LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO

Teisės ir teisėtvarkos komitetas

 

PAPILDOMO KOMITETO IŠVADA

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VAIKŲ IŠLAIKYMO IŠMOKŲ ĮSTATYMO NR. X-987 2, 7, 8, 9, 10, 11, 12, 14, 15, 16 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMO NR. XIVP-209

 

2021-11-03 Nr. 102-P-30

Vilnius

 

1. Komiteto posėdyje dalyvavo: Komiteto pirmininkas Stasys Šedbaras, komiteto pirmininko pavaduotoja Agnė Širinskienė, nariai: Tomas Vytautas Raskevičius, pavaduojantis Aušrinę Armonaitę, Irena Haase, Andrius Navickas, pavaduojantis Gabrielių Landsbergį, Česlav Olševski, Julius Sabatauskas, Algirdas Stončaitis.

Komiteto biuro vedėja Dalia Komparskienė, komiteto biuro patarėjos: Martyna Civilkienė, Jurgita Janušauskienė, Dalia Latvelienė, Rita Karpavičiūtė, Irma Leonavičiūtė, Rita Varanauskienė, Loreta Zdanavičienė, Komiteto biuro padėjėjos: Aidena Bacevičienė, Meilė Čeputienė, Rivena Zegerienė.

Kviestieji asmenys: Seimo narė Laima Nagienė, Seimo kanceliarijos Teisės departamento Privatinės teisės skyriaus patarėjos: Jurgita Raškauskaitė ir Milda Masteikienė, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovės: Šeimos ir vaiko teisių apsaugos grupės vyresnioji patarėja Laura Purinė, Socialinio draudimo skyriaus vyriausioji specialistė Silvija Araminė, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Nepensinių išmokų skyriaus vedėjas Rimantas Mitkevičius.

2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):

Eil.

Nr.

Pasiūlymo teikėjas, data

Siūloma keisti

 

Pasiūlymo turinys

 

Komiteto nuomonė

Argumentai,

pagrindžiantys nuomonę

str.

str. d.

p.

1.

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas

2021-02-19

1

 

 

Įvertinę įstatymo projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklių reikalavimams, teikiame šias pastabas:

1. Įstatymo projekto 1 straipsniu siekiama pakeisti keičiamame Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo išmokų įstatymo (toliau – keičiamas įstatymas) 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą pareiškėjo sąvoką, išplečiant išmokų gavėjų ratą. Atkreiptinas dėmesys, kad 2019 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo Nr. I-2044 1, 2, 14, 16, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 24 straipsnių, ketvirtojo ir penktojo skirsnių pavadinimų pakeitimo ir Įstatymo papildymo 20-1 straipsniu įstatymas Nr. XIII-1261, kuriam įsigaliojus atsisakoma sąvokų „nedarbingas asmuo“, „iš dalies darbingas asmuo“, ir kurio 15 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtinta, kad teisės aktuose vartojamą sąvoką „nedarbingas asmuo“ atstoja sąvoka „asmuo, kuriam nustatytas 0–25 procentų darbingumo lygis“, sąvoką „iš dalies darbingas asmuo“ atstoja sąvoka „asmuo, kuriam nustatytas 30–55 procentų darbingumo lygis“. Atsižvelgiant į tai, keičiamo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis turi būti tikslinama, be to, atitinkamai turi būti patikslinta ir keičiamo įstatymo 1 straipsnio 2 dalis.

Pritarti

Nuostatas siūlome tikslinti, atsižvelgiant į pastabas, pateiktas Lietuvos Respublikos Vyriausybės išvados 1 punkte.

2.

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas

2021-02-19

2,

5

 

 

2. Įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodoma, kad šiuo projektu yra įgyvendinamas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2019 m. lapkričio 8 d. nutarimas Nr. KT44-N13/2019, todėl projektu yra teikiami keičiamo įstatymo 7 straipsnio 1 ir 3 punktų bei 10 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktų pakeitimai. Projekto 2 ir 5 straipsniais siūlomi minėti pakeitimai diskutuotini keliais aspektais.

Pirma, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2019 m. lapkričio 8 d. nutarimu Nr. KT44-N13/2019 buvo pripažinta, kad Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo išmokų įstatymo (2017 m. rugsėjo 28 d. redakcija; TAR, 2017-10-09, Nr. 16000) 7 straipsnio 1, 3 punktai tiek, kiek juose nustatyta būtina paskirtų išmokų mokėjimo sąlyga vaikui ir pareiškėjui nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Taip pat minėtu nutarimu buvo pripažinta, kad Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo išmokų įstatymo (2017 m. rugsėjo 28 d. redakcija; TAR, 2017-10-09, Nr. 16000) 10 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2019 m. lapkričio 8 d. nutarimo Nr. KT44-N13/2019 6.2 punktu, situacija, kai „vien dėl asmenų nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimo išvykus į kitą valstybę, neatsižvelgiant į jokias kitas aplinkybes, prarandama pagal šį įstatymą įgyta vaiko teisė į išmokas, skirtas jo išlaikymui, ir taip sudaromos prielaidos pažeisti vaiko interesus. Tokiu teisiniu reguliavimu taip pat nesudaroma prielaidų įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją atsižvelgiant inter alia į konkretaus asmens ir valstybės ryšį pagrindžiančias ar kitas svarbias aplinkybes, inter alia į tai, ar valstybė, į kurią asmenys išvyko, teikia tam tikrą paramą tėvų (vieno iš jų) neišlaikomiems vaikams. Paminėtina, kad tam tikrais atvejais tokiu teisiniu reguliavimu kartu gali būti sudaromos prielaidos nepagrįstai riboti asmenų judėjimo laisvę“. Taigi, atsižvelgiant į minėto Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatas, turėtų būti atitinkamai tikslinami keičiamo įstatymo 7 ir 10 straipsniai, atsisakant teisinio reguliavimo, kad neatsižvelgiant ir nevertinant individualios situacijos ir aplinkybių tiek vaikas, tiek pareiškėjas turi atitikti bendrą sąlygą – jie visais atvejais turi nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

Pastebėtina, kad iš įstatymo projekto 2 straipsniu siūlomų keičiamo įstatymo 7 straipsnio 1 ir 3 punktų pakeitimų negalima daryti išvados, kad siūlomu projektu yra tinkamai įgyvendinamas minėtas Konstitucinio Teismo nutarimas. Įstatymo projekto 2 straipsniu keičiamo įstatymo 7 straipsnio 1 punktu yra susiaurinamas išmokas galinčių gauti subjektų ratas, t. y. teisė į išmokas nebesuteikiama vaikams be pilietybės bei užsieniečiams, tuo tarpu keičiamo įstatymo 7 straipsnio 3 punkte, detalizuojančiame reikalavimus pareiškėjui, šios nuostatos lieka, t. y. pareiškėju išmokoms gauti gali būti ir asmenys be pilietybės ar užsieniečiai. Pastebėtina, kad projekto aiškinamajame rašte motyvų tokiam išmokų gavėjų rato siaurinimui, o pareiškėjų – nesiaurinimui, pateikiama nėra. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nors keičiamo įstatymo 7 straipsnio 1 ir 3 punktuose ir yra atsisakoma prievolės vaikui ir pareiškėjui nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau paliekamas reikalavimas, kad „duomenys apie gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, o neturinčio gyvenamosios vietos – apie savivaldybę, kurios teritorijoje jis gyvena, yra įrašyti į Lietuvos Respublikos gyventojų registrą“. Atkreiptinas dėmesys, kad Gyventojų registras kaupia duomenis tik apie asmenis, gyvenančius Lietuvos Respublikoje, tuo tarpu asmeniui išvykus laikinai ar nuolat gyventi į užsienį, būtų kaupiama tik informacija apie išvykimo vietą (valstybę) ir išvykimo laiką (Gyventojų registro įstatymo 9 straipsnio 8 punktas). Taigi, nors reikalavimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje keičiamo įstatymo 7 straipsnio 1 ir 3 punktuose yra išbraukiamas, tačiau jis faktiškai lieka vadovaujantis teisinio reguliavimo visuma.

Antra, nors keičiamo įstatymo 7 straipsnio 1 punkte yra nustatoma, kad išmoka gali būti skiriama tik vaikui Lietuvos Respublikos piliečiui, tačiau keičiamo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 punkte projektu siūloma nustatyti, kad išmokų mokėjimas būtų nutraukiamas, jei „vaikas, kuris yra asmuo be pilietybės arba užsienietis, nuolat gyvenantis Lietuvos Respublikoje“, neatitinka šio įstatymo 7 straipsnio 1 punkte nurodytos sąlygos (pabraukta mūsų). Be to, nors keičiamo įstatymo 7 straipsnio 3 punkte pareiškėjui yra panaikinama pareiga nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau vadovaujantis keičiamo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatomis, išmokų mokėjimas turėtų būti nutraukiamas tuo atveju, jei „pareiškėjas, kuris yra asmuo be pilietybės arba užsienietis, nuolat gyvenantis Lietuvos Respublikoje, neatitinka šio įstatymo 7 straipsnio 3 punkte nurodytos sąlygos“ (pabraukta mūsų).

