Seimo minėjimo stenogramą galima rasti

Seimo posėdžių stenogramų rinkinyje Nr. 18, 2023

Stenogramų leidiniai › Seimo minėjimų stenogramos

 

 

 

LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS

 

SAUSIO 13-OSIOS – LAISVĖS GYNĖJŲ DIENOS MINĖJIMO
IR LAISVĖS PREMIJOS ĮTEIKIMO CEREMONIJOS
STENOGRAMA

 

2023 m. sausio 13 d.

 

 

G. ARBAČIAUSKAS. Jo Eks­ce­len­ci­ja Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tas Gi­ta­nas Nau­sė­da.

 

Skam­ba mu­zi­ki­nis kū­ri­nys, at­lie­ka­mas mul­ti­inst­ru­men­ta­lis­to Sau­liaus Pet­rei­kio.

 

Lie­tu­vos Res­pub­li­kos him­nas.

 

Ge­ne­ro­lo Jo­no Že­mai­čio Lie­tu­vos ka­ro aka­de­mi­jos cho­ras „Ka­riū­nas“ gie­da­ „Tau­tiš­ką gies­mę“.

 

Ger­bia­mie­ji, svei­ki­na­me su Lie­tu­vos lais­vės gy­nė­jų die­na ir pra­de­da­me iš­kil­min­gą mi­nė­ji­mą ir Lais­vės pre­mi­jos įtei­ki­mo ce­re­mo­ni­ją.

Šian­dien čia, is­to­ri­nė­je Ko­vo 11-osios Ak­to sa­lė­je, yra Lie­tu­vai lem­tin­gą nak­tį žu­vu­sių­jų už Lie­tu­vos lais­vę ir ne­pri­klau­so­my­bę, tų, ku­rie pa­dė­jo gal­vas gin­da­mi Tė­vy­nės ne­pri­klau­so­my­bę Lie­tu­vos pa­sie­ny­je ar­ba čia, vi­sai ne­to­li, prie Sei­mo rū­mų, prie Te­le­vi­zi­jos bokš­to, Ra­di­jo ir te­le­vi­zi­jos rū­mų, ar­ti­mie­ji, skau­džiai nu­ken­tė­ju­sie­ji nuo so­vie­tų ag­re­si­jos. Lie­tu­vos Res­pub­li­kos va­do­vai, Sei­mo na­riai, Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­rai, Eks­ce­len­ci­jos di­plo­ma­tai, ko­vo­to­jai už Lie­tu­vos lais­vę – Ne­pri­klau­so­my­bės gy­nė­jai, sve­čiai iš Uk­rai­nos ir ki­ti gar­būs šio mi­nė­ji­mo da­ly­viai.

Kal­bės Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo Pir­mi­nin­kė Vik­to­ri­ja Čmi­ly­tė-Niel­sen.

 

Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo Pir­mi­nin­kės Vik­to­ri­jos Čmi­ly­tės-Niel­sen kal­ba

 

V. ČMILYTĖ-NIELSEN. Jū­sų Eks­ce­len­ci­ja Pre­zi­den­te Gi­ta­nai Nau­sė­da, Jū­sų Eks­ce­len­ci­ja Pre­zi­den­te Vo­lo­dy­my­rai Ze­lens­ki, ti­kiuo­si, gir­di­te mus, Pre­zi­den­te Da­lia Gry­baus­kai­te, Pre­zi­den­te Val­dai Adam­kau, Mi­nist­re Pir­mi­nin­ke, Eks­ce­len­ci­jos am­ba­sa­do­riai, ko­le­gos par­la­men­ta­rai, Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­rai, lais­vės gy­nė­jai, bran­gūs Lie­tu­vos žmo­nės, šie­met, kaip ir anks­tes­niais me­tais, su­si­rin­ko­me pa­mi­nė­ti Lais­vės gy­nė­jų die­ną. Su­si­bū­rė­me pri­si­min­ti tą lem­tin­gą 1991 me­tų sau­sio 13-ąją, kai so­vie­tų gin­kluo­to­sioms pa­jė­goms štur­muo­jant Vil­niaus te­le­vi­zi­jos bokš­tą ir Lie­tu­vos te­le­vi­zi­jos ir ra­di­jo būs­ti­nę žu­vo 14 ir bu­vo su­žeis­ta dau­giau kaip pu­sė tūks­tan­čio be­gin­klių ci­vi­lių gy­ven­to­jų. Šian­dien pri­si­me­na­me vi­sus, ku­rių dė­ka mū­sų lais­vė tuo­met bu­vo ap­gin­ta. Vi­sus, ku­rie už ją pa­au­ko­jo sa­vo gy­vy­bę. Pri­si­me­na­me ir tuos, ku­rie žu­vo ko­vo­da­mi už lais­vę bro­liš­ko­je Uk­rai­no­je. Pa­gerb­ki­me jų švie­sų at­mi­ni­mą ty­los mi­nu­te.

 

Ty­los mi­nu­tė

 

Dė­ko­ju. Šie­met Lais­vės gy­nė­jų die­ną mi­ni­me ki­taip, tu­rė­da­mi ki­to­kią pa­tir­tį. Vi­sa­da ži­no­jo­me, kad lais­vė kai­nuo­ja. Da­bar ži­no­me, kiek ji ga­li kai­nuo­ti, kiek su­nio­ko­ji­mų, su­grio­vi­mų, aša­rų, krau­jo ir gy­vy­bių ir kiek rei­kia ryž­to, drą­sos, pa­si­au­ko­ji­mo, ti­kė­ji­mo, pa­si­ren­gus su­mo­kė­ti tą kai­ną už lais­vę. Ka­ras prieš Uk­rai­ną su­skai­čiuo­ja, pa­sve­ria, pa­da­li­ja. Prieš 32 me­tus pra­ėjus sa­vai­tei po Sau­sio 13-osios nak­ties Vil­niu­je, Mask­vo­je įvy­ko iki tol ne­re­gė­to mas­to mi­tin­gas. Dau­giau kaip 800 tūks­tan­čių de­monst­ran­tų iš­ėjo į gat­ves pa­smerk­ti bru­ta­lių Krem­liaus veiks­mų ir pa­lai­ky­ti Lie­tu­vos lais­vės sie­kio.

Da­bar, kai tų žmo­nių vai­kai ir vai­kai­čiai griau­na, nai­ki­na, prie­var­tau­ja, gro­bia ir žu­do, Ru­si­jos mies­tų gat­vės tuš­čios. Tuo­me­ti­nis lais­vės blyks­nis už­ge­sin­tas, jo ne­bė­ra. O tai, kas yra – ag­re­sy­vu, ne­gai­les­tin­ga, ne­prog­no­zuo­ja­ma ir tu­ri bū­ti su­stab­dy­ta. To­dėl vi­siš­kai su­pran­ta­ma, kad 2022 me­tų Lais­vės pre­mi­ja šian­dien tei­kia­ma ko­vo­jan­čios Uk­rai­nos Pre­zi­den­tui Vo­lo­dy­my­rui Ze­lens­kiui, jo pa­stan­gos, stab­dant ag­re­si­ją, ne­ga­li bū­ti per­ver­tin­tos. Bū­da­mas Uk­rai­nos Pre­zi­den­tu, jis yra Uk­rai­nos ko­vos prie­ša­ky­je, sa­vo as­me­ni­ne ly­de­rys­te ir sa­vo pa­vyz­džiu įkvė­pęs mi­li­jo­nus žmo­nių tiek Uk­rai­no­je, tiek ir už jos ri­bų. Pre­zi­den­tas sa­vo krei­pi­me­si į uk­rai­nie­čius Ka­lė­dų – vil­tin­giau­sios me­tų šven­tės – pro­ga sa­kė: „Mes vi­si kar­tu di­de­lė šei­ma. Kad ir kur bū­tu­me šian­dien, na­muo­se, dar­buo­se, ap­ka­suo­se, ke­liuo­se, Uk­rai­no­je ar už jos, mū­sų šei­ma vie­nin­ga kaip nie­kad sa­vo did­vy­riš­ku­mu, ne­nu­ga­li­mu­mu, tar­pu­sa­vio pa­gar­ba ir pa­gal­ba. Vie­nin­ga sa­vo ti­kė­ji­mu vie­na per­ga­le.“

To­kie pat vie­nin­gi mes bu­vo­me 1991-ųjų me­tų sau­sį. Ir dėl to Lie­tu­va ta­po ne­nu­ga­li­ma. Tuo­met mes lais­va­jam pa­sau­liui ir jo sie­kian­tiems ta­po­me pa­vyz­džiu, ką reiš­kia lais­vės troš­ki­mas, ką reiš­kia, kai no­ras ap­gin­ti sa­vo ša­lį nu­ga­li bai­mę ir ver­čia ženg­ti žings­nį už sa­ve, už sa­vo vai­kus, už sa­vo vals­ty­bę. Kai kam šis žings­nis, de­ja, ta­po lem­tin­gas. Mes jų at­mi­ni­mą ger­b­si­me am­ži­nai.

