­ko. Ypač emig­ra­ci­ja iš­au­go 2008–2009 me­tais po Lie­tu­vą, kaip ir vi­są Eu­ro­pos Są­jun­gą, apė­mu­sios eko­no­mi­nės ir fi­nan­si­nės kri­zės. Tik pas­ta­rai­siais me­tais Lie­tu­vos ūkiui at­si­gau­nant po eko­no­mi­nės kri­zės, pa­laips­niui pra­de­da di­dė­ti grįž­ta­mo­ji mig­ra­ci­ja, ta­čiau emig­ra­ci­ja iš es­mės ne­ma­žė­ja. Mig­ra­ci­ja Lie­tu­vo­je kin­ta ir dėl vis blo­gė­jan­čios de­mo­gra­finės būk­lės. Lie­tu­va dėl nei­gia­mos na­tū­ra­lios gy­ven­to­jų kai­tos sens­ta. Be to, ša­lies gy­ven­to­jų am­žiaus struk­tū­rą kei­čia ir emig­ra­ci­ja, nes į ki­tas Eu­ro­pos Są­jun­gos ir už­sie­nio vals­ty­bes dau­giau­sia iš­vyks­ta jau­ni­mas bei dar­bin­go am­žiaus gy­ven­to­jai. Iš­vyks­ta šei­mo­mis.

Nei­gia­mi emig­ra­ci­jos pa­da­ri­niai ne­ga­li bū­ti ša­li­na­mi vien tik tei­si­niu, ad­mi­nist­ra­ci­niu re­gu­lia­vi­mu. Jie tu­rė­tų bū­ti neut­ra­li­zuo­ti iman­tis eko­no­mi­nių prie­mo­nių. Tai mi­ni­ma­laus dar­bo at­ly­gi­ni­mo di­di­ni­mas, ge­rai ap­mo­ka­mų nau­jų dar­bo vie­tų kū­ri­mas, no­rin­čių grįž­ti į Lie­tu­vą emig­ran­tų įsi­dar­bi­ni­mo ga­li­my­bės, ne­dar­bo ša­lies re­gio­nuo­se ma­ži­ni­mas, nau­jų įsi­kū­ru­sių ver­slo įmo­nių star­tuo­lių, ku­rios in­ves­tuo­ja į pel­ną, į veik­los vys­ty­mą, at­lei­di­mas nuo pel­no mo­kes­čio pir­mus me­tus, ku­rios pa­laips­niui sil­pnin­tų emig­ra­ci­ją le­mian­čius eko­no­mi­nius, so­cia­li­nius ir ki­tus veiks­nius. To­kios nuo­mo­nės lai­ko­si dau­ge­lis ša­lies eko­no­mis­tų, ta­čiau kal­bė­ji­mas apie emig­ra­ci­jos pro­ble­mos spren­di­mą tik at­ly­gi­ni­mo di­di­ni­mo as­pek­tu – tai ne­adek­va­tus si­tu­a­ci­jos su­pra­ti­mas, kū­ry­bin­gų, darbš­čių, pa­trio­tiš­kų Lie­tu­vos žmo­nių su­men­ki­ni­mas iki dar­bo jė­gos ir jos kai­nos sam­pra­tos.

Ne­pa­lan­kioms gy­ve­ni­mo są­ly­goms for­muoti­s, o kar­tu ir emig­ra­ci­jai au­gti pa­pil­do­mą įta­ką tu­rė­jo ir tu­ri ne­tei­sin­gu­mo jaus­mas, stip­rio­jo tei­sės įtvir­ti­ni­mas, ko­rup­ci­jos ci­niz­mas, val­džios, biu­ro­kratų sa­va­nau­diš­ku­mas, jų aro­gan­ci­ja, em­pa­ti­jos sto­ka ir ato­trū­kis nuo vi­suo­me­nės, Lie­tu­vos tur­to pri­va­ti­za­vi­mo pa­ver­ti­mas pri­chva­ti­za­ci­ja.

Reng­da­ma šį pra­ne­ši­mą, su­si­pa­ži­nau su dau­ge­liu vi­suo­me­ni­nių or­ga­ni­za­ci­jų, vals­ty­bės ir moks­lo ins­ti­tu­ci­jų kon­fe­ren­ci­jų re­zo­liu­ci­jo­mis. So­dy­bų tuš­tė­ji­mo me­to leit­mo­ty­vas pra­si­de­da nuo 2000-ųjų. Re­zo­liu­ci­jo­se siū­lo­ma daug prie­mo­nių, kaip ir ką rei­kė­tų da­ry­ti stab­dant emig­ra­ci­ją, o nuo 2006 me­tų bu­vo pa­reng­tas ne vie­nas Vy­riau­sy­bės prie­mo­nių pla­nas, kaip stab­dy­ti emig­ra­ci­ją, bet emig­ra­ci­ja ne­ma­žė­ja, o, kaip pa­ro­dė per­nai me­tų duo­me­nys, tik di­dė­ja. Tai, kad dau­gy­bę kar­tų po­li­ti­kai, moks­li­nin­kai, vi­suo­me­ni­nin­kai kė­lė, ban­dė spręs­ti ša­lies de­mo­gra­fijos ir emig­ra­ci­jos klau­si­mus, tik pa­tvir­ti­na gy­vy­biš­ką šių pro­ble­mų spren­di­mų reikš­mę Lie­tu­vos vals­ty­bei ir jos žmo­nėms. Dau­ge­lio po­li­ti­kų ir val­di­nin­kų lū­kes­čiai, kad Lie­tu­va sa­vai­me pa­seks Ai­ri­jos pa­vyz­džiu ne­vyk­dy­da­ma tiks­li­nės emig­ra­ci­jos ir mig­ra­ci­jos po­li­ti­kos, o tik ati­duo­da­ma sa­vo dar­bo jė­gą, pa­si­ro­dė ne­re­a­lūs. No­rint keis­ti si­tu­a­ci­ją, rei­ka­lin­gas kryp­tin­gas dar­bas. Emig­ra­ci­jos ma­ži­ni­mas ir re­e­mig­ra­ci­jos ska­ti­ni­mas ne­ga­li bū­ti at­sie­ti nuo Lie­tu­vos so­cia­li­nės, eko­no­mi­nės plėt­ros. Mig­ra­ci­jos po­li­ti­kos prie­mo­nės tu­ri bū­ti kom­plek­si­nės ir vyk­do­mos įvai­riais ly­giais: ša­lies, re­gio­no, sa­vi­val­dy­bės, ben­druo­me­nės, šei­mos.

Svar­bu su­pras­ti, kad mig­ra­ci­jos po­li­ti­kos efek­tas nė­ra grei­tas. Re­a­lių re­zul­ta­tų ga­li­ma ti­kė­tis tik po ke­le­rių me­tų nuo­sek­liai vi­sų su­in­te­re­suo­tų pu­sių pa­stan­gų. Tai, kad iki šiol ne­pa­vy­ko sta­bi­li­zuo­ti de­mo­gra­finės pa­dė­ties ir su­ma­žin­ti emig­ra­ci­jos mas­tų, anaip­tol ne­reiš­kia, jog tu­ri­me pa­sy­viai su­si­tai­ky­ti su niū­riau­sio­mis prog­no­zė­mis dėl lie­tu­vių tau­tos ir vals­ty­bės at­ei­ties. At­virkš­čiai, tu­ri­me su­telk­ti vi­sas jė­gas – me­no ir kul­tū­ros žmo­nes, moks­li­nin­kus, ben­druo­me­nes, vi­suo­me­ni­nius ju­dė­ji­mus, ti­kin­čių­jų or­ga­ni­za­ci­jas, po­li­ti­kus, vals­ty­bės tar­nau­to­jus, pa­kvies­ti kiek­vie­ną Lie­tu­vos pi­lie­tį pri­si­im­ti at­sa­ko­my­bę už Lie­tu­vos iš­sau­go­ji­mą sa­vo dar­bu, pa­siū­ly­mais pri­si­dė­ti prie efek­ty­vių spren­di­mų ra­di­mo.

Dau­ge­lis mąs­tan­čių žmo­nių Lie­tu­vo­je jau su­pran­ta, kad emig­ra­ci­ja iš Lie­tu­vos per­žen­gė pa­vo­jin­gą ri­bą ir įžen­gė­me į po­pu­lia­ci­jos de­mo­gra­finės griū­ties zo­ną. Emig­ra­ci­ja su šian­die­ni­niais jos mas­tais ir ten­den­ci­jo­mis tam­pa vi­di­ne grės­me Lie­tu­vos na­cio­na­li­niam sau­gu­mui, to­dėl vi­sus su emig­ra­ci­ja su­si­ju­sius da­ly­kus tu­ri ko­or­di­nuo­ti ne vyk­do­mo­sios po­li­ti­kos lyg­muo, bet vals­ty­bės po­li­ti­kos lyg­muo – Sei­mas kaip Tau­tos at­sto­vy­bė.

Tad pra­dė­ki­me nuo sa­vęs – val­džio­je esan­čių po­li­ti­nių par­ti­jų dis­ku­si­jos ir at­nau­jin­to na­cio­na­li­nio su­si­ta­ri­mo dėl emig­ra­ci­jos stab­dy­mo kaip įsi­pa­rei­go­ji­mo su­da­ry­ti emig­ra­ci­jos ma­ži­ni­mo pro­gra­mą ir jos prie­mo­nes įgy­ven­din­ti ne­pri­klau­so­mai nuo be­si­kei­čian­čios po­li­ti­nės si­tu­a­ci­jos. Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Vy­riau­sy­bė pro­gra­mos įgy­ven­di­ni­mo prie­mo­nių pla­ne dar­bus yra su­si­skirs­čiu­si į at­ski­ras sri­tis. Tad na­cio­na­li­nį su­si­ta­ri­mą pa­si­ra­šiu­sių už­duo­tis bus prie­mo­nes su­dė­lio­ti pri­ori­te­ti­ne tvar­ka, pra­dė­ti jų įgy­ven­di­ni­mą ir re­gu­lia­riai kon­tro­liuo­ti jų vyk­dy­mą bei re­zul­ta­tus.

Tai pat bū­ti­na įver­tin­ti esa­mą si­tu­a­ci­ją, ko­kie pro­jek­tai moks­lo, ne­vy­riau­sy­bi­nių or­ga­ni­za­ci­jų, pi­lie­ti­nių ini­cia­ty­vų yra įgy­ven­din­ti ar vyk­do­mi emig­ra­ci­jos ma­ži­ni­mo ir ar de­mo­gra­finės pa­dė­ties ge­ri­ni­mo tiks­lais kon­so­li­duo­jant, ko­or­di­nuo­jant vi­sų idė­jas ir pa­stan­gas. Ne­abe­jo­ju, ga­li­ma pa­siek­ti tei­gia­mų po­slin­kių šio­je sri­ty­je.

Per­fra­zuo­jant ne­ofi­cia­liu Lie­tu­vos him­nu ta­pu­sią M. Mi­ku­ta­vi­čiaus dai­ną „Trys mi­li­jo­nai“ – pa­ban­dom iš nau­jo, nes da­bar, kai mū­sų ne­be­li­ko net tri­jų mi­li­jo­nų, tie­siog ne­tu­ri­me ki­to pa­si­rin­ki­mo ir teks ban­dy­ti iš nau­jo tol, kol pa­ga­liau mums vi­siems kar­tu pa­vyks su­stab­dy­ti Lie­tu­vos ny­ki­mo pro­ce­sus ir pa­keis­ti jų kryp­tį au­gi­mo ir kles­tė­ji­mo link.

PIRMININKAS. Dė­ko­ja­me G. Bu­ro­kie­nei. Kal­bės Lie­tu­vos so­cial­de­mok­ra­tų par­ti­jos frak­ci­jos na­rys, Sei­mo na­rys A. But­ke­vi­čius.

A. BUTKEVIČIUS (LSDPF). Ger­bia­mas Sei­mo Pir­mi­nin­ke, ger­bia­mi ko­le­gos, reng­da­ma­sis šiai dis­ku­si­jai per­žiū­rė­jau tri­jų vy­riau­sy­bių anks­čiau reng­tas pro­gra­mas emig­ra­ci­jai ma­žin­ti, tai XIV, XIX ir XVI. Lie­ka da­ry­ti tam tik­rą iš­va­dą, kad emig­ra­ci­ja iš­lie­ka ir to­liau di­džiu­le pro­ble­ma, nors au­ga eko­no­mi­ka, ge­rė­ja si­tu­a­ci­ja dar­bo rin­ko­je, po tru­pu­tį di­dė­ja at­ly­gi­ni­mai. Jei­gu įver­tin­tume įvai­rias ap­klau­sas ir žmo­nių at­si­lie­pi­mus pa­si­sa­kant ir nu­ro­dant prie­žas­tis, dėl ko emig­ra­ci­ja Lie­tu­vo­je di­dė­ja, tai tik­riau­siai nie­kas ne­ga­lė­tų prieš­ta­rau­ti, kad dėl eko­no­mi­nių prie­žas­čių, so­cia­li­nio ne­sau­gu­mo, tei­sin­gu­mo trū­ku­mo, ne­ti­kė­ji­mo at­ei­ti­mi, pras­to darb­da­vių po­žiū­rio į dar­buo­to­jus, ge­res­nės kar­je­ros ga­li­my­bės už­sie­ny­je.

Ne­abe­jo­ti­nai pa­grin­di­nė emig­ra­ci­ją ska­ti­nan­ti pro­ble­ma yra so­cia­li­nė ne­ly­gy­bė, apie ku­rią pas­ta­ruo­ju me­tu yra la­bai pla­čiai dis­ku­tuo­ja­ma, bet dis­ku­tuo­ja­ma ne vien Lie­tu­vo­je. Jei­gu jūs įver­tin­si­te Da­vo­so eko­no­mi­kos fo­ru­me pa­sau­lio po­li­ti­kų ir eko­no­mis­tų ly­de­rių pa­si­sa­ky­mus, vi­suo­se pa­si­sa­ky­muo­se ši­ta te­ma vy­ra­vo. Kad ir kaip bū­tų gai­la, bet tuo­se pa­si­sa­ky­muo­se ir­gi ne­su­ra­dau aiš­kaus re­cep­to, jei­gu ver­tin­si­me Tarp­tau­ti­nio va­liu­tos fon­do va­do­vės kal­bą, kai ku­rių pre­zi­den­tų, Pa­sau­lio ban­ko eks­per­tų ir t. t.

Bet vėl grįž­ki­me į Lie­tu­vą. Aš ma­nau, kad di­des­nių pa­ja­mų žmo­gus ga­li pa­siek­ti iš es­mės dviem bū­dais: su­si­ras­da­mas ge­rai ap­mo­ka­mą dar­bą ar su­si­kur­da­mas ver­slą. Daž­nai mes kal­ba­me apie NPD, mi­ni­ma­lios mė­ne­si­nės al­gos di­di­ni­mą. Aš tai ver­ti­nu – tai yra tik epi­zo­di­nis rei­ka­las. Jis nie­ka­da ne­ten­kins dar­buo­to­jų, ne to tu­ri­nio, aš ma­nau, rei­kia siek­ti. Rei­kia kal­bė­ti apie ge­riau ap­mo­ka­mas dar­bo vie­tas, ku­rias ga­ran­tuo­ja in­ves­ti­ci­jų pri­trau­ki­mas.

Taip pat ypač svar­bu, kad tu­rin­tie­ji ver­slu­mo gys­le­lę ga­lė­tų ją re­a­li­zuo­ti. Anks­čiau ver­slą pra­dėjusie­ji dau­giau­sia kaip pro­ble­mą įvar­di­no pra­di­nio ka­pi­ta­lo sto­ką, taip pat kad nuo pat pir­mos die­nos rei­kia pra­dė­ti mo­kė­ti mo­kes­čius.

Ki­tą aš iš­skir­čiau, aš ma­nau, iš ma­no iš­var­din­tų pro­ble­mų – tai tei­sin­gu­mo jaus­mas, apie ku­rį pas­ta­ruo­ju me­tu dau­ge­lis žmo­nių, po­li­ti­kų, spe­cia­lis­tų įvai­riais ly­giais kal­ba. Kad sil­pnes­nie­ji bū­tų ap­gin­ti, kal­tie­ji bū­tų nu­teis­ti, kad biu­ro­kratiniame apa­ra­te ne­pa­skęs­tų žmo­gaus pro­ble­mos spren­di­mas. Kaip to siek­ti? Stip­rin­ti vie­šo­jo sek­to­riaus kom­pe­ten­ci­ją, kel­ti vals­ty­bės tar­nau­to­jams rei­ka­la­vi­mus, bet kar­tu ir at­ly­gi­ni­mus, griež­tai baus­ti pra­si­žen­gu­sius. Tei­sin­gas biu­dže­to per­skirs­ty­mas, ži­no­ma, pir­mas tiks­las yra jį kuo la­biau pa­di­din­ti, la­biau ap­mo­kes­tin­ti tur­tin­guo­sius. Taip, šian­dien jų nė­ra la­bai daug, bet tai bū­tų da­ro­ma ne dėl di­des­nių pa­ja­mų, o dėl ben­dro tei­sin­gu­mo jaus­mo.

Mie­lie­ji, emig­ra­ci­ją stab­do ne at­ski­ri pla­nai ar pro­gra­mos, o ben­dros pa­stan­gos, su­si­ta­ri­mas ir pri­im­ti po­li­ti­niai spren­di­mai, to­dėl la­bai svar­bu, kad Sei­mo nu­ta­ri­mo „Dėl de­mo­gra­fijos, mig­ra­ci­jos ir in­teg­ra­ci­jos pro­ce­sų val­dy­mo“ ini­cia­ty­va bū­tų pritrauk­ta iki kon­kre­čių spren­di­mų, kad be rei­ka­lo ne­gaiš­tu­me lai­ko iš­ra­di­nė­ti dvi­ra­tį. Aš no­rė­čiau pa­siū­ly­ti, kad bū­tų at­si­žvel­g­ta, kaip mi­nė­jau, įver­ti­nus anks­tes­nės ar­ba anks­tes­nių vy­riau­sy­bių pri­im­tas pro­gra­mas ir nu­veik­tus dar­bus ar­ba tie­siog tai, kas bu­vo nu­ma­ty­ta jų stra­te­gi­niuo­se pla­nuo­se.

No­riu pri­min­ti, kad 2016 me­tų lie­pos mė­ne­sį bu­vu­si Vy­riau­sy­bė pa­tvir­ti­no prie­mo­nių pla­ną emig­ra­ci­jai ma­žin­ti ir grįž­ta­ma­jai mig­ra­ci­jai di­din­ti. Bu­vo at­lik­tas kom­plek­si­nis dar­bas, su­kvies­tos vi­sos at­sa­kin­gos ins­ti­tu­ci­jos. Vy­riau­sy­bės kan­ce­lia­ri­ja, api­ben­dri­nu­si gau­tus pa­siū­ly­mus, pa­ren­gė vie­ną ben­drą pla­ną, nu­ma­tan­tį kon­kre­čias prie­mo­nes, jų vyk­dy­to­jus ir aiš­kius įvyk­dy­mo ter­mi­nus. Bu­vo per­žiū­rė­ti vi­si jau ga­lio­jan­tys stra­te­gi­niai do­ku­men­tai bei biu­dže­to pro­gra­mos, ak­tu­a­li­zuo­tos, pri­ore­ti­zuo­tos prie­mo­nės, svar­bios mig­ra­ci­jos pro­ble­moms spręs­ti, ir t. t.

No­rė­čiau kai ku­rias įvar­din­ti. Glo­ba­lios Lie­tu­vos, t. y. už­sie­nio lie­tu­vių įsi­trau­ki­mo į vals­ty­bės gy­ve­ni­mo kū­ri­mą, pro­gra­ma, Už­im­tu­mo di­di­ni­mo 2014–2020 me­tų pro­gra­ma, In­ves­ti­ci­jų ska­ti­ni­mo ir pra­mo­nės plėt­ros 2014–2020 me­tų pro­gra­ma, Su­ma­nio­sios spe­cia­li­za­ci­jos pro­gra­ma ir kai ku­rios ki­tos pro­gra­mos. Taip pat pla­no prie­mo­nė­mis bu­vo nu­ma­ty­ti ir kai ku­rie už­da­vi­niai: ko­ky­biš­kas dar­bas, ku­ris ap­ima ver­slu­mo sto­vyk­las mo­ki­niams (bet aš tu­riu min­ty, į tas sto­vyk­las rei­kia pa­kvies­ti ir mū­sų vai­kus, ku­rie šiuo me­tu gy­ve­na ir mo­ko­si už­sie­ny­je), vy­res­nio am­žiaus žmo­nių da­ly­va­vi­mo dar­bo rin­ko­je ir sa­va­no­riš­ko­je veik­lo­je mo­ty­va­vi­mą, taip pat Mi­nist­ro Pir­mi­nin­ko va­do­vau­ja­mos Lie­tu­vos ga­li­my­bių pri­sta­ty­mo už­sie­ny­je ko­or­di­na­vi­mo ta­ry­bos įstei­gi­mą, įdar­bi­ni­mą pa­gal pa­meist­rys­tės su­tar­tis, lie­tu­vių kil­mės moks­li­nin­kų ry­šių su Lie­tu­va pa­lai­ky­mą. Ki­tas… pa­ja­mos, ga­ran­tuo­jan­čios pa­kan­ka­mą pra­gy­ve­ni­mo ly­gį, kaip mi­nė­jau, mi­ni­ma­lus dar­bo už­mo­kes­tis – tik už ne­kva­li­fi­kuo­tą dar­bą. Moks­lo dar­buo­to­jų ir ty­rė­jų at­ly­gi­ni­mų di­di­ni­mas. Ma­tau, lai­kas bai­gia­si.

Baig­da­mas no­rė­čiau dar pa­brėž­ti, ne­kal­bė­da­mas jau apie ki­tus už­da­vi­nius, kad pla­ne tu­ri bū­ti nu­ma­ty­ta, kad at­sa­kin­gos ins­ti­tu­ci­jos kas ket­vir­tį in­for­muo­tų Vy­riau­sy­bės kan­ce­lia­ri­ją apie prie­mo­nių įgy­ven­di­ni­mo ei­gą, bet jei­gu Sei­mas pri­ims šį nu­ta­ri­mą, aš ma­nau, ši­tas vi­sas pla­nas tu­rė­tų bū­ti pa­teik­tas ir Sei­mui, kad tie­siog Sei­mo na­riai ne tik šian­dien ga­lė­tų šia te­ma dis­ku­tuo­ti, kal­bė­ti ir nu­ma­ty­ti tam tik­ras gai­res, bet kar­tu su Vy­riau­sy­bės prie­mo­nių pla­nu, ku­ris yra pa­tvir­tin­tas Vy­riau­sy­bė­je, bū­tų ga­li­ma kal­bė­ti apie tų prie­mo­nių įgy­ven­di­ni­mą ir pa­siek­tus re­zul­ta­tus. Ačiū.

PIRMININKAS. Dė­ko­ja­me. Tė­vy­nės są­jun­gos-Lie­tu­vos krikš­čio­nių de­mok­ra­tų frak­ci­jos var­du kal­bės Sei­mo na­rys G. Land­sber­gis.

G. LANDSBERGIS (TS-LKDF). Ačiū, Pir­mi­nin­ke. Ger­bia­mi ko­le­gos, tur­būt ne vie­nas iš mū­sų jau­čia­mės kaip dar­že­lio pus­ry­tė­ly­je, kur šian­dien tu­ri­me pa­šok­ti apie emig­ra­ci­ją. Ir vi­si tu­ri­me sa­vo ro­les, tu­ri­me vai­din­ti. Man, aiš­ku, gal sun­ku šian­dien su­pras­ti val­dan­čių­jų ro­lę vi­sa­me ši­ta­me žai­di­me, pa­tys pa­siū­lė to­kį žai­di­mą. Ypač sun­ku su­pras­ti prem­je­rą, ku­riam rei­kia at­ei­ti ir tur­būt tre­čią kar­tą kal­bė­ti apie tai, ko­kios prie­mo­nės, ko­kius svar­biau­sius dar­bus jis ke­ti­na nu­veik­ti. Na, bet, ma­tyt, vi­si pri­ėmė­me tas tai­syk­les ir da­bar tu­ri­me žais­ti pa­gal jas.

Dė­ko­ju eks­per­tams, ku­rie, tie­są sa­kant, pa­kar­to­jo tai, ką mes esa­me dau­gy­bę kar­tų gir­dė­ję, ir tuos pa­čius skai­čius, apie 900 tūkst. iš­va­žia­vu­sių, ir apie ma­žus skai­čius grįž­tan­čių­jų, ir apie es­mi­nes pro­ble­mas – vi­sa tai, ger­bia­mie­ji, yra ži­no­ma. Vi­sa tai bu­vo ne vie­ną sy­kį pa­sa­ky­ta prieš rin­ki­mus, po rin­ki­mų, su­ra­šy­ta į pro­gra­mas, veiks­mų pla­nus, veiks­mų pla­nų pro­jek­tų įgy­ven­di­ni­mo pro­jek­tus ir t. t., ir t. t., ir t. t.

Da­bar es­mi­nis klau­si­mas man – tai, ką mes ke­ti­na­me nu­veik­ti po šio nu­ta­ri­mo, šiuo nu­ta­ri­mu, šiuo pus­die­niu ir t. t.? Jei­gu aš tei­sin­gai at­si­me­nu, na, ne­di­de­lė ma­no pa­tir­tis Sei­me, bet mes Sei­me daž­niau­siai bal­suo­ja­me dėl įsta­ty­mų pro­jek­tų, dėl tų įsta­ty­mų pro­jek­tų, ku­rie tu­rė­tų stab­dy­ti tą emig­ra­ci­ją.

Bu­vęs prem­je­ras A. But­ke­vi­čius iš­var­di­no svar­biau­sius dar­bus, ku­rie tu­rė­tų ma­žin­ti ne­lygy­bę ir t. t. Tai aš vi­sų no­riu pa­klaus­ti: tai kur yra įsta­ty­mų pro­jek­tai, ku­rie tu­rė­tų ma­žin­ti tą ne­ly­gy­bę, ku­rie tu­rė­tų ge­rin­ti si­tu­a­ci­ją ir ma­žin­ti emig­ra­ci­ją ar­ba di­din­ti su­grįž­tan­čių žmo­nių skai­čių?

Tai da­bar ma­no pa­grin­di­nis klau­si­mas – tai kas čia šian­dien iš tik­rų­jų vyks­ta, kas čia per žai­di­mas? Vie­nas da­ly­kas, ar tai yra pri­pa­ži­ni­mas, kad Sei­mo val­dan­čio­ji dau­gu­ma tie­siog ne­tu­ri idė­jų ir ne­ži­no, ką rei­kia da­ry­ti? Na, ir mes ta­da su­si­bu­ria­me į ben­drą gru­pę žmo­nių pa­dis­ku­tuo­ti apie tai. Gra­žu, svei­kin­ti­na.

Ant­ras da­ly­kas, ar tai yra ne­pa­si­ti­kė­ji­mas prem­je­ru, kad jis, tu­rė­da­mas pro­gra­mą ir veiks­mų pla­ną, ne­su­ge­bės jos įgy­ven­din­ti? Tai ku­ris žan­ras čia yra? Gal jūs ga­lė­tu­mė­te at­sa­ky­ti tu­rė­da­mi pro­gą gal­būt vė­liau, po dis­ku­si­jos?

Jei­gu jau ga­lė­tu­me pa­siū­ly­ti ir iš tik­rų­jų iš­kė­lė­me sau to­kį lū­kes­tį ir pa­ža­dą val­dan­tie­siems, kad bū­si­me kon­struk­ty­vi opo­zi­ci­ja, tai no­ri­me su­teik­ti kon­struk­ty­vu­mo ir šiai dis­ku­si­jai. Tie­są sa­kant, tas kon­struk­ty­vu­mas jau yra pra­si­dė­jęs Eu­ro­pos rei­ka­lų ko­mi­te­te. Kas­met Lie­tu­va gau­na Eu­ro­pos Ko­mi­si­jos ata­skai­tą apie es­mi­nes Lie­tu­vos pro­ble­mas, apie svar­biau­sius dar­bus, ku­riuos rei­kė­tų nu­veik­ti. Ir šie­met, ne nau­jie­na, mes ly­giai taip pat ga­vo­me iš­var­din­tus dar­bus ir tie dar­bai, t. y. pa­grin­di­nės pro­ble­mos, yra eks­por­to lė­tė­ji­mas, dar­bo na­šu­mo au­gi­mo lė­tė­ji­mas, vi­suo­me­nės se­nė­ji­mas, kva­li­fi­kuo­tų dar­buo­to­jų trū­ku­mas, pras­tos moks­lei­vių ži­nios, stan­dar­tų ne­ati­tin­kan­ti aukš­to­jo moks­lo sis­te­ma, pras­ta ino­va­ci­jų sis­te­ma ir t. t.

Eu­ro­pos rei­ka­lų ko­mi­te­tas ėmė­si už­duo­ties iš­var­din­ti 10 svar­biau­sių dar­bų Lie­tu­vai ir ei­na tuo ke­liu. Bus klau­sy­mai, bus pa­tvir­tin­ta dar­bų pro­gra­ma. Jei­gu vis dėl­to val­dan­tie­ji pri­pa­žįs­ta, kad Vy­riau­sy­bei trūks­ta idė­jų, kaip stab­dy­ti emig­ra­ci­ją, tai aš la­bai kvie­čiu pa­si­nau­do­ti Eu­ro­pos rei­ka­lų ko­mi­te­te svars­to­ma Eu­ro­pos Ko­mi­si­jos ata­skai­ta, pri­pa­žin­ti, kad tai yra svar­biau­si dar­bai Lie­tu­vai, kad bū­tent ši­tie dar­bai su­stab­dys, stab­dys ar pri­si­dės stab­dant emig­ra­ci­ją, di­dins grįž­tan­čių­jų žmo­nių skai­čių, ją pa­tvir­tin­ti.

Ir es­mi­nis da­ly­kas, es­mi­nis da­ly­kas (iš tik­rų­jų mes pa­si­ti­ki­me ir jūs pa­si­ti­ki­te sa­vo Vy­riau­sy­be) – kvies­ti Vy­riau­sy­bę kas pu­sę me­tų at­si­skai­ty­ti, kaip se­ka­si tuos dar­bus nu­veik­ti ir kaip su­ma­žė­jo emig­ra­ci­ja. Ta­da iš­ties ga­lų ga­le bus tie da­ly­kai ne tik­tai žo­džiai, ne tik­tai tuš­ti pa­kal­bė­ji­mai, bet re­a­lūs, aiš­kūs kri­te­ri­jai, pa­gal ku­riuos mes ver­tin­si­me Vy­riau­sy­bės dar­bą. Kad jau bū­tų vi­siš­kai šim­tap­ro­cen­ti­nis kon­struk­ty­vu­mas, mes esa­me pa­si­ren­gę pa­rem­ti, pa­dė­ti. Kai ku­rias idė­jas, ku­rios yra iš­ra­šy­tos, kaip su­jun­gi­mas į ben­drą, ati­da­vi­mas vie­nai ins­ti­tu­ci­jai vi­sų funk­ci­jų, su­si­ju­sių su emig­ra­ci­jos kon­tro­le ir re­e­mig­ra­ci­ja, mes pa­tys esa­me nu­ma­tę ir sa­vo pro­gra­mo­je, esa­me tai pa­va­di­nę Su­grįž­tan­čios Lie­tu­vos pro­gra­ma. Jei­gu tik­tai mū­sų kur nors pri­ta­ri­mo tam rei­kė­tų, tai ži­no­ma, tik, kiek aš ži­nau, tai yra Vy­riau­sy­bės ran­ko­se. Vy­riau­sy­bė ga­li agen­tū­rą su­kur­ti jau ry­toj, tie­są sa­kant, jau ga­lė­jo per tas 100 die­nų bū­tų su­kū­rę agen­tū­rą, bet mes esa­me pa­tei­kę tam tik­ras nu­ta­ri­mo pa­tai­sas, ku­rios bū­tent ir nu­ma­ty­tų svar­biau­sius dar­bus ir su­teik­tų kon­struk­ty­vu­mo tai dis­ku­si­jai, ku­ri šian­dien tik­rai dau­giau pri­me­na to­kį ben­drą si­tu­a­ci­jos kon­sta­ta­vi­mą. Ko­le­gos, aš la­bai re­ko­men­duo­ju ir la­bai pra­šau pa­rem­ti mū­sų nu­ta­ri­mo pa­tai­są. Ta­da tu­rė­tu­me aiš­kų, rim­tą do­ku­men­tą, brė­žian­tį kryp­tį ir Vy­riau­sy­bei, ir Sei­mui. La­bai ačiū.

PIRMININKAS. Dė­ko­ja­me. Sei­mo na­rė R. Ta­ma­šu­nie­nė kal­bės Lie­tu­vos len­kų rin­ki­mų ak­ci­jos-Krikš­čio­niš­kų šei­mų są­jun­gos frak­ci­jos var­du.

R. TAMAŠUNIENĖ (LLRA-KŠSF). Ačiū, ger­bia­ma­sis Pir­mi­nin­ke. Ger­bia­mie­ji ko­le­gos, mū­sų įžval­gos spren­džiant la­bai rim­tus klau­si­mus ir la­bai opią de­mo­gra­fijos, emig­ra­ci­jos pro­ble­mą mū­sų ša­ly­je. Šian­die­ni­nė dis­ku­si­ja, ku­ri, be­je, tę­sia­si tre­čią ka­den­ci­ją, pa­ga­liau čia ir da­bar tu­ri virs­ti pri­im­tų veiks­mų pla­nu, ne­ly­gi­nant eks­tre­ma­lių si­tu­a­ci­jų val­dy­mo cen­tro po­sė­džiu su rim­tais spren­di­mais, po ku­rio vi­sos at­sa­kin­gos ins­ti­tu­ci­jos ne­del­siant ima­si kon­kre­čių veiks­mų. Tiek emig­ran­tai, tiek be­si­pa­kuo­jan­tys la­ga­mi­nus, tiek no­rin­tys su­grįž­ti, tiek vi­si ti­kin­tys sa­vo vals­ty­be ir jos at­ei­ti­mi lau­kia rim­tų dar­bų ir il­ga­lai­kės per­spek­ty­vos, ku­ri, anot moks­li­nin­kų, ver­sli­nin­kų, fi­nan­si­nin­kų, jau 15 me­tų at­ei­ties pro­jek­ci­jo­je – vi­siš­kas liū­de­sys.

Ma­no kar­tos ir 30-me­čiai žmo­nės jau šian­dien dis­ku­tuo­ja ir klau­sia, ar bus kam mums iš­mo­kė­ti pen­si­jas, nes dau­ge­lis su­pran­ta, kad dir­ban­čių­jų ir vals­ty­bės iš­lai­ko­mų as­me­nų san­ty­kis at­ei­ty­je gre­sia ir rim­ta vie­šų­jų fi­nan­sų kri­ze. Tai są­ly­go­jan­tys veiks­niai – ma­žas gims­ta­mu­mas, emig­ra­ci­ja, vi­suo­me­nės se­nė­ji­mas, so­cia­li­nė at­skir­tis, vi­sa tai, kas šian­dien ne kar­tą skam­bė­jo iš šios tri­bū­nos. Jau ne­be la­biau­siai ak­tu­a­li te­ma, kaip jau mi­nė­ta, tam­pa be­dar­bys­tė, bet dar­bo ran­kų, kva­li­fi­kuo­tos dar­bo jė­gos trū­ku­mas, ku­ris taip pat sig­na­li­zuo­ja apie būsi­mą eko­no­mi­kos stag­na­ci­ją. Ti­ki­mės, kad iš šian­die­ni­nės dis­ku­si­jos gims ne tik at­sa­ky­mai į klau­si­mus ko­dėl, bet ir kaip mes veik­si­me, kad pa­keis­tu­me esa­mą si­tu­a­ci­ją. Pas­ta­ro­jo at­sa­ky­mo ypač lau­kia vi­sa vi­suo­me­nė.

