LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO

Socialinių reikalų ir darbo komitetas

 

Pagrindinio komiteto IŠVADA

 

DĖL DARBO KODEKSO 115 IR 122 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIVP-2605

 

2024-06-19 Nr. 103-P-27

Vilnius

 

1. Komiteto posėdyje dalyvavo: Paulė Kuzmickienė – komiteto pirmininkė, Vilija Aleknaitė-Abramikienė, Rima Baškienė, Algimantas Dumbrava,  Justas Džiugelis, Vaida Giraitytė-Juškevičienė, Gintautas Kindurys, Linas Kukuraitis, Monika Ošmianskienė, Rasa Petrauskienė, Algirdas Sysas, Gintarė Skaistė, Jonas Varkalys; komiteto biuras: vedėja Ieva Kuodienė, patarėjos Dalia Aleksejūnienė, Diana Jonėnienė, Asta Kazlauskienė, Indrė Žukauskaitė, padėjėja Renata Liekienė; kviestieji asmenys: Tomas Tomilinas – Seimo narys, Vita Baliukevičienė – Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Darbo teisės grupės vadovė, Dalius Gedvilas – Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas, Daiva Macijauskė – Lietuvos pramonininkų konfederacijos Verslo aplinkos ir ekonomikos departamento direktoriaus pavaduotoja, Eglė Ližaitytė –  Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijos vykdančioji direktorė, Inga Ruginienė – Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė, Akvilė Razumienė – Lietuvos verslo konfederacijos patarėja-teisininkė, Emilis Ruželė – Lietuvos verslo konfederacijos l. e. p. generalinis direktorius, Rūta Skyrienė – Asociacijos „Investuotojų Forumas“ vykdomoji direktorė, Rūta Vainienė – Lietuvos prekybos įmonių asociacijos direktorė.

2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):

Eil.

Nr.

Pasiūlymo teikėjas, data

Siūloma keisti

Pasiūlymo turinys

Komiteto nuomonė

 

Argumentai,

pagrindžiantys nuomonę

str.

str. d.

p.

1.1

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
(2023-04-11)

1

(115)

 

(1, 3)

 

Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas.

1.    Projekto 1 straipsniu keičiamo Darbo kodekso 115 straipsnio 1 ir 3 dalyse siūlomas reguliavimas dėl suminės darbo laiko apskaitos įvedimo tik nepertraukiamai veikiančiose įmonėse ir siūlomos darbo laiko normos – keturiasdešimt aštuonių valandų per kiekvieną septynių dienų laikotarpį, dirbant suminės darbo laiko apskaitos režimu, svarstytinas.

Pažymėtina, kad suminė darbo laiko apskaita yra taikoma, kai darbo krūvis darbovietėje svyruoja ir yra nepastovus arba tokio darbo laiko režimo poreikį lemia darbuotojų atliekamų funkcijų esmė – dirbdamas tokiu režimu, darbuotojas darbo pareigas atlieka tuo metu, kada jos yra reikalingos, ir nedirba tuomet, kai tokio poreikio nėra. Esant suminei darbo laiko apskaitai, tai, koks yra darbuotojo darbo laiko režimas, taip pat kokios yra darbuotojo poilsio dienos, nustatoma pagal darbo grafiką. Todėl projektu nustačius siūlomą reguliavimą, liktų neaiškus suminės darbo laiko apskaitos reguliavimo ypatumas, nes dirbant kitais darbo laiko režimais (Darbo kodekso 113 straipsnio 2 dalis) būtų taikomos Darbo kodekso 114 straipsnio 1 punkto nuostatos, kurios nustato maksimalų vidutinį keturiasdešimt aštuonių per kiekvieną septynių dienų laikotarpį darbo laiką (,,vidutiniškai“ reiškia, kad septynių dienų darbo valandų skaičius turi būti apskaičiuojamas sudėjus kelių savaičių darbo valandų skaičių ir padalijus iš savaičių skaičiaus. Tad vieną laikotarpį (savaitę) gali būti dirbama, pavyzdžiui, 52 valandas, o kitą – jau 44 valandas, tuo tarpu pagal projekte siūlomą reguliavimą, esant suminei darbo laiko apskaitai visais atvejais darbo valandų skaičius per savaitę neturėtų būti didesnis kaip 48 valandos).