Iš­li­ki­me vie­nin­gi sa­vo ti­kė­ji­mu vie­na per­ga­le. Stip­ry­bės jums, iš­tver­mės Uk­rai­nos žmo­nėms. Lais­vė ne­abe­jo­ti­nai nu­ga­lės. Dė­ko­ju už dė­me­sį. (Plo­ji­mai)

G. ARBAČIAUSKAS. Jie kri­to, nes my­lė­jo sa­vo že­mę, sa­vo tau­tą, na­mus, sa­vo šei­mas – vi­sa tai rei­kė­jo ap­gin­ti tuo, ką ta­da tu­rė­jo: sa­vo­mis ran­ko­mis, prie­šą de­gi­nan­čiu pyk­čiu, lais­vės iš­troš­ku­sia šir­di­mi ir žo­džiu „Lie­tu­va“. Jie kri­to pri­sie­kę šir­di­mi, pri­sie­kę lais­vei ir Tė­vy­nei. „Prie­sai­ka“.

 

Dai­ni­nin­kė Ais­tė Smil­ge­vi­čiū­tė at­lie­ka dai­ną „Prie­sai­ka“, pri­ta­riant Ge­ne­ro­lo Jo­no Žemai­čio Lie­tu­vos ka­ro aka­de­mi­jos cho­rui „Ka­riū­nas“.

 

Ačiū už „Prie­sai­ką“ Ais­tei Smil­ge­vi­čiū­tei ir Ge­ne­ro­lo Jo­no Že­mai­čio Lie­tu­vos ka­ro aka­de­mi­jos cho­rui.

Kal­bės par­la­men­to gy­nė­jas, Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo na­rys Ar­vy­das Po­cius. (Plo­ji­mai)

 

Lie­tu­vos lais­vės gy­nė­jo, Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo na­rio Ar­vy­do Po­ciaus kal­ba

 

A. POCIUS. La­ba die­na, Jū­sų Eks­ce­len­ci­jos Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tai, ger­bia­ma Sei­mo Pir­mi­nin­ke, mie­la prem­je­re, At­ku­ria­mo­jo ir da­bar­ti­nio Sei­mo na­riai, Eks­ce­len­ci­jos už­sie­nio ša­lių am­ba­sa­do­riai, žu­vu­sių­jų ar­ti­mie­ji, gar­būs šio mi­nė­ji­mo da­ly­viai, mie­li Lie­tu­vos žmo­nės. Esu dė­kin­gas už ga­li­my­bę šian­dien sto­vė­ti šio­je tri­bū­no­je ir pa­si­da­lin­ti sa­vo, kaip tų lem­tin­gų 1991-ųjų įvy­kių da­ly­vio, šių rū­mų gy­nė­jo, pri­si­mi­ni­mais bei min­ti­mis apie tai, kas ma­ne ne­ra­mi­na pas­ta­ruo­ju me­tu.

1991 me­tų sau­sio mė­ne­sį so­vie­ti­nė ag­re­si­ja, tiks­liau, ban­dy­mai nu­vers­ti tei­sė­tai iš­rink­tą Lie­tu­vos val­džią, pra­si­dė­jo sau­sio 8-ąją, „ta­ry­bi­nei liau­džiai“ ban­dant įsi­verž­ti į Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos rū­mus. Tarp tos „ta­ry­bi­nės liau­dies“ bu­vo ci­vi­liais rū­bais per­si­ren­gę so­vie­ti­niai ka­riš­kiai ir KGB pa­rei­gū­nai, „Je­dinst­vos“ or­ga­ni­za­ci­jos na­riai, ku­rie or­ga­ni­zuo­tai ban­dė įsi­verž­ti į Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos pa­sta­tą. Štur­mas jiems ne­pa­si­se­kė, nes Vil­niaus Są­jū­džio su­kvies­ti žmo­nės juos tie­siog jė­ga iš­stū­mė iš Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos pri­ei­gų. Tai­gi, bū­tent sau­sio 8 die­na bu­vo pre­liu­di­ja į vi­sus li­ku­sius sau­sį be­si­tę­su­sius ban­dy­mus jau pa­de­dant so­vie­ti­nei ar­mi­jai nu­vers­ti Lie­tu­vos tei­sė­tą val­džią. Tai, kas įvy­ko vė­liau prie Te­le­vi­zi­jos bokš­to ir Te­le­vi­zi­jos ir ra­di­jo ko­mi­te­to, mes pui­kiai ži­no­me, nes kas­met apie tai kal­ba­me, pri­si­me­na­me ir ge­di­me žu­vu­sių­jų.

No­riu per­skai­ty­ti ke­lis epi­zo­dus iš sa­vo kny­gos „Ne­ma­to­muo­se ap­ka­suo­se“. Čia, rū­muo­se, skam­bė­jo to­kios ko­man­dos: „Dė­me­sio! Vi­siems į vie­tas… Už­im­ti sa­vo po­zi­ci­jas. Iš Šiau­rės mies­te­lio pa­ju­dė­jo šar­vuo­čių ko­lo­na. Ju­da par­la­men­to link.“ To­kias ko­man­das gir­dė­da­vo­me ke­lis­kart per nak­tį. Die­no­mis bū­da­vo ra­miau, nes so­vie­ti­nė ar­mi­ja sa­vo juo­dus dar­bus daž­niau­siai at­lik­da­vo nak­ti­mis.

Lauk­da­mi Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos pa­sta­to štur­mo jau­tė­me sle­gian­čią psi­cho­lo­gi­nę įtam­pą. Nuo­var­gis ir­gi da­rė sa­vo, nes mie­go trū­ku­mas bu­vo di­džiu­lis. Ir ap­skri­tai, koks ten ga­li bū­ti mie­gas sė­dint ant laip­tų ar gu­lint ant grin­dų. Vi­so­kiau­sios min­tys ir na­tū­ra­lus mir­ties bai­mės jaus­mas py­nė­si gal­vo­je. Di­džio­ji gy­nė­jų da­lis bu­vo dar jau­ni vy­rai ir nė vie­nas iš mū­sų ne­no­rė­jo žū­ti.

Da­bar, rem­da­ma­sis pa­tir­ti­mi, ga­liu pa­sa­ky­ti, kad to­kiais mo­men­tais, ypač kai ar­ti­na­si mir­tis, žmo­nės pri­si­me­na Die­vą, pra­šo Jo pa­gal­bos ir no­ri ti­kė­ti ste­buk­lais. Drą­sin­da­mas ir ra­min­da­mas sa­ve, iš Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos rū­mų ves­ti­biu­ly­je prie sta­le­lio su pa­šven­tin­tais kry­že­liais, me­da­li­kė­liais ir šven­tų­jų pa­veiks­liu­kais sė­din­čios mo­ters pa­si­ė­miau pa­veiks­lė­lių su Kris­taus ir Šven­čiau­sio­sios Mergelės Ma­ri­jos at­vaiz­dais. Ta pa­gy­ve­nu­si mo­te­rė­lė iš „Ca­ri­to“ jau ke­lios die­nos bu­vo kar­tu su mu­mis, par­la­men­to gy­nė­jais. Daug jau­nų vy­rų, ku­rie gal­būt ne­ti­kė­jo Die­vo, taip pat pa­si­ė­mė kry­že­lį ar me­da­li­kė­lį, no­rė­da­mi iš­sau­go­ti nors men­kiau­sią vil­tį. Me­da­li­kė­lis su Šven­čiau­sio­sios Mergelės Ma­ri­jos at­vaiz­du nuo to lai­ko ma­ne ly­dė­jo vi­są tar­ny­bos Lie­tu­vos ka­riuo­me­nė­je lai­ką ir to­kiuo­se karš­tuo­siuo­se taš­kuo­se, kai tek­da­vo vyk­ti į Af­ga­nis­ta­ną, Ira­ką ar Bal­ka­nus.

Į Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos rū­mus ap­ra­min­ti ir dva­siš­kai su­stip­rin­ti par­la­men­to gy­nė­jų bu­vo at­ėję ke­li ku­ni­gai. Jų pa­si­ro­dy­mas, bu­vi­mas ir lai­ko­mos mi­šios Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos pa­­sta­to vi­du­je su­tei­kė mums vil­ties. Gal­vo­jo­me ir ti­kė­jo­mės, jei­gu ku­ni­gai yra čia, tai ir Die­vas tu­rė­tų bū­ti su mu­mis. Ne vie­no­je apie ka­rą per­skai­ty­to­je kny­go­je esu ra­dęs se­ną ka­rių po­sa­kį: „Ap­ka­suo­se ne­ti­kin­čių­jų nė­ra.“ Ma­nau, tai – tie­sa.