Mū­sų frak­ci­jos įsi­ti­ki­ni­mu, vals­ty­bė­je vyk­do­ma ne­ti­ku­si šei­mos po­li­ti­ka, ku­ri ap­ima ir vi­sas dar­bo, po­il­sio ir pa­ra­mos vi­sas sri­tis, ak­tu­a­lias kiek­vie­nam gy­ven­to­jui. Ap­si­spręs­ti ne­iš­vyk­ti, tu­rė­ti dau­giau vai­kų, jaus­tis sau­giai pa­dė­tų Vy­riau­sy­bės siun­čia­ma ži­nia, kad jūs, žmo­nės, jū­sų šei­mos mums yra svar­biau­sios. Jei­gu ne­bus nu­spręs­ta di­din­ti biu­dže­to da­lį ir skir­ti šei­mų pa­ja­moms di­des­nės biu­dže­to da­lies, tai de­mo­gra­finė dep­re­si­ja kirs per vi­sas ki­tas vals­ty­bės sri­tis.

Ko­kios prie­mo­nės? Apie tai kal­bė­jo­me ne kar­tą iš tos tri­bū­nos ir, be abe­jo, ak­cen­tuo­siu iš­mo­ką kiek­vie­nam vai­kui – mes siū­lo­me 120 eu­rų. Re­mia­mės eko­no­mi­niais ro­dik­liais, pa­na­šia ki­tų kai­my­ni­nių ša­lių pa­tir­ti­mi, vai­kų dar­že­lių įvai­ro­ve, vals­ty­bės auk­lių pro­gra­ma pa­nau­do­jant vy­res­nio am­žiaus žmo­nių po­ten­cia­lą. Pa­ra­ma glo­bė­jams ir eu­ro naš­lai­čiams, tai ir­gi ak­tu­a­li te­ma, tai vie­nin­te­lis veiks­nys, ku­ris dar ska­ti­na tė­vus su­grįž­ti į vals­ty­bę.

Pro­gra­ma „Būs­tas jau­niems“. Žmo­gaus po­rei­kius ten­ki­nan­tis dar­bo už­mo­kes­tis. Bū­ti­na di­din­ti at­ly­gi­ni­mą gru­pei žmo­nių, gau­nan­čių iki tūks­tan­čio eu­rų dar­bo už­mo­kes­tį, bū­tent ši­ta dir­ban­čių­jų gru­pė dau­giau­sia iš­va­žiuo­ja. Kva­li­fi­kuo­ti, iš­si­la­vi­nę jau­ni dar­buo­to­jai tie­siog ne­be­su­tin­ka dirb­ti už tiek, nes ži­no, kad jų at­lie­ka­mas dar­bas ki­tur ver­tas tris ke­tu­ris kar­tus dau­giau.

Na, be abe­jo, ska­tin­ti smul­kų­jį ver­slą, mo­kes­ti­nės leng­va­tos pa­dė­tų star­tuo­liams ir šei­mos ver­slui. Di­de­lio dė­me­sio… Kiek­vie­nas iš mū­sų no­ri jaus­tis svar­bus sa­vo vals­ty­bei… Tai pa­gar­bos jaus­mas. Mes kal­ba­me apie dar­buo­to­jų ir darb­da­vių san­ty­kius, ypač tai da­bar ga­li­ma iš­plės­ti tę­siant de­ry­bas Tri­ša­lė­je ta­ry­bo­je, kur ir vals­ty­bė, ir darb­da­viai, ir dar­buo­to­jai spren­džia Dar­bo ko­dek­so ir jo at­ei­ties klau­si­mus.

Emo­ci­nė bū­se­na są­ly­go­ja la­bai daug ki­tų pa­sek­mių ir yra nuo­la­ti­nės įtam­pos ir ne­sau­gu­mo jaus­mo dėl at­ei­ties prie­žas­tis. Tai dau­ge­lio mū­sų so­cia­li­nių pro­ble­mų, pri­klau­so­my­bių li­gų, ly­giai taip pat tos pa­čios emig­ra­ci­jos prie­žas­tis. Ko­dėl mū­sų frak­ci­ja įsi­ti­ki­nu­si, kad bū­tent šios prie­mo­nės su­veiks, kad jos yra veiks­min­gos ir taps im­pul­su tei­gia­miems po­ky­čiams? To­dėl, kad esa­me įsi­ti­ki­nę, kad ne­rei­kia iš­ra­di­nė­ti dvi­ra­čio, bet skir­ti tiks­li­nį fi­nan­sa­vi­mą re­a­liai di­di­nant žmo­nių pa­ja­mas. Pa­si­nau­do­ti ki­tų ša­lių pa­tir­ti­mi. Ma­nau, kad šian­dien ge­riau bū­das co­py pas­te, ne­gu lauk­ti at­ra­di­mo džiaugs­mo ir kū­ry­bi­nių ieš­ko­ji­mų vin­giuo­se skęs­ti tuš­čiuo­se mū­sų pa­čių žo­džių ir pa­ža­dų liū­ne. (Bal­sai sa­lė­je)

Pa­bai­gai to­kie du pa­vyz­džiai iš pra­ei­tos sa­vai­tės ra­di­ju­je iš­girs­tos nau­jie­nos. Di­džio­ji Bri­ta­ni­ja, re­a­guo­da­ma į tai, kad pas­ta­rų­jų mė­ne­sių gy­ven­to­jų pa­ti­ria­mos fak­ti­nės iš­lai­dos au­go grei­čiau nei pa­ja­mos, pri­ėmė spren­di­mą pa­di­din­ti va­lan­dos dar­bo už­mo­kes­čio ta­ri­fą ir taip ma­žin­ti ato­trū­kį tarp di­dė­jan­čių iš­lai­dų ir žmo­gaus pa­ja­mų. Len­ki­jos prem­je­rė B. Šyd­lo pa­tei­kė „Pro­gra­mos 500 plius“ pir­mų­jų me­tų re­zul­ta­tus. Nuo 2016 me­tų ba­lan­džio mė­ne­sio šei­mos už kiek­vie­ną vai­ką gau­na 500 zlo­tų. Efek­tas šian­dien pa­va­din­tas „Ba­by bu­mu“, o iš­mo­kos skir­tos šei­moms vals­ty­bės in­ves­ti­ci­jo­mis. 94 % su­ma­žė­jo vai­kų, gy­ve­nan­čių skur­de. Nuo 1 % iki 12 % at­ski­ro­se vai­va­di­jo­se pa­di­dė­jo gims­ta­mu­mas. 17 mln. zlo­tų kas­me­ti­nė fi­nan­si­nė in­jek­ci­ja, skir­ta iš­mo­koms, pa­di­di­no vi­daus var­to­ji­mą ir at­ski­rų sek­to­rių eko­no­mi­nį au­gi­mą. Vy­riau­sy­bė spren­džia nau­ją pro­ble­mą – di­dė­jan­tį vai­kų lop­še­lių-dar­že­lių po­rei­kį. Štai to­kią ži­nią len­kai siun­čia sa­vo emig­ran­tams ir sa­vo pi­lie­čiams.

Pa­bai­gai. Iš­klau­sę moks­li­nin­kų, ga­li­me da­ry­ti to­kią „tei­gia­mą“ iš­va­dą, kad emig­ra­ci­ja ne­abe­jo­ti­nai lė­tės, nes su­bręs kar­ta, gi­mu­si po 2000 me­tų, kai gims­ta per me­tus tik 30 tūkst. vai­kų, ly­gi­nant su 55 tūkst., gi­mu­sių 1990 me­tais. Mig­ra­ci­jos ato­trū­kis ir skai­čiai ma­žės, nes ne­bus kam emig­ruo­ti, ta­čiau ar taps emig­ra­ci­ja tei­gia­mu reiš­ki­niu, su­tei­kian­čiu ju­dė­ji­mo lais­vę, ga­li­my­bę mo­ky­tis, įgau­ti pa­tir­ties, pa­žin­ti, o ne jaus­tis iš­va­ry­tiems? Šian­dien apie tai ir kal­ba­me, kad rei­kia veiks­mų pla­no su la­bai kon­kre­čiais skai­čiais, kad čia, Lie­tu­vo­je, jūs ga­li­te už­si­dirb­ti, au­gin­ti vai­kus, oriai gy­ven­ti ir bū­ti sa­vo vals­ty­bės šei­mi­nin­kai. Ačiū.

PIRMININKAS. Dė­ko­ja­me. Li­be­ra­lų są­jū­džio frak­ci­jos var­du Sei­mo na­rys kal­bės S. Gent­vi­las.

S. GENTVILAS (LSF). Dė­ko­ju, po­sė­džio pir­mi­nin­ke. Ger­bia­mie­ji ko­le­gos, prieš du mė­ne­sius Lie­tu­vo­je nu­skam­bė­jo tu­riz­mo sek­to­riu­je skan­da­las „Re­al is be­au­ti­ful“ (iš­ver­tus į lie­tu­vių kal­bą, reiš­kia tik­ras yra gra­žus). Iš ši­to skan­da­lo aš iš­mo­kau ke­le­tą pa­mo­kų. Iš­mo­kau vie­ną pa­mo­ką, kad rei­kia bū­ti re­a­liam, o ne ap­si­mes­ti­niam. An­tra pa­mo­ka bu­vo, kad rin­ko­da­ra ga­li ne tik pa­dė­ti, bet ir stip­riai su­gniuž­dy­ti. Tre­čio­ji pa­mo­ka bu­vo ta, kad yla anks­čiau ar vė­liau iš­len­da iš mai­šo, nes žmo­nės šne­ka­si tar­pu­sa­vy­je ir pa­ma­to, kur yra me­las. Ir ket­vir­to­ji pa­mo­ka yra ta, kad val­džios di­die­ji pla­nai ape­liuo­ti į vie­ną ar ki­tą tiks­li­nę gru­pę ga­li su­bliukš­ti, nes tuo ne­ti­ki pats žmo­gus.

Aš pats, kaip gy­ve­nęs de­šimt­me­tį už­sie­ny­je, pats tu­rė­da­mas dvi se­se­ris, ku­rios taip pat li­ku­sios už­sie­ny­je, dvie­jų Lie­tu­vos ben­druo­me­nių už­sie­ny­je stei­gė­jas, ži­nau, kad ne val­džia ma­ne įti­ki­no grįž­ti į Lie­tu­vą, o žmo­nės, ku­rie kal­bė­jo apie Lie­tu­vą ge­rais žo­džiais. To­dėl, kai kal­bam apie „Re­al is be­au­ti­ful“, apie Lie­tu­vos rinkodarą pa­sau­ly­je, apie emig­ran­tus, ku­rie iš­va­žia­vę ir ku­rių au­sis mes pa­siek­si­me, mes tu­ri­me su­pras­ti, kad mū­sų ši­tos kal­bos yra be­reikš­mės, jos be­reikš­mės dėl to, kad mū­sų net pu­sės sa­lės nė­ra, o ką kal­bė­ti apie pa­sau­lio lie­tu­vius, ku­rie tu­ri mus iš­girs­ti. Ką kal­bė­ti apie prem­je­rą, ku­ris ką tik iš­ėjo, nes jis iš tik­rų­jų tu­ri dar­bų nu­ma­tęs. Ką kal­bė­ti apie val­dan­čio­sios frak­ci­jos pir­mi­nin­ką, ku­rio ir­gi čia nė­ra. Ar mes reiš­kia­me ir mū­sų dis­ku­si­ją kaž­ką reiš­kia, ar Lie­tu­vo­je „Re­al is be­au­ti­ful“?

Bet ne­pai­sant to, kad ir kaip mes kal­bė­tu­me apie Lie­tu­vą, kad ir kiek mū­sų bū­tų iš­si­vaikš­čio­ję, aš di­džiuo­juo­si Lie­tu­va, nes, ne­pai­sant trem­ties, ne­pai­sant mū­sų eli­to iš­trė­mi­mo ir iš­žu­dy­mo, mes at­si­tie­sė­me, šian­dien mes tarp­tau­ti­nia­me pa­sau­ly­je esa­me pri­pa­žin­ta de­mo­kra­tinė vals­ty­bė, į ku­rią re­mia­si net ir šlu­buo­jan­čios Eu­ro­pos ver­ty­bi­nės ly­de­rės. Tuo pa­čiu mes esa­me pi­lie­ti­niu ir eko­no­mi­niu pa­vyz­džiu mū­sų ry­ti­niams kai­my­nams – Gru­zi­jai ar Uk­rai­nai. Mes esa­me ge­ra­me ke­ly­je, bet kal­bė­ti apie veiks­mų pla­ną, ku­ris ga­li­mai iš­gel­bės, ku­ris mū­sų pa­čių čia, sa­lė­je, ne­įti­ki­na, yra vi­siš­kai klai­din­ga mis­ti­ka. „Re­al is be­au­ti­ful“ reiš­kia kū­ri­mą čia vals­ty­bės, ku­rio­je žmo­nės no­ri gy­ven­ti, no­ri gy­ven­ti, grįž­ti jau­ni­mas iš sve­tur ir dirb­ti, kaip dir­ba „Kurk Lie­tu­vai“ pro­fe­sio­na­lai. Ir aš ma­nau, kad tik­ro­ji emig­ra­ci­jos po­li­ti­ka yra ne­be­si­rū­pin­ti iš­va­žia­vu­siais, o rū­pin­tis čia li­ku­siais, nes vis­kas, ką mes da­ro­me, – da­ro­me re­for­mas – dėl čia lie­kan­čių. Kai ši­tie žmo­nės pra­dės skam­bin­ti sa­vo gi­mi­nai­čiams ir kal­bė­ti taip, kaip 2004, 2005 me­tais, tai su­grį­ži­mo tem­pai tik­rai vir­šys iš­vyks­tan­čių tem­pus. Tei­sus prem­je­ras S. Skver­ne­lis, sa­ky­da­mas, kad joks na­cio­na­li­nis su­ta­ri­mas ne­pa­dės. Pa­čio­je Vy­riau­sy­bės pro­gra­mo­je jau yra ga­na daug prie­mo­nių, ku­rios nu­ma­ty­tos.

Ko aš la­bai no­rė­čiau iš ši­tos dis­ku­si­jos? Ly­giai to pa­ties, kaip ir G. Land­sber­gis pa­sa­kė, ne kal­bų 2,5 va­lan­dos (o bu­vo pla­nuo­ta net ke­tu­rias va­lan­das), o kon­kre­čių spren­di­mų, dėl ku­rių sė­dė­tu­me ir muš­tu­mės, o ne kal­bė­tu­me iš šios tri­bū­nos. Bet ir be spren­di­mų mes ga­li­me pa­da­ry­ti daug. Vi­sų pir­ma mū­sų po­žiū­ris į žmo­gų yra pa­grin­di­nė prie­žas­tis, dėl ku­rios kaž­kas emig­ra­vo ar dėl ko įsi­žei­dė ir yra pik­tas ant Lie­tu­vos ar­ba ši­to vals­ty­bi­nio apa­ra­to. Mes Sei­me ga­li­me pa­keis­ti sa­vo re­to­ri­ką, ga­li­me pa­keis­ti ją į pa­si­ti­kė­ji­mo žmo­gu­mi re­to­ri­ką, užuot dar di­di­nę kon­tro­lę ir su­var­žy­mus. Šian­dien, kai ap­lin­kos mi­nist­ras, užuot at­ėjęs su švie­tė­jiš­ko­mis ini­cia­ty­vo­mis, iš­ei­na su Bau­džia­mo­jo ko­dek­so pa­kei­ti­mu, tai ma­žų ma­žiau­siai at­ro­do krei­va. Šian­dien, kai mes pir­ma pa­bran­gi­na­me al­ko­ho­lį, o tik po to pra­de­da­me kal­bė­ti apie tai, ką iš tik­rų­jų da­ry­ti ir kaip mo­kyk­los tu­rė­tų veik­ti, kaip švie­ti­mo sis­te­ma tu­rė­tų veik­ti, tu­rė­tu­me vi­siš­kai ki­tus pri­ori­te­tus su­si­dė­lio­ti. Žmo­nės tą jau­čia. Žmo­nės tą jau­čia, nes Lie­tu­vo­je re­to­ri­ką dik­tuo­ja ga­lin­gie­ji.

Mes ne­pa­ste­bi­me, kas yra mū­sų ma­žu­mos. Mū­sų ma­žu­mos jau at­si­li­ko. Lie­tu­vo­je, de­ja, rei­kia pa­sa­ky­ti, kad tiek et­ni­nės ma­žu­mos, tiek ki­tos ma­žu­mos gy­ve­na tik­rai ne­ly­gy­bės są­ly­gom. Ne­įtvir­ti­na­me is­to­riš­kai su­si­klos­čiu­sios lo­ty­niš­kos abė­cė­lės, ne­pai­sant to, kad Ra­sų ka­pi­nė­se J. Ba­sa­na­vi­čiaus pa­min­kle iš­ra­šy­tas jo teks­tas yra bū­tent to­kio­mis rai­dė­mis. Ne­pa­tvir­ti­na­me ga­li­my­bių ir pri­pa­ži­ni­mo sek­su­a­li­nėms ma­žu­moms, net ir į pa­čias mo­te­ris mes žiū­ri­me per priz­mę, ku­rios sa­vai­me ne­su­pran­ta­me, ir mes pa­tys Sei­me ro­do­me ne­to­le­ran­ci­ją ir blo­gus pa­vyz­džius, ir to ne­su­ge­ba­me pa­smerk­ti.

Rei­kia kal­bė­ti apie ki­tą Lie­tu­vą – apie ga­li­my­bių Lie­tu­vą, ne prie­spau­dos ir bau­di­mo, mums rei­kia kal­bė­ti apie vals­ty­bę, ku­ri pri­ver­čia pa­si­temp­ti kiek­vie­ną, ku­ri įga­li­na, o ne bau­džia ir stab­do. Mums rei­kia kal­bė­ti apie vals­ty­bės apa­ra­to po­ky­čius. Ir jūs, val­dan­tie­ji, jūs vals­tie­čiai ir so­cial­de­mok­ra­tai, šian­dien tu­ri­te ši­tuos įran­kius. Šian­dien mes lau­kia­me iš jū­sų spren­di­mų, ku­rie pa­da­ry­tų re­al is be­au­ti­ful. Pa­da­ry­tų Lie­tu­vą, ku­ri šian­dien yra gra­ži, ir apie ją sklis­tų le­gen­da sve­tur. Mums rei­kia pa­vyz­džio T. To­mi­li­no, ku­ris skur­do, bū­da­mas ke­tu­rių vai­kų tė­vas, iki tol, kol pa­te­ko į Sei­mą, nes šian­dien dir­ban­tis žmo­gus skurs­ta. Ir tai yra ny­ku, nes ir ka­pi­ta­lis­ti­nė­se vals­ty­bė­se, kur yra di­de­lė per­ka­mo­ji ga­lia, te­nai pri­mo­ka­ma šei­moms, ku­rios tu­ri vai­kų, tam, kad jos ei­tų ir už­si­dirb­tų. Lie­tu­vo­je dir­ban­čiam žmo­gui, ką S. Skver­ne­lis va­kar ir­gi įvar­di­no, at­ro­do, kad ne­ap­si­mo­ka dirb­ti. Mes tu­ri­me pa­vyz­džių iš vi­daus. Aš lin­kiu jums su­si­tel­ki­mo.

Ir ga­liau­siai mums rei­kia am­bi­ci­jos. Am­bi­ci­jos tap­ti ša­li­mi, ku­ri yra ne iš­lai­ky­ti­nė, ne pa­šal­pų ga­vė­ja Eu­ro­pos pa­šo­nė­je, bet mes tu­ri­me už­sib­rėž­ti bū­ti tai­kos sklei­dė­ja Ry­tų Eu­ro­po­je bei Eu­ro­pos do­no­re. Mes tu­ri­me per­spek­ty­vą ma­ty­ti am­bi­cin­gą ša­lį, ku­ri duo­tų, o ne im­tų. To­kio­je ša­ly­je no­ri gy­ven­ti ne tik vie­ti­niai, bet ir ki­ti pa­sau­lio ly­de­riai.

Ir pa­bai­gai. Ne­no­rė­jau kal­bė­ti la­bai il­gai, no­rė­jau kaip li­be­ra­las bū­ti la­ko­niš­kas, nes ne­ma­nau, kad mū­sų kal­bos čia kaž­ką pa­keis. Su­pran­tu, po­li­ti­ko yda. Ta­čiau dar kar­tą pa­brė­šiu – tik­rai ne pri­vers­ti­nis šauk­ti­nių rin­ki­mas ver­čia žmo­nes emig­ruo­ti iš Lie­tu­vos, tik­rai ne pri­va­lo­ma­sis svei­ka­tos drau­di­mas, ku­ris yra vie­nas pi­giau­sių Lie­tu­vo­je, ver­čia žmo­nes emig­ruo­ti, bet ga­li­my­bių sto­ka. Ir mes tu­ri­me vi­sus įran­kius ši­tai pro­ble­mai iš­spręs­ti. Kvie­čiu su­si­vie­ny­ti ir ne kal­bo­mis, o dar­bais keis­ti Lie­tu­vą, nes re­al is be­au­ti­ful yra ta­da, kai mes pa­tys, ne val­džios žo­džiais, o žmo­nių žo­džiais pa­kvie­čiam sa­vo emig­ra­vu­sius grįž­ti. Dė­ko­ju.

PIRMININKAS. Dė­ko­ja­me. Ti­ki­mės ir Li­be­ra­lų frak­ci­jos pa­siū­ly­mų, re­al is be­au­ti­ful įsta­ty­mų įtrau­ki­mo į opo­zi­ci­nę dar­bo­tvarkę.

Kvie­čiu kal­bė­ti Sei­mo na­rį R. Že­mai­tai­tį frak­ci­jos „Tvar­ka ir tei­sin­gu­mas“ var­du.

R. ŽEMAITAITIS (TTF). Ačiū, ger­bia­ma­sis Sei­mo Pir­mi­nin­ke. Ger­bia­mie­ji ko­le­gos, pra­džią gal pa­si­ra­šiau šiek tiek ki­to­kią, bet nu­ste­bi­no mū­sų ši­tos dis­ku­si­jos pra­džia. Prem­je­ras at­bu­vo ly­giai (su­skai­čia­vau) 12 mi­nu­čių. Kur ji­sai šian­dien ir šiuo me­tu yra? Jūs ma­to­te jį sa­lė­je? Pa­ban­dy­ki­te pa­ieš­ko­ti. Šian­die­ną Sei­mas svars­to ir pla­nuo­ja įpa­rei­go­ti Vy­riau­sy­bę, kaip tu­rės įgy­ven­din­ti. At­si­su­ki­me į Vy­riau­sy­bės kė­des. Ma­tau L. A. Lin­ke­vi­čių, ma­tau S. Skver­ne­lį, ma­tau švie­ti­mo mi­nist­rą, K. Na­vic­ką ir vi­sus ki­tus. (Bal­sai sa­lė­je) Vai­de­na­si. At­si­su­ku ir žiū­riu į Sei­mo na­rio vie­tą – že­mės ūkio mi­nist­ras po­nas B. Mar­kaus­kas. La­bas, Bro­niau, kaip tau se­ka­si šian­die­ną? Sėk­min­gai? Klau­sy­kis to­liau, kaip vyks­ta. At­si­su­ku į svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nist­rą – ger­bia­ma­sis Au­re­li­jau Ve­ry­ga, svei­kas, kaip vyks­ta įgy­ven­di­ni­mas Kon­sti­tu­ci­nio Teis­mo spren­di­mo? Mie­lie­ji, va čia ir yra mū­sų at­spin­dys.

 Mes šian­dien kal­ba­me, dis­ku­tuo­ja­me, su­si­ra­šė­me sa­vo kal­bas, te­mas. Svar­biau­sia yra šian­dien pa­ro­dy­ta ne­pa­gar­ba Sei­mo Pir­mi­nin­kui. Ir aš nuo­šir­džiai at­si­pra­šau mi­nist­rų ir prem­je­ro, ku­ris lei­džia įžei­di­nė­ti Sei­mo va­do­vy­bę, var­du. At­si­pra­šau ir po­nios G. Bu­ro­kie­nės var­du, kai mo­te­ris dvi tris sa­vai­tes dir­bo prie šio su­si­ta­ri­mo tam, kad Sei­me kil­tų dis­ku­si­jos. Jūs pa­žiū­rė­ki­te šian­dien, kur yra jos frak­ci­jos se­niū­nas po­nas R. Kar­baus­kis ly­giai taip pat? Tai yra įžei­di­mas to žmo­gaus, ku­ris nuo­sek­liai ti­ki tuo, ką da­ro. Aš, ma­nau, nuo to ir pra­si­de­da. Mes nuo sa­vęs tu­ri­me tą da­ly­ką pra­dė­ti.

Ki­tas, ko ge­ro, gal svar­bes­nis da­ly­kas yra pra­ėju­sios sa­vai­tės įvy­kiai. Šian­die­ną, ka­dan­gi čia nė­ra mi­nist­ro, nie­ko, jie ste­bi­si, ga­liu pa­sa­ky­ti, ir prem­je­ras ste­bi­si, ko­dėl Sei­mas ir Švie­ti­mo ir moks­lo ko­mi­te­tas lei­do sau pri­im­ti spren­di­mą dėl dvie­jų uni­ver­si­te­tų? Aš no­riu pa­klaus­ti, ar prem­je­ras skai­to Kon­sti­tu­ci­ją, aš no­riu pa­klaus­ti, ar nors vie­nas mi­nist­ras per­skai­tė Kon­sti­tu­ci­ją? Kie­no ga­lio­je ir kas tu­ri val­džią šian­dien? Tu­ri Sei­mas. Po to mi­nist­rai, prem­je­ras ste­bi­si: ger­bia­mie­ji, Sei­mas – kvai­liai, Sei­mas – idio­tai, nes pri­ėmė kaž­ko­kį spren­di­mą su mu­mis ne­pa­si­ta­rę. Jie šian­dien čia tu­rė­tų tar­tis kar­tu su mu­mis.

 Mes da­bar kal­ba­me apie emig­ra­ci­ją, mes kal­ba­me apie jų su­grą­ži­ni­mą. Mie­lie­ji ma­no, nei ma­no šei­mos na­riai, nei ma­no pus­bro­lis, nei ma­no pus­se­se­rė, ku­ri dir­ba me­di­ci­nos sri­ty, čia ne­grįš. Ji ne­grįš dėl pa­pras­tos, ele­men­ta­rios lo­gi­kos. Ji ne­ma­to, kad yra mū­sų ben­dras su­si­ta­ri­mas. Dar keis­tes­nis da­ly­kas, ka­da kal­buo­si su kul­tū­ros vei­kė­jais, sa­ko, apie ko­kią emig­ra­ci­ją, jei­gu jūs įsta­ty­mą pri­ima­te vie­nam vei­kė­ju, ka­da įsta­ty­mai yra tai­ko­mi vie­nam kon­kre­čiam žmo­gui ir pa­tai­sos re­gist­ruo­ja­mos tik dėl vie­no žmo­gaus?! Bet aš lei­siu sau pa­sa­ky­ti ki­tą to­kį da­ly­ką.

Va­kar įdo­miai šiek tiek ste­bė­jau Af­ri­kos vals­ty­bes, ste­bė­jau ir ki­tus kraš­tus. Ir įdo­mu, kaip at­si­ra­do Sa­cha­ra? Kaž­ka­da bu­vo pla­nuo­ja­ma kles­tin­ti te­ri­to­ri­ja, jei­gu taip ga­li­ma pa­sa­ky­ti. Šian­dien ten yra tuš­tu­ma. Bi­jau, kad ir Lie­tu­vo­je grei­tai taip bus dėl mū­sų ne­ge­bė­ji­mo su­si­tar­ti ir kal­bė­ti. Lei­siu pa­ci­tuo­ti, jei­gu kas tu­ri­te lais­vo lai­ko, ger­bia­mie­ji Sei­mo na­riai, yra to­kia kny­ga „Lie­tu­vos ge­o­po­li­ti­ka“. Yra su­dė­ta la­bai daug įdo­mių min­čių. Ir no­riu pa­ci­tuo­ti vie­no tar­pu­ka­rio gar­saus moks­li­nin­ko ir ge­o­po­li­ti­ko K. Pa­kštos žo­dį. K. Pa­kšto, ačiū, Kęs­tu­ti. „Pri­lei­džiant, kad tik penk­ta Lie­tu­vos gy­ven­to­jų prie­au­gio da­lis ne­be­grą­ži­na­mai emig­ruos (taip at­si­ti­ko ir pas mus), ga­li­ma spė­ti, kad nor­ma­liomis są­ly­gomis da­bar­ti­nių ri­bų mū­sų Lie­tu­vos Res­pub­li­ka pa­sieks 5 mln. gy­ven­to­jų apie 2010 me­tus ar 2020 me­tus, vi­sa gi Lie­tu­va tais pat me­tais – apie 8 mln. Ta­da Lie­tu­va bū­tų ne­be tiek že­mės ūkio, kiek pra­mo­nės ir pre­ky­bos ša­lis.“

Mie­lie­ji, kas at­si­ti­ko? Dau­ge­lis da­bar už­si­den­gia, kad čia po Ru­si­jos, po Ta­ry­bų Są­jun­gos griū­ties žmo­nės emig­ra­vo. Žmo­nės emig­ruo­ja ten, kur yra nor­ma­li dar­bo jė­ga, nor­ma­liai ap­mo­ka­ma. Taip, šian­dien aš lei­džiu ir pats sau pri­si­im­ti at­sa­ko­my­bę. Ne pir­mą ka­den­ci­ją aš dir­bu Sei­me. Ne pir­ma ka­den­ci­ja ir ne pir­mi me­tai aš dir­bu vals­ty­bės tar­ny­bos sek­to­riu­je. At­ro­do, žmo­nės va­žia­vo ir va­žiuos. Bet žmo­nėms šian­dien trūks­ta ele­men­ta­raus da­ly­ko – tie­siog pa­pras­to vals­ty­bės po­žiū­rio. Ir aš ne­ti­kiu, kad vie­nas ar ki­tas su­si­ta­ri­mas šian­dien su­stab­dys mū­sų mig­ra­ci­ją.

Vi­si pui­kiai ži­no­me, kad gims­ta­mu­mo ir mir­tin­gu­mo ba­lan­sas mū­sų ša­ly­je yra nei­gia­mas, ta­čiau svar­biau­sia pa­grin­di­nė Lie­tu­vos de­po­pu­lia­ci­jos prie­žas­tis – di­džiau­sia de­mo­gra­finė dep­re­si­ja. Pri­si­min­ki­me 2007, 2008 ir 2009 me­tus, ka­da gims­ta­mu­mas vir­ši­jo vi­sus mū­sų lū­kes­čius. Prieš tai kal­bė­ju­si ma­no ko­le­gė ger­bia­ma Ri­ta la­bai pui­kiai ži­no, kaip vei­kia ska­ti­ni­mo prie­mo­nės. Taip, mes iš tik­rų­jų kar­tais šai­po­mės vie­nas iš ki­to sa­ky­da­mi, ne­jau­gi pi­ni­gai lems gims­ta­mu­mą. Žmo­nėms, ku­rie gau­na vi­du­ti­nes pa­ja­mas ir dau­giau, le­mia ši­tas da­ly­kas, nes, no­rint iš­ug­dy­ti vai­ką, aš, kaip tė­vas, au­gi­nan­tis du vai­kus, ir tri­jų vai­kų krikš­to tė­vas, ži­nau, kiek tai kai­nuo­ja. Ir ka­da šian­dien mes pa­tys šai­po­mės iš tų žmo­nių, skir­da­mi so­cia­li­nes pa­šal­pas… Va­kar da­ly­vau­da­mas lai­do­je vie­nas psi­cho­lo­gas pa­sa­kė: duo­ki­me po 670 eu­rų, kad jie ne­dirb­tų. Pa­lau­ki­te, tai ko­kią vals­ty­bę mes iš­vis tu­rė­si­me? Aš jums ga­liu pa­sa­ky­ti. 2020 me­tais su to­kio psi­cho­lo­go min­ti­mis mes te­tu­rė­si­me ly­giai mi­li­jo­ną šim­tą gy­ven­to­jų.

Mie­lie­ji, ab­so­liu­ti dau­gu­ma gy­ven­to­jų iš­vyks­ta dėl eko­no­mi­nių prie­žas­čių, ta­čiau ty­rimai ro­do, kad spren­di­mą emig­ruo­ti le­mia ir ki­ti veiks­niai: so­cia­li­nis ne­sau­gu­mas, tei­sin­gu­mo trū­ku­mas, ne­ti­kė­ji­mas at­ei­ti­mi, ­pras­tas darb­da­vių po­žiū­ris į dar­buo­to­jus, ge­res­nės kar­je­ros ga­li­my­bės.

Ne­at­si­tik­ti­nai aš pra­ėju­sią sa­vai­tę ban­džiau jus įti­kin­ti dėl eko­no­mi­kos ty­ri­mų ins­ti­tu­to įkū­ri­mo. Ma­no gi­liu įsi­ti­ki­ni­mu, tai yra at­ei­tis. Vals­ty­bė tu­ri ma­ty­ti ir mes tu­ri­me vals­ty­bę ma­ty­ti 50 me­tų į prie­kį. Ką aš ma­tau? Aš pa­si­ė­miau Vy­riau­sy­bės pro­gra­mą. Vie­ną, an­trą ir mū­sų Vy­riau­sy­bės. Tai yra tik dau­giau kal­bos, bet klau­si­mas, ko­kią vals­ty­bę ma­to žmo­nės, esan­tys te­nai, ir žmo­nės, gy­ve­nan­tys čia ir no­rin­tys kur­ti ver­slą. Aš krei­piuo­si į vi­sus Sei­mo na­rius, kas per­skai­tė ši­tą blei­nę (lei­siu pa­sa­ky­ti že­mai­tiš­kai), ši­tą Vy­riau­sy­bės įgy­ven­di­ni­mo prie­mo­nių pla­ną. Vi­sas įgy­ven­di­ni­mo… va, G. Bu­ro­kie­nė kė­lė, su­tik­si­te su ma­ni­mi, 2018–2019 me­tais vis­kas nu­ma­ty­ta.

PIRMININKAS. Lai­kas!

R. ŽEMAITAITIS (TTF). Mie­lie­ji, pla­ne tu­ri bū­ti 20, 30, 50 me­tų į prie­kį. Jei­gu mes tą tu­rė­si­me, ką tu­rė­jo ki­nai, 200 me­tų pro­gra­mą, tai kiek ki­nų gy­ven­to­jų yra čia, mes tu­rė­si­me tiek Lie­tu­vo­je. Ir tar­pu­ka­rio po­li­to­lo­go min­ti­mis – mes juos ir tu­rė­si­me 5 mln.

PIRMININKAS. Lai­kas!

R. ŽEMAITAITIS (TTF). Ne, do­ku­men­tais, ne raš­tais ir ne žo­džiais, bet pa­žiū­rė­ki­me į mū­sų Vy­riau­sy­bę. Svei­ki­nu, prem­je­re!

PIRMININKAS. Ačiū. Kal­bės Sei­mo na­rė A. Mal­dei­kie­nė Miš­rios Sei­mo na­rių gru­pės var­du.