Projekto aiškinamajame rašte siūlomas pakeitimas argumentuojamas tuo, kad tokiu būdu siekiama apsaugoti ne tik transporto sektoriuje dirbančių darbuotojų sveikatą, bet ir eismo dalyvių saugumą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Darbo kodekso 121 straipsnis (lex specialis) nustato darbo laiko režimo ypatumus ekonominės veiklos srityse, konkrečiai, kad transporto srityje maksimaliojo darbo laiko reikalavimai ir minimaliojo poilsio laiko reikalavimai, darbo laiko režimo ir darbo apskaitos taisyklės gali skirtis nuo šio kodekso nustatytų normų. Darbo laiko ir poilsio laiko ypatumus šiose veiklos srityse nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar kolektyvinės sutartys. Darbo laiko ir poilsio laiko ypatumų ekonominės veiklos srityse aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 534, 2.4 punkte numatyta, kad turi būti nustatytas pakankamas poilsis, išreikštas laiko vienetais, kad būtų galima užtikrinti, jog dirbdami darbuotojai dėl nuovargio nesusižeis patys, nepakenks savo sveikatai, nesužalos savo bendradarbių ar kitų asmenų. Atsižvelgiant į tai, svarstytina, ar siūlomas teisinis reguliavimas atitinka teisėkūros tikslingumo ir proporcingumo principus. Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad tikslingumo principas reiškia, kad teisės akto projektas turi būti rengiamas ir teisės aktas priimamas tik tuo atveju, kai siekiamų tikslų negalima pasiekti kitomis priemonėmis.

Pritarti.

Komitetas siūlo grąžinti projektą iniciatoriams tobulinti.

1.2

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
(2023-04-11)

1

(115)

 

(1)

 

2.    Atsižvelgiant į Darbo kodekso 21 straipsnio 4 dalyje nurodytus darbdavio veiklą vykdančius struktūrinius organizacinius darinius (filialus, atstovybes ar kitus struktūrinius, gamybinius, prekybinius ar kitos veiklos padalinius), siūlome atitinkami patikslinti projekto 1 straipsniu keičiamo Darbo kodekso 115 straipsnio 1 dalį.

Pritarti.

Komitetas siūlo grąžinti projektą iniciatoriams tobulinti.

1.3

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
(2023-04-11)

2

(122)

 

(2)

 

(3)

3.    Tikslintina projekto 2 straipsnio pakeitimo esmė, kadangi šiuo straipsniu yra keičiamas ne Darbo kodekso 122 straipsnio 3 dalies 3 punktas, o šio straipsnio 2 dalies 3 punktas.

Pritarti.

Komitetas siūlo grąžinti projektą iniciatoriams tobulinti.

1.4

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
(2023-04-11)

 

 

 

4.    Atsižvelgiant į tai, kad siūlomas teisinis reguliavimas gali turėti įtakos tiek darbuotojų, tiek darbdavių teisėms ir pareigoms, įstatymo projektą reikėtų derinti su Trišale taryba.

Pritarti.

Trišalės tarybos išvada gauta 2024-02-27 protokolas Nr. TTP-3

2.1

Teisingumo ministerijos

Europos Sąjungos teisės grupė
(2023-04-24)

 

 

 

Įvertinę Lietuvos Respublikos darbo kodekso 115 ir 122 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIVP-2605 (toliau – Projektas) atitiktį Europos Sąjungos teisei, pažymime, kad pastabų ir pasiūlymų neturime. Tačiau primename, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Seimo statuso 135 straipsnio 4 dalimi, turi būti rengiama Direktyvos 2002/14/EB[1] ir Projekto atitikties lentelė bei Direktyvos 2003/88/EB[2] ir Projekto atitikties lentelė, kadangi Projektu keičiamos nuostatos, susijusios su minėtų direktyvų įgyvendinimu.

Pritarti.

Komitetas siūlo grąžinti projektą iniciatoriams tobulinti.

 

3. Piliečių, asociacijų, politinių partijų, lobistų ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai:   

Eil.

Nr.

Pasiūlymo teikėjas, data

Siūloma keisti

Pasiūlymo turinys

Komiteto nuomonė

 

Argumentai,

pagrindžiantys nuomonę

str.

str. d.

p.

1.

Lietuvos Respublikos trišalė taryba, 2024-02-27 protokolas Nr. TTP-3

 

 

 

SVARSTYTA. Dėl siūlomų Lietuvos Respublikos darbo kodekso 115 ir 122 straipsnių pakeitimų (po 2023-05-23 Trišalės tarybos posėdžio, protokolas Nr. TTP-7).

NUTARTA: Fiksuoti skirtingas nuomones dėl „Dėl siūlomų Lietuvos Respublikos darbo kodekso 115 ir 122 straipsnių pakeitimų“ (dėl Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2023 m. gegužės 3 d. sprendimo Nr. SV-S-916 „Dėl įstatymų projektų išvadų):

- Profesinių sąjungų organizacijų atstovai pritaria Lietuvos Respublikos darbo kodekso 115 ir 122 straipsnių pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIVP-2605 (toliau – Projektas);

- Darbdavių organizacijų atstovai siūlo toliau tęsti diskusijas, ieškant sutarimo dėl šio Projekto;

- Vyriausybės atstovai siūlo tęsti diskusijas dėl suminės darbo laiko apskaitos kartu su šiame posėdyje pristatyto Lietuvos Respublikos darbo kodekso projekto siūlymais (2-asis darbotvarkės klausimas).