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, abejotina, ar įstatymo projekto 2 ir 5 straipsnių nuostatas būtų galima vertinti kaip tinkamai įgyvendinančias Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2019 m. lapkričio 8 d. nutarimą Nr. KT44-N13/2019.

Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad 2020 m. balandžio 20 d. posėdyje Teisės ir teisėtvarkos komitetas nusprendė dėl šiam nutarimui įgyvendinti reikalingų pakeitimų parengimo kreiptis į Lietuvos Respublikos Vyriausybę.

Pritarti

Nuostatas siūlome tikslinti, atsižvelgiant į pastabas, pateiktas Lietuvos Respublikos Vyriausybės išvados 3 ir 6 punktuose.

 

3.

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas

2021-02-19

6

 

 

3. Įstatymo projekto 6 straipsniu keičiamo įstatymo 11 straipsnio 4 dalyje siūloma nustatyti, kad dėl nutrauktos išmokos atnaujinimo kreipiantis naujam pareiškėjui, išmokos skiriamos ir mokamos už praėjusį laikotarpį, už kurį šios išmokos nebuvo išmokėtos ankstesniam pareiškėjui, bet ne daugiau kaip už 6 mėnesius. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo pasikeitimas keičiamo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 6-8 punktų atveju (tėvų valdžios apribojimas, globėjo/rūpintojo nušalinimas, pareiškėjo mirtis ir pan.) yra sąlygojamas objektyvių aplinkybių ir vaikas neturi galimybių šio proceso nei įtakoti, nei paskubinti, tuo tarpu jo auginimo poreikiai vis vien yra tenkinami kažkokių subjektų lėšomis, iš projektu siūlomo teisinio reguliavimo nėra aišku, kodėl neišmokėtos išmokos mokėjimą yra siekiama apriboti 6 mėnesių laikotarpiu.

Pritarti

Nuostatas siūlome tikslinti, atsižvelgiant į pastabas, pateiktas Lietuvos Respublikos Vyriausybės išvados 9 punkte.

 

4.

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas

2021-02-19

8

 

 

4. Įstatymo projekto 8 straipsniu keičiamo įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad Išmokų administratoriaus sprendimas iš skolininko išieškoti išmokėtas išmokas kartu yra vykdomasis dokumentas, vykdomas taip pat,  kaip išieškant išlaikymą periodinėmis išmokomis Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nustatyta tvarka (pabraukta mūsų). Projekto aiškinamajame rašte nurodoma, kad „išmokėtų išmokų išieškojimas, prilygintas periodinių išmokų išieškojimui Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso tvarka, suteiks realesnę galimybę išieškoti įsiskolinimą valstybės biudžetui, nes valstybė moka už skolininką periodines išmokas, tačiau Fondo valdybos Mažeikių skyriaus vykdomasis dokumentas ir jo vykdymas nėra traktuojamas kaip periodinių išmokų išieškojimas“. Pastebėtina, kad iš projektu siūlomo teisinio reguliavimo nėra aišku, kaip konkrečiai Išmokų administratoriaus vykdomojo dokumento vykdymą prilyginant periodinių išmokų išieškojimui, bus pasiektas projekto aiškinamajame rašte nurodytas tikslas realiau ir efektyviau išsiieškoti įsiskolinimą. Pastebėtina, kad CPK 754 straipsnis nustato reikalavimų patenkinimo eilę. Šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad trečiąja eile patenkinami visi kiti reikalavimai (taigi ir Išmokų administratoriaus), esantys po hipotekos kreditoriaus ir įkaito turėtojo reikalavimų, pirmos eilės reikalavimo išieškoti išlaikymą ir žalos atlyginimą, antros eilės darbuotojų reikalavimų kylančių iš darbo santykių. Tuo atveju, kai išieškotos sumos neužtenka visiems vienos eilės reikalavimams visiškai patenkinti, jie patenkinami proporcingai kiekvienam išieškotojui priklausančiai sumai. Atsižvelgiant į tai, kad vadovaujantis keičiamo įstatymo 6 straipsnio 3 dalimi, Išmokų administratoriaus mokama išmoka vienam vaikui per mėnesį negali būti didesnė negu 1,8 bazinės socialinės išmokos dydžio, galiojusio mėnesį, už kurį mokama išmoka, ir sudaro apie 70 eurų, dauguma atvejų teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko išlaikymo sutartimi nustatytas vaiko išlaikymo lėšų dydis yra gerokai didesnis ir skirtumas tarp Išmokų administratoriaus mokamo bei pareiškėjui priteisto/nustatyto išlaikymo dydžio yra pareiškėjo papildomai išieškomas per antstolius (antra reikalavimų eilė). Taigi pastebėtina, kad Išmokų administratoriaus vykdomojo dokumento vykdymo prilyginimas periodinių išmokų išieškojimui niekaip neįtakoja jo turimos trečiosios, t. y. paskutinės, reikalavimų eilės ir jo reikalavimai būtų proporcingai tenkinami paskiausiai.

Pritarti

 

5.

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas

2021-02-19

8

 

 

5. Įstatymo projekto 8 straipsniu keičiamo įstatymo 14 straipsniu siūloma atsisakyti delspinigių išieškojimo iš skolininkų. Atkreiptinas dėmesys, kad nors keičiamo įstatymo 14 straipsnio pavadinime sąvoka „priskaičiuoti delspinigiai“ išbraukiami, tačiau keičiamo įstatymo 13 straipsnio 2 punkte skolininko prievolė grąžinti išmokų administratoriui išmokėtas išmokas ir sumokėti delspinigius už kiekvieną įsiskolinimo dieną, skaičiuojamus nuo negrąžintos įsiskolinimo sumos, lieka. Atsižvelgiant į tai, turėtų būti tikslintinas ir keičiamo įstatymo 13 straipsnis.

Pritarti

Nuostatas siūlome tikslinti, atsižvelgiant į pastabas, pateiktas Lietuvos Respublikos Vyriausybės išvados 11 punkte.

 

6.

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas

2021-02-19

8

 

 

6. Įstatymo projekto 8 straipsniu keičiamo įstatymo 14 straipsnyje siūloma ne tik atsisakyti delspinigių išieškojimo iš skolininko kaip ekonomiškai neefektyvaus, bet ir nustatyti 60 mėnesių sumokėtų išmokų įsiskolinimo grąžinimo terminą. Atkreiptinas dėmesys, kad keičiamo įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje yra nurodyta, kad išmokėtos išmokos ir apskaičiuoti delspinigiai yra iš skolininko išieškomi Valstybinio socialinio draudimo įstatyme nustatytais valstybinio socialinio draudimo įmokų priverstinio išieškojimo būdais ir terminais. Atsižvelgiant į tai, kad siūlomu projektu yra nustatomi kiti išieškojimo būdai ir terminai, nėra aiškus keičiamo įstatymo ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nuostatų, reglamentuojančių įmokų, delspinigių, palūkanų ir baudų priverstinio išieškojimo būdus, santykis.

Pritarti

 

 

7.

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas

2021-02-19

*

 

 

7. Įstatymo projektu yra keičiama daugiau kaip pusė keičiamo įstatymo straipsnių, todėl, vadovaujantis teisės technikos taisyklių reikalavimais, keičiamas įstatymas turėtų būti dėstomas nauja redakcija. Dėstant įstatymą nauja redakcija kartu reikėtų įvertinti ir kitas keičiamo įstatymo nuostatas, kurių šiuo įstatymo projektu nesiūloma keisti, pvz., keičiamo įstatymo 5 straipsnį, kuriame numatyta išmokų administratoriaus teisė neatlygintinai gauti duomenis ir informaciją iš šiame straipsnyje išvardintų subjektų. Pastebėtina, kad tuo atveju, jeigu nuostatoje siekiama reguliuoti teisinius santykius, susijusius su privačių juridinių ar fizinių asmenų valdomomis informacinėmis sistemomis (ar kitais jų tvarkomais duomenimis, dokumentais), kuriems specialieji įstatymai dėl jų veiklos pobūdžio nenustato pareigos kaupti ir tvarkyti tokią informaciją bei pateikti ją valstybės institucijoms, ir nustatyti valstybės institucijos imperatyvią teisę neatlygintinai gauti iš tokių privačių asmenų jų asmeniniais tikslais tvarkomus ir kaupiamus duomenis ar dokumentus, turėtų būti svarstytina, ar nuostata dera su nuosavybės teisės apsaugos principu. Pastebėtina, kad toks reguliavimas gali būti traktuojamas kaip tiesiogiai apribojantis privačių asmenų teisę į jų nuosavybę (kaupiamus ir tvarkomus duomenis, dokumentus, informaciją) ir sudarantis prielaidas valstybei tokia nuosavybe neatlygintinai naudotis. Todėl jeigu tokie asmenys nėra įpareigoti kaupti ir tvarkyti duomenų, dokumentų, informacijos, turėtų būti nustatyti duomenų ar informacijos gavimo iš privačių asmenų principai ir (ar) tokių duomenų gavimo atlygintinumas.

Pritarti

 

8.