Lai­kui bė­gant in­ter­pre­ta­ci­jų apie tai, kas įvy­ko 1991 m. sau­sio 13 d., dau­gė­ja, nes žmo­nių bu­vo tūks­tan­čiai, jie bu­vo skir­tin­go­se vie­to­se. Kai ku­rie tų įvy­kių da­ly­viai iki šiol gar­siai apie tai ne­kal­ba, tik pa­sa­ko, kad at­li­ko sa­vo pi­lie­ti­nę pa­rei­gą, o ki­ti vis dar kaž­ko rei­ka­lau­ja, jau­čia­si ne­įver­tin­ti, už­mirš­ti. Ga­liu pa­sa­ky­ti, kad gin­ti Lie­tu­vos vi­si ėjo­me sa­vo no­ru, bet sa­vo no­ru po tan­kais ir šar­vuo­čiais nie­kas ne­lin­do. Nie­kas so­vie­ti­nės ar­mi­jos ka­rių, šau­dan­čių į žmo­nes, ne­puo­lė. Lie­tu­vos žmo­nės tie­siog sto­vė­jo, sa­vo kū­nais gy­nė Lie­tu­vos Lais­vę ir Ne­pri­klau­so­my­bę. Jie au­ko­jo­si, at­si­duo­da­mi li­ki­mui ir Die­vo va­liai. Nie­kas iš mū­sų ne­no­rė­jo mir­ti. Vi­si no­rė­jo­me ap­gin­ti Lie­tu­vą. No­rė­jo­me ap­gin­ti ir iš­sau­go­ti tai, ką il­gus me­tus bu­vo­me pra­ra­dę – Lais­vę. Po 1990 m. ko­vo 11 d. jau bu­vo­me įkvė­pę Lais­vės oro ir no­rė­jo­me lais­vi gy­ven­ti lais­vo­je Eu­ro­po­je.

Kal­bė­da­mas apie mū­sų iš­ko­vo­tą per­ga­lę 1991 me­tų sau­sį, aš no­riu pa­dė­ko­ti vi­sų pir­ma Lie­tu­vos žmo­nėms, ku­rie ta­da ne­li­ko abe­jin­gi ir iš vi­sos ša­lies su­va­žia­vo į Vil­nių gin­ti svar­biau­sių Lie­tu­vos vals­ty­bi­nių ob­jek­tų, o, tiks­liau kal­bant, gin­ti Lie­tu­vos Lais­vės ir Ne­pri­klau­so­my­bės.

Kaip tų įvy­kių da­ly­vis, aš no­riu pa­dė­ko­ti tuo­me­tiniam Lie­tu­vos vals­ty­bės va­do­vui pro­fe­so­riui Vy­tau­tui Land­sber­giui už bū­tent tuo me­tu pa­de­monst­ruo­tą ly­de­rys­tę, už va­lią gin­tis ir prie­šin­tis. Ta­da bu­vo rei­ka­lin­gi bū­tent to­kie po­li­ti­niai spren­di­mai, ku­rie Lie­tu­vą at­ve­dė į per­ga­lę. Mes at­laikė­me, ap­si­gy­nė­me ir iš­sau­go­jo­me Lais­vę at­ei­nan­čioms kar­toms.

Šian­dien ne­įma­no­ma lik­ti abe­jin­giems tam, kas vyks­ta Uk­rai­no­je. Ma­ty­da­mi, kas ten de­da­si, mes tu­ri­me pro­gą dar kar­tą įsi­ti­kin­ti, ko­kia yra svar­bi po­li­ti­nės va­do­vy­bės ir Tau­tos va­lia gin­tis ir prie­šin­tis ag­re­so­riui. Šian­dien aš no­riu iš­ves­ti gal­būt is­to­ri­nę pa­ra­le­lę. Jau be­veik me­tai, kai Uk­rai­nos Pre­zi­den­tas Vo­lo­dy­my­ras Ze­lens­kis sa­vo pa­vyz­džiu (kaip ta­da 1991 me­tais Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos pir­mi­nin­kas Vy­tau­tas Land­sber­gis) de­monst­ruo­ja va­lią ir ryž­tą gin­tis, ko­vo­ti iki per­ga­lės. Su­dė­tin­gu ša­liai me­tu bū­tent to­kie jo spren­di­mai ir yra rei­ka­lin­gi. Va­ka­rų pa­sau­lis pri­va­lo ma­ty­ti bū­tent tą uk­rai­nie­čių tau­tos ir po­li­ti­nės va­lios gin­tis vie­ny­bę ir sie­kį iš­ko­vo­ti per­ga­lę. Pa­dė­ti pri­va­lo­me tiems, ku­rie pa­tys ko­vo­ja, ne tik pra­šo, kad ki­ti juos ap­gin­tų.

Vyks­tan­čio ka­ro Uk­rai­no­je kon­teks­te no­riu pa­sa­ky­ti, kad mes, kal­bė­da­mi apie Lie­tu­vos sau­gu­mą, vi­sų pir­ma tu­ri­me kal­bė­ti apie tai, kaip mes gin­si­mės, ar kiek­vie­nas ži­no­me sa­vo vie­tą ir pa­rei­gas, kas ką da­rys, jei­gu pri­reiks gin­ti Lie­tu­vą nuo ag­re­so­riaus. Tu­rė­da­mi to­kius kai­my­nus, ka­rui pri­va­lo­me ruoš­tis nuo­lat. Lie­tu­vos pi­lie­čiai ir ka­riuo­me­nės mo­bi­li­za­ci­nis re­zer­vas tu­ri bū­ti ruo­šia­mas nuo­lat. Pri­va­lo­me mo­ky­ti sa­vo ša­lies pi­lie­čius, kaip gin­ti sa­vo vals­ty­bę ir, rei­ka­lui esant, pa­dė­ti gin­tis ki­tiems – tai mus įpa­rei­go­ja na­rys­tė NATO.

Mums vi­siems, ma­tyt, te­ko ne kar­tą gir­dė­ti vie­šai kal­ban­čius, net­gi ir iš šios tri­bū­nos, kad kai ku­rie gy­nė­jai ar tų įvy­kių da­ly­viai ne už to­kią Lie­tu­vą ko­vo­jo. O aš jums pa­sa­ky­siu: už to­kią – jau 33-iuo­sius Ne­pri­klau­so­my­bės me­tus skai­čiuo­jan­čią, lais­vą ir de­mo­kra­tinę vals­ty­bę, ku­ri pa­sie­kė pa­čius aukš­čiau­sius stra­te­gi­nius tiks­lus tap­da­ma NATO, Eu­ro­pos Są­jun­gos, Jun­g­ti­nių Tau­tų, EBPO ir ki­tų tarp­tau­ti­nių or­ga­ni­za­ci­jų na­re.

Mū­sų vai­kai ir vai­kai­čiai ga­li mo­ky­tis už­sie­nio vals­ty­bių pres­ti­ži­niuo­se uni­ver­si­te­tuo­se, pa­gal sa­vo su­ge­bė­ji­mus ga­li dirb­ti už­sie­nio vals­ty­bių gar­siau­sio­se įmo­nė­se ir kom­pa­ni­jo­se. Mes ga­li­me ke­liau­ti po vi­są pa­sau­lį. Tie­siog dirb­ki­me, mo­ky­ki­mės ir džiau­ki­mės gy­ve­ni­mu. Ne­pa­vy­dė­ki­me ki­tiems, tie­siog dirb­ki­me ir tu­rė­si­me.

Ir pa­bai­gai ma­no pa­lin­kė­ji­mas – pa­sta­ty­ki­me pa­ga­liau Vil­niu­je pa­min­klą vi­siems vi­sų lai­kų Lie­tu­vos žmo­nėms: ka­riams, par­ti­za­nams, su­ki­lė­liams, gy­nu­siems ir pa­si­au­ko­ju­siems ko­vo­se už Lie­tu­vos Lais­vę. Iš­sau­go­ki­me Lais­vę at­ei­nan­čioms kar­toms. Šlo­vė Lie­tu­vai, šlo­vė Uk­rai­nai! (Plo­ji­mai)

G. ARBAČIAUSKAS. Vi­si pri­si­me­na­me, koks bai­sus iš­au­šo Sau­sio 13-osios ry­tas. Koks bai­sus jis bu­vo žu­vu­sių­jų ar­ti­mie­siems.