Įvertinta.

 

2.

Lietuvos prekybos įmonių asociacija

(2024-04-22)

 

 

 

Lietuvos prekybos įmonių asociacija („Asociacija”) susipažino su Darbo kodekso („DK”) 115 ir 122 straipsnių pakeitimo įstatymo projektu Nr. XIVP-2605 („Projektas"), kuriuo siūloma susiaurinti suminės darbo laiko apskaitos įvedimo pagrindus, numatant, kad toks darbo laiko režimas gali būti įvedamas tik nepertraukiamai veikiančiose įmonėse arba veikloje, susijusioje su nepertraukiamų paslaugų teikimu ar nenutrūkstama gamyba ir reikalaujančioje nuolatinio darbuotojų buvimo, ir prašo Komiteto Projektą grąžinti iniciatoriams patobulinti arba atmesti. Tokia pozicija grindžiama toliau dėstomais argumentais.

Pirma, darbdavio įmonės veiklos nepertraukiamumas nėra ir negali būti vieninteliu būtinumą taikyti suminę apskaita lemiančiu kriterijumi. Poreikis taikyti suminę apskaitą kyla situacijose, kai darbo krūvis darbovietėje svyruoja ir yra nepastovus arba tokio darbo laiko režimo poreikį lemia darbuotojų atliekamų funkcijų esmė - dirbdamas tokiu režimu, darbuotojas darbo pareigas atlieka tuo metu, kada jos yra reikalingos, ir nedirba tuomet, kai tokio poreikio nėra, dėl ko yra pasirenkamas ilgesnis apskaitinis laikotarpis ir jo metu dirbama skirtingu intensyvumu atskiromis savaitėmis (pvz., vieną savaitę - 33 valandas, kitą savaitę - 47 valandas, ir pan.). Darbdaviui neįrodžius būtinumo taikyti suminę apskaitą, t.y. neįrodžius, kad dėl objektyvių techninių gamybos, paslaugų teikimo sąlygų negalima laikytis darbuotojų atžvilgiu nustatytos kasdienės ar kassavaitinės darbo trukmės (40 valandų trukmės 5 darbo dienų savaitė), Valstybinė darbo inspekcija („VDI") pripažintų, kad suminė apskaita taikoma nepagrįstai (nesant būtinumo), o darbo laikas, dirbtas viršijant įprastinį darbo laiko režimą (t.y. nekintančią darbo dienos (pamainos) trukmę ir darbo dienų per savaitę skaičių) laikytinas viršvalandžiais (DK 119 str. 1 d.). Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad tikslingumo principas reiškia, kad teisės akto projektas turi būti rengiamas ir teisės aktas priimamas tik tuo atveju, kai siekiamų tikslų negalima pasiekti kitomis priemonėmis. Piktnaudžiavimo siekiant išvengti viršvalandžių mokėjimo, atvejai turi būti sprendžiami taikant kontrolės priemones, o ne teisinio reguliavimo pakeitimą, iš viso faktiškai panaikinant vieną iš darbo laiko apskaitos režimo rūšių ir darbo santykius darant dar nelankstesnius (tuo bloginant šalies ekonomikos konkurencingumą ir investicinį klimatą). Būtent suminė darbo laiko apskaita leidžia lanksčiau planuoti priimtų darbuotojų darbo laiką. Natūralu, kad darbdaviai, negalėdami taikyti šio darbo laiko apskaitos režimo, vengtų priimti daugiau darbuotojų.

Antra, suminė apskaita gali būti įvedama tik įvykdžius informavimo ir konsultavimo procedūrą su darbo taryba ir atsižvelgus į darbdavio lygmeniu veikiančios profesinės sąjungos nuomonę. Tai yra papildomas saugiklis, užkertantis kelią nepagrįstam suminės darbo laiko apskaitos taikymui. Be to, pagrindinis dokumentas, nustatantis darbo dienos trukmę esant suminei apskaitai, yra darbo (pamainų) grafikas, su kuriais darbuotojai supažindinami ne vėliau kaip prieš 7 dienas ir kurie gali būti keičiami tik išimtiniais, nuo darbdavio valios nepriklausančiais atvejais, įspėjus darbuotoją prieš 2 darbuotojo darbo dienas. Pažymėtina ir tai, kad darbo (pamainų) grafikų derinimo tvarka turi būti suderinta su darbo taryba, o kai jos nėra, ˗ su darbdavio lygmeniu veikiančia profesine sąjunga, arba kolektyvinėje sutartyje nustatyta tvarka (DK 115 str. 2 d.). Tokia darbo grafikų sudarymo tvarka užtikrina darbuotojo galimybę iš anksto planuoti savo laiką. Atsižvelgiant į šiuos argumentus, teigtina, jog galiojančios suminės darbo laiko apskaitos įvedimo sąlygos ir tvarka, taip pat darbo grafikų sudarymo ir derinimo sąlygos ir tvarka atitinka darbo santykių teisinio reglamentavimo principus (DK 2 str.), todėl nėra keistinos.