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas

2021-02-19

*

 

 

8. Atsižvelgiant į tai, kad siūlomas teisinis reguliavimas yra susijęs su valstybės biudžeto lėšų administravimu, į tai, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerija yra atsakinga už piniginės socialinės valstybės paramos teikimą, manytina, kad dėl siūlomo teisinio reguliavimo turėtų būti gauta Vyriausybės išvada.

Pritarti

Gauta 2021-09-29 Lietuvos Respublikos Vyriausybės išvada, patvirtinta Nutarimu Nr. 787.

9.

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas

2021-02-19

*

 

 

9. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2021 m. sausio 1 d. įsigaliojo Seimo statuto pataisos, kuriomis Seimo statuto 135 straipsnis, reglamentuojantis reikalavimus aiškinamajam raštui, buvo papildytas nauju 8 punktu (atsirado papildomas reikalavimas aiškinamajame rašte nurodyti ir ar įstatymo projektas neprieštarauja strateginio lygmens planavimo dokumentams), todėl atitinkamai pildytinas aiškinamasis raštas.

Pritarti

 

10.

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas

2021-02-19

1,

4,

5,

6,

7,

8,

10,

11

2

 

10. Įstatymo projektas tikslintinas atsižvelgiant į teisės technikos taisyklių reikalavimus:

1) įstatymo projekto pavadinime žodis „ĮSTATYMAS“ rašytinas atskiroje eilutėje centre;

2) įstatymo projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje žodis „pareiškėjas“ rašytinas paryškintai;

3) įstatymo projekto 4 straipsnio tekste vietoj žodžio „panaikinti“ reikėtų rašyti žodžius „pripažinti netekusia galios“;

4) įstatymo projekto 5 straipsniu keičiamos keičiamo įstatymo 10 straipsnio struktūrinės dalys turėtų būti keičiamos atskiromis 5 straipsnio dalimis. Kai struktūrinė dalis yra keičiama, pakeitimo esmė formuluojama kaip pakeitimas (pvz., „Pakeisti  10 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir jį išdėstyti taip:“); kai pildoma punktu, kurio anksčiau nebuvo, reikėtų formuluoti taip: „Papildyti 10 straipsnio 1 dalį 11 punktu:“

5) įstatymo projekto 6 straipsnio pakeitimo esmėje brauktini žodžiai „ir papildyti“;

6) įstatymo projekto 7 straipsnio pakeitimo esmėje vietoj žodžių „papildant 1 ir 2 punktus ir juos išdėstant taip“ įrašytini žodžiai „ir jį išdėstyti taip“, taip pat brauktinos perteklinės kabutės po straipsnio pavadinimo;

7) įstatymo projekto 8 straipsnio pakeitimo esmėje brauktini žodžiai „ir papildyti“, o šiuo straipsniu keičiamo įstatymo 14 straipsnio pavadinime reikėtų atsisakyti perbrauktų žodžių „priskaičiuotų delspinigių“;

8) įstatymo projekto 10 straipsniu keičiamo įstatymo 16 straipsnio pavadinime reikėtų atsisakyti perbrauktų žodžių „ , palūkanų ir delspinigių“ .

9) įstatymo projekto 11 straipsnio 2 ir 3 dalyse vietoj žodžio „priėmimo“ rašytinas žodis „įsigaliojimo“;

10) įstatymą pasirašančiojo pareigose brauktinas perteklinis žodis „Lietuvos“.

Pritarti

 

11.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Europos Sąjungos teisės grupė

2021-03-12

2

 

 

Įvertinę Lietuvos Respublikos Seimo pateikto derinti Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo išmokų įstatymo
Nr. X-987 2, 7, 8, 9, 10, 11, 12, 14, 15, 16 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIVP-209 (toliau – Įstatymo projektas) atitiktį Europos Sąjungos teisei, teikiame teisinę išvadą.

1. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) 2019 m. lapkričio 8 d. priėmė nutarimą Nr. KT44-N13/2019 „Dėl Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo fondo įstatymo ir Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo išmokų įstatymo nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – Nutarimas).

Pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas Nutarimu jau pripažino, jog Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo išmokų įstatymo (2017 m. rugsėjo 28 d. redakcija; TAR, 2017-10-09, Nr. 16000) 7 straipsnio 1, 3 punktai tiek, kiek juose nustatyta būtina paskirtų išmokų mokėjimo sąlyga vaikui ir pareiškėjui nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Taip pat Nutarimu pripažinta, kad Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo išmokų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Įstatymo projekto vienas iš tikslų yra užtikrinti Nutarimo įgyvendinimą, atsisakant paskirtų išmokų mokėjimo nutraukimo, kai vaikas ir (arba) pareiškėjas, išvyksta nuolat gyventi į kitą valstybę. Todėl Nutarimo įgyvendinimui aktualus Europos Sąjungos (toliau – ES) teisės aktuose įtvirtintas teisinis reguliavimas, susijęs su asmens teise laisvai judėti ir apsigyventi kitoje ES valstybėje narėje.

Pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 21 straipsnio 1 dalį kiekvienas ES pilietis turi teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje laikydamasis Europos Sąjungos sutartyje, SESV ir joms įgyvendinti priimtose nuostatose nustatytų apribojimų ir sąlygų. SESV 45 straipsnyje nustatyta, kad ES užtikrinama darbuotojų judėjimo laisvė, kuri gali būti ribojama tik viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ir visuomenės sveikatos sumetimais.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT) spręsdamas bylas, susijusias su įvairiomis socialinės apsaugos išmokomis, yra pažymėjęs, kad tokios nacionalinės nuostatos, kuriose numatomos nepalankesnės sąlygos tam tikriems valstybės piliečiams tik todėl, kad jie pasinaudojo savo laisve judėti ir apsigyventi kitoje valstybėje narėje, yra SESV 21 straipsnio 1 dalyje visiems ES piliečiams pripažintų laisvių suvaržymas (2006 m. spalio 26 d. sprendimo byloje C‑192/05 Tas‑Hagen ir Tas 31–32 punktai; 2008 m. gegužės 22 d. sprendimo byloje C‑499/06 Nerkowska 32–33 punktai; 2011 m. liepos 21 d. sprendimo byloje C‑503/09 Stewart 86 punktas; 2015 m. vasario 26 d. sprendimo byloje C‑359/13 Martens 33 punktas). Aiškindamas inter alia SESV 21, 45 straipsnių nuostatas, ESTT atitinkamai yra pažymėjęs, jog ES pirminė teisė negali asmeniui garantuoti, kad jo persikėlimas į kitą nei jo kilmės valstybę narę neturės poveikio socialinei apsaugai (inter alia 2013 m. balandžio 18 d. sprendimo byloje C-548/11 Mulders 45 punktas, 2016 m. sausio 21 d. sprendimo byloje C-515/14 Komisija prieš Kiprą 40 punktas); nacionalinės priemonės, galinčios apriboti galimybę pasinaudoti SESV garantuojama darbuotojų judėjimo laisve ar naudojimąsi ja padaryti mažiau patrauklų, gali būti leistinos tuo atveju, jeigu jomis siekiama SESV atitinkančio teisėto tikslo, jos grindžiamos privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais, yra tinkamos tikslui pasiekti ir neviršija to, kas būtina jam pasiekti (inter alia 2007 m. sausio 18 d. sprendimo byloje C-104/06 Komisija prieš Švediją 25 punktas, 2010 m. kovo 16 d. sprendimo C-325/08 Olympique Lyonnais 38 punktas, 2013 m. rugsėjo 12 d. sprendimo byloje C-475/11 Konstantinides50 punktas); kai kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos imasi nuo ES teisėje įtvirtinto principo nukrypstančios priemonės, kiekvienu konkrečiu atveju jos turi įrodyti, kad šia priemone gali būti užtikrintas nurodyto tikslo įgyvendinimas ir ji neviršija to, kas būtina jam pasiekti (inter alia 2010 m. balandžio 13 d. sprendimo byloje C-73/08 Bressol ir kt. 71 punktas, 2016 m. sausio 21 d. sprendimo byloje C-515/14 Komisija prieš Kiprą 54 punktas).

Tačiau vadovaujantis ESTT praktika, tuo atveju, jeigu gyvenamosios vietos reikalavimas nustatytas kaip vienintelė asmens ir valstybės ryšį įrodanti sąlyga, kyla grėsmė, kad atitinkamos išmokos nebus skiriamos asmenims, kurie, nors ir netenkina gyvenamosios vietos reikalavimo, yra pakankamai susiję su tam tikra valstybe nare (pavyzdžiui, kai asmuo yra atitinkamos valstybės narės pilietis ir toje valstybėje gana ilgai gyveno, lankė mokyklą, dirbo arba dėl kitų veiksnių, kaip antai dėl savo šeimos, kalbos mokėjimo, kitų socialinių ar ekonominių ryšių, gali įrodyti sąsają su ta valstybe) (2013 m. spalio 24 d. sprendimo byloje C-220/12 Thiele Meneses 38 punktas).