A. MALDEIKIENĖ (MSNG). La­ba die­na. Do­ku­men­tas, apie ku­rį šian­dien kal­ba­me, iš tie­sų pa­ra­dok­sa­liai ir yra at­sa­ky­mas, ko­dėl Lie­tu­vą pa­lie­ka žmo­nės. Pir­ma, pa­siū­ly­tas pro­jek­tas yra ne po­li­ti­kų, o po­li­ti­nės biu­ro­kratijos, kaip mes sa­ky­da­vo­me prieš 30–40 me­tų, po­li­ti­nės no­men­kla­tū­ros, ra­ši­nys. Jis kal­ba ne apie tau­tos žaiz­das, jos pra­ra­di­mus, vis la­biau klam­pias ban­dy­mų iš­gy­ven­ti sche­mas. Jis tie­siog pa­sa­ko­ja apie tech­ni­nę trūks­ta­mos dar­bo jė­gos at­kū­ri­mo val­dy­se­ną. Žo­dis „val­dy­se­na“ man ypač ta­me do­ku­men­te pa­ti­ko. Bū­tent to­dėl ir siū­lo­mas spren­di­mas yra per­dėm biu­ro­kratinis. Ci­tuo­ju: „at­lik­ti pro­ce­sų val­dy­mo ana­li­zę“, pas­kui – ko­or­di­nuo­ti, steig­ti nau­ją biu­ro­kratinę ins­ti­tu­ci­ją, su­kur­ti dar­bo gru­pę, ku­ri reng­tų pro­jek­tą, pa­reng­tų po­li­ti­kos stra­te­gi­jos pro­jek­tą ir dar ki­tą pro­jek­tą dėl ki­tos pro­gra­mos ren­gi­mo. Ten yra vi­so la­bo pus­la­pis, bet iš­si­aiš­kin­ti, kiek bus pro­jek­tų, yra ga­na su­dė­tin­ga, bet pro­jek­tų bus daug, nes bus ir ins­ti­tu­ci­jos, jos teiks pro­jek­tus, o ten dar su­si­rinks moks­li­nin­kai, pa­da­rys dar vie­ną pro­jek­tą.

An­tra, jau pa­ti do­ku­men­to re­to­ri­ka aiš­kiai krei­pia ir at­sa­ky­mo, ko­dėl ven­gia­me tu­rė­ti vai­kų ir pa­lie­ka­me sa­vo ša­lį, link. Skai­ty­ki­me siū­lo­mą do­ku­men­tą. Jau jo pre­am­bu­lė­je tei­gia­ma, kad (ci­tuo­ju) „blo­gė­jan­ti Lie­tu­vos de­mo­gra­finė pa­dė­tis, ne­ma­žė­jan­ti (iš­imu ga­ba­liu­ką) emig­ra­ci­ja da­ro nei­gia­mą po­vei­kį ša­lies eko­no­mi­kai ir so­cia­li­nės ap­sau­gos sis­te­mai“.

Biu­ro­kratiškai mąs­tant, vis­kas la­bai gra­žiai. Mąs­tant svei­ku pro­tu, vi­siš­kai aki­vaiz­du, kad tu­ri­me sis­te­mi­nę pro­ble­mą, mąs­ty­mo sis­te­mi­nę pro­ble­mą. Vi­siš­kai aki­vaiz­du, kad šis do­ku­men­tas yra tie­siog… Ne­ži­nau, kaip čia Re­mi­gi­jus sa­kė, il­gai ren­gė. Nie­ko jie ten la­bai il­gai ne­ren­gė. Vla­das Va­si­liaus­kas, at­si­pra­šau, Val­das Va­si­liaus­kas dar 2006 me­tų va­sa­rą to­kį pat do­ku­men­tą to­kiu pat teks­tu pa­tei­kė. Per­nai ru­de­nį bu­vo kaž­ko­kio V. Bu­kaus­ko for­mu­luo­tės. Aš tie­siog ne­pri­si­me­nu to­kio Sei­mo na­rio. (Juo­kas sa­lė­je) Vi­są lai­ką tas pats. Aš tie­siog ne­pri­si­me­nu, tai ir­gi ro­dik­lis. Tad ir anks­tes­ni, ir da­bar­ti­niai pro­jek­to ren­gė­jai tie­siog kon­sta­tuo­ja tą pa­čią biu­ro­kratinės, ne­mąs­tan­čios pseu­do­po­li­ti­kos lo­gi­ką ir re­to­ri­ką, kur ne žmo­nės, o eko­no­mi­ka ir so­cia­li­nė sfe­ra yra pir­ma žmo­nių. For­mu­la­vi­mas ro­do min­ties kryp­tį ir ta ap­ta­ria­ma­me sa­ki­ny­je už­prog­ra­muo­ta min­tis aiš­kiai im­pli­kuo­ja, jog gy­ve­na­me vals­ty­bė­je, kur net po­li­ti­kai žmo­nes ma­to ir ver­ti­na kaip in­stru­men­tus, įran­kius, iš es­mės pa­val­džius eko­no­mi­nei sis­te­mai.

Po­li­ti­nė eko­no­mi­ja – moks­las, ku­riam at­sto­vau­ju ir ku­ris Lie­tu­vo­je nuo­šir­džiai nie­ki­na­mas, taip nuo­šir­džiai nie­ki­na­mas, kad net jo var­do mi­nė­ti ne­pa­tar­ti­na, sa­ko, jog to­kia so­cia­li­nė eko­no­mi­nė sis­te­ma, kur ne sis­te­ma pritaikyta prie žmo­gaus ir jo įga­li­ni­mo, o žmo­gus ma­to­mas kaip sis­te­mos ap­tar­na­vi­mo in­stru­men­tas, yra pa­smerk­ta ne­iš­ven­gia­mam ny­ki­mui.

Dar 2013 me­tų pra­džio­je vie­šai kon­sta­ta­vau ir sa­vo kny­go­je pa­aiš­ki­nau, kad so­cia­li­nė eko­no­mi­nė dez­in­teg­ra­ci­ja su­griaus Lie­tu­vos at­ei­tį ir per ke­lis at­ei­nan­čius me­tus net pra­dė­jus aug­ti eko­no­mi­kai emig­ra­ci­ja, šiek tiek stab­te­lė­ju­si, ne­iš­ven­gia­mai ims aug­ti. De­ja, ma­no prog­no­zės pa­si­tvir­ti­no, nes (pa­tin­ka mums tai ar ne) eg­zis­tuo­ja dės­niai, ku­rių per­ženg­ti ne­įma­no­ma. Jei­gu žmo­gus ne­ga­li iš­gy­ven­ti, jau­čia­si ne­sau­gus nei so­cia­liai, nei fi­nan­siš­kai, yra nuo­lat mai­ti­na­mas me­la­gin­gu po­zi­ty­viz­mu, ne­jau­čia, kad ša­lies po­li­ti­kai ne­me­luo­da­mi at­vi­rai kal­ba apie juos sle­gian­čias pro­ble­mas, jis pa­si­trauks. Pa­si­trauks kur tik no­ri: į ne­bū­tį, į sa­vi­žu­dy­bes, į sun­kias li­gas. Mes ser­ga­me bū­tent to­dėl, kad yra… į iš­orę pa­si­trauks ga­lų ga­le. Tai yra tie­siog dės­niai. At­si­vers­ki­te va­do­vė­lį, apie tai pa­ra­šy­ta.

Ypač ci­niš­ka aiš­kin­ti, jog ša­lies pro­ble­mas ga­li­ma iš­spręs­ti tie­siog biu­ro­kratams ir to­kiems biu­ro­kratams po­li­ti­kams gra­žiai su­si­ta­rus, va­lin­gu ju­de­siu pri­me­tant spren­di­mus. Jei­gu no­ri­me nors pra­di­nio po­stū­mio, ku­ris pra­dė­tų leis­ti su­si­for­muo­ti gy­vy­bin­gai so­cia­li­nei eko­no­mi­nei sis­te­mai, tu­ri­me Lie­tu­vai grą­žin­ti po­li­ti­ką. Taip. Lie­tu­vai rei­kia po­li­ti­kos. Tai, kas vyks­ta ši­to­je sa­lė­je, yra ne po­li­ti­ka. Yra, kaip sa­kė mū­sų Sei­mo Pir­mi­nin­kas, aš jį tie­siog ci­tuo­ju, tai yra gruo­džio 20 die­nos jo (…) „Čia yra biu­ro­kratinis in­stru­men­tas.“ Kol čia yra biu­ro­k­ratinis in­stru­men­tas, tol nie­ko ši­to­je ša­ly­je ne­si­keis ir ne­bus. Lie­tu­vai rei­kia po­li­ti­kos, rei­kia po­li­ti­kų ap­si­spren­di­mo, kam kon­kre­čiai jie at­sto­vau­ja.

Vie­nin­te­lis su­si­ta­ri­mas, ku­rį tu­ri pa­da­ry­ti tau­ta ir jos at­sto­vai, tai su­si­ta­ri­mas dėl vie­šų­jų fi­nan­sų, kas mo­ka ir kas gau­na nau­dą. Lie­tu­vos tra­ge­di­ja net ne ma­žos pa­ja­mos ir tai, jog Lie­tu­va įklim­po į ma­žų pa­ja­mų ša­lies liū­ną. Lie­tu­vos tra­ge­di­ja yra tai, kad tie, ku­rie iš tik­rų­jų yra kiek­vie­nos de­mo­kra­tijos stu­bu­ras – vi­du­ri­nio­ji kla­sė, ne­be­ga­li iš­gy­ven­ti. Pa­žiū­rė­ki­me į vie­ną to­kią vi­du­ri­ni­ą­ją kla­sę nai­ki­nan­čią ma­ši­ną, ku­ri va­di­na­si mo­kes­čių sis­te­ma. Vi­si to­liau ma­no mi­ni­mi skai­čiai yra ofi­cia­lūs, gau­ti iš Vals­ty­bi­nės mo­kes­čių ins­pek­ci­jos, 2015 me­tų duo­me­nys. Tai pa­brė­žiu ypač tiems vals­tie­čiams, ku­rie ma­no ofi­cia­lius skai­čius pa­tei­kia kaip Mal­dei­kie­nės klie­de­sius. Tai­gi vi­si to­liau skai­čiai yra Vals­ty­bi­nės mo­kes­čių ins­pek­ci­jos.

Tais me­tais vi­du­ti­nis as­me­ni­nių pa­ja­mų efek­ty­vus mo­kes­čių ta­ri­fas, t. y. tas re­a­lus skai­čius, ku­rį žmo­gus su­mo­kė­jo, Lie­tu­vo­je bu­vo vi­du­ti­niš­kai 8 %. Ir žmo­nės, ku­rių pa­ja­mos bu­vo mi­ni­ma­lios, ku­rie į ran­kas gau­da­vo apie 312 eu­rų per mė­ne­sį, mo­kes­čių mo­kė­jo ma­žiau nei 2 %, jei­gu vi­sai kon­kre­čiai – 2,97 %.

Tie žmo­nės, ku­rių pa­ja­mos vir­ši­jo 7 tūkst. 141 eu­rą per mė­ne­sį, na, to­kios ne­blo­gos, sa­ky­čiau, pa­ja­mos lie­tu­viš­kais mas­tais, to­kių žmo­nių Lie­tu­vo­je bu­vo 1,16 %, jų mo­kes­čių ta­ri­fas bu­vo di­des­nis ne­gu tų, ku­rių mi­ni­ma­lus, ir sie­kė net 4,12 %, o tų žmo­nių, ku­rie bu­vo vi­du­ri­nio­ji kla­sė, ku­rių pa­ja­mos svy­ra­vo nuo 714 iki 2142 eu­rų, ta­ri­fas vir­ši­jo, ge­ro­kai vir­ši­jo 11 % Ko­dėl su­si­da­ro to­kia sis­te­ma, jau ne kar­tą esu aiš­ki­nu­si, kam įdo­mu, vi­si ga­li ži­no­ti, bet ši sis­te­ma pa­sa­ko­ja apie vie­ną pa­pras­tą da­ly­ką. Tas pa­pras­tas da­ly­kas yra sis­te­ma, ku­ri ne­lei­džia iš­gy­ven­ti. Tai­gi, kol mes ne­iš­sprę­si­me es­mi­nių klau­si­mų, vi­si ši­tie biu­ro­kratiniai su­si­ta­ri­mai yra apie nie­ką.

PIRMININKAS. Dė­ko­ja­me. Dis­ku­si­ja. Dis­ku­si­jo­je da­ly­vau­si­me pa­gal frak­ci­jų dy­dį. Pir­ma­sis Vals­tie­čių ir ža­lių­jų frak­ci­jos var­du kal­bės E. Va­rei­kis. Ruo­šia­si K. Ma­siu­lis.

E. VAREIKIS (LVŽSF). Ger­bia­mas po­sė­džio pir­mi­nin­ke, ger­bia­mi Sei­mo na­riai, aš pa­ban­dy­siu apie mig­ra­ci­jos pro­ble­mą pa­kal­bė­ti šiek tiek ki­tu as­pek­tu. Man at­ro­do, kad mū­sų emig­ra­ci­jos ne­lai­mė yra ne pi­ni­gai. Mig­ra­ci­jos klau­si­mai, kaip ir dau­ge­lis po­li­ti­nių spren­di­mų, yra jaus­mi­niai. Ir štai ko­dėl man taip at­ro­do. Iš tik­rų­jų mig­ra­ci­ja pa­ti sa­vai­me nė­ra kas nors blo­ga. Kai ma­nęs klau­sia, kas bu­vo pir­mie­ji pa­sau­ly­je mig­ran­tai, pir­mie­ji pa­bė­gė­liai, tai aš ži­nau: pir­mie­ji pa­bė­gė­liai bu­vo tie du žmo­nės – vy­ras ir mo­te­ris, ku­rie bu­vo iš­va­ry­ti iš ro­jaus, nuo to ir pra­si­dė­jo. Per daug me­tų mig­ra­vo­me ir mes, ir ki­ti. De­ja, se­niau­si gy­ven­to­jai Lie­tu­vos te­ri­to­ri­jo­je bu­vo ne bal­tai, bu­vo fi­no ug­rai, vė­liau pa­si­ro­dė bal­tai, vė­liau gal pa­si­ro­dė sla­vai, vis­ko čia bu­vo.

 Šian­dien yra to­kia si­tu­a­ci­ja, ko­kia yra, bet vyks­ta ne tik žmo­nių mig­ra­ci­ja. Mes kal­ba­me apie žmo­nių mig­ra­ci­ją, bet pa­sau­ly­je vyks­ta ir ide­o­lo­gi­jų mig­ra­ci­ja, fi­lo­so­fi­jų mig­ra­ci­ja. Kar­tais žmo­nės yra to­kie pa­tys, bet kai at­ei­na ki­to­kia fi­lo­so­fi­ja, jie jau tam­pa ne­be to­kiais žmo­nė­mis. Aš ži­nau, kad, pa­vyz­džiui, Bi­zan­ti­jos vals­ty­bė­je žmo­nės is­la­mi­za­vo­si, jie ta­po ki­to­kie. Jie ne­at­ėjo pės­čio­mis, pa­si­kei­tė jų ide­o­lo­gi­ja. Ma­nau, kad Lie­tu­vo­je mes tu­ri­me šiek tiek pro­ble­mų su mū­sų ide­o­lo­gi­ja. Mes čia kal­ba­me la­bai daug, kad pi­ni­gai, pi­ni­gai, pi­ni­gai. Aš kar­tais klau­siu tų emig­ran­tų: kiek tau duo­ti pi­ni­gų, kad tu grįž­tu­mei ir my­lė­tum Lie­tu­vą? Sa­ko: grįž­ti aš ga­liu, bet mei­lės už pi­ni­gus ne­at­si­ras. Mes ma­no­me, kad žmo­nes ga­li­ma nu­pirk­ti už pi­ni­gus, skai­čiuo­ja­me, kaip pa­keis­ti mo­kes­čių sis­te­mą, kaip pa­keis­ti sub­si­di­jas, at­ly­gi­ni­mus, bet, aš ma­nau, ne­pa­si­keis.

 Pro­ble­ma yra kur kas rim­tes­nė, pro­ble­ma yra mū­sų žmo­gaus san­ty­kio su Lie­tu­va, san­ty­kio su sa­vo tė­vy­ne ir san­ty­kio su sa­vo vals­ty­be. Jei­gu šian­dien klau­si žmo­gaus Lie­tu­vo­je, kaip jis ga­li bū­ti lai­min­gas, jis sa­ko: rei­kia at­ras­ti lai­mę. Aš jam siū­lau, tai gal su­si­kurk lai­mę? Ne, sa­ko, su­sikur­ti Lie­tu­vo­je ne­iš­ei­na, rei­kia at­ras­ti. Ir kaip pa­sa­ko­je – ber­nu­žė­lis iš­va­žiuo­ja ieš­ko­ti lai­mės. Kar­tais ran­da, kar­tais ne, bet kur­ti lai­mę Lie­tu­vo­je – yra ne­ma­žai žmo­nių, ku­rie ku­ria ir su­ku­ria, bet ben­dra ide­o­lo­gi­ja, kur net vai­kus mo­ko mo­kyk­lo­je, kad lai­mę rei­kia ras­ti, čia ir yra vie­na di­de­lė pro­ble­ma, kad mes ieš­ko­me lai­mės, užuot ją su­kū­rę.

Ki­ta pro­ble­ma yra, kad šian­dien Lie­tu­vo­je mes auk­lė­ja­me vie­ni ki­tus tam tik­ros men­kys­tės ir ša­lies nie­ki­ni­mo dva­sia. Aš ir prieš rin­ki­mus, ir anks­čiau va­ži­nė­jau po mo­kyk­las ir klau­siau ir vai­kų, ir mo­ky­to­jų: ko­kia ša­lis yra Lie­tu­va? Pa­pras­tai gir­džiu at­sa­ky­mą: Lie­tu­va yra ma­ža ša­lis, be­jė­gė ša­lis, be­vil­tiš­ka ša­lis, kas no­ri, tas su­tryps, kas no­ri, tas at­eis. Kai aš lie­piu jiems: pa­im­kit ir pa­gug­lin­kit Eu­ro­pos vals­ty­bes nuo di­džiau­sios iki ma­žiau­sios, ra­si­te, kad Lie­tu­va yra są­ra­šo vi­du­ry­je. Bai­ki­te vie­ną kar­tą vai­kams aiš­kin­ti, kad mes esa­me ma­ža ša­lis. Lie­tu­va pir­mą kar­tą is­to­ri­jo­je vie­nu me­tu val­do Vil­nių ir Klai­pė­dą, nie­ka­dos taip ne­bu­vo. Oi, sa­ko, ne­ga­li bū­ti! Esa­me di­de­lė, ga­lin­ga, vi­du­ti­nio dy­džio Eu­ro­pos vals­ty­bė, ne­tauš­ki­me nie­kų, kad esa­me ma­ži ir men­ki, to­dėl ir ieš­ko­me lai­mės, užuot čia ją su­kū­rę.

Tre­čias, gal ir svar­biau­sias da­ly­kas yra, kad mes sa­vo Lie­tu­vos pi­lie­ty­bę, lie­tu­viš­ku­mą pa­dė­jo­me ant tam tik­ro pre­kys­ta­lio: ar man ap­si­mo­ka bū­ti lie­tu­vių? Man vie­nas ga­na žy­mus chi­rur­gas aiš­ki­no: ži­nai, man Nor­ve­gi­jo­je la­biau ap­si­mo­ka žmo­nes ope­ruo­ti, nes dau­giau mo­ka. Aš pa­klau­siau: ar tau Hi­pok­ra­to prie­sai­ka ne­svar­bi, kad ope­ruo­tum žmo­gų, ku­rį rei­kia? Cha, tai bu­vo An­ti­ka. Lie­tu­va ne­tu­ri bū­ti pre­ky­bos ob­jek­tas ir san­do­rių ob­jek­tas. Jei­gu Lie­tu­va yra mū­sų tė­vy­nė, tai taip ir auk­lė­ki­me vie­ni ki­tus ir mes pa­ma­ty­si­me, kad mes ga­li­me bū­ti ne tar­nų ide­o­lo­gi­jos žmo­nės, ko­kie esa­me šie­met, kai ei­na­me ten, kur dau­giau mo­ka, bet ga­li­me su­si­kur­ti lai­mę čia ir da­bar. Ir ne pi­ni­gai, o mū­sų pa­žiū­ra į sa­vo tė­vy­nę, į sa­vo že­mę, į sa­vo dar­bą, ga­lų ga­le į sa­vo šei­mą, tei­sin­gai sa­kė, šei­mos stip­ri­ni­mas, o ne al­gų di­di­ni­mas tur­būt yra ge­res­nis da­ly­kas mū­sų at­ei­čiai. La­bai ačiū.

PIRMININKAS. Dė­ko­ja­me. Kal­bės Sei­mo na­rys K. Ma­siu­lis. Ruo­šia­si A. Sy­sas.

K. MASIULIS (TS-LKDF). Ger­bia­mi ko­le­gos, aš tu­riu dvi min­tis ir abi pa­kan­ka­mai skau­džias. Vi­sų pir­ma, skau­džios mums, kaip Sei­mo na­riams, iš to, kaip mes da­ly­vau­ja­me šia­me pa­šne­ke­sy­je.

Pir­ma, aš no­rė­čiau pa­klaus­ti mū­sų vi­sų, taip pat sa­vęs: kaip mes su­vo­kia­me po­li­ti­ką, ką mes čia vei­kia­me ir ką mes čia da­ro­me? Aš po­li­ti­ką su­vo­kiu kaip stra­te­gi­jos vyk­dy­mą, kaip… po­li­ti­kos da­ry­mas jos šir­dy­je yra ne ru­ti­nos, o at­ei­ties da­ry­mas, stra­te­gi­nių tiks­lų vyk­dy­mas, stra­te­gi­nių tiks­lų iš­kė­li­mas ir jų vyk­dy­mas. Tai at­ei­ties po 50, po 100 me­tų ma­ty­mas. Čia kaž­kas gra­žiai pa­sa­kė, ro­dos, R. Že­mai­tai­tis: jei­gu mes ma­to­me at­ei­tį po 50 ar 100 me­tų kaip ki­nai, ją da­ro­me, apie ją kal­ba­me, ją vie­no­dai su­vo­kia­me, ją la­bai aiš­kiai ver­ba­li­zuo­tai įvar­di­na­me ir tau­ta su­pran­ta, ką mes pa­sa­ko­me, su­pran­ta, kad ją ir vyk­do­me, tik­rai ją ir įvyk­do­me, ta­da mes tu­ri­me vie­ny­bę su tau­ta, jie su­pran­ta, ko­kio­je Lie­tu­vo­je gy­vens po 50 me­tų. Čia yra po­li­ti­ka. Jei­gu to­kias stra­te­gi­jas tu­ri di­de­lės kor­po­ra­ci­jos, to­kios kor­po­ra­ci­jos tu­ri at­ei­tį. Aš taip dės­čiau va­dy­bą. O jei­gu kor­po­ra­ci­jos gy­ve­na ru­ti­no­je, sa­ky­da­vau, jos po penkerių me­tų už­si­lenks. Už­si­lenks kol­dū­nai, už­si­lenks bet kas, jei­gu kor­po­ra­ci­jos ne­tu­ri stra­te­gi­nės vi­zi­jos. Stra­te­gi­nės vi­zi­jos yra be ga­lo svar­bios va­dy­bos sri­ty­je, juo la­biau vals­ty­bės.

Tai da­bar aš no­riu pa­klaus­ti: ar tu­ri Lie­tu­va ko­kią nors stra­te­gi­jos vi­zi­ją? Čia ant­ro­ji min­tis. Bu­vo kaž­ko­kia 2030 vi­zi­ja. Ar kas nors ga­li­te pa­sa­ky­ti, kad ji yra vyk­do­ma ir kad ji yra svar­bi, kad tai yra stra­te­gi­nė vi­zi­ja? Aš ne­ma­tau. Tai pa­sa­ky­ki­te da­bar lie­tu­viui, ko­kia Lie­tu­va bus po 50 me­tų, ko­kie mies­tai bus iš­li­kę, ko­kie bus ne­iš­li­kę, ku­rie kai­mai gy­vuos po 50 ar 100 me­tų ir kaip jie at­ro­dys? Pirk­ti na­mą ar ne­pirk­ti Ra­sei­niuo­se, ar po 50 me­tų jū­sų anū­kai ten gy­vens, ar ne­gy­vens? (Bal­sai sa­lė­je) Anū­kai, sa­ko, bus pro­tin­ges­ni. Pa­lauk, ger­bia­mas ko­le­ga! Va­di­na­si, tu nie­ko pats ne­ga­li pa­sa­ky­ti, pats pri­si­pa­žįs­ti, kad esi kvai­las. Anū­kams nie­ko ne­ga­li pa­sa­ky­ti – pa­sa­ko, aš esu kvai­las, anū­kai bus pro­tin­ges­ni, ga­lės at­sa­ky­ti. Čia man bu­vo pa­sa­ky­ta. Mes te­su­ge­ba­me ru­ti­no­je mal­tis, iš tik­ro tą ir da­ro­me. Du po­sė­džiai per sa­vai­tę – ru­ti­na, ru­ti­na, ru­ti­na, ru­ti­na, ru­ti­na! Įsta­ty­mai, kai­ta­lio­ja­me rai­des, sa­ki­nius, pa­var­des, žo­džius, dar ką nors. Va, ką mes su­ge­ba­me, tiek te­su­ge­ba­me, to­kia įsta­ty­mų lei­dy­ba už­si­i­ma­me. To te­sa­me ver­ti. Iš ši­to­kios Lie­tu­vos ir ver­ta bėg­ti. Kur da­bar stra­te­giš­kai mąs­tan­čiai įmo­nei kur­tis, ku­rio­je vie­to­je kur­tis, ką sta­ty­ti, ku­rio­je vie­to­je sta­ty­ti, ko­kį ver­slą čia ir kur kur­ti? Bus Vil­nius ir Kau­nas dvi­mies­čiu ar ne­bus tuo dvi­mies­čiu? Sa­ko, bus, gal ne­bus. Yra vi­so­kiau­sių idė­jų. Nie­ko mes ne­ga­li­me kon­kre­čiai pa­sa­ky­ti net apie Vil­nių ir Kau­ną, juo la­biau apie ma­žes­nius mies­te­lius. Jei­gu mes nie­ko ne­ga­li­me pa­sa­ky­ti, ko­kią ži­nią ga­li­me pa­siųs­ti žmo­gui? Tu­ri­me tu­rė­ti aiš­kias ži­nias. Da­bar prem­je­ras ne­tu­ri tos ži­nios – nei vie­nas prem­je­ras, nei ant­ras, nei tre­čias. Nė vie­nas prem­je­ras iki šiol ne­tu­rė­jo. Žiū­rė­ki­te, štai ką rei­kia tu­rė­ti. Sei­mas tu­rė­tų to­kių dis­ku­si­jų tu­rė­ti daug dau­giau, o mes pri­va­lė­tu­me iš­mok­ti to­kio­se dis­ku­si­jo­se da­ly­vau­ti ir su­pras­ti, kad jos be ga­lo svar­bios, kad čia yra mū­sų svar­bes­nė už­duo­tis, už­da­vi­nys jo­se da­ly­vau­ti, ne­gu ko­kia­me nors įsta­ty­me pa­keis­ti ko­kią pa­var­dę. Ten tai smul­kme­na, pa­lik­ti, tą pa­var­džių kai­ta­lio­ji­mą ati­duo­ti Vy­riau­sy­bei. Su­teik­ti di­des­nes ga­lias, te­gul ji kei­čia mi­nis­te­ri­jo­se tas pa­var­des ar ko­kias nors smul­kme­nas. Taip da­ro dau­ge­lis pa­sau­lio par­la­men­tų. Jie iš tik­ro daug dau­giau dė­me­sio ski­ria stra­te­gi­nėms dis­ku­si­joms, ko mes vi­sai ne­mo­ka­me ir ne­su­ge­ba­me jo­se da­ly­vau­ti.

Kur ker­ti­niai as­me­nys?

PIRMININKAS. Lai­kas.

K. MASIULIS (TS-LKDF). Jų nė­ra čia, ši­to­je dis­ku­si­jo­je.

PIRMININKAS. Lai­kas! Ačiū. (Bal­sai sa­lė­je) Kal­bės Sei­mo na­rys A. Sy­sas. Ruo­šia­si K. Gla­vec­kas.

A. SYSAS (LSDPF). Ger­bia­mas Pir­mi­nin­ke, ger­bia­mi ko­le­gos, ati­džiai iš­klau­siau be­veik vi­sus pra­ne­ši­mus ir tik­rai ne­su pro­fe­so­rius, kaip ma­no ko­le­ga, gal­būt esu prak­ti­kas, to­dėl dė­ko­ju už tas įžval­gas ir pa­siū­ly­mus, ku­rių mes čia daug gir­dė­jo­me, ir ne pir­mą kar­tą, nes per sa­vo pa­kan­ka­mai il­gą po­li­ti­ko gy­ve­ni­mą te­ko da­ly­vau­ti ne vie­no­je dis­ku­si­jo­je, kon­fe­ren­ci­jo­je. Net­gi dė­jau pa­ra­šus ir dėl Ai­ri­jos va­rian­tų, ir dėl vi­sų ki­to­kių. Tai­gi apie tai ne pir­mą die­ną mes čia šne­ka­me, bet aš ma­nau, kad Lie­tu­vos žmo­nės lau­kia ne kal­bų, o la­bai kon­kre­čių dar­bų. Tai­gi aš la­biau pa­si­sa­kau už kon­kre­čius dar­bus, nes ne­ti­kiu, kad vien kal­bom mes ga­li­me ką nors pa­da­ry­ti. Spren­di­mai pri­ima­mi čia, Sei­mo sa­lė­je, aiš­ku, Vy­riau­sy­bė­je ir dar pre­zi­den­tū­ro­je.

Ko­kius mes spren­di­mus čia pri­ima­me, to­kius re­zul­ta­tus ir tu­ri­me. La­bai svar­bu, nors vie­nas ko­le­ga ir pa­sa­kė, kad ir aš kal­tas, kad si­tu­a­ci­ja yra to­kia, ko­kia šian­dien yra. Iki da­bar­ti­nės si­tu­a­ci­jos mes nė­jo­me vie­ną die­ną, mes ėjo­me jau ne vie­ne­rius me­tus, nes to­kia mig­ra­ci­ja ir to­kia de­mo­gra­fija – tai ne prie­žas­tis, tai pa­sek­mė mū­sų vyk­dy­tos la­bai ne­oli­be­ra­lios po­li­ti­kos. Ga­li­ma čia gin­čy­tis. Ką aš gir­dė­jau iš… (Bal­sas sa­lė­je) Ir da­bar gir­džiu – rin­ka vis­ką su­tvar­kys. Rin­ka ir su­tvar­kė. Žmo­nės – kas iš­si­kaps­tė, kas iš­plau­kė ir kur nu­mig­ra­vo – į An­gli­ją, Ai­ri­ją, Vo­kie­ti­ją ir Nor­ve­gi­ją. Pri­pa­žin­ki­me, kad ne­oli­be­ra­li po­li­ti­ka, ku­ri bu­vo vyk­dy­ta il­gus me­tus, da­vė tą re­zul­ta­tą. Žmo­gus ieš­ko, kur jam ge­riau. Jei­gu mes čia ne­su­da­rė­me nor­ma­lių są­ly­gų jam gy­ven­ti, jis ir to­liau va­žiuos.

Aš ma­nau, kad dau­ge­lis čia ne­iš­gir­do, ką pa­sa­kė ger­bia­ma Aud­ra kal­bė­da­ma apie pas­ku­ti­nius aš­tuo­ne­rius me­tus. Au­gant eko­no­mi­kai (no­riu pa­brėž­ti, vir­ši­jo­me 2008 me­tus pa­gal eko­no­mi­nį au­gi­mą dar 2014 me­tais), 20 % žmo­nių pa­si­ti­kė­ji­mas vals­ty­be su­ma­žė­jo. At­sa­kau ko­dėl. Tai­gi de­vy­ne­rius me­tus įšal­dy­ti at­ly­gi­ni­mai biu­dže­ti­nin­kams, vals­ty­bės tar­nau­to­jams. Jie ir su­da­ro tuos 20 % dar­buo­to­jų. Kas čia da­bar kal­tas? Dė­dė Se­mas iš kaž­kur at­ėjęs? Tai­gi mū­sų vy­riau­sy­bės ne­di­di­no. Vien tik mi­ni­ma­laus di­di­ni­mas, aš su­pran­tu, ne­iš­spren­džia pro­ble­mų, bet iš­spren­džia kom­plek­si­niai da­ly­kai. To­dėl, ma­nau, apie tai kal­bė­jau ne vie­no­je, kaip sa­kiau, dis­ku­si­jo­je ir bu­vau ne vie­nos Tri­ša­lės ta­ry­bos na­rys. Dar prieš 20 me­tų Lie­tu­vos pra­mo­ni­nin­kų kon­fe­de­ra­ci­jos, ki­tiems ver­slo ryk­liams sa­kiau: jei­gu vyk­dy­si­te to­kią po­li­ti­ką, tu­rė­si­me pro­ble­mų su dar­bo jė­ga ir su žmo­nė­mis, ku­rie pa­liks Lie­tu­vą. La­bai aki­vaiz­dus 20 me­tų re­zul­ta­tas.

Jei­gu mes kal­ba­me apie tuos ty­ri­mus, ku­rie bu­vo pa­da­ry­ti, nes, ma­tau, lai­kas bė­ga, tai, ką mi­ni Lie­tu­vos žmo­nės, ku­rie pa­li­ko Lie­tu­vą, dėl mig­ra­ci­jos – ma­ži at­ly­gi­ni­mai, skur­das, so­cia­li­nė at­skir­tis, dar­bo san­ty­kiai, po­žiū­ris į dar­buo­to­ją, mo­ka­mas moks­las ir tei­sin­gu­mo to­kio, ko­kį jie su­pran­ta, ne­bu­vi­mas.

Jei­gu mes kal­ba­me apie de­mo­gra­fiją, čia vi­siš­kai pa­lai­kau Ri­tą. Bū­tų fan­tas­tiš­ka, pui­ku, jei­gu vals­ty­bė su­ge­bė­tų mo­kė­ti tuos 120 eu­rų, nors 100 eu­rų, vai­kui. Bet­gi ko­dėl, nes bi­jo­me pa­sa­ky­ti, kad tam, kad mo­kė­tu­me to­kius pi­ni­gus, rei­kia tu­rė­ti šal­ti­nį. Tai yra vi­siš­kai iš­kreip­ta mo­kes­čių sis­te­ma, apie ku­rią kal­bė­jo Auš­ra. Šian­dien rei­kia drą­siai sa­ky­ti, kad gau­nan­tys di­des­nes pa­ja­mas tu­ri į vals­ty­bės krep­še­lį, į Lie­tu­vos krep­še­lį įdė­ti dau­giau. Jei­gu mes to ne­saky­si­me, o tuo la­biau – ne­pri­im­si­me čia spren­di­mų, vi­sos mū­sų kal­bos nu­si­tęs dar tre­jiems me­tams ir po tre­jų ar ket­ve­rių me­tų mes vėl su­si­rink­si­me ir kal­bė­si­me, ko­kios de­mo­gra­finės pro­ble­mos. Tai­gi kom­plek­si­nė pa­gal­ba šei­mai – būs­tas, iki­mo­kyk­li­nės įstai­gos, de­ri­ni­mas as­me­ni­nių in­te­re­sų, šei­mos ir dar­bo, lanks­tūs dar­bo san­ty­kiai. Vi­sa tai le­mia, o ne tik­tai čia pa­si­šne­kė­ji­mas. La­bai ačiū.

