PASIŪLYMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO NUTARIMO

 

DĖL KREIPIMOSI Į LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINĮ TEISMĄ SU PRAŠYMU IŠAIŠKINTI LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO 2006 M. LAPKRIČIO 13 D. NUTARIMO „DĖL TEISĖS AKTŲ, REGULIUOJANČIŲ LIETUVOS RESPUBLIKOS PILIETYBĖS SANTYKIUS, NUOSTATŲ ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI“ IR 2013 M. KOVO 13 D. SPRENDIMO „DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO 2003 M. GRUODŽIO 30 D., 2006 M. LAPKRIČIO 13 D. NUTARIMŲ NUOSTATŲ IŠAIŠKINIMO“ TEIGINIUS, SUSIJUSIUS SU LIETUVOS RESPUBLIKOS PILIEČIŲ GALIMYBĖMIS KARTU BŪTI IR KITOS VALSTYBĖS PILIEČIAIS PROJEKTUI

(XIIIP-629)

 

 

Siūloma keisti

 

Pasiūlymo turinys 

Straipsnis

Straipsnio dalis

Punktas

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

1

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

1 pasiūlymas: Pakeisti Nutarimo preambulę ir ją išdėstyti taip:

 

„Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 13 d. sprendimu „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimų nuostatų išaiškinimo“ nusprendė, „kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimo (Žin., 2003, Nr. 124-5643) motyvuojamosios dalies IV skyriaus 4 punkto ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimo (Žin., 2006, Nr. 123-4650) motyvuojamosios dalies III skyriaus 34.3 punkto, II skyriaus 10 punkto nuostatos: „Nustatydamas Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindus ir reguliuodamas pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką, įstatymų leidėjas turi diskreciją. Tačiau tai darydamas įstatymų leidėjas negali paneigti pilietybės instituto prigimties ir prasmės, jis turi paisyti konstitucinio reikalavimo, kad Lietuvos Respublikos pilietis kartu gali būti ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais. Pabrėžtina, kad Konstitucijos 12 straipsnio nuostata, jog asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais, reiškia, kad tokie įstatymo nustatyti atvejai gali būti tik labai reti (atskiri), kad dvigubos pilietybės atvejai turi būti ypač reti – išimtiniai, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį dvigubos pilietybės atvejai būtų ne ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys. Pagal Konstituciją negalimas ir toks Pilietybės įstatymo nuostatų, įtvirtinančių galimybę tuo pat metu būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu, plečiamasis aiškinimas, pagal kurį dviguba pilietybė būtų ne atskiros, ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys“ – inter alia reiškia, kad, nepadarius Lietuvos Respublikos Konstitucijos pataisų jos nustatyta tvarka, įstatymu negalima nustatyti, jog Lietuvos Respublikos piliečiai, po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš Lietuvos Respublikos gyventi į kitas valstybes ir įgiję tų valstybių pilietybę, gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai“.

Nuo to laiko, kai 1992 m. spalio 25 d., buvo priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau – Konstitucija), kurios 12 straipsnio nuostata riboja dvigubą pilietybę, ir nuo to laiko, kai Konstitucinis Teismas priėmė 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimą ir 2013 m. kovo 13 d. sprendimą, aplinkybės iš esmės pasikeitė: Lietuvos Respublika tapo NATO ir Europos Sąjungos nare, labai daug Lietuvos Respublikos piliečių iš Lietuvos išvyko gyventi į kitas valstybes ir įgijo kitų valstybių pilietybę; padaugėjo į kitas valstybes išvykusių Lietuvos Respublikos piliečių santuokų su kitų valstybių piliečiais ir tokiose santuokose gimę vaikai įgijo ir kitos valstybės pilietybę; iš Europos Sąjungos nutarus pasitraukti Jungtinei Karalystei, kurioje daug gyvenančių Lietuvos Respublikos piliečių gali siekti tapti jos piliečiais, o jais tapę netektų Lietuvos Respublikos pilietybės, tad siekiant išsaugoti iš Lietuvos į kitas valstybes išvykusių Lietuvos Respublikos piliečių ryšius su Lietuva būtina jiems leisti būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiais.