Todėl atkreiptinas dėmesys, kad nors keičiamo įstatymo 7 straipsnio 1 ir 3 punktuose ir yra atsisakoma prievolės vaikui ir pareiškėjui nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau paliekamas reikalavimas, kad „duomenys apie gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, o neturinčio gyvenamosios vietos – apie savivaldybę, kurios teritorijoje jis gyvena, yra įrašyti į Lietuvos Respublikos gyventojų registrą.“ Atkreiptinas dėmesys, kad Gyventojų registras kaupia duomenis tik apie asmenis, gyvenančius Lietuvos Respublikoje, tuo tarpu asmeniui išvykus laikinai ar nuolat gyventi į užsienį, būtų kaupiama tik informacija apie išvykimo vietą (valstybę) ir išvykimo laiką (Gyventojų registro įstatymo 9 straipsnio 8 punktas). Taigi, nors reikalavimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje keičiamo įstatymo 7 straipsnio 1 ir 3 punktuose yra išbraukiamas, tačiau jis faktiškai lieka.

Taip pat, nors keičiamo įstatymo 7 straipsnio 1 punkte yra nustatoma, kad išmoka gali būti skiriama tik vaikui Lietuvos Respublikos piliečiui, tačiau keičiamo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 punkte Įstatymo projektu siūloma nustatyti, kad išmokų mokėjimas būtų nutraukiamas, jei „vaikas, kuris yra asmuo be pilietybės arba užsienietis, nuolat gyvenantis Lietuvos Respublikoje, neatitinka šio įstatymo 7 straipsnio 1 punkte nurodytos sąlygos <...>“. Be to, nors keičiamo įstatymo 7 straipsnio 3 punkte pareiškėjui yra panaikinama pareiga nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau keičiamo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 3 punkte Įstatymo projektu siūloma nustatyti, kad išmokų mokėjimas turėtų būti nutraukiamas tuo atveju, jei „pareiškėjas, kuris yra asmuo be pilietybės arba užsienietis, nuolat gyvenantis Lietuvos Respublikoje, neatitinka šio įstatymo 7 straipsnio 3 punkte nurodytos sąlygos <...>“ (Lietuvos Respublikos Seimo teisės departamento išvada dėl Vaikų išlaikymo išmokų įstatymo Nr. X-987 2, 7, 8, 9, 10, 11, 12, 14, 15, 16 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, manytina, kad Įstatymo projekto 2 ir 5 straipsnių nuostatos negali būti laikomos tinkamai įgyvendinančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2019 m. lapkričio 8 d. nutarimą Nr. KT44-N13/2019, inter alia, ta apimtimi, kuria nuostatos neatitinka Europos Sąjungos teisinio reguliavimo.

Pritarti

Nuostatas siūlome tikslinti, atsižvelgiant į pastabą, pateiktą Lietuvos Respublikos Vyriausybės išvados 3 punkte.

 

12.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Europos Sąjungos teisės grupė

2021-03-12

2

 

 

2. Įstatymo projekto 2 straipsniu siūloma numatyti, kad teisę į išmoką turi tik vaikai, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai, tačiau pareiškėjas (vienas iš tėvų, su kuriuo teismo sprendimu arba tėvų susitarimu nustatyta vaiko gyvenamoji vieta) gali būti ir užsienietis ir asmuo be pilietybės. Dėl tokio reglamentavimo Vaiko išlaikymo fondo išmoka galėtų būti skiriama tik tokiam tėvui ar motinai, kuris, inter alia, turi kitos ES valstybės narės pilietybę ir yra pasinaudojęs laisvo judėjimo ES teise, tačiau kurio vaikai turi tik Lietuvos Respublikos pilietybę. Taigi siūloma įtvirtinti tiesioginę diskriminaciją dėl pilietybės, Įstatymo projekto aiškinamajame rašte niekaip nepagrindžiant tokio siūlymo. Pažymėtina, kad SESV 18 straipsnyje numatyta, kad sutarčių taikymo srityje, nepažeidžiant jose esančių specialių nuostatų, draudžiama bet kokia diskriminacija dėl pilietybės. Nors Vaiko išlaikymo fondo skiriamos išmokos nepatenka į ES socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų taikymo sritį[1], visgi vadovaujantis ESTT praktika valstybės narės net ir tose srityse, kuriose nėra suderinimo ES lygiu ir jos išsaugo savo kompetenciją, įskaitant, socialinės apsaugos sistemų organizavimo sritį (1997 m. birželio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo Sodemare ir kt., C‑70/95, 27 punktas; 2011 m. liepos 21 d. Teisingumo Teismo sprendimo Stewart, C‑503/09, 75-76 punktai), šia kompetencija turėtų naudotis laikydamosis ES teisės, pirmiausia SESV nuostatų dėl kiekvienam ES piliečiui pripažįstamų pagrindinių teisių (2004 m. balandžio 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo Pusa, C‑224/02, 19 punktas; 2006 m. spalio 26 d. Teisingumo Teismo sprendimo Tas‑Hagen ir Tas, C‑192/05, 22 punktas; 2011 m. liepos 21 d. Teisingumo Teismo sprendimo Stewart, C‑503/09, 77 punktas). Remiantis nusistovėjusia ESTT praktika, kiekvienas ES pilietis visose situacijose, patenkančiose į ES teisės taikymo ratione materiae sritį, kurioms, be kita ko, priskirtinos tos, kurios susijusios su laisvės judėti ir apsigyventi valstybės narės teritorijoje įgyvendinimu, kaip tai numato SESV 21 straipsnis, gali remtis SESV 18 straipsniu, draudžiančiu bet kokią diskriminaciją dėl pilietybės (2009 m. spalio 1 d. Teisingumo Teismo sprendimo Gottwald, C‑103/08, 24-25 punktai; 2014 m. lapkričio 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo Dano ir kt., C-333/13, 57-59 punktai).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, manytina, kad Įstatymo projekto 2 straipsnis ta apimtimi, kuria siūloma numatyti, kad Vaiko išlaikymo fondo išmokos mokamos tik už vaikus, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai, prieštarauja Europos Sąjungos nediskriminavimo dėl pilietybės principui.

Pritarti

Nuostatas siūlome tikslinti, atsižvelgiant į pastabą, pateiktą Lietuvos Respublikos Vyriausybės išvados 3 punkte.

 

 

3. Piliečių, asociacijų, politinių partijų, lobistų ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai: negauta.

4. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai:

Eil.

Nr.

Pasiūlymo teikėjas, data

Siūloma keisti

 

Pasiūlymo turinys

 

Komiteto nuomonė

Argumentai,

pagrindžiantys nuomonę

str.

str. d.

p.

1.

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba

2021-04-15

2

 

 

Informuojame, kad remiantis Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo 17 straipsnio 2 dalies nuostatomis Lietuvos Respublikos lygių galimybių kontrolierius atlieka nepriklausomus tyrimus, susijusius su diskriminacijos atvejais, ir nepriklausomas diskriminacijos padėties apžvalgas, skelbia nepriklausomas ataskaitas, teikia išvadas ir rekomendacijas bet kokiais su diskriminacija susijusiais klausimais dėl šio įstatymo įgyvendinimo, taip pat pasiūlymus valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms dėl teisės aktų tobulinimo ir lygių teisių įgyvendinimo politikos prioritetų, vykdo prevencinę ir švietėjišką veiklą, lygių galimybių užtikrinimo sklaidą.

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba (toliau - Tarnyba), susipažinusi su Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo išmokų įstatymo Nr. X-987 2, 7, 8, 9, 10, 11, 12, 14, 15, 16 straipsnių pakeitimo įstatymo projektu (Nr. XIVP-209) (toliau - Projektas), teikia šias pastabas ir siūlymus.

Projekto 2 straipsniu, kuriuo yra keičiamas Vaikų išlaikymo išmokų įstatymo 7 straipsnio nuostatos, yra numatoma, kad vaikas turi teisę į išmokas, jeigu kreipiantis ir priimant sprendimą dėl išmokų skyrimo, o paskyrus išmokas - mokant išmokas yra tenkinamos visos šios sąlygos, tarp kurių (Vaikų išlaikymo išmokų įstatymo 7 straipsnio 1 punktas): „vaikas yra Lietuvos Respublikos pilietis, kurio duomenys apie gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, o neturinčio gyvenamosios vietos - apie savivaldybę, kurios teritorijoje jis gyvena, yra įrašyti į Lietuvos Respublikos gyventojų registrą.“

Atkreiptinas dėmesys, kad dabar galiojančio Vaikų išlaikymo išmokų įstatymo 7 straipsnio 1 punkto nuostatose numatyta, kad „vaikas yra Lietuvos Respublikos pilietis, asmuo be pilietybės arba užsienietis, nuolat gyvenantis Lietuvos Respublikoje, kurio duomenys apie gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, o neturinčio gyvenamosios vietos - apie savivaldybę, kurios teritorijoje jis gyvena, yra įrašyti į Lietuvos Respublikos gyventojų registrą.“

Konstatuotina, kad Projektu yra siaurinamas subjektų ratas pilietybės pagrindu, t. y., pagal naujas siūlomas nuostatas vaikas įgytų teisę į išmokas tik tokiu atveju, jeigu yra Lietuvos Respublikos pilietis.