PIRMININKAS. Dė­ko­ja­me. Kal­bės Sei­mo na­rys K. Gla­vec­kas. Ruo­šia­si A. Dumb­ra­va.

To­liau po­sė­džiui pir­mi­nin­kaus Sei­mo Pir­mi­nin­ko pir­mo­ji pa­va­duo­to­ja R. Baš­kie­nė.

K. GLAVECKAS (LSF). Ger­bia­mas Pir­mi­nin­ke, ger­bia­mi pir­mi­nin­kai, ger­bia­mi ko­le­gos, mes šian­dien tu­ri­me to­kią dis­ku­si­ją, ku­ri, kaip čia mi­nė­jo prieš ma­ne kal­bė­ję ora­to­riai, yra be­veik nie­ki­nė, nes jei­gu ją re­ziu­muo­tu­me ir pa­sa­ky­tu­me, ko­kią mes siun­čia­me ži­nu­tę emig­ran­tams iš to mū­sų po­sė­džio, ji su­si­ves­tų tik­tai, ma­tyt, į tra­ge­di­ją ar­ba tas klai­das, ku­rias mes da­rė­me ir da­ro­me, ir da­ry­si­me. Ki­taip sa­kant, vėl iš ne­ga­ty­vo, kad mes ne­mo­ka­me val­dy­ti, ne­mo­ka­me tvar­ky­ti ir t. t., ir pa­na­šiai. Mes pa­mirš­ta­me vie­ną da­ly­ką (čia yra daug tie­sos), kad mes esa­me ki­ta­me pa­sau­ly­je, ne­gu bu­vo­me pra­ei­ta­me šimt­me­ty­je. Ga­lų ga­le at­si­ra­do ge­o­po­li­ti­ka ir ben­dros rin­kos, ku­rios vi­du­ry­je, ži­no­ki­te, su­ka­si ne tik­tai pre­kių ver­tė ar­ba pa­ga­min­ta nau­ja su­kur­to­ji ver­tė, ar­ba GDP, ar­ba BVP, bet ir dar­bo jė­gos kai­na. Jei­gu ji yra aukš­ta, kur yra aukš­tas dar­bo na­šu­mas, na­tū­ra­lu, tai trau­kia kaip mag­ne­tas. Nie­ko nuo­sta­baus, kad iš Ry­tų Eu­ro­pos ma­sė žmo­nių, taip pat ir iš Lie­tu­vos, iš­va­žia­vo dirb­ti į vi­sas ki­tas la­biau iš­si­vys­čiu­sias ša­lis. To nie­kas ne­iš­ven­gė, ir Len­ki­ja, ir Če­ki­ja, ir Slo­va­ki­ja. Rei­kia pa­sa­ky­ti, tuo pa­čiu me­tu iš vie­nų iš­va­žia­vo dau­giau, iš anų iš­va­žia­vo ma­žiau. Mes pri­klau­so­me prie tų, iš ku­rių dau­giau iš­va­žia­vo, bet ne­reiš­kia, kad pas mus yra blo­giau. Aš ma­nau, dėl to, kad mes, lie­tu­viai, esa­me dau­giau ini­cia­ty­vūs, mes grei­čiau pa­gau­na­me si­tu­a­ci­ją, grei­čiau pri­si­tai­ko­me ir grei­čiau su­ku­ria­me tas są­ly­gas, ku­rių mes ieš­ko­me. O tas są­ly­gas, ku­rių mes ieš­ko­me, iš tik­ro da­bar­ti­niu me­tu Lie­tu­vo­je yra la­bai su­dė­tin­ga už­tik­rin­ti, ta­čiau steng­tis tai pa­da­ry­ti yra ga­li­ma. Jo­kiu bū­du ne nu­ta­ri­mais, ne spren­di­mais, ne kon­fe­ren­ci­jom, bet la­bai pa­pras­tais ir aiš­kiais dar­bais ir žen­klais, apie ku­riuos mes čia kal­bė­jo­me. Tai pa­pras­čiau­si dar­bai, ku­riuos mes ga­lė­tu­me pa­da­ry­ti, tai pra­dė­ti nuo dvi­gu­bos pi­lie­ty­bės, kad ten, kur yra lie­tu­vis, ten jis tu­ri lie­tu­viš­ką pa­są.

An­tra, ką mes tu­rė­tu­me pa­da­ry­ti, tai, kad tie lie­tu­viai, ku­rie grįš į Lie­tu­vą, ga­lėtų at­si­vež­ti ne­ap­mo­kes­ti­na­mai sa­vo ka­pi­ta­lą ir in­ves­tuo­ti į mū­sų eko­no­mi­ką, in­ves­tuo­ti tai, ką jie ten su­kau­pė. Mes, lie­tu­viai, jei­gu da­bar pa­ma­tuo­tu­me, kiek lie­tu­vių, esan­čių emig­ra­ci­jo­je, su­kū­rė pri­dė­ti­nės ver­tės, ir tiek, kiek čia su­ku­ria­me, be­veik bū­tų to­ly­gu, nes iš­va­žia­vę dir­ba la­bai aukš­to pro­duk­ty­vu­mo ša­ly­se, al­gos yra di­de­lės ir jie tu­ri iš tik­ro di­des­nę fi­nan­si­nę ga­lią ne­gu pas mus Lie­tu­vo­je esan­tys, to­dėl ati­da­ry­mas jų ir pa­kvie­ti­mas bū­tų to­ly­gus Ai­ri­jos žings­niams. Kaip ži­no­te, prieš 30 me­tų iš Ai­ri­jos žmo­nės, ai­riai, bė­go į Ame­ri­ką kaip kiš­kiai, pa­leis­ti į lau­kus, o da­bar, fak­tiš­kai po to, kai at­ėjo ten stam­bios kor­po­ra­ci­jos, kai at­ėjo aukš­to­sios tech­no­lo­gi­jos, tas vis­kas pra­dė­jo su­grįž­ti. Lie­tu­va tu­rė­jo pro­gą ir tu­ri pro­gą grįž­ti prie aukš­tų­jų tech­no­lo­gi­jų, nes bu­ro­kė­lių au­gi­ni­mas ar dar kas nors ne­bus toks pro­duk­ty­vus. Aukš­to­sios tech­no­lo­gi­jos, ką Lie­tu­va pa­da­riu­si, pa­vyz­džiui, la­ze­riai. Rei­kė­jo klas­te­rių, rei­kia da­bar dar su­kur­ti klas­te­rių, la­ze­rių, pri­kvies­ti moks­li­nin­kų, ge­rai mo­kė­ti, įdar­bin­ti juos iš vi­sur – iš Ry­tų, iš Va­ka­rų, iš In­di­jos, iš vi­sur – ir pra­dė­ti ga­min­ti nors ke­lis pro­duk­tus, ku­riuos mes tu­rė­tu­me pa­sau­li­nė­je rin­ko­je, kad ga­lė­tu­me už­dirb­ti.

To­kių pro­duk­tų yra iš tik­ro be­ga­lė, ir mes tu­ri­me tą po­ten­cia­lą, ir tas po­ten­cia­las yra, kaip sa­kiau, emig­ran­tai. Mes tu­ri­me juos įtrauk­ti ir į tas pro­gra­mas, fi­nan­si­nius in­stru­men­tus, ku­riuos Lie­tu­va ga­lė­tų nau­do­ti. Ly­gia­gre­čiai su tais pi­ni­gais, ku­riuos tu­ri mū­sų žmo­nės ban­kuo­se, ir tie, ku­rie tu­ri už­sie­nio ban­kuo­se, ga­lė­tų su vals­ty­be tre­čiu as­me­niu da­ly­vau­ti in­ves­ti­ci­niuo­se pro­jek­tuo­se su pa­kan­ka­mai ge­ra grą­ža ir efek­ty­vu­mu. Mes vis­ką tą ga­li­me pa­da­ry­ti ir ne­rei­kia verk­ti, kad iš mū­sų daug iš­va­žia­vo. Ačiū. Dau­gu­ma iš­va­žia­vo ir ne­pra­ra­do sa­vo kva­li­fi­ka­ci­jos, to­dėl ta ži­nia, ma­no su­pra­ti­mu, li­be­ra­lui yra la­bai svar­bi.

Ir tre­čia ži­nia, trum­pai re­ziu­muo­jant, tu­rė­tų bū­ti, kad mes tu­rė­tu­me in­for­muo­ti emig­ra­ci­ją, kad lie­tu­viai grį­žo prie ce­pe­li­nų val­gy­mo, kad vie­nas ki­tą ėda dabar ma­žiau. Ma­nau, ta ži­nia taip pat bū­tų la­bai pa­ran­ki lie­tu­viams. O šiaip, ti­kė­ki­me lie­tu­viais ir duo­ki­me jiems ži­nią, kad jie ga­li čia grįž­ti, gy­ven­ti, da­ry­ti biz­nį, bū­ti so­cia­liai sau­gūs ir ne­bū­ti su­val­gy­ti drau­gų vie­toj ce­pe­li­nų. Ačiū.

PIRMININKĖ (R. BAŠKIENĖ, LVŽSF). Ačiū. Kvie­čiu A. Dumb­ra­vą, ruo­šia­si V. Rin­ke­vi­čius. (Bal­sas sa­lė­je: „Mes pa­si­kei­tė­me!“) P. Gra­žu­lis. Pra­šau.

P. GRAŽULIS (TTF). Ačiū ger­bia­mam Al­gi­man­tui, kad už­lei­do man tar­ti ke­le­tą žo­džių. Tik­rai iš­klau­siau daug dis­ku­si­jų. Kon­kre­čiau­sia kal­ba bu­vo R. Ta­ma­šu­nie­nės. Gal­būt dėl to, kad re­mia­si pa­tir­ti­mi kai­my­ni­nės ša­lies, Len­ki­jos, ten gal­būt ma­žiau kal­ba­ma, dau­giau yra da­ro­ma.

Prieš kal­bė­da­mas, na, pra­dė­jęs jau kal­bė­ti, no­riu už­duo­ti vi­siems fi­lo­so­fi­nį klau­si­mą. Jūs man at­sa­ky­ki­te, ko­dėl, pra­de­dant Ame­ri­ka, Eu­ro­pa, Ka­na­da, Ja­po­ni­ja, vi­sos pa­čios tur­tin­giau­sios pa­sau­ly­je ša­lys iš­mirš­tan­čios, ši­to­se ša­ly­se tė­vai ne­gim­do vai­kų, nes jų ne­iš­lai­ko. Ir jos eg­zis­tuo­ja varg­šų tau­tų są­skai­ta, emig­ra­ci­jos są­skai­ta iš In­di­jos, Af­ri­kos ir Ki­ni­jos. Kas ga­li­te at­sa­ky­ti į ši­tą klau­si­mą, ko­dėl? Ko­dėl bied­no­se vals­ty­bė­se šei­mos yra gau­sios? Ne­rei­kia net ei­ti la­bai to­li. Aš gy­ve­nau Mas­tai­čiuo­se, daž­nai ap­si­lan­kau, ten yra kvar­ta­las dau­gia­bu­čių na­mų ir ne­ma­žas kvar­ta­las pri­va­čių na­mų. Dau­gia­bu­čiuo­se na­muo­se tik­rai laks­to, kly­kia ma­žy­čiai, di­des­ni vai­kai, o jei­gu nu­ei­ni į pri­va­tų kvar­ta­lą, ten už tvo­ros ne vai­ką ma­ty­si, o šu­nį. Šu­nį iš­lai­ky­ti žmo­nės tu­ri pi­ni­gų, bet vai­ką – ne. Koks čia rei­ka­las? Ar jūs ka­da nors apie tai mąs­tė­te ir su­si­mąs­tė­te apie ši­tuos da­ly­kus? Kuo tur­tin­giau vals­ty­bė gy­ve­na, tuo sun­kiau, tuo la­biau ne­ga­li tė­vai iš­lai­ky­ti vai­kų, ypač Ja­po­ni­ja. Ja­po­ni­ja, pa­si­ro­do, pir­mau­ja, ma­žiau­sias gims­ta­mu­mas Ja­po­ni­jo­je, bet ji­nai pa­ti tur­tin­giau­sia pa­sau­ly­je ša­lis.

Mie­lie­ji, štai grįž­tu prie ke­lių žo­džių po­no E. Va­rei­kio – po­žiū­rio, po­žiū­rio ir dar kar­tą po­žiū­rio klau­si­mas. Ver­ty­bių klau­si­mas – mei­lės Tė­vy­nei, mei­lės žmo­gui ir at­sa­ko­my­bės šei­mai klau­si­mas. Aš au­gau tik­rai ne­ma­žo­je šei­mo­je, 15 vai­kų mes už­au­go­me. Tik­rai ne­ži­no­jo­me, kas yra cuk­rus, kas yra sal­dai­niai, var­gom, tik­rai sun­kiai gy­ve­no­me, bet ne­nu­mi­rė­me, juk vi­si gy­vi iki vie­no.

Ger­bia­mie­ji, ka­dan­gi šian­dien au­ga­me li­be­ra­lis­ti­nė­je, ka­pi­ta­lis­ti­nė­je vi­suo­me­nė­je, yra po­žiū­ris – pi­ni­gas, tai, ma­tyt, mes ne­pa­kei­si­me taip grei­tai vi­suo­me­nės, tai rei­kia vis­ką da­ry­ti, pri­si­tai­ky­ti prie ši­tos vi­suo­me­nės ir di­din­ti pa­ja­mas. Ka­dan­gi kai­my­ni­nės ša­lys eko­no­miš­kai daug stip­res­nės, kaip mag­ne­tas trau­kia mū­sų vai­kus į ten, kad leng­viau pra­gy­ven­tų. Aš pri­si­me­nu, kai pra­ei­to­je ka­den­ci­jo­je ypač fi­nan­sų mi­nist­ras ir prem­je­ras A. But­ke­vi­čius sa­kė: jei­gu jūs pa­di­din­si­te mi­ni­ma­lų at­ly­gi­ni­mą, tik­rai ban­kru­tuos vals­ty­bė. (Bal­sai sa­lė­je) Ir mes pa­di­di­no­me 500 Lt, nuo 800 plius 500, fak­tiš­kai dau­giau ne­gu dvi­gu­bai. Ži­no­ma, aš ma­nau, bū­tų bu­vęs re­zul­ta­tas, jei­gu ne eu­ro įve­di­mas. Rei­kia pri­pa­žin­ti, kad di­džiu­lė in­flia­ci­ja, kai­nų au­gi­mas su­val­gė šių at­ly­gi­ni­mų pa­di­dė­ji­mą. Nė­ra šian­dien ki­to va­rian­to, kaip kė­li­mas ne tik mi­ni­ma­lios, ką pa­sa­kė A. Sy­sas, al­gos, bet ir vi­sų ki­tų pa­ja­mų. Rei­kia da­ry­ti jau ne rin­kos, kaip sa­ko, rin­ka yra ga­na sa­va­nau­diš­ka, egois­tiš­ka, bet vis dėl­to čia rei­kia Sei­mo įsi­ki­ši­mo di­di­nant mi­ni­ma­lų, di­di­nant vi­du­ti­nį dar­bo už­mo­kes­tį, ski­riant pi­ni­gus ir vai­kui. Pa­siek­si­me re­zul­ta­tą. Ki­to va­rian­to nė­ra.

Ant­ras da­ly­kas. Ko­dėl aš pa­siū­liau šian­dien pa­kvies­ti ger­bia­mą G. Gri­ną, Lie­tu­vos sau­gu­mo de­par­ta­men­to va­do­vą ir Kraš­to ap­sau­gos mi­nis­te­ri­jos Ant­ro­jo sky­riaus, de­par­ta­men­to, di­rek­to­rių čia, į Sei­mą? Nuo­la­ti­nis nuo ry­to iki va­ka­ro gąs­di­ni­mas – ru­sai puo­la, už­puls, ne­spė­si­me nei daik­tų pa­si­im­ti, ir vie­toj čia mus su­šau­dys. Mie­lie­ji, net jei­gu ir yra to­kia si­tu­a­ci­ja, ar rei­kia taip apie tai kal­bė­ti? Ir kas ži­no, kad šian­dien yra to­kia si­tu­a­ci­ja?

Aš no­riu pa­sa­ky­ti, kad ma­no duk­ra bai­gė moks­lus An­gli­jo­je, ren­gia­si grįž­ti į Lie­tu­vą, per­ka ko­te­džą, sa­ko (man skam­bi­no va­kar): „O gal, tė­ve­li, ne­grįž­ti?“ Sa­kau, rei­kia Lie­tu­vai pat­rio­tų, ku­rie im­tų gin­klą į ran­kas ir gin­tų Lie­tu­vą. Sa­ko: „Tai gal tu, tė­ve­li, ge­riau pas ma­ne at­va­žiuok.“

PIRMININKĖ. Lai­kas!

P. GRAŽULIS (TTF). Pa­žiū­rė­ki­te, ką duo­da ši­tos kal­bos. To­kios kal­bos yra nu­si­kal­ti­mas vals­ty­bei.

PIRMININKĖ. Lai­kas!

P. GRAŽULIS (TTF). Sau­gu­mo de­par­ta­men­tas tu­ri tar­nau­ti Lie­tu­vai ir Lie­tu­vos sau­gu­mui, o jie da­ro di­džiu­lę ža­lą. Ačiū už dė­me­sį.

PIRMININKĖ. Ačiū. Kvie­čiu V. Rin­ke­vi­čių, ruo­šia­si R. J. Da­gys.

V. RINKEVIČIUS. (LVŽSF). Ger­bia­mi ko­le­gos, ger­bia­ma pir­mi­nin­ke, pri­ėmę vie­ną ar ki­tą įsta­ty­mą ar nu­ta­ri­mą, mes emig­ra­ci­jos si­tu­a­ci­jos, emig­ran­tų grį­ži­mo ir mig­ra­ci­jos ne­pa­kei­si­me ir ne­iš­sprę­si­me tur­būt, kol ne­bus drau­giš­kos, pa­trauk­lios, nuo­šir­džios ap­lin­kos gy­ven­ti Lie­tu­vo­je. Tą pa­da­rę mes ga­lė­si­me ir su­grą­žin­ti emig­ran­tus, ir su­ma­žin­ti pa­čią emig­ra­ci­ją.

Na­cio­na­li­nis su­si­ta­ri­mas dėl emig­ra­ci­jos tarp po­li­ti­kų, kad po­li­ti­nės par­ti­jos jį pa­si­ra­šys, ge­rai, gal­būt tai bū­tų žings­nis ir ben­dras sie­kis. Ta­čiau aš ma­nau, kad mums rei­kia pa­kvies­ti, kad to­kį na­cio­na­li­nį su­si­ta­ri­mą pa­si­ra­šy­tų ne tik po­li­ti­kai, bet vi­si Lie­tu­vos žmo­nės, taip pat ir ži­niask­lai­da, ne­vy­riau­sy­bi­nės or­ga­ni­za­ci­jos, sa­vi­val­dy­bės, re­li­gi­nės ben­druo­me­nės, ver­slo or­ga­ni­za­ci­jos, kad mes kur­tu­me to­kią nuo­šir­džią, drau­giš­ką ap­lin­ką. Vien po­li­ti­kai, vien val­džia, vie­ni įsta­ty­mai, vien nu­ta­ri­mai tik­rai ne­pa­keis. Ne­ži­nau, ar yra koks nors in­ter­ne­ti­nis por­ta­las, kur ga­lė­tų, pa­vyz­džiui, iš­reikš­ti emig­ran­tai sa­vo no­rus, sa­vo pa­gei­da­vi­mus, sa­vo nuos­kau­das, tie, ku­rie no­ri su­grįž­ti, sa­vo pa­tir­tį blo­gą, aš tu­riu min­ty, ir ge­rą, ką jie pa­ty­rė su­grį­žę, dėl ko jie iš­va­žia­vo, ku­rie emig­ra­vo. Gal yra, aš ne­ži­nau, gal aš klys­tu. Ma­nau, kad su­kū­rus to­kį in­ter­ne­ti­nį por­ta­lą, vie­no­je da­ly­je ga­lė­tų pa­si­ra­šy­ti įvai­riau­sios or­ga­ni­za­ci­jos – ir po­li­ti­nės, ir vi­suo­me­ni­nės, ir ži­niask­lai­dos, kaip mi­nė­jau, ir vi­sos ki­tos, ir re­li­gi­nės, ir ver­slo, – o iš ki­tos pu­sės ga­lė­tų nuo­mo­nes iš­reikš­ti emig­ran­tai apie sa­vo pro­ble­mas ir sa­vo jaus­mus.

Na, aiš­ku, eko­no­mi­nės emig­ra­ci­jos prie­žas­tys yra aiš­kios, ta­čiau la­bai svar­bu ir emo­ci­nė bū­se­na, dėl ko taip pat daug žmo­nių pa­ti­ria to­kį, na, sa­ky­kim, dis­kom­for­tą. Pa­si­žiū­rė­ki­me, kas de­da­si Lie­tu­vo­je. Pa­skai­ty­ki­me kas­die­ną ži­niask­lai­dą, pa­klau­sy­ki­me kal­bų ir čia Sei­me… Vis­kas blo­gai – ap­lin­kui vien va­gys: Sei­me va­gys, Vy­riau­sy­bė­je va­gys, ver­sli­nin­kai va­gys, ūki­nin­kai va­gys, kur dar? Na, nė­ra. Ar no­ri kas nors gy­ven­ti tarp va­gių? Ar jūs nors vie­nas no­ri­te gy­ven­ti tarp va­gių? Aš ne­ma­tau, aš ir­gi ne­no­riu. Aš no­riu gy­ven­ti tarp do­rų žmo­nių to­kio­je gra­žio­je ap­lin­ko­je, kur vi­si žmo­nės nuo­šir­dūs, vie­nas ki­tam sten­gia­si pa­dė­ti, o kas pas mus de­da­si? Pa­vyz­džiui, pa­pras­tas da­ly­kas, nu­ei­na žmo­gus, pi­lie­tis į ko­kią nors val­diš­ką įstai­gą – sa­vi­val­dy­bę ar ki­tą, kaip jį su­tin­ka? Ten dau­gu­ma val­di­nin­kų kaip su skau­dan­čiu dan­ti­mi, ir tas skau­dan­čio dan­ties sin­dro­mas – vi­so­je Lie­tu­vo­je. Kaž­ko­dėl jis…

Tu­riu pa­pras­tą pa­vyz­dį, vie­na šei­ma no­ri grįž­ti iš Nor­ve­gi­jos, jau­na šei­ma, ka­dan­gi te­ko ben­drau­ti su jais, pra­gy­ve­no de­šimt me­tų Nor­ve­gi­jo­je, ir vai­kams rei­kia į mo­kyk­lą. Tė­vai la­bai no­ri, kad jie lie­tu­viš­kai iš­mok­tų, nes pa­pras­tas da­ly­kas: vai­kai su tė­vais ben­drau­ja šei­mo­je lie­tu­viš­kai, o vai­kai tar­pu­sa­vy­je kal­ba­si nor­ve­giš­kai. Tė­vai nu­ste­bę, de­ja, taip yra. Na, ir ką? Grįž­ta jau­nuo­liai, in­ves­tuo­ja čia ka­pi­ta­lą, rei­kia ieš­ko­ti vie­tos, į kur? Į ūkį – čia prieš po­rą me­tų įsi­gi­jo že­mės, pra­dė­jo ūki­nin­kau­ti, kar­tu da­bar grįž­ta su vi­sa šei­ma, aiš­ku, pro­ble­mų dau­gy­bė ir pir­miau­sia su­si­dū­rė (ka­dan­gi pra­dė­jo prieš me­tus ar kiek) su val­di­nin­kais, kon­tro­lie­riais, ins­pek­to­riais – vie­nas pas­kui ki­tą: tą nu­baus­ti, at­im­ti, iš­mo­kas ap­ri­bo­ti, tą pa­da­ry­ti. Tas žmo­gus gal­vo­ja ir sa­ko: „Ką man da­ry­ti? Aš pra­gy­ve­nau ten de­šimt me­tų, tu­rė­jo­me vi­so­kių su val­džios ins­ti­tu­ci­jo­mis… Kur be­ei­ni, ta­ve ap­tar­nau­ja, pa­sa­ko, vis­kas aiš­ku, jo­kios biu­ro­kratijos, o čia iš­ti­sai tik to­kios pro­ble­mos.“

Štai jei­gu mes ne­su­da­ry­si­me ap­lin­kos, to­kios pa­trauk­lios, nuo­šir­džios, ir ga­lų ga­le po­žiū­rio… Dau­ge­lis mū­sų emig­ran­tų gy­ve­na Eu­ro­pos Są­jun­gos ša­ly­se. Jie grįž­ta at­gal ir to­je ša­ly­je: ar ten Bri­ta­ni­ja šian­dien, ar Vo­kie­ti­ja, ar Ai­ri­ja, tie pa­tys Eu­ro­pos Są­jun­gos rei­ka­la­vi­mai ir tai­syk­lės ga­lio­ja Lie­tu­vo­je ir ten, ir to­se ša­ly­se. Bet kai grįž­ta jie į čia…

PIRMININKĖ. Lai­kas, ger­bia­ma­sis ko­le­ga!

V. RINKEVIČIUS (LVŽSF). Aš ga­liu tru­pu­tį. (Bal­sai sa­lė­je) Vi­siš­kai skir­tin­gai trak­tuo­ja­mi, ki­to­kie rei­ka­la­vi­mai, nors ta pa­ti Eu­ro­pos Są­jun­ga. Ta pa­ti eko­no­mi­nė erd­vė. Čia kal­ba­me apie lais­vą ju­dė­ji­mą, lais­vę ir t. t. Vi­siš­kai ki­taip. Šiaip biu­ro­kratija už­spau­džia taip, kad žmo­gui… Net­gi anek­do­tas: su­lą, jei­gu jūs ne­tei­sin­gai lei­si­te, bū­si­te nu­baus­ti. Tai net­gi iki to­kių da­ly­kų, vis­ką reg­la­men­tuo­ja­me, o ten tie pa­tys da­ly­kai vi­sai ki­taip. Aš ma­nau, čia yra ir gal­būt…

PIRMININKĖ. Ačiū.

V. RINKEVIČIUS (LVŽSF). …vie­ną dar žo­dį, jei­gu ga­li­ma. Toks iš­si­vys­tęs pas mus, na, sa­ky­čiau, mes daug kal­ba­me apie hib­ri­di­nį ka­rą, kad vyks­tas hib­ri­di­nis ka­ras ir t. t., aš ma­nau, kad yra ir hib­ri­di­nis mąs­ty­mas. Ačiū Die­vui, hib­ri­di­nio ka­ro pas mus nė­ra. Bet hib­ri­di­nio mąs­ty­mo pas mus, man at­ro­do, esama ir jis toks jau­čia­mas net­gi mū­sų dis­ku­si­jo­je. Šian­dien tarp mū­sų ko­le­gų čia, sa­ky­čiau, toks mąs­ty­mas: šiek tiek va­ka­rie­tiš­ko, da­lis so­vie­ti­nio, da­lis tau­ti­nio.

PIRMININKĖ. Jū­sų lai­kas…

V. RINKEVIČIUS (LVŽSF). Jis yra la­bai pa­vo­jin­gas tur­būt ir vi­suo­me­nei, ir vi­sur. Rei­kia mums steng­tis, kad vi­si… Ko­dėl mes taip ne­mėgs­ta­me vie­nas ki­to, esa­me pa­vy­dūs? Tau­ta kaž­ko­dėl tik­rai…

PIRMININKĖ. Ger­bia­ma­sis Vik­to­rai! Jau bai­ki­me.

V. RINKEVIČIUS (LVŽSF). Bū­ki­me ge­ra­no­riš­ki, nuo­šir­dūs vie­nas ki­tam ir tik­rai bus ir mū­sų emig­ran­tų ma­žiau, ir jie su­grįš grei­čiau į Lie­tu­vą. Ačiū už dė­me­sį. At­si­pra­šau.

PIRMININKĖ. Ačiū. Kvie­čiu R. J. Da­gį, ir pas­ku­ti­nė pa­gal mū­sų lai­ką kal­bės A. Ar­monai­tė.

R. J. DAGYS (TS-LKDF). Ger­bia­mie­ji ko­le­gos, mes daug nau­do­ja­mės to­kiais di­de­liais skai­čiais ir aš čia pa­mė­gi­nau su­skai­čiuo­ti, su ko­kia pro­ble­ma mes su­si­du­ria­me kon­kre­čiai da­bar. Tol, kol mes dis­ku­ta­vo­me per dis­ku­si­jai skir­tą lai­ką, Lie­tu­vo­je dėl emig­ra­ci­jos pra­puo­lė sep­ty­ni žmo­nės ir iš­mi­rė trys. Per tą lai­ką de­šim­ties žmo­nių mes ne­te­ko­me. Štai toks mas­tas, apie ką mes kal­ba­me. Na­mas de­ga, o mes čia dis­ku­tuo­ja­me ben­dro­mis fra­zė­mis ir ne­ma­to­me Vy­riau­sy­bės, ku­riai tie­siog ne­įdo­mu. Tie­siog ne­įdo­mu, ką mes čia kal­ba­me. Gal iš tik­rų­jų mes tu­rė­tu­me čia, Sei­me, ta­da nu­ma­ty­ti aiš­kiai, ką mes ga­li­me įsi­pa­rei­go­ti ir ką mes tu­rė­tu­me pa­da­ry­ti.

Pir­miau­sia, kad rei­kė­tų nuo­trau­ką pa­si­da­ry­ti tam tik­rą, ne tik emig­ra­ci­jos, bet mes kal­ba­me apie de­mo­gra­fiją. De­mo­gra­fija mū­sų yra to­kia, t. y. gims­ta­mu­mas, kad vie­nam tūks­tan­čiui gy­ven­to­jų… esa­me tarp pras­čiau­sią ro­dik­lį tu­rin­čių vals­ty­bių. Pa­gal Pa­sau­lio ban­ko rei­tin­gą Lie­tu­va už­ima 163 po­zi­ci­ją iš 200 vals­ty­bių, o pa­gal JAV Cen­tri­nės žval­gy­bos agen­tū­ros rei­tin­gą, ku­ris la­bai pla­čiai fik­suo­ja­mas, – 196 po­zi­ci­ją iš 296 vals­ty­bių. Mes vi­siš­kai iš­nyks­tan­ti vals­ty­bė. Ir tai yra re­a­ly­bė, ir apie tai tu­ri­me kal­bė­ti. Ar mes iš tik­rų­jų?..

Ko­kios prie­žas­tys le­mia? Tik­rai ne tik vien so­cia­li­nės, eko­no­mi­nės prie­žas­tys, bet mes pa­skir­ti jas spręs­ti. Taip, tvir­ta šei­ma tam­pa li­be­ra­lių mąs­ty­to­jų pa­grin­di­niu prie­šu Lie­tu­vo­je ir blo­gy­bių šal­ti­niu, o iš jos gims­ta vai­kai, iš jos yra mū­sų pa­grin­das, tai kal­bė­ti apie tai, kad jie kur nors ne­no­ri pa­bėg­ti iš tos vals­ty­bės, bū­tų keis­ta. Iš ne­sau­gu­mo zo­nos rei­kia bėg­ti.

Kai mes nu­sta­to­me at­ly­gi­ni­mus to­kius, ly­gi­nant su mū­sų kai­my­nais, daug ma­žes­nius, o jie gy­ve­na ly­giai to­kio­mis pa­čio­mis są­ly­go­mis, ne­ke­lia­me jiems at­ly­gi­ni­mų, mū­sų ver­slas ne­si­da­li­na gė­riu, tai aiš­ku, kad iš to­kios vals­ty­bės bėgs. Kai po­žiū­ris į dar­bi­nin­ką, dir­ban­tį žmo­gų per Dar­bo ko­dek­są bu­vo pa­de­monst­ruo­tas vi­siš­kai at­sai­nus, tai aiš­ku, kad iš to­kios vals­ty­bės bėgs. (Bal­sai sa­lė­je) Kal­bos apie tai ne­ga­li bū­ti.

Ką mes esa­me ge­ro pa­da­rę? Mes esa­me kaž­ka­da pa­da­rę ir ge­rų da­ly­kų, nors su de­mo­gra­fine po­li­ti­ka mes pa­ty­rė­me vi­siš­ką fias­ko. Ly­gi­nant su lat­viais, es­tais ir ki­tais, ne­rei­kia nie­ko ly­gin­ti, mes nie­ko, mū­sų emig­ra­ci­jos mas­tai ne­pa­ly­gi­ni­mai di­des­ni ir ge­res­ni. Ger­bia­ma­sis pro­fe­so­riau Gla­vec­kai, mes ne­sa­me kaž­kur tik len­kian­tys ką nors. Yra kar­tais di­des­ni… Iš tik­rų­jų 2002 me­tais gims­ta­mu­mas bu­vo 1,2 vai­ko vie­nai mo­te­riai, da­bar yra 1,5–1,7. Pa­na­šiai. Pa­ki­lo, bet pri­ėmė­me kon­kre­čias prie­mo­nes. Mo­ti­nys­tės atos­to­gos da­vė efek­tą. Gal ne vie­nos, bet pa­grin­dą da­vė.

Da­bar mes jo­kių va­li­nių spren­di­mų ne­pri­ima­me. Am­bi­cin­ga būs­to pro­gra­ma – ne šiaip sau so­cia­li­nį būs­tą duo­ti jau­niems, vie­nai ki­tai šei­mai, bet ap­rū­pin­ti būs­tu – tai yra ir šei­mos gims­ta­mu­mo ska­ti­ni­mo, ir jau­nų šei­mų emig­ra­ci­jos su­lai­ky­mo pro­ble­ma, nes emig­ruo­ja jau­na kar­ta, ku­ri ir gim­do vai­kus. Ne se­nu­kai emig­ruo­ja. Mes čia ne­pri­si­i­ma­me jo­kios emig­ra­ci­jos. Vy­riau­sy­bės pro­gra­mo­je to nė­ra.

Vai­ko pi­ni­gai, ku­riuos kai­my­nai pri­si­ė­mė, ap­mo­kes­tin­da­mi mū­sų pre­ky­bos tin­klus, ar mes pa­jė­gūs čia pri­im­ti to­kį spren­di­mą? Pa­jė­gūs mes juos čia su­si­rin­kę ap­mo­kes­tin­ti, iš­drį­si­me prieš juos sto­ti į ko­vą? Čia tai bū­tų mums iš­šū­kis, kon­kre­čiai mums, Sei­mo na­riams ir t. t.

Aš pa­lie­čiau dvi di­džiau­sias pro­ble­mas. Jų yra be­ga­lės, ku­rias mes tu­rė­tu­me spręs­ti. Ar mes su­ge­bė­si­me pa­si­prie­šin­ti ki­tų vals­ty­bių pro­tek­cio­nis­ti­nėms pro­gra­moms, kur Vo­kie­ti­ja yra nu­ma­čiu­si pri­trauk­ti 2,5 mln. kva­li­fi­kuo­tos dar­bo jė­gos iš Ry­tų vals­ty­bių blo­ko pas sa­ve Eu­ro­pos Są­jun­gos ly­gios kon­ku­ren­ci­jos są­ly­go­mis? Mes su­ge­bė­si­me pa­sa­ky­ti jiems ne, mes ne­su­tin­ka­me su to­kiu pro­tek­cio­niz­mu. Čia yra mū­sų da­ly­kas. Pro­fe­so­rius K. Gla­vec­kas sa­ko, kad mes tu­ri­me pa­siek­ti fi­zi­kos pro­ver­žį. Pa­si­kvie­si­me spe­cia­lis­tų. Su kuo pri­sik­vie­si­me? Su 400 eu­rų per mė­ne­sį at­ly­gi­ni­mu moks­li­nin­kui? (Bal­sai sa­lė­je) Bai­ki­te juo­kin­ti žmo­nes. Tie, ku­rie klau­so, jiems au­sys links­ta nuo to­kių pa­mąs­ty­mų.