 

Ro­do­mas vaiz­do siu­že­tas apie žu­vu­sius Lie­tu­vos lais­vės gy­nė­jus ir jų artimuosius.

 

Kal­bės Sau­sio 13-osios liu­di­nin­kas gy­dy­to­jas Ri­čar­das Dau­no­ra­vi­čius. (Plo­ji­mai)

 

Sau­sio 13-osios įvy­kių liu­di­nin­ko gy­dy­to­jo Ri­čar­do Dau­no­ra­vi­čiaus kal­ba

 

R. DAUNORAVIČIUS. Ger­bia­mie­ji, mie­lie­ji, esu Te­le­vi­zi­jos bokš­to gy­nė­jas, sau­sio įvy­kių liu­di­nin­kas. Ta­da bu­vo­me jau­ni, drą­sūs, stip­rūs. Bu­vo­me vi­so­kie, bet la­bai vie­nin­gi, nes mus tvir­tai su­jun­gė mei­lė Tė­vy­nei ir Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bės idė­ja. 1991 me­tų sau­sį vi­sa Lie­tu­va bu­vo ta­pu­si sa­va­no­riais. Bu­vo­me bud­rūs, pa­si­ren­gę, prie Ne­pri­klau­so­my­bės au­ku­ro bu­dė­jo­me die­ną ir nak­tį. To­kia bu­vo to me­to re­a­ly­bė, kai nie­ka­da ne­iš­jun­gia­mas ra­di­jas, o kai pa­kvies­da­vo su­si­bur­ti, mes ge­o­met­ri­ne pro­gre­si­ja iš­aug­da­vo­me į ga­lin­gą, ne­pa­kar­to­ja­mą ir ne­nu­ga­li­mą jė­gą.

Vi­sos sau­sio die­nos bu­vo sa­vaip lem­tin­gos. At­ro­dė, kad oras pil­nas be­ga­li­nio lais­vės tro­š­ki­mo, bro­ly­bės, so­li­da­ru­mo ir ne­pa­pras­to ge­ru­mo jaus­mo. O iš ki­tos pu­sės tven­kė­si ir mums grū­mo­jo griū­van­čios so­vie­tų im­pe­ri­jos įsi­ūtis kaip di­džiu­lis blo­gis, ku­ris gra­si­no sprog­ti, reiš­kė­si so­vie­ti­nių ka­riš­kių ir ko­la­bo­ran­tų siau­tė­ji­mas.

Pri­si­me­nu sau­sio 12-osios, šeš­ta­die­nio, ry­tą. Jis lyg ir ne­ža­dė­jo nie­ko blo­go. Kiek­vie­nas dir­bo sa­vo dar­bus. Ta­čiau per ra­di­ją bu­vo skel­bia­ma apie ge­le­žin­ke­lio sto­ty­je su­stab­dy­tus trau­ki­nius ir kvie­čia­ma pa­dė­ti jų ke­lei­viams, juo­lab kad tai bu­vo Čer­no­by­lio vai­kai. Me­tė­me sa­vo dar­bus, vi­rė­me ar­ba­tą, te­pė­me su­muš­ti­nius ir ve­žė­me mais­to iš­si­gan­du­siems, al­ka­niems ma­žie­siems ke­lei­viams. O va­ka­re po pro­fe­so­riaus Vy­tau­to Land­sber­gio krei­pi­mo­si ta­po aiš­ku, kad Lie­tu­vai gre­sia di­džiau­sias pa­vo­jus, aiš­kė­jo, kad ar­tė­ja kru­vi­no­ji sek­ma­die­nio nak­tis. Sku­bė­jo­me prie Te­le­vi­zi­jos bokš­to. Kaip sap­ne pri­si­me­nu tą vie­tą jo pa­pė­dės gat­vė­je. Pri­si­me­nu aki­nan­čią pro­žek­to­rių švie­są, kur­ti­nan­čius spro­gi­mus, ait­rų pa­ra­ko ir de­gė­sių kva­pą, dūž­tan­čius stik­lus, žmo­nių šūks­nius. Ne­pa­mirš­ta­mai at­min­ty įstri­go su­stin­gęs pir­mų­jų prie Te­le­vi­zi­jos bokš­to ką tik žu­vu­sių gy­nė­jų žvilgs­nis. Tą­syk ma­no aky­se nu­trū­ko Al­gi­man­to Pet­ro Ka­vo­liu­ko ir Ro­lan­do Jan­kaus­ko gy­ve­ni­mai. Gat­ve ro­po­jo vie­no pas­kui ki­tą tan­kų ko­lo­na.

Su­pra­tau, kad at­ėjo ma­no ei­lė. Už­sto­jau ke­lią iš tam­sos iš­ni­ru­siai „žvy­nuo­tai“ so­vie­tų pa­bai­sai. Abu su­stin­go­me – tan­kas ir aš sto­vė­jo­me vie­nas prieš ki­tą, žiū­rė­jo­me vie­nas į ki­tą ir skai­tė­me vie­nas ki­to min­tis. Man at­ro­dė, kad tai tru­ko am­ži­ny­bę. Ko ge­ro, tą­syk ma­no ži­nia bu­vo stip­res­nė, tei­sin­ges­nė. Ir man at­ro­dė, kad tą­syk aš lai­mė­jau, nes tan­kas lė­tai ap­si­grę­žė ir nu­va­žia­vo. Tie­sa, dėl žmo­nių vie­ny­bės ir su­si­tel­ki­mo mes lai­mė­jo­me, nes tu­rė­jo­me tik­rą ly­de­rį – to me­to vals­ty­bės va­do­vą pro­fe­so­rių Vy­tau­tą Land­sber­gį. Mums pa­vy­ko! Ir tai bu­vo pa­siek­ta pa­pras­tų žmo­nių, jie man tik­ri he­ro­jai, gy­vy­bės au­kos kai­na.

Tuo­met, sau­sio 13-ąją, pa­sau­lio bu­vo­me pa­lik­ti li­ki­mo va­liai. Mus at­vi­rai, ne­si­bai­min­da­mi rė­mė tik ke­lių vals­ty­bių žmo­nės: Is­lan­di­jos, Len­ki­jos, Uk­rai­nos ir de­mo­kra­tinės Ru­si­jos. Ki­to­kios Ru­si­jos, jos vei­dą tuo­met, ki­tą sau­sio sek­ma­die­nį, ne­si­dangs­ty­da­mi pa­ro­dė mi­li­jo­nas mask­vie­čių, pa­lai­kiu­sių Lie­tu­vą.

Šian­dien so­vie­tų im­pe­ri­jos pe­rė­mė­ja – ta pa­ti, bet jau im­pe­ri­nė Ru­si­ja – su­kė­lė be­pras­mį ir žiau­rų ka­rą Uk­rai­no­je. To­dėl pa­na­šiai kaip is­to­ri­nę sau­sio 13-ąją vi­si ci­vi­li­zuo­to pa­sau­lio žmo­nės šian­die­n tar­si Bal­ti­jos ke­ly­je vėl su­ki­bę ran­ko­mis sto­vi­me prieš blo­gio im­pe­ri­jos tan­kus. Uk­rai­na jau nė­ra vie­na. Ir tai yra vie­nas iš di­džiau­sių, ryš­kiau­sių XXI am­žiaus ge­o­po­li­ti­nių po­slin­kių žen­klų. Uk­rai­na nie­ka­da ne­liks vie­na.

Ne­pa­mirš­ki­me, kad ago­ni­jos bū­se­no­je kiek­vie­nas gy­vis, o juo­lab prie­šas, blo­gis įgy­ja nau­jų jė­gų ir kei­čia vei­dus. Li­ki­me bud­rūs. Tu­riu švie­sios vil­ties, kad iš­vy­siu, kaip, pa­ju­tę mū­sų so­li­da­rią jė­gą ir dva­si­nę stip­ry­bę, kaip ir tą­syk, sau­sio 13-osios nak­tį, da­bar­ties blo­gio im­pe­ri­jos tan­kai ap­si­grę­žia ir dings­ta mums iš akių. Ačiū. (Plo­ji­mai)

G. ARBAČIAUSKAS. Šian­dien cen­tri­nė­se šios is­to­ri­nės sa­lės tri­bū­no­se sė­di jau­nuo­me­nė – jau­ni žmo­nės, bū­si­mie­ji Lie­tu­vos ka­ri­nin­kai, Ge­ne­ro­lo Jo­no Že­mai­čio Lie­tu­vos ka­ro aka­de­mi­jos ka­riū­nai, nuo ku­rių taip pat pri­klau­sys mū­sų vals­ty­bės at­ei­tis ir li­ki­mas. Kal­ba ka­riū­nas Jur­gis Be­kam­pis.