Pažymime, kad pagal Lygių galimybių įstatymo, kuriuo įtvirtintas diskriminacijos pilietybės pagrindu draudimas, 2 str. 6 dalį pilietybė apibrėžiama kaip Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos ekonominės erdvės valstybių piliečių ir jų šeimos narių pilietybė.

Atkreiptinas dėmesys, kad, kaip teigiama Projekto aiškinamajame rašte, vienas iš Projekto uždavinių yra užtikrinti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2019 m. lapkričio 8 d. nutarimo Nr. KT44-N13/2019 (toliau - Nutarimas) įgyvendinimą. Pažymėtina, kad Nutarimu Konstitucinis Teismas nustatė, kad tiek reikalavimas vaikui, tiek reikalavimas pareiškėjui nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje prieštaravo Konstitucijos 38 straipsnio 2 daliai bei 39 straipsnio 3 daliai, bet Konstitucinis Teismas neteigė, kad vaikas turėtų būti tik Lietuvos Respublikos pilietis.

Pabrėžtina, kad toks vaiko apibrėžimo siaurinimas nėra niekaip pagrįstas Projekto aiškinamajame rašte.

Tarnybos nuomone, nepagrįstas vaiko apibrėžimo siaurinimas, numatant, kad vaikas būtinai privalo būti tik Lietuvos Respublikos pilietis, bet negali būti asmuo be pilietybės arba užsienietis, sudaro prielaidas asmenų diskriminacijai pilietybės pagrindu.

Primename, kad pagal Konstitucinio Teismo praktiką (žr., pvz., 2002 m. kovo 14 d. nutarimą byloje Nr. 23/2000) skirtingas asmenų traktavimas gali būti numatytas, bet privaloma laikytis tokių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; laikomasi konstitucinio proporcingumo principo.

Pritarti

Nuostatas siūlome tikslinti, atsižvelgiant į Seimo kanceliarijos Teisės departamento pastabas ir  pastabas, pateiktas Lietuvos Respublikos Vyriausybės išvados 3 punkte.

 

5. Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai:

Eil.

Nr.

Pasiūlymo teikėjas, data

Siūloma keisti

Pastabos

Pasiūlymo turinys

Komiteto nuomonė

Argumentai,

pagrindžiantys nuomonę

str.

str. d.

p.

1.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės
2021-09-29 Nutarimas Nr. 787

 

 

 

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2021 m. balandžio 7 d. sprendimo Nr. SV‑S-77 „Dėl įstatymų projektų išvadų“ 3 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė n u t a r i a:

Iš esmės pritarti Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo išmokų įstatymo Nr. X-987 2, 7, 8, 9, 10, 11, 12, 14, 15, 16 straipsnių pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIVP-209 (toliau – Įstatymo projektas), tačiau pasiūlyti Lietuvos Respublikos Seimui jį tobulinti pagal toliau pateiktas pastabas:

1. Atsižvelgiant į tai, kad, nuo 2019 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo Nr. I-2044 1, 2, 14, 16, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 24 straipsnių, ketvirtojo ir penktojo skirsnių pavadinimų pakeitimo ir Įstatymo papildymo 201 straipsniu įstatymui Nr. XIII-1261, atsisakyta sąvokos „nedarbingas asmuo“, siūlytina tikslinti Įstatymo projekto 1 straipsnį, kuriuo keičiama Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo įstatymo Nr. X-987 (toliau – Įstatymas) 2 straipsnio 2 dalis, – sąvoką „nedarbingas asmuo“ pakeisti į sąvoką „asmuo, kuriam nustatytas 0–25 procentų darbingumo lygis“. Atitinkamai turėtų būti tikslinama ir Įstatymo 1 straipsnio 2 dalis.

Pritarti

 

2.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės
2021-09-29 Nutarimas Nr. 787

N

 

 

 

2. Atsižvelgiant į tai, kad Įstatyme vartojama sąvoka „valstybės ar žinybiniai registrai, valstybės informacinės sistemos“, o Lietuvos Respublikos valstybės informacinių išteklių valdymo įstatyme vartojama sąvoka „registrai ar valstybės informacinės sistemos“, siūlytina patikslinti Įstatymo 5 straipsnio 1 dalį. Taip pat siūlytina papildyti šio straipsnio 2 dalį nuostatomis, kad duomenis ir informaciją, reikalingus išmokų administratoriaus funkcijoms vykdyti, išmokų administratorius galėtų gauti ir duomenų teikimo sutartyse nustatyta tvarka bei terminais. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, siūlytina Įstatymo projektą papildyti Įstatymo 5 straipsnio keitimu ir 5 straipsnį išdėstyti taip:

„5 straipsnis. Išmokų administratoriaus teisės

1. Išmokų administratorius turi teisę gauti iš juridinių ir fizinių asmenų, valstybės ir savivaldybių institucijų, įstaigų, įmonių, organizacijų, taip pat iš registrų ar valstybės informacinių sistemų duomenis ir informaciją, reikalingus išmokų administratoriaus funkcijoms vykdyti.

2. Duomenis ir informaciją, reikalingus išmokų administratoriaus funkcijoms vykdyti, juridiniai ir fiziniai asmenys, valstybės ir savivaldybių institucijos, įstaigos, įmonės, organizacijos privalo neatlygintinai raštu arba elektroniniu būdu pateikti išmokų administratoriui per 10 darbo dienų nuo prašymo gavimo dienos arba duomenų teikimo sutartyje nustatyta tvarka ir terminais.“

Spręsti pagrindiniame komitete

Siūlyti pagrindiniam komitetui atsižvelgti į Civilinio kodekso 2.34 straipsnio „Viešieji ir privatieji asmenys“ nuostatas:

„1. Juridiniai asmenys skirstomi į viešuosius ir privačiuosius.

2. Viešieji juridiniai asmenys yra valstybės ar savivaldybės, jų institucijų arba kitų asmenų, nesiekiančių naudos sau, įsteigti juridiniai asmenys, kurių tikslas – tenkinti viešuosius interesus (valstybės ir savivaldybės įmonės, valstybės ir savivaldybės įstaigos, viešosios įstaigos, religinės bendruomenės ir t. t.). <....>“,

taip pat į Valstybės informacinių išteklių valdymo įstatyme nustatytas sąvokas:

„11. Registro tvarkytojas – juridinis asmuo, pagal registro nuostatus įgaliotas registruoti registro objektą, tvarkyti registro duomenis, registro informaciją, registrui pateiktus dokumentus ir (arba) jų kopijas ir atsakyti už registro duomenų ir registro informacijos saugą.“

„16. Valstybės informacinės sistemos tvarkytojas – juridinis asmuo, pagal valstybės informacinės sistemos nuostatus įgaliotas tvarkyti informacinės sistemos duomenis ir atsakyti už jų saugą.“,

atsisakyti perteklinio reglamentavimo ir įstatymo 5 straipsnį išdėstyti taip:

Pasiūlymas:

Pakeisti 5 straipsnį ir jį išdėstyti taip:

„5 straipsnis. Išmokų administratoriaus teisės

1. Išmokų administratorius turi teisę reikalauti gauti iš juridinių ir fizinių asmenų, valstybės ir savivaldybių institucijų, įstaigų, įmonių, organizacijų, taip pat iš valstybės ar žinybinių registrų ar, valstybės informacinių sistemų tvarkytojų pateikti duomenis ir informaciją, reikalingus išmokų administratoriaus funkcijoms vykdyti.

2. Duomenis ir informaciją, reikalingus išmokų administratoriaus funkcijoms vykdyti, juridiniai ir fiziniai asmenys, valstybės ir savivaldybių institucijos, įstaigos, įmonės, organizacijos, taip pat valstybės ar žinybinių registrų, valstybės informacinių sistemų tvarkytojai privalo neatlygintinai raštu arba elektroniniu būdu elektroninėmis ryšio priemonėmis pateikti išmokų administratoriui per 10 darbo dienų nuo prašymo gavimo dienos arba duomenų teikimo sutartyje nustatyta tvarka ir terminais.“.