PIRMININKAS. Ačiū, jau jū­sų lai­kas.

R. J. DAGYS (TS-LKDF). Čia yra mū­sų iš­šū­kiai, ku­riuos mes tu­ri­me pa­da­ry­ti čia, jei­gu Vy­riau­sy­bė to ne­no­ri, mes, Sei­mas, tu­ri­me pri­si­im­ti at­sa­ko­my­bę.

PIRMININKĖ. Ačiū. Kvie­čiu A. Ar­mo­nai­tę.

A. ARMONAITĖ (LSF). Dė­ko­ju, kad dar bu­vo su­teik­tas žo­dis ir man. Tie­są sa­kant, jei­gu api­ben­drin­tu­me tai, kas ši­tas dvi tris va­lan­das vyks­ta Sei­me, ko ge­ro, tai bū­tų ga­li­ma pa­ly­gin­ti su gru­pi­ne psi­cho­te­ra­pi­ja, su psi­cho­te­ra­pi­jos se­an­su. Vi­si mes kal­ba­me, kaip jau­čia­mės, vie­ni ki­tus agi­tuo­ja­me, kal­ba­me tris va­lan­das, kad jau už­ten­ka kal­bė­ti ir rei­kia pra­dė­ti dirb­ti. Man at­ro­do, kad rin­kė­jai bū­tent to ir no­ri. Rin­kė­jai yra la­bai prag­ma­tiš­ki, jie no­ri po­li­ti­kos re­zul­ta­tų, o ne kal­bų po­li­ti­kos. Bet kol kas mes tik kal­ba­me, bet ne­dis­ku­tuo­ja­me dėl la­bai kon­kre­čių pa­siū­ly­mų. Jie kol kas dar nė­ra at­neš­ti į Sei­mą. Ir man at­ro­do, kad svar­biau­si čia yra sis­te­mi­niai po­ky­čiai. Aš at­kreip­čiau dė­me­sį į tris gru­pes: pir­ma, tai yra eko­no­mi­niai po­ky­čiai; an­tra, švie­ti­mo po­ky­čiai ir, tre­čia, emo­ci­nės ap­lin­kos po­ky­čiai, ku­rie tu­ri įvyk­ti Lie­tu­vo­je, jei­gu mes no­ri­me iš­spręs­ti de­mo­gra­fijos pro­ble­mą.

Jei­gu kal­bė­tu­me apie eko­no­mi­nius po­ky­čius, žmo­nės no­ri čia dirb­ti ir už­si­dirb­ti. Jie no­ri, kad jiems ne­bū­tų truk­do­ma su­kur­ti dar­bo vie­tą sau ir su­kur­ti dar­bo vie­tą ki­tam. Ir čia, aiš­ku, mes tu­ri­me kal­bė­ti apie ma­žes­nius dar­bo mo­kes­čius, ku­rie yra tie­sio­giai su­si­ję su „Sod­ros“, su so­cia­li­nio drau­di­mo per­tvar­ka, apie ku­rią kon­kre­čiai mes vis dar ne­kal­ba­me, o no­rė­tų­si pra­dė­ti kal­bė­ti.

Taip pat tai yra su­si­ję ir su in­ves­ti­ci­jo­mis, su rein­ves­tuo­ja­mo pel­no ap­mo­kes­ti­ni­mu. Mes vis dar ne­kal­ba­me apie nu­li­nį ta­ri­fą, nors Vy­riau­sy­bė tu­rė­jo to­kių min­čių. Vis dar ne­kal­ba­me apie tai la­bai kon­kre­čiai.

Kal­bant apie švie­ti­mą, man at­ro­do, kad dėl pa­čių pa­grin­di­nių švie­ti­mo da­ly­kų yra toks ne­by­lus su­ta­ri­mas, kad tu­ri­me kel­ti mo­ky­to­jo pres­ti­žą, kad tu­ri­me pa­dė­ti ge­roms mo­kyk­loms ir t. t. Tai yra la­bai ge­rai. Ta­čiau jau rei­kia pra­dė­ti veik­ti. Ir man iš tik­rų­jų rū­pes­tį ke­lia tai, kad Švie­ti­mo ir moks­lo mi­nis­te­ri­jo­je mi­nist­rė vis dar dir­ba su ne­pil­na vi­ce­mi­nist­rų ko­man­da. Mes ga­li­me šne­kė­ti, kiek mes no­ri­me, bet jei­gu ker­ti­nė­se po­zi­ci­jo­se, ku­rio­se tu­ri įvyk­ti po­ky­čiai, ne­bus žmo­nių, mes nie­ko ne­pa­da­ry­si­me.

Ir tre­čias da­ly­kas, į ką taip pat la­bai no­riu at­kreip­ti jū­sų dė­me­sį, yra tai, kad žmo­nės pa­lie­ka Lie­tu­vą ne tik dėl eko­no­mi­nių prie­žas­čių. Žmo­nės Lie­tu­vą pa­lie­ka ir dėl to, kad čia kar­tais yra šio­kia to­kia ne­pa­kan­tos at­mo­sfe­ra ki­to­kiems. Ir jei­gu mes pa­si­žiū­rė­tu­mė­te į žmo­nes ir į šei­mas, ku­rios iš­vyks­ta, tai daž­nai yra kal­ba­ma apie tai, kad Lie­tu­vo­je mū­sų ne­su­pran­ta. Lie­tu­vo­je mū­sų ne­su­pran­ta, kad šei­ma ga­li bū­ti ki­to­kia. Lie­tu­vo­je kar­tais ki­toks vai­kas pa­ti­ria pa­ty­čias ir jau­čia­si ne­sau­gus. Čia mes tu­ri­me di­de­lį dė­me­sį skir­ti emo­ci­nei ap­lin­kai, psi­chi­kos svei­ka­tai ir žmo­gaus tei­ses ma­ty­ti kaip pri­ori­te­tą. Tai bū­tų to­kie trys pa­grin­di­niai, ker­ti­niai da­ly­kai: eko­no­mi­ka, švie­ti­mo sis­te­ma ir emo­ci­nė ap­lin­ka – žmo­gaus tei­sės.

Da­bar aš no­riu pa­sa­ky­ti, kad ap­lin­ka spren­di­mams, ku­riuos ga­li­me pra­dė­ti da­ry­ti jau šian­dien, yra ga­nė­ti­nai pa­lan­ki. Val­dan­čio­ji Vals­tie­čių ir ža­lių­jų frak­ci­ja tu­ri be­veik 60 man­da­tų, dar 17 ko­a­li­ci­jos part­ne­riai – so­cial­de­mok­ra­tai. Tai yra to­kia dau­gu­ma, ku­rios Lie­tu­va dar tik­rai ne­tu­rė­jo. Be to, yra dvi opo­zi­ci­nės frak­ci­jos: li­be­ra­lai ir Tė­vy­nės są­jun­ga, ku­rie sa­ko – mes pa­si­ruo­šę pa­dė­ti pri­im­ti ker­ti­nes re­for­mas. Man at­ro­do, jau bai­ki­me kal­bė­ti, pra­dė­ki­me dirb­ti. Čia daug kas tai sa­kė, bet tris va­lan­das kal­bė­jo­me. Mes lau­kia­me kon­kre­čių įsta­ty­mų pro­jek­tų. Daž­nai yra sa­ko­ma – su­si­tar­ki­me. Bet kai tu no­ri dėl ko nors su­si­tar­ti, tu pir­miau­sia tu­ri at­neš­ti kon­kre­tų pa­siū­ly­mą, dėl ku­rio mes tar­si­mės. Tai kol kas kon­kre­čių pa­siū­ly­mų dar nė­ra. Aš iš­var­di­jau tris ir ti­kiuo­si, ir lin­kiu Vy­riau­sy­bei neš­ti juos į Sei­mą, ta­da pa­ju­dė­si­me la­bai kon­kre­čiai ir pa­ro­dy­si­me re­zul­ta­tus rin­kė­jams. Vi­sų mū­sų rin­kė­jai juk ti­ki­si re­zul­ta­tų. Dė­ko­ju.

PIRMININKĖ. Ačiū ger­bia­ma­jai ko­le­gei. Mie­lie­ji Sei­mo na­riai, mū­sų dis­ku­si­jai nu­ma­ty­tas lai­kas bai­gė­si. Ar ga­li­me sa­ky­ti (ir at­si­pra­šy­siu tų, ku­rie ne­spė­jo pa­si­sa­ky­ti), kad nu­trau­kia­me dis­ku­si­jas, ar bal­suo­ja­me dėl to, kad no­ri­te dar kal­bė­ti? (Bal­sai sa­lė­je) Bai­ki­me dis­ku­si­jas ben­dru su­ta­ri­mu? Ben­dru su­ta­ri­mu. Ačiū.

 

12.34 val.

Sei­mo nu­ta­ri­mo „Dėl de­mo­gra­fijos, mig­ra­ci­jos ir in­teg­ra­ci­jos pro­ce­sų val­dy­mo“ pro­jek­tas Nr. XIIP-4485 (svars­ty­mas)

 

No­riu pa­kvies­ti į tri­bū­ną Vals­ty­bės val­dy­mo ir sa­vi­val­dy­bių ko­mi­te­to pir­mi­nin­ką P. Urb­šį. Sei­mo nu­ta­ri­mo „Dėl de­mo­gra­fijos, mig­ra­ci­jos ir in­teg­ra­ci­jos pro­ce­sų val­dy­mo“ pro­jek­tas Nr. XIIP-4485. Pra­šo­me pa­teik­ti ko­mi­te­to iš­va­dą.

P. URBŠYS (LVŽSF). Mes kal­ba­me apie pro­jek­tą Nr. XIIP-4846? Tai…

PIRMININKĖ. At­si­pra­šau, da­bar mes kal­ba­me dėl Sei­mo nu­ta­ri­mo pro­jek­to Nr. XIIP-4485. Tą, kur ko­mi­te­tas siū­lo at­mes­ti.

P. URBŠYS (LVŽSF). Ko­mi­te­tas siū­lo at­mes­ti. Ir tai pri­ėmė ben­dru su­ta­ri­mu.

PIRMININKĖ. Dau­giau jūs nie­ko ne­no­ri­te pa­sa­ky­ti. Dė­ko­ju pra­ne­šė­jui ir nuo­mo­nė už, nuo­mo­nė prieš. Nuo­mo­nė už bū­tų Ž. Pa­vi­lio­nis. Ne, ne­no­ri kal­bė­ti. Nuo­mo­nė už – A. Skar­džius.

A. SKARDŽIUS (LSDPF). Ačiū, ger­bia­mo­ji pir­mi­nin­ke. Iš­ties su­gai­šo­me tris va­lan­das ele­men­ta­riam ap­si­kei­ti­mui nuo­mo­nė­mis, kas, de­ja, gal­būt iki šiol ne­vir­to dar­bais, bet bus tam tik­ra pa­ska­ta Vy­riau­sy­bei ir pa­čiam par­la­men­tui, jo ko­mi­te­tams ini­ci­juo­ti tei­sės ak­tų pa­kei­ti­mus ir, vyk­dant par­la­men­ti­nę mū­sų po­li­ti­ką, par­la­men­ti­nę kon­tro­lę, pa­da­ry­ti iš­va­das ir pa­ska­tin­ti prie­mo­nes, ku­rios už­kirs­tų ke­lią emig­ra­ci­jai. Tik­rai siū­ly­čiau pri­tar­ti, nors, ki­ta ver­tus, mes ga­li­me tik ap­gai­les­tau­ti, kad kai nuo kal­bų ne­per­ei­na­ma prie dar­bų, si­tu­a­ci­ja ne­si­kei­čia. Bet vi­si kal­bė­ję ko­le­gos kal­bė­jo už tai, kad ne­be­ga­li­me lauk­ti, tu­ri­me pra­dė­ti re­a­liai dirb­ti. Tą ir kvie­čiu vi­sus da­ry­ti, ir pra­šom bal­suo­ti už.

PIRMININKĖ. Ger­bia­ma­sis Ar­tū­ras, ma­tyt, ban­dė pa­sa­ky­ti, kad jis siū­lo at­mes­ti tą se­ną­jį Sei­mo nu­ta­ri­mą, kad ga­lė­tu­me po to ki­tu Sei­mo nu­ta­ri­mu pri­im­ti nau­ją­jį nu­ta­ri­mą dėl de­mo­gra­fijos. Jūs siū­lė­te at­mes­ti, taip?

Da­bar nuo­mo­nė prieš – K. Gla­vec­kas dėl se­nes­nio, ar tei­sin­gai su­pra­to­te? Jūs ne­pri­ta­rė­te se­no­jo nu­ta­ri­mo at­me­ti­mui? Ne­no­ri­te kal­bė­ti.

Ger­bia­mie­ji Sei­mo na­riai, kvie­čiu bal­suo­ti. Kas pri­ta­ria­te ko­mi­te­to iš­va­dai, kad at­mes­tu­me Sei­mo nu­ta­ri­mo „Dėl de­mo­gra­fijos, mig­ra­ci­jos ir in­teg­ra­ci­jos pro­ce­sų val­dy­mo“ pro­jek­tą Nr. XIIP-4485, pra­šo­me bal­suo­ti už, kas tu­ri­te ki­tą nuo­mo­nę, bal­suo­ki­te prieš ar­ba su­si­lai­ko­te.

Bal­sa­vo 82 Sei­mo na­riai. Už at­me­ti­mą bal­sa­vo 78, prieš nė­ra, su­si­lai­kė 4. Sei­mo nu­ta­ri­mas at­mes­tas.

 

12.38 val.

Sei­mo nu­ta­ri­mo „Dėl de­mo­gra­fijos, mig­ra­ci­jos ir in­teg­ra­ci­jos pro­ce­sų val­dy­mo“ pro­jek­tas Nr. XIIIP-501(2) (svars­ty­mas)

 

Skel­biu ki­tą – Sei­mo nu­ta­ri­mo „Dėl de­mo­gra­fijos, mig­ra­ci­jos ir in­teg­ra­ci­jos pro­ce­sų val­dy­mo“ pro­jek­tą Nr. XIIIP-501(2). Pra­ne­šė­jas – Vals­ty­bės val­dy­mo ir sa­vi­val­dy­bių ko­mi­te­to pir­mi­nin­kas P. Urb­šys. Svars­ty­mas. Pra­šom.

P. URBŠYS (LVŽSF). Ko­mi­te­tas siū­lo pri­tar­ti pa­to­bu­lin­tam Sei­mo nu­ta­ri­mo pro­jek­tui.

PIRMININKĖ. Ačiū ko­mi­te­to pir­mi­nin­kui. Skel­biu dis­ku­si­ją. R. J. Da­gys. Jau kal­bė­jo­te, ar jūs ir ši­tuo?.. Pra­šom, R. J. Da­gys. Ruo­šia­si D. Krei­vys.

R. J. DAGYS (TS-LKDF). Ger­bia­mie­ji ko­le­gos, tik­rai ne­kar­to­siu to, ką aš jau pa­sa­kiau dis­ku­si­jos me­tu. Kon­kre­čiai dėl ši­to nu­ta­ri­mo. Ka­dan­gi nu­ta­ri­mas skam­ba „Dėl de­mo­gra­fijos, mig­ra­ci­jos ir in­teg­ra­ci­jos pro­ce­sų val­dy­mo“, tai no­riu at­kreip­ti dė­me­sį, šia­me nu­ta­ri­me žo­džio „de­mo­gra­fijos“ tu­ri­nys iš­vis ne­at­skleis­tas. Čia tik imig­ra­ci­jos da­ly­kai. To­dėl ma­no pa­tai­sos, ku­rios už­re­gist­ruo­tos, yra su­si­ju­sios su tuo, kad rei­kia tie­siog įkel­ti tas su­si­ju­sias da­lis su de­mo­gra­finės po­li­ti­kos įver­ti­ni­mu. Tik šiuo at­ve­ju ta­da ky­la klau­si­mas, ar iš tik­rų­jų gims­ta­mu­mo ska­ti­ni­mo pro­ce­sai tu­rė­tų pri­klau­sy­ti tai pa­čiai ins­ti­tu­ci­jai kaip ir mig­ra­ci­jos klau­si­mai, nes iš tik­rų­jų ki­to­kie tu­rė­tų bū­ti. Jie su­si­ję, bet vis dėl­to tu­rė­tų bū­ti la­bai at­sa­kin­ga So­cia­li­nės ap­sau­gos ir dar­bo mi­nis­te­ri­ja, nes ki­to­kios mes ne­tu­ri­me. Ji tu­rė­tų pri­si­im­ti at­sa­ko­my­bę, o at­sa­ko­my­bės pri­si­ė­mi­mas yra bū­ti­nas. Kaip čia sa­kė, su­da­ry­ki­me gal ko­kią (…) ko­mi­si­ją. Tas nie­ko ne­duos, tu­ri bū­ti ku­ri nors mi­nis­te­ri­ja kon­kre­čiai at­sa­kin­ga tiek pir­muo­ju at­ve­ju dėl emi­gra­ci­jos srau­tų, tiek ant­ruo­ju at­ve­ju at­sa­kin­ga už gims­ta­mu­mą. Tai tiek ir te­no­rė­jau pa­sa­ky­ti. Ti­kiuo­si, kad tos pa­sta­bos bus įver­tin­tos.

PIRMININKĖ. Ačiū. Kvie­čiu D. Krei­vį. Ruo­šia­si K. Gla­vec­kas.

D. KREIVYS (TS-LKDF). Ger­bia­mi ko­le­gos, emig­ra­ci­ja iš mū­sų ša­lies yra skau­di ir di­de­lė pro­ble­ma, ta­čiau mes, lie­tu­viai, ga­li­me pa­si­guos­ti, kad ne pir­mie­ji su ja su­si­du­ria­me, ir žvilg­te­lė­jus į ki­tų ša­lių pa­tir­tį, kur pir­miau­sia už­kliū­na akis, yra Ai­ri­ja. Ši ša­lis tik­rai yra įspū­din­gas pa­vyz­dys mums. Mes tur­būt ne kar­tą šią ša­lį esa­me mi­nė­ję sa­vo dis­ku­si­jo­se kaip ša­lį, ku­ri su­ge­bė­jo ap­vers­ti tas tra­giš­kas de­mo­gra­fines ten­den­ci­jas. Ai­ri­ja ko­vo­je dėl iš­vy­ku­sių sa­vo tau­tie­čių pa­si­rin­ko ne nu­ta­ri­mus, ne dis­ku­si­jas, bet la­bai aiš­kius prin­ci­pus, aiš­kią eko­no­mi­nę plė­trą ir ko­ky­biš­kų, ge­rų dar­bo vie­tų kū­ri­mą. Šios ša­lies po­li­ti­kai, va­do­vai su­si­tel­kė į už­sie­nio in­ves­ti­ci­jų me­džiok­lę. Šian­dien šio­je vals­ty­bė­je, ne ką di­des­nė­je už Lie­tu­vą, vei­kia 9 iš TOP-10 pa­sau­lio far­ma­ci­jos kom­pa­ni­jų, vi­sos 10 iš TOP-10 pa­sau­lio in­for­ma­ci­nių tech­no­lo­gi­jų kom­pa­ni­jų, sa­vo ga­my­bos ir ty­ri­mo cen­trus yra įkū­ru­sios to­kios įmo­nės kaip „In­tel“, „Mic­ro­soft“, „LinkedIn“, „Twit­ter“, „Fa­ce­bo­ok“, „Go­og­le“.

Šių kom­pa­ni­jų pri­trau­ki­mas ga­li at­ro­dy­ti kaip ne­įma­no­mas už­da­vi­nys, ta­čiau pa­na­šios pa­tir­ties mes, lie­tu­viai, jau tu­ri­me ir esa­me įgy­ven­di­nę Vil­niu­je. Ga­li­me net sim­bo­liš­kai pa­va­din­ti Vil­niaus at­gai­vi­ni­mo pla­nu. Sos­ti­nė­je įsi­kū­rę pa­slau­gų cen­trai už­tik­ri­na ge­rai ap­mo­ka­mas dar­bo vie­tas de­šim­tims tūks­tan­čių vil­nie­čių, ta­čiau in­ves­ti­ci­jų ir ge­rai ap­mo­ka­mų dar­bo vie­tų šian­dien lau­kia ne tik Vil­nius, bet ir mū­sų re­gio­nai. Kaip su­si­grą­žin­ti ti­kė­ji­mą sa­vo vals­ty­be, įpūs­ti gy­vy­bę mer­din­tiems mies­tams ir mies­te­liams, mes, Tė­vy­nės są­jun­ga, jau bu­vo­me pa­siū­lę sa­vo „Nau­ja­me pla­ne Lie­tu­vai“. Es­mi­niai da­ly­kai, jau ne­kar­to­siu, tur­būt yra in­ves­ti­ci­jų pri­trau­ki­mas į re­gio­nus. Tai­gi in­ves­ti­ci­jų me­džiok­lė, ša­lia krep­ši­nio, ma­no ma­ny­mu, tu­ri tap­ti na­cio­na­li­niu spor­tu. Pri­va­lo­me reikš­min­gai stip­rin­ti ins­ti­tu­ci­jas, ku­rios me­džio­ja in­ves­ti­ci­jas, o Iz­ra­e­lio pa­vyz­džiu ne­pa­gai­lė­ti rim­tų fi­nan­si­nių pa­ska­tų stra­te­gi­niams in­ves­tuo­to­jams.

Tiek Vy­riau­sy­bės pro­gra­ma, ku­rio­je yra nu­ma­ty­ta be­veik 800 dar­bų, tiek se­niū­ni­jų dis­ku­si­ja, tiek net­gi pa­teik­tas nu­ta­ri­mas ro­do, kad val­dan­tie­siems ne­la­bai aiš­ku, ku­rie iš šių re­cep­tų yra tin­ka­miau­si gy­dy­ti emig­ra­ci­jos li­gą. To­dėl siū­lo­me de­šim­ties es­mi­nių pa­ma­tuo­ja­mų dar­bų pla­ną, ku­ris pa­reng­tas re­mian­tis Eu­ro­pos Ko­mi­si­jos re­ko­men­da­ci­jo­mis.

Kaip es­mi­nius iš šių dar­bų no­rė­čiau pa­mi­nė­ti tris: in­ves­ti­ci­jų pri­trau­ki­mą, efek­ty­vų mo­kes­čių su­rin­ki­mą ir es­mi­nę švie­ti­mo sis­te­mos per­tvar­ką. Tai, ko šian­dien rei­kia Lie­tu­vai, yra aiš­ki po­li­ti­nė ly­de­rys­tė ir vi­sų mū­sų su­si­tel­ki­mas, Vy­riau­sy­bės kryp­tin­gas dar­bas sie­kiant pro­ver­žio šio­mis tri­mis kryp­ti­mis. Jei­gu kiek­vie­nais me­tais in­ves­tuo­to­jai kiek­vie­na­me iš de­šim­ties re­gio­nų cen­trų su­kur­tų po 1 tūkst. ge­rai ap­mo­ka­mų dar­bo vie­tų, tai yra 10 tūkst. per me­tus, nes mes ma­no­me, kad Lie­tu­vo­je yra apie 10 re­gio­ni­nių cen­trų, tai, mū­sų ma­ny­mu, grei­tai iš­vyks­tan­čius mū­sų pi­lie­čius oro uos­tuo­se pa­keis­tų grįž­tan­tys mū­sų tau­tie­čiai.

Taip pat no­rė­čiau iš val­dan­čio­sios dau­gu­mos ly­de­rių iš­girs­ti vie­ną kon­kre­tų įsi­pa­rei­go­ji­mą. Jei­gu iki 2020 me­tų PVM ad­mi­nist­ra­vi­mas ir jo su­rin­ki­mo ro­dik­liai pa­siek­tų Es­ti­jos ly­gį, tai kiek­vie­nais me­tais prie sa­vo biu­dže­to ga­lė­tu­me pri­dur­ti 1,2 mlrd. eu­rų. Tai yra mū­sų di­dė­jan­čios pen­si­jos, so­cia­li­nės iš­mo­kos, pi­ni­gai, rei­ka­lin­gi švie­ti­mo re­for­mai, ar pa­ga­liau žmo­nių, dir­ban­čių vals­ty­bė­je, al­gų kė­li­mo re­zer­vas. Ta­čiau jei­gu tos po­li­ti­nės ly­de­rys­tės šian­dien ne­ra­si­me, mū­sų ša­lį ir to­liau pa­liks žmo­nės, o su jais ir jų ku­ria­ma pri­dė­ti­nė ver­tė, eko­no­mi­kos au­gi­mą ska­ti­nan­tis var­to­ji­mas, su­mo­ka­mi mo­kes­čiai ir at­ei­ties vai­kai.

PIRMININKĖ. Ačiū. Jū­sų lai­kas bai­gė­si. Dė­ko­ju. Ar K. Gla­vec­kas? Jūs jau kal­bė­jo­te. (Bal­sai sa­lė­je) Pra­šau, jei­gu jūs dėl Sei­mo nu­ta­ri­mo kon­kre­čią kal­bą dar pa­sa­ky­si­te. Ne­kal­bėsi­te. Jūs už­lei­džia­te G. Skais­tei ir aš ma­lo­niai ją kvie­čiu da­ly­vau­ti dis­ku­si­jo­je. Ruo­šia­si Ž. Pa­vi­lio­nis.

G. SKAISTĖ (TS-LKDF). Ka­dan­gi aš dar ne­kal­bė­jau, tai leis­ki­te pa­sa­ky­ti ir sa­vo nuo­mo­nę. Šian­dien klau­sy­da­ma dis­ku­si­jos, kaip bu­vo pri­sta­to­mos prie­mo­nės, ku­rio­mis iki šiol Vy­riau­sy­bė ko­vo­jo ir ko­vo­ja su emig­ra­ci­ja, ir kaip džiau­gia­ma­si to­kio­mis ini­cia­ty­vo­mis kaip „Ren­kuo­si Lie­tu­vą“, kuo­met per dve­jus me­tus bu­vo 900 kon­sul­ta­ci­jų, o ži­no­me, kad iš Lie­tu­vos iš­vy­ko jau mi­li­jo­nasis lie­tu­vis, per me­tus iš­vyks­ta 50 tūkst., šie­met per du mė­ne­sius iš­vy­ko jau 14 tūkst., tai at­ro­do to­kia mik­ro­prie­mo­nė, kad iš tik­rų­jų, kai, at­ro­do, mums nu­pjau­na ran­ką, o mes džiau­gia­mės, kad tu­ri­me la­bai efek­ty­vų pleist­rą. Ma­no nuo­mo­ne, apie to­kius da­ly­kus šian­dien dis­ku­tuo­ti iš vi­so ne­rei­kė­tų.

Šian­dien žiū­rint į ten­den­ci­jas, kas iš tik­rų­jų le­mia ap­si­spren­di­mą emig­ruo­ti, tai žiū­rė­da­mi į Lie­tu­vos ten­den­ci­jas ma­to­me, kad eg­zis­tuo­ja la­bai ryš­ki pri­klau­so­my­bė net ne nuo to, kaip mū­sų at­ly­gi­ni­mai kin­ta, bet ly­giai taip pat, kaip kin­ta at­ly­gi­ni­mai Eu­ro­pos Są­jun­gos ša­ly­se. Jei­gu pa­žiū­rė­tu­me į mū­sų at­ly­gi­ni­mų žir­kles tarp Lie­tu­vos ir ki­tų Va­ka­rų Eu­ro­pos Są­jun­gos vals­ty­bių, ma­ty­tu­me, kad eg­zis­tuo­ja la­bai aiš­ki pri­klau­so­my­bė. Jei­gu pas mus at­ly­gi­ni­mai au­ga 6 %, pas juos au­ga 4 %, ži­no­me, kad jų at­ly­gi­ni­mai yra tie­siog ke­le­tą kar­tų di­des­ni ne­gu pas mus, tai net­gi aug­da­mi lė­čiau ne­gu pas mus jų at­ly­gi­ni­mai vis tiek tą at­ly­gi­ni­mų skir­tu­mą di­di­na. Jei­gu na­tū­ra­liai tas at­ly­gi­ni­mų skir­tu­mas di­dė­ja, iš kar­to ma­ty­ti efek­ty­vė­jan­ti, pa­di­dė­ju­si emig­ra­ci­ja iš mū­sų ša­lies.

Tur­būt es­mi­nis ap­si­spren­di­mas tu­rė­tų bū­ti ne ko­kie nors kon­sul­ta­ci­jų por­ta­lai, vie­nin­gi, ar lai­ku iš­mo­ka­mos pa­šal­pos, kaip bu­vu­sios Vy­riau­sy­bės ko­vos su emig­ra­ci­ja pla­ne, o tik­rai nuo­sek­lus mū­sų at­ly­gi­ni­mų di­di­ni­mas.

Šian­dien gal­vo­jant, kas iš tik­rų­jų le­mia tą at­ly­gi­ni­mų au­gi­mą, ma­no nuo­mo­ne, yra trys la­bai kon­kre­tūs da­ly­kai. Vie­na, ką kal­bė­jo D. Krei­vys prieš tai, tai yra nuo­sek­li in­ves­ti­ci­jų me­džiok­lė. Šian­dien, „In­ves­tuok Lie­tu­vo­je“ duo­me­ni­mis, už­sie­nio in­ves­ti­ci­jų su­lau­ku­sio­se įmo­nė­se vi­du­ti­nis at­ly­gi­ni­mas yra 51 % di­des­nis ne­gu ki­to­se įmo­nė­se. Aš ma­nau, kad tai yra aiš­kus ro­dik­lis, kaip ga­li­ma pa­di­din­ti at­ly­gi­ni­mus. Jei­gu pri­trauk­si­me in­ves­ti­ci­jų ne tik į di­džiuo­sius mies­tus – Vil­nių, Kau­ną, bet pra­si­dės in­ves­ti­ci­jų me­džiok­lė Lie­tu­vos re­gio­nuose, ma­nau, kad tas au­gi­mas pa­si­jaus ne tik di­die­siems mies­tams, bet ir to­liau nuo did­mies­čių.

Ki­tas da­ly­kas. Kal­bant apie ap­si­spren­di­mą in­ves­tuo­ti, in­ves­tuo­to­jų ap­klau­so­se vi­są lai­ką kaip pir­mas ap­si­spren­di­mo veiks­nys yra kva­li­fi­kuo­ta dar­bo jė­ga. Šian­dien žiū­rint į Lie­tu­vos si­tu­a­ci­ją, ty­ri­mų duo­me­ni­mis, Lie­tu­va su ki­to­mis Bal­ti­jos ša­li­mis, taip pat Ru­mu­ni­ja, Veng­ri­ja yra tarp tų ša­lių, ku­rio­se eg­zis­tuo­ja di­džiau­sias ato­trū­kis tarp dar­bo jė­gos kva­li­fi­ka­ci­jos ir to, ko iš tik­rų­jų rei­kia in­ves­tuo­to­jams ir dar­bo su­tei­kė­jams. Jei­gu mes ne­pa­da­ry­si­me es­mi­nio ap­si­spren­di­mo dėl pro­fe­si­nio ar aukš­to­jo moks­lo ko­ky­bės ir nuo­la­ti­nio su­au­gu­sių­jų kva­li­fi­ka­ci­jos kė­li­mo, tai pro­ver­žio šio­je sri­ty­je sun­ku ti­kė­tis. O tie pa­tys ty­ri­mai tei­gia, kad at­ei­ty­je, pa­vyz­džiui, 2020 me­tais, aukš­tos kva­li­fi­ka­ci­jos dar­bo jė­gos po­rei­kis iš­augs nuo 29 iki 35 %, o že­mos kva­li­fi­ka­ci­jos po­rei­kis su­ma­žės nuo 21 iki 15 %. Iš­ties, jei­gu mes ne­pa­da­ry­si­me dar­bo jė­gos kva­li­fi­ka­ci­jos ir pa­čių žmo­nių pa­ska­ti­ni­mo in­ves­tuo­ti į sa­vo ge­bė­ji­mus, į sa­vo kva­li­fi­ka­ci­ją, į sa­vo iš­si­la­vi­ni­mą pro­ver­žio, iš tik­rų­jų si­tu­a­ci­ja ne­pa­si­keis.

Pas­ku­ti­nis dė­muo, kal­bant ne tik apie už­sie­nio in­ves­ti­ci­jas, bet taip pat apie mū­sų pa­čių ver­slo si­tu­a­ci­ją. Kiek te­ko prieš rin­ki­mus lan­ky­tis re­gio­nuo­se, ko­kias iš tik­rų­jų žmo­nės, gal­vo­jan­tys apie sa­vo ver­slo kū­ri­mą, iš­ski­ria pro­ble­mas, jų iš es­mės bū­tų tur­būt ir­gi trys. Vie­na iš jų yra pra­di­nio ka­pi­ta­lo trū­ku­mas, kad iš tik­rų­jų Lie­tu­vo­je nė­ra efek­ty­vios sis­te­mos, kaip pa­dė­ti jau­nam ver­slui star­tuo­ti. Taip pat yra per­tek­li­nis ver­slo reg­la­men­ta­vi­mas, di­džiu­lė biu­ro­k­ra­ti­ja, taip pat ir ma­žes­nis dar­bo jė­gos ap­mo­kes­ti­ni­mas, apie ku­rį jau kal­bė­jo prieš ma­ne A. Ar­mo­nai­tė. Tie­są sa­kant, ma­nau, da­bar­ti­niai Vy­riau­sy­bės ren­gia­mi nuo­la­ti­niai pla­nai ko­vai su emig­ra­ci­ja skam­ba vi­siš­kai ne­am­bi­cin­gai. Jei­gu mes ne­iš­skir­si­me tų tri­jų pri­ori­te­tų, iš tik­rų­jų pro­ver­žio ti­kė­tis yra pa­kan­ka­mai su­dė­tin­ga. Ačiū.

PIRMININKĖ. Dė­ko­ju. Kvie­čiu Ž. Pa­vi­lio­nį. Pra­šau.