 

Ge­ne­ro­lo Jo­no Že­mai­čio Lie­tu­vos ka­ro aka­de­mi­jos ka­riū­no Jur­gio Be­kam­pio kal­ba

 

J. BEKAMPIS. Jū­sų Eks­ce­len­ci­ja Pre­zi­den­te, Sei­mo Pir­mi­nin­ke, Mi­nist­re Pir­mi­nin­ke, Sei­mo na­riai, am­ba­sa­do­riai, lais­vės gy­nė­jai, vi­si su­si­rin­ku­sie­ji, ko­va, ku­ri vy­ko nuo Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro, ne­bu­vo be­vai­sė – par­ti­za­nų ryž­tas ir tiks­las at­kur­ti de­mo­kra­tinę Lie­tu­vą bu­vo įkvė­pi­mo šal­ti­nis pi­lie­čiams to­les­nė­je an­ti­so­vie­ti­nė­je re­zis­ten­ci­jo­je. Juo­zas Strei­kus-Stumb­ras sa­vo bai­gia­mo­jo­je kal­bo­je troi­kos teis­me aiš­kiai pa­sa­kė: „Lie­tu­va bus lais­va. Mū­sų au­kos, mū­sų ko­va ne­bus vel­tui ir Le­ni­no pa­veiks­lai ne­ka­bės per am­žius ant Lie­tu­vos na­mų sie­nų. Ir mū­sų tri­spal­vė dar su­ple­vė­suos.“

1991 m. sau­sio 13 d. įvy­kiai yra par­ti­za­ni­nio pa­si­prie­ši­ni­mo tę­si­nys, jis bu­vo vai­ni­kuo­tas per­ga­le prieš blo­gio im­pe­ri­ją. Tai Ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mo de­kla­ra­ci­jos pa­tvir­ti­ni­mas, ku­ris bu­vo pa­siek­tas be gin­klų, bet su dai­no­mis ir lie­jant tik mū­sų krau­ją. Šian­dien dai­nos ne­ga­li bū­ti lai­ko­mos gin­klu sie­kiant lais­vės. Sun­ku švęs­ti mū­sų per­ga­lės die­ną, kai vi­si ži­no­me Uk­rai­no­je vyks­tan­čios ko­vos už lais­vę kai­ną. To­dėl aš jums pa­ža­du, jei­gu rau­do­na­sis ma­ras vėl kė­sin­sis į Lie­tu­vos vals­ty­bę, jos Lais­vę ir Ne­pri­klau­so­my­bę, šį kar­tą pil­sis ir jo krau­jas, nes jus sau­go iš­ti­ki­mi, ko­vin­gi, ini­cia­ty­vūs Lie­tu­vos ka­riai. Mes esa­me at­si­da­vę Lie­tu­vos Res­pub­li­kai ir, svar­biau­sia, esa­me nu­si­tei­kę ne­pa­si­duo­ti ir nu­ga­lė­ti. Mes di­džiuo­ja­mės sa­vo tė­vy­ne ir už­tik­rin­si­me tūks­tan­čių krau­ju iš­ko­vo­tą Lie­tu­vos lais­vę.

Tad, nors šian­dien pa­ger­bia­me žu­vu­sius, gar­bin­gai už Lie­tu­vos lais­vę ko­vo­ju­sius pi­lie­čius, rei­kia ne­pa­mirš­ti, kad tai taip pat yra šven­tė – tai svar­bi mū­sų pa­ro­dy­tos vie­ny­bės ir iš­ko­vo­tos per­ga­lės die­na. No­riu vi­sus pa­svei­kin­ti ir pa­lin­kė­ti, kad Sau­sio 13-osios dai­nos pri­min­tų mums vie­ny­bės svar­bą ir su­teik­tų jė­gų dar­bams Tė­vy­nės la­bui. Ačiū. (Plo­ji­mai)

G. ARBAČIAUSKAS. Kar­tais už­ten­ka vie­no žo­džio, ku­ris pri­pil­do drą­sos, ryž­to ir ti­kė­ji­mo sa­vi­mi. Tik su šiuo žo­džiu ir su šiuo jaus­mu mes su­stab­dy­si­me kru­vi­ną­jį tva­ną, pa­si­prie­šin­si­me ne­kal­tus žmo­nes ka­ro gin­klais žu­dan­čiai be­pro­ty­bei. Tą žo­dį mes vi­sa­da tu­ri­me ne­šio­tis ir sau­go­ti sa­vy­je. O jei rei­kės – iš­rėk­ti gar­siai prie­šui į vei­dą: NEBIJAU!

 

Ro­do­mas ki­no re­ži­sie­riaus Do­na­to Ul­vy­do mu­zi­ki­nis vaiz­do per­for­man­sas „Ne­bi­jau“, dai­ni­nin­kei Ie­vai Nar­ku­tei at­lie­kant dai­ną „Rau­do­ni va­ka­rai“. (Plo­ji­mai)

 

Ačiū. Ačiū kar­tu su Lie­tu­vos ir Uk­rai­nos žmo­nė­mis „ne­bi­jau“ ta­ru­siai Ie­vai Nar­ku­tei ir re­ži­sie­riui Do­na­tui Ul­vy­dui.

Lais­vės pre­mi­ją Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mas įstei­gė mi­nė­da­mas So­vie­tų Są­jun­gos ag­re­si­jos prieš Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bę dvi­de­šimt­me­tį ir pa­gerb­da­mas 1991 me­tais žu­vu­sių­jų už Lie­tu­vos lais­vę at­mi­ni­mą. Dau­giau kaip per de­šimt­me­tį šią pre­mi­ją yra pel­nę Lie­tu­vos par­ti­za­nai, po­li­ti­niai ka­li­niai, re­zis­ten­tai ir po­li­ti­niai mū­sų bei ki­tų ša­lių ly­de­riai. Tai žmo­nės, ku­rie ti­ki lais­vės idė­ja ir sa­vo gy­ve­ni­mu su­ge­ba įkvėp­ti vi­sus ki­tus. Tai ko­vo­to­jai, ku­rie stip­ri­na mū­sų vals­ty­bin­gu­mo pa­ma­tus. Tai as­me­ny­bės, ku­rių bal­sas gir­di­mas to­li ir ran­da at­gar­sį tūks­tan­čių, o gal­būt ir mi­li­jo­nų žmo­nių šir­dy­se. Vi­sų šių lais­vės ri­te­rių ne­įma­no­ma nu­til­dy­ti ar įbau­gin­ti, kaip ne­įma­no­ma iš jų sie­los iš­rau­ti am­ži­no lais­vės sie­kio.

2022 me­tų Lais­vės pre­mi­ją Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mas pa­sky­rė žmo­gui, į ku­rį da­bar nu­kreip­tos vi­so pa­sau­lio akys ir ku­riam vi­si lais­vos dva­sios žmo­nės lin­ki grei­tes­nės per­ga­lės ir kuo di­des­nės stip­ry­bės. Te­gul spar­nuo­ta „Lais­vės“ skulp­tū­rė­lė – mi­nia­tiū­ri­nė tar­pu­ka­rio Juo­zo Zi­ka­ro su­kur­to mo­nu­men­to ko­pi­ja – bū­na dar vie­nas pa­gar­bos žen­klas jam iš ma­žos, bet iš­di­džios ša­lies – Lie­tu­vos.

 

Gar­bės sar­gy­bos kuo­pos ka­riai į Seimo Ko­vo 11-osios Ak­to sa­lę iš­kil­min­gai įne­ša „Laisvės“ sta­tu­lė­lę.

Vyks­ta iš­kil­min­ga 2022 me­tų Lais­vės pre­mi­jos įtei­ki­mo ce­re­mo­ni­ja.

 

Kal­bės Lais­vės pre­mi­jų ko­mi­si­jos pir­mi­nin­kė Pau­lė Kuz­mic­kie­nė. (Plo­ji­mai)

 

Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo na­rės, Lais­vės pre­mi­jų ko­mi­si­jos pir­mi­nin­kės Pau­lės Kuz­mic­kie­nės kal­ba

 

P. KUZMICKIENĖ. Po­nai ir po­nios, gar­bin­gi ap­gin­tos Lais­vės die­nos ir Lais­vės pre­mi­jos tei­ki­mo iš­kil­mių da­ly­viai. Po 1991 me­tų sau­sio įvy­kių vie­nas lie­tu­vių po­etas ra­šė: „Kiek­vie­nam iš mū­sų […] Lie­tu­va bu­vo ir te­bė­ra pa­sau­lio ašis. Ta­čiau pas­ta­rai­siais mė­ne­siais ji vir­to pa­sau­lio aši­mi ir ki­tiems. Nie­ka­da sa­vo is­to­ri­jo­je Lie­tu­va tiek daug ne­reiš­kė žmo­ni­jai kaip šian­dien. Lie­tu­va vir­to vie­nu iš es­mi­nių lais­vės sim­bo­lių vi­siems lai­kams.“

Šian­dien po­etą per­fra­zuo­čiau taip: kiek­vie­nam iš mū­sų Uk­rai­na bu­vo ir te­bė­ra pa­sau­lio ašis. Ta­čiau pas­ta­rai­siais mė­ne­siais ji vir­to pa­sau­lio aši­mi ir ki­tiems. Nie­ka­da sa­vo is­to­ri­jo­je Uk­rai­na tiek daug ne­reiš­kė vi­sai žmo­ni­jai kaip šian­dien. Uk­rai­na vir­to vie­nu iš es­mi­nių lais­vės sim­bo­lių vi­siems lai­kams.

