LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO

Biudžeto ir finansų komitetas

PAGRINDINIO KOMITETO IŠVADA

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VARTOJIMO KREDITO ĮSTATYMO NR. XI-1253 2 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO nr. XIIIP-1943

2019-12-11 Nr. 109-P-52

Vilnius

1. Komiteto posėdyje dalyvavo: Biudžeto ir finansų komiteto nariai: Valius Ąžuolas, Algirdas Butkevičius, Kęstutis Glaveckas, Rasa Budbergytė, Mykolas Majauskas, Viktoras Rinkevičius, Vida Ačienė, Gintarė Skaistė, Rita Tamašunienė, Juozas Varžgalys. Biudžeto ir finansų komiteto biuras: patarėjai: Dalia Mudėnienė, Jolanta Dzikaitė, Jolanta Žaltkauskienė, vyr. specialistė Agnė Gedraitytė, padėjėja Danguolė Zabulėnienė, Jolanta Matiliauskienė.

2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):

Eil. Nr.	Pasiūlymo teikėjas, data	Siūloma keisti			Pasiūlymo turinys	Komiteto nuomonė	Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
Eil. Nr.	Pasiūlymo teikėjas, data	str.	str. d.	p.	Pasiūlymo turinys	Komiteto nuomonė	Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
1.	Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2018-04-13				Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas: 1. Projektu siūloma nustatyti, jog tarpusavio skolinimo rinkoje, reguliuojamoje keičiamo įstatymo Penktuoju¹ skirsniu, kaip vartojimo kredito davėjai galėtų dalyvauti ne tik fiziniai asmenys, tačiau ir juridiniais asmenys. Šiame kontekste atkreipiame dėmesį į tai, kad siūlomas keisti reguliavimas įstatyme buvo įtvirtintas, kaip reguliuojantis išimtinai fizinių asmenų tarpusavio skolinimąsi, nes būtent toks tikslas nurodomas įstatymo projekto, kuriuo šis reguliavimas buvo įtvirtintas įstatyme, aiškinamajam rašte[1]. Todėl svarstytina, ar juridiniams asmenims nepritaikytas reguliavimas, tinkamai funkcionuos, ar nesukels neigiamų pasekmių finansų rinkoje, pradėjus jį taikyti. Kartu atkreipiame dėmesį į tai, jog tais atvejais, kai įstatyme kalbama apie juridinius asmenis, kaip apie vartojimo kredito davėjus, nurodoma, kad tokie vartojimo kreditai teikiami verslo tikslais (įstatymo 2 straipsnio 17 dalis). Tuo tarpu fiziniams asmenims, tokia sąlyga nenustatoma. Taigi svarstytina, ar vartojimo kreditų teikimas verslo tikslais yra suderinamas su tarpusavio skolinimosi platformos veiklos paskirtimi ir tikslais.	Nepritarti	Pirminis tarpusavio skolinimo veiklos modelio Lietuvos teisėje įtvirtinimo tikslas – siekis sukurti fiziniams asmenims skirtą alternatyvaus skolinimo ir skolinimosi per tarpusavio skolinimosi platformas (angl. peer-to-peer lending, P2P) reguliavimą, todėl Vartojimo kredito įstatyme, į kurį buvo inkorporuotos atitinkamos tarpusavio skolinimą reglamentuojančios nuostatos, nebuvo numatyta galimybė tokioje veikloje dalyvauti juridiniams asmenims. Tačiau besivystanti finansų rinka, didėjantis šio skolinimo ir skolinimosi modelio populiarumas pasaulyje ir investicinę veiklą vykdančių įmonių poreikis turėti svarią alternatyvą investicijoms Lietuvoje skatina ieškoti naujų sprendimų. Atsisakius ribojimo, kad tik fiziniai asmenys gali būti paskolos davėjais tarpusavio skolinimo platformose, būtų sukurta galimybė ir juridiniams asmenims būti paskolos davėjais tarpusavio skolinimosi platformose ir tokiu būdu dalyvauti šioje rinkoje investuojant laisvas lėšas. Svarbu tai, kad tarpusavio skolinimo veiklos tikslas – vartojimo kreditų teikimas vartojimo kredito gavėjams fiziniams asmenims – nesikeičia. Leidimas juridiniams asmenims dalyvauti tarpusavio skolinimo rinkoje padidintų paskolos davėjų konkurenciją, o tai paskolų rinkoje galėtų sumažinti tarpusavio skolinimo veiklos produkto – vartojimo kredito – kainą vartojimo kredito gavėjams. Kartu pažymėtina, kad dėl skirtingos vartojimo kredito davėjų (teikiančių įprastus vartojimo kreditus) ir paskolų davėjų (teikiančių paskolas platformose) patiriamos rizikos, dėl skirtingo atsakomybės už vartotojų interesų apsaugą reglamentavimo skiriasi šiems subjektams taikomi reikalavimai (tarpusavio skolinimo atveju paskolos davėjui nėra taikomi reikalavimai dėl vartojimo kredito gavėjo kreditingumo vertinimo, vartojimo kredito davėjui teiktinos informacijos, vartojimo kredito gavėjų tam tikrų teisių užtikrinimo ir t.t., kurie taikomi vartojimo kreditų davėjams). Tačiau vartotojų apsaugos požiūriu svarbu pažymėti, kad, tarpusavio skolinimo atveju už tinkamą Įstatyme nustatytų reikalavimų vykdymą yra atsakingas tarpusavio skolinimo platformos operatorius, kuriam mutatis mutandis taikomi visi Įstatyme vartojimo kredito davėjui keliami reikalavimai. Taigi, nėra svarbu, kas yra paskolos davėjas (fizinis ar juridinis asmuo). Atsižvelgiant į tai, manytina, kad siūlymu juridiniams asmenims leisti būti paskolos davėjais vartojimo kredito gavėjų teisės ir jų apsauga nebūtų pažeisti, vartotojų apsaugos standartai išliktų tokie patys.