Ž. PAVILIONIS (TS-LKDF). La­bai ačiū, pir­mi­nin­ke. Aš kal­bė­siu ne kaip po­li­ti­kas, bet kaip bu­vęs prak­ti­kas, la­bai daug dir­bęs su mū­sų, lie­tu­vių, iš­ei­vi­ja už­sie­ny­je. Aš su­pran­tu, kad šian­dien dau­gu­mai skau­du klau­sy­ti mū­sų pa­čių ga­na tuš­čių kal­bų, nes, tie­sa, nė­ra daug siū­ly­mų ir spren­di­mų, kaip tą mil­ži­niš­ką pro­ble­mą spręs­ti. Aš ma­nau, mes dar dirb­si­me, kal­bė­si­me ne vie­ną kar­tą apie tai, ta­čiau šian­dien šia­me nu­ta­ri­me siū­lo­mas vie­nas pa­pras­tas ir la­bai tei­sin­gas spren­di­mas. Šian­dien su „Glo­ba­lia Lie­tu­va“ dir­ba 14 ins­ti­tu­ci­jų. Jos vi­sos tu­ri sa­vo ka­tės aša­ras, ku­rių ne­už­ten­ka nie­kam iš­spręs­ti. Sė­di am­ba­sa­do­je ir gal­vo­ji, kaip nors pirš­tą pa­ju­din­ti, kad tiems žmo­nėms pa­dė­tum. Ne­įma­no­ma! Nė­ra pi­ni­gų, nes kiek­vie­nas tu­ri po sa­vo ma­žą tūks­tan­tį. Šian­dien spren­di­mas yra la­bai pa­pras­tas – su­telk­ti vi­sas tas ins­ti­tu­ci­jas bent į vie­ną ins­ti­tu­ci­ją, su­tau­py­ti eta­tų, su­jung­ti pi­ni­gus, gal­būt at­si­ras ben­dras mąs­ty­mas ir vei­ki­mas. Tiems lie­tu­viams, ku­rie nuo­lat skun­džia­si, kam pa­skam­bin­ti, kas man pa­dės, iš tik­rų­jų at­si­ras­tų bent vie­nas lan­ge­lis ne tik te­oriš­kai, bet ir prak­tiš­kai. Taip, „Ren­kuo­si Lie­tu­vą“ tu­ri ke­le­tą eta­tų, ten dir­ba­ma be­veik be at­ly­gi­ni­mo, bet tos mo­te­rys ne­ga­li nie­ko iš­spręs­ti, nes yra ki­tos ins­ti­tu­ci­jos, ku­rios spren­džia vi­siš­kai prie­šin­ga kryp­ti­mi. To­dėl aš la­bai pra­šau, ypač sa­vo par­ti­jos ko­le­gų: bū­ki­te ge­ri, pri­tar­ki­te ši­tam spren­di­mui, bent vie­nam. Jei­gu Vy­riau­sy­bė po pu­sės me­tų pa­gim­dys nau­jus spren­di­mus, ap­svars­ty­si­me. Gal­būt at­me­si­me, gal­būt pri­tar­si­me, bet jei­gu šian­dien mū­sų dis­ku­si­ja baig­sis ne­pri­ta­ri­mu šiam nu­ta­ri­mui, mes dar la­biau pa­ska­tin­si­me emig­ra­ci­ją, nes vie­nas iš di­džiau­sių prie­kaiš­tų mums, kad mes to­kius po­sė­džius bai­gia­me tuš­čio­mis kal­bo­mis – oro vir­pi­ni­mu, ir to jie la­biau­siai ne­mėgs­ta. La­bai ačiū.

PIRMININKĖ. Dė­ko­ju už jū­sų ra­cio­na­lią kal­bą ir pa­siū­ly­mus. Iš tik­rų­jų dirb­si­me ir kal­bė­si­me, kad rei­kia su­si­tel­ki­mo. Dau­ge­lis jū­sų pa­siū­ly­mų, už ką la­bai dė­ko­ju, nu­skam­bė­jo čia. Dis­ku­si­ja reikš­min­ga ir, ma­nau, tik­rai rei­ka­lin­ga.

Dėl šio nu­ta­ri­mo, ku­rį mes da­bar dis­ku­tuo­ja­me, ger­bia­mi ko­le­gos, yra gau­ti pa­siū­ly­mai, ta­čiau jie dar ne­svars­ty­ti ko­mi­te­tuo­se ir šian­dien yra svars­ty­mas. Pri­ėmi­mo sta­di­jo­je, tai su­ta­rė­me ir su pa­siū­ly­mo au­to­riais, mes juos ap­tar­si­me jau ir po ko­mi­te­to iš­va­dų. Tad ar­ti­miau­siu me­tu tai pa­da­ry­si­me.

Da­bar nuo­mo­nė už, nuo­mo­nė prieš dėl šio nu­ta­ri­mo po svars­ty­mo. Pra­šau. Nuo­mo­nė už – P. Urb­šys.

P. URBŠYS (LVŽSF). Aki­vaiz­du, vi­si iki vie­no, sė­din­tys šio­je sa­lė­je, su­vo­kia­me, kad yra di­džiau­sias iš­šū­kis mū­sų vals­ty­bei, mū­sų tau­tai. Tai, kad mes iki šios die­nos ne­sa­me pri­ėmę Sei­mo nu­ta­ri­mo, kaip ši­tą pro­ble­mą iš­spręs­ti, dar kar­tą pa­ro­do, kad mes ne­ga­li­me per­ženg­ti per sa­vo po­li­ti­nes am­bi­ci­jas. Ši die­na mums yra pro­ga įro­dy­ti, kad mes vis dėl­to pa­jė­gūs vals­ty­bės, tau­tos in­te­re­sus lai­ky­ti aukš­čiau sa­vo par­ti­nių ir as­me­ni­nių ir pri­im­ti šį nu­ta­ri­mą, ku­ris leis­tų vis dėl­to stra­te­giš­kai pa­si­žiū­rė­ti į es­mi­nės pro­ble­mos spren­di­mą.

PIRMININKĖ. Dė­ko­ju. Nuo­mo­nė prieš – J. Raz­ma.

J. RAZMA (TS-LKDF). Ger­bia­mi ko­le­gos, šios die­nos dis­ku­si­ja bu­vo pras­min­ga bent vie­na pras­me, nes jos me­tu iš­gir­do­me abe­jin­gu bal­su per­skai­ty­tą prem­je­ro pa­si­sa­ky­mą, iš ku­rio ga­lė­jo­me aiš­kiai su­vok­ti, kad prem­je­ras, kar­tu, ma­nau, ir vi­sa Vy­riau­sy­bė ne­tu­ri di­de­lio ti­kė­ji­mo ir am­bi­ci­jos ką nors reikš­min­go pa­da­ry­ti kei­čiant si­tu­a­ci­ją dėl emig­ra­ci­jos. Pats prem­je­ras pa­žy­mė­jo, kad jis per­skai­to pra­ne­ši­mą. Ga­li­me čia pa­ly­gin­ti, kai prem­je­ras aist­rin­gai sie­kia ko­kios nors re­for­mos, pa­vyz­džiui, urė­di­jų nai­ki­ni­mo, kaip aist­rin­gai, kaip ryž­tin­gai jis kal­ba. To­dėl, kad ir ką mes čia pri­im­tu­me, bus su­dė­tin­ga pa­siek­ti prak­ti­nių re­zul­ta­tų, jei­gu Vy­riau­sy­bė ne­tu­rės to ti­kė­ji­mo. Mes čia pra­šo­me pa­reng­ti pro­gra­mą, bet prem­je­ras iš es­mės pa­sa­kė, kad jis stra­te­gi­jo­mis ne­la­bai ti­ki, kad jos ką nors ga­lė­tų pa­dė­ti. Siū­lo­me su­da­ry­ti dar­bo gru­pę, lyg Vy­riau­sy­bei ne­bū­tų ži­no­mas toks me­to­das, kaip dar­bo gru­pių su­da­ry­mas.

Jei­gu no­ri­me, kad tik­rai bū­tų pa­da­ry­ta vie­na cen­tri­nė struk­tū­ra, rei­kia ne tai siū­lan­čius nu­ta­ri­mus teik­ti, o kon­kre­čia­me įsta­ty­me pa­ra­šy­ti, kaip ta struk­tū­ra tu­ri at­ro­dy­ti, ko­kia jos vie­ta, ir ta­da tai bus fak­tas. Da­bar mū­sų pa­siū­ly­mas Vy­riau­sy­bei nie­ko ne­reiš­kia. Vy­riau­sy­bė ga­li pa­da­ry­ti tą struk­tū­rą, ga­li ne­da­ry­ti, tai yra tik Sei­mo siū­ly­mas, to­dėl ma­nau, kad pa­ti Sei­mo nu­ta­ri­mo for­ma, no­rint kon­kre­taus re­zul­ta­to, nė­ra įpa­rei­go­jan­ti. Ma­nau, kad rei­kė­jo, jei­gu jau no­ri­me, ieš­ko­ti tei­si­nių for­mų, jei­gu tu­ri­me įsi­ti­ki­ni­mą, kad bū­tent tas ar ki­tas spren­di­mas rei­ka­lin­gas.

PIRMININKĖ. Dė­ko­ju. Kvie­čiu bal­suo­ti. Kas pri­ta­ria­te Sei­mo nu­ta­ri­mo pro­jek­tui, bal­suo­ja­te už, kas tu­ri­te ki­tą nuo­mo­nę, bal­suo­ja­te prieš ar­ba su­si­lai­ko­te. (Bal­sai sa­lė­je)

Bal­sa­vo 97 Sei­mo na­riai: už bal­sa­vo 87, prieš – 2, su­si­lai­kė 8. Po svars­ty­mo mi­nė­tam nu­ta­ri­mo pro­jek­tui pri­tar­ta.

Prieš pa­skelb­da­ma ki­tą dar­bo­tvarkės klau­si­mą, aš no­riu vi­so mū­sų Sei­mo var­du pa­svei­kin­ti R. Sin­ke­vi­čių, ku­ris va­kar šven­tė sa­vo gra­žų ju­bi­lie­ji­nį gim­ta­die­nį, ir pa­lin­kė­ti jam daug sėk­mės, iš­min­ties ir jau­nat­viš­kos ener­gi­jos. (Plo­ji­mai)

 

12.58 val.

Sei­mo nu­ta­ri­mo „Dėl Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo 2017 m. ko­vo 16 d. nu­ta­ri­mo Nr. XIII-232 „Dėl Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo spe­cia­lio­sios ty­ri­mo ko­mi­si­jos Sei­mo Etikos ir pro­ce­dū­rų ko­mi­si­jos tei­ki­mo pra­dė­ti ap­kal­tos pro­ce­są Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo na­riui Kęs­tu­čiui Pū­kui pa­grįs­tu­mui iš­tir­ti ir iš­va­dai dėl pa­grin­do pra­dė­ti ap­kal­tos proce­są pareng­ti su­da­ry­mo“ pa­kei­ti­mo“ pro­jek­tas Nr. XIIIP-532(2) (pa­tei­ki­mas, svarsty­mas, priėmi­mas)

 

Ger­bia­mie­ji ko­le­gos, mes su­ta­rė­me ry­te, kad pa­pil­dy­si­me dar­bo­tvarkę klau­si­mu – Sei­mo nu­ta­ri­mo „Dėl Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo 2017 m. ko­vo 16 d. nu­ta­ri­mo Nr. XIII-232 „Dėl Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo spe­cia­lio­sios ty­ri­mo ko­mi­si­jos Sei­mo Eti­kos ir pro­ce­dū­rų ko­mi­si­jos tei­ki­mo pra­dė­ti ap­kal­tos pro­ce­są Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo na­riui Kęs­tu­čiui Pū­kui pa­grįs­tu­mui iš­tir­ti ir iš­va­dai dėl pa­grin­do pra­dė­ti ap­kal­tos pro­ce­są pa­reng­ti su­da­ry­mo“ pa­kei­ti­mo“ pro­jek­tu Nr. XIIIP-532. Kvie­čiu pra­ne­šė­ją D. Ša­ka­lie­nę pa­teik­ti Sei­mo nu­ta­ri­mo pro­jek­tą.

D. ŠAKALIENĖ (LVŽSF). Ger­bia­mi ko­le­gos, kaip ži­no­te, iš tie­sų šios ko­mi­si­jos dar­bas yra pa­kan­ka­mai su­dė­tin­gas. Rem­da­mie­si Sei­mo na­rio K. Pū­ko tei­ki­mu, sa­va­no­riš­kai nu­si­ša­li­no ke­tu­ri ko­mi­si­jos na­riai. Tie­siog no­ri­me ne­stab­dy­ti šio pro­ce­so ir ne­gin­čy­ti šio ger­bia­mo Sei­mo na­rio K. Pū­ko pra­šy­mo tam, kad ga­lė­tu­me grei­tai ir kon­struk­ty­viai dirb­ti. Frak­ci­jų yra pa­teik­ti ki­ti na­riai, pa­kei­sian­tys šiuos ke­tu­ris nu­si­ša­li­nu­sius na­rius. Ma­nau, vi­si no­ri­me, kad šis pro­ce­sas vis dėl­to vyk­tų efek­ty­viai, be truk­džių, be stab­džių. Nuo­šir­džiai jū­sų pra­šau pri­tar­ti pa­kei­ti­mui, vie­to­j A. Ar­mo­nai­tės ko­mi­si­jo­je bū­tų S. Gent­vi­las, vie­to­je M. Pui­do­ko – L. Sta­niu­vie­nė, vie­to­je R. Šar­knic­ko – A. Stan­či­kas, vie­to­je T. To­mi­li­no – V. Ving­rie­nė. La­bai pra­šy­čiau pri­tar­ti.

PIRMININKĖ. Dė­ko­ju. Jū­sų nie­kas ne­no­ri pa­klaus­ti. Jūs čia tei­kė­te ant­rą­jį va­rian­tą? (Bal­sai sa­lė­je) Taip. Ar ga­li­me ben­dru su­ta­ri­mo po pa­tei­ki­mo?.. (Bal­sai sa­lė­je) No­ri­te bal­suo­ti. Pra­šau, kvie­čiu bal­suo­ti.

Bal­sa­vo 93 Sei­mo na­riai. Vi­si vien­bal­siai 93 pa­si­sa­kė už.

Svars­ty­mas. No­rin­čių dis­ku­si­jo­je kal­bė­ti nė­ra. (Bal­sai sa­lė­je) Nuo­mo­nė už, nuo­mo­nė prieš. Nė­ra. Ben­dru su­ta­ri­mu ga­li­me pri­tar­ti po svars­ty­mo? (Bal­sai sa­lė­je) Ga­li­me.

Pri­ėmi­mas. Ke­tu­ri – už, ke­tu­ri – prieš. Ne­spė­ja mū­sų apa­ra­tū­ra, mes la­bai grei­tai dir­ba­me. Nuo­mo­nių už, nuo­mo­nių prieš nė­ra no­rin­čių pa­sa­ky­ti. Bal­suo­ja­me.

 

Šio nu­ta­ri­mo pri­ėmi­mas

 

Bal­sa­vo 95 Sei­mo na­riai. Vi­si bal­sa­vo vien­bal­siai už. Sei­mo nu­ta­ri­mas (pro­jek­tas Nr. XIIIP-532(2) pri­im­tas. (Gon­gas)

 

13.02 val.

Vals­ty­bės ir sa­vi­val­dy­bių tur­to val­dy­mo, nau­do­ji­mo ir dis­po­na­vi­mo juo įsta­ty­mo Nr. VIII-729 23 straips­nio pa­kei­ti­mo įsta­ty­mo pro­jek­tas Nr. XIIP-4846(2), Cen­tra­li­zuo­tai val­do­mo vals­ty­bės tur­to val­dy­to­jo įsta­ty­mo Nr. XII-791 4 ir 5 straips­nių pa­kei­ti­mo įstaty­mo pro­jek­tas Nr. XIIP-4847(2) (svars­ty­mas)

 

Skel­biu ki­tą mū­sų dar­bo­tvarkės klau­si­mą – Vals­ty­bės ir sa­vi­val­dy­bių tur­to val­dy­mo, nau­do­ji­mo ir dis­po­na­vi­mo juo įsta­ty­mo Nr. VIII-729 23 straips­nio pa­kei­ti­mo įsta­ty­mo pro­jek­tas Nr. XIIP-4846(2). Pra­ne­šė­jas – V. Sin­ke­vi­čius, Eko­no­mi­kos ko­mi­te­tas. Pra­šo­me pa­teik­ti ko­mi­te­to iš­va­dą.

V. SINKEVIČIUS (LVŽSF). Svei­ki, ger­bia­mi ko­le­gos, ko­mi­te­tas svars­tė įsta­ty­mą ir vien­bal­siai pri­ta­rė, taip pat bu­vo gau­tos pa­sta­bos.

PIRMININKĖ. Taip, pra­šau.

V. SINKEVIČIUS (LVŽSF). Bu­vo gau­tos Tei­sės ir tei­sėt­var­kos ko­mi­te­to pa­sta­bos, į ku­rias bu­vo at­si­žvelg­ta ir pri­tar­ta. Vie­nai pa­sta­bai bu­vo pri­tar­ta iš da­lies. Vi­si ko­mi­te­to spren­di­mai bu­vo pri­im­ti ben­dru su­ta­ri­mu.

PIRMININKĖ. Dė­ko­ju. Ir gal kar­tu ga­li­te pri­sta­ty­ti ly­di­mą­jį įsta­ty­mo pro­jek­tą Nr. XIIP-4847(2)?

V. SINKEVIČIUS (LVŽSF). Taip, ly­di­ma­sis. Taip pat bu­vo gau­ta Sei­mo kan­ce­lia­ri­jos Tei­sės ko­mi­te­to pa­sta­ba, ku­riai bu­vo pri­tar­ta. Taip pat gau­ta Biu­dže­to ir fi­nan­sų ko­mi­te­to pa­sta­ba dėl da­tos, tai bu­vo taip pat pri­tar­ta. Ir Au­di­to ko­mi­te­to pa­sta­ba, pa­siū­ly­mai, ku­riems pri­tar­ta iš da­lies ben­dru su­ta­ri­mu.

PIRMININKĖ. Ačiū.

V. SINKEVIČIUS (LVŽSF). Taip pat Sei­mo na­rio J. Raz­mos siū­ly­mas.

PIRMININKĖ. Taip, bet pa­siū­ly­mus mes ap­tar­si­me vė­liau. Da­bar pra­šy­siu pa­teik­ti ki­to ko­mi­te­to – Au­di­to ko­mi­te­to iš­va­dą ir kvie­čiu N. Pu­tei­kį. Jūs taip pat dėl abie­jų įsta­ty­mų projek­tų.

N. PUTEIKIS (LVŽSF). Au­di­to ko­mi­te­to spren­di­mas dėl Vals­ty­bės ir sa­vi­val­dy­bių tur­to val­dy­mo, nau­do­ji­mo ir dis­po­na­vi­mo juo įsta­ty­mo Nr. VIII-729 23 straips­nio pa­kei­ti­mo įsta­ty­mo pro­jek­to Nr. XIIP-4846. Ko­mi­te­to spren­di­mas – iš es­mės pri­tar­ti ini­cia­to­rių pa­teik­tam pro­jek­tui ir siū­ly­ti pa­grin­di­niam ko­mi­te­tui jį to­bu­lin­ti at­si­žvel­giant į Sei­mo kan­ce­lia­ri­jos Tei­sės de­par­ta­men­to pa­sta­bą, ku­riai pri­ta­rė Sei­mo Au­di­to ko­mi­te­tas.

Ana­lo­giš­kas dėl Cen­tra­li­zuo­tai val­do­mo vals­ty­bės tur­to val­dy­to­jo įsta­ty­mo pa­kei­ti­mo įsta­ty­mo pro­jek­to Nr. XIIP-4847, ab­so­liu­čiai ana­lo­giš­kas Au­di­to ko­mi­te­to spren­di­mas.

PIRMININKĖ. Ačiū pra­ne­šė­jui už jū­sų pa­teik­tas iš­va­das. Kvie­čiu Biu­dže­to ir fi­nan­sų ko­mi­te­to pra­ne­šė­ją – A. Pa­lio­nį. Pra­šau.

A. PALIONIS (LSDPF). Ačiū, po­sė­džio pir­mi­nin­ke. Sei­mo Biu­dže­to ir fi­nan­sų ko­mi­te­tas, kaip pa­pil­do­mas ko­mi­te­tas, svars­tė pro­jek­tą Nr. XIIP-4846 ir spren­di­mas – pa­siū­ly­ti pa­grin­di­niam Eko­no­mi­kos ko­mi­te­tui pa­to­bu­lin­ti pro­jek­tą pa­gal Sei­mo na­rio V. Sin­ke­vi­čiaus pa­siū­ly­mą ir ko­mi­te­to pa­siū­ly­mą. Bal­sa­vi­mo re­zul­ta­tai: už – 7, su­si­lai­kė 1.

Taip pat ko­mi­te­tas svars­tė ir įsta­ty­mo pro­jek­tą Nr. XIIP-4847. Ir ko­mi­te­to spren­di­mas pa­siū­ly­ti pa­grin­di­niam Eko­no­mi­kos ko­mi­te­tui pa­to­bu­lin­ti pro­jek­tą pa­gal ko­mi­te­to pa­siū­ly­mą. Už – 7, su­si­lai­kė 1.

PIRMININKĖ. Dė­ko­ju pra­ne­šė­jui. Ir kvie­čiu pa­skelb­ti Vals­ty­bės val­dy­mo ir sa­vi­val­dy­bių ko­mi­te­to iš­va­dą. Kvie­čiu R. Juš­ką.

R. JUŠKA (LSF). Mū­sų ko­mi­te­to spren­di­mas – iš es­mės pri­tar­ti įsta­ty­mo pro­jek­tui Nr. XIIP-4846 ir siū­ly­ti pa­grin­di­niam ko­mi­te­tui įsta­ty­mo pro­jek­tą to­bu­lin­ti at­si­žvel­giant į Sei­mo kan­ce­lia­ri­jos Tei­sės de­par­ta­men­to pa­sta­bas ir Sei­mo na­rio V. Sin­ke­vi­čiaus pa­siū­ly­mus. Pri­tar­ta ben­dru su­ta­ri­mu.

Ly­di­ma­sis įsta­ty­mo pro­jek­tas Nr. XIIP-4847 – pri­tar­ti įsta­ty­mo pro­jek­tui. Pri­tar­ta ben­dru su­ta­ri­mu.

PIRMININKĖ. Dė­ko­ju ger­bia­ma­jam pra­ne­šė­jui. Dis­ku­si­ja. Dis­ku­si­jo­je kal­bė­ti kvie­čiu K. Gla­vec­ką, ruo­šia­si A. Ar­mo­nai­tė.

K. GLAVECKAS (LSF). Ger­bia­ma pir­mi­nin­ke, ger­bia­mi ko­le­gos, iš tik­ro re­for­ma tai nė­ra kor­tų ka­la­dės per­da­li­ni­mas. Tai agen­tū­ros kū­ri­mas la­bai pri­me­na tą si­tu­a­ci­ją, ka­da funk­ci­jos iš vie­nos struk­tū­ros per­ei­na į ki­tą, kai tos grįž­ta at­gal ir t. t., ir pa­na­šiai, o rei­ka­lai pa­pras­tai ma­žai kei­čia­si. Ap­skri­tai agen­tū­rų ar ko­kių nors pa­da­li­nių kū­ri­mas yra įpras­ti­nė mū­sų to­kia val­dy­mo bū­se­na, nes pri­ku­ria­me agen­tū­rų, duo­da­me jai funk­ci­jas, pas­kui pra­ei­na kiek lai­ko, žiū­ri­me, kad ji­nai nie­ko ne­pa­da­rė. Ją jau skal­bia­me, nai­ki­na­me ar dar ką nors da­ro­me.

Ly­giai tas pats, bi­jau, kad ga­li bū­ti ir su ši­ta agen­tū­ra. Kiek mes tu­ri­me pa­ty­ri­mo iš Ūkio mi­nis­te­ri­jos dar­bo, tai vi­suo­met pri­kur­ta ten ir eko­no­mi­kos ins­ti­tu­tai, ir val­dy­se­nos, ir ste­bė­se­nos, ir t. t., ir pa­na­šiai. Bet kur kas nors gir­dė­jo­te per te­le­vi­zi­ją ar­ba ko­kį nors ofi­cia­lų vie­šą ren­gi­nį, kad kal­bė­tų ne ban­ko ana­li­ti­kai, bet, pa­vyz­džiui, Ūkio mi­nis­te­ri­jos ana­li­ti­kai. Fak­tiš­kai nie­kas nie­ko ne­gir­dė­jo, ki­taip ta­riant, spe­cia­lis­tų ten gal ir yra, bet jie vie­šu­mo­je ne­si­ro­do, o agen­tū­ra vi­sų pir­ma yra su­si­ju­si su vie­ši­ni­mo dar­bais. To­dėl to­kios agen­tū­ros įkū­ri­mas pa­imant iš Tur­to ban­ko, per­ke­liant funk­ci­jas ir su­kil­no­jant iš es­mės tai yra tik iš­lai­ky­mas, nau­jos struk­tū­ros su­kū­ri­mas, į ku­rią vėl bus pri­im­ti žmo­nės, o ku­rių dar­bo tiks­las bus toks – ben­dra ste­bė­se­na ir ana­li­zė, ku­ri iš es­mės nie­ko ne­pa­keis.

Iš tik­ro vi­są eko­no­mi­ką ku­ria ver­slas. Ver­slas, aiš­ku, yra, na­tū­ra­lu, ka­pi­ta­las ir in­ves­ti­ci­jos. Tai mū­sų pa­vyz­dys prieš tai bu­vu­sios dis­ku­si­jos at­žvil­giu aš ir sa­kiau, kad, pa­vyz­džiui, aki­vaiz­du, kad eko­no­mi­ko­je bū­ti­na su­kur­ti kaip pa­vyz­dį la­ze­rių klas­te­rį, pa­vyz­džiui, ku­ria­me ga­li­ma bū­tų in­ves­tuo­ti ir už­sie­ny­je gy­ve­nan­čių lie­tu­vių ka­pi­ta­lą, ir mū­sų san­tau­pų ka­pi­ta­lą, ku­rį tu­ri žmo­nės su­kau­pę ban­kuo­se ir kur pa­lū­ka­nos yra nu­li­nės, ir vals­ty­bė ga­lė­tų da­ly­vau­ti. Ta­da to­kiu at­ve­ju ne­rei­kė­tų to­kių agen­tū­rų iš es­mės už­tai, kad ka­pi­ta­las ir ver­slas vi­suo­met ži­no ge­riau ne­gu ko­kia nors vie­ša agen­tū­ra, ku­rios tiks­lai pa­pras­tai yra la­bai ne­apib­rėž­ti. To­dėl aš ma­nau, kad to­kios agen­tū­ros vėl stei­gi­mas nė­ra pa­grįs­tas ir eko­no­miš­kai, ma­nau, ne­bus nau­din­gas. Ačiū.

PIRMININKĖ. Dė­ko­ju. Kvie­čiu A. Ar­mo­nai­tę, ruo­šia­si A. Skar­džius.

A. ARMONAITĖ (LSF). Dė­ko­ju. Iš es­mės, ko ge­ro, po­zi­ty­viai rei­kia ver­tin­ti tai, kad mes at­ski­ria­me funk­ci­jas ir no­ri­me su­telk­ti vals­ty­bės val­do­mų įmo­nių vi­sas ži­nias, vi­sus duo­me­nis ir val­dy­mą vie­no­se ran­ko­se. Ta­čiau aš prieš po­sė­dį pa­si­do­mė­jau ste­bė­se­nos ir prog­no­zių agen­tū­ra. Tie­są sa­kant, ki­lo šio­kių to­kių abe­jo­nių ap­skri­tai apie tą or­ga­ni­za­ci­ją. Pas­ku­ti­niai ty­ri­mai, ku­riuos jie da­rė ir skel­bia­mi sve­tai­nė­se, yra 2008 me­tų, tai jau 10 me­tų be­veik. Pas­ku­ti­niai pro­jek­tai 2009–2012 me­tų lai­ko­tar­pio. Tai su­ke­lia klau­si­mų, ko­dėl bū­tent ši agen­tū­ra bu­vo pa­si­rink­ta ir ar tai nė­ra, tie­są sa­kant, nu­mi­rė­lio gai­vi­ni­mas? Bet, ki­ta ver­tus, ži­no­ma, kad rei­kia at­skir­ti tas funk­ci­jas ir ben­drą tra­jek­to­ri­ją rei­kė­tų pa­lai­ky­ti. Bet vis dėl­to ne vi­sai su­pra­tau Ūkio mi­nis­te­ri­jos ir ki­tų žmo­nių, ku­rie pri­si­i­ma ly­de­rys­tę ši­to klau­si­mo spren­di­mo, vis­ką su­kel­ti į šią agen­tū­rą. Gal­būt rei­kė­tų pla­tes­nės re­for­mos šio­je agen­tū­ro­je. Dė­kui.

PIRMININKĖ. Ačiū jums. A. Skar­džius. Pra­šau, ko­le­ga.

A. SKARDŽIUS (LSDPF). Ačiū, ger­bia­mo­ji vi­ce­pir­mi­nin­ke. Vals­ty­bė­je su vals­ty­bės tur­tu kaip el­gia­ma­si – nė vie­nas čia da­ly­vau­jan­tis, kas tu­rė­jo sa­vo ver­slą, tur­būt ne­si­elg­tų taip. Val­s­ty­bė­je, jums pri­min­siu, ypač nau­jie­siems Sei­mo na­riams, vi­sai dar ne­se­niai už vals­ty­bės tur­to ap­skai­tą bu­vo at­sa­kin­gas Sta­tis­ti­kos de­par­ta­men­tas. Jis da­ry­da­vo vals­ty­bės tur­to ap­skai­tą, ar ne keis­ta, ir vi­są lai­ką gy­rė­si, kad ji­sai vei­kia pa­gal eu­ro­pi­nes tai­syk­les.

Taip, gal­būt Sta­tis­ti­kos de­par­ta­men­tas ir dir­ba vyk­dy­da­mas sa­vo funk­ci­jas, bet vals­ty­bės tur­tui vis dėl­to rei­kia šei­mi­nin­ko. O šei­mi­nin­ko funk­ci­jos, kol tą tur­tą švais­tė­me, nie­kas ne­pri­si­ė­mė. Tar­si tu­rė­jo už tai at­sa­ky­ti Fi­nan­sų mi­nis­te­ri­ja, bet vi­si fi­nan­sų mi­nist­rai, kiek ma­no at­min­tis me­na, nuo 2000 me­tų kra­tė­si šios funk­ci­jos, kad ga­lų ga­le vals­ty­bės tur­tą ga­li­ma bū­tų įver­tin­ti, ar ji­sai val­do­mas efek­ty­viai, ar vals­ty­bei rei­kia tiek tur­to ir, pa­si­bai­gus ata­skai­ti­niam lai­ko­tar­piui, spręs­ti, ką su vals­ty­bės tur­tu da­ry­ti – ar į tą vals­ty­bės tur­tą in­ves­tuo­ti, ar jo at­si­kra­ty­ti? Ar tai nė­ra per di­de­lė naš­ta vals­ty­bei tu­rė­ti to­kį gre­mėz­diš­ką tur­tą ir leis­ti vie­šuo­sius fi­nan­sus, t. y. mo­kes­čių mo­kė­to­jų pi­ni­gus, ar juos nu­kreip­ti, tuos pi­ni­gus, ge­riau į so­cia­li­nes in­ves­ti­ci­jas, užuot tą vals­ty­bės tur­tą, sky­rus pu­sei me­tų, šil­dy­mo se­zo­nui di­džiu­lius kaš­tus… Tur­tas, aiš­ku, yra ne­re­no­vuo­tas, ir da­bar mes per­duo­da­me Ste­bė­se­nos ir prog­no­zių agen­tū­rai.

Ką mes per­duo­da­me? Tei­sę gau­ti in­for­ma­ci­ją, kon­sul­tuo­ti ir siū­ly­ti tei­ki­mus, bet nė vie­no žo­džio įsta­ty­me nė­ra apie at­sa­ko­my­bę to vals­ty­bės tur­to val­dy­to­jo. Kas pri­ims spren­di­mus? Ir vi­sai ne­se­niai dar iš­si­aiš­ki­no­me, svars­ty­da­mi Eko­no­mi­kos ko­mi­te­te, kad dė­me­sys krei­pia­mas tik į vie­ną da­lį tur­to, į vals­ty­bės val­do­mas įmo­nes, kur vals­ty­bė tu­ri dau­giau ne­gu pu­sę, tai yra 1/2 ak­ci­jų, o kaip su to­mis įmo­nė­mis ir įstai­go­mis, kur vals­ty­bė tu­ri ma­žiau ne­gu 1/2 ak­ci­jų? (Bal­sai sa­lė­je)

Pa­lau­ki­te, ger­bia­mie­ji ko­le­gos! Jūs ga­lė­si­te at­ei­ti į tri­bū­ną ir pa­kal­bė­ti, ger­bia­ma­sis jau­na­sis ko­le­ga, bet aš kal­bu apie vals­ty­bės tur­to val­dy­mą.

Tai štai, dėl at­sa­ko­my­bės. Efek­ty­vaus vals­ty­bės tur­to val­dy­mo – nu­lis dė­me­sio, ar mes per­kel­si­me iš Tur­to ban­ko, ku­riam ne­va ta funk­ci­ja šian­dien yra pri­skir­ta, į at­ski­rą agen­tū­rą, bet rei­ka­lin­gi spren­di­mai, at­sa­kin­gi as­me­nys ir spren­di­mai pa­si­bai­gus ata­skai­ti­niam lai­ko­tar­piui. Šian­dien at­sa­ko­my­bė ne­nu­ma­ty­ta.

To­dėl aš siū­lau iki pri­ėmi­mo sta­di­jos grįž­ti ir nu­ma­ty­ti at­sa­kin­gą už vals­ty­bės tur­to val­dy­mą ins­ti­tu­ci­ją ir as­me­nis. Ačiū.

PIRMININKĖ. Dė­ko­ju. Kvie­čiu pa­grin­di­nio ko­mi­te­to, Eko­no­mi­kos ko­mi­te­to, pir­mi­nin­ką vėl į tri­bū­ną. Ap­tar­si­me pa­teik­tus pa­siū­ly­mus ir juos pri­im­si­me.

J. Raz­ma pa­tei­kė pa­siū­ly­mą dėl 1 straips­nio. Ar yra de­šimt Sei­mo na­rių, ku­rie su­tik­tų leis­ti, kad J. Raz­ma pa­teik­tų pa­siū­ly­mą? (Bal­sai sa­lė­je)

J. RAZMA (TS-LKDF). Duo­ki­te man pa­sa­ky­ti.

PIRMININKĖ. Pir­ma leis­ki­me pri­sta­ty­ti, bet ma­nau, kad jau tik­rai lei­džia­me.

J. RAZMA (TS-LKDF). Ger­bia­mie­ji ko­le­gos, ma­no siū­ly­mas la­bai pa­pras­tas. Siū­lau ne­pa­mirš­ti ir tų įmo­nių, kur vals­ty­bė tu­ri 50 % ar ma­žiau ak­ci­jų. Jei­gu ma­no pa­tai­sos ne­pri­ima­me, įsta­ty­me lie­ka ne­apib­rėž­tu­mas, ar vals­ty­bė ap­skri­tai tas ak­ci­jas val­do, ar ką nors da­ro. O ma­no siū­ly­mas, kad taip pat bū­tų vals­ty­bės įga­lio­ta ins­ti­tu­ci­ja, ku­ri val­dy­tų ir to­kias ak­ci­jas. Juk jei­gu virš treč­da­lio ak­ci­jų, tai jos su­tei­kia ga­na daug tei­sių ir ga­li­ma žiū­rė­ti į tas įmo­nes, kaip jos vei­kia, tu­rė­ti įta­kos. Ga­lė­tų pa­ti­kė­ti, pa­vyz­džiui, Tur­to ban­kui ben­dru spren­di­mu to­kias ak­ci­jas val­dy­ti.

PIRMININKĖ. Ačiū. Ko­mi­te­to nuo­mo­nė.

V. SINKEVIČIUS (LVŽSF). Ko­mi­te­tas pri­ta­rė vien­bal­siai ger­bia­mo­jo J. Raz­mos siū­ly­mui, nes vals­ty­bė pri­va­lo ži­no­ti, kas vyks­ta su vi­so­mis val­do­mo­mis įmo­nė­mis.