3.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės
2021-09-29 Nutarimas Nr. 787

2

 

 

 

3. Atsižvelgiant į tai, kad Įstatymo projektu siūlomais Įstatymo 7 straipsnio ir 10 straipsnio pakeitimais būtų nevisiškai įgyvendinamas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2019 m. lapkričio 8 d. nutarimas Nr. KT44-N13/2019 „Dėl Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo fondo įstatymo ir Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo išmokų įstatymo nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – Konstitucinio Teismo nutarimas), nes tokiu teisiniu reguliavimu nesudaroma prielaidų įvertinti individualią kiekvieno vaiko situaciją pagal konkretaus asmens ir valstybės ryšį pagrindžiančias ar kitas svarbias aplinkybes ir pagal tai, ar valstybė, į kurią asmenys išvyko, teikia tam tikrą paramą tėvų (vieno iš jų) neišlaikomiems vaikams, taip pat atsižvelgiant į tai, kad Įstatymo projekto 2 straipsnio nuostata dėl vaiko išlaikymo išmokos mokėjimo tik už vaikus, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai, prieštarauja Europos Sąjungos nediskriminavimo dėl pilietybės principui, į Konstitucinio Teismo nutarime nurodytus argumentus, kad valstybė privalo įstatymu garantuoti pakankamą ir efektyvią nepilnamečių vaikų teisių ir teisėtų interesų apsaugą, taip pat užtikrinti, kad, tiek priimant įstatymus bei kitus teisės aktus, tiek juos taikant ir sprendžiant kitus su vaiku susijusius klausimus, pirmiausia būtų atsižvelgiama į vaiko interesus ir nebūtų sudaroma prielaidų juos pažeisti, siūlytina Įstatymo projekto 2 straipsnį išdėstyti taip:

„2 straipsnis. 7 straipsnio pakeitimas

Pakeisti 7 straipsnį ir jį išdėstyti taip:

„7 straipsnis. Teisė į išmokas

Vaikas turi teisę į išmokas, jeigu kreipiantis ir priimant sprendimą dėl išmokų skyrimo tenkinamos visos šios sąlygos:

1) vaikas yra Lietuvos Respublikos pilietis, asmuo be pilietybės arba užsienietis;

2) antstoliui pradėjus vykdomąją bylą dėl vaiko išlaikymo priverstinio išieškojimo, vaikas ilgiau kaip mėnesį negauna vaiko išlaikymo lėšų ar gauna tik dalį jų;

3) pareiškėjas yra Lietuvos Respublikos pilietis, asmuo be pilietybės arba užsienietis;

4) vaikas ir (ar) pareiškėjas, kuris yra asmuo be pilietybės arba užsienietis, nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje ir jo duomenys apie gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje (neturinčio gyvenamosios vietos – apie savivaldybę, kurios teritorijoje jis gyvena) įrašyti į Lietuvos Respublikos gyventojų registrą (toliau – Gyventojų registras).“

Pritarti

 

4.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės
2021-09-29 Nutarimas Nr. 787

3

 

 

 

4. Skiriant vaiko išlaikymo išmokas ar paskirtas išmokas mokant tiek Lietuvos Respublikos piliečiams, gyvenantiems užsienio valstybėje, tiek asmenims be pilietybės arba užsieniečiams, turi būti atsižvelgta į kiekvieno vaiko situaciją ir poreikius, taip pat turi būti užkirstas kelias galimam pareiškėjų piktnaudžiavimui, kad tuo pačiu metu jie negautų ir vaiko išlaikymo lėšų, priteistų teismo, ar teismo patvirtinta vaiko išlaikymo sutartimi nustatytų išlaikymo lėšų, ar vaiko išlaikymo išmokos iš kitų valstybių, Lietuvos Respublikos piliečiams išvykus gyventi iš Lietuvos Respublikos, ir vaiko išlaikymo išmokos, mokamos Lietuvos Respublikoje, todėl siūlytina Įstatymo projekto 3 straipsnį išdėstyti taip:

„3 straipsnis. 8 straipsnio pakeitimas

Pakeisti 8 straipsnį ir jį išdėstyti taip:

„8 straipsnis. Kreipimasis dėl išmokų

Pareiškėjas, kreipdamasis į išmokų administratorių, Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintuose Vaikų išlaikymo išmokų nuostatuose (toliau – Nuostatai) nustatyta tvarka turi pateikti:

1) prašymą skirti ir mokėti išmoką (toliau – prašymas);

2) įsiteisėjusį teismo sprendimą arba teismo patvirtintą vaiko išlaikymo sutartį ar patvirtintas jų kopijas, nuorašus ar išrašus, kuriuose nustatytas vaiko išlaikymo lėšų dydis;

3) sąskaitos, į kurią skolininkas moka ar turi mokėti vaiko išlaikymo lėšas, išrašą, patvirtinantį, kad vaikas ilgiau kaip mėnesį negavo viso arba dalies teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko išlaikymo sutartimi nustatyto išlaikymo, jeigu vaiko išlaikymo išieškojimas pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatas nėra vykdomas, nes skolininkas gyvena ne Lietuvos Respublikoje;

4) šio įstatymo 7 straipsnyje nurodytas sąlygas patvirtinančius dokumentus, jeigu atitinkamų duomenų ar dokumentų išmokų administratorius negali gauti iš registrų ar valstybės informacinių sistemų.“

Pritarti

 

5.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės
2021-09-29 Nutarimas Nr. 787

4

 

 

 

5. Atsižvelgiant į tai, kad vaiko išlaikymo išmokoms skirti reikia ne tik Įstatymo 8 straipsnyje nurodytų dokumentų, bet ir papildomų dokumentų bei duomenų, kuriuos išmokų administratorius, vadovaudamasis Įstatymo 5 straipsniu, gali gauti iš registrų ar valstybės informacinių sistemų pagal duomenų teikimo sutartis, siūlytina papildyti Įstatymo projekto 4 straipsnį nauja dalimi, kuria siūloma pakeisti Įstatymo 9 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip:

„3. Sprendimas dėl išmokų skyrimo arba neskyrimo priimamas per 10 darbo dienų nuo visų reikiamų dokumentų ir duomenų gavimo dienos.“

Pritarti

 

6.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės
2021-09-29 Nutarimas Nr. 787

5

 

 

 

6. Šio nutarimo 3 punktu siūloma pakeisti Įstatymo 7 straipsnį ir į jį įtraukti 4 punktą, siekiant įgyvendinti Konstitucinio Teismo nutarimą. Siekiant užtikrinti, kad vaikas ir pareiškėjas, kurie yra ne Lietuvos Respublikos piliečiai ir nuolat negyvena Lietuvos Respublikoje, neturėtų teisės gauti vaiko išlaikymo išmokos, siūlytina pakeisti pagal teisės technikos reikalavimus patikslintą (keičiamo Įstatymo 10 straipsnio struktūrines dalis pakeitus atskiromis Įstatymo projekto 5 straipsnio dalimis) Įstatymo projekto 5 straipsnį, kuriuo keičiamas Įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 punktas, ir jo 1 dalį išdėstyti taip: 

„1) vaikas neatitinka šio įstatymo 7 straipsnio 4 punkte nurodytos sąlygos – nuo faktinių aplinkybių atsiradimo dienos;“.

Atitinkamai siūlytina Įstatymo projekto 5 straipsnio, kuriuo keičiamas Įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 2 dalį išdėstyti taip:

„3) pareiškėjas neatitinka šio įstatymo 7 straipsnio 4 punkte nurodytos sąlygos – nuo faktinių aplinkybių atsiradimo dienos;“.

Pritarti

 

7.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės
2021-09-29 Nutarimas Nr. 787

5

 

 

 

7. Kadangi šiuo metu Įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatyta, kad išmokų administratorius nutraukia išmokų mokėjimą, jeigu uždaryta sąskaita kredito, mokėjimo ir (arba) elektroninių pinigų įstaigoje, į kurią pervedamos išmokos, ir pareiškėjas per Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintuose Vaikų išlaikymo išmokų nuostatuose nustatytą terminą nepateikė naujos sąskaitos numerio, nuo mėnesio, einančio po mėnesio, už kurį buvo išmokėtos išmokos, pirmos dienos, o jeigu išmokos nebuvo mokamos, – nuo išmokų skyrimo dienos, todėl išmokų administratorius turi kaupti perteklinę informaciją apie visas pareiškėjų valdomas sąskaitas (gali būti nurodytos kelios skirtingos sąskaitos), siūlytina patikslinti šį punktą, nustatant, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl išmokų skyrimo ir mokėjimo, turi nurodyti tą pačią sąskaitą, į kurią asmuo (skolininkas) teismo sprendimu arba pagal teismo patvirtintą vaiko išlaikymo sutartį privalo mokėti vaiko išlaikymo lėšas. Taip bus išvengta perteklinio reikalavimo teikti informaciją apie pareiškėjo valdomas sąskaitas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, siūlytina papildyti Įstatymo projekto 5 straipsnį nauja dalimi, kuria siūloma pakeisti Įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 10 punktą ir jį išdėstyti taip:

„10) uždaryta sąskaita kredito, mokėjimo ir (arba) elektroninių pinigų įstaigoje, į kurią pervedamos išmokos bei vaiko išlaikymo lėšos, ir pareiškėjas per Nuostatuose nustatytą terminą nepateikė naujos sąskaitos numerio – nuo mėnesio, einančio po mėnesio, už kurį buvo išmokėtos išmokos, pirmos dienos, o jeigu išmokos nebuvo mokamos, – nuo išmokų skyrimo dienos;“.