Greta pasikeitusių išorinių aplinkybių, atkreiptinas dėmesys į akivaizdų išsiskyrimą tarp teorinės Konstitucinio Teismo (KT) suformuluotos teisinės doktrinos bei egzistuojančios teisinės praktikos, susijusios su dvigubos pilietybės klausimu. Oficialūs Registrų centro duomenys rodo, jog šiuo metu asmenų, kurie turi Lietuvos Respublikos pilietybę ir tuo pat metu yra kitos šalies piliečiais, skaičius siekia 22 913. Pastebėtina, jog toks sąlyginai didelis skaičius asmenų, pagal šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą jau turinčių dvigubą pilietybę, niekaip nedera su Konstitucinio Teismo išaiškinime pabrėžiama nuostata, jog „dvigubos pilietybės atvejai turi būti ypač reti – išimtiniai“. Nepaisant to, remdamasis ta pačia nuostata KT teigia, jog jeigu teisė į dvigubą pilietybę būtų suteikiama ir asmenims, kurie iš Lietuvos išvyko ir įgijo kitos valstybės pilietybę po 1990 m. kovo 11 d., būtų sudarytos sąlygos tam, kad „dvigubos pilietybės atvejai būtų ne ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys“. Pasak Konstitucinio Teismo, tai būtų nesuderinama su pačio KT suformuluota Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies interpretacija.

Pabrėžtina, jog vienu – iš Lietuvos išvykusiųjų iki 1990 m. kovo 11 d. asmenų ir jų palikuonių – atveju Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies konstitucinė samprata netrukdo sąlyginai gausiam (22 913) asmenų skaičiui įgyti teisę į dvigubą pilietybę, o kitu – išvykusiųjų po 1990 m. kovo 11 d. asmenų – atveju yra teigiama, jog potencialiai gausus asmenų, siekiančių įgyti dvigubą pilietybę, skaičius yra pagrindinė kliūtis, dėl kurios šiems asmenims, vadovaujantis tuo pačiu Konstitucijos straipsniu, tokia teisė negali būti suteikta. Pastebėtina, kad šiuo metu netgi nėra tiksliai žinoma, koks skaičius asmenų, išvykusių iš Lietuvos po 1990 m. kovo 11 d., norėtų ir galėtų įgyti dvigubą pilietybę. Todėl spręsti, kad šis potencialus skaičius būtų ženkliai didesnis už skaičių asmenų, kurie dabar turi dvigubą pilietybę (22 913 asmenys), nėra jokio faktinio pagrindo. Tuo pačiu galima pagrįstai teigti, jog nėra ir teisinio pagrindo remiantis vien tokiu „aritmetiniu“ argumentu diskriminuoti Lietuvos Respublikos piliečių, kurie iš Lietuvos išvyko po 1990 kovo 11 dienos, nesuteikiant jiems teisės į dvigubą pilietybę bei taip pažeidžiant esminį Lietuvos piliečių lygiateisiškumo principą.

Šios aplinkybės sudaro pagrindą manyti, kad Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies nuostata „išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“ gali būti peržiūrima bei aiškinama kitaip, negu ją savo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime ir 2013 m. kovo 13 d. sprendime išaiškino Konstitucinis Teismas. Ši nuostata gali būti aiškinama kaip leidžianti Seimui, nekeičiant Konstitucijos 12 straipsnio nuostatų Konstitucijoje nustatyta tvarka, Pilietybės įstatyme įtvirtinti teisinį reguliavimą, pagal kurį Lietuvos Respublikos piliečiai, po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš Lietuvos Respublikos valstybės ir įgiję Europos Sąjungos ar Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos valstybės narės pilietybę, galėtų būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai, nes aplinkybės, buvusios tuo metu, kai buvo rengiama ir 1992 m. spalio 25 d. priimta Konstitucija, kai Konstitucinis Teismas priėmė 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimą ir 2013 m. kovo 13 d. sprendimą, iš esmės pasikeitė, o susiformavusi ir realybėje taikoma teisinė praktika dvigubos pilietybės atžvilgiu prasilenkia su Konstitucinio Teismo suformuluotomis teorinėmis nuostatomis ir todėl sukelia teisinį neaiškumą bei galimą diskriminacinį dalies Lietuvos piliečių traktavimą, apribojant jų teisę į dvigubą pilietybę.

Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgdamas į tai aukščiau išdėstytus argumentus ir aplinkybes bei vadovaudamasis Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a:“

 

2 Pasiūlymas: Pakeisti Nutarimo 1 straipsnį ir jį išdėstyti taip:

                             

Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti, ar:

1.      Sąlyginai didelis asmenų, pagal galiojantį teisinį reglamentavimą turinčių Lietuvos Respublikos ir tuo pačiu metu kitos šalies pilietybę, skaičius (22 913) neprieštarauja Konstitucinio Teismo suformuluotai teisinei doktrinai, numatančiai, jog „dvigubos pilietybės atvejai turi būti ypač reti – išimtiniai“; ar toks sąlyginai didelis dvigubą pilietybę jau turinčių asmenų skaičius nesuponuoja, jog, laikantis teisinio lygiateisiškumo principo, analogiškas teisinis reglamentavimas turėtų būti taikomas ir kitai išvykusiųjų kategorijai – tiems Lietuvos piliečiams, kurie iš šalies išvyko po 1990 m. kovo 11 d., kadangi vienintelis iš KT doktrinos kylantis (kiekybinis) kriterijus, pagal kurį šiai kategorijai asmenų nėra suteikiama teisė įgyti dvigubą pilietybę – siekiant, kad „dvigubos pilietybės atvejai būtų ne ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys“ – neatitinka realybėje susiformavusios teisinės praktikos.

2.      Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimo teiginys „pabrėžtina, kad Konstitucijos 12 straipsnio nuostata, jog asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo numatytais atvejais, reiškia, kad tokie įstatymo nustatyti atvejai gali būti tik labai reti (atskiri), kad dvigubos pilietybės atvejai turi būti ypač reti – išimtiniai, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį dvigubos pilietybės atvejai būtų ne ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys“ ir 2013 m. kovo 13 d. sprendimo teiginys „pabrėžtina, kad Konstitucijos 12 straipsnio nuostata, jog asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais, reiškia, kad tokie įstatymo nustatyti atvejai gali būti tik labai reti (atskiri), kad dvigubos pilietybės atvejai turi būti ypač reti – išimtiniai, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį dvigubos pilietybės atvejai būtų ne ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys. Pagal Konstituciją negalimas ir toks Pilietybės įstatymo nuostatų, įtvirtinančių galimybę tuo pat metu būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu, plečiamasis aiškinimas, pagal kurį dviguba pilietybė būtų ne atskiros, ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys – inter alia reiškia, kad, nepadarius Lietuvos Respublikos Konstitucijos pataisų jos nustatyta tvarka, įstatymu negalima nustatyti, jog Lietuvos Respublikos piliečiai, po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš Lietuvos Respublikos gyventi į kitas valstybes ir įgiję tų valstybių pilietybę, gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai“, reiškia, kad suteikia galimybę Seimui, nepakeitus Konstitucijos 12 straipsnio nuostatų Konstitucijoje nustatyta tvarka, Pilietybės įstatyme gali įtvirtinti teisinį reguliavimą, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš Lietuvos Respublikos valstybės ir įgiję Europos Sąjungos ar Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos valstybės narės pilietybę, galėtų būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai.

 

 

 

 

 

Teikia

 

Seimo nariai

Gabrielius Landsbergis

Žygimantas Pavilionis