LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO KANCELIARIJOS

TEISĖS DEPARTAMENTAS

IŠVADA

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS TRANSPORTO PRIEMONIŲ VALDYTOJŲ CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS PRIVALOMOJO DRAUDIMO ĮSTATYMO NR. IX-378 PAKEITIMO
ĮSTATYMO PROJEKTO

2023-11-23 Nr. XIVP-3305

Vilnius

Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas.

1. Projekto 1 straipsniu keičiamo Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – keičiamas įstatymas) 1 straipsnio 3 dalyje siūloma nustatyti, kad šio įstatymo nuostatos netaikomos, kai transporto priemonės naudojamos uždarose teritorijose sporto renginiuose ir veikloje, įskaitant lenktynes, varžybas, treniruotes, bandymus ar pasirodymus. Projektu siūlomu teisiniu reguliavimu formuluojama bendra taisyklė, kad minėtų renginių metu padarytos žalos atlyginimas turėtų būti kompensuojamas renginio organizatoriaus civilinės atsakomybės draudimu ar garantijos sutartimi dėl žalos. Tačiau aptariamoje straipsnio dalyje taip pat formuluojama ir šios taisyklės išimtis – renginio organizatoriui nevykdant pareigos turėti šiame straipsnyje nurodytos renginio civilinės atsakomybės draudimo ar garantijos sutarties, pareiga atlyginti eismo įvykio žalą nukentėjusiam trečiajam asmeniui vadovaujantis šio įstatymo nuostatomis tenka atsakingam transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudikui (kai eismo įvykio žalą padarė apdrausta transporto priemonė) arba Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui (toliau – Biuras) (kai eismo įvykio žalą padarė neapdrausta transporto priemonė). Siūlomos projekto nuostatos diskutuotinos.

Atkreiptinas dėmesys, kad vadovaujantis projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 22 straipsnio 4 dalimi, draudikas, sumokėjęs išmoką nukentėjusiam trečiajam asmeniui vadovaudamasis šio įstatymo 1 straipsnio 3 dalimi, turi teisę dėl išmokėtų sumų ir kitų su išmokos mokėjimu susijusių sumų grąžinimo kreiptis į renginio organizatorių. Pastebėtina, kad tokia keičiamo įstatymo 22 straipsnio 4 dalies formuluotė suponuoja tai, kad draudikui (ar Biurui) atlyginus už renginio metu transporto priemonės padarytą žalą trečiajam asmeniui, jis gali vykdyti regreso teisę tiek iš civilinės atsakomybės draudimo neturėjusio renginio organizatoriaus, tiek ir iš žalą padariusio atsakingo asmens – transporto priemonės valdytojo. Manytina, kad tokia projektu siūloma nuostata yra ydinga, nes renginyje su transporto priemone dalyvaujantis asmuo neturi galimybės įsitikinti, kad renginio organizatorius turi tinkamą renginio civilinės atsakomybės draudimą ar garantijos sutartį dėl žalos, be to, negali būti tikras, kad žalai kilus, ji bus išieškoma tik iš pareigos turėti civilinės atsakomybės draudimą nevykdžiusio renginio organizatoriaus. Atsižvelgus į tai, projekto nuostatas siūlytina tikslinti, aiškiai nustatant, kad žalos atlyginimą išmokėjusio draudiko regreso teisė vykdoma tik iš renginio organizatoriaus.

2. Projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 1 straipsnio 4 dalyje siūloma nustatyti, kad keičiamo įstatymo nuostatos, kiek jos susijusios su pareiga sudaryti draudimo sutartį, netaikomos, kai transporto priemonės naudojamos oro uostuose. Atkreiptinas dėmesys, kad galiojančiuose įstatymuose nėra pateikiama „oro uosto“ sąvokos apibrėžtis, taigi iš projektu siūlomo teisinio reguliavimo nėra aišku, kokią teritoriją apimtų „oro uostas“, pavyzdžiui, ar ši teritorija apimtų aerodromų prieigose esančias gatvių dalis bei transporto priemonių stovėjimo aikšteles. Pastebėtina, kad vadovaujantis 2021 m. lapkričio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2021/2118 kuria iš dalies keičiama direktyva 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (toliau – Direktyva) preambulės 7 punktu, valstybėms narėms turėtų būti suteikta galimybė nustatyti ribotas nuo Direktyvos 2009/103/EB 3 straipsnio nukrypti leidžiančias nuostatas, taikomas riboto patekimo zonose, į kurias leidimo neturintys asmenys neturėtų patekti, pavyzdžiui, konkrečios vietos teritorijose, taip pat jūrų ir oro uostų, kuriuose yra įrangos, zonose. Atsižvelgus į tai, svarstytina, ar projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 1 straipsnio 4 dalies nereikėtų patikslinti nurodant, kad keičiamo įstatymo nuostatos, kiek jos susijusios su pareiga sudaryti draudimo sutartį, netaikomos, kai transporto priemonės naudojamos riboto patekimo oro uostų teritorijose.

3. Projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 1 straipsnio 5 dalies 3 punkte vietoj žodžių „teisinį reguliavimą“ įrašytini žodžiai „teisės aktus“.

4. Projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje eismo įvykio sąvoką siūloma apibrėžti taip: „Eismo įvykis – įvykis kelyje, viešoje arba privačioje teritorijoje, kai judant, sustojus ar stovint transporto priemonei žūsta ar sužeidžiami žmonės, sugadinama ar apgadinama bent viena transporto priemonė, krovinys, kelias ir jo elementai, jo statiniai ar bet koks kitas įvykio vietoje esantis turtas.“ Ši projekto nuostata diskutuotina santykyje su Saugaus  eismo automobilių keliais įstatymu (toliau – SEAKĮ).

Pirma, lyginant su SEAKĮ pateikta eismo įvykio apibrėžtimi, projekte pateikiama eismo įvykio apibrėžtis yra platesnė, nes pagal ją eismo įvykis yra siejamas ne tik su transporto priemonės judėjimu, bet ir su jos sustojimu ir stovėjimu. Šiame kontekste pažymėtina tai, kad nors pagal teisėkūros taisykles nėra draudžiama viename įstatyme apibrėžtos sąvokos kitaip apibrėžti kitame įstatyme, jei specialiajame įstatyme pateikta sąvokos apibrėžtis yra būdinga tik tam tikrai santykių sričiai, vis tik skirtingas tos pačios sąvokos apibrėžimas dviejuose įstatymuose, kurių reguliavimo sritys yra glaudžiai susijusios, kelia abejonių. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad būtent SEAKĮ yra nustatytos policijos ir kitų pareigūnų teisės ir pareigos, susijusios su eismo saugumo užtikrinimu, tarp jų ir pareigos, susijusios su eismo įvykiais. Projektu įtvirtinus platesnę eismo įvykio sąvoką ir įvykus eismo įvykiui, kurio metu transporto priemonė stovi, policijos ir kitų eismo saugumą užtikrinančių pareigūnų pareigos, įvykus tokiam eismo įvykiui, nebūtų apibrėžtos jokiame teisės akte.

Antra, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad SEAKĮ yra ir konkrečių nuostatų, nustatančių draudimo įmonės pareigas, susijusias su eismo įvykiu, pavyzdžiui, SEAKĮ 27 straipsnio 6 dalyje yra nustatyta: „Kai draudimo įmonė, apdraudusi atsakingo už eismo įvykio metu padarytą žalą asmens civilinę atsakomybę, ar Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro įgalioti asmenys (paskirti ekspertai), vadovaudamiesi Vyriausybės patvirtintomis Eismo įvykių metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokų mokėjimo taisyklėmis, nustato, kad eismo įvykio metu nukentėjusiam trečiajam asmeniui transporto priemonę remontuoti ekonomiškai netikslinga, informacija apie šią transporto priemonę turi būti pateikta Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registrui.“ Taigi, projekte plačiau apibrėžus eismo įvykio sąvoką, kiltų klausimas, koks eismo įvykis – įtvirtintas SEAKĮ ar keičiamame įstatyme, turimas mintyje.

Trečia, kelia abejonių tai, ar įvykus projekte apibrėžtam eismo įvykiui, kai transporto priemonė stovi, tokio eismo įvykio duomenys galėtų būti įtraukti į Eismo įvykių informacinę sistemą, nes pagal šios sistemos nuostatus ji yra tvarkoma vadovaujantis SEAKĮ. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, taip pat turint mintyje ir projekto aiškinamajame rašte pateiktus argumentus dėl būtinybės išplėsti eismo įvykio apibrėžtį, svarstytina, ar nereikėtų atitinkamai tikslinti ir SEAKĮ, nes priešingu atveju gali kilti aptariamos projekto nuostatos taikymo problemų.

5. Projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje, 16 straipsnio 2 dalyje, 17, 18, 20, 23 straipsniuose, 27 straipsnio 10 dalyje bei projekto 2 straipsnyje yra nustatoma, kad Biuras moka draudimo išmoką dėl žalos atlyginimo tretiesiems nukentėjusiems asmenims ir tuo atveju, kai atsakingas draudikas bankrutuoja arba yra likviduojamas dėl nemokumo. Siūloma nuostata diskutuotina.

Pirma, pagal projekto aiškinamąjį raštą projekto nuostatose sąvokos „likviduojamas dėl nemokumo“ atsiradimas yra siejamas su Direktyvos nuostatų įgyvendinimu. Aiškinamajame rašte nurodoma, kad perkeliant „Direktyvos 10a straipsnio 1 dalies b punktą ir Direktyvos 25a straipsnio 1 dalies b punktą, nustatoma, kad Biuras moka išmoką dėl žalos atlyginimo nukentėjusiems tretiesiems asmenims ir kai atsakingo draudiko atžvilgiu priimtas sprendimas pradėti likvidavimo procedūrą dėl nemokumo“. Atkreiptinas dėmesys, kad vadovaujantis minėta Direktyva keičiamos 2009 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvos 2009/138/EB dėl draudimo ir perdraudimo veiklos pradėjimo ir jos vykdymo (Mokumas II) 268 straipsnio 1 dalies d punktu, likvidavimo procedūra yra apibrėžiama kaip kolektyvinis procesas, susijęs su draudimo įmonės turto realizavimu ir įplaukų paskirstymu atitinkamai kreditoriams, akcininkams ar nariams, kuriame būtinai dalyvauja kompetentingos institucijos, nepriklausomai nuo to, ar tas procesas yra pradėtas dėl nemokumo, savanoriškai ar priverstinai, taip pat toks kolektyvinis procesas, kuris nutraukiamas susitarus dėl dalinio skolų grąžinimo ar kitos panašios priemonės. Atsižvelgus į tai, iš projektu siūlomo teisinio reguliavimo nėra aišku, kodėl projekto nuostatose draudiko likvidavimas yra siejamas tik su vienu iš Direktyvos 2009/138/EB likvidavimo pagrindų – draudimo įmonės nemokumu. Pastebėtina, kad iš projektu siūlomo teisinio reguliavimo nėra aišku, ar Biurui kiltų pareiga atlyginti draudiko, kuris likviduojamas kitu pagrindu nei nemokumas, turimas mokėti išmokas nukentėjusiems tretiesiems asmenims. Atsižvelgus į tai, projekto nuostatas siūlytina tikslinti.

Antra, atkreiptinas dėmesys, kad Civilinio kodekso (toliau – CK) 2.106 straipsnis imperatyviai nustato juridinio asmens likvidavimo pagrindus, ir vienas jų – juridinio asmens likvidavimas dėl bankroto. Pažymėtina, kad Juridinių asmenų nemokumo įstatyme taip pat yra vartojama juridinio asmens likvidavimo dėl bankroto sąvoka. Atsižvelgus į tai, siūlytina projekto nuostatas tikslinti, suderinant jas su galiojančiuose teisės aktuose vartojamomis sąvokomis, CK 2.106 straipsnyje bei Draudimo įstatymo 140 ir 142 straipsniuose nurodytais juridinių asmenų likvidavimo pagrindais.

6. Projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad šio įstatymo nustatyta tvarka nei draudikas, nei Biuras nemoka išmokos, kai žala padaryta draudžiamąjį įvykį sukėlusiai transporto priemonei, joje esančiam transporto priemonės valdytojo turtui, kitam už žalą atsakingo transporto priemonės valdytojo turtui ir draudžiamąjį įvykį sukėlusiam vairuotojui. Atkreiptinas dėmesys, kad vadovaujantis minėta keičiamo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies formuluote, draudžiamojo įvykio atveju draudikas ar Biuras turėtų atlyginti žalą transporto priemonėje esančiam, bet šios transporto priemonės valdytojui nepriklausančiam turtui (pavyzdžiui, transporto priemone ne už atlygį vežamam trečiojo asmens kroviniui, turtui), taigi projektu yra išplečiami žalos atlyginimo atvejai, nors projekto aiškinamajame rašte toks įstatymo projekto tikslas nėra nurodytas. Pažymėtina ir tai, kad vadovaujantis šiuo metu galiojančiu teisiniu reguliavimu, draudikas ar Biuras nemoka išmokos dėl žalos padarymo atsakingam už žalos padarymą valdytojui, jo naudojamai transporto priemonei ir joje esančiam turtui, nesiejant šio turto priklausomybės su transporto priemonės valdytoju. Atsižvelgus į išdėstytą, svarstytina, ar projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies formuluotė neturėtų būti atitinkamai patikslinta.

7. Projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pirmajame sakinyje, derinant su projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, vietoj žodžio „nustatomas“ įrašytinas žodis „identifikuojamas“.

8. Projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 6 straipsnio 9 dalyje siūloma nustatyti, kad su draudimo sutartimi susiję draudimo sutarties šalių pareiškimai ir pranešimai turi būti pateikiami raštu, tačiau sutarties šalys turi teisę pateikti pareiškimus ir pranešimus ir kitokiu abiejų sutarties šalių individualiai sutartu būdu. Taigi projektu siūloma nustatyti, kad draudimo sutarties šalių pareiškimai ir pranešimai abiejų šalių susitarimu galėtų būti pateikiami ir žodžiu. Svarstytina, ar toks šalių tarpusavio pareiškimų ir pranešimų pateikimo būdas būtų proporcingas ir užtikrinantis draudėjo (ypač fizinio asmens) interesus. Atsižvelgus į tai, kad draudimo sutarties šalių tarpusavio komunikacija (pareiškimai, pranešimai) kilus ginčui turėtų įrodomąją galią, siūlytina tikslinti projekto nuostatas taip, kad draudimo sutarties šalių pareiškimai ir pranešimai būtų pateikiami raštu arba individuliai sutartu būdu elektroninių ryšių priemonėmis. Pastebėtina ir tai, kad vadovaujantis projekto nuostatomis, keičiamo įstatymo 6 straipsnio 9 dalyje pateikiama nuoroda į Draudimo įstatyme reglamentuojamas informacijos pateikimo sąlygas draudėjams, apdraustiesiems, naudos gavėjams ar nukentėjusiems tretiesiems asmenims, taip pat apima tik tuos atvejus, kai informacija yra teikiama raštu. Atsižvelgus į tai, projekto nuostatos atitinkamai tikslintinos.

9. Iš projektu siūlomo teisinio reguliavimo nėra aišku, kodėl projekto 6 straipsnio 9 dalyje yra atsisakoma nuostatos, kad tuo atveju, kai pasikeitė draudėjo gyvenamosios vietos ar buveinės adresas ir draudėjas nepranešė apie tai draudikui, tai draudėjui paskutiniu draudikui žinomu gyvenamosios vietos ar buveinės adresu registruotu laišku išsiųsti draudiko pareiškimai ir pranešimai laikomi įteiktais draudėjui. Svarstytina, ar minėta išbraukiama galiojančio įstatymo nuostata nebūtų aktuali tuo atveju, kai draudimo sutarties šalių tarpusavio komunikavimą būtų pasirinkta vykdyti raštu.

10. Projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, kad pasikeitus apdraustos transporto priemonės savininkui naujasis transporto priemonės savininkas, prieš pradėdamas naudoti transporto priemonę, privalo užtikrinti, kad būtų sudaryta nauja draudimo sutartis laikantis šio įstatymo 4 straipsnio 4 dalies nuostatų. Atkreiptinas dėmesys, kad  vadovaujantis projekto nuostatomis, transporto priemonės savininko pasikeitimas savaime nereiškia ankstesnės transporto priemonės draudimo sutarties pabaigos – keičiamo įstatymo 7 straipsnyje, reglamentuojančiame draudimo sutarties pasibaigimą ir nutraukimą, toks sutarties pasibaigimo pagrindas nėra įtvirtinamas. Atsižvelgus į tai, iš projektu siūlomo teisinio reguliavimo nėra aišku, ar tuo atveju, jeigu naujasis transporto priemonės savininkas neįvykdytų pareigos sudaryti naują draudimo sutartį, o senasis savininkas draudimo sutarties, už kurią sumokėtos visos draudimo įmokos, nebūtų nutraukęs, transporto priemonė būtų laikoma drausta, ar ne. Pastebėtina, jog nors keičiamo įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje yra nurodoma, kad jei žala buvo padaryta nesudarius naujos draudimo sutarties, kaip to reikalaujama pagal šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, draudikas, išmokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas, manytina, kad šiame straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas nėra pakankamas. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal keičiamo įstatymo 11 straipsnio 6 dalį, reglamentuojančią, kada draudikas negali atsisakyti mokėti išmokos, minėtas atvejis (kai nesudaroma nauja draudimo sutartis) nėra nurodomas, o asmuo, po transporto priemonės įsigijimo turėjęs pareigą, bet nesudaręs draudimo sutarties, negali būti laikomas „draudėju“, nes neatitinka keičiamo įstatymo 2 straipsnio 21 dalyje pateikiamos draudėjo apibrėžties – toks asmuo yra atsakingas už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą, tačiau į draudiką nesikreipė. Siekiant teisinio tikrumo bei siekiant išvengti aptariamos normos praktinio taikymo problemų, projekto nuostatos turėtų būti atitinkamai patikslintos, ypač atsižvelgiant į tai, kad vadovaujantis CK 6.988 straipsnio 3 dalimi, privalomojo draudimo rūšis ir sąlygas bei draudimo šakas ir draudimo interesus reglamentuoja kiti įstatymai, t. y. aukščiau minėti aspektai turėtų būti aptariami keičiamame įstatyme.

11. Projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad draudėjui mirus, draudimo sutartis nepasibaigia, o transporto priemonę faktiškai naudojantis asmuo privalo per 5 dienas pranešti draudikui apie faktinį transporto priemonės naudojimą ir pateikti visą draudimo sutarčiai sudaryti būtiną informaciją. Neįvykdžius šios pareigos, transporto priemonę faktiškai naudojančiam asmeniui tenka visos pasekmės, atsirandančios dėl to, kad dėl nepranešimo draudikui apie transporto priemonės perėmimą naudoti nebuvo galima nustatyti transporto priemonę faktiškai naudojančio asmens ir pateikti jam aktualių pranešimų dėl draudimo sutarties ar žalos administravimo arba įvertinti draudimo rizikos. Projektu siūloma nuostata diskutuotina keliais aspektais.

Pirma, pastebėtina, kad nėra aiškus minėtų nuostatų ir CK 6.1010 straipsnio, reglamentuojančio tiek draudiko, tiek ir draudėjo teisę į draudimo sutarties pakeitimą dėl draudimo rizikos padidėjimo ar sumažėjimo, santykis. Vadovaujantis projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nustatomu teisiniu reguliavimu, transporto priemonės draudėjui mirus, draudimo sutartis nepasibaigia, teisės ir pareigos pagal šią sutartį imperatyviai pereina naujajam valdytojui, kuris prievolę sudaryti naują draudimo sutartį turi tik pasibaigus senajai draudimo sutarčiai, kuri buvo sudaryta iki draudėjo mirties. Taigi iš projektu siūlomo teisinio reguliavimo nėra aišku, ar po draudėjo mirties draudimo sutartį perėmus naujam draudėjui ir ženkliai pasikeitus draudimo rizikai, draudimo sutartis galėtų būti pakeista, t. y. ar draudimo sutarties šalys turėtų teisę padidinti arba sumažinti draudimo įmoką dėl draudimo rizikos pasikeitimo, kaip tai yra aiškiai nustatyta šiuo metu galiojančio keičiamo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje. Pažymėtina, kad po draudėjo mirties draudimo sutartį „perėmęs“ draudėjas per 5 dienas privalo pateikti draudikui duomenis, reikalingus draudiko (t. y. tik vienos iš draudimo sutarties šalių) draudimo rizikai įvertinti, tačiau tokio įvertinimo pasekmės – galimas sutarties sąlygų pakeitimas – nėra reglamentuojamas.

Antra, pastebėtina, kad asmeniui faktiškai pradėjus valdyti transporto priemonę ir su ja padarius žalos tretiesiems asmenims, draudikas neturėtų objektyvios galimybės patikrinti, ar asmuo tinkamai įvykdė pareigą per 5 dienas pranešti draudikui apie faktinį transporto priemonės pradėjimą valdyti, t. y. naujasis transporto priemonės valdytojas bet kuriuo momentu iki transporto priemonės savininko pasikeitimo (paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo) eismo įvykio atveju galėtų tvirtinti, kad transporto priemonę pradėjo faktiškai valdyti mažiau nei prieš 5 dienas. Atsižvelgus į tai, manytina, kad siūlomu teisiniu reguliavimu draudikas neturėtų tinkamos galimybės efektyviai pervertinti civilinės atsakomybės rizikos dėl transporto priemonės valdytojo pasikeitimo.