PIRMININKĖ. Ačiū. Ar no­ri­te bal­suo­ti, ar ga­li­me ben­dru su­ta­ri­mu pri­tar­ti J. Raz­mos pa­siū­ly­mui? Ben­dru su­ta­ri­mu. Dė­ko­ju.

Taip pat gau­tas Biu­dže­to ir fi­nan­sų ko­mi­te­to pa­siū­ly­mas. Pra­šo­me, ko­mi­te­to pir­mi­nin­ke, pri­sta­ty­ti. (Bal­sai sa­lė­je) Ar yra no­rin­čių kal­bė­ti? Biu­dže­to ir fi­nan­sų ko­mi­te­to pir­mi­nin­kas. Ne. Pa­si­ti­ki ju­mis. Eko­no­mi­kos ko­mi­te­to iš­va­da. Pra­šom.

V. SINKEVIČIUS (LVŽSF). La­bai trum­pai apie Biu­dže­to ir fi­nan­sų ko­mi­te­to siū­ly­mą. Tai yra tie­siog at­si­sa­ky­ti ata­skai­tas teik­ti kiek­vie­nais me­tais, nes ata­skai­tos bū­na ir tar­pi­nės, ne tik kas­me­ti­nės. Čia toks dau­giau pa­tai­sy­mas, kad įsta­ty­me ne­bū­tų įdė­ta bū­tent tų… kiek­vie­nais me­tais. Ko­mi­te­tas at­si­žvel­gė ir pri­ta­rė Biu­dže­to ir fi­nan­sų ko­mi­te­to siū­ly­mui.

PIRMININKĖ. Ga­li­me pri­tar­ti ben­dru su­ta­ri­mu ko­mi­te­to nuo­mo­nei? (Bal­sai sa­lė­je) Ga­li­me. Dė­ko­ju. Dau­giau pa­siū­ly­mų dėl šio įsta­ty­mo pro­jek­to nė­ra gau­ta.

V. SINKEVIČIUS (LVŽSF). Ge­rai.

PIRMININKĖ. Nuo­mo­nė už, nuo­mo­nė prieš. No­rin­čių kal­bė­ti nė­ra. (Bal­sas sa­lė­je: „Aš no­riu nuo­mo­nę už, ne­spė­jau už­si­ra­šy­ti.“) Pra­šau? Jūs no­ri­te iš­sa­ky­ti nuo­mo­nę už? (Bal­sai sa­lė­je) Ben­dru su­ta­ri­mu? (Bal­sai sa­lė­je) No­ri bal­suo­ti. Ačiū, ko­le­gos. Bal­suo­ja­me.

Bal­sa­vo 94 Sei­mo na­riai: už – 87, prieš nė­ra, su­si­lai­kė 7. Po svars­ty­mo pri­tar­ta pro­jek­tui Nr. XIIP-4846(2).

Pro­jek­tas Nr. XIIP-4847(2). Pa­siū­ly­mų nė­ra gau­ta. Yra ly­di­ma­sis įsta­ty­mo pro­jek­tas. Ar ga­li­me ben­dru su­ta­ri­mu pri­tar­ti po svars­ty­mo? (Bal­sai sa­lė­je) Ga­li­me. Dė­ko­ju.

 

13.19 val.

Sei­mo nu­ta­ri­mo „Dėl Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo 2002 m. ba­lan­džio 23 d. nu­ta­ri­mo Nr. IX-861 „Dėl Vil­niaus pi­lių vals­ty­bi­nio kul­tū­ri­nio re­zer­va­to ri­bų nu­sta­ty­mo ir jo zonų ri­bų pla­no pa­tvir­ti­ni­mo“ pri­pa­ži­ni­mo ne­te­ku­siu ga­lios“ pro­jek­tas Nr. XIIP-4480(2) (svars­ty­mas ir pri­ėmi­mas)

 

Dar­bo­tvarkės 1-5 klau­si­mas – Sei­mo nu­ta­ri­mo „Dėl Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo 2002 m. ba­lan­džio 23 d. nu­ta­ri­mo Nr. IX-861 „Dėl Vil­niaus pi­lių vals­ty­bi­nio kul­tū­ri­nio re­zer­va­to ri­bų nu­sta­ty­mo ir jo zo­nų ri­bų pla­no pa­tvir­ti­ni­mo“ pri­pa­ži­ni­mo ne­te­ku­siu ga­lios“ pro­jek­tas Nr. XIIP-4480(2). Pra­ne­šė­jas – Kul­tū­ros ko­mi­te­to na­rys A. Ge­lū­nas. Ne­ma­tau A. Ge­lū­no. Gal ko­mi­te­to pir­mi­nin­kas R. Kar­baus­kis. Svars­ty­mas ir ko­mi­te­to iš­va­da.

R. KARBAUSKIS (LVŽSF). Mū­sų siū­ly­mas yra pri­tar­ti ben­dru su­ta­ri­mu. Yra du pa­tai­sy­mai, be to, da­tų pa­tai­sy­mai: 2018 m. sau­sio 1 d. – 2 straips­ny­je, 3 straips­ny­je – 2017 m. gruo­džio 31 d.

PIRMININKĖ. Ger­bia­mie­ji Sei­mo na­riai, ar ga­li­me pri­tar­ti ir pa­keis­ti da­tas? 2 straips­ny­je ir 3 straips­ny­je ati­tin­ka­mai 2018 m. sau­sio 1 d. ir 2017 m. gruo­džio 31 d. Ga­li­me ben­dru su­ta­ri­mu? (Bal­sai sa­lė­je) Nuo­mo­nė už. Bū­ti­nai no­ri­te? K. Gla­vec­kas.

K. GLAVECKAS (LSF). No­riu pa­si­sa­ky­ti. La­bai ačiū. Ger­bia­mie­ji ko­le­gos, aš iš tik­rų­jų re­miu ši­tą nu­ta­ri­mą vien su ta vil­ti­mi, kad Ge­di­mi­no bokš­tas ne­nu­grius nuo to mū­sų kal­no, nie­ko ben­dro ne­tu­ri, bet vis dėl­to tru­pu­tė­lį vis­kas tu­ri, nes tai – pi­lių te­ri­to­ri­ja. To­dėl aš re­miu ši­tą pro­jek­tą. Ačiū.

PIRMININKĖ. Dė­ko­ju. Nuo­mo­nės prieš nė­ra. Ar ga­li­me po svars­ty­mo pri­tar­ti ben­dru su­ta­ri­mu? Ga­li­me. Siū­lo­ma ypa­tin­ga sku­ba. Ar ga­li­me pri­im­ti? Pri­tar­ti ypa­tin­gai sku­bai ga­li­me.

Iš vi­so yra trys straips­niai. 1 straips­nis. Ga­li­me pri­im­ti? Ga­li­me. 2 straips­nis. Ga­li­me pri­im­ti? Ga­li­me. 3 straips­nis. Ga­li­me pri­im­ti? Ga­li­me.

Ke­tu­ri už, ke­tu­ri prieš. No­rin­čių kal­bė­ti nė­ra. Kvie­čiu bal­suo­ti.

 

Šio nu­ta­ri­mo pri­ėmi­mas

 

Bal­sa­vo 96 Sei­mo na­riai. Už – 92, prieš – 1, su­si­lai­kė 3. Sei­mo nu­ta­ri­mas (pro­jek­tas Nr. XIIP-4480(2) pri­im­tas. (Gon­gas)

 

13.22 val.

Vals­ty­bi­nės kul­tū­ros pa­vel­do ko­mi­si­jos įsta­ty­mo Nr. IX-2453 pa­kei­ti­mo įsta­ty­mo pro­jek­tas Nr. XIIP-4589(2), Ne­kil­no­ja­mo­jo kul­tū­ros pa­vel­do ap­sau­gos įsta­ty­mo Nr. I-733 10 straips­nio pa­kei­ti­mo įsta­ty­mo pro­jek­tas Nr. XIIP-4590(2) (pa­tei­ki­mas)

 

Skel­biu ki­tą mū­sų dar­bo­tvarkės klau­si­mą – Vals­ty­bi­nės kul­tū­ros pa­vel­do ko­mi­si­jos įsta­ty­mo Nr. IX-2453 pa­kei­ti­mo įsta­ty­mo pro­jek­tas Nr. XIIP-4589(2). Pra­ne­šė­jas – ko­mi­te­to pir­mi­nin­kas R. Kar­baus­kis, kaip Sei­mo na­rys, ir dar 29 Sei­mo na­riai. Ir gal kar­tu pri­sta­ty­si­te ir ly­di­mą­jį įsta­ty­mo pro­jek­tą – Ne­kil­no­ja­mo­jo kul­tū­ros pa­vel­do ap­sau­gos įsta­ty­mo Nr. I-733 10 straips­nio pa­kei­ti­mo įsta­ty­mo pro­jek­tą Nr. XIIP-4590(2). Pra­šom.

R. KARBAUSKIS (LVŽSF). Tai Vals­ty­bi­nės kul­tū­ros pa­vel­do ko­mi­si­jos įsta­ty­mo Nr. IX-2453 pa­kei­ti­mo įsta­ty­mo pro­jek­tu sie­kia­ma iš­plės­ti ko­mi­si­jos vyk­do­mas funk­ci­jas, aiš­kiau reg­la­men­tuo­ti jos kom­pe­ten­ci­ją, nu­sta­ty­ti ko­mi­si­jos veik­los prin­ci­pus, ko­mi­si­jos pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­jo rin­ki­mo tvar­ką, pa­pil­dy­ti ko­mi­si­jos pir­mi­nin­ko kom­pe­ten­ci­ją, nu­sta­ty­ti ko­mi­si­jos veik­los fi­nan­sa­vi­mo šal­ti­nius.

Pro­jek­tas iš­dės­ty­tas nau­ja re­dak­ci­ja. Kar­tu su įsta­ty­mo pro­jek­tu pa­reng­tas jam įgy­ven­din­ti rei­ka­lin­gas Ne­kil­no­ja­mo­jo kul­tū­ros pa­vel­do ap­sau­gos įsta­ty­mo Nr. I-733 10 straips­nio pa­kei­ti­mo įsta­ty­mo pro­jek­tas. Pri­ėmus šį įsta­ty­mo pro­jek­tą, ko­mi­si­jos veik­la taps efek­ty­ves­nė for­muo­jant ir įgy­ven­di­nant kul­tū­ros pa­vel­do ap­sau­gos po­li­ti­ką ir stra­te­gi­ją. Ne­skai­tau vi­sų punk­tų, ku­rie kei­čia­si, nes vi­si tu­ri­te, ma­nau, ne­gai­šiu lai­ko.

PIRMININKĖ. Ačiū. Jū­sų no­ri pa­klaus­ti trys Sei­mo na­riai. Pir­ma­sis klau­sia N. Pu­tei­kis.

N. PUTEIKIS (LVŽSF). Ar tik­rai ver­ta ko­mi­si­jos pir­mi­nin­kui leis­ti dirb­ti moks­li­nį dar­bą? Aš tą klau­si­mą for­mu­luo­ju to­dėl, kad jau bu­vo toks pir­mi­nin­kas J. Glem­ža. Tai jis tą moks­li­nį dar­bą taip smar­kiai dir­bo, kad ko­mi­si­jo­je bū­da­vo tik tris die­nas vie­toj pen­kių. Aš nuo­gąs­tau­ju, kad la­bai svar­bus to­kios ko­mi­si­jos pir­mi­nin­kas ne­pra­dė­tų pik­tnau­džiau­ti. Be to, tai er­zi­na žmo­nes, kai vals­ty­bės pa­rei­gū­nai, užuot dir­bę nuo 8 val. iki 17 val. laks­to, skai­to pa­skai­tas per ke­lis uni­ver­si­te­tus.

R. KARBAUSKIS (LVŽSF). Aš tik pa­sa­ky­siu, kad ži­no­tu­mė­te, jog tas įsta­ty­mo pro­jek­tas bu­vo reng­tas dar pra­ėju­sią ka­den­ci­ją. Mes, kaip ko­mi­te­tas, vi­si pa­si­ra­šė­me jo at­nau­ji­ni­mą, pa­tei­ki­mą. Ir čia yra punk­tas apie ko­mi­si­jos pir­mi­nin­ko tei­sę dirb­ti moks­li­nį pe­da­go­gi­nį dar­bą bei už­si­im­ti kū­ry­bi­ne veik­la. Aš ma­nau, svars­ty­mo me­tu vi­sa tai ga­li­ma ap­tar­ti.

PIRMININKĖ. Dė­ko­ju, klau­sia I. Ro­zo­va, ruo­šia­si A. Skar­džius.

I. ROZOVA (LLRA-KŠSF). La­bai ačiū. Ger­bia­ma­sis pra­ne­šė­jau, no­rė­jau pa­klaus­ti dėl ne­pri­ekaiš­tin­gos re­pu­ta­ci­jos, bet po to nu­spren­džiau iš­plės­ti klau­si­mą. Pa­gal ši­tą jū­sų pro­jek­tą kas bū­tų lai­ko­ma ne­pri­ekaiš­tin­gos re­pu­ta­ci­jos vi­suo­me­nės vei­kė­ju ir ko­kiais kri­te­ri­jais re­mian­tis bus nu­spren­džia­ma, kad kan­di­da­tas į ši­tos ko­mi­si­jos na­rius ati­tin­ka vi­suo­me­nės vei­kė­jo api­brė­ži­mą? Ačiū.

R. KARBAUSKIS (LVŽSF). Su­pran­tu. La­bai ge­ras klau­si­mas, la­bai sun­ku ras­ti at­sa­ky­mą. G. Kė­vi­šas ne­bū­tų ne­pri­ekaiš­tin­gos re­pu­ta­ci­jos, ma­no su­pra­ti­mu. Bet šne­kant apie ši­to api­brė­ži­mą, aš ma­nau, kad tą iš­aiš­ki­ni­mą tu­rė­tų kiek pla­čiau pa­da­ry­ti. Aš ne­ga­lė­čiau at­sa­ky­ti į tą klau­si­mą taip tiks­liai, kaip jūs no­rė­tu­mė­te, tei­siš­kai.

PIRMININKĖ. Klau­sia A. Skar­džius.

A. SKARDŽIUS (LSDPF). Ačiū, ger­bia­mo­ji pir­mi­nin­ke. Pri­ta­riu ger­bia­mo pra­ne­šė­jo pa­teik­tam pro­jek­tui, bet aš no­rė­čiau jū­sų, kaip Kul­tū­ros ko­mi­te­to pir­mi­nin­ko, pa­klaus­ti. Vis dėl­to op­ti­mi­za­ci­ja vyks­ta vals­ty­bės mas­tu glo­ba­li, pra­de­dant ke­lių įmo­nių sek­to­riu­je, miš­kuo­se ir t. t. Ka­da gi vis dėl­to pra­si­dės bū­tent vi­sų di­rek­ci­jų op­ti­mi­za­ci­ja? Mes tu­ri­me pri­kū­rę vi­so­kių Ker­na­vės, Tra­kų par­kų, Pi­lių di­rek­ci­jų, kur ma­žos ku­ni­gaikš­tys­tės, kur nė­ra kom­pe­ten­ci­jos. Kaž­ka­da jos bu­vo at­skir­tos nuo Kul­tū­ros pa­vel­do de­par­ta­men­to ir t. t., ir daug ki­tų da­ly­kų. Ar jūs ne­pla­nuo­ja­te in­ven­to­ri­zuo­ti, ger­bia­mas pir­mi­nin­ke, ir siū­ly­ti spren­di­mų Vy­riau­sy­bei?

R. KARBAUSKIS (LVŽSF). Kai mes šne­ka­me apie kul­tū­ros pa­vel­dą ir apie šią ko­mi­si­ją, jos bū­ti­nu­mu, bent mes ko­mi­te­te, ne­abe­jo­ja­me. Kaip tik jos funk­ci­jos yra pra­ple­čia­mos, nes kul­tū­ros pa­vel­do te­ma yra la­bai ak­tu­a­li. Įvai­riuo­se mū­sų po­sė­džiuo­se ir jūs vie­šo­jo­je erd­vė­je la­bai daug gir­di­te apie gin­čus. Ši­tos ko­mi­si­jos dar­bas – kaip tik bū­ti tam tik­ru ar­bit­ru, kad mes, pri­im­da­mi spren­di­mus vie­nu ar ki­tu klau­si­mu, ar Vy­riau­sy­bė, pri­im­da­ma spren­di­mus, ne­pa­da­ry­tų klai­dų, nes la­bai daug dis­ku­si­jų. Mes šne­ka­me ir apie Tra­kų klau­si­mus, ir apie daug ką. Ši­toks ar­bit­ras yra bū­ti­nas. Šne­kant apie pa­vel­dą, klau­si­mas per daug jaut­rus, kad jį pri­im­tu­me to­kiu siau­ru mū­sų po­li­ti­kų ma­ty­mu. Ši ko­mi­si­ja mums pa­dės.

PIRMININKĖ. Ačiū ger­bia­ma­jam pra­ne­šė­jui. Jūs at­sa­kė­te į jums pa­teik­tus klau­si­mus. Nuo­mo­nė už – S. Jo­vai­ša.

S. JOVAIŠA (TS-LKDF). Ačiū, ger­bia­ma pir­mi­nin­ke. Aš no­rė­čiau at­sa­ky­ti ir ko­le­gei, pri­tar­da­mas šiems abiem pro­jek­tams, kad Vals­ty­bės tar­ny­bos įsta­ty­me yra stan­dar­ti­zuo­ti ver­ti­ni­mai, kaip rei­kė­tų ver­tin­ti tos ko­mi­si­jos na­rius. To­dėl čia vis­kas jau yra su­dė­lio­ta, ir kaž­ko­kių ne­ti­kė­tu­mų ne­bus. Už, sa­ky­čiau.

PIRMININKĖ. Ačiū. Nuo­mo­nė prieš – N. Pu­tei­kis.

N. PUTEIKIS (LVŽSF). Ma­no nuo­mo­nė prieš bu­vo dėl to, kad ma­čiau, kad no­ri­ma pir­mi­nin­kui su­teik­ti tei­sę dirb­ti moks­li­nį dar­bą dar­bo me­tu. Jei­gu ta nuo­sta­ta bus pa­tai­sy­ta ir jei­gu pa­va­duo­to­jas ne­bus eta­ti­nis, ki­taip ta­riant, jei­gu ne­bus di­di­na­mos biu­dže­to iš­lai­dos ši­tai ko­mi­si­jai iš­lai­ky­ti, tai aš ta­da pri­tar­čiau. Ji nė­ra nei per di­de­lė, nei per daug bran­giai ap­mo­ka­ma. Ji yra tiek, kiek rei­kia vals­ty­bei. Tik­rai tai nė­ra švais­ty­mas ir tik­rai tai yra ge­ras ar­bit­ras, ir pri­ta­riu ko­mi­te­to pir­mi­nin­ko prieš tai pa­sa­ky­tiems ar­gu­men­tams. Ir jei­gu į ma­no nuo­gąs­ta­vi­mą bus at­si­žvelg­ta, aš ta­da bal­suo­siu už.

PIRMININKĖ. Dė­ko­ju. Ka­dan­gi du įsta­ty­mų pro­jek­tai, ma­tau, no­ri nuo­mo­nę už iš­sa­ky­ti V. Juo­za­pai­tis.

V. JUOZAPAITIS (TS-LKDF). Dė­ko­ju. Ka­dan­gi šian­dien ne­te­ko dar kal­bė­ti, tai pa­si­nau­do­siu pro­ga. No­rė­čiau at­kreip­ti dė­me­sį, kad moks­li­nis dar­bas tu­rė­tų bū­ti pri­va­lu­mas, o ne trū­ku­mas. Nes iš­ties aš ne­ži­nau tos vi­suo­me­nės da­lies, ku­ri pik­tin­tų­si, kad Lie­tu­vą val­dy­tų bent jau moks­li­nį iš­si­la­vi­ni­mą tu­rin­tys žmo­nės. Šiuo at­žvil­giu aš ma­nau, kad mes tu­ri­me vis­ką pa­da­ry­ti, kad pro­tin­gi žmo­nės bū­tų ir val­džio­je.

O dėl ne­pri­ekaiš­tin­gos re­pu­ta­ci­jos, aš tik pa­an­trin­siu ko­le­gai, kad iš­ties Vals­ty­bės tar­ny­bos įsta­ty­mas reg­la­men­tuo­ja tuos da­ly­kus ir juos rei­kė­tų per­kel­ti ir į biu­dže­ti­nių įstai­gų va­do­vų pri­ėmi­mo tvar­ką, tai mes šian­dien ma­to­me esant bū­ti­na. Tai­gi kvie­čiu bal­suo­ti už.

PIRMININKĖ. Ačiū. Ka­dan­gi nuo­mo­nės iš­si­sky­rė, pra­šom bal­suo­ti. Bal­suo­si­me už abu įsta­ty­mų pro­jek­tus Nr. XIIP-4589(2) ir Nr. XIIP-4590(2).

Bal­sa­vo 86 Sei­mo na­riai. Už – 84, prieš nė­ra, su­si­lai­kė 2. Po pa­tei­ki­mo pri­tar­ta. Pa­grin­di­nis – Kul­tū­ros ko­mi­te­tas, pa­pil­do­mas – Vals­ty­bės val­dy­mo ir sa­vi­val­dy­bių ko­mi­te­tas.

Siū­lo­ma svars­ty­ti bir­že­lio 22 die­ną.

 

13.30 val.

Sei­mo nu­ta­ri­mo „Dėl Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo 2017 m. ko­vo 16 d. nu­ta­ri­mo Nr. XIII-226 „Dėl Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo II (pa­va­sa­rio) se­si­jos dar­bų pro­gra­mos“ pa­kei­ti­mo“ pro­jek­tas Nr. XIIIP-526 (pa­tei­ki­mas, svars­ty­mas ir pri­ėmi­mas)

 

Skel­biu ki­tą dar­bo­tvarkės klau­si­mą – Nr. XIIIP-526. Mums rei­kia pa­pil­dy­ti se­si­jos dar­bų pro­gra­mą. Sei­mo nu­ta­ri­mo „Dėl Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo 2017 m. ko­vo 16 d. nu­ta­ri­mo Nr. XIII-226 „Dėl Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo II (pa­va­sa­rio) se­si­jos dar­bų pro­gra­mos“ pa­kei­ti­mo“ pro­jek­tas Nr. XIIIP-526. R. Kar­baus­kis. Pra­šom, žo­dis jums.

R. KARBAUSKIS (LVŽSF). Siū­lau Sei­mo dar­bų pro­gra­mą pa­pil­dy­ti Ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to pa­vel­do ap­sau­gos įsta­ty­mo Nr. I-733 9 ir 17 straips­nių pa­kei­ti­mo įsta­ty­mu.

PIRMININKĖ. Dė­ko­ju. Po pa­tei­ki­mo ga­li­me pri­ar­ti, nes no­rin­čių klaus­ti nė­ra? Ben­dru su­ta­ri­mu. Dė­ko­ju. Svars­ty­mas. Nuo­mo­nės už, nuo­mo­nės prieš nė­ra. Ga­li­me ben­dru su­ta­ri­mu? Ga­li­me.

Pri­ėmi­mas. Nuo­mo­nių nie­kas ne­no­ri iš­sa­ky­ti. Pra­šom bal­suo­ti.

 

Šio nu­ta­ri­mo pri­ėmi­mas

 

Bal­sa­vo 91 Sei­mo na­rys: už – 90, prieš nė­ra, su­si­lai­kė 1. Sei­mo nu­ta­ri­mas pri­im­tas. (Gon­gas)

 

13.31 val.

Ne­kil­no­ja­mo­jo kul­tū­ros pa­vel­do ap­sau­gos įsta­ty­mo Nr. I-733 9 ir 17 straips­nių pakei­ti­mo įsta­ty­mas Nr. XIIP-4591(2) (pa­tei­ki­mas)

 

Kvie­čiu R. Kar­baus­kį pa­teik­ti Ne­kil­no­ja­mo­jo kul­tū­ros pa­vel­do ap­sau­gos įsta­ty­mo Nr. I-733 9 ir 17 straips­nių pa­kei­ti­mo įsta­ty­mą Nr. XIIP-4591(2). Pra­šau.

R. KARBAUSKIS (LVŽSF). Siū­lo­ma Ne­kil­no­ja­mo­jo kul­tū­ros pa­vel­do ap­sau­gos įsta­ty­mo 9 straips­nį pa­pil­dy­ti nau­ja 4 da­li­mi, nu­ma­tant as­mens ir lai­vo ka­pi­to­no pa­rei­gą in­for­muo­ti Kul­tū­ros pa­vel­do de­par­ta­men­tą prie Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­jos apie ras­tą ga­li­mai po­van­de­ni­nį kul­tū­ros pa­vel­do ob­jek­tą Lie­tu­vos Res­pub­li­kos te­ri­to­ri­nė­je jū­ro­je, gre­tu­ti­nė­je zo­no­je, iš­skir­ti­nė­je eko­no­mi­nė­je zo­no­je, jū­ros ra­jo­no vi­daus van­de­ny­se bei vi­daus van­de­ny­se ar­ba pla­nuo­ja­mą su šiuo pa­vel­du su­si­ju­sią veik­lą.

Siū­lo­ma Ne­kil­no­ja­mo­jo kul­tū­ros pa­vel­do ap­sau­gos įsta­ty­mo 17 straips­nio 1 da­lies 4 pun­k­tą pa­pil­dy­ti, pra­ple­čiant mi­nė­to punk­to ga­lio­ji­mo ri­bas jū­ros ra­jo­no vi­daus van­de­ny­se bei iš­skir­ti­nė­je eko­no­mi­nė­je zo­no­je. Mi­nė­tos pa­tai­sos pri­si­dė­tų prie Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo 2015 m. bir­že­lio 11 d. nu­ta­ri­mo Nr. XIIIP-1781 „Dėl Lie­tu­vos Res­pub­li­kos te­ri­to­ri­jos ben­dro­jo pla­no da­lies „Jū­ri­nės te­ri­to­ri­jos“ pa­tvir­ti­ni­mo“ VIII sky­riaus 65 straips­nio re­a­laus įgy­ven­di­ni­mo.

PIRMININKĖ. Dė­ko­ju. Klau­sia N. Pu­tei­kis.

N. PUTEIKIS (LVŽSF). Aš at­si­i­mu.

PIRMININKĖ. Na, štai, vis­kas aiš­kiai pa­sa­ky­ta. Po pa­tei­ki­mo nuo­mo­nė už, nuo­mo­nė prieš. N. Pu­tei­kis no­ri kal­bė­ti?

N. PUTEIKIS (LVŽSF). Tai pui­ki pa­tai­sa, ra­gi­nu vi­sus už ją bal­suo­ti. Kar­tu no­riu pa­ra­gin­ti Kul­tū­ros ko­mi­te­tą ini­ci­juo­ti pri­si­jun­gi­mą prie vi­sų pa­min­klo­sau­gi­nių kon­ven­ci­jų, ku­rios dar li­ku­sios, prie ku­rių Lie­tu­va dar ne­pri­si­jun­gė. Ypač svar­bi bū­tų Fa­ro kon­ven­ci­ja, ku­ri pra­tęs­tų ši­tos pa­tai­sos, ku­rią da­bar svars­to­me, es­mę. Agi­tuo­ju vi­sus už.

PIRMININKĖ. Ačiū. Nuo­mo­nės prieš nė­ra. Gal ga­li­me ben­dru su­ta­ri­mu po pa­tei­ki­mo pri­tar­ti? Ga­li­me.

Pa­grin­di­nis – Kul­tū­ros ko­mi­te­tas. Pa­pil­do­mo ko­mi­te­to ne­nu­ma­ty­ta. Siū­lo­ma svars­ty­ti ba­lan­džio 22 die­ną. Dė­ko­ju.

 

13.33 val.

Kon­sti­tu­ci­jos 106 ir 107 straips­nių pa­kei­ti­mo įsta­ty­mo pro­jek­tas Nr. XIIIP-431, Kon­sti­tu­ci­nio Teis­mo įsta­ty­mo Nr. I-67 31, 65, 66, 68, 72 straips­nių pa­kei­ti­mo ir pa­pil­dy­mo įsta­ty­mo pro­jek­tas Nr. XIIIP-432 (pa­tei­ki­mas)

 

Kvie­čiu į tri­bū­ną J. Sa­ba­taus­ką pa­teik­ti Kon­sti­tu­ci­jos 106 ir 107 straips­nių pa­kei­ti­mo įsta­ty­mo pro­jek­tą Nr. XIIIP-431. Jūs tik­riau­siai kar­tu pa­teik­si­te ir ly­di­mą­jį – Kon­sti­tu­ci­nio Teis­mo įsta­ty­mo Nr. I-67 31, 65, 66, 68, 72 straips­nių pa­kei­ti­mo ir pa­pil­dy­mo įsta­ty­mo pro­jek­tą Nr. XIIIP-432. Pra­šau, ger­bia­ma­sis pra­ne­šė­jau.

J. SABATAUSKAS (LSDPF). Ačiū, ger­bia­ma pir­mi­nin­ke. Ger­bia­mi ko­le­gos, jū­sų dė­me­siui tei­kia­mas Kon­sti­tu­ci­jos pa­tai­sų pro­jek­tas, Kon­sti­tu­ci­jos 106 ir 107 straips­nių pa­tai­sų pro­jek­tas, ir tas pa­tai­sas įgy­ven­di­nan­tis Kon­sti­tu­ci­nio Teis­mo įsta­ty­mo ke­le­to straips­nių pro­jek­tas.

Šiuo pro­jek­tu, Kon­sti­tu­ci­jos pa­tai­sų pro­jek­tu, sie­kia­ma įgy­ven­din­ti va­di­na­mą­jį in­di­vi­du­a­lų kon­sti­tu­ci­nį skun­dą, kad kiek­vie­nas pi­lie­tis ga­lė­tų kreip­tis į Kon­sti­tu­ci­nį Teis­mą tie­sio­giai dėl sa­vo pa­žeis­tų tei­sių ir lais­vių su są­ly­ga, jei­gu jis jau bus iš­nau­do­jęs vi­sas ki­tas tei­si­nes sa­vo tei­sių ir lais­vių gy­ny­bos prie­mo­nes. Taip pat tu­rė­tų tei­sę kreip­tis į Kon­sti­tu­ci­nį Teis­mą ir Sei­mo kon­tro­lie­riai, ir jiems pri­ly­gin­tos ins­ti­tu­ci­jos, t. y. Vai­ko tei­sių kon­tro­lie­riaus ir Ly­gių ga­li­my­bių kon­tro­lie­riaus.

Jei­gu Kon­sti­tu­ci­nis Teis­mas pri­im­tų nag­ri­nė­ti, toks as­muo (aš aiš­ki­nu įsta­ty­mo nuo­sta­tas), jei­gu jis kreip­tų­si, jis tu­rė­tų su­mo­kė­ti vie­no so­cia­li­nės šal­pos dy­džio žy­mi­nį mo­kes­tį, ta­čiau jei­gu Kon­sti­tu­ci­nis Teis­mas pri­im­tų nag­ri­nė­ti jo krei­pi­mą­si, tas žy­mi­nis mo­kes­tis bū­tų jam grą­ži­na­mas. Taip pat jei­gu Kon­sti­tu­ci­nis Teis­mas nu­sta­ty­tų, kad tas įsta­ty­mas, Vy­riau­sy­bės nu­ta­ri­mas ar Pre­zi­den­to pa­tvir­tin­tas ak­tas prieš­ta­rau­ja Kon­sti­tu­ci­jai, tai bū­tų pa­grin­das at­nau­jin­ti pro­ce­są dėl jo by­los. Kaip mi­nė­jau, jis ga­lė­tų kreip­tis gin­da­mas sa­vo tei­ses ir lais­ves.

Šian­dien as­muo ga­li tai įgy­ven­din­ti tik per teis­mus. Jūs tur­būt ži­no­te, kad di­džiau­sias Kon­sti­tu­ci­nio Teis­mo darb­da­vys yra teis­mų sis­te­ma, tai yra tie as­me­nys, ku­rie krei­pia­si dėl sa­vo tei­sių ir lais­vių pa­žei­di­mo į teis­mus, teis­mai, at­kreip­da­mi dė­me­sį į jų ar­gu­men­tus, kad štai tas ar ki­tas įsta­ty­mas, ar tei­sės ak­tas prieš­ta­rau­ja Kon­sti­tu­ci­jai, su­stab­do by­los nag­ri­nė­ji­mą ir ta­da krei­pia­si į Kon­sti­tu­ci­nį Teis­mą. Aki­vaiz­du, kad to ne­pa­kan­ka, nes to­kią ga­li­my­bę ar­ba to­kią tei­sę tu­ri dau­ge­lis Eu­ro­pos vals­ty­bių, pa­vyz­džiui, mū­sų kai­my­nai lat­viai, es­tai, len­kai, aust­rai. Bel­gi­jo­je, Če­ki­jo­je, Slo­va­ki­jo­je, Vo­kie­ti­jo­je to­kia ga­li­my­bė yra nu­ma­ty­ta, fak­tiš­kai vi­so­je Eu­ro­po­je. Tai­gi tiek. At­sa­ky­siu į klau­si­mus.

PIRMININKĖ. Svei­ki. Jū­sų no­ri pa­klaus­ti 7 Sei­mo na­riai. Pir­mo­ji klau­sia A. Ar­mo­nai­tė.

A. ARMONAITĖ (LSF). Svei­ki. Dė­ko­ju už pri­sta­ty­mą. Ko ge­ro, ap­skri­tai pa­siū­ly­mą bū­tų ga­li­ma ver­tin­ti po­zi­ty­viai. Aš tu­riu du klau­si­mus: vie­ną – te­ori­nį, ki­tą – pak­ti­nį.

Te­ori­nis klau­si­mas. Man yra te­kę nag­ri­nė­ti in­di­vi­du­a­laus skun­do spe­ci­fi­ką ir ką aš pa­ste­bė­jau – jog jis daž­nai yra to­se ša­ly­se, kur Kon­sti­tu­ci­jos prie­žiū­rą at­lie­ka ne Kon­sti­tu­ci­nis Teis­mas, o, pa­vyz­džiui, Aukš­čiau­sia­sis Teis­mas, kai nė­ra to­kio da­ly­ko kaip Kon­sti­tu­ci­nis Teis­mas. Ką jūs apie tai ma­no­te? Jūs iš­var­di­no­te ke­le­tą ša­lių, ar ten tie teis­mai yra, ar ten tą funk­ci­ją at­lie­ka ki­tas teis­mas? Te­ori­nis klau­si­mas, ar tai nė­ra tų ša­lių spe­ci­fi­ka dėl in­di­vi­du­a­laus kon­sti­tu­ci­nio skun­do?

Ir ant­ras prak­ti­nis klau­si­mas, apie ku­rį jūs šiek tiek jau kal­bė­jo­te. Jū­sų pa­siū­ly­mas kal­ba apie tai, kad krei­pi­ma­sis ga­li bū­ti tik ta­da, kai yra iš­nau­do­tos vi­sos tei­si­nės prie­mo­nės. Ar nė­ra taip, kad fak­tiš­kai šiuo me­tu jau taip ir yra, kai teis­mas krei­pia­si į Kon­sti­tu­ci­nį Teis­mą dėl pi­lie­čių skun­dų? Dė­ko­ju.