Ta­čiau ko­dėl tai ta­ria­me tik šian­dien? Ko­dėl tik šian­dien Uk­rai­na kaip tau­ta pri­pa­žįs­ta­ma Ka­ro­lio Di­džio­jo pre­mi­ja Vo­lo­dy­my­rui Ze­lens­kiui ir jo už­pul­tos ša­lies pi­lie­čiams, „Ti­me“ Me­tų žmo­gaus ti­tu­lu, ku­riuo Ze­lens­kis da­li­ja­si su „Uk­rai­nos dva­sia“, An­dre­jaus Sa­cha­ro­vo pre­mi­ja ne­pa­lau­žia­miems Uk­rai­nos žmo­nėms, po­pie­žiaus Pran­ciš­kaus laiš­ku uk­rai­nie­čių drą­siai ir stip­riai, ken­čian­čiai ir be­si­mel­džian­čiai, ver­kian­čiai ir ko­vo­jan­čiai, be­si­prie­ši­nan­čiai ir ti­kin­čiai tau­tai, ku­ri pa­dė­jo pa­čiam po­pie­žiui ap­si­spręs­ti lik­ti su Uk­rai­na?

Ga­li­me ir ki­taip pa­klaus­ti: kaip liau­dis virs­ta tau­ta? ar tau­ta ga­li­ma be vals­ty­bės, o vals­ty­bė be tau­tos? Tai po­li­ti­nės is­to­ri­jos klau­si­mai, bet per­ne­lyg il­gai ir daž­nai ad­re­suo­ti šiuo­lai­ki­nei Uk­rai­nai ir kė­lę pa­grįs­tus įta­ri­mus, kad taip dangs­to­mos ge­o­po­li­ti­nės var­žy­tu­vės, ku­rio­se Uk­rai­nai ten­ka tik įkai­to vaid­muo.

Čia svar­bu at­sa­ky­ti į klau­si­mus, ko­dėl dve­jo­ta dėl dau­giau nei prieš tris de­šimt­me­čius įvy­ku­sio re­fe­ren­du­mo dėl ne­pri­klau­so­mos Uk­rai­nos re­zul­ta­tų – dau­giau nei 90 nuo­šim­čių. To tu­rė­jo pa­kak­ti. Uk­rai­nos at­si­ra­di­mas že­mė­la­py­je – tai ne XX am­žiaus ge­o­po­li­ti­kos pa­sek­mė, o il­gą lai­ką eng­tos uk­rai­nie­čių tau­tos is­to­ri­nė ne­iš­ven­gia­my­bė. Ta­čiau kaž­ko­dėl bu­vo sa­ko­ma, kad uk­rai­nie­čiai ne­su­vo­kia na­cio­na­li­nio prin­ci­po. Ne­va da­bar­ti­nė Uk­rai­na, nors for­ma­liai yra na­cio­na­li­nė vals­ty­bė, ta­čiau ji bu­vo su­for­muo­ta iš es­mės ne uk­rai­nie­čių, o Ru­si­jos, to­dėl ir Ru­si­jai pri­klau­so.

Uk­rai­na – ne Ru­si­ja, aiš­ki­no uk­rai­nie­čiai. Va­ka­rai link­sė­da­mi gal­vo­mis da­li­no fi­nan­si­nę pa­ra­mą Ky­ji­vui ir pa­ža­dus dėl na­rys­tės Eu­ro­pos Są­jun­go­je ir NATO, bet be po­li­ti­nių įsi­pa­rei­go­ji­mų ir su tam tik­rais re­ve­ran­sais Ru­si­jai. Net ta­da, kai 2014 me­tais Uk­rai­na, ne­te­ku­si sa­vo te­ri­to­ri­jos – Kry­mo, su­stab­dė ru­so­fa­šiz­mo ma­rą Eu­ro­po­je, Va­ka­rai sa­vo nai­vu­mą ir go­du­mą slė­pė pa­sa­ko­ji­mais, kad Uk­rai­na uk­rai­nie­čiams kol kas nė­ra ben­dras są­mo­nin­gu­mo pro­jek­tas, o fe­o­das, ku­ria­me vyks­ta vi­daus mū­šiai dėl sa­vo te­ri­to­ri­jos.

To­kie ir pa­na­šūs pa­sa­ko­ji­mai ne­ap­len­kė ir mū­sų. Bu­vo su­dve­jo­ta ben­drys­tės reik­me, vė­liau kai ku­rių po­li­ti­kų pa­si­sa­ky­mai skel­bė, kad Ru­si­jos ir Uk­rai­nos ka­re ne vien Ru­si­ja yra kal­ta dėl ag­re­si­jos, esą iš da­lies ir Uk­rai­na pa­ti kal­ta. Ma­tyt, ome­ny­je tu­rė­ta ap­lin­ky­bė, kad nie­kas ne­bu­vo pa­si­ruo­šęs ka­riau­ti dėl Uk­rai­nos, nes ji sil­pna, ko­rum­puo­ta, oli­gar­chi­nė vals­ty­bė, tai, kas an­gliš­kai va­di­na­ma fai­led sta­te, tai yra ne to­kia stip­ri kaip Lie­tu­va. To­dėl mes esa­me sau­gūs, o Uk­rai­na tu­rė­jo ken­tė­ti, nu­ken­tė­ti ir ken­čia. Už to­kius klyst­ke­lius mes šian­dien tu­ri­me at­si­pra­šy­ti uk­rai­nie­čių, to­dėl vie­na pir­mų­jų no­riu tar­ti – пpo­бачте.

Mums svar­bu ne­pa­mirš­ti ir mū­sų pa­čių pa­ra­mos Uk­rai­nai vin­gių, ku­rių, pri­pa­žin­ki­me, bu­vo. Ypač da­bar, kai ma­to­me mū­sų vi­suo­me­nės mil­ži­niš­ką dva­si­nę, fi­nan­si­nę, mo­ra­li­nę pa­ra­mą Uk­rai­nai ir Vy­riau­sy­bės ti­ta­niš­kas pa­stan­gas kon­so­li­duo­ti vi­są tarp­tau­ti­nę ben­druo­me­nę Uk­rai­nai pa­dė­ti.

Liau­dis virs­ta tau­ta ne sa­vai­me ir ne be kan­čių. Taip yra ir su vals­ty­be. Uk­rai­na ga­lu­ti­nai vals­ty­be ir de fac­to NATO na­re ta­po ap­si­spren­du­si gin­tis ir ypač per tuos uk­rai­nie­čius, ku­rių gim­to­ji kal­ba yra ru­sų. Ga­lų ga­le tai ir Pu­ti­no „nuo­pel­nas“ am­žiams at­skir­ti sa­vo ver­giš­ką Ru­si­ją nuo lais­vos Uk­rai­nos.

Kal­bant apie uk­rai­nie­čių ke­lią į nau­ją­jį gy­ve­ni­mą ir ieš­kant jų są­mo­nin­gu­mo rai­dos sim­bo­lių, nė­ra dve­jo­nių, vie­naip ar ki­taip sa­vo vie­tą at­ras ir kai ku­rie bu­vę Uk­rai­nos pre­zi­den­tai, ir ži­no­mi ir ne­ži­no­mi did­vy­riai. O Vo­lo­dy­my­ras Ze­lens­kis?