Trečia, nėra aiškus keičiamo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies ir keičiamo įstatymo 7 straipsnio 1 dalies santykis. Viena vertus, po draudėjo mirties perimtos transporto priemonės draudimo sutartis nėra nutraukiama ir galioja iki joje nurodyto termino pabaigos, o nauja draudimo sutartis sudaroma tik pasibaigus senajai, tačiau vadovaujantis keičiamo įstatymo 7 straipsnio 1 dalimi, draudimo sutartį po draudėjo mirties parėmęs draudėjas galėtų nutraukti šią sutartį įspėjęs ne vėliau kaip prieš 15 dienų iki draudimo sutarties nutraukimo. Pastebėtina, kad iš projektu siūlomo teisinio reguliavimo nėra aišku, ar šiuo atveju naujajam draudėjui (kuris nebūtinai gali sutapti su mirusio draudėjo turto paveldėtoju, nes yra transporto priemonę faktiškai pradėjęs valdyti asmuo) būtų grąžinama sumokėta draudimo sutarties įmoka už likusį sutarties laikotarpį.

Ketvirta, tuo atveju, jei pagal projektu siūlomą teisinį reguliavimą po draudėjo mirties draudimo sutartį perėmus naujam draudėjui ir ženkliai pasikeitus draudimo rizikai, draudimo sutartis galėtų būti pakeista (padidintos įmokos), nėra aiškus keičiamo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies ir keičiamo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies santykis. Pažymėtina, kad įprastinė draudimo sutartis gali būti nutraukiama draudiko iniciatyva tik tuo atveju, jeigu draudėjas sutarties neįvykdo ar ją įvykdo netinkamai ir tai yra esminis įprastinės draudimo sutarties pažeidimas, nustatomas atsižvelgiant į CK 6.217 straipsnyje nurodytus atvejus. Atsižvelgus į tai, iš projektu siūlomo teisinio reguliavimo nėra aišku, ar po draudėjo mirties naujajam draudėjui perėmus draudimo sutartį, už kurią yra sumokėtos visos įmokos, ir yra per 5 dienas pranešta apie faktinį transporto priemonės perėmimą naudoti (taigi ji yra įvykdyta tinkamai), draudikas galėtų minėtą sutartį nutraukti savo iniciatyva motyvuodamas tuo, kad draudimo rizika ženkliai pakito, o naujasis draudėjas su tokiu draudimo sutarties pakeitimu (pavyzdžiui, įmokos padidinimu) nesutinka.

Atsižvelgus į išdėstytą ir vadovaujantis teisinio aiškumo principu, projekto nuostatos turėtų būti atitinkamai tikslinamos, pašalinant aukščiau išdėstytus neaiškumus.

12. Siekiant teisinio aiškumo bei atsižvelgus į tai, kad projekte nustatomas konkretus draudimo sutarties įsigaliojimas momentas, projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje formuluotė „nuo joje nurodyto momento“ keistina formuluote „joje nurodytu momentu“. Atitinkamai tikslintina ir projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 9 straipsnio 9 dalis vietoj formuluotės „nuo joje nurodytos dienos 00.00 valandos“ vartojant formuluotę „joje nurodytos dienos 00.00 valandą“.

13. Projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje formuluotėje „suteikia draudimo apsaugą žaliojoje kortelėje nurodytose ir neišbrauktose užsienio valstybėse“ atsisakytina žodžių „ir neišbrauktose“ kaip perteklinių, kadangi to paties straipsnio 4 dalyje nustatoma, jog „žalioji kortelė galioja ir suteikia draudimo apsaugą joje nurodytose valstybėse <...> draudikas gali nesuteikti draudimo apsaugos pagal žaliąją kortelę užsienio valstybėje, pažymėdamas tai žaliojoje kortelėje <...>“.

14. Projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 13 straipsnio 4 dalyje nurodoma, kad nukentėjęs trečiasis asmuo, kurio turtui padaryta žala Lietuvos Respublikoje, kai eismo įvykį sukėlusi transporto priemonė nenustatyta, o žala padaryta aplinkybėmis, įrodančiomis transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę, turi teisę pretenziją dėl padarytos žalos pateikti Biurui. Šiuo atveju Biuras nagrinėja pretenziją, nustato žalos dydį ir mokėtinos išmokos dydį šio įstatymo nustatyta tvarka, tačiau išmoką mokantis subjektas (iš projekto nuostatų nėra aišku, kurie subjektai patenka į šią sąvoką) išmoką moka tik nustačius (identifikavus) eismo įvykį sukėlusią nedraustą transporto priemonę (išskyrus šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytą atvejį). Sistemiškai vertinant projekto nuostatas, išmoką mokančiam subjektui priskiriami: transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudikai, Biuras ar kiti šiame įstatyme nurodyti subjektai. Atkreiptinas dėmesys, kad tuo atveju, kai eismo įvykis sukeliamas nedrausta transporto priemone, išmoką mokantis subjektas negali būti draudikas (nes transporto priemonė nedrausta), šiuo subjektu gali būti tik Biuras arba Eismo įvykių žalos atlyginimo institucija. Projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra nustatyta, kad būtent Biuras moka išmoką dėl žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims, jei kaltininkas padarė žalą Lietuvos Respublikoje naudodamas neapdraustą nustatytą (identifikuotą) transporto priemonę. Atsižvelgus į tai, projekto nuostatos turėtų būti tikslinamos, išskiriant du teisinio reguliavimo atvejus – vieną, kai transporto priemonė yra drausta ir kitą, kai transporto priemonė yra nedrausta. Priešingu atveju liktų neaišku, kuris subjektas mokėtų draudimo išmoką Biurui nustačius, kad transporto priemonė yra apdrausta.

15. Projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje be kita ko siūloma nustatyti: „Kai atstovas pretenzijoms dėl padarytos žalos nagrinėti, paskirtas Lietuvos Respublikoje, nustato Lietuvos Respublikos teritorijoje padarytą žalą ir sprendžia išmokos mokėjimo klausimą, taikytinos šio skyriaus nuostatos dėl žalos nustatymo tvarkos bei procedūrų ir išmokos mokėjimo. Kai atstovas pretenzijoms dėl padarytos žalos nagrinėti, paskirtas Lietuvos Respublikoje, nustato ne Lietuvos Respublikos teritorijoje padarytą žalą ir sprendžia išmokos mokėjimo klausimą, vadovaujamasi ir tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančiais teisės aktais.“ Iš šių projekto nuostatų matyti, kad eismo įvykiui įvykus ir žalą nustačius ne Lietuvos Respublikoje, užsienio valstybės teisės aktai, reglamentuojantys transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą, būtų taikomi tik subsidiariai – kartu su atitinkamais Lietuvos Respublikos teisės aktais. Pažymėtina, kad pagal 1971 m. gegužės 4 d. Konvenciją dėl eismo įvykiams taikytinos teisės (toliau – Konvencija) žala turėtų būti atlyginama pagal valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, teisę. Pagal 2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės („Roma II“) (toliau – Reglamentas) nustatytą bendrą taisyklę taikytina teisė nustatoma remiantis tuo, kur atsirado žala. Pažymėtina, kad nei iš projekto aiškinamojo rašto, nei iš paties projekto nuostatų nėra aišku, kodėl projektu siūloma nukrypti nuo šios bendros taisyklės, nes tiek pagal Konvenciją, tiek pagal Reglamentą išimtis iš šios bendros taisyklės iš esmės galima tik vienu atveju – jei abiejų asmenų – traukiamo atsakomybėn asmens ir žalą patyrusio asmens – įprastinės gyvenamosios vietos žalos atsiradimo metu yra toje pačioje šalyje.

16. Projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 15 straipsnio 3 dalies formuluotė „turto vertintojų ataskaitomis“ keistina formuluote „turto vertinimo ataskaitomis“, formuluotė „pasamdyti turto vertintoją, kad jis nustatytų turtui padarytos žalos dydį“ – formuluote „įsigyti turto vertinimo paslaugas, kad būtų nustatytas turtui padarytos žalos dydis“, o formuluotė „asmens turėtas turto vertintojo samdymo išlaidas“ – formuluote „asmens turėtas turto vertinimo paslaugų išlaidas“.

17. Projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 15 straipsnio 9 dalyje įvedamo trumpinio (vietoj „finansų ministras“ vartoti „ministras“) siūlytina atsisakyti ir kitose keičiamo įstatymo nuostatose vartoti „finansų ministras“ (33 straipsnio 3 ir 4 dalyse, 34 straipsnio 2 dalyje, 35 straipsnio 2 dalies 1 punkte, 38 straipsnio 2 dalyje).

18. Atkreiptinas dėmesys, jog projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 19 straipsnio 13 dalies formuluotė „išmoką ir su išmokos mokėjimu susijusias sumas“ nėra visiškai aiški, kadangi nėra aišku, kokios sumos laikytinos su išmokos mokėjimu susijusiomis sumomis, t. y. kokias kitas sumas be išmokų draudikas turi grąžinti Biurui. Atitinkamai ši pastaba taikytina ir keičiamo įstatymo 22 straipsnio 4 daliai, 23 straipsnio 3, 4 ir 8 dalims ir projekto 2 straipsnio 4 dalies 9 punktui. Be to, pastebėtina, jog projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 25 straipsnio 9 punkte kaip viena iš Biuro funkcijų nurodoma „susigrąžina iš šiame įstatyme nustatytų asmenų išmokėtas ir kitas dėl žalos administravimo priklausančias sumas“. Siekiant teisinio aiškumo, vartojamos formuluotės vienodintinos.