2.	Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2018-04-13				2. Manytina, jog siekiant išsiaiškinti galimą siūlomo įstatymo pakeitimo įtaką finansų rinkai, dėl teikiamo įstatymo projekto turėtų būti gauta Lietuvos banko, vykdančio šios rinkos priežiūros funkcijas, išvada.	Pritarti	Gauta Lietuvos banko nuomonė, žr. šių išvadų 4 lentelę.
3.	Europos teisės departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, 2018-04-25				Išnagrinėję Lietuvos Respublikos Seimo pateiktą derinti Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo Nr. XI‑1253 (toliau – Įstatymas) 2 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIIP‑1943 (toliau – Įstatymo projektas), teikiame šias pastabas ir pasiūlymus. Įstatymo projektu siūloma nustatyti, jog tarpusavio skolinimo veikloje, reguliuojamoje keičiamo Įstatymo Penktuoju¹ skirsniu, kaip vartojimo kredito davėjai galėtų dalyvauti ne tik fiziniai asmenys, tačiau ir juridiniais asmenys. Atkreipiame dėmesį, kad Įstatymo projektu siūlomas keisti teisinis reguliavimas Įstatyme buvo įtvirtintas, kaip reguliuojantis išimtinai fizinių asmenų tarpusavio skolinimąsi.[2] Įstatymo projekto Nr. XIIP-3370, kuriuo šis reguliavimas buvo įtvirtintas Įstatyme, aiškinamajam rašte nurodoma, kad tarpusavio skolinimo (angl. peer-to-peer) platformos, kuriose fiziniai asmenys (vartotojai) gali skolinti ir skolintis lėšas tarpusavyje, skverbiasi į Lietuvos finansų rinką, todėl, siekiant suvaldyti tarpusavio skolinimo veiklos keliamą riziką vartotojams, potencialią grėsmę lygiavertėms konkurencinėms sąlygoms rinkoje ir užtikrinti teisinį aiškumą, būtina šią veiklą sureguliuoti Įstatymu.[3] Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, abejotina, ar Įstatymo projektu siūlomas teisinis reguliavimas, kuris sudarytų galimybes tarpusavio skolinimo veikloje dalyvauti ir vartojimo kreditus verslo tikslais teikiantiems juridiniams asmenims, galėtų būti suderinamas su tarpusavio skolinimosi platformos paskirtimi ir tikslais. Pažymėtina ir tai, kad, vadovaujantis 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių ir panaikinančios Tarybos direktyvą 87/102/EEB (toliau – Direktyva 2008/48/EB) 3 straipsnio b punktu ir jį perkeliančiomis Įstatymo nuostatomis, asmuo, kuris verslo tikslais teikia arba įsipareigoja suteikti vartojimo kreditus, yra laikomas kreditoriumi. Tokiam asmeniui taikytini Direktyvos 2008/48/EB įpareigojimai, inter alia, susiję su vartojimo kredito gavėjo informavimu, tinkamu vartojimo kredito gavėjo kreditingumo vertinimu, duomenų priežiūros institucijai teikimu (Direktyvos 2008/48/EB 5, 6, 8 ir kt. straipsniai). Be to, Direktyva 2008/48/EB įpareigoja užtikrinti, kad kreditoriaus (asmens, kuris verslo tikslais teikia arba įsipareigoja suteikti vartojimo kreditus) atžvilgiu būtų taikoma priežiūros institucijos kontrolė (Direktyvos 2008/48/EB 20 straipsnis). Vadovaujantis galiojančio Įstatymo Penktuoju¹ skirsniu, tarpusavio skolinimo veiklos atveju nurodyti įpareigojimai ir priežiūros institucijos kontrolė taikomi ne paskolos davėjui, o tarpusavio skolinimo platformos operatoriui. Taigi pritarus Įstatymo projektu siūlomam pakeitimui, susidarytų su Direktyvoje 2008/48/EB nustatytu reguliavimu nesuderinama situacija, kai asmeniui, kuris verslo tikslais teikia arba įsipareigoja suteikti vartojimo kreditus, nebūtų taikomi aukščiau nurodyti iš Direktyvos 2008/48/EB kylantys įpareigojimai ir priežiūros institucijos kontrolė. Taip pat atkreipiame dėmesį, kad svarstant Įstatymo projektą, turėtų būti tinkamai įvertintas ir jo galimas poveikis finansų rinkai.	Nepritarti	Žr. argumentus dėl Teisės departamento 1 pastabos ir į Lietuvos banko nuomonę šių Išvadų 4 lentelėje. Papildomai atkreiptinas dėmesys, kad tarpusavio skolinimo modelis Vartojimo kredito įstatyme sukonstruotas tokiu būdu, kad vartojimo kredito gavėjo kreditingumo vertinimo, jo tam tikrų teisių užtikrinimo reikalavimai, taip pat reikalavimai dėl informacijos teikimo taikomi ne paskolos davėjui (kaip kad numatyta vartojimo kredito teikimo atveju), o tarpusavio skolinimo platformos operatoriui. T. y. tarpusavio skolinimo atveju už tinkamą Įstatyme nustatytų reikalavimų vykdymą yra atsakingas tarpusavio skolinimo platformos operatorius, kuriam mutatis mutandis taikomi visi Įstatyme vartojimo kredito davėjui taikomi reikalavimai. Toks modelis leidžia užtikrinti tinkamą tarpusavio skolinimo rinkos priežiūrą ir pasiekti Direktyvos 2008/48/EB tikslą – užtikrinti aukšto lygio vartotojų apsaugą sudarant galimybes jiems gauti visą reikiamą informaciją, leidžiančią jiems priimti tinkamus informacija pagrįstus sprendimus dėl siūlomų vartojimo kreditų.