Jis ta­len­tin­gai su­vai­di­no he­ro­jų ir ga­liau­siai pats ta­po he­ro­ju­mi, vir­tusiu įkvė­pi­mo šal­ti­niu ki­tiems. Tai jau ne kar­tą yra nu­skam­bė­ję. Pa­si­steng­siu pa­sa­ky­ti kiek ki­taip. Kaž­ka­da pro­fe­so­rius Vy­tau­tas Ka­vo­lis vie­nu iš lie­tu­vių są­mo­nin­gu­mo sim­bo­liu įvar­di­no Pre­zi­den­to An­ta­no Sme­to­nos įsi­pa­rei­go­ji­mą vals­ty­bei. Taip be dve­jo­nių api­bū­din­tu­me ir Pre­zi­den­tą Jo­ną Že­mai­tį-Vy­tau­tą. „Aš ne drą­sus, aš at­sa­kin­gas“, – iš­ta­rė Pre­zi­den­tas Vo­lo­dy­my­ras Ze­lens­kis, at­si­sa­kęs pa­lik­ti Ky­ji­vą. Tai bu­vo svar­biau­sias jo, kaip tau­tos ved­lio, spren­di­mas, pa­ver­tęs jį ne­mirš­tan­čiu Uk­rai­nos lais­vės sim­bo­liu. Tai jo at­sa­kas Pu­ti­nui, kad Ky­ji­vo Ru­sios tau­ta tu­ri sa­vo ly­de­rį Ze­lens­kį, o ne Pu­ti­ną, ir is­to­ri­jos čia ne­su­klas­to­si.

Ze­lens­kio įna­šas Uk­rai­nai yra vals­ty­bin­gu­mas, pa­si­ti­kė­ji­mas sa­vi­mi kaip tau­ta, pa­jė­gian­čia iš Ry­tų per­si­kel­ti į Va­ka­rus, sa­ve val­dy­ti ir ap­gin­ti, pa­ro­dy­ti pa­sau­liui, kad ga­li­ma ir rei­kia ne­nu­olai­džiau­ti Ru­si­jai, ko­vo­ti prieš ją, nu­ga­lė­ti ir ją su­triuš­kin­ti! 

Ze­lens­kis ir Uk­rai­na pa­ro­dė, kaip ga­li­ma iš­si­va­duo­ti iš bai­mės. Ze­lens­kio įves­ta tarp­tau­ti­nių san­ty­kių prak­ti­ka, leis­ti­na tik jam ir uk­rai­nie­čiams, – drą­siai, vie­šai kri­ti­kuo­ti ki­tų ša­lių ly­de­rius, taip pa­de­dant jiems grei­čiau ap­si­spręs­ti. Taip – Uk­rai­nos pre­zi­den­tas ir uk­rai­nie­čiai es­min­gai kei­čia Va­ka­rus ir vi­są pa­sau­lį.

Prieš dau­giau nei tris de­šimt­me­čius, 1990-ųjų ge­gu­žę, tuo­met Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos pir­mi­nin­kas Vy­tau­tas Land­sber­gis, kal­bė­da­mas Lat­vi­jos ne­pri­klau­so­my­bės pa­skel­bi­mo iš­va­ka­rė­se ir per­duo­da­mas deg­lą su ug­ni­mi bro­liams lat­viams kaip sim­bo­lį tęs­ti Bal­ti­jos vie­ny­bės ke­lią į Ne­pri­klau­so­my­bę, pa­kvie­tė bū­ti su­si­tel­ku­sius, pa­brė­žė, kad tik bū­da­mi vi­si kar­tu mes lai­mė­si­me. Tau­ta ap­si­gy­nė 1991 me­tais. Da­bar lai­kas su­telk­ti vi­sas jė­gas re­miant Uk­rai­ną, ku­rios per­ga­lės švie­sa, na, ti­kė­ki­me, at­neš po­ky­čius ir bai­sio­jo­je im­pe­ria­lis­ti­nė­je Ru­si­jo­je.

Šie­met mi­nė­si­me tris­de­šimt­me­tį, kai Ru­si­ja bu­vo pri­vers­ta iš­ves­ti oku­pa­ci­nę ka­riuo­me­nę iš Lie­tu­vos. Tuo­met mes kei­tė­me Va­ka­rus ir lai­mė­jo­me prieš Ru­si­ją. To­dėl ir to­liau bū­ki­me vie­nin­gi, au­ko­ki­me Uk­rai­nai ir šie­met Uk­rai­na lai­mės prieš Ru­si­ją. Tai bus lais­vo pa­sau­lio per­ga­lė. Життя переможе смертъ, а свiт – темряву.

Sla­va Ukraini! (At­sa­kas iš sa­lės: „He­ro­jam sla­va!“) (Plo­ji­mai)

G. ARBAČIAUSKAS. Po­nios ir po­nai, 2022 me­tų Lais­vės pre­mi­jos lau­re­a­tas Jo Eks­ce­len­ci­ja Uk­rai­nos Pre­zi­den­tas Vo­lo­dy­my­ras Ze­lens­kis tie­sio­giai iš Ky­ji­vo. (Plo­ji­mai)

 

2022 metų Lais­vės pre­mi­jos lau­re­a­to Uk­rai­nos Pre­zi­den­to Vo­lo­dy­my­ro Ze­lens­kio kal­ba (nuoto­li­niu bū­du)

 

V. ZELENSKIS. Mie­li drau­gai. (Plo­ji­mai) La­bai jums ačiū. Mie­li drau­gai, po­nas Pre­zi­den­te Gi­ta­nai, po­nia pir­mo­ji le­di Dia­na, po­nia Pir­mi­nin­ke, po­nia Mi­nist­re Pir­mi­nin­ke, po­nia Pau­le Kuz­mic­kie­ne, aš la­bai dė­kin­gas už vi­sus žo­džius. Po­nai Sei­mo na­riai, vi­si da­ly­viai, mie­li Lie­tu­vos žmo­nės, džiau­giuo­si ga­lė­da­mas jus pa­svei­kin­ti ir no­riu iš kar­to pa­dė­ko­ti už tai, kad jūs nė vie­ną mi­nu­tę ne­iš­da­vė­te lais­vės. Ir ne tik per šias 323 žiau­rias ne­žmo­niš­ko Ru­si­jos ka­ro die­nas. Nuo­lat jau­čia­me jū­sų pa­lai­ky­mą, il­gus me­tus, nuo­la­tos, kai lais­vos lie­tu­vių šir­dys ir Lie­tu­vos ke­lias į vie­nin­gą Eu­ro­pą įkve­pia dau­gy­bę žmo­nių įvai­rio­se ša­ly­se, ku­rias ka­dai­se pa­ver­gė Ru­si­ja.

Esu tik­ras – Lie­tu­va yra vie­na iš nuo­šir­džiau­sių lais­vės gy­nė­jų ir tai yra ge­riau­sia duok­lė did­vy­riams, nu­ga­lė­ju­siems im­pe­ri­ją to­mis žie­mos die­no­mis prieš 32 me­tus. Jū­sų žmo­nės ta­da ap­sau­go­jo ne tik te­le­vi­zi­jos cen­trą ar par­la­men­tą ir ki­tus pa­sta­tus, ta­da jūs ap­gy­nė­te sa­vo is­to­ri­nį pa­si­rin­ki­mą. Da­bar mes su ju­mis kar­tu esa­me pa­ke­liui į per­ga­lę, iki ga­lu­ti­nės per­ga­lės prieš tą im­pe­ri­ją. Ru­si­ja ne­ga­lės nie­ko dik­tuo­ti Eu­ro­pos tau­toms, kai šį ka­rą už­baig­si­me už­tik­rin­ta per­ga­le prieš ag­re­so­rių. Pri­si­min­ki­te pra­ėju­sių me­tų va­sa­rį, pri­si­min­ki­te Ru­si­jos ka­riuo­me­nės puo­li­mą Ky­ji­ve ir Ma­riu­po­ly­je, Char­ki­ve ir Čer­ny­go­ve, tai bu­vo daug dau­giau, nei Ru­si­jos ban­dy­mas už­grob­ti mū­sų te­ri­to­ri­ją. Kai jie ata­ka­vo mū­sų mies­tus, jie tu­rė­jo ome­ny­je ir ki­tų ne­pri­klau­so­mų Eu­ro­pos vals­ty­bių mies­tus. Žy­giuo­da­mi į Ky­ji­vą, jie sva­jo­jo nu­žy­giuo­ti ir į Ky­ji­vą, ir į Vil­nių, ir į Var­šu­vą, ir į Pra­hą, jie no­rė­jo, kad mū­sų lais­vė kris­tų. Bet jie kris čia, da­bar jie tu­ri vis ma­žiau to­kių sva­jo­nių, ko­kių tu­rė­jo anks­čiau. Jie pra­ran­da ga­lią, ku­ria taip gy­rė­si. Jie kal­ba tik apie tai, ar pa­vyks ne­pra­lai­mė­ti, ta­čiau to ne­už­ten­ka. Tu­ri­me pa­da­ry­ti taip, kad nie­ka­da ne­bū­tų net to­kios ga­li­my­bės nė vie­nam ag­re­so­riui sva­jo­ti apie ką nors to­kio pa­na­šaus ir kė­sin­tis į mū­sų ir jū­sų lais­vę. Tai dėl to mes ko­vo­ja­me ir dėl to tu­ri­me to­kią per­ga­lę, ku­rios nie­ka­da ne­ga­lė­si­me su nie­kuo su­pai­nio­ti. Kad ru­sai nie­ka­da to ne­pa­mirš­tų, kad nie­ka­da ne­bū­tų ga­li­ma tuo ma­ni­pu­liuo­ti, ag­re­so­rius tu­ri bū­ti nu­ga­lė­tas bū­tent Uk­rai­nos že­mė­je, į ku­rią jis at­ėjo, kad mums ne­rei­kė­tų ka­riau­ti ki­tų Eu­ro­pos tau­tų že­mė­se. O šian­dien, kad Ru­si­ja ne­gau­tų per­trau­kos, ne­spė­tų pri­si­tai­ky­ti ir ne­su­ge­bė­tų at­gau­ti jė­gų, šie me­tai yra le­mia­mi. Ta­da, kai jū­sų tau­ta tu­rė­jo gin­ti sa­vo tau­tos gy­vy­bę nuo so­vie­tų re­van­šo, to ne­bu­vo įmanoma iš­tem­pti lai­ke, rei­kė­jo veik­ti čia ir da­bar, kad ap­si­sau­go­tu­mė­te. Tą ir da­rė jū­sų žmo­nės. Lie­tu­vių šir­dys bu­vo vi­siš­kai mo­bi­li­zuo­tos ir tai bu­vo rak­tas į jū­sų per­ga­lę tuo me­tu.