Pritarti

 

8.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės
2021-09-29 Nutarimas Nr. 787

5

 

 

 

8. Pagal šio nutarimo 4 ir 10 punktuose išdėstytus argumentus, pareiškėjui nepateikus dokumento, kuris įrodo, kad vaikas praėjusiais kalendoriniais metais negavo viso arba dalies teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko išlaikymo sutartimi nustatyto išlaikymo, jeigu vaiko išlaikymo išieškojimas nėra vykdomas pagal Civilinio proceso kodekso nuostatas, nes skolininkas gyvena ne Lietuvos Respublikoje, ir pagal kurį galima įvertinti kiekvieno vaiko situaciją bei jo poreikius ir užkirsti kelią galimam pareiškėjų piktnaudžiavimui, kad tuo pačiu metu jie negautų ir vaiko išlaikymo lėšų, priteistų teismo, ar teismo patvirtinta vaiko išlaikymo sutartimi nustatytų išlaikymo lėšų, ar vaiko išlaikymo išmokos iš kitų valstybių, Lietuvos Respublikos piliečiams išvykus gyventi iš Lietuvos Respublikos, ir vaiko išlaikymo išmokos, mokamos Lietuvos Respublikoje, siūlytina nutraukti išmokų mokėjimą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, siūlytina papildyti Įstatymo projekto 5 straipsnį nauja dalimi, kuria siūloma Įstatymo 10 straipsnio 1 dalį papildyti 12 punktu ir jį išdėstyti taip:

„12) pareiškėjas nepateikė šio įstatymo 12 straipsnio 5 punkte nurodyto dokumento – nuo einamųjų metų balandžio 1 d.“

Pritarti

 

9.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės
2021-09-29 Nutarimas Nr. 787

6

 

 

 

9. Įstatymo projekto 6 straipsniu siūloma patikslinti Įstatymo 11 straipsnio 4 dalį, numatant, kad, jei dėl nutrauktos vaiko išlaikymo išmokos atnaujinimo kreipiasi naujas pareiškėjas, išmoka skiriama ir mokama už praėjusį laikotarpį, už kurį ji nebuvo išmokėta ankstesniam pareiškėjui, bet ne daugiau kaip už 6 mėnesius. Įstatymo projekto aiškinamajame rašte nenurodyta, kuo pagrįstas toks siūlymas. Be to, būtina pabrėžti, kad pareiškėjas pasikeičia dėl objektyvių aplinkybių, nes tam tikri procesai gali užtrukti ilgiau nei 6 mėnesius (tėvų valdžios ribojimas, globėjo paskyrimas ir pan.), todėl siekis apriboti laikotarpį, per kurį turėtų būti išmokėta vaiko išlaikymo išmoka, pažeidžia vaiko teises ir geriausius interesus. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, siūlytina tikslinti Įstatymo projekto 6 straipsnį – atsisakyti formuluotės „bet ne daugiau kaip už 6 mėnesius“.

Pritarti

 

10.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės
2021-09-29 Nutarimas Nr. 787

7

 

 

 

10. Atsižvelgiant į šio nutarimo 8 punkte išdėstytus argumentus ir siekiant užkirsti kelią pareiškėjų piktnaudžiavimui valstybės lėšomis jau paskyrus išmokas, siūlytina tikslinti Įstatymo projekto 7 straipsnį, papildant Įstatymo 12 straipsnį 5 punktu – numatyti, jog tais atvejais, kai vaiko išlaikymo išieškojimas pagal Civilinio proceso kodekso nuostatas nėra vykdomas, nes skolininkas gyvena ne Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas privalo išmokų administratoriui pateikti sąskaitos išrašą ar kitą užsienio valstybės dokumentą, kuris patvirtina, kad vaikas praėjusiais kalendoriniais metais negavo viso arba dalies patvirtinto išlaikymo:

„5) iki kiekvienų metų kovo 31 d. pateikti išmokų administratoriui šio įstatymo 8 straipsnio 3 punkte nurodytos sąskaitos išrašą ar kitą užsienio valstybės dokumentą, patvirtinantį, kad vaikas praėjusiais kalendoriniais metais negavo viso arba dalies teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko išlaikymo sutartimi nustatyto išlaikymo, jeigu vaiko išlaikymo išieškojimas pagal Civilinio proceso kodekso nuostatas nėra vykdomas, nes skolininkas gyvena ne Lietuvos Respublikoje.“

Pritarti

 

11.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės
2021-09-29 Nutarimas Nr. 787

N

 

 

 

11. Įstatymo projekto 8 straipsniu siūloma atsisakyti delspinigių išieškojimo iš skolininkų, tačiau Įstatymo projekte neįvertinta tai, kad Įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog skolininkas privalo grąžinti išmokų administratoriui išmokėtas išmokas ir sumokėti delspinigius už kiekvieną įsiskolinimo dieną, skaičiuojamus nuo negrąžintos įsiskolinimo sumos. Atsižvelgiant į tai, siūlytina papildyti Įstatymo projektą 13 straipsnio 2 dalies keitimu – atsisakyti nuostatos dėl delspinigių mokėjimo.

Pritarti

 

12.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės
2021-09-29 Nutarimas Nr. 787

9

 

 

 

12. Atsižvelgiant į tai, kad, pagal Įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, vaikų išlaikymo išmokų administratorius yra Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Fondo valdyba) ir jos paskirta Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaiga, taip pat tai, kad Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog, jeigu socialinio draudimo išmokos ar kitos išmokos, kurių mokėjimas pavestas Fondo valdybos teritoriniams skyriams, neteisėtai išmokėtos dėl jų gavėjų kaltės, susidariusi permoka Fondo valdybos teritorinio skyriaus direktoriaus arba jo pavaduotojo sprendimu išieškoma iš bet kurios gavėjo gaunamos socialinio draudimo išmokos, mokamos tam asmeniui iš Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų, ir (ar) bet kurios kitos išmokos, kurios mokėjimas pavestas Fondo valdybos teritoriniams skyriams, siūlytina pakeisti Įstatymo projekto 9 straipsnį ir jį išdėstyti taip:

„9 straipsnis. 15 straipsnio pakeitimas

Pakeisti 15 straipsnį ir jį išdėstyti taip:

„15 straipsnis. Dėl pareiškėjo kaltės neteisėtai gautų išmokų išieškojimas

1. Nustačius, kad išmokos buvo išmokėtos neteisėtai, nes kreipdamasis dėl išmokų pareiškėjas pateikė neteisingus duomenis, reikalingus išmokoms skirti, arba išmokų mokėjimo laikotarpiu šiame įstatyme nustatytais terminais ir tvarka nepranešė apie atsiradusias aplinkybes, turinčias įtakos teisei į išmokas arba išmokų dydžiui, pareiškėjas privalo grąžinti išmokų administratoriui visą neteisėtai gautą pinigų sumą iš karto arba dalimis.

2. Neteisėtai gautų išmokų grąžinimo dalimis terminas negali būti ilgesnis kaip 60 mėnesių nuo išmokų administratoriaus raginimo grąžinti neteisėtai gautas pinigų sumas įteikimo pareiškėjui dienos.

3. Pareiškėjo negrąžintos neteisėtai gautos išmokos išieškomos Valstybinio socialinio draudimo įstatyme nustatytais valstybinio socialinio draudimo įmokų priverstinio išieškojimo būdais Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka.“

Pritarti

 

13.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės
2021-09-29 Nutarimas Nr. 787

6

 

 

 

13. Atsižvelgiant į šio nutarimo 7 ir 8 punktuose siūlomus Įstatymo 10 straipsnio pakeitimus, siūlytina tikslinti Įstatymo projekto 6 straipsnį, kuriuo keičiamas Įstatymo 11 straipsnis, – aktualizuoti nuorodas į atitinkamus Įstatymo 10 straipsnio 1 dalies punktus.

Pritarti

 

14.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės
2021-09-29 Nutarimas Nr. 787

11

 

 

 

14. Atsižvelgiant į tai, kad Įstatymo projektui įgyvendinti reikės priimti įgyvendinamuosius teisės aktus ir pasiruošti tinkamai juos įgyvendinti, siūlytina Įstatymo projekto, išskyrus jo 2 straipsnį ir 5 straipsnio 1 bei 2 dalis, kurie susiję su Konstitucinio Teismo nutarimo įgyvendinimu, įsigaliojimo datą numatyti 2022 m. vasario 1 d. Atitinkamai tikslintina Įstatymo projekto 11 straipsnio 4 dalyje numatyta įgyvendinamųjų teisės aktų priėmimo data.

Pritarti

 

15.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės
2021-09-29 Nutarimas Nr. 787

*

 

 

 

15. Įstatymo projektui įgyvendinti papildomų lėšų nereikės, nes, pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) negali būti taikomas (-a) nuo tos dienos, kurią oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl jau šiuo metu vaiko išlaikymo išmokos toliau mokamos Įstatyme numatytiems vaikams ir pareiškėjams, kurie nuolat negyvena Lietuvos Respublikoje.

Pritarti

 

16.

Seimo narė

Laima Nagienė

2021-05-12

2

 

 

 

Argumentai:

Projekto 2 straipsnyje pateiktu Vaikų išlaikymo išmokų įstatymo Nr. X-987 7 straipsnio 1 punkto pakeitimu siūloma, kad teisę į vaikų išlaikymo išmoką turėtų tik tie vaikai, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai ir kurių duomenys apie gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, o neturinčio gyvenamosios vietos – apie savivaldybę, kurios teritorijoje jis gyvena, yra įrašyti į Lietuvos Respublikos gyventojų registrą.

Toks reglamentavimas neužtikrina lygių teisių į minėtą išmoką kai kuriems Lietuvos Respublikoje gyvenantiems vaikams, t.y. tiems, kurie arba neturi pilietybės, arba turi kitos šalies pilietybę.