3. Piliečių, asociacijų, politinių partijų, lobistų ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai: negauta.

4. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai:

Eil.

Nr.

Pasiūlymo teikėjas, data

Siūloma keisti

Pasiūlymo turinys

Komiteto nuomonė

Argumentai,

pagrindžiantys nuomonę

str.

str. d.

Lietuvos bankas, 2018-05-28

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VARTOJIMO KREDITO ĮSTATYMO 2 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIIIP-1943

Lietuvos bankas 2018 m. gegužės 17 d. gavo Lietuvos Respublikos Seimo Biudžeto ir finansų komiteto prašymą pateikti Lietuvos banko nuomonę dėl Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo projektu Nr. XIIIP-1943 (toliau – Įstatymo projektas) siūlomo teisinio reguliavimo. Įvertinę Įstatymo projektu siūlomą pakeitimą, teikiame savo nuomonę.

Įstatymo projektu siūloma nustatyti, kad tarpusavio skolinimo veikloje, kaip paskolos davėjai, teikiantys vartojimo kreditus vartojimo kredito gavėjams, galėtų dalyvauti ne tik fiziniai, bet ir juridiniai asmenys.

Pažymėtina, kad 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių ir panaikinančios Tarybos direktyvą 87/102/EEB[4] (toliau – Direktyva), taip pat ir Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – Įstatymas), kuris perkelia Direktyvos nuostatas, pagrindinis tikslas – užtikrinti aukšto lygio vartotojų apsaugą (Direktyvos preambulės 26 punktas). Taip pat svarbu tai, kad Direktyva siekiama ne skatinti vartotojus imti daugiau kreditų, o suteikti jiems visą reikiamą informaciją ir užtikrinti jų teises prieš imant kreditą nuodugniai apsvarstyti sprendimą[5]. Europos Komisijos 2009 m. birželio 15 d. viešojoje konsultacijoje dėl atsakingojo skolinimo ir skolinimosi Europos Sąjungoje[6] nustatyta, kad daug pasiekta užtikrinant aukšto lygio vartotojų apsaugą Europos Sąjungoje priėmus Direktyvą, kurioje daugiausia dėmesio skiriamas skaidrumui ir vartotojų teisėms.