Da­bar rei­kia to pa­ties – vi­sų lais­vų žmo­nių pa­sau­ly­je mo­bi­li­za­ci­jos. Tik taip ga­li­ma įveik­ti tą ag­re­si­ją, tą to­ta­li­nį te­ro­rą, pa­si­tel­kus tą pa­sau­lio ener­gi­ją, ku­ri ko­vo­se ne­tu­ri nu­silp­ti. Ir aš dė­kin­gas, kad jūs ga­li­te ir no­ri­te mums pa­dė­ti. Aš esu tik­ras, va­kar, kai mes kal­bė­jo­mės su po­nu Pre­zi­den­tu Gi­ta­nu Lvi­ve, kad mums rei­kia sku­bių spren­di­mų… (Nu­trū­ko gar­so įra­šas) Rei­kia nau­jų sank­ci­jų. Mums rei­kia ar­ti­le­ri­jos, mums rei­kia nau­jų sank­ci­jų, ku­rios iš­lai­ky­tų nuo­la­ti­nį ir ne­įvei­kia­mą spau­di­mą vals­ty­bei ag­re­so­rei ir vi­siems ūkio sub­jek­tams, už­tik­ri­nan­tiems ag­re­si­jos tęs­ti­nu­mą. Ir mums rei­kia tarp­tau­ti­nio tri­bu­no­lo, ku­ris leis­tų pa­trauk­ti at­sa­ko­my­bėn tuos, ku­rių pik­tas pro­tas su­ke­lia šį nu­si­kal­ti­mą, šį ka­rą. Kai re­van­šis­tai iš da­bar­ti­nės Mask­vos at­si­durs tei­sin­ga­me teis­me, tai bus is­to­ri­nė baus­mė tiems re­van­šis­tams, ku­rie prieš ke­lias kar­tas ban­dė pa­lauž­ti mū­sų ir jū­sų lais­vę.

Mie­li drau­gai, ši die­na – Lais­vės gy­nė­jų die­na. Tai tie me­tai, kai ver­ta pri­min­ti, kad lais­vė yra gy­va, kai gy­va jos ap­sau­gos idė­ja, kai yra žmo­nių, pa­si­ruo­šu­sių už tai ko­vo­ti. Ir tai ne tik re­to­ri­ka, o re­a­lūs veiks­mai. Lie­tu­vos veiks­mai, Uk­rai­na ma­to, yra nuo­la­ti­niai. Veiks­mai, pa­de­dan­tys mums iš­lais­vin­ti mies­tus ir kai­mus iš Ru­si­jos oku­pa­ci­jos. Veiks­mai, pa­de­dan­tys ap­sau­go­ti sa­vo žmo­nes nuo ru­siš­kų ra­ke­tų ir bom­bų.

Ypač no­riu pa­dė­ko­ti tau, Gi­ta­nai, ir vi­sai Lie­tu­vai. Ačiū jums, kad ap­rū­pi­na­te mus oro gy­ny­bos tech­ni­ka nuo pir­mos die­nos iki šių die­nų, ir už tuos veiks­mus, pri­ar­ti­nan­čius vi­siš­ką mū­sų vals­ty­bės in­teg­ra­ci­ją į jung­ti­nes lais­vos ir tai­kios Eu­ro­pos ins­ti­tu­ci­jas. Ačiū, drau­gai. Mes ti­ki­mės NATO sa­mi­to Vil­niu­je ir ži­no­me, kad jis ga­li bū­ti lem­tin­gas vi­sai mū­sų eu­ro­at­lan­ti­nei ben­druo­me­nei. Mes pa­da­ry­si­me vis­ką, kad sa­mi­tas toks ir bū­tų, ir pa­da­ry­si­me kar­tu. Te­gu is­to­ri­ją vi­sa­da ku­ria lais­vi žmo­nės. Ačiū jums, drau­gai, ačiū jums už tą gar­bin­gą pre­mi­ją, ku­ri yra su­teik­ta ir vi­siems uk­rai­nie­čiams, ka­riau­jan­tiems už lais­vę. Aš ti­kiu, kad mes nu­ga­lė­si­me. Ži­nau, kad nu­ga­lė­si­me.

Sla­va Ukraini! (At­sa­kas iš sa­lės: „He­ro­jam sla­va!“) (Plo­ji­mai)

G. ARBAČIAUSKAS. Svei­ki­na­me 2022 me­tų Lais­vės pre­mi­jos lau­re­a­tą ir lin­ki­me, kad spar­nuo­tas an­ge­las sau­go­tų ne tik šios pre­mi­jos lau­re­a­tą, bet ir vi­są Uk­rai­nos tau­tą. Te­gul jis sau­go pa­čią Lais­vę.

Ap­do­va­no­ji­mą Jo Ek­ce­len­ci­jai Uk­rai­nos Pre­zi­den­tui pra­šo­me per­duo­ti Uk­rai­nos am­ba­sa­do­riui Lie­tu­vo­je Pet­ro Be­štai. (Plo­ji­mai)

 

Sei­mo Pir­mi­nin­kė Vik­to­ri­ja Čmi­ly­tė-Niel­sen per­duo­da ap­do­va­no­ji­mą Uk­rai­nos am­ba­sa­do­riui Lie­tu­vo­je Pet­ro Be­štai.

 

Na, o mū­sų ce­re­mo­ni­ją už­baig­si­me jaut­ria „Me­lo­di­ja“. Taip ir va­di­na­si šis le­gen­di­nis Uk­rai­nos kom­po­zi­to­riaus My­ros­la­vo Sko­ry­ko kū­ri­nys. Be­si­slėp­da­ma nuo bom­bų slėp­tu­vė­je šį kū­ri­nį at­li­ko smui­ki­nin­kė iš Uk­rai­nos Ve­ra Ly­tov­čen­ko. Kar­tu su ja šian­dien ir Sau­lius Pet­rei­kis. Įsi­klau­sy­ki­me.

 

Uk­rai­nos smui­ki­nin­kė Ve­ra Ly­tov­čen­ko ir Lie­tu­vos mul­ti­inst­ru­men­ta­lis­tas Sau­lius Pet­rei­kis at­lie­ka uk­rai­nie­čių kom­po­zi­to­riaus My­ros­la­vo Sko­ry­ko kū­ri­nį „Me­lo­di­ja“.

 

Šian­dien vi­sa Lie­tu­va mi­ni Lais­vės gy­nė­jų die­ną ir pa­ger­bia žu­vu­sių­jų už Lais­vę at­mi­ni­mą. Kvie­čia­me jus vi­sus da­ly­vau­ti ki­tuo­se šian­dien vyk­sian­čiuo­se ren­gi­niuo­se, o ne­tru­kus, 12 va­lan­dą, ste­bė­ti vė­lia­vų pa­kė­li­mo ce­re­mo­ni­ją iš Ne­pri­klau­so­my­bės aikš­tės.

Švie­sa nu­ga­li tam­są – ti­kė­ki­me tuo. Švęs­ki­me Lais­vę! (Plo­ji­mai)