Vadovaujantis Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos nuostatomis, valstybės dalyvės privalo garantuoti visas konvencijoje numatytas teises kiekvienam vaikui, priklausančiam jos jurisdikcijai, be jokios diskriminacijos, kiekvienas vaikas turi teisę naudotis socialiniu aprūpinimu, įskaitant socialinį draudimą.

 

Pasiūlymas:

Siekiant užtikrinti visų Lietuvos Respublikoje gyvenančių vaikų lygias teises į vaikų išlaikymo išmoką, siūloma Projekto 2 ir 5 straipsnius išdėstyti taip:

„2 straipsnis. 7 straipsnio pakeitimas

Pakeisti 7 straipsnį ir jį išdėstyti taip:

„7 straipsnis. Teisė į išmokas

 Vaikas turi teisę į išmokas, jeigu kreipiantis ir priimant sprendimą dėl išmokų skyrimo, o paskyrus išmokas – mokant išmokas yra tenkinamos visos šios sąlygos:

1) vaikas yra Lietuvos Respublikos pilietis, asmuo be pilietybės arba užsienietis, gyvenantis Lietuvos Respublikoje, kurio duomenys apie gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, o neturinčio gyvenamosios vietos – apie savivaldybę, kurios teritorijoje jis gyvena, yra įrašyti į Lietuvos Respublikos gyventojų registrą (toliau – Gyventojų registras);

2) vaikas ilgiau kaip mėnesį negauna vaiko išlaikymo lėšų ar gauna tik dalį vaiko išlaikymo lėšų;

3) pareiškėjas yra Lietuvos Respublikos pilietis, asmuo be pilietybės arba užsienietis, gyvenantis Lietuvos Respublikoje, kurio duomenys apie gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, o neturinčio gyvenamosios vietos – apie savivaldybę, kurios teritorijoje jis gyvena, yra įrašyti į Gyventojų registrą.“

Pritarti iš dalies

Siūlomu teisiniu reguliavimu būtų nepilnai įgyvendintas Konstitucinio Teismo 2019 m. lapkričio 8 d. nutarimas, nes dėl išmokų gavimo būtų ribojama pareiškėjo ir gavėjo, turinčių Lietuvos Respublikos pilietybę, teisė persikelti gyventi už Lietuvos ribų, t. y. jeigu išvyktų iš Lietuvos, jie netektų teisės į išmokas. Todėl įstatymo projekto 2 straipsnio nuostatas siūlome tikslinti atsižvelgiant į Seimo kanceliarijos Teisės departamento pastabas ir į pastabas, pateiktas Lietuvos Respublikos Vyriausybės išvados 3 punkte.

17.

Seimo narė

Laima Nagienė

2021-05-12

5

 

 

 

„5 straipsnis. 10 straipsnio pakeitimas

Pakeisti  10 straipsnio 1 dalies 1 ir 3punktus, papildyti 10 straipsnio 1 dalį 11 punktu ir juos išdėstyti taip:

„1) vaikas, kuris yra asmuo be pilietybės arba užsienietis, gyvenantis Lietuvos Respublikoje, neatitinka šio įstatymo 7 straipsnio 1 punkte nurodytos sąlygos – nuo faktinių aplinkybių atsiradimo dienos;

3) pareiškėjas, kuris yra asmuo be pilietybės arba užsienietis, gyvenantis Lietuvos Respublikoje, neatitinka šio įstatymo 7 straipsnio 3 punkte nurodytos sąlygos – nuo faktinių aplinkybių atsiradimo dienos; 

11) įsiteisėjusiu teismo sprendimu nuginčyta tėvystė (motinystė) nuo teismo sprendime nurodytos datos arba nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo datos.“

Pritarti iš dalies

Nuostatas siūlome tikslinti, atsižvelgiant į Seimo kanceliarijos Teisės departamento pastabas ir į pastabas, pateiktas Lietuvos Respublikos Vyriausybės išvados 6 punkte.

 

18.

Seimo narė

Laima Nagienė

2021-05-12

8

 

 

 

Argumentai:

Projekto 8 straipsnyje pateiktu LR Vaikų išlaikymo išmokų įstatymo Nr. X-987 14 straipsnio 4 dalies pakeitimu siūloma, kad mirus skolininkui ir jo turtą paveldėjus skolininko vaikams, kuriems ir buvo mokamos vaikų išlaikymo išmokos, likęs skolininko įsiskolinimas jo mirties dienai nėra išieškomas, o įsiskolinimas nurašomas išmokų administratoriaus nustatyta tvarka.

Toks reglamentavimas sukuria valstybei pareigą, neatsižvelgiant į konkrečios situacijos aplinkybes, nurašyti esantį įsiskolinimą valstybei kai turtą paveldi skolininko vaikai, kuriems ir buvo mokamos išlaikymo išmokos, ir neatitinka socialinio teisingumo ir teisinės valstybės principų bei gali sąlygoti skolininko piktnaudžiavimą savo teisėmis. Kita vertus, esamas teisinis reglamentavimas nesuteikia Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai galimybių nurašyti tokį įsiskolinimą. Manytina, kad diskrecijos skolas administruojančiai institucijai suteikimas leistų įvertinti konkrečią situaciją ir priimti teisingą ir pagrįstą sprendimą dėl galimo skolos nurašymo vadovaujantis iš anksto numatytais kriterijais. Kriterijus, kuriais vadovaujantis pripažįstama, kad socialiniu ir ekonominiu požiūriu yra netikslinga vykdyti išieškojimą ir asmuo galėtų būti atleistas nuo prievolės grąžinti įsiskolinimą, nustato Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba.

 

Pasiūlymas:

Siekiant apsaugoti nuo galimų piktnaudžiavimų teisėmis ir užtikrinti socialinį teisingumą, atitiktį teisinės valstybės principui, siūloma Projekto 8 straipsnį išdėstyti taip:

„8 straipsnis. 14 straipsnio pakeitimas

Pakeisti ir papildyti 14 straipsnį ir jį išdėstyti taip:

„14 straipsnis. Išmokėtų išmokų išieškojimas iš skolininko ir išmokų administratoriaus atgręžtinio reikalavimo teisė

1. Išmokų administratorius, šio įstatymo nustatyta tvarka mokantis išmokas, nuo išmokos išmokėjimo momento įgyja teisę išieškoti iš skolininko išmokėtas išmokas. Antstolis pagal vykdomąjį dokumentą iš skolininko išieškomą vaiko išlaikymo lėšų skolą mažina išmokų administratoriaus išmokėtų išmokų dydžiu.

2. Išmokėtos išmokos iš skolininko išieškomos Valstybinio socialinio draudimo įstatyme nustatytais valstybinio socialinio draudimo įmokų priverstinio išieškojimo būdais ir terminais. Išmokų administratoriaus sprendimas iš skolininko išieškoti išmokėtas išmokas kartu yra vykdomasis dokumentas, vykdomas taip pat, kaip išieškant išlaikymą periodinėmis išmokomis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.

3. Išmokėtų išmokų įsiskolinimą valstybės biudžetui galima grąžinti dalimis pagal išmokų administratoriaus nustatytą tvarką. Skolos grąžinimo dalimi terminas negali būti ilgesnis kaip 60 mėnesių.  

4. Jeigu mirusio skolininko turtą paveldi skolininko vaikai, kuriems ir buvo mokamos vaikų išlaikymo išmokos, likęs skolininko įsiskolinimas jo mirties dienai, atsižvelgiant į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos nustatytus kriterijus, nėra gali būti neišieškomas, o įsiskolinimąas nurašantomas išmokų administratoriaus nustatyta tvarka.

Spręsti pagrindiniame komitete

Iš konstitucinio teisinės valstybės principo, kitų konstitucinių imperatyvų kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos, draudžiama žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra pasisakęs, kad svarbiausi visuomeniniai santykiai turi būti reguliuojami įstatymais, kad pagal Konstituciją su žmogaus teisių ir laisvių turinio apibrėžimu ar jų įgyvendinimo garantijų įtvirtinimu susijusį teisinį reguliavimą galima nustatyti tik įstatymu.

Atsižvelgiant į tai, siūlome pagrindiniam komitetui įvertinti teikiamą reglamentavimą ir spręsti dėl kriterijų nustatymo įstatyme, kuriais vadovaujantis likęs skolininko įsiskolinimas jo mirties dienai būtų išieškomas arba nurašomas.

6.1. Sprendimas ir pasiūlymai: siūlyti pagrindiniam komitetui pritarti Įstatymo projektui Nr. XIVP-209 ir tobulinti jį pagal Seimo kanceliarijos Teisės departamento, Lietuvos Respublikos Vyriausybės išvadose pateiktas pastabas ir pasiūlymus, taip pat Teisės ir teisėtvarkos komiteto išvadoje pateiktus argumentus ir pasiūlymus.

7. Balsavimo rezultatai: už – 8, prieš – nėra, susilaikė – nėra.

8. Komiteto paskirti pranešėjai: Stasys Šedbaras, Agnė Širinskienė.

 

 

Komiteto pirmininkas                                                                         (Parašas)                                                                                                    Stasys Šedbaras

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Teisės ir teisėtvarkos komiteto biuro patarėja Jurgita Janušauskienė