Pagal keičiamo Įstatymo 25³straipsnio 1 dalį, tarpusavio skolinimo platformos operatoriui mutatis mutandis taikomos visos Įstatyme ir jo įgyvendinamuosiuose priežiūros institucijos teisės aktuose vartojimo kredito davėjui taikomos nuostatos, įskaitant pareigą įvertinti vartojimo kredito gavėjo kreditingumą, pateikti vartojimo kredito gavėjui atitinkamą informaciją, užtikrinti tam tikras vartojimo kredito gavėjo teises ir kt. Kitaip tariant, tarpusavio skolinimo atveju už tinkamą Įstatyme ir jo įgyvendinamuosiuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų vykdymą yra atsakingas tarpusavio skolinimo platformos operatorius, todėl, nesvarbu, kas yra paskolos davėjas (fizinis ar juridinis asmuo), manytina, kad pritarus Įstatymo projektu siūlomam pakeitimui minėti Direktyvos ir Įstatymo tikslai būtų pasiekti ir būtų užtikrintos vartojimo kredito gavėjų teisės ir jų apsauga.

Atsižvelgdami į tai, informuojame, kad neprieštaraujame Įstatymo projektu siūlomam Įstatymo pakeitimui, kuris sudarytų galimybę tarpusavio skolinimo veikloje, kaip paskolos davėjams, dalyvauti ne tik fiziniams, bet ir juridiniams asmenims.

Pritarti

5. Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai:

Eil.

Nr.

Pasiūlymo teikėjas, data

Siūloma keisti

Pastabos

Pasiūlymo turinys

Komiteto nuomonė

Argumentai,

pagrindžiantys nuomonę

str.

str. d.

Vyriausybės nutarimas Nr. 783, 2018-08-13

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2018 m. gegužės 16 d. sprendimo Nr. SV-S-724 „Dėl įstatymų projektų išvadų“ 3 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:

Pritarti Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo Nr. XI-1253 2 straipsnio pakeitimo įstatymo projektui XIIIP-1943.

Pritarti

6. Seimo paskirtų papildomų komitetų / komisijų pasiūlymai: negauta.

7. Komiteto sprendimas ir pasiūlymai:

7.1. Sprendimas:

Pritarti įstatymo projektui Nr. XIIIP-1943 ir Komiteto išvadoms.

7.2. Pasiūlymai: negauta.

8. Balsavimo rezultatai: pritarta bendru sutarimu.

9. Komiteto paskirti pranešėjai: Valius Ąžuolas, Kęstutis Glaveckas.

10. Komiteto narių atskiroji nuomonė: negauta.

PRIDEDAMA. Komiteto siūlomas įstatymo projektas, jo lyginamasis variantas.

Komiteto pirmininkas Valius Ąžuolas

Biuro patarėja Jolanta Žaltkauskienė

[1] Įstatymo projekto, reg. Nr. XIIP-3370, aiškinamasis raštas. http://www3.lrs.lt/pls/inter/dokpaieska.showdoc_l?p_id=1046922

[2] Žr. Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo Nr. XI-1253 1, 2, 3, 4, 5, 6, 8, 9, 11, 14, 15, 16, 17, 19, 20, 21, 22, 23, 24, 27, 28, 29, 31, 33, 34, 35, 36, 37, 38, 40 straipsnių pakeitimo, trečiojo skirsnio ir penktojo skirsnio pavadinimų pakeitimo, 1, 2 priedų pakeitimo ir įstatymo papildymo 11¹, 14¹, 21¹, 22¹, 22², 23¹ ir 25¹ straipsniais, penktuoju¹ skirsniu įstatymo projektą Nr. XIIP-3370.

https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAP/cc1c7b501f0e11e585eaba374ef4b409?jfwid=-16z708hyuf

[3] Žr. Įstatymo projekto Nr. XIIP-3370 aiškinamąjį raštą.

https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAK/1936a4101f0f11e585eaba374ef4b409

[4] OL 2008 L 133, p. 66; klaidų ištaisymas – OL 2009 L 207, p. 14