J. SABATAUSKAS (LSDPF). Ačiū. Iš tie­sų yra ne­vie­no­da prak­ti­ka vals­ty­bė­se, ta­čiau to­se, kur nė­ra Kon­sti­tu­ci­nio Teis­mo, kaip Es­ti­jo­je, kur yra Aukš­čiau­sia­sis Teis­mas, jis ir­gi nag­ri­nė­ja by­las dėl tei­sės ak­to ati­tik­ties Kon­sti­tu­ci­jai. Tai ne tik (…), ki­to­se, kaip Lat­vi­ja, Len­ki­ja, Vo­kie­ti­ja ir ki­to­se vals­ty­bė­se, ga­liu pa­var­din­ti ir ne Eu­ro­pos Są­jun­gos vals­ty­bes – Ar­mė­ni­ją, Mol­do­vą ir t. t., ten yra kon­sti­tu­ci­niai teis­mai. Daž­niau­siai kon­sti­tu­ci­niai teis­mai yra.

Ant­ras klau­si­mas dėl to, kad jau šian­dien kaip ir tu­ri to­kią tei­sę per teis­mus. Ne vi­sa­da teis­mai at­si­žvel­gia į as­me­nų pa­teik­tus ar­gu­men­tus, kad štai, jų ma­ny­mu, įsta­ty­mas ar ki­tas tei­sės ak­tas, ku­riuo va­do­vau­ja­si teis­mas, prieš­ta­rau­ja Kon­sti­tu­ci­jai, ir daž­nai pri­ima spren­di­mus ne­si­kreip­da­mas į Kon­sti­tu­ci­nį Teis­mą. To­kiais at­ve­jais tie as­me­nys tu­rė­tų ga­li­my­bę kreip­tis, įgy­ven­di­nus, pri­ėmus mums Kon­sti­tu­ci­jos pa­tai­sas, tu­rė­tų tei­sę kreip­tis pa­tys. Ta­čiau jei­gu teis­mas kreip­tų­si su to­kiu ar­gu­men­tu į Kon­sti­tu­ci­nį Teis­mą, aki­vaiz­du, kad ta ga­li­my­bė jau bū­tų iš­nau­do­ta.

PIRMININKĖ. Dė­ko­ju. M. Ma­jaus­ko ne­ma­tau. Klau­sia N. Pu­tei­kis, ruo­šia­si ger­bia­mas E. Pu­pi­nis.

N. PUTEIKIS (LVŽSF). Jei­gu bū­tų pri­sie­ku­sie­ji teis­muo­se ar­ba ta­rė­jai teis­muo­se… Jei­gu bū­tų ta­rė­jai teis­muo­se, gal bū­tų ma­žiau krei­pi­mų­si į aukš­tes­nį teis­mą, ma­žiau ka­sa­ci­jų, ma­žiau krei­pi­mų­si į Kon­sti­tu­ci­nį Teis­mą ir ma­žiau krei­pi­mų­si į Žmo­gaus Tei­sių Teis­mą? Jei­gu taip, ar pla­nuo­ja Tei­sės ir tei­sėt­var­kos ko­mi­te­tas pa­spar­tin­ti ta­rė­jų teis­muo­se at­si­ra­di­mą? Na, čia su­si­ję klau­si­mai su tuo, ką jūs tei­kia­te.

J. SABATAUSKAS (LSDPF). Ačiū už klau­si­mą. Ne vi­sa­da. Pa­pras­tai tai bū­na ta­rė­jai ar­ba pri­sie­ku­sie­ji pir­mos ins­tan­ci­jos teis­me ir vi­sa­da, kai nag­ri­nė­ja­ma ape­lia­ci­ja, ne­bū­na ta­rė­jų. Va­di­na­si, as­muo skun­džia teis­mo spren­di­mą ta­da, kai jis ne­pa­ten­kin­tas tuo spren­di­mu, kai jis iš­nag­ri­nė­tas ne jo nau­dai, ar­ba jis ne­pa­kan­ka­mai, sa­ky­si­me, pa­ten­kin­tas tuo spren­di­mu, nors jis lyg ir tei­gia­mas. Pa­pras­tai ape­lia­ci­nės ins­tan­ci­jos teis­me nė­ra ta­rė­jų. Šiuo at­ve­ju ne­ma­nau, kad dėl to at­si­tik­tų ko­kių nors ypa­tin­gų po­ky­čių. O su kon­sti­tu­ci­niu skun­du, ma­nau, tai ne­la­bai su­si­ję, nes vis dėl­to, jei­gu teis­mas va­do­vau­ja­si įsta­ty­mu, ku­ris vė­liau ga­li bū­ti pri­pa­žin­tas prieš­ta­rau­jan­čiu Kon­sti­tu­ci­jai, va­di­na­si, įsta­ty­mas yra ne­tei­sin­gas. Tai reiš­kia, kad vis dėl­to tas spra­gas rei­kia tai­sy­ti ir tas žmo­gus smar­kiai pa­si­tar­nau­tų ne tik sa­vo tei­ses ap­gin­da­mas, bet ap­skri­tai tei­sin­gu­mo sis­te­mai ir ap­skri­tai tei­si­nei sis­te­mai vals­ty­bė­je.

PIRMININKĖ. Ačiū. Klau­sia E. Pu­pi­nis, ruo­šia­si A. Sy­sas.

E. PUPINIS (TS-LKDF). Ačiū. Vi­sa­da pas mus yra žmo­nių dėl tam tik­rų lū­kes­čių pro­ble­mų, vi­si gal­vo­ja, kad dar vie­na ins­ti­tu­ci­ja pa­pras­čiau­siai pa­di­dins ga­li­my­bę iš­spręs­ti by­lą tei­sin­gai, ir žmo­gus lau­kia, ti­ki­si, su­mo­ka tuos žy­mi­nius mo­kes­čius ir po to ga­lu­ti­nis va­rian­tas iš­ei­na, kad lai­mi ad­vo­ka­tai. Tai iš tie­sų ne­ma­to­te pa­vo­jaus, kad vis dėl­to ša­ly­je, kur tik­rai mė­gs­ta la­bai skųs­tis, dar vie­na ins­ti­tu­ci­ja bus tam tik­ras nu­si­vy­li­mas, ir rei­kė­tų la­bai kruopš­čiai dirb­ti pa­ruo­šia­mą­jį dar­bą, nes žmo­nės vis tiek nu­si­tei­kę, kad tas Kon­sti­tu­ci­nis Teis­mas vis dėl­to at­sto­vaus jiems, jų tei­sy­bei?

J. SABATAUSKAS (LSDPF). Re­mian­tis pa­tir­ti­mi ga­li­ma sa­ky­ti, kad at­si­ra­dus nau­jai ga­li­my­bei iš tik­rų­jų to­kių krei­pi­mų­si smar­kiai pa­dau­gės. Ta­čiau tam tik­ram lai­kui pra­ėjus vis dėl­to tas su­si­re­gu­liuos. Tai ly­giai tas pats, kai iš­rin­kus nau­ją val­džią vi­sa­da tie pa­tys as­me­nys daž­niau­siai krei­pia­si į nau­jus mi­nist­rus, į nau­jus Sei­mo pir­mi­nin­kus, į nau­jus ko­mi­te­to pir­mi­nin­kus, į nau­jus Sei­mo na­rius ir t. t. Ta­čiau ne­pa­mirš­ki­me vie­no da­ly­ko – kad į Kon­sti­tu­ci­nį Teis­mą bus ga­li­ma kreip­tis tik dėl įsta­ty­mo, Vy­riau­sy­bės nu­ta­ri­mo ar Pre­zi­den­to pri­im­to tei­sės ak­to. Va­di­na­si, tu­rės bū­ti pa­teik­ti tei­si­niai ar­gu­men­tai ir, kaip jūs sa­kė­te, iš to tu­rės nau­dos ad­vo­ka­tai. Taip, Kon­sti­tu­ci­nio Teis­mo įsta­ty­me nu­sta­ty­ta, kad vis dėl­to tu­rės da­ly­vau­ti ad­vo­ka­tas, krei­pi­mą­si su­ra­šant ir pa­čia­me teis­me nag­ri­nė­jant by­lą, nes rei­kės tei­si­nių ar­gu­men­tų. Ne kiek­vie­nas as­muo tai ga­li pa­da­ry­ti.

PIRMININKĖ. Ačiū. Klau­sia A. Sy­sas, ruo­šia­si D. Ša­ka­lie­nė.

A. SYSAS (LSDPF). Ačiū, pir­mi­nin­ke. Ger­bia­mas ko­le­ga, kai ku­rie Lie­tu­vos pi­lie­čiai, ne­pa­ten­kin­ti Lie­tu­vos teis­mų spren­di­mais, ei­na į Stras­bū­rą. Ar įve­dus Kon­sti­tu­ci­nio Teis­mo dar vie­ną eta­pą ši­tas pro­ce­sas pa­pras­čiau­siai ne­pail­gės?

J. SABATAUSKAS (LSDPF). Aš ma­nau, kad jis ga­li kaip tik su­trum­pė­ti, nes jau ne­be­rei­kės gal­būt tam žmo­gui va­žiuo­ti į Stras­bū­rą, kai Kon­sti­tu­ci­nis Teis­mas pri­ims jam tei­gia­mą spren­di­mą.

PIRMININKĖ. Ačiū. Klau­sia D. Ša­ka­lie­nė.

D. ŠAKALIENĖ (LVŽSF). Iš tie­sų, ka­dan­gi tu­rė­siu iš­bėg­ti į ki­tą po­sė­dį, no­riu ši­tą lai­ką pa­nau­do­ti ne klau­si­mui, bet pa­lai­ky­mui. Mes tik­rai bū­ti­nai tu­ri­me pri­im­ti ši­tuos pa­kei­ti­mus. No­riu pa­brėž­ti, kad, be­je, Eu­ro­pos ko­mi­si­jos „De­mo­kra­tija per tei­sę“, ar­ba va­di­na­mo­sios Ve­ne­ci­jos ko­mi­si­jos, pir­mi­nin­kas ir­gi ne sy­kį ra­gi­no Lie­tu­vą įves­ti ši­tą pa­pil­do­mą žmo­gaus tei­sių ap­sau­gos prie­mo­nę. In­di­vi­du­a­lus kon­sti­tu­ci­nis skun­das yra ypač svar­bus ir tik­rai la­bai rei­ka­lin­gas.

Dar dirb­da­ma žmo­gaus tei­sių sri­ty­je ty­ri­mų me­tu gau­tus duo­me­nis bu­vau ne­syk pa­vie­ši­nu­si – tik 5 % Lie­tu­vos gy­ven­to­jų yra lin­kę gin­ti pa­žeis­tas sa­vo žmo­gaus tei­ses. Tai­gi šiuo at­ve­ju su­da­ry­ti jiems tą pa­pil­do­mą ga­li­my­bę yra la­bai svar­bu, ta­da Stras­bū­re Lie­tu­va tik­rai tu­rė­tų kur kas ma­žes­nį krū­vį, pa­ga­liau ir at­ro­dy­tu­me ta­da ko­ky­biš­kiau, gin­da­mi sa­vo vals­ty­bė­je pa­žeis­tas žmo­gaus tei­ses. Dė­kui.

J. SABATAUSKAS (LSDPF). Ačiū, ko­le­ge. Iš tie­sų pa­liu­dy­siu, kad prieš po­rą sa­vai­čių Ve­ne­ci­jos ko­mi­si­jos pir­mi­nin­kas lan­kė­si Lie­tu­vo­je ir jo pir­mas klau­si­mas bu­vo dėl in­di­vi­du­a­laus kon­sti­tu­ci­nio skun­do, ko­dėl iki šiol ne­įgy­ven­din­tas. Jis, ma­tyt, tu­ri in­for­ma­ci­jos, kad mes jau nuo 2005 me­tų nag­ri­nė­ja­me, bu­vo ini­cia­ty­va Sei­mo na­rių, po to dar­bo gru­pės pa­reng­ta kon­cep­ci­ja, ku­rią pa­tvir­ti­no Sei­mas dar 2007 me­tais, ta­čiau nuo to lai­ko vis ne­už­te­ko, sa­ky­si­me, mums po­li­ti­nės drą­sos pri­im­ti tą spren­di­mą.

PIRMININKĖ. Dė­ko­ju pra­ne­šė­jui. Jūs at­sa­kė­te į vi­sus klau­si­mus. Nuo­mo­nė už – N. Putei­kis.

N. PUTEIKIS (LVŽSF). Ra­gi­nu bal­suo­ti už, nes Lie­tu­vos teis­mų rei­tin­gai yra ma­žiau­si Eu­ro­pos Są­jun­go­je, tik Ru­mu­ni­jos ir Bul­ga­ri­jos yra ma­žes­ni. Ir ma­žes­ni yra dvi­gu­bai ar tri­gu­bai nuo Vo­kie­ti­jos, An­gli­jos ar Pran­cū­zi­jos teis­mų. Tai­gi žmo­nės pa­si­gen­da tei­sin­gu­mo, to­dėl siū­lau ir agi­tuo­ju bal­suo­ti už, tik su vie­na iš­ly­ga, kad tu­rė­ki­me ome­ny, kad vi­sai ki­ta­me įsta­ty­mo pro­jek­te pa­ra­šy­ta, kad rei­kės ad­vo­ka­to, ir plius dar žy­mi­nis mo­kes­tis, tai vis dėl­to ten rei­kia dau­giau iš­ly­gų, sau­gan­čių ma­žas pa­ja­mas tu­rin­čių žmo­nių tei­sę kreip­tis į aukš­čiau sto­vin­tį teis­mą. Ra­gi­nu bal­suo­ti už.

PIRMININKĖ. Ačiū. Nuo­mo­nės prieš nė­ra. Ar ga­li­me ben­dru su­ta­ri­mu? (Bal­sai sa­lė­je) Ga­li­me ben­dru su­ta­ri­mu. (Bal­sas sa­lė­je: „Bal­suo­jam!“) Bal­suo­ti no­ri­te. Tai bal­suo­ja­me dėl įsta­ty­mų pro­jek­tų Nr. XIIIP-431 ir Nr. XIIIP-432 – Kon­sti­tu­ci­jos ir Kon­sti­tu­ci­nio Teis­mo įsta­ty­mų.

Bal­sa­vo 87 Sei­mo na­riai: už – 79, prieš nė­ra, su­si­lai­kė 8 Sei­mo na­riai. Po pa­tei­ki­mo pri­tar­ta. Dėl įsta­ty­mo pro­jek­to Nr. XIIIP-431 pa­grin­di­nis – Tei­sės ir tei­sėt­var­kos ko­mi­te­tas, pa­pil­do­mas – Žmo­gaus tei­sių ko­mi­te­tas. Siū­lo­ma svars­ty­ti bir­že­lio 6 die­ną. Dėl įsta­ty­mo pro­jek­to Nr. XIIIP-432 pa­grin­di­nis ko­mi­te­tas – Tei­sės ir tei­sėt­var­kos ko­mi­te­tas, pa­pil­do­mas – Žmo­gaus tei­sių ko­mi­te­tas ir siū­lo­ma svars­ty­ti bir­že­lio 30 die­ną.

 

13.48 val.

Sei­mo sta­tu­to „Dėl Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo sta­tu­to Nr. I-399 23 straips­nio pakei­ti­mo“ pro­jek­tas Nr. XIIIP-525 (pa­tei­ki­mas)

 

Ger­bia­mie­ji Sei­mo na­riai, mes bai­gė­me ry­ti­nio po­sė­džio dar­bo­tvarkę. Li­ko 10 mi­nu­čių. Jei­gu jūs su­tik­tu­mė­te, re­zer­vi­nis pir­mas klau­si­mas – pro­jek­tas Nr. XIIIP-525. Ar ga­li­me pra­šy­ti, kad ko­le­gė A. Ši­rins­kie­nė pa­teik­tų Sei­mo sta­tu­to „Dėl Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo sta­tu­to Nr. I-399 23 straips­nio pa­kei­ti­mo“ pro­jek­tą. Pra­šau, ger­bia­mo­ji ko­le­ge.

A. ŠIRINSKIENĖ (LVŽSF). Sei­mui tei­kia­mo­mis svars­ty­ti Sta­tu­to pa­tai­so­mis yra sie­kia­ma iš­spręs­ti tą pro­ble­mą, kas tu­rė­tų bū­ti da­ro­ma, jei­gu Sei­mas ne­pri­ta­ria ko­mi­si­jos spren­di­mui ne­ten­kin­ti pro­ku­ro­ro pra­šy­mo pa­nai­kin­ti imu­ni­te­tą. Siū­lo­ma nu­sta­ty­ti to­kią pro­ce­dū­rą, kad jei­gu Sei­mas ne­pri­ta­ria ty­ri­mų ko­mi­si­jos pa­teik­tam re­zo­liu­ci­jos pro­jek­tui ne­ten­kin­ti ge­ne­ra­li­nio pro­ku­ro­ro tei­ki­mo, ar­ti­miau­sia­me po­sė­dy­je bū­tų bal­suo­ja­ma dėl Sei­mo Pir­mi­nin­ko pa­teik­to re­zo­liu­ci­jos pro­jek­to pa­ten­kin­ti ge­ne­ra­li­nio pro­ku­ro­ro tei­ki­mą. Ši re­zo­liu­ci­ja ga­li bū­ti pri­im­ta, kai už pro­jek­tą bal­suo­ja dau­giau kaip pu­sė vi­sų Sei­mo na­rių.

PIRMININKĖ. Dė­ko­ju. No­ri pa­klaus­ti ke­tu­ri Sei­mo na­riai. Klau­sia E. Pu­pi­nis, ruo­šia­si P. Čim­ba­ras.

E. PUPINIS (TS-LKDF). Ačiū. No­rė­jau pa­klaus­ti, ko­dėl nė­jo­te tuo ke­liu, ku­ris bu­vo pa­tik­rin­tas, kuo­met ir tas ne­pri­ta­ri­mas bu­vo, ne­su­rin­ko jo­kių bal­sų ir bu­vo spren­di­mas iš­vis at­mes­tas. Va­di­na­si, to­kia prak­ti­ka bu­vo aną ka­den­ci­ją, kuo­met toks pats klau­si­mas bu­vo, ir tai nie­ko ne­at­si­ti­ko. Ačiū.

A. ŠIRINSKIENĖ (LVŽSF). Jūs ži­no­te, kad Sei­mo sta­tu­te ta pro­ce­dū­ra aiš­kiai ne­bu­vo api­brėž­ta, dėl to nuo­lat at­si­ras­da­vo in­ter­pre­ta­ci­jų, ku­rios ir bu­vo da­bar. No­rėdami iš­veng­ti tų in­ter­pre­ta­ci­jų ga­li­my­bės ir pa­kar­to­ti­nų krei­pi­mų­si tiek į Eti­kos ir pro­ce­dū­rų ko­mi­si­ją, tiek į Sei­mo Tei­sės de­par­ta­men­tą ki­tais at­ve­jais, ku­rie bū­tų at­ei­ty­je, tie­siog mes ir sten­gia­mės tą pro­ce­dū­rą iš­gry­nin­ti.

PIRMININKĖ. Dė­ko­ju. Klau­sia P. Čim­ba­ras. Ruo­šia­si A. Dumb­ra­va.

P. ČIMBARAS (LSDPF). Ačiū, pir­mi­nin­ke. Ger­bia­mo­ji pra­ne­šė­ja, man tik­rai čia tru­pu­tį nė­ra su­pran­ta­ma… (Bal­sai sa­lė­je) Ger­bia­ma­sis ko­le­ga, at­si­pra­šau. Da­bar žiū­rė­ki­te, jei­gu Sei­mas ne­pri­ta­rė ty­ri­mo ko­mi­si­jos re­zo­liu­ci­jos pro­jek­tui ne­ten­kin­ti ge­ne­ra­li­nio pro­ku­ro­ro tei­ki­mo, ar­ti­miau­sia­me po­sė­dy­je bal­suo­ja­ma dėl Sei­mo Pir­mi­nin­ko pa­teik­to pro­jek­to. Aš no­rė­čiau pa­klaus­ti, iš kur tas Pir­mi­nin­kas iš­trauks re­zo­liu­ci­ją? Iš stal­čiaus, su­sap­nuos, pa­si­tars? Ko­kiu pa­grin­du, jei­gu jau Sei­mas nu­bal­sa­vo?

A. ŠIRINSKIENĖ (LVŽSF). Tie­siog ma­nau, kad…

P. ČIMBARAS (LSDPF). Kuo čia dė­tas Sei­mo Pir­mi­nin­kas?

A. ŠIRINSKIENĖ (LVŽSF). Sei­mo Pir­mi­nin­kas pa­rengs. Tie­siog, ma­nau, lo­giš­kai skai­tant pa­siū­ly­mo teks­tą, yra aiš­ku, kad jei­gu yra ne­pri­ta­ria­ma ty­ri­mo ko­mi­si­jos pa­teik­tam re­zo­liu­ci­jos pro­jek­tui ne­ten­kin­ti pro­ku­ro­ro pra­šy­mo, va­di­na­si, ga­li­me spręs­ti, kad Sei­mas sie­kia ten­kin­ti pro­ku­ro­ro pra­šy­mą, ir šiuo at­ve­ju Sei­mo Pir­mi­nin­kas yra įpa­rei­go­ja­mas pa­reng­ti re­zo­liu­ci­jos pro­jek­tą, dėl ku­rio Sei­mas vėl bal­suos kva­li­fi­kuo­ta dau­gu­ma. Sei­mas ga­lės pa­sa­ky­ti sa­vo nuo­mo­nę.

PIRMININKĖ. Ačiū. Klau­sia A. Dumb­ra­va. Ruo­šia­si R. Ta­ma­šu­nie­nė.

A. DUMBRAVA (TTF). Dė­ko­ju. Ger­bia­mo­ji pra­ne­šė­ja, o ko­dėl bū­tent Sei­mo Pir­mi­nin­kas tu­rė­tų pa­reng­ti re­zo­liu­ci­jos pro­jek­tą, vėl­gi ga­lė­tų pa­reng­ti ta pa­ti ko­mi­si­ja, ku­ri ren­gė anks­tes­nį re­zo­liu­ci­jos pro­jek­tą, ir vėl pa­teik­ti Sei­mui, kad Sei­mas dar kar­tą bal­suo­tų? Jei­gu ne, va­di­na­si, ne, jei­gu taip, tai taip bū­tų. Ko­dėl bū­tent Sei­mo Pir­mi­nin­kas, ar čia ne­bū­tų lyg ir spau­di­mas Sei­mo? Ačiū.

A. ŠIRINSKIENĖ (LVŽSF). Aš ne­ma­tau, kad tai yra spau­di­mas Sei­mo at­žvil­giu. Tie­siog yra vie­na ko­mi­si­ja, ku­ri iš­reiš­kia sa­vo nuo­mo­nę, Sei­mas tos ko­mi­si­jos nuo­mo­nę at­me­ta, aiš­kiai pa­sa­ky­da­mas sa­vo spren­di­mą. Šiuo at­ve­ju lie­ka ga­li­my­bė Sei­mo Pir­mi­nin­kui reng­ti ir teik­ti Sei­mui (…) spręs­ti.

PIRMININKĖ. Ir pas­ku­ti­nio­ji klau­sia R. Ta­ma­šu­nie­nė.

R. TAMAŠUNIENĖ (LLRA-KŠSF). Ačiū. Ger­bia­mo­ji pra­ne­šė­ja, ar vis dėl­to jūs ne­svars­tė­te ga­li­my­bės kva­li­fi­kuo­ti šį do­ku­men­tą, pa­reng­tą ty­ri­mo ko­mi­si­jos iš­va­dą, kaip ki­to­kį do­ku­men­tą? Ko­dėl mes jį pa­va­di­no­me re­zo­liu­ci­ja, nors re­zo­liu­ci­ja iš es­mės tai yra skir­tas pla­tes­nei ko­kiai nors ap­žval­gai, ko­kiai nors si­tu­a­ci­jai do­ku­men­tas? To­dėl mes čia tu­ri­me taip pat tą tei­si­nę ko­li­zi­ją, ma­no įsi­ti­ki­ni­mu, kuo­met re­zo­liu­ci­jai pri­im­ti už­ten­ka pa­pras­tos Sei­mo na­rių dau­gu­mos, o ne­lie­čia­my­bę pa­nai­kin­ti ar­ba ją pa­lik­ti rei­kia kva­li­fi­kuo­tos, 71 Sei­mo na­rio bal­so. Ar ne­bū­tų pa­pras­čiau iš­vis spe­cia­lio­sios ty­ri­mo ko­mi­si­jos spren­di­mą ar nu­ta­ri­mą reg­la­men­tuo­ti at­ski­rai Sta­tu­te, kai bū­tų tai­ko­mas jai vi­sai ki­toks pri­ėmi­mo bū­das?

A. ŠIRINSKIENĖ (LVŽSF). Iš tik­rų­jų aš ne­ma­nau, kad do­ku­men­to pa­va­di­ni­mas pats le­mia tiek, ko­kios dau­gu­mos, ar kva­li­fi­kuo­tos, ar ne, pri­imant do­ku­men­tą rei­kia. Ma­no ma­ny­mu, kad kva­li­fi­kuo­ta dau­gu­ma pa­si­ren­ka­ma šiuo at­ve­ju, la­bai nuo­sek­liai įver­ti­nant tai, kad tiek pri­ta­ri­mo at­ve­ju, jei­gu yra pri­ta­ria­ma pro­ku­ro­ro pra­šy­mui, mes tie­siog pa­lie­čia­me žmo­gaus tam tik­rų tei­sių ap­ri­bo­ji­mą, tiek ir ne­pri­ta­ri­mo at­ve­ju mes pri­ima­me ly­giai taip pat tei­siš­kai la­bai reikš­min­gą spren­di­mą, ku­ris yra reikš­min­gas tiek bau­džia­ma­jam pro­ce­sui, ku­ris to­liau ne­ga­li vyk­ti, tiek ga­li bū­ti reikš­min­gas ir at­ski­rų, bet jau ki­tų žmo­nių tei­sių gy­ni­mui. Ma­nau, kad tiek vie­nu, tiek ki­tu at­ve­ju pra­šy­ti kva­li­fi­kuo­tos bal­sų dau­gu­mos yra pa­kan­ka­mai pro­por­cin­ga, ne­pai­sant to, kaip mes tą do­ku­men­tą va­di­na­me. Ži­no­ma, do­ku­men­to pa­va­di­ni­mas yra su­si­ta­ri­mo da­ly­kas ir dėl jo ga­li­ma dis­ku­tuo­ti.

PIRMININKĖ. Dė­ko­ju, ger­bia­mo­ji pra­ne­šė­ja, jūs at­sa­kė­te į klau­si­mus. Nuo­mo­nė už – J. Raz­ma.

J. RAZMA (TS-LKDF). Aš iš prin­ci­po pri­ta­riu sie­kiui spręs­ti tą si­tu­a­ci­ją, su ku­ria, ma­tėm, Sei­mas iš es­mės su­si­du­ria nag­ri­nė­da­mas pro­ku­ro­rų pra­šy­mą dėl imu­ni­te­to nai­ki­ni­mo. Kaip spręs­ti? Ga­li­ma taip, kaip pa­siū­lė ini­cia­to­riai, bet, aiš­ku, yra dar pa­pras­tes­nių bū­tų. Ga­li­ma bū­tų iš kar­to bal­sa­vi­mu pri­im­ti spren­di­mą, jei­gu bū­tų pa­sa­ky­ta, kad, ko­mi­si­jai bai­gus dar­bą, Sei­mo na­riams pa­tei­kia­mas al­ter­na­ty­vus bal­sa­vi­mas – ten­kin­ti ar­ba ne­ten­kin­ti ir ko­mi­si­ja tik pa­sa­ko sa­vo iš­va­dą, kad ji pa­si­sa­ko už, pa­vyz­džiui, ten­ki­ni­mą. Jei­gu Sei­mas bal­suo­tų, kad ten­kin­tume, ta­da, ži­no­ma, tu­ri bū­ti 71 bal­sas. Na, ne­ten­kin­ti, tai čia pa­pras­tos dau­gu­mos pa­kan­ka. Ir iš kar­to iš­spręs­tu­me, ne­rei­kė­tų Sei­mo Pir­mi­nin­kui čia dar ra­šy­ti at­ski­ros re­zo­liu­ci­jos. Ir gal­būt tai iš tik­rų­jų rei­kė­tų spręs­ti ne re­zo­liu­ci­jos for­ma, o Sei­mo nu­ta­ri­mo for­ma. Dėl tų spren­di­mo bū­dų ga­li­ma pa­svars­ty­ti, bet aš siū­lau po pa­tei­ki­mo pri­tar­ti, kad ju­dė­tu­me į prie­kį ir ne­at­si­dur­tu­me, kaip ne­se­niai, to­kio­se si­tu­a­ci­jo­se, kai rei­kia pa­tiems ieš­ko­ti ko­kių nors ne­stan­dar­ti­nių va­rian­tų, te­gul tai bū­tų ap­ra­šy­ta Sta­tu­te.

PIRMININKĖ. Dė­ko­ju. Ger­bia­mie­ji ko­le­gos, nuo­mo­nė prieš. Ne­ma­tau. Kvie­čiu bal­suo­ti. Kas pri­ta­ria­te po pa­tei­ki­mo Sei­mo Sta­tu­to pa­kei­ti­mui, bal­suo­ja­te už, kas ma­no­te ki­taip, bal­suo­ja­te prieš ar­ba su­si­lai­ko­te.

Bal­sa­vo 84 Sei­mo na­riai: už – 66, prieš – 2, su­si­lai­kė 16. Sei­mo Sta­tu­to pro­jek­tui po pa­tei­ki­mo pri­tar­ta.

Re­pli­ka po bal­sa­vi­mo – P. Čim­ba­ras.

P. ČIMBARAS (LSDPF). La­bai ačiū, ger­bia­mo­ji pir­mi­nin­ke. Aš no­rė­čiau pa­sa­ky­ti, kad Sei­mas tru­pu­tį gal ir su­mai­šė. Vi­sų pir­ma, yra ap­kal­tos pro­ce­sas Sei­me. Skai­tau 238 straips­nio 2 da­lį: „Jei Sei­mas ne­pri­ta­ria spe­cia­lio­sios ty­ri­mo ko­mi­si­jos iš­va­dai, kad nė­ra pa­grin­do pra­dė­ti ap­kal­tos pro­ce­so, jis tu­ri nu­spręs­ti, kam pa­ves­ti at­lik­ti pa­pil­do­mą ar pa­kar­to­ti­nį ty­ri­mą – tai pa­čiai ar nau­jai spe­cia­lia­jai ty­ri­mo ko­mi­si­jai“, o mes šiuo mo­men­tu kal­ba­me apie Sei­mo na­rio ne­lie­čia­my­bės at­ėmi­mą. Ši pro­ce­dū­ra ne­nu­ma­to pir­mo­je sta­di­jo­je. Ten yra aiš­kiai pa­sa­ky­ta, jei­gu už ne­lie­čia­my­bės at­ėmi­mą bal­suo­ja 71, pro­ce­dū­ra baig­ta. Sei­mo kan­ce­lia­ri­jos Tei­sės de­par­ta­men­to iš­va­do­je nė­ra nu­ma­ty­ta, kad už­ten­ka pa­pras­tos dau­gu­mos.

PIRMININKĖ. Ačiū, ko­le­ga, už jū­sų nuo­mo­nę. Jūs čia ap­kal­tą su­mai­šė­te su ne­lie­čia­my­be, vie­ną Sta­tu­tą su ki­tu, ma­nau, kad po pa­tei­ki­mo Sei­mas iš­ties iš­gir­do ar­gu­men­tus, J. Raz­mos teik­tus pa­siū­ly­mus, kad iš tik­rų­jų dar ga­li­ma pa­keis­ti ir nu­ta­ri­mą. Tei­sės ir tei­sėt­var­kos ko­mi­te­tas, ku­riam no­riu pra­šy­ti pri­tar­ti kaip pa­grin­di­niam ko­mi­te­tui, įver­tins ir svars­tys. Taip pat no­riu pa­dė­ko­ti ko­le­goms (tuoj su­teik­siu ger­bia­ma­jam ko­le­gai) ir J. Ber­na­to­niui, ir A. Sa­la­ma­ki­nui, ir I. De­gu­tie­nei už ini­cia­ty­vą, kad rei­kia ši­tą straips­nį keis­ti, tą mes pa­ju­to­me. O da­bar dar – ger­bia­ma­sis V. Gai­lius.

V. GAILIUS (LSF). Ačiū, mū­sų vi­sų ger­bia­ma po­sė­džio pir­mi­nin­ke. Aš ko­le­gas no­rė­čiau tru­pu­tį in­for­muo­ti apie Bau­džia­mo­jo įsta­ty­mo pa­si­kei­ti­mus. Pra­ėju­sios ka­den­ci­jos par­la­men­tas pri­ta­rė Bau­džia­mo­jo įsta­ty­mo ben­dro­sios da­lies 95 straips­nio 5 da­lies at­si­ra­di­mui. Ten yra la­bai aiš­kiai reg­la­men­tuo­ta, kad as­me­niui, tu­rin­čiam imu­ni­te­tą, jei­gu ins­ti­tu­ci­ja, ku­ri krei­pė­si dėl jo pa­da­ry­tos nu­si­kals­ta­mos vei­kos ir imu­ni­te­to pa­nai­ki­ni­mo, ne­pri­ta­rė imu­ni­te­to pa­nai­ki­ni­mui, se­na­ties ei­ga su­sto­ja. Tai pa­si­bai­gus ka­den­ci­jai, kad ir ko­kia vei­ka bū­tų, se­na­tis pra­de­da­ma skai­čiuo­ti iš nau­jo. Ir ne­da­ry­ki­me ko­le­goms pro­ble­mų, nes po to, kai pa­si­baigs par­la­men­ti­nė gy­ny­ba, imu­ni­te­to gy­ny­ba, jiems vie­naip ar ki­taip teks at­sa­ky­ti prieš tei­sė­sau­gą. Ačiū.

PIRMININKĖ. Ačiū ger­bia­ma­jam V. Gai­liui. Dar kar­tą pri­me­nu, kad Tei­sės ir tei­sėt­var­kos ko­mi­te­tas pa­grin­di­nis. Pa­pil­do­mo ko­mi­te­to ne­nu­ma­ty­ta. Siū­lo­ma svars­ty­ti ba­lan­džio 25 die­ną.

Ger­bia­mie­ji Sei­mo na­riai, la­bai pui­kiai dir­bo­te, jūs nu­si­pel­nė­te per­trau­kos. Skel­biu ry­ti­nio po­sė­džio pa­bai­gą, bet prieš tai pra­šo­me už­si­re­gist­ruo­ti.

 

14.00 val.

In­for­ma­ci­niai pra­ne­ši­mai

 

Kol jūs re­gist­ruo­ja­tės, aš no­riu pa­skelb­ti pa­reiš­ki­mą dėl jun­gi­mo­si į lai­ki­ną­ją gru­pę „In­ves­ti­ci­jos Lie­tu­vai“. Lai­ki­no­sios gru­pės pir­mi­nin­ku iš­rink­tas L. Sta­ce­vi­čius, lai­ki­no­sios gru­pės pa­va­duo­to­jais – G. Va­si­liaus­kas ir S. Gent­vi­las. Taip pat už­si­ra­šė de­šimt šios lai­ki­no­sios gru­pės na­rių. Džiau­gia­mės, kad dar nau­ja ini­cia­ty­va yra mū­sų Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­me.

Už­si­re­gist­ra­vo 75 Sei­mo na­riai.

Skel­biu ry­ti­nio po­sė­džio pa­bai­gą. (Gon­gas)


* Santrumpų reikšmės: LLRA-KŠSF – Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos frakcija; LSDPF – Lietuvos social­demokratų partijos frakcija; LSF – Liberalų sąjūdžio frakcija; LVŽSF – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcija; MSNG – Mišri Seimo narių grupė; TS‑LKDF – Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcija; TTF – frakcija „Tvarka ir teisingumas“.