Trečia, Projekte siūlomos sąvokos „nepertraukiamai veikianti įmonė“ „nepertraukiamų paslaugų teikimas“ "nenutrūkstama gamyba" yra neaiškios. Tokių sąvokų nėra nei DK, nei kituose teisės aktuose. Taip pat suminei darbo laiko apskaitai įvesti nurodytas papildomas būtinas kriterijus: „reikalingas nuolatinis darbuotojų buvimas“. Kaip toks darbuotojo „buvimas" bus atskirtas nuo „aktyvaus budėjimo“? Ar iš vis suminė darbo laiko apskaita bus taikoma, kai įmonėje taikomas budėjimas? Dėl neaiškaus planuojamo reguliavimo apimties, neįvertintų sąsajų su kitais darbo teisės institutais, iš viso nesuprantama kokiose įmonėse pagal šį reguliavimą, projekto autorių nuomone, galėtų būti taikoma suminė apskaita.

Ketvirta, Projekto aiškinamojo rašto argumentas, kad suminės darbo laiko apskaitos taikymas lemia nuovargį darbe, perdegimą, ligas, yra atmestinas. Esant suminei apskaitai, darbo laiko režimas ir darbo laiko grafikas turi būti sudaryti taip, kad nebūtų pažeisti maksimaliojo darbo laiko ir minimaliojo poilsio laiko reikalavimai.

Penkta, Projekte spekuliatyviai nurodoma, kad: „Jeigu standartiškai darbo laikas yra 40 val. per savaitę, tai, taikant suminę darbo laiko apskaitą, darbo (pamainų) grafikai gali būti sudaromi taip, kad darbuotojai dirbtų iki 52 val. per savaitę.“ Toks teiginys nepagrįstas nei įrodymais, nei tyrimais, nei VDI realių patikrinimų išvadomis, ir yra tiesiog deklaratyvus. Pirma, darbo (pamainų) grafikai turi būti sudaromi taip, kad nepažeistų maksimaliojo 52 valandų per kiekvieną septynių dienų laikotarpį laiko (DK 115 str. 3 d.). Taigi, maksimalus 52 val. laiko ribojimas taikomas ne per savaitę, o per kiekvieną septynių dienų laikotarpį. VDI atlikdama patikrinimus griežtai baudžia, kai šis 52 val. per septynių paeiliui einančių dienų terminą yra pažeidžiamas, taikydama administracinę atsakomybę. Antra, esant suminei apskaitai, „darbdavys privalo sudaryti darbo (pamainų) grafikus taip, kad kiek įmanoma tolygiau paskirstytų darbuotojo darbo laiką per apskaitinį laikotarpį“ (DK 115 sr. 4 d.). Vidutinis darbo laikas per apskaitinį laikotarpį negali būti ilgesnis kaip vidutiniškai 40 valandų per septynių dienų laikotarpį, o įskaitant viršvalandžius - per kiekvieną septynių dienų laikotarpį negali būti ilgesnis kaip 48 valandos (DK 114 str. 1 p.). Taigi, per maksimalųjį 3 mėn. suminės darbo laiko apskaitos laikotarpį darbuotojas negali būti skiriamas dirbti ilgiau kaip vidutiniškai 48 valandas (su visais viršvalandžiais) per 7 dienas. Patikrinimų metu šiuos terminus VDI taip pat skaičiuoja ir jų nesilaikant - kontroliuoja ir baudžia. Atitinkamai, Projektu nepagrįstai siūloma pakeisti 115 straipsnio 3 dalį, sumažinant 52 val. laiko ribojimą per kiekvieną septynių dienų laikotarpį iki 48 valandų, kadangi 48 valandų ribojimas jau nustatytas DK 114 str. 1 p. ir yra įgaliotų institucijų kontroliuojamas.

Šešta, Projektu siūloma pakeisti 122 straipsnio 3 dalies 3 punktą pailginant nepertraukiamojo poilsio laiką per septynių paeiliui einančių dienų laikotarpį nuo 35 val. iki 48 val. Toks siūlymas nepagrįstas jokia analize ir skaičiavimais.

Septinta, Projekte numatoma, kad „kitose įmonėse, įstaigose ar organizacijose suminė darbo laiko apskaita gali būti įvedama tik dėl to susitarus šakos ar darbdavio lygmens kolektyvinėje sutartyje.“ Darbo taryba būtent ir buvo numatyta kaip galimybė darbdaviui ir darbuotojų atstovams susitarti, kai nėra šakos ar darbdavio lygmens kolektyvinės sutarties, nėra profesinės sąjungos, taip pat mažesnėse įmonėse. Šiuo reguliavimu iš viso paneigiamas darbo tarybos reikalingumas, jos vaidmuo, nes darbdaviui nebebus galima tartis su darbo taryba dėl esminių darbo organizavimo reikalų, lanksčiau reguliuoti darbo santykių pagal poreikius.

Įvertinta.

 

3.

Lietuvos verslo konfederacija, Lietuvos pramoninkų konfederacija ir kt. 

(2024-04-23)

 

 

 

Asociacija „Investors‘ Forum“, Lietuvos darbdavių konfederacija, Lietuvos pramonininkų konfederacija, Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacija, Lietuvos verslo konfederacija ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmai, kaip Lietuvos Respublikos trišalės tarybos darbdavių organizacijos, kreipiasi dėl Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 115 ir 122 straipsnių pakeitimo projekto (Nr. XIVP-2605) (toliau – Projektas).

Pažymime, kad aukščiau nurodytos darbdavių organizacijos išnagrinėjo Projektą ir jam nepritaria dėl žemiau nurodytų priežasčių.

1. Projektu siūloma, kad suminė darbo laiko apskaita būtų įvedama „esant būtinumui nepertraukiamai veikiančių įmonių, įstaigų ar organizacijų atskiruose padaliniuose (filialuose ar atstovybėse) arba veikloje, susijusioje su nepertraukiamų paslaugų teikimu ar nenutrūkstama gamyba ir reikalaujančioje nuolatinio darbuotojų buvimo, įvykdžius informavimo ir konsultavimo procedūrą su darbo taryba ir atsižvelgus į darbdavio lygmeniu veikiančios profesinės sąjungos nuomonę. Kitose įmonėse, įstaigose ar organizacijose suminė darbo laiko apskaita gali būti įvedama tik dėl to susitarus šakos ar darbdavio lygmens kolektyvinėje sutartyje“. Projektu taip pat siūloma darbo (pamainų) grafikus sudaryti taip, kad nepažeistų maksimaliojo 48 valandų per kiekvieną 7 dienų laikotarpį laiko, o per 7 paeiliui einančių dienų laikotarpį darbuotojui būtų suteiktas bent 48 valandų nepertraukiamojo poilsio laikas. Atkreipiame dėmesį į tai, kad inicijuotais pakeitimais vėl siekiama grįžti į jau buvusį reguliavimą, kai suminės darbo laiko apskaitos naudojimas buvo stipriai ribotas.

Pasigendame ekonominio pagrindimo, kodėl suminės darbo laiko apskaitos reguliavimas turėtų būti apribotas taip, kad jis būtų neįgyvendinamas ir praktikoje tai reikštų jo panaikinimą. Ribojimas taikyti šį leistiną darbo režimą ir taip jau griežtai reglamentuotus darbo santykius darys tik dar mažiau lankstesnius. Pažymėtina, kad siūlomi pakeitimai iš esmės apribos darbdaviams darbo organizavimą prekybos, maitinimo, klientų aptarnavimo, medicinos paslaugų teikimo ir kt. sektoriuose, kur darbuotojų darbas negali būti organizuojamas nuo 8 iki 17 val. ar nuo 9 iki 18 val., o yra vykdomas, kai yra klientų, kai tie patys klientai nedirba. Be to, drastiškas darbo organizavimo sąlygų pabloginimas lems investuotojų atbaidymą, kurie ir taip nesižavi mūsų geopolitine padėtimi.

2. Siūlomas reguliavimas yra ydingas dėl Projekte siūlomų neaiškių sąvokų – „nepertraukiamai veikianti įmonė“, „nepertraukiamų paslaugų teikimas“, „nenutrūkstama gamyba“. Tokių sąvokų nėra nei DK, nei kituose teisės aktuose. Aiškiai neapibrėžta ir tai, ar suminė apskaita turėtų būti taikoma nepertraukiamai veiklai ar įmonės atskiram padaliniui, nes Projekte jos nurodomos kaip alternatyvios, bet neaiškūs jų atskyrimo ir taikymo kriterijai. Taip pat suminei darbo laiko apskaitai įvesti nurodyti du būtinieji kriterijai: „veikloje, susijusioje su nepertraukiamų paslaugų teikimu ar nenutrūkstama gamyba ir reikalaujančioje nuolatinio darbuotojų buvimo“, tačiau neaišku, ką reiškia „reikalingas nuolatinis darbuotojų buvimas“. Kaip toks darbuotojo „buvimas“ bus atskirtas nuo „aktyvaus budėjimo“? Ar iš vis suminė darbo laiko apskaita bus taikoma, kai įmonėje taikomas budėjimas? Dėl neaiškios planuojamo reguliavimo apimties, neįvertintų sąsajų su kitais darbo teisės institutais, iš viso nesuprantama, kokiose įmonėse pagal šį reguliavimą, Projekto autorių nuomone, galėtų būti taikoma suminė darbo laiko apskaita.

3. Darbdavio įmonės veiklos nepertraukiamumas nėra ir negali būti vieninteliu būtinumą taikyti suminę apskaitą lemiančiu kriterijumi. Poreikis taikyti suminę apskaitą kyla situacijose, kai darbo krūvis darbovietėje svyruoja ir yra nepastovus arba tokio darbo laiko režimo poreikį lemia darbuotojų atliekamų funkcijų esmė – dirbdamas tokiu režimu, darbuotojas darbo pareigas atlieka tuo metu, kada jos yra reikalingos, ir nedirba tuomet, kai tokio poreikio nėra, dėl ko yra pasirenkamas ilgesnis apskaitinis laikotarpis ir jo metu dirbama skirtingu intensyvumu atskiromis savaitėmis. Pažymėtina, kad suminė darbo laiko apskaita, be kita ko, aktuali darbdaviams, kurių veiklą įtakoja sezoniškumas (pvz. infrastruktūros statybos pagrindiniai darbai turi būti atliekami šiltuoju metų laiku – nuo pavasario vidurio iki rudens, tuo laikotarpiu darbų intensyvumas didžiausias, o žiemą darbų apimtys ir atitinkamai darbo laikas ženkliai sumažėja).

4. Atkreiptinas dėmesys, kad darbdaviui neįrodžius būtinumo taikyti suminę apskaitą, t. y. neįrodžius, kad dėl objektyvių techninių gamybos, paslaugų teikimo sąlygų negalima laikytis darbuotojų atžvilgiu nustatytos kasdienės ar kassavaitinės darbo trukmės (40 valandų trukmės 5 darbo dienų savaitę), Valstybinė darbo inspekcija pripažintų, kad suminė apskaita taikoma nepagrįstai (nesant būtinumo), o darbo laikas, dirbtas viršijant įprastinį darbo laiko režimą (t. y. nekintančią darbo dienos (pamainos) trukmę ir darbo dienų per savaitę skaičių) laikytinas viršvalandžiais (DK 119 str. 1 d.). Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 str. 2 d. 1 p. nustatyta, kad tikslingumo principas reiškia, kad teisės akto projektas turi būti rengiamas ir teisės aktas priimamas tik tuo atveju, kai siekiamų tikslų negalima pasiekti kitomis priemonėmis. Piktnaudžiavimo, siekiant išvengti viršvalandžių mokėjimo, atvejai turi būti sprendžiami taikant kontrolės priemones, o ne teisinio reguliavimo pakeitimą, iš viso faktiškai panaikinant vieną iš darbo laiko apskaitos režimo rūšių.

5. Projekte numatoma, kad „kitose įmonėse, įstaigose ar organizacijose suminė darbo laiko apskaita gali būti įvedama tik dėl to susitarus šakos ar darbdavio lygmens kolektyvinėje sutartyje.” Darbo taryba būtent ir buvo numatyta kaip galimybė darbdaviui ir darbuotojų atstovams susitarti, kai nėra šakos ar darbdavio lygmens kolektyvinės sutarties, nėra profesinės sąjungos, taip pat mažesnėse įmonėse. Siūlomu reguliavimu iš viso paneigiamas darbo tarybos reikalingumas, jos vaidmuo, nes darbdaviui nebebus galima tartis su darbo taryba dėl esminių darbo organizavimo reikalų, lanksčiau reguliuoti darbo santykių pagal poreikius.

Numačius, kad „kitose įmonėse, įstaigose ar organizacijose“ susitarti dėl suminės darbo laiko apskaitos bus galima tik šakos ar darbdavio lygmens kolektyvinėje sutartyje, turi būti įvertintos ir realios galimybės įgyvendinti tokį reguliavimą. Reguliavimas turi būti visiems darbo santykiams, bet Projekto autoriai, siekdami paskatinti kolektyvinių sutarčių sudarymą, neįvertina, kad jis neįmanomas daugelyje privataus sektoriaus sričių ir šiuo metu būtų taikomas ne visuotinai, o vienetams. Pažymėtina, kad siūlomas reguliavimas, kuris leistų įvesti suminę darbo laiko apskaitą, yra pernelyg apsunkintas. Pagal DK 187 str. kolektyvinę sutartį galima sudaryti tik derantis profesinei sąjungai: „Darbdaviai, darbdavių organizacijos, profesinės sąjungos ir profesinių sąjungų organizacijos šio kodekso nustatyta tvarka turi teisę inicijuoti kolektyvines derybas dėl kolektyvinių sutarčių sudarymo ar pakeitimo ir jose dalyvauti ir sudaryti kolektyvines sutartis“. Tai neįgyvendinama mažoms, vidutinėms įmonėms, o dažnai net ir didesniam verslui, nes darbdavys negali pats vienas sudaryti darbdavio lygmeniu kolektyvinės sutarties. Kai darbuotojų profesinės sąjungos, kuri turi teisę derėtis dėl kolektyvinės sutarties, nėra ir darbuotojai jos sudaryti nenori, darbdavys negali įtakoti, kad darbdavio lygmeniu atsirastų reali, darbuotojų interesus atstovaujanti profesinė sąjunga, nes tai darbuotojų pasirinkimas. Taigi, siūlomas reguliavimas sudarytų paskatas darbdaviui ieškoti išeičių ir sukurti formalią profsąjungą, kad galėtų su ja susitarti dėl kolektyvinės sutarties ir darbdaviui palankaus darbo organizavimo. Be to, nebūtinai profesinė sąjunga sutiks į kolektyvinę sutartį įtraukti suminę darbo laiko apskaitą.

6. Suminės darbo laiko apskaitos režimas yra įprasta darbo laiko apskaitos forma absoliučioje daugumoje šalių, nustatant aiškias apskaitos ir kontrolės taisykles. Mūsų nuomone, Lietuvoje apribojus suminės darbo laiko apskaitos naudojimo galimybes gamybos ir/ar prekybos įmonėse, bus, be kita ko, iš esmės paveiktas Lietuvos įmonių konkurencingumas tarptautiniame kontekste. Griežtesni darbo laiko apribojimai gali sukelti verslo veiklos sulėtėjimą, ypač lanksčioms ir sezoninėms įmonėms, kur darbo krūvis svyruoja. Tai gali sutrikdyti daugelio sektorių augimą.

7. Pažymėtina, kad DK 115 str. 3 d. numatytos 52 valandos suteikia lankstumo ne tik darbdaviui, bet ir darbuotojams, kurie pageidauja užsidirbti daugiau. Atkreiptinas dėmesys, kad nuostata, jog „darbo (pamainų) grafikai turi būti sudaromi taip, kad nepažeistų maksimaliojo penkiasdešimt dviejų valandų per kiekvieną septynių dienų laikotarpį laiko“ yra tiesiogiai susijusi su DK 119 str. 3 d., kurioje yra reglamentuota, kad „per septynių paeiliui einančių kalendorinių dienų laikotarpį negali būti dirbama ilgiau kaip aštuonias valandas viršvalandžių, nebent darbuotojas savo sutikimą dirbti iki dvylikos valandų viršvalandžių per savaitę išreikštų raštu. Tokiais atvejais negali būti pažeista maksimali vidutinė keturiasdešimt aštuonių valandų darbo laiko trukmė per savaitę, skaičiuojant per apskaitinį laikotarpį. Taigi, šiuo metu galiojantis reguliavimas apsaugo darbuotojus nuo ilgesnio nei 48 valandų darbo, jei jie neduoda raštiško sutikimo. Šioje situacijoje lieka apsaugoti tiek darbuotojai, kurie nenori dirbti daugiau, tiek darbdavys, kuris turi lankstumo ir norintiems gali suteikti papildomų valandų darbo. Atsižvelgiant į tai, kad vidutinis darbo laikas per apskaitinį laikotarpį negali būti ilgesnis kaip vidutiniškai 40 valandų per septynių dienų laikotarpį, o įskaitant viršvalandžius – per kiekvieną septynių dienų laikotarpį negali būti ilgesnis kaip 48 valandos (DK 114 str. 1 p.), tai per maksimalųjį 3 mėn. suminės darbo laiko apskaitos laikotarpį darbuotojas negali būti skiriamas dirbti ilgiau kaip vidutiniškai 48 valandas (su visais viršvalandžiais) per 7 dienas. Patikrinimų metu šiuos terminus Valstybinė darbo inspekcija skaičiuoja ir jų nesilaikant – kontroliuoja ir baudžia.

Tad apibendrinant, manome, kad Projektu nepagrįstai siūloma pakeisti DK 115 str. 3 d., sumažinant 52 val. laiko ribojimą per kiekvieną septynių dienų laikotarpį iki 48 valandų, kadangi 48 valandų ribojimas jau nustatytas DK 114 str. 1 p. (darbuotojų vidutinis darbo laikas per apskaitinį laikotarpį jau yra „apsaugotas“ ir įgaliotų institucijų kontroliuojamas), o be to, siūlomu pakeitimu būtų tik pablogintos sąlygos darbuotojams, nes jie netektų galimybės, esant rašytiniam pageidavimui, dirbti daugiau valandų.

8. Projektu siūloma pakeisti DK 122 str. 3 d. 3 p., pailginant nepertraukiamojo poilsio laiką per septynių paeiliui einančių dienų laikotarpį nuo 35 val. iki 48 val. Toks siūlymas nepagrįstas jokia analize ir skaičiavimais. 2003 m. lapkričio 4 d. Europos Parlamento ir tarybos Direktyva 2003/88/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų numato, kad visose ES valstybėse narėse darbuotojams turi būti suteikiamas bent 24 valandų ilgumo nepertraukiamas savaitinis poilsis. Tačiau kiekviena valstybė narė savo nacionaliniuose teisės aktuose gali nustatyti ilgesnį poilsio laiką, pvz. Švedijoje nustatytas 36 valandų, Danijoje 24 valandų, Suomijoje 35 valandų, Vokietijoje 24 valandų, Prancūzijoje 35 valandų savaitės nepertraukiamas poilsis. Lietuvoje, kaip žinia, jau dabar yra taikomas vienas iš ilgesnių ES savaitės nepertraukiamo savaitės poilsio periodas. Šalis turėtų išlikti patraukli užsienio investuotojams ir darbo teisinių santykių reglamentavimo prasme, todėl žiūrint kitų, pirmaujančių ES valstybių pavyzdžiu, 35 valandų savaitės nepertraukiamas poilsis yra pakankamas ir jo ilginti nėra pagrindo.

9. Svarstant siūlomus DK pakeitimus, reikėtų atsižvelgti į tai, kad jie nebūtinai bus palankūs darbuotojams. Ribojant ir sumažinant leidžiamas dirbti valandas darbuotojai praras galimybę daugiau užsidirbti, nes įmonės turės įdarbinti daugiau darbuotojų. Akivaizdu, kad nustatant ilgesnį minimalų nepertraukiamą poilsį per 7 paeiliui einančias dienas, mažinant maksimalų darbo valandų skaičių per 7 dienų laikotarpį, įmonės praras dalį turimo lankstumo, teks persiplanuoti pamainas ir tai gali lemti didesnius darbdavio kaštus dėl poreikio turėti didesnį darbuotojų skaičių. Etatų skaičius (FTE) galimai nesikeis, tačiau tai turės įtakos darbuotojų skaičiui (headcount). Tai nulems didesnes administracines sąnaudas, didins darbdavio kaštus, susijusius su įvairių naudų teikimu, kurios priklauso nuo darbuotojų skaičiaus. Mažėjant verslo lankstumui, įmonės gali būti priverstos ir uždaryti dalį veiklos, siekiant išlaikyti finansinį stabilumą.

Prisitaikymo būdai tikrai nepatiks darbuotojams – nuo atleidimų iki darbuotojų nuomos, algų mažinimo. Darbuotojai, negalintys užsidirbti pakankamai dėl riboto darbo laiko, gali jausti finansinį spaudimą, o tai skatintų nepasitenkinimą ir socialinę nelygybę.

Apibendrinant tai, kas aukščiau išdėstyta, manome, kad siūlomi DK pakeitimai yra parengti nuogąstaujant bei neįsigilinus į esminius dalykus ir nepateikiant konkrečių argumentų, mokslinių tyrimų, vertinimų, pagrindžiančių inicijuotų pakeitimų poreikį. Kadangi šiuo metu galiojančiame reguliavime jau yra sudėta saugiklių, užkertančių kelią nepagrįstam suminės darbo laiko apskaitos taikymui, todėl pirmiausia kylančius nuogąstavimus reikėtų tikrinti būtent per sukurtą sistemą, o ne darant pokyčius DK, kurie neabejotinai turės neigiamų pasekmių tiek verslui, tiek patiems darbuotojams. Atsižvelgiant į tai, maloniai prašome Projektui nepritarti ir palikti nepakeistą šiuo metu galiojantį suminės darbo laiko apskaitos ir nepertraukiamojo poilsio laiką per septynių paeiliui einančių dienų laikotarpį reglamentavimą.

Įvertinta.

 

4. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai: negauta.

5. Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai: negauta.

6. Seimo paskirtų papildomų komitetų, komisijų pasiūlymai: nepaskirta.

7. Komiteto sprendimas: grąžinti įstatymo projektą iniciatoriams tobulinti, atsižvelgiant į Seimo kanceliarijos Teisės departamento pastabas, Teisingumo ministerijos Europos Sąjungos teisės grupės pastabą bei Trišalės tarybos išvadoje (2024-02-27 protokolas Nr. TTP-3) pateiktus Vyriausybės ir darbdavių pasiūlymus tęsti diskusijas šiuo klausimu.

8. Balsavimo rezultatai: pritarta bendru sutarimu.

9. Komiteto paskirti pranešėjai: Monika Ošmianskienė.

10. Komiteto narių atskiroji nuomonė: nepareikšta.

 

Komiteto pirmininkė                                                                           (Parašas)                                                                                  Paulė Kuzmickienė  

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Komiteto biuro vedėja Ieva Kuodienė