19. Projekto 2 straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, kad įstatymas, išskyrus tam tikras įstatymo nuostatas, įsigalioja 2023 m. gruodžio 23 d. Atsižvelgus į tai, kad nustačius projektu siūlomą teisinį reguliavimą tiek fiziniams, tiek ir juridiniams asmenims atsirastų pareiga drausti motorines transporto priemones, kurių projektinis greitis didesnis kaip 25 km/h arba kurių didžiausias grynasis svoris – daugiau kaip 25 kg, o didžiausias projektinis greitis – daugiau kaip 14 km/h, kurios iki šiol nebuvo draudžiamos, taip pat ir kitas privalomai neregistruotinas motorines priemones, atitinkančias projekte nurodytos draustinos transporto priemonės kriterijus, o tokio teisinio reguliavimo įgyvendinimui ūkio subjektams (neregistruotinų transporto priemonių nuomotojams, draudikams) reikia laiko, manytina, kad projekto įsigaliojimo data turėtų būtų nustatyta, atsižvelgiant į Teisėkūros pagrindų įstatymo 20 straipsnio 4 dalį, pagal kurią  teisės aktai, keičiantys ar nustatantys naują ūkio subjektų veiklos ar jos priežiūros teisinį reguliavimą, paprastai įsigalioja gegužės 1 dieną arba lapkričio 1 dieną, tačiau visais atvejais ne anksčiau kaip po trijų mėnesių nuo jų oficialaus paskelbimo dienos. 

20. Projekto 2 straipsnio 2, 3, 4 ir 5 dalių išdėstymas tikslintinas pagal Teisės aktų projektų rengimo rekomendacijų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2013 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 1R-298 „Dėl Teisės aktų projektų rengimo rekomendacijų patvirtinimo“, reikalavimus:

20.1. Projekto 2 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktai, 3 dalies 1 ir 2 punktai, 4 dalies 1, 2, 3, 4, 5, 6 ir 7 punktai dėstytini atskiromis projekto 2 straipsnio dalimis, atitinkamai patikslinant ir projekto 2 straipsnio 1 dalį.

20.2. Atskiromis dalimis dėstant projekto 2 straipsnio 4 dalyje išdėstytus pakeitimus pakeitimų esmės dėstytinos taip: „Šio straipsnio 5 dalyje (pernumeravus dalis, turės būti nurodoma kita dalis) nurodytą dieną šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo ... straipsnio ... dalis papildoma ....  punktu:“

20.3. Projekto 2 straipsnio 5 dalis tikslintina ją išdėstant taip: „Šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 17 straipsnio 6 dalis papildoma 5 punktu, 17 straipsnis papildomas 7 dalimi <...> susitarimo tarp Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro <...>“.

20.4. Projekto 2 straipsnio 5 dalyje tam tikrų nuostatų įsigaliojimas turėtų būti siejamas ne su susitarimo sudarymo, o su susitarimo įsigaliojimo diena, todėl ši dalis atitinkamai tikslintina.

20.5. Projekto 2 straipsnio 6 dalyje siūloma nustatyti, kad „Lietuvos Respublikos finansų ministerija Teisės aktų registro tvarkytoją nedelsdama informuoja apie šio straipsnio 3 ir 4 dalių įsigaliojimo datą po šio straipsnio 3 ir 5 dalyse nurodytų sąlygų atsiradimo dienos“. Aptariama nuostata tikslintina atsižvelgus į tai, kad Teisės aktų registras turėtų būti informuojamas apie būsimą nurodytų sąlygų atsiradimo dieną – tiek Europos Komisijos įgyvendinamųjų aktų taikymo pradžios diena, tiek atitinkamo susitarimo įsigaliojimo diena bus žinomos iki atsirandant šioms sąlygoms.

Departamento direktorius                                                                                      Dainius Zebleckis

A. Dulevičiūtė-Akimovienė, tel. +370 5 209 6164, el. p. [email protected]

M. Masteikienė, tel. +370 5 209 6843, el. p. [email protected]

L. Schulte-Ebbert, tel. +370 5 209 6055, el. p. [email protected]