LIETUVOS RESPUBLIKOS VAIKO MINIMALIOS IR VIDUTINĖS PRIEŽIŪROS ĮSTATYMO NR. X-1238 PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO, LIETUVOS rESPUBLIKOS ŠVIETIMO ĮSTATYMO NR. I-1489

9, 10, 11, 12, 14, 20, 21 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO

AIŠKINAMASIS RAŠTAS

1. Įstatymo projekto rengimą paskatinusios priežastys, parengto projekto tikslai ir uždaviniai

Lietuvos Respublikos vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo Nr. X-1238 pakeitimo įstatymo projektas (toliau – įstatymo projektas) parengtas, įgyvendinant Vaikų ir jaunimo socializacijos 2014–2016 metų veiksmų plano, patvirtinto Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2014 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. V-485 „Dėl Vaikų ir jaunimo socializacijos 2014–2016 metų veiksmų plano patvirtinimo“, 1 priedo 2.1.1.1 veiklą – parengti Vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo pakeitimo įstatymo projektą, atsižvelgiant į Valstybės kontrolės 2013 m. liepos 29 d. valstybinio audito ataskaitoje Nr. VA-P-50-11-10 „Ar vaikų socializacijos centrų veikla rezultatyvi“ ir 2015 m. kovo 20 d. valstybinio audito ataskaitoje Nr. VA-P-50-4-5 „Ar vaiko minimalios priežiūros priemonės užtikrina pagalbą vaikui“ pateiktas rekomendacijas.

Įstatymo projekto tikslas – tobulinti galiojančią vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros sistemą ir sukurti tinkamas sąlygas elgesio problemų turinčių vaikų resocializacijai ir integracijai į bendruomenę.

Įstatymo projektais siekiama tobulinti vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros principus, vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros priemonių skyrimo pagrindus, išplėsti vaiko minimalios priežiūros priemonių sąrašą, atsisakyti laisvę ribojančių vaiko minimalios priežiūros priemonių, įteisinti lygiagrečias pagalbos priemones vaiko atstovams pagal įstatymą, kai vaikui skiriama minimali ar vidutinė priežiūra, numatyti kompleksiškai teikiamas švietimo pagalbą, socialinę paramą ir sveikatos priežiūros paslaugas vaikui ir šeimai, siekiant vaikui paskirtos minimalios priežiūros priemonės veiksmingumo, stiprinti savivaldybių administracijų ir mokyklų vaiko gerovės komisijų funkcijas, nustatant veiklos planų rengimą, jų įgyvendinimo įsivertinimą, atskaitomybę. Įstatymo projektu siūloma apibrėžti tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatoriaus funkcijas vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros priemonių  planavimo, koordinavimo, vertinimo ir stebėsenos srityje. Rezultatyviai vaiko minimalios priežiūros sistemai užtikrinti, siūloma nustatyti vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros priemonių įgyvendinimo savivaldybėse organizavimo, koordinavimo ir kontrolės tvarką. Įstatymo projektu taip pat siekiama įteisinti vaikų socializacijos centrų specializaciją, šių centrų veiklos organizavimą pagal Vaiko vidutinės priežiūros priemonės įgyvendinimo aprašą, apibrėžti kitų ministerijų, dalyvaujančių formuojant vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros politiką, įgaliojimus.

2.  Įstatymo  projekto  iniciatoriai  (institucija,  asmenys ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjai

Įstatymo projektą inicijavo Švietimo ir mokslo ministerija, įgyvendindama Aiškinamojo rašto 1 dalyje nurodytų dokumentų nuostatas.

Įstatymo projektą parengė Švietimo ir mokslo ministerija kartu su švietimo ir mokslo ministro 2015 m. kovo 10 d. įsakymu Nr. V-196 „Dėl darbo grupės sudarymo“ sudaryta darbo grupe, kurią sudarė ministerijų, Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos, Lietuvos savivaldybių asociacijos, savivaldybių administracijų, mokslininkų atstovai.

Įstatymo projekto rengimą koordinavo švietimo ir mokslo viceministrė Natalja Istomina, parengė Bendrojo ugdymo departamento (direktorė Žydronė Žukauskaitė, tel. 219 1142, el. p. [email protected]) Švietimo pagalbos skyrius (vedėja Gražina Šeibokienė, tel. 219 1182, el. p. [email protected]), tiesioginė rengėja – Švietimo pagalbos skyriaus vyriausioji specialistė Ligita Čeledinienė  (tel. 219 1256, el. p. [email protected]).

3. Kaip  šiuo  metu yra reguliuojami įstatymo projekte aptarti teisiniai santykiai

Galiojančiame teisiniame reguliavime nėra numatytas orumo principo, kaip vieno iš vaiko teisių užtikrinimo garantų, įtvirtinimas. Europos Tarybos Ministrų komiteto gairėse dėl vaiko interesus atitinkančio teisingumo (2010) vienas iš keturių pamatinių principų yra orumo principas. Su vaikais taip turėtų būti elgiamasi, nepaisant to, dėl ko ir kaip jie yra įtraukti į teismo procesą ar neteismines procedūras arba kitokio pobūdžio intervenciją, ir neatsižvelgiant į jų teisinį statusą, vaidmenį, kurį atlieka bet kokioje procedūroje ar byloje. Vaikai neturi būti kankinami, žeminami ir baudžiami, su jais neturi būti žiauriai ir nežmoniškai elgiamasi. Taip pat tikslintinas Vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatyme (toliau – galiojantis įstatymas) įtvirtinto vaiko interesų ir gerovės pirmumo principo pavadinimas ir turinys. Atsižvelgiant į Jungtinių Tautų Vaiko teisių komiteto pastabą Lietuvai (2013 m.), kurioje komitetas atkreipė Lietuvos (valstybės konvencijos dalyvės) dėmesį ir paragino pataisyti savo teisės aktus ir nacionalinėje teisėje aiškiai įrašyti „geriausius vaiko interesus“.

Pagal galiojantį teisinį reguliavimą vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros priemonės skiriamos, jeigu yra įstatymo nustatyti vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros priemonių skyrimo pagrindai. Remiantis Švietimo valdymo informacinės sistemos (toliau – ŠVIS) rodikliais, vaiko minimalios priežiūros priemonė dažniausiai skiriama už mokyklos nelankymą (2013 m. – 243 vaikams, 2014 m. – 332 vaikams) ir kai vaiko elgesys daro žalą ar kelia pavojų jam pačiam ar aplinkiniams, o vaiko atstovų pagal įstatymą, vietos bendruomenės pastangų nepakanka teigiamiems jo elgesio pokyčiams pasiekti (2013 m. – 267 vaikams, 2014 m. – 379 vaikams). Už administracinį teisės pažeidimą, kai nebuvo paskirta administracinė nuobauda, 2013 m. – 46  vaikams, 2014 m. – 66 vaikams; už administracinių teisės pažeidimų požymių turinčią veiką, kai šios veikos padarymo metu vaikas nebuvo sukakęs Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekse nustatyto amžiaus, nuo kurio atsiranda administracinė atsakomybė,  2013 m. – 164 vaikams, 2014 m. – 90 vaikų. Darytina išvada, kad tiek mokyklos, tiek kitų institucijų lygmeniu nėra pakankamai veiksmingai teikiama pagalba vaikui ir šeimai savivaldybėje.

Tikslintinas galiojantis teisinis reguliavimas dėl vaiko vidutinės priežiūros priemonės skyrimo pagrindų. Pagal galiojantį įstatymą vaikui vidutinės priežiūros priemonė gali būti skiriama ne tik už nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčią veiką, kai vaikas šios veikos padarymo metu nebuvo sukakęs Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse nustatyto amžiaus, nuo kurio pagal Lietuvos Respublikos baudžiamuosius įstatymus galima baudžiamoji atsakomybė už jo padarytą veiką, bet ir už administracinių teisės pažeidimų požymių turinčią veiką, kai šios veikos padarymo metu vaikas nebuvo sukakęs Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekse nustatyto amžiaus, nuo kurio atsiranda administracinė atsakomybė, bei už tai, kai, pritaikius minimalios priežiūros priemones, nebuvo pasiekta teigiamų vaiko elgesio pokyčių. Remiantis ŠVIS duomenimis, vaiko vidutinės priežiūros priemonė dažniausiai skiriama už tai, kad, vaikui pritaikius minimalios priežiūros priemones, nebuvo pasiekta teigiamų jo elgesio pokyčių (viena iš minimalios priežiūros priemonių – nesimokymas ir mokyklos nelankymas). Toks reglamentavimas praktikoje sudarė sąlygas daugeliui vaikų nepagrįstai patekti į vaikų socializacijos centrus, pažeidžiant galiojančio įstatymo neatskyrimo nuo šeimos principą ir kuo trumpesniam terminui. Statistika rodo, kad būtent dėl šios priežasties daug vaikų nepagrįstai atsidūrė vaikų socializacijos centruose, t. y. už mokyklos nelankymą ir neveiksmingą darbą minimalios priežiūros srityje.  Pavyzdžiui, 2013 m. tokių vaikų buvo 141, 2014 m. – 142 vaikai, o už nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčią veiką, tačiau šios veikos padarymo metu vaikas nebuvo sukakęs Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse nustatyto amžiaus, nuo kurio pagal Lietuvos Respublikos baudžiamuosius įstatymus galima baudžiamoji atsakomybė už jo padarytą veiką, 2013 m. vidutinės priežiūros priemonė buvo skirta 53 vaikams, 2014 m. – 43 vaikams, už 3 ir daugiau kartų padarytų administracinių teisės pažeidimų požymių turinčią veiką, tačiau šios veikos padarymo metu vaikas nebuvo sukakęs Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekse nustatyto amžiaus, nuo kurio atsiranda administracinė atsakomybė, 2013 m. – 48 vaikams, 2014 m. – 30 vaikų (ŠVIS). JT Vaiko teisių komitetas yra išreiškęs kritiką dėl bet kokios vaiko laisvės apribojimo formos (įskaitant administracinį suėmimą), kai vaikas nėra padaręs nusikaltimo, bet buvo apleistas tėvų, patyrė smurtą, tėvai nesuvaldo jo elgesio. Tokiais atvejais būtina užtikrinti tinkamą šių vaikų apsaugą bei poreikių patenkinimą, bet ne riboti jų laisvę.

Šiuo metu įstatyme numatytos aštuonios vaiko minimalios priežiūros priemonės, iš kurių trys yra laisvę ribojančios (įpareigojimas būti namuose nustatytu laiku, įpareigojimas nesilankyti vietose, kuriose daroma neigiama įtaka vaiko elgesiui, ar nebendrauti su žmonėmis, darančiais neigiamą įtaką vaiko elgesiui, įpareigojimas dirbti auklėjamojo pobūdžio darbus) ir neatitinka galiojančiame įstatyme nustatyto tikslo, todėl nesudaro tinkamų prielaidų vaikui išsiugdyti prasmingo individualaus ir visuomeninio gyvenimo sampratų. Tą pažymi ir Lietuvos teisės instituto mokslininkų atliktas tyrimas „Vaiko minimalios priežiūros priemonės Lietuvoje: prielaidos, situacija ir įgyvendinimo problemos“ (2013). Mokslininkai pažymi, kad tai prievartinės, asmens laisvę ribojančios priemonės. Tokio pobūdžio priemonės paprastai būdingos baudžiamajai teisei ir procesui bei atitinkamai šios priemonės yra „pasiskolintos“ iš baudžiamojo proceso ir bausmių vykdymo ir probacijos sistemų, kurių subjektai turi atitinkamus įgaliojimus užtikrinti šių priemonių vykdymą. Įstatymo įgyvendinimas visų pirma paremtas švietimo sistemos infrastruktūra, o švietimo subjektai neturi galimybių užtikrinti jų vykdymą. Atsižvelgdami į tai, mokslininkai siūlo atsisakyti šių vaiko elgesį ribojančių priemonių. Be to, nuo 2011 m. pradėtos taikyti minėtos laisvę ribojančios priemonės skiriamos retai – tik 0,3–10,4 proc. vaikų: įpareigojimas būti namuose nustatytu laiku ir įpareigojimas nesilankyti vietose, kuriose daroma neigiama įtaka vaiko elgesiui, arba nebendrauti su žmonėmis, darančiais jam neigiamą įtaką (2011 m. atitinkamai 53 ir 30, 2012 m. – 57 ir 24, 2014 m. – 6 ir 37), įpareigojimas dirbti auklėjamojo poveikio darbus (2011 m. – 8, 2012 m. – 3, 2014 m. – 2).

Tarptautiniuose teisės aktuose raginama taikyti kuo įvairesnes priemones delinkventinio elgesio vaikams, atsižvelgiant į vaiko individualius poreikius, interesus ir bendruomenės įtraukimą. Tarp 2008–2014 m. vaikams paskirtų minimalios priežiūros priemonių vyrauja priemonės, kurių įgyvendinimas siejamas su mokykla. Dažniausiai vaikui paskiriami įpareigojimai mokytis bei specialisto konsultacijos, kurios daugeliu atvejų teikiamos toje pačioje mokykloje dirbančių specialistų (socialinio pedagogo, psichologo ir pan.).

Teisinis reguliavimas nenustato vaiko vidutinės priežiūros priemonės vykdymo termino skaičiavimo pradžios. Savivaldybių administracijų direktoriaus sprendime dėl vaiko vidutinės priežiūros priemonės skyrimo įvardijamas laikotarpis, kuriam ši priemonė skiriama. Tačiau praktikoje pasitaiko atvejų, kai vaiko vidutinės priežiūros priemonės vykdymo pradžia pradedama įgyvendinti vaikų socializacijos centre kur kas vėliau, pavyzdžiui, vaikas yra pabėgęs ir jo ieško policija, vaikas yra gydomas gydymo įstaigoje arba dėl kitų individualių vaiko atvejų. Todėl būtina įstatyme nustatyti, nuo kada pradedamas skaičiuoti vaiko vidutinės priežiūros priemonės vykdymo terminas.

Įstatyme nustatyti tik įpareigojimai vaikui, todėl praktiškai nevertinami vaiko atstovų pagal įstatymą poreikiai, nepakankamai teikiama arba iš viso neteikiama pagalba ir paslaugos jiems, kai vaikui skirta minimalios ar vidutinės priežiūros priemonė. Dažnai šeimoms (ne tik socialinės rizikos) trūksta socialinių, pozityvios tėvystės ir kitų įgūdžių, jos susiduria su tokiomis problemomis kaip smurtas, priklausomybės, skurdas, nedarbas, vaikų nepriežiūra, vaikų auklėjimo gebėjimų stoka ir pan. Todėl būtina dirbti ne tik su vaiku, bet ir jo aplinka, šalinti tokį elgesį skatinančias priežastis. Remiantis Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centro atlikto Vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo nuostatų įgyvendinimo savivaldybėse tyrimo duomenimis (2015), savivaldybių ir mokyklų vaiko gerovės komisijų nariai pripažino, kad pagalbos ir paslaugų vaiko atstovams pagal įstatymą poreikio įvertinimas ir teikimas savivaldybėse yra problema. Tyrėjai mano, kad, vykdant vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros priemones, būtina dirbti ne tik su vaiku, bet ir su jo tėvais, nes dažnu atveju vaiko delinkventinio elgesio priežastys glaudžiai susijusios su netinkamu tėvų gyvenimo būdu, tėvų turimų žinių ar įgūdžių stoka, nepalankia vaiko vystymuisi aplinka, sunkumais ar krizėmis, kurias šeima išgyvena. Tyrimo duomenys leidžia teigti, kad nėra išnaudojami tiek vidiniai (nepakankamos galimybės tėvams pareikšti nuomonę ir lūkesčius, dalyvauti priimant sprendimus, nevisiškai vykdomos tėvų pareigos, tėvų nedalyvavimas vertinant taikytas priemones ar pagalbą vaikui arba jiems patiems rezultatus), tiek išoriniai (tėvų informavimo, konsultavimo, pagalbos ir paslaugų jiems stoka) ištekliai.

Teisės aktai nenumato kompleksiškai teikiamos pagalbos vaikui ir šeimai, kai vaikui skiriamos minimalios priežiūros priemonės. Viena iš vaiko minimalios priežiūros priemonės vykdymo neveiksmingumo priežasčių yra ta, jog tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą dėl įgūdžių tinkamai prižiūrėti vaiką stokos ar jų nebuvimo, negebėjimo suvaldyti vaiko elgesį, silpnų arba nutrūkusių socialinių ryšių su vaiku ar kitų priežasčių, neužtikrina tinkamos vaiko priežiūros ir veiksmingo vaiko dalyvavimo minimalios priežiūros priemonės vykdyme. Šiuo metu kompleksiškai teikiama pagalba vaikams nuo gimimo iki 7 metų yra organizuojama, vadovaujantis Kompleksiškai teikiamos švietimo pagalbos, socialinės paramos, sveikatos priežiūros paslaugų ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaikams ir jų tėvams (globėjams) tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo bei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministrų įsakymu Nr. V-2068/A1-467/V-946 „Dėl Kompleksiškai teikiamos švietimo pagalbos, socialinės paramos, sveikatos priežiūros paslaugų ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaikams ir jų tėvams (globėjams) tvarkos aprašo patvirtinimo“. Švietimo ir mokslo ministerija, įgyvendindama Europos struktūrinių fondų finansuojamo projekto „Ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo plėtra“ veiklą „Tarpinstitucinio bendradarbiavimo tobulinimas“ ir siekdama paskatinti savivaldybes gerinti vaikams  ir jų tėvams teikiamų švietimo pagalbos, socialinės paramos ir sveikatos priežiūros paslaugų koordinavimą ir šių paslaugų prieinamumą, 2012 metais konkurso būdu skyrė lėšų tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatorių etatams savivaldybėse steigti. 2014 m. gruodžio mėn. savivaldybių pateiktų ataskaitų duomenimis, 22 savivaldybėse buvo įsteigti 12.25 tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatorių etatai, 38 savivaldybėse administracijos direktoriaus įsakymu tarpinstitucinio bendradarbiavimo  koordinatoriaus funkcijas vykdyti buvo pavesta specialistams (suteikta papildoma funkcija).

Teisės aktai apibrėžia gana plačias savivaldybių administracijų vaiko gerovės komisijų funkcijas ne tik vaiko minimalios ar vidutinės priežiūros srityje, bet ir koordinuojant įvairių prevencijos programų įgyvendinimą, institucijų tarpusavio bendradarbiavimą, metodinės pagalbos mokykloms teikimą, kaupiant informaciją ir vykdant jos analizę, vertinant prevencines priemones savivaldybėje ir kt. ŠVIS duomenimis, didžioji dalis savivaldybių administracijų vaiko gerovės komisijų posėdžių skiriama vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros priemonių taikymo klausimams svarstyti (2009 m. – 77 proc., 2010 m. – 80 proc., 2011 m. – 88 proc., 2012 m. – 97 proc., 2013 m. – 82 proc., 2014 m. – 92  proc.). Darytina išvada, kad pagrindinė savivaldybių administracijų vaiko gerovės komisijų vykdoma funkcija yra klausimų, susijusių su minimalios ir vidutinės priežiūros priemonių taikymu, nagrinėjimas, o kitos nustatytos funkcijos vykdomos ne visa apimtimi arba išvis nevykdomos. Vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo nuostatų įgyvendinimo savivaldybėse tyrimas (2015) parodė, kad savivaldybių vaiko gerovės komisijų posėdžiai, skirti prevencinės veiklos koordinavimo, metodinės, konsultacinės pagalbos teikimo ir kitų funkcijų vykdymui, vyksta retai arba visai nevyksta.

Įstatymas nenustato savivaldybės administracijos Vaiko gerovės komisijos veiklos planavimo, šios veiklos įgyvendinimo vertinimo ir atskaitomybės, prioritetų vaiko gerovės srityje nustatymo, tikslų ir priemonių jiems įgyvendinti numatymo.

Trūksta tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinavimo įgyvendinant vaiko minimalią ir vidutinę priežiūrą, teikiant pagalbą vaikui ir jo atstovams pagal įstatymą. Kai vaikui skiriama vidutinės priežiūros priemonė, darbas su vaiko atstovais pagal įstatymą dažniausiai nutrūksta, vaiko aplinka nėra tinkamai parengta padėti vaikui integruotis. Trūksta nuoseklaus vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros priemonių įgyvendinimo, vaiko integracijos į bendruomenę koordinavimo, šių sričių stebėsenos vykdymo bei vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros priemonių veiksmingumo vertinimo, vaiko minimalios priežiūros priemones vykdančių asmenų ir jų teikiamų paslaugų įvairovės, prieinamumo bei poreikio nustatymo savivaldybėje vertinimo. Galiojantis įstatymas numato, kad savivaldybės administracijos direktorius organizuoja, koordinuoja ir prižiūri, kaip vykdomos vaiko minimalios priežiūros priemonės savivaldybėje, tačiau praktikoje susiduriama su šio proceso veiksmingumo užtikrinimu, ne pilnu koordinavimo ir priežiūros proceso įgyvendinimu. Savivaldybėse trūksta tarpinstitucinio bendradarbiavimo stebėsenos ir kontrolės vaiko vidutinės priežiūros priemonės vykdymo metu ir (ar) pasibaigus jos vykdymui. Vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo nuostatų įgyvendinimo savivaldybėse tyrimo (2015) kokybiniai duomenys patvirtino, kad savivaldybių administracijų vaiko gerovės komisijų narių ar kitų savivaldybės administracijos atstovų tikslingas darbas su vaiko atstovais pagal įstatymą, vaiko ugdymo įstaiga, vietos bendruomene nevyksta, nėra įgyvendinamos vaikų socializacijos centrų pateiktos rekomendacijos ar kitaip rengiamasi vaiko sugrįžimui.

Lietuvos Respublikos švietimo įstatyme įteisinta, kad kompleksiškai teikiamos švietimo pagalba, socialinė parama, sveikatos priežiūros paslaugos tik ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaikams, tačiau neužtikrinamas šių paslaugų ir pagalbos prieinamumas vaikams nuo 7 metų iki 18 metų (labai didelių ir didelių specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių asmenų – iki 21 m.). Kaip rodo savivaldybių pateikta analizė, dažniausiai kompleksiškai pagalba teikiama vaikams, kuriems nustatyti specialieji ugdymosi poreikiai. Atsižvelgiant į tai, šiems vaikams būtina kokybiška specialioji pedagoginė pagalba, o jos tęstinumas turėtų būti užtikrintas ir vėliau, kai vaikui sukanka 7 metai. Turėtų būti užtikrintos taip pat psichologinę, specialiąją pedagoginę pagalbą ir socialinę pedagoginę pagalbą teikiančių specialistų (specialiojo pedagogo, surdopedagogo, tiflopedagogo, logopedo, socialinio pedagogo, psichologo) konsultacijos vaiko tėvams (globėjams, rūpintojams) ir mokytojams. Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 34 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad švietimo prieinamumas užtikrinamas pritaikant mokyklos aplinką, teikiant psichologinę, specialiąją pedagoginę, specialiąją ir socialinę pedagoginę pagalbą. Nors specialiąją pedagoginę pagalbą ir socialinę pedagoginę pagalbą teikiančių specialistų profesijos įrašytos į Lietuvos Respublikoje reglamentuojamų profesijų sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2014 m. liepos 15 d. įsakymu Nr. 4-486 „Dėl Lietuvos Respublikoje reglamentuojamų profesijų sąrašo patvirtinimo“, tačiau reikalavimai šių specialistų kvalifikacijai Lietuvos Respublikos švietimo įstatyme nėra nustatyti, išskyrus mokyklų ir pedagoginių psichologinių tarnybų psichologų.  

Galiojantis teisinis reguliavimas nepakankamai apibrėžia vaiko minimalios priežiūros priemonių organizavimo, koordinavimo ir kontrolės mechanizmą savivaldybėje, todėl jose susiklosto skirtinga šių procesų valdymo praktika ir iškyla veiksmingo koordinavimo ir priežiūros problema. Tai konstatuota ir Valstybės kontrolės audito ataskaitoje (2015), pabrėžiant, kad savivaldybių atliekama vaiko minimalios priežiūros priemonių vykdymo priežiūra nėra pakankamai efektyvi. Galiojančiame įstatyme taip pat nėra numatyta šių priemonių įgyvendinimo stebėsena savivaldybėje. Vaiko minimalios priežiūros priemonių organizavimo, koordinavimo ir kontrolės bei stebėsenos apibrėžtumas padėtų siekti kokybiškesnio minimalios priežiūros priemonių įgyvendinimo, užtikrintų didesnį jų veiksmingumą.

Galiojantis teisinis reguliavimas nepakankama apimtimi apibrėžia vaiko, kuriam taikoma minimalios priežiūros priemonė, atstovų pagal įstatymą teises, pareigas, nenustato jų atsakomybės. Galiojančiame įstatyme nėra numatyta vaiko atstovų pagal įstatymą teisė dalyvauti įgyvendinant vaiko minimalios priežiūros priemones, nenustatyta prievolė dalyvauti rengiant ir įgyvendinant individualų vaiko minimalios priežiūros priemonės vykdymo planą, aptariant jo įgyvendinimo rezultatus, vykdyti tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatoriaus, vaiko minimalios priežiūros priemonę vykdančio asmens rekomendacijas. Taip pat nėra nustatyta atsakomybė už nustatytų pareigų nevykdymą ar netinkamą vykdymą.

Galiojantis įstatymas numato, kad vaikui vidutinės priežiūros priemonė gali būti skiriama  nuo 14 metų. Vaikui, nesukakusiam 14 metų, vidutinės priežiūros priemonė gali būti skiriama išimtiniais atvejais, kai vaiko elgesys kelia realų pavojų jo ar kitų žmonių gyvybei, sveikatai ar turtui. Šis išimtinis atvejis yra pakankamai abstraktus ir neapibrėžtas. Manytina, kad dėl pernelyg abstraktaus teisinio apibrėžtumo, 2015 m. balandžio mėn. duomenimis, iš visų vaikų socializacijos centrų 156 ugdytinių net 19 buvo jaunesni nei 14 metų. Taip pat pažymėtina, kad 2014 m. gegužės 23 d. Jungtinių Tautų Komitetas prieš kankinimą pateikė rekomendacijas dėl Lietuvos trečiosios periodinės ataskaitos pagal JT Konvenciją prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką, žeminantį elgesį ar baudimą. Komitetas pasisakė dėl nepilnamečių, padariusių nusikaltimus ar baudžiamuosius nusižengimus, laisvės apribojimo. Komitetas pabrėžė, kad JT Vaiko teisių konvencijoje numatyta, jog vaikas sulaikomas, suimamas ar įkalinamas pagal įstatymą tik kraštutiniu atveju ir kiek įmanoma trumpesniam laikui.

2015 m. lapkričio 2 d. duomenimis, šešiuose vaikų socializacijos centruose buvo 130 vaikų, iš jų – 105 vaikams (81 proc.) nustatyti psichikos ir elgesio sutrikimai pagal Tarptautinės statistinės ligų ir susijusių sveikatos sutrikimų klasifikacijos dešimtąjį pataisytą ir papildytą leidimą „Sisteminis ligų sąrašas“ (Australijos modifikacija, TLK-10-AM), 58 (45 proc.) – specialieji ugdymosi poreikiai. Vaikams nustatytos diagnozės labai įvairios, dažniausiai nurodomi mišrūs elgesio ir emocijų sutrikimai, psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį, tabaką, kitas psichoaktyviąsias medžiagas, yra atvejų, kai vaikams nustatytas nežymus protinis atsilikimas (10 proc. vaikų), neretai vaikams nustatomi keli psichikos ir elgesio sutrikimai.

Galiojantis teisinis reguliavimas vaikų socializacijos centrus specializuoja tik pagal vaikų lytį, iš dalies – pagal amžių, nėra specializuojama pagal vaiko sveikatos būklę, psichikos ir elgesio sutrikimus. Tai sudaro prielaidas kilti patyčioms (pvz., išnaudojami intelekto sutrikimus turintys vaikai), vaikams tarpusavyje pasidalyti negatyvia nusikalstama patirtimi, formuotis hierarchiniams santykiams ir pan.

Šiuo metu vaikų socializacijos centruose gali gyventi nuo 25 iki 40 vaikų. Per didelis vaikų skaičius vaikų socializacijos centre trukdo sukurti tinkamas sąlygas vaikų ugdymui, vaikų socializacijos centrų pastatai, fizinė aplinka nesukuria jaukumo, namų aplinkos įspūdžio, dėl to abejotinos vaikų resocializacijos galimybės.

Galiojančiame įstatyme nenustatytos vaikų socializacijos centrų funkcijos teikiant vaiko poreikius atitinkančią švietimo pagalbą, socialines, sveikatos priežiūros ir kitas paslaugas, užtikrinant individualų vaiko ugdymą(si) pagal formaliojo ir neformaliojo švietimo programas, sudarant galimybes mokytis pagal profesinio mokymo programų modulius, ugdytis karjeros kompetencijas, teikiant švietimo pagalbą ir rekomendacijas vaiko atstovams pagal įstatymą dėl bendravimo su vaiku, jo gyvenimo įgūdžių ugdymo, elgesio pokyčių, mokymosi pažangos ir kitais vaiko asmenybės ugdymo klausimais.

Galiojančios teisinio reguliavimo nuostatos dėl vaikų socializacijos centrų sistemos formavimo nenurodo teisės akto, reglamentuojančio šią sritį. Dabar galiojantis Vaikų socializacijos centro veiklos modelio aprašas reglamentuoja tik šių įstaigų vidaus veiklos pagrindinius principus, neapima vaiko resocializacijos ir integracijos į visuomenę aspektų, nepasisako, kokia ir kaip turėtų veikti vaikų socializacijos centrų sistema Lietuvoje.

Viena iš svarbių problemų yra didelis vaikų, kurie yra iš vaikų globos namų, skaičius vaikų socializacijos centruose. Remiantis Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centro duomenimis, vaikų, atvykusių iš globos namų, skaičius 2008–2012 metais beveik nekito, o nuo 2014 m. pradėjo didėti: 2008 m. gruodžio mėn. – 42 proc., 2009 gruodžio mėn. – 42 proc., 2010 m. gruodžio mėn. – 39 proc., 2011 m. gruodžio mėn. – 39 proc., 2012 m. gruodžio mėn. – 42 proc., 2013 m. gruodžio mėn. – 43 proc., 2014 m.  gruodžio mėn. – 50 proc., 2015 kovo mėn. – 52 proc. Tai rodo ne tik vaikų adaptacijos ir gyvenimo globos namuose problemas, bet ir galimai nepakankamą specialistų kompetenciją dirbti su probleminio elgesio vaikais šiose įstaigose. Vadovaujantis ŠVIS duomenimis, vaikų globos įstaigos ir tėvai yra vieni iš dažniausių vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros priemonių pratęsimų iniciatorių. Atsižvelgiant į tai, galiojančiame įstatyme būtina koreguoti subjektų ratą, galinčių  kreiptis dėl vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros priemonių pratęsimo.

Galiojantis vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros politikos formavimo teisinis reguliavimas yra nepakankamas dėl nenustatytų įgaliojimų kitoms ministerijoms, dalyvaujančioms formuojant vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros politiką, organizuojant, koordinuojant ir kontroliuojant jos įgyvendinimą.                  

4. Kokios  siūlomos  naujos  teisinio reguliavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama

Įstatymo projektu patobulinamas vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros sistemos teisinis reguliavimas, kuris sukurs veiksmingesnes sąlygas elgesio problemų turinčių vaikų resocializacijai ir integracijai į bendruomenę.

Įstatymo projekto nuostatos įteisins naujas ir patikslins esamas sąvokas, apibrėš naują  –  orumo – principą.

Įstatymo projektas išplės vaiko minimalios priežiūros priemonių sąrašą, įtraukiant naujas priemones: gydytis psichikos ir elgesio sutrikimus dėl psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo, patologinį potraukį azartiniams lošimams, kitus įpročių ir potraukių sutrikimus, jei vaikas sutinka; dalyvauti taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) procese; atlikti bendruomenei naudingą veiklą, jei vaikas sutinka. Psichikos ir elgesio sutrikimai dėl psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo, patologinis potraukis azartiniams lošimams, kiti įpročių ir potraukių sutrikimai – vienos iš dažiausių netinkamos vaiko elgsenos ir jo daromų nusižengimų priežasčių. Šių sutrikimų gydymas prisidės prie vaiko psichinės sveikatos stiprinimo ir pozityvaus elgesio keitimo. Bendruomenei naudingos veiklos atlikimas padės vaikui siekti teigiamų elgesio pokyčių, sudarys galimybę ugdytis gyvenimo įgūdžius, asmenybės tapatumo ir priklausymo bendruomenei jausmą, atsakomybės už savo poelgius supratimą, padės pasiruošti savarankiškam gyvenimui. Taikinamasis tarpininkavimas (mediacija) – tai savanoriškumo ir konfidencialumo principais grįstas procesas, kurio metu nagrinėjama ir išsprendžiama probleminė situacija. Užsienio šalių patirtis rodo, kad tai inovatyvus ir veiksmingas būdas, kuris gali padėti sprendžiant konfliktines situacijas tarp konfliktuojančių pusių. Mediacijos procesas galėtų būti vykdomas mokykloje, teritorinėje policijos ar kitose įstaigose, tokias paslaugas savivaldybėje teikiančiose nevyriausybinėse organizacijose. Lietuvoje yra parengta nepilnamečių reikalų pareigūnų, taikančių šį metodą dirbant su delinkventinio elgesio vaikais, administraciniuose ar baudžiamuosiuose procesuose dirba mediatoriai, organizuojami mediacijos metodo taikymo mokymai mokyklų socialiniams pedagogams ir kitiems specialistams.

 Įstatymo projekte bus atsisakyta laisvę ribojančių vaiko minimalios priežiūros priemonių, kaip  prievartinių, asmens laisvę ribojančių priemonių, neatitinkančių įstatyme nustatyto tikslo ir uždavinių.

Siekiant užtikrinti veiksmingą vaikui skirtos priežiūros priemonės vykdymą, padėti vaikui ir jo atstovams pagal įstatymą spręsti su vaiko elgesiu, jo ugdymu ir kitas susijusias problemas bei išvengti pakartotinio vaiko susidūrimo su justicijos sistema, įstatymo projekte siūloma nustatyti pagalbos priemones, paslaugas vaiko atstovams pagal įstatymą ir vaikui, kuriam skirta minimalios priežiūros priemonė.

Įstatymo projekte siūloma nustatyti, kad, kai vaiko tėvai ar kiti jo atstovai pagal įstatymą stokoja pozityvios tėvystės, socialinių arba kitų įgūdžių ar jų neturi, arba kai yra kiti socialinės rizikos veiksniai ar aplinkybės, dėl kurių gali būti (yra) neveiksmingas vaikui paskirtos minimalios priežiūros priemonės vykdymas, vaikui ir šeimai kompleksiškai teikiama švietimo pagalba, socialinė parama ir sveikatos priežiūros paslaugos.

Įstatymo projekte taip pat siūloma nustatyti kitą lygiagrečią pagalbą vaiko atstovams pagal įstatymą (išskyrus vaikų globos įstaigą), kai vaikui skirta minimalios ar vidutinės priežiūros priemonė. Tokiu būdu tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą įgis papildomų įgūdžių ir kompetencijų ugdyti vaiką, pozityviai keičiant jo elgesį ir nuostatas, atstatyti ar sustiprinti socialinius ryšius su vaiku, konstruktyviai spręsti vaiko elgesio problemas ir kt. Tai prisidės prie vaiko neigiamą elgesį skatinančių priežasčių mažinimo, bus užtikrintas veiksmingesnis darbas ne tik su vaiku, bet ir jo aplinka. Siūloma įstatymo projekto nuostata sudarytų galimybes didinti vaiko minimalios priežiūros priemonės vykdymo veiksmingumą, mažinti neigiamus išorės veiksnius, skatinančius vaiko delinkventinį elgesį, kurios siejasi su netinkamu tėvų ar kitų vaiko atstovų pagal įstatymą gyvenimo būdu, įgūdžių ir gebėjimų stoka, nepalankia vaiko vystymuisi aplinka, sunkumais ar krizėmis šeimoje bei padėtų šeimai stiprinti pozityvios tėvystės, socialinius ar kitus įgūdžius.

Įstatymo projekte tikslinami vaiko minimalios priežiūros priemonės skyrimo pagrindai, atsisakant abstraktaus pagrindo, kai vaiko elgesys daro žalą ar kelia pavojų jam pačiam ar aplinkiniams, o vaiko atstovų pagal įstatymą, vietos bendruomenės pastangų nepakanka teigiamiems jo elgesio pokyčiams pasiekti.

Įstatymo projektas nustatys vaiko vidutinės priežiūros priemonės vykdymo termino skaičiavimo pradžią nuo faktinio vaiko atvykimo į vaikų socializacijos centrą pradžios. Tokiu būdu bus užtikrinamas veiksmingesnis vaiko vidutinės priežiūros priemonės vykdymas.

Įstatymo projektas nustatys griežtesnius vaiko vidutinės priežiūros priemonės skyrimo pagrindus, siekiant, kad vaiko vidutinės priežiūros priemonė būtų paskutinė priemonė (ultima ratio), kad į vaikų socializacijos centrus nepatektų vaikai dėl neveiksmingo darbo minimalios priežiūros srityje, mokyklos nelankymo ir pan. Siūloma nustatyti du vaiko vidutinės priežiūros priemonės skyrimo pagrindus: kai vaikas padarė nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčią veiką, tačiau šios veikos padarymo metu nebuvo sukakęs Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse nustatyto amžiaus, nuo kurio pagal Lietuvos Respublikos baudžiamuosius įstatymus galima baudžiamoji atsakomybė už jo padarytą veiką, ir kai vaiko elgesys kelia realų pavojų jo ar kitų žmonių gyvybei, sveikatai ar turtui; kai minimalios priežiūros priemonių taikymo metu nebuvo pasiekta teigiamų vaiko elgesio pokyčių, išskyrus atvejus, kai minimalios priežiūros priemonė buvo skirta už mokyklos nelankymą. Įstatymo projekte atsisakoma vaiko vidutinės priežiūros priemonės skyrimo pagrindo, kai per vienerių metų laikotarpį 3 ir daugiau kartų vaikas padarė administracinių teisės pažeidimų požymių turinčią veiką, tačiau šios veikos padarymo metu jis nebuvo sukakęs Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekse nustatyto amžiaus, nuo kurio atsiranda administracinė atsakomybė.

Įstatymo projekte siūloma nustatyti, kad vaiko vidutinės priežiūros priemonė turi būti paskutinė priemonė (ultima ratio), skiriama tik išimtiniais atvejais, kuo trumpesniam terminui ir atsižvelgiant į vaiko interesus. Toks teisinis reguliavimas užtikrins tarptautiniuose dokumentuose įtvirtinto ultima ratio principo laikymąsi, Jungtinių Tautų dokumentų nuostatų bei atitinkamų institucijų pateiktų rekomendacijų įgyvendinimą dėl nepilnamečių, padariusių nusikaltimus ar baudžiamuosius nusižengimus, laisvės apribojimo, sulaikymo, suėmimo ar įkalinamo pagal įstatymą tik kraštutiniu atveju ir kiek įmanoma trumpesniam laikui.

Įstatymo projekte taip pat numatyta, kad, prieš rengiantis svarstyti savivaldybės administracijos Vaiko gerovės komisijos posėdyje vaiko vidutinės priežiūros priemonės skyrimą, turės būti gauta Švietimo ir mokslo ministerijos įgaliotos institucijos išvada dėl šios priemonės skyrimo pagrįstumo ir tikslingumo.

Įstatymo projekte siūloma nustatyti konkretų išimtinį atvejį, kai vidutinės priežiūros priemonė skiriama vaikui, nesukakusiam 14 metų. Taip bus užkertamas kelias jaunesniems nei 14 metų vaikams nepagrįstai patekti į vaikų socializacijos centrus, bus užtikrintas ultima ratio principo laikymasis bei Jungtinių Tautų pateiktų rekomendacijų dėl nepilnamečių, padariusių nusikaltimus ar baudžiamuosius nusižengimus, laisvės apribojimo, sulaikymo, suėmimo ar įkalinamo pagal įstatymą tik kraštutiniu atveju ir kiek įmanoma trumpesniam laikui, įgyvendinimas.

Įstatymo projekte siūloma tikslinti savivaldybių vaiko gerovės komisijų funkcijas, jas derinant su tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatoriaus funkcijomis, nustatant savivaldybės administracijos Vaiko gerovės komisijai kasmetinio veiklos plano rengimą, jo įgyvendinimo įsivertinimą ir atskaitomybę, prioritetų vaiko gerovės srityje nustatymą, tikslų ir priemonių jiems įgyvendinti numatymą, mokyklų vaiko gerovės komisijų veiklos koordinavimą.

Įstatymo projekte siūloma apibrėžti tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatoriaus funkcijas vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros priemonių  planavimo, koordinavimo, vertinimo ir stebėsenos srityje. Apibrėžtos tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatoriaus funkcijos sudarys galimybę veiksmingiau koordinuoti vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros priemonių įgyvendinimą, darbą su vaiko atstovais pagal įstatymą ir jiems reikalingų paslaugų ir pagalbos teikimą, vaiko integracijos į bendruomenę procesus, stiprinti tarpinstitucinį bendradarbiavimą savivaldybėje. Bus veiksmingiau vykdoma vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros stebėsena bei šios srities veiksmingumo, vaiko minimalios priežiūros priemones vykdančių asmenų ir jų teikiamų paslaugų įvairovės, prieinamumo bei poreikio nustatymo savivaldybėje vertinimas.

Kadangi tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatoriaus funkcijos bus susijusios ne tik su vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros priemonių, bet ir su kompleksiškai teikiamos švietimo pagalbos, sveikatos priežiūros, socialinių  paslaugų  vaikams nuo gimimo iki 18 m. (didelių ir labai didelių specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių asmenų – iki 21 m.) ir jų tėvams užtikrinimo, koordinavimu, todėl kartu teikiamas Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo Nr. I-1489 9, 10 11, 12, 14, 20, 21 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas, kuriame siūloma, kad kompleksiškai teikiamos švietimo pagalba, socialinė parama, sveikatos priežiūros paslaugos būtų ne tik ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaikams, bet ir vaikams iki 18 m. (labai didelių ir didelių specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių – iki 21 m.). Pažymėtina, kad kokybiška, nustatytą kvalifikaciją turinčių specialistų – specialiųjų pedagogų, logopedų, surdopedagogų, tiflopedagogų, socialinių pedagogų teikiama specialioji pedagoginė ir socialinė pedagoginė pagalba ir jos tęstinumo užtikrinimas iki 18 arba iki 21 metų, padidintų kompleksiškai teikiamos švietimo pagalbos, socialinės paramos ir sveikatos priežiūros kokybę, sumažintų anksti švietimo sistemą paliekančių mokinių skaičių,  pagerintų vaikų psichinę sveikatą.

Pažymime, kad tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatorius yra įteisintas Kompleksiškai teikiamos švietimo pagalbos, socialinės paramos, sveikatos priežiūros paslaugų ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaikams ir jų tėvams (globėjams) tvarkos apraše, patvirtintame švietimo ir mokslo ministro, socialinės apsaugos ir darbo ministro ir sveikatos apsaugos ministro 2011 m. lapkričio 4 d. įsakymu Nr. V-2068/A1467/V-946, kuris patvirtintas įgyvendinant Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 7 straipsnio 5 dalį ir 8 straipsnio 4 dalį. Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Seime įregistruotas Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo Nr. I-1234 pakeitimo įstatymo projektas (registravimo Seime Nr. XIIP-2931), kurio 50 straipsniui pateiktas pasiūlymas papildyti šiuo straipsniu nustatytas vaiko teisių apsaugos skyriaus funkcijas ir teises atitinkamomis nuostatomis dėl kompleksiškai teikiamos švietimo pagalbos, socialinių, sveikatos priežiūros paslaugų (toliau – kompleksiškai teikiama pagalba), vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros priemonių įgyvendinimo koordinavimo savivaldybėje.

Įstatymo projekte siūloma reglamentuoti Vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros priemonių koordinavimą, organizavimą ir priežiūrą, savivaldybėje nustatant, kad savivaldybės administracijos direktorius tvirtina vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros priemonių įgyvendinimo savivaldybėse organizavimo, koordinavimo ir kontrolės tvarkos aprašą, parengtą pagal švietimo ir mokslo ministro patvirtintas rekomendacijas. Tai sudarys galimybę didinti vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įgyvendinimo veiksmingumą ir rezultatyvumą.

Įstatymo projekte siūloma nustatyti vaiko, kuriam taikoma minimalios ir vidutinės priežiūros priemonė, atstovų pagal įstatymą atsakomybę už nustatytų pareigų nevykdymą ar netinkamą vykdymą, taip pat tikslinti jų teises ir pareigas dalyvaujant vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros priemonių įgyvendinime.

Įstatymo projekte numatyta, kad vaiko atstovai pagal įstatymą negalės būti subjektais, galinčiais inicijuoti vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros priemonių pratęsimą. Tokiu būdu siekiama, kad sumažėtų nepagrįstų vaiko tėvų ar vaikų globos įstaigų inicijuojamų vaiko minimalios ar vidutinės priežiūros priemonių pratęsimų skaičius, atsakomybės už vaiko ugdymą perkėlimas kitiems ir nusišalinimas nuo vaiko problemų sprendimo. Vykdant minimalios ar vidutinės priežiūros priemones vaikui, kaip minėta, tėvams bus siūlomos pagalbos priemonės, o vaikų globos įstaigoms minimalios ar vidutinės priežiūros priemones vykdantys asmenys teiks konsultacijas ir rekomendacijas dėl elgesio problemų turinčių vaikų ugdymo.

Taip pat įstatymo projekte numatyta, kad Vaiko teisių apsaugos skyrius negalės būti subjektu, inicijuojančiu vaiko minimalios ar vidutinės priežiūros priemonės skyrimą, pakeitimą, pratęsimą ar panaikinimą (priešingai nei galiojančiame įstatyme), atsižvelgiant į tai, kad Vaiko teisių apsaugos skyrius teikia išvadą dėl atitinkamo prašymo ir privalo siekti, kad savivaldybės administracijos vaiko gerovės komisijos siūlymas ir savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimas atitiktų geriausius vaiko interesus.

Įstatymo projektu siekiama įteisinti vaikų socializacijos centrų specializaciją pagal vaiko sveikatos būklę, psichikos ir elgesio sutrikimus, amžių. Tai sudarytų prielaidas užtikrinti vaikui jo poreikius atitinkančių švietimo pagalbos, sveikatos priežiūros ir socialinių paslaugų teikimą, padidintų delinkventinio elgesio vaikų resocializacijos ir integracijos galimybes, mažintų galimybę vaikams tarpusavyje dalytis traumine ir nusikalstama patirtimi.

Įstatymo projekte tikslinamos ir išplečiamos vaikų socializacijos centrų funkcijos teikiant ir užtikrinant vaiko poreikius atitinkančią švietimo pagalbą, socialines, sveikatos priežiūros ir kitas paslaugas, užtikrinant personalizuotą vaiko ugdymą(si) pagal formaliojo ir neformaliojo švietimo programas, sudarant galimybes vaikams pasirinkti ikiprofesinį ugdymą, ugdytis karjeros kompetencijas, mokytis pagal profesinio mokymo programų modulius, bendradarbiaujant su tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatoriumi, teikiant švietimo pagalbą ir rekomendacijas vaiko atstovams pagal įstatymą dėl bendravimo su vaiku, jo gyvenimo įgūdžių ugdymo, elgesio pokyčių, mokymosi pažangos ir kitais vaiko asmenybės ugdymo klausimais.

Įstatymo projektu siūloma reglamentuoti vaikų socializacijos centrų sistemos formavimą ir jų veiklos organizavimą pagal Vaiko vidutinės priežiūros priemonės įgyvendinimo aprašą, kurį tvirtina švietimo ir mokslo ministras. Šiame apraše bus apibrėžta vaikų socializacijos centrų paskirtis, grupių sudarymas, kompleksiškai teikiamos pagalbos, ugdymo, resocializacijos ir socialinės integracijos procesų organizavimas, reikalavimai Centro personalui ir aplinkai.

Įstatymo projekte nustatomi įgaliojimai kitoms ministerijoms, dalyvaujančioms formuojant vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros politiką, organizuojant, koordinuojant ir kontroliuojant jos įgyvendinimą. Tai prisidės prie veiksmingesnio įstatyme nustatyto tikslo ir uždavinių įgyvendinimo bei veiksmingesnės vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros sistemos sukūrimo.

5. Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai (jeigu rengiant įstatymą tiks vertinimas turi būti atliktas ir jo rezultatai nepateikiami atskiru dokumentu), galimos neigiamos  priimto  įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta

Priėmus įstatymo projektą, neigiamų pasekmių nenumatoma.

6. Kokią   įtaką   priimtas  įstatymas  turės  kriminogeninei situacijai, korupcijai

Įstatymo projektas neigiamos įtakos kriminogeninei situacijai ir korupcijai neturės. Tikėtina, kad sumažės vaikų daromų administracinių ar baudžiamųjų nusižengimų, dėl kurių vaikams skiriamos minimalios ar vidutinės priežiūros priemonės, skaičius.

7. Kaip įstatymo įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir jo plėtrai

Įstatymo projektas įtakos verslo sąlygoms, jo plėtrai neturės.

8. Įstatymo  inkorporavimas  į  teisinę sistemą, kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus reikia pakeisti ar pripažinti netekusiais galios

Įstatymo projektui įgyvendinti turės būti atitinkamai pakeisti arba pripažinti netekusiais galios šie teisės aktai:

- Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija turės pakeisti arba pripažinti netekusiais galios šiuos teisės aktus:

- Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2011 m. gegužės 2 d. įsakymas Nr. V-761 „Dėl Vaikų socializacijos centro parinkimo tvarkos aprašo patvirtinimo ir įgaliojimų suteikimo“;

- Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2011 m. gegužės 19 d. įsakymas Nr. V-839 „Dėl Vaikų socializacijos centro veiklos modelio aprašo patvirtinimo“;

- Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2011 m. balandžio 11 d. įsakymas Nr. V- 579 „Dėl Mokyklos vaiko gerovės komisijos sudarymo ir jos darbo organizavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“;

- Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2007 m. lapkričio 19 d. įsakymas Nr. ISAK-2243 „Dėl Vaiko vidutinės priežiūros priemonės poreikio tyrimo kriterijų aprašo patvirtinimo“,

- Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. lapkričio 4 d. įsakymas Nr. V-2068/A1-467/V-946 „Dėl Kompleksiškai teikiamos švietimo pagalbos, socialinės paramos, sveikatos priežiūros paslaugų ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaikams ir jų tėvams (globėjams) tvarkos aprašo patvirtinimo“.

Įstatymui įgyvendinti reikės parengti ir patvirtinti šiuos teisės aktus:

- Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija turės patvirtinti:

- Vaikų socializacijos centro parinkimo ir išvados teikimo dėl vidutinės priežiūros priemonės vaikui skyrimo tvarkos aprašą;

- Vaiko vidutinės priežiūros priemonės įgyvendinimo aprašą;

- Vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros priemonių įgyvendinimo savivaldybėje organizavimo, koordinavimo ir kontrolės rekomendacijas.

9. Ar įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, o įstatymo projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti  Terminų  banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka

Įstatymo projektas parengtas laikantis Valstybinės kalbos ir teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų. Įstatymo projekte siūlomos naujos sąvokos iki svarstymo Seime bus suderintos Terminų banko nustatyta tvarka.

10. Ar   įstatymo   projektas   atitinka  Žmogaus  teisių  ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas  ir Europos Sąjungos dokumentus

Įstatymo projektas atitinka Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms ir Europos Sąjungos teisei.

11. Jeigu įstatymui įgyvendinti reikia įgyvendinamųjų teisės aktų, kas ir iki kada juos turėtų priimti

Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministras ir savivaldybių institucijos iki 2017 m. rugpjūčio 31 d., priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus.

12. Kiek valstybės, savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų prireiks Įstatymo projektui įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti (pateikiami prognozuojami rodikliai einamaisiais ir artimiausiais 3 biudžetiniais metais)

Įstatymo projektui įgyvendinti papildomų lėšų nereikės.

13. Įstatymo projekto rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados

Įstatymo projekto rengimo metu specialistų vertinimų ir išvadų negauta.  

14. Reikšminiai žodžiai, kurių reikia šiam įstatymo projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant Europos žodyno „Eurovoc“ terminus, temas bei sritis

Reikšminiai įstatymo projekto žodžiai, kurių reikia šiam įstatymo projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, yra „vaikas“, „vaikų socializacijos centras“, „vaiko vidutinė priežiūra“, „vaiko minimali priežiūra“.

15. Kiti, iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai

Nėra.

Seimo narys                                                                   Raimundas Paliukas

Larisa Dmitrijeva

Algimantas Dumbrava

Rita Tamašunienė

Vincė Vaidevutė Margevičienė

Rima Baškienė

Orinta